Visa tai prasidėjo prieš keletą metų. Tuo metu aš, eilinės kontoros eilinis buhalteris, buvau visiškai eilinis savo hobiu pilietis – kolekcionavau keliones išeiginėmis į kolektyvinį sodą, metro skaitydavau laikraščiuose apie sportą, vakarais spoksodavau į žydrąjį ekraną.
Viskas apsivertė kai į mūsų buhalteriją atėjo naujas apskaitininkas, paslaptingą charakterį turintis vaikinas vardu Vitia. Pradžiai jis pasiklausė ar aš neprieštaraučiau, jeigu jis mūsų kabinete pasikabintų naują kalendorių. Suprantama, aš neprieštaravau. Jis išsitraukė nedidelį rulonėlį, maždaug metras ant dviejų, pakabino jį, ir nuo sienos į mane pažvelgė kažkoks didžiulis ir klaikus agregatas, kuriame aš, krūptelėjęs iš netikėtumo, atpažinau tanką, nes tos baidyklės viduryje styrojo patranka. Aš nutariau būti mandagus ir pasidomėjau, koks čia tankas. Jis pakėlęs galvą nuo kompiuterio metė į mane nustebusį žvilgsnį, pasakė kažką tokio man nesuprantamo ir vėl įsigilino į ataskaitas. Paklausti dar kartą aš nesiryžau, kad nepasirodyčiau neprigirdinčiu.
Dar kartą pažiūrėjęs į kalendorių aš pastebėjau, kad be pačio kalendoriaus (kažkodėl vokiško) ir baisaus agregato, ten buvo smulkiu šriftu dar kažkas parašyta. Bet tame užraše neradau nieko naudingo, ten buvo tik fotografo pavardė ir kažkoks nesuprantamas užrašas SdKfz.142/1, tikriausiai reiškiantis spaustuvės pavadinimą arba užsakymo numerį. Žingeidumas vis tik nugalėjo ir įsidrasinęs aš pakartojau klausimą, pridėdamas, kad ten nieko neparašyta. Jis vėl atsitraukė nuo monitoriaus ir, pareiškęs kad taip negali būti, priėjo prie sienos ir bedė pirštu į SdKfz.142/1. „Štai, juk parašyta – „Štug 3“, – pareiškė jis ir, įtariai mane nužvelgęs nuo galvos iki kojų, grįžo į savo vietą. Visiškai pasimečiau. Labai norėjosi paklausti, kur jis tame priebalsių rinkinyje įžiūrėjo kažkokį „štug“, o ir 3 vietoj 142.
Čia reiktų pasakyti, kad šarvuotoje technikoje aš, savaime suprantama, visiškai nieko nenutuokiau, bet iš vidurinės mokyklos istorijos kurso ir iš kino filmų tiksliai žinojau, kad vokiečiai turėjo tanką „Tigras“, kuris buvo pats stipriausias, o pas mus buvo T-34, kuris buvo pats geriausias, tiesa, kaip visa tai būtų galima paaiškinti aš neturėjau jokio supratimo. Aš įsivaizdavau, kad galėjo būti dar ir kitokių tankų, bet buvau įsitikinęs, kad:
a) jų buvo mažai,
b) jie nevaidino jokio vaidmens,
c) jie niekam neįdomūs,
ir pagaliau,
d) jie buvo prasti dėl techninio ir moralinio netobulumo, o taip pat dėl aiškaus jų konstruktorių atsilikimo.
Turint visa tai omenyje, kalendorinis agregatas priklausė antraeilių išsigimėlių klasei žmogiabaidžių šeimai. Taip pat reikėjo atvėsinti jauno išsišokėlio įkarštį, kad jis nemanytų, kad kiti yra idiotai ir negalvotų, kad pasikabinęs kalendorių su archiška baidykle jis tapo kitiems nežinomų faktų savininku. O ir ką jis apie ją galėjo žinoti, nebent matė keletą paveiksliukų kokiam nors muziejuje arba storoje apdulkėjusioje bibliotekos knygelėje.
