1941 rudenį feldmaršalas Fiodoras fon Bokas į Hitlerio štabą pasiuntė detalų projektą apie Išlaisvinimo Armijos, susidedančios iš 200 tūkstančių rusų savanorių, sukūrimą, o taip pat vietinės rusų vyriausybės formavimą Smolenske. Projektas buvo grąžintas 1941 lapkritį su rezoliucija –
„tokios idėjos su fiureriu negali būti aptariamos”.
Tai parašė feldmaršalas Keitelis, kuris neparodė projekto Hitleriui.
HIVIAI
Tuo pat metu, 1941 rudenį, daugelis vokiečių vadų Rytų fronte savo iniciatyva į pagalbines dalis arba pagalbinėms pareigoms pradėjo imti sovietinius dezertyrus, išlaisvintus belaisvius ir savanorius vietinius gyventojus. Pradžioje juos vadino “mūsų Ivanai”, o po to jau oficialiai Hilfswillige arba sutrumpintai Hiviai – išvertus iš vokiečių kalbos ”norintys padėti”.
Jie buvo naudojami kaip užnugario objektų apsaugininkai, vairuotojai, arklininkai, virėjai, sandėlininkai, krovikai ir kt. Šio eksperimento sėkmingumas viršijo vokiečių lūkesčius. 1942 pavasarį vokiečių armijos užnugario padaliniuose tarnavo ne mažiau kaip 200 tūkstančių hivių, o 1942 metų pabaigoje, pagal kai kuriuos vertinimus, jų buvo iki MILIJONO.
Tokiu būdu, 1942 pabaigoje hiviai sudarė beveik ketvirtį visos Rytų fronto vermachto asmeninės sudėties. Pavyzdžiui, Stalingrado mūšio metu Pauliaus 6-ojoje armijoje jų buvo beveik 52 tūkstančiai (1942 lapkritis). Trijose vokiečių divizijose (pėstininkų 71-ojoje, 76-ojoje, 297-ojoje) Stalingrade “rusai” (vokiečiai taip vadino visus sovietinius piliečius) sudarė maždaug pusę asmeninės sudėties.
Net tokiose elitinėse SS kariuomenės divizijose kaip “Leibstandarte Adolf Hitler”, “Totenkopf” ir “Reich” – 1943 liepą (Kursko mūšis) sovietiniai piliečiai sudarė 5-8 % asmeninės sudėties.
Beje – tuoj po karo sovietinės literatūros klasikas ir Nobelio premijos laureatas Michailas Šolochovas parašė apysaką “Žmogaus likimas”, kuri SSRS buvo leidžiama milžiniškais tiražais ir buvo įjungta į privalomą mokyklinę programą. Šios apysakos pagrindinis herojus – Andrejus Sokolovas – buvo hivis. Ir jis buvo teigiamas personažas.
RONA, Draugovė, RNNA
Viena iš pirmųjų atskirų stambesnių rusų savanorių formuočių buvo RONA – Rusų Išsivadavimo Liaudies Armija (Русская Освободительнaя Народная Армия), kurią 1941-42 žiemą sukūrė Bronislovas Kaminskis. (Tarp kitko, tuo metu pagarsėjęs generolas Vlasovas narsiai kovėsi prieš vokiečius prie Maskvos.)
RONA pagrindu tapo “civilių apsauginių” būrys, kurį įkūrė netoli Briansko esančio Lokoto (Локоть) miesto burmistras Ivanas Voskoboinikovas. 1942 sausį jį nužudė sovietiniai partizanai, bet dar iki to jis suspėjo sukurti būrį iš 400-500 kovotojų, kuris turėjo ginti savo miestą ir rajoną nuo tų pačių partizanų.
Po Voskoboinikovo žūties būriui pradėjo vadovauti Bronislavas Vladislovovičius Kaminskis, gimęs 1903 Peterburge; motina – vokietė, tėvas – lenkas. Jis buvo inžinierius-chemikas ir pagal 58-ąjį straipsnį 5 metus sėdėjo GULAG’e.
1943 viduryje Kaminskio vadovaujami apsauginiai sudarė 5 pulkus su bendru 10 tūkstančių kovotojų skaičiumi. Jie turėjo 24 T-34 ir 36 trofėjines patrankas. Tuo metu vokiečiai šį dalinį vadino ”Kaminskio brigada” . 1944 liepą ji buvo oficialiai įtraukta į SS Kariuomenę kaip ”RONA – šturmo brigada”. Tuo pat metu Kaminskis gavo SS brigadenfiurerio laipsnį (nors NSDAP nariu jis nebuvo).
