Sekmadienio rytą (1941.VI.22) dar ką tik švintant, vokiečių lėktuvai apmėtė bombomis Kėdainių aerodromą. Tuo laiku rusų lėktuvų nepakilo nei vienas. Antrą kartą apie 9 val. ryto vėl bombardavo žymesnius miesto taikinius. Pakilo ir rusų trys lėktuvai, bet nei vienas jų negrįžo į aerodromą – visus numušė ant miško ties Babėnais. Tą dieną pakartotinai Kėdainius bombardavo penkis kartus.
Pirmadienį anksti rytą (VI.23) išgirdome per Kauno radiją atsišaukimą į tautą. Tai mus visus dar labiau paskatino kovoti. Pirmadienį vokiečių lėktuvai dar labiau persekiojo bėgančiąją rusų kariuomenę ir padegė Vilainių dvaro kluonus, nes ten stovėjo rusų motorizuotosios dalys. Pažymėtina, kad rusų politrukas užrakino tanko duris su keliais raudonarmiečiais ir pabėgo į mišką netoli Vilainių dvaro. Minėtas tankas susišaudė su vokiečių tankais, o paskui įkrito ties plentu į Kraujupį, tekantį į Nevėžį. Tanke buvusieji rusai žuvo. Vokiečių tik vienas karys buvo nukautas.
Nuo Kėdainių plentu į Panevėžį buvo daug sudaužytų sunkvežimių ir tankų. Birželio 24 d., antradienį, smarkiai bėgo plentu ir miškais raudonarmiečiai, o su jais drauge įvairūs bolševikų pataikūnai ir žydai. Tą dieną vokiečių lėktuvai apdaužė Šėtos miestelį, nes ten buvo daug ginkluotų bolševikų ir žydų, kurie priešinosi vokiečių kariams. Vienas vokiečių motociklininkas važiuodamas įmetė pro langą granatą, nuo kurios daug žuvo rusų ir žydų, šaudžiusių pro langus.
Birželio 25 d., dar saulei nepatekėjus, pasirodė pirmieji vokiečių kariai ir motorizuotosios dalys. Žmonės bėgo prie kelių nešdami kas ką turi: mėsos, kiaušinių, sviesto, pieno ir vaišino vokiečių karius, o mergaitės pirmuosius karius apdovanojo gėlėmis. Poilsiui didesnis kiekis apsistojo ties Juodiškio ir Lančiūnavos dv. Užėję vokiečių kariai su partizanais Lančiūnhavos dvaro bokšte iškėlė dvi vėliavas – mūsų tautinę ir vokiečių. Vokiečių kariai, kur tik apsistojo, su apylinkės gyventojais elgėsi mandagiai, jie pasirodė labai tvarkingi ir be reikalo nenaikino ūkio turto.
Lančiūnavos apylinkės partizanai vokiečių kariams perdavė iš rusų atimtus ginklus ir sunkvežimius su sprogstamąja medžiaga. Už tai vokiečių karininkai padėkojo ir pagyrė partizanus už jų sumanumą atimant iš bolševikų minėtą turtą. Po trijų dienų poilsio vokiečiai nužygiavo toliau su daina ir karinga šypsena, o mes juos palydėjome mosikuodami rankomis ir nosinaitėmis.
Dar šiek tiek pabrėšiu ir apie Kėdainių apylinkės partizanų veiklą.
Mūsų Lančiūnavos partizanai jau prieš dvi savaites žinojo, kad artinasi išsivadavimo valanda, nes iš užsienio slaptai buvo atvykę du atsargos karininkai lietuviai. Jie slaptai suorganizavo partiizanų būrį ir karui kilus ėmė veikti. Tiesa, iš pradžių apsiginklavimas buvo menkas, bet ginklai patys atėjo į partizanų rankas. Tai buvo birželio 23 d. apie 10 val. ryto. Aš ir Š. Pamatėme nuo Kėdainių plentu į Panevėžį atvažiuojantį vežimą, pilną municijos ir apkaišiotą medžių šakomis. Mes jį tuojau sulaikėme ir įsitraukėme į Lančiūnavos dvaro daržinę ir užsirakinę iškratėme. Radome 5 šautuvus, 6 dėžes kovos šovinių, 2 dėžes rank. granatų, 1 dėžutę šviečiančiųjų šovinių ir dar daug įvairių maisto produktų dėžių. Mūsų būrio vadas tuojau paskirstė ginklus gabesniems partizanams ir įsakė užimti netoli esančiame miškelyje plentą ir nepraleisti raudonosios armijos likučių. Tiesa, partizanų perdaug neturėjome, nes visur jų reikėjo. Plentą saugojo tik penki partizanai.
Po poros valandų nuo Truskavos miestelio pasirodė du sunkvežimiai, pilni stipriai ginkluotų raudonarmiečių. Mūsų vyrai jų neišsigando ir staiga paleido ugnį į jų mašinas. Mašinose buvę rusų kariai pasipylė, lyg skruzdėlės, į plento griovius ir atsišaudydami nubėgo į mišką. Tik vienas jų atsistojęs dar atsišaudė, kol žuvo. Vėliau patirta, kad tai buvo jų komandierius. Mūsų partizanai tol šaudė, kol paėmė jų mašinas su visu turtu. Kiek sunkiau buvo jas nugabenti į vietą, bet čia į pagelbą atėjo Milžemio kaimo partizanai, moką vairuoti mašinas. Jie atgabeno mašinas į Lančiūnavos partizanų štabą. Kitas partizanų skyrius nuginkluodavo pro Rudžių kaimą bėgančius raudonarmiečius.
Raudonarmiečiai, pamatę vokiečių lėktuvus, palikdavo tankus ir vežimus ir sprukdavo į miškus. Tas pats buvo ir su mūsų anksčiau minėtu grobiu. Politrukas Razinovič (kaip iš dokumentų paaiškėjo) važiavo plentu iš Kėdainių į Panevėžį. Pamatės tankus spruko į mišką, nes pamanė, kad tie tankai vokiečiu. Jo arkliai su vežimu pateko partizanams.
Raudonarmiečiams bėgant, nuo jų nesiliko ir žydai. Jie masėmis bėgdami ir apsiginklavę grasindavo gyventojams. Su jais taip pat tekdavo griežtai pasielgti – atimdavome susisiekimo priemones ir ginklus. Vėliau mūsų partizanų būrys susirišo su Truskavos ir Surviliškio būriais, nes mums buvo geriau veikti galėjome platesniu mastu pasireikšti. Mūsų partizanai apsaugojo nuo sunaikinimo Lančiūnavos dvaro inventorių, taip pat produktus ir javus. Bolševikams nepavyko jų išvežti.
reikalingus poilsio.
J. V.