Visa tai aš jam išsakiau, be to dar pasidomėjau, ką jis rado tame griozde ir ar nors kartą jis iššovė per visą savo (be jokios abejonės itin trumpą) gyvenimą. Ir dar patariau jeigu jam jau taip norisi tankų, tegul kad ir vokiškų, tai tegul pasikabina gerbiamą „Tigrą“, blogiausiu atveju „Panterą“. Visa tai išliejęs ant vargšo Vitios, aš atsisėdau į savo vietą besididžiuodamas savo išmintingumu.
Vargšelis Vitia nieko nesuprantančiu žvilgsniu įsisteibelijo į mane ir pradėjo mirksėti. Aš net pradėjau gailėtis, kad taip smarkiai jį priplojau (bent man taip atrodė). Bet paskui jo žandikaulis atvipo ir jis pradėjo beprotiškai kvatotis. Aš iš pradžių pasimečiau, bet paskui išsigandau dėl to vargšelio psichinės būklės. Keikdamas save dėl nesusilaikymo (‚žiūrėk koks nervingas pasitaikė, be reikalo aš jį taip“), aš pradėjau jį raminti sakydamas, nepyk, aš pajuokavau, tegul kabo, kad tai net originalu – pakabinti mažai žinomą fotografiją mažai žinomos mašinos tuo numalšinant bendradarbių alkį istoriniu – techniniu aspektu.
Išgirdęs paskutinę frazę vargšelis Vitia dar labiau užsiėmęs už pilvo užsikvatojo ir pradėjo šluostytis ašaras. Ir tada man gimė įtarimas, kad tas juokas visai ne isteriškas. Aš surimtėjau ir pasidomėjau, kas čia juokingo. Atsitokėjęs nuo juoko jis atsiprašė dėl tokios reakcijos į mano žodžius teisindamasis, kad tai įvyko refleksiškai. Po to jis paaiškino, kad aš nesu šarvuotos technikos žinovas ir man atleistina nežinoti kai kurių dalykų, netgi visuotinai žinomų, nors jam netelpa į galvą, kaip galima nežinoti tokių akivaizdžių sąvokų, tai juk ne klausimas apie tai, kaip tvirtinami numti tankų BT vikšrai, kas yra netgi ne klausimas, o visaliaudinės pašaipos objektas arba atraminių vežimėlių skirtumai priklausomai gamyklos – gamintojos, bet čia galima suklysti, bet galų gale ir tai galima įsiminti, čia jums ne bendras pagamintų T-38M skaičius, kur įmanomi įvairūs požiūriai, kaip kažkada buvo ir tai, kada buvo parengta patranka tankui T-12 – birželio 30 ar kiek vėliau, bet ir čia aiškiau negu aišku, kaip kad savo darbuose įrodė…
Tikriausiai mano veido išraiška tapo klaiki, nes jis nutilo per pusę sakinio, pasikasė pakaušį ir besiteisinančiu balsu paaiškino, kad kalendoriuje pavaizduotas tankas yra visų pirma ne visai tankas, netgi visiškai ne tankas (čia iš netikėtumo aš išverčiau akis), o vokiečių šturmo pabūklas, tiesa laikui bėgant jis faktiškai tapo savaeigiu prieštankiniu pabūklu, kurį mes čia ir matome, nors jo nuomone, jo, kaip šturmo pabūklo, vertė buvo didesnė, nors iš kitos pusės…(aš išleidau nepaaiškinamą garsą ir jis trumpam nutilo), tai štai, reiškia, jis vadinosi „Gepancerte zelbstfarlafete fiur šturmgešiuts ziben koma fiunf santimeters kanone ausfiurung gie“ (užrašyta pagal klausą iš atminties) arba trumpiau – „Šturmgešiuts 3“, arba dar trumpiau – „Štug 3“, o konkrečiai „Štug 40G“, o juk galima pavadinti dar „Zonderkraftfarcoig 142/2“, mūsiškai būtų „Artšturmas“.