Greitai brigada buvo pervadinta į 29-ąją grenadierių SS kariuomenės diviziją (1-ąją rusų). 1944 liepą divizijos daliniai dalyvavo slopinant Varšuvos sukilimą, pademonstruodami nemenką žiaurumą. Rugpjūčio 19 Kaminskį ir jo štabą vokiečiai be tyrimo ir teismo sušaudė. Priežastimi tapo tai, kad SS kariuomenės rusų divizijos kovotojai išprievartavo ir po to nužudė dvi vokiečių merginas. Po to vokiečiai, vengdami rusų esesininkų maišto, paskelbė, kad Kaminskį nužudė lenkų partizanai.
Panašiu metu kaip ir RONA, Baltarusijoje buvo sukurta taip vadinama Gylio-Rodionovo Draugovė, o prie Smolensko, 1941 pabaigoje, Rusų Nacionalinė Liaudies Armija.
Pirmąją vokiečiai 1943 išformavo po to, kai Gylys-Rodionovas (buvęs sovietų papulkininkis) vėl perėjo į sovietų valdžios pusę. Antroji, dar žinoma kaip Bojarskio brigada (buvęs sovietų pulkininkas, divizijos vadas), taip pat buvo paleista 1943 pabaigoje.
OSTLEGIONAI
Žymiai palankiau aukštoji vokiečių valdžia žiūrėjo į taip vadinamųjų Rytų Legionų formavimą iš savanorių ne rusų tautybės SSRS piliečių.
Jau 1941 gruodžio 30 Vyriausioji vadovybė įsakė suformuoti Turkestano Legioną (iš savanorių turkmėnų, uzbekų, kazachų, kirgizų, karakalpakų ir tadžikų), Kaukazo-Mahometų Legioną (iš azerbaidžaniečių, dagestaniečių, ingušų ir čečėnų), Gruzinų Legioną (greta gruzinų – osetinai ir abchazai), Armėnų Legioną. 1942 sausį buvo sukurtas Vogos totorių Legionas. Buvo ir kalmukų korpusas, kurio kai kurie padaliniai veikė sovietiniame užnugaryje.
Tai atrodo daugiau nei keista – Hitleris lengvai ir greitai palaimino kariuomenės formavimą iš tiurkų – nearijų, ir net iš kalmukų – mongoloidų, pastoviai ir kategoriškai prieštaraudamas prieš kariuomenės – Vokietijos sąjungininkės kūrimą iš rusų – arijų. Daugelis mano, kad ši patologiška fiurerio neapykanta rusams, kurių didelis skaičius norėjo kariauti prieš soietų valdžią, ir tapo viena iš karo prieš SSRS pralaimėjimo priežasčių. Tuo pačiu Legionų padaliniai, batalionai ir kuopos visada buvo naudojami atskirai. Išimtimi buvo 1943 gegužę sukurta 162-oji Tiurkų pėstininkų divizija, susidėjusi iš vokiečių (didžiuma karininkų ir dalis seržantų sudėties), turkmėnų ir azerbaidžaniečių, kuri, pagal jos vado – vokiečio žodžius, “lygiai taip pat gera, kaip ir įprasta vokiečių divizija”.
KAZOKAI
Bet labiausiai vokiečiai simpatizavo kazokams (laikydami juos ne slavais, o gotų palikuonimis), nors ir nesistengė palaikyti jų savo valstybės kūrime.
Kazokai tarnavo vokiečių armijoje dar 18-ajame amžiuje prie Frydricho Didžiojo. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai planavo sukurti vasalinę Dono kazokų valstybę – net padėjo kazokų separatistų grupuotei ginklais, bet tai taip ir liko tik epizodu.
Antrajame Pasauliniame viskas buvo kur kas plačiau. 1942 vasarą vokiečiai užėmė beveik visą buvusios Dono Kariuomenės sritį ir iš karto pas juos pradėjo eiti pirmieji savanoriai – kazokai. Iš pradžių kazokai saugojo belaisvius raudonarmiečius. Po to kazokų eskadroną įjungė į vermachto 40-ojo tankų korpuso sudėtį, jiems vadovavo kapitonas Zaugorodnas (vėliau gavęs pirmos klasės Geležinį kryžių). Kelias savaites saugojęs belaisvius, eskadronas buvo pasiųstas į frontą.
