Ši iš pažiūros niekuo neišsiskirianti mašina man visada patiko. Ne, ne dėl dėl savo išvaizdos (nors joje viskas pakankamai organiška), ne dėl aukštų kovinių charakteristikų, bet dėl tos šlovės, kurią įgijo tuose retuose jai tekusiuose dalyvauti Antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Iš tikrųjų „Ferdinando“ vardas minimas praktiškai visose knygose, kuriose pasakojama apie praėjusį karą. Visuose raportuose apie pamuštas vokiečių kovines mašinas buvo minimas „Ferdinandas“, nes būtent šiuo vardu SSRS vadindavo beveik visus vokiečių savaeigius artilerijos pabūklus. Šį vardą aš nuo vaikystės sutikdavau įvairiuose atsiminimuose apie praėjusį karą ir kokia dižiulė buvo mano nuostaba išgirdus, kad tokių mašinų iš viso buvo pagaminta 90 vienetų! Tai kodėl tokia neskaitlinga mašina tapo tokia įžymia?
Siūlau jums tik vieną trumpą šio „mamuto“ gyvenimo epizodą mūšiuose Kursko lanke.

Kaip žinoma, 1943 metų liepos 5 dieną prasidėjo grandiozinės kautynės Oriolo – Kursko lanke ir būtent šių kautynių metu į mūšio lauką pirmą kartą išriedėjo „Ferdinandai“. Vieną iš pirmųjų raportų apie susprogusį minų lauke „Ferdinandą“ į Centrinio fronto štabą liepos 8 pasiuntė 13-osios armijos artilerijos viršininkas. O jau po dviejų dienų į armijos štabą iš Raudonosios armijos artilerijos valdybos atvyko penkių karininkų grupė šio pavyzdžio tyrinėjimo. Bet grupei nepavyko, nes tuo metu teritorija, kurioje buvo pažeistas „Ferdinandas“ vėl buvo užimta vokiečių ir naujos mašinos tyrinėjimas buvo atidėtas. O naujieji vokiečių šturmo pabūklai puolančiųjų pirmosiose gretose pradėjo taranuoti gynybos linijas Ponyrų stoties rajone.

Iš 13-osios armijos 1943 metų liepos 9 – 14 d.d. kovinių veiksmų žurnalo

Įvykiai čia vystėsi taip. Po keletos nesėkmingų bandymų „kaktomuša“ užimti Ponyrų stotį, liepos 9 vokiečių vadovybė nusprendė surengti masišką ataką iš šiaurės – rytų ir užimti „gegužės 1-osios“ tarybinį ūkį. Tam tikslui buvo suformuota galinga majoro Kalio vadovaujam smogiamoji grupė, susidedanti iš:
– 505-ojo sunkiųjų tankų bataljono;
– 654-ojo sunkiųjų šturmo pabūklų „Ferdinandas“ divizijono;
– 216-ojo 150-mm šturmo pabūklų divizijono;
– 75-mm šturmo pabūklų ir 105-mm šturmo haubicų divizijonų. Smogiamajai grupei iš paskos turėjo sekti 2-osios tankų divizijos vidutiniai tankai ir motorizuoti pėstinkai šarvuočiuose.
Remiantis sovietinių artileristų raportais, skirtingai nei prieš tai buvusiuose mūšiuose, vokiečiai pirmą kartą panaudojo naują kovinę rikiuotę su 654-uoju divizionu kovinės grupės priešakyje. Divizionas judėjo išsirikiavęs į liniją, bet dviem ešalonais. Pirmame ešalone puolė dvi kuopos, intervalas tarp mašinų buvo apie 100 metrų. Diviziono vadas buvo vado tanke kovinės rikiuotės viduryje. Antrame ešalone judėjo trečioji kuopa, intervalas tarp mašinų buvo nuo 120 iki 150 metrų. Kuopos vadai buvo kovinės rikiuotės viduryje vėlevėle ant antenos pažymėtuose „Ferdinanduose“.

Jau pačią pirmąją dieną smogiamajai grupei pavyko prasiveržti pro „Gegužės 1-osios“ tarybinį ūkį Goreloje gyvenvietės link. Čia sovietiniai artileristai, įsitikinę „ferdinandų“ nepažeidžiamumu iš priekio, praleido bataljoną į minų lauką atidengdami ugnį iš flangų ir iš užnugario į vidutinius tankus ir į šturmo pabūklus. Kovinė grupė, patyrusi nemažų nuostolių, buvo priversta atsitraukti į „Gegužės 1-osios“ tarybinį ūkį.
Sekančią dieną grupė buvo sustiprinta minų tralais „Borguard“ (B IV) ir vėl pabandė prasiveržti Ponyrų stoties link. Tai buvo pats stipriausias smūgis ir keletai smogiamosios grupės kovinių mašinų pavyko prisiartinti prie stoties pastato. Tai buvo šturmo pabūklai „Ferdinandas“.