Man, prisipažinsiu, pasidarė bloga. Bet kas svarbiausiai, kad tai pati masiškiausia Trečiojo Reicho šarvuota mašina. Tai mane galutinai pribaigė. Bet aš išėjau iš suktuko ir nutariau tam įžūliam jaunuoliui nepasiduoti. „Šita? – kaip galint ironiškiau paklausiau aš, – ji pati masiškiausia? O „Tigras“? Šiuo naiviu (kaip kad vėliau paaiškėjo) klausimu aš tikėjausi pralaužti oponento pozicijas ir priversti jį trauktis. Jis atlaidžiai pažiūrėjo į mane ir tarė: „1350“. „Kas – 1350?“ – nesupratau aš. „Vienetų, – atsakė jis. – Pagaminta iš viso“. „O tų, kaip juos ten, šturm…šturm…, jų kiek?“ – pasidėmėjau aš, neįtardamas viso to mastelių. „Dešimt su puse“, – atsakė jis. „Vienetų?“ Tūkstančių!“.
Aš atsisėdau. Galva zvimbė nuo gauto netikėtos informacijos kiekio. Vadinasi, be T-34 ir „Tigrų“ buvo dar kažkokios dideliais kiekiais gamintos šarvuotos mašinos. Kaip taip gali būti? Aš niekaip negalėjau suprasti iš kur jis visa tai žino. O gal jis visa tai išsigalvojo, kad pudrinti liaudžiai smegenis? Atseit, buvo toks tankas (tfu, savaeigis pabūklas), o tu imk ir patikrink, jeigu apie tai niekur nerašo.
Taip aš jam ir pasakiau, kad netikiu. Jis įsižeidė ir atsakė, kad be reikalo aš taip, kad jis domisi šarvuotos technikos istorija, užsiminėja šiuo klausimu seniai, daug apie ją žino ir, pagaliau, kad literatūros šiuo klausimu yra pakankamai. O po to gudriai prisimerkęs pasidomėjo, ar aš žinau, kada „trisdešimtketveriukė“ buvo priimta į ginkluotę? Aš miglotai pasidomėjau kur jis lenkia, ir atsakiau, kad tikriausiai prieš pat karą. Vitia plačiai nusišypsojo ir patvirtino mano spėjimą, tik patikslindamas, kad šis žymus įvykis buvo 1939 metų gruodžio 19. Ir tai jis, matote, žino. Man knietėjo paklausti kelintą valandą tai įvyko, bet susilaikiau, bijodamas išgirsti, kad ir tai jis žino. O jis, tas kenkėjas, toliau gudriai kraipydamasis, manęs paklausė, ar aš negalvoju, kad tankistai prieš karą ir po jo tik pėsčiomis vaikščiojo, jei pas mus nebuvo nieko kito, kaip kad tik T-34. Aš pradėjau mykti, kad iki karo gal ir buvo kažkiek kažkokių kitokių tankų, koks skirtumas kokių.
Tada tas įžūlus jaunuolis išdidžiai išsitempia ir pareiškia, kad iki karo Rusijoje tankų buvo pagaminta daugiau nei visose kitose šalyse kartu paėmus, ir jeigu dėl manęs tai tik „kažkiek“, tai aš, atleiskite, neturiu žodžių. Aš buvau tiek apstulbęs, kad net neišgirdau paskutiniųjų jo žodžių. Vienintelis dalykas, ką aš sugebėjau, tai silpnu balsu paklausti, iki kurio karo pradžios. Tada gavau atatinkamą atsakymą, kad iki rusų – turkų, beje ne to, kur Plevna ir visa kita, o kai Krymas ir visa kita, tai štai, Izmailo šurmui Suvorovas panaudojo elitinius gvardijos šarvuočių dalinius, kuriuose buvo arkliais traukiami sunkieji tankai „JD“ (Jekaterina Didžioji), kuriuos suprojektavo Kulibinas už pagrindą paėmęs brėžinius senovinio tanko „Merkava“, kurį užgrobė kunigaikštis Sviatislavas iš chazarų 968 metais.
