1 dalis

TSRS karinė – politinė vadovybė atidžiai studijavo patirtį ir