Tačiau dar 1941 rugpjūčio 22 prie Smolensko į vokiečių pusę perėjo majoras Kononovas, kartu su juo ir keletas šimtų jo vadovaujamo pulko karių (155-osios šaulių divizijos 436-asis šaulių pulkas). Kazokas Kononovas buvo suomių karo veteranas, Raudonosios Vėliavos ordino kavalierius, Frunzės vardo Akademijos absolventas ir bolševikų partijos narys nuo 1927.
Vokiečių fronto vadovybė leido jam suformuoti iš perbėgėlių ir savanorių belaisvių kazokų eskadroną, numatydama jį naudoti diversiniams ir žvalgybiniams tikslams. Gavęs generolo Šenkendorfo leidimą, Kononovas aštuntą savo perėjimo pas vokiečius dieną aplankė belaisvių stovyklą Mogiliove. Ten į jo kvietimą kovai su stalinizmu teigiamai atsiliepė daugiau nei keturi tūkstančiai belaisvių. Tačiau į dalinį buvo paimta tik 500 iš jų (80% kazokai), kitiems buvo pasakyta laukti. Po to Kononovas aplankė stovyklas Bobruiske, Oršoje, Propoiske ir Gomelyje, visur su tokiu pat pasisekimu.
1941 rugsėjo 19 kazokų pulke buvo 77 karininkai ir 1799 kariai (60% jų kazokai). Pulkas vadinosi 120-uoju kazokų. Tačiau 1943 sausyje pulkas buvo pervadintas į 600-ąjį kazokų batalioną, nors jis susidėjo iš dviejų tūkstančių karių ir buvo laukiama kitą mėnesį atvykstant dar tūkstančio. Iš šio papildymo sudarė 17-ąjį kazokų tankų batalioną, kuris 3-osios armijos sudėtyje kariavo fronte.
1942 balandyje Hitleris oficialiai leido kurti vermachto sudėtyje kazokų dalinius. Tokie daliniai buvo sukurti gana greitai. Tačiau dauguma karininkų ten buvo ne kazokai, o vokiečiai ir daugeliu atvejų kazokų daliniai buvo priskiriami prie vokiečių apsaugos divizijų kovai su partizanais.
1943 vasarą vokiečių vyriausioji karinė vadovybė suformavo 1-ąją kazokų diviziją vadovaujamą pulkininko fon Panvico. Ji susidėjo iš 7 pulkų – 2 Dono kazokų pulkai, 2 Kubanės, 1 Tereko, 1 Sibiro ir 1 maišytas rezervinis. Aprūpinti ir aprengti jie buvo vokiškai, bet skyrėsi antsiuvais ant rankovių.
1943 rugsėjyje vokiečių vadovybė diviziją pasiuntė į Jugoslaviją kovoti prieš partizanus. Ten, tarp kitko, prieš jugoslavų partizanus – komunistus jau kovojo Rusų Apsaugos Korpusas turintis apie 15 tūkstančių karių, suformuotas iš baltųjų emigrantų ir jų sūnų.
1944 gruodyje fon Panvico 1-oji kazokų divizija buvo perorganizuota į 15-ąjį kazokų korpusą, susidedantį iš dviejų kavalerijos divizijų – maždaug 25 tūkstančių karių, kuris formaliai buvo įjungtas į SS kariuomenės sudėtį. Tuo metu kazokai pasiekė teisę nešioti labiau panašią į kazokišką uniformą, tuo pačiu nei kazokai, nei kazoko korpuso karininkai vokiečiai nenešiojo esesininkų skiriamųjų ženklų.
1944 gruodžio 26 Kroatijos – Vengrijos sienos rajone 15-ojo kazokų SS kavalerijos korpuso kariai pirmą kartą nuo 1943 stojo į mūšį su sovietų kariuomene.
Karo pabaigoje korpuse (dvi kavalerijos divizijos, pėstininkų brigada ir korpuso dalys) buvo maždaug 35 tūkstančiai žmonių.
Nuo 1943 taip pat egzistavo kazokų daliniai iš taip vadinamos Kazokų Stovyklos, 1944 viduryje dislokuotos Italijos šiaurėje – dvi kazokų pėstininkų divizijos ir du raitelių pulkai. Karo pabaigoje juose buvo apie 18 tūkstančių karių.
Be to, eilė kazokų dalinių (nuo eskadronų iki pulkų) 1943-45 buvo dislokuoti Baltarusijoje, Ukrainoje ir Prancūzijoje.
Iš viso vokiečių pusėje įvairiuose daliniuose kariavo ar tarnavo apie 250 tūkstančių vadinusių save kazokais.