Kas buvo toliau aš sunkiai beprisimenu. Kažkodėl pajutau, kad aš guliu ant grindų ir kažkas mane įnirtingai vėduoja žiniaraščių pluoštu. Po to vėl duobė. Po to sėdžiu ant kėdės ir mane vėl vėduoja, dabar jau ranksluoščiu. Po to vėl duobė. Kai galutinai atsigavau, aš pusiau gulėjau vyriausio buhalterio kėdėje su prasegiotais marškiniais ir tuo metu prie manęs vyko tokios operacijos:
– toliau buvo mosuojama rankšluoščiu, kuris švilpdamas pralėkdavo milimetrą nuo mano nosies;
– kažkieno drebančios rankos kišo man prie nosies kažkokį buteliuką su smirdančiu skysčiu;
– kitos rankos skaudžiai spaudė mano riešą, matomai tikintis užčiupti pulsą;
– kiti bendradarbiai, kurie nemosavo, nekaišiojo ir nespaudė, su susidomėjimu ir užuojauta spoksojo į mane, pusbalsiu aptarinėdami pačias įvairiausias mano artimiausio likimo versijas;
– visa tai papildė isteriškas sekretorės spiegimas: „Iškvieskite greitąją jam pagaliau“.
Bet man jau palengvėjo ir aš rankos mostu nutraukiau visus šiuos veiksmus, padėkojau už rūpestį ir nupėdinau į savo kabinetą. Ten sėdėjo išbalęs Vitia. Jis pradėjo besipinančiu liežuviu teisintis, kalbėdamas, kad pajuokavo, bet aš jo neklausiau. Manyje užvirė savigarba, atsirado ir vis stiprėjo noras pamokinti jauną akiplėšą, užsikišti jį už juosmens. Bet kaip tai padaryti neturint nei mažiausio supratimo apie šį dalyką. Išeitis viena – pačiam išstudijuoti šią temą.
Pertraukęs jo padrikus pasiaiškinimus aš pasakiau, kad susidomėjau šiuo klausimu ir paprašiau atnešti kokią nors knygą apie tankus. „Būtent kokią?“ – paklausė jis, kvailai besišypsodamas. „O argi jų daug?“ – paklausiau aš. „Chm…“ – išleido jis nenusakomą garsą ir pasakė: „Daug“. Aš mintyse sudejavau ir paprašiau atnešti ką nors tokio iš bendro plano, taip sakant, susipažinimui. Taip ir nutarėme.
Sekantį rytą jis linksmai įbėgo į kabinetą, iškilmingai nešdamas ištiestose rankose dvi kažkokias vidutinio storio knygutes. Į mano klausimą kas tai, jis linksmai atsakė, kad tai tos dvi žadėtos knygos, tiesa jis kiek abejoja ar nebus jos man dėl kai kurių priežasčių per sudėtingos, bet tai nesvarbu, nes esmė – jose esanti informacija. Jis prisipažino, kad pagriebė pirmas papuolusias po ranka, ir jeigu man patiks, jis atneš ir kitų.
Aš rūpestingai paėmiau knygas iš Vitios rankų ir jis besidžiaugdamas, kad įvykdė duotą pažadą, nušokavo į savo kampą iš kur paprašė su knygomis elgtis atsargiai, nes jos brangios ir nusipirktos atsitiktinai iš nepažįstamo asmens per dešimtas rankas. Aš atsakiau, kad su knygomis pripratęs elgtis pagarbiai ir visai nesvarbu kiek rankų prieš tai jas laikė. Tai Vitią nuramino, o aš susikaupiau ir pasiruošiau įsisavinti spausdintą informaciją.
Viršelyje pirmoje iš jų buvo pavaizduotas kažkoks, aš vis tik spėju, tankas, kampuotos formos ir išlindusiu iš jo diedu su ausinėmis. Tankas buvo su kryžiais ant šonų, iš ko aš nusprendžiau, kad jis yra vokiškas. Viršuje buvo parašyta Panzer II, ką aš perskaičiau kaip „panzer ii“ (man dingtelėjo mintis, kad „ii“ – tai romėniškas 2, bet tą mintį aš atmečiau kaip pernelyg paprastą). Tikriausiai tai buvo nematytos mašinos pavadinimas.