Šturmo pabūklai puolimo metu šaudydavo trumpam stabtelėję į taikinius esančius už 1000 – 2500 metrų. Kai mašina patekdavo į sutelktą ugnį arba būdavo aptinkamas minų laukas, „Ferdinandai“ atsitraukdavo atgaline eiga į kokią nors priedangą ir keisdavo puolimo kryptį, visada stengiantis atsukti į priešininką savo storą priešakinį šarvą, kurio negalėjo įveikti jokia sovietinė prieštankinė priemonė.
Liepos 12 – 13 dienomis vokiečiai atliko pamuštų tankų evakuaciją iš mūšio lauko. Evakuacijoje vėlgi dalyvavo 654-asis divizijonas, kurio dengiamiems vokiečių remontininkams pavyko išgabenti apie 12 – 15 išvakarėse pamuštų tankų ir šturmo pabūklų. Bet „Ferdinandus“ evakuoti iš mūšio lauko nepavyko dėl didelio šių svorio ir dėl nenutrūkstamų sovietinių tankų ir pėstininkų kontratakų.
Liepos 14 dieną, po sovietų pėstininkų kontratakos nuo Ponyrų stoties tarybinio ūkio „Gegužės 1-oji“ link, vokiečių kariuomenė buvo priversta atsitraukti paliekant mūšio lauką besiginantiems. Pėstininkų ataką palaikantys sovietiniai tankistai patyrė didelių nuostolių ne tiek dėl vokiečių šturmo pabūklų ugnies, bet todėl, kad viena tankų kuopa, susidedanti iš T-34 ir T-70 per klaidą įvažiavo į savą minų lauką. Liepos 15 dieną stoties Ponyrai rajone pamuštą ir sunaikintą vokiečių techniką išstudijavo artilerijos valdybos ir šarvuotos technikos mokslinio tyrimo instituto poligono atstovai.

Ištraukos iš šturmo pabūklų, paliktų mūšio lauke į šiaurės – rytus nuo stoties Ponyrai, apžiūros protokolo

Iš viso mūšio lauke į šiaurės – rytus nuo stoties Ponyrai liko 21 šturmo pabūklas „Ferdinandas“, trys 150-mm šturmo pabūklai „Lokys“ ( taip sovietiniuose raportuose vadinamas „Brumbar“), aštuoni vidutiniai tankai Pz III ir Pz IV, iš kurių trys turėjo trumpavamzdę patranką, o taip pat du vadų tankai ir keletas tiek sprogimais suniokotų, tiek ir sveikų distancinio valdymo tankečių „Borchard“ (taip buvo badinami „Borguard“ B IV).
Dauguma „Ferdinandų“ buvo rasti minų lauke, kuriame buvo fugasai iš trofėjinių stambaus kalibro artilerijos sviedinių ir aviacinių bombų, dėl to daugiau nei pusė kovinių mašinų buvo su dideliais važiuoklės pažeidimais (nutraukti vikšrai, pažeisti atraminiai vežimėliai). Penkių mašinų važiuoklės buvo pažeistos tiesioginiu pataikymu iš 76-mm ir didesnio kalibro patrankų. Dviejų „Ferdinandų“ buvo peršauti patrankų vamzdžiai sovietinių patrankų sviediniais ir prieštankinių šautuvų kulkomis. Viena mašina buvo pamušta tiesioginiu bombonešio „Petliakovas“ bombos pataikymu ir viena – 203-mm sviedinio pataikymu į mašinos kovinio skyriaus stogą. Tik vienas „Ferdinandas“ buvo pamuštas į kairį bortą 76-mm šarvamušiu sviediniu (7 tankai T-34 ir keturios 76-mm divizijos patrankos apšaudė jį iš įvairių pusių 200 – 400 metrų atstumu), ir vieno „Ferdinando“ važiuoklė nebuvo pažeista, bet jis buvo padegtas pėstininkų mestu buteliu su padegamuoju skysčiu.
Dauguma „Ferdinandų“ su pažeista važiuokle buvo padegti nuo sovietinių tankų ir pėstininkų kontratakų atsitraukiančių ekipažų. Mašinos, kurių ekipažai nespėjo atsitraukti ir priešinosi sovietiniams pėstininkams taip pat buvo padegtos buteliais su degiu skysčiu.

Pagalbinė medžiaga iš archyvų

Pažeistų šturmo pabūklų “Ferdinandas” lentelė

Stoties Ponyrai ir tarybinio ūkio „Gegužės 1-oji“ rajone vokiečių kariuomenės paliktų šturmo pabūklų „Ferdinandas“ pažeidimų analizė.