OSTTRUPPEN
1942 gruodžio 13 vokiečių Vyriausioji sausumos pajėgų vadovybė įsteigė Rytų Kariuomenės Inspektoriaus (Osttruppen) postą. Jo žinioje buvo visos iš SSRS piliečių sudarytos karinės formuotės. 1943 gegužę Rytų kariuomenėje buvo:
– 10 pulkų, iš jų:
6 kazokų,
2 kalmukiški,
1 turkestanietiškas,
1 rytiečių;
– 170 batalionų, iš jų:
63 rytiečių,
30 turkestanietiškų,
21 kazokų,
12 azerbaidžaniečių,
12 gruziniškų,
10 ukrainietiškų,
9 armėniški,
5 šiaurės kaukazietiški,
4 Volgos totorių,
4 estiški;
– 221 kuopa, iš jų:
104 rytietiškos,
45 turkestanietiškos,
18 gruziniškų,
12 azerbaidžaniečių,
11 armėniškų,
11 kazokų,
9 ukrainietiškos,
6 šiaurės kaukazietiškos,
4 Volgos totorių,
2 latviškos,
1 estiška,
1 lietuviška.
Iš viso šiose dalyse 1943 gegužę tarnavo apie 200 tūkstančių SSRS piliečių. Hiviai, tarnavę vermachto divizijose ir SS kariuomenėje, o taip pat tarnavę ir pagalbinės policijos dalyse, prie Osttruppen kariuomenės nebuvo priskiriami.
Dėl pavadinimo “rytų” (pulkas, batalionas ar kuopa) – taip 1943 buvo vadinami daliniai, suformuoti iš rusų ir baltarusių. Akivaizdu, kad toks pavadinamas buvo išrinktas todėl, kad nebūtų erzinamas Hitleris.
RUSAI, UKRAINIEČIAI, BALTARUSIAI, PABALTIJIEČIAI SS KARIUOMENĖJE
Priminsiu tik, kad SS kariuomenėje buvo ukrainietiška, rusiška, baltarusiška, estiška ir 2 latviškos divizijos.
O DABAR – TIKRI VLASOVININKAIGenerolas-leitenantas Vlasovas, 1942 vasarą patekęs į vokiečių nelaisvę, atkakliai stengėsi sukurti Rusijos Išlaisvinimo Armiją kovai prieš bolševikus dėl nepriklausomos Rusijos. Dėl šios paskutinės frazės nacistai neleido jam to daryti.
Taip, 1943 balandyje feldmaršalas Keitelis išleido įsakymą, kuriame įsakė grąžinti Vlasovą į karo belaisvių stovyklą – už jo „įžūlius pasisakymus”. Tai pasikartojus – perduoti Vlasovą gestapui. Kaip įsakyme parašė Keitelis:
„fiureris nenori girdėti Vlasovo vardo jokiomis aplinkybėmis, nebent tik grynai propagandinio charakterio operacijų kontekste, kurioms vykdyti gali prireikti Vlasovo vardo, bet ne jo asmenybės”.
Тai yra nacistai generolo Vlasovo vardu kvietė Raudonosios Armijos karius ir vadus pereiti pas vokiečius ir užsirašyti į Rusijos išlaisvinimo Armiją – kurios kurti nacistai nesiruošė. Viena, ką leido vokiečiai – nuo 1943 rusams, tarnavusiems vermachte, nešioti kaip rankovės antsiuvą Andrejaus vėliavą (carinės Rusijos karinio jūrų laivyno vėliavą) – baltam fone įstrižas mėlynas kryžius (baltą-mėlyną-raudoną valstybinę Rusijos vėliavą vokiečiai uždraudė). Tuo pat metu – kiti vermachto ir SS kariuomenės savanoriai užsieniečiai – turėjo antsiuvuose ant rankovių savo nacionalines vėliavas (ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai, gruzinai, armėnai ir kt.)
Antsiuvuose greta Andrejaus vėliavos taip pat buvo raidės ROA – bet generolas Vlasovas tuo metu nevadovavo nė vienam kareiviui, nešiojusiam tokius antsiuvus.
Reikia pridurti, kad 1943 Hitleris, kuriam raportuodavo apie daugelio “rytų dalinių” karių perėjimus į sovietų pusę, įsakė pervesti visus rytų savanorius į Prancūziją, Daniją, Norvegiją ir Italiją, pakeičiant nacionalinius karininkus vokiečiais. (Tačiau šis įsakymas nebuvo pilnai įvykdytas.)
Kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, daugelis iš Osttrupen karių (iki batalionų imtinai) iš karto pasidavė į nelaisvę. Nors kai kurie iš jų atkakliai kovojo prieš sąjungininkus, pagrįstai manydami, kad pasidavimo atveju juos perduos Stalinui.