Aš pradėjau skaityti. Tiksliau sakant frazė „pradėjau skaityti“ ne visai tiko šiam atvejui. Pradžioje, dideliam savo siaubui, pamačiau, kad lygiai pusę leidinio kažkodėl užėmė kažkokie klaikiai detalūs brėžiniai, pjūviai ir schemos, o visos nuotraukos buvo skirtos nuobodžiam šio tanko vaizdavimui iš visų pusių, įvairiose aplinkybėse ir įvairios techninės būklės. Visa tai lydėjo didžiulės lentelės, nesuprantamais sąrašais ir nesuskaičiuojamais aiškiai techninio pobūdžio sutrumpinimais. Tikriausiai tai buvo vadovas iš serijos „Kaip pasigaminti tanką namų sąlygomis“. Geriausiu atveju. Blogiausiu – visa tai pakvipo slapta dokumentacija, pavogta iš kokios nors strateginės gamyklos. Aš bailiai atidėjau tą knygą į šoną. Dėl visa ko pikta.
Atvertęs pirmą pasitaikusį antros knygos (kuri man pasirodė visiškai „pasaulietiška“, nes buvo rekomenduota kaip pažintinė) puslapį aš pabandžiau skaityti tekstą, bet atsimušiau į paslaptingus žodžių junginius tokius kaip „borto reduktoriai“, „pakilimo kampas“, „kolimatoriniai taikikliai“ ir panašius rebusus. Aš sutrikęs pavarčiau knygą. Po dvidešimt puslapių viskas pasikartojo – iš visų kampų pradėjo lįsti kažkokie „pagrindiniai frikcijonai“, „vidinės briaunos“, „dantytos sankabos“ ir „vidiniai amortizatoriai“.
Stipriai sukrėtė frazė apie plieno trynimąsi į feredo. Ką tai galėtų reikšti? Kodėl tanke kažką trinti ir dar plienu… Arba plienu… Gal šveisti ką nors?… O gal čia pasakoja apie itin slaptas tankų gamybos palaptis… Prieš akis iškilo klaikiai mistinis paveikslas: kažkokie alchemikai, apgauti salsvų dūmiu debesimis, atsargiai trina plieno plokštelę į tą patį magišką feredo, viskas aplink pradeda burbuliuoti ir šnypšti ir už jų nugarų materializuojasi tankas, padengtas balistiniais apskaičiavimais ir masoniškais simboliais…
Galutinai mane pribaigė skyrius apie „SDG galimybę atsilaikyti prieš ŠPS ir VPR tandeme su KD“. Aš net nusipurčiau: koks košmaras! Paukščių kalba! Kas visa tai skaito? Tai juk žodžių kratinys…
Be viso to mane labai supykdė tas faktas, kad tas balvonas Vitia man atnešė ne pažintinę literatūrą, kaip kad aš jo prašiau, o supermegaspecialiąją, gal netgi slaptą. Apie tai aš netrukau jam pareikšti. Jis paprieštaravo, kad tai eilinės knygos, netgi labai įdomios, kad taip ir reikia rašyti, bet aš jo neklausiau. Slapta vildamasis, kad tokių „eilinių“ knygų pas jį nedaug, aš įgrūdau jam tuos abu opusus ir pasakiau, kad tegul jis atneša man normalią knygą, apie mūsų sovietinį tanką, o ne apie vokiečius ir jų pancerius ii.
Nereikia net aiškinti kaip aš buvau išjuoktas ir pažemintas dėl to niekingo pacerio ii. Todėl aš nusprendžiau savarankiškai išsirinkti tai, kas įves mane į paslaptingą šarvuotos technikos pasaulį.
Čia mano brangusis Vitia nusistebėjo mano išrankumu ir pasakė, jeigu aš pats nežinau ko noriu, tai tegul aš pats ir išsirenku tai, ko man reikia. Aš tuoj pat pasigavau jo pasiūlymą ir pasidomėjau ar yra tokia vieta, kur aš galėčiau neskubėdamas pagal savo skonį išsirinkti mane dominančią produkciją. Jis atsakė, kad tokia vieta yra. Tada aš pasidomėjau, ar ne tik ta vieta yra pas jį namuose, nes labai abejojau, kad egzistuoja tokios specialios vietos tokiai klientūrai, neskaitant beprotnamio. Viktoras priėmė mano iššūkį ir paskelbė, kad gali mane nuvesti į tokią vietą, bet neprisiima atsakomybės už galimas viso to pasekmes.
Bet tai jau visai kita istorija.