Tuo metu – 1944 viduryje – nacistiniai vadai pradėjo suprasti, kad jų popieriai visai prasti. 1944 rugsėjo 16 SS reichsfiureris Himleris audiencijai pakviečia generolo Vlasovą. Po šio susitikimo Vlasovas kalba savo aplinkai, kad Himleris leido jam suformuoti 10 rusiškų divizijų. Tačiau Vlasovas greitai gauna Himlerio telegramą, kurioje kalbama tik apie trijų divizijų formavimą.
Šių ROA formavimas prasidėjo 1944 LAPKRITYJE – likus pusmečiui iki karo pabaigos. Realiai spėjo suformuoti dvi motorizuotas divizijas, rezervinę brigadą, inžinierinį batalioną ir keletą karininkų mokyklų – bendras skaičius apie 50 tūkstančių karių.
1-oji ROA divizija (600-oji pancer-grenadierų rusų divizija), vadovaujama generolo Buniačenko, tapo kovinga 1945 vasario viduryje. Į frontą diviziją išsiuntė 1945 BALANDYJE.
2-oji ROA divizija (650-oji pancer-grenadierių rusų) pradėta formuoti 1945 sausyje ir iki karo pabaigos kovingumo nepasiekė.
Formaliai į ROA buvo įjungtas 15-asis fon Panvico kazokų korpusas ir Rusų Apsaugos Korpusas, bet faktiškai jie taip ir nepateko į Vlasovo armiją. Tiksliau – nespėjo.
Ir taip, realūs TIKRŲ VLASOVININKŲ koviniai veiksmai atrodė taip:
Buniačenko divijai davė įsakymą likviduoti sovietų Oderio placdarmą Frankfurto prie Maino rajone. Po nesėkmingos atakos 1945 balandžio 13 Buniačenko įsakė savo dalims atsitraukti ir po kelių dienų divizija pradėjo maršą čekų sienos link. Pakeliui prie divizijos prisijungė rusai belaisviai bei darbininkai ir balandžio pabaigoje, kai divizija pasiekė sieną, jų buvo jau ne 12 tūkstančių, o 20.
1945 gegužės 5 prasidėjo Prahos sukilimas. Čekai per radiją kreipėsi į amerikiečius ir sovietus, prašydami ateiti į pagalbą. Tačiau kadangi pagal Vakarų sąjungininkų susitarimą su Kremliumi Čekoslovakija buvo atiduota į SSRS sferą, amerikiečiai į Prahą nėjo. Kas dėl sovietinės kariuomenės – tai ji buvo pernelyg toli nuo Prahos – už 140-200 km.
Galiausiai čekai kreipėsi į Buniačenko. Gegužės 6 rytą 1-oji ROA divizija pradėjo mūšį Prahoje ir tos pat dienos vakare išvalė miestą nuo esesininkų. Gegužės 7 vlasovininkai atmušė esesininkų bandymą vėl užimti miestą. Vakare divizija paliko Prahą, nenorėdama susitikti su sovietine kariuomene.
1945 gegužės 9 Buniačenko divizija sudėjo ginklus amerikiečių užimtame čekų kaime. Gegužės 12 amerikiečių karininkai informavo Buniačenko, kad visos čekų teritorijos perduodamos sovietams ir kad ROA divizijai nebus leista pereiti į amerikiečių okupacinę zoną. Buniačenko paleido diviziją, pasiūlydamas kariams pasikliauti asmenine sėkme ir po vieną bandyti prasigauti iki amerikiečių okupacinės zonos. Tačiau pabėgimo metu daugumą vlasovininkų sovietų kareiviai sugavo arba nukovė, kitus sovietams išdavė amerikiečiai.
———————-
Ir taip – prieš Staliną arba vokiečių pusėje kituose frontuose kariavo (arba padėjo) bendroje sumoje iki 1,5 – 2 milijonų sovietinių piliečių – Osttrupen, SS kariuomenės divizijose, kazokų daliniuose, kaip hiviai ir pagalbinėje policijoje. Bet tikrieji VLASOVININKAI, vadovaujami generolo Vlasovo, prieš sovietinę kariuomenę dalyvavo praktiškai tik viename mūšyje.
Straipsnis rusų kalba paimtas iš volk59.narod.ru/vlasovtsy. Išversta ir skelbiama gavus straipsnio autoriaus sutikimą. Maketavimas (teksto paryškinimai, pasvirimas, spalvos) – kaip originale. Naudojant visą straipsnį ar jo dalį nuoroda į volk59.narod.ru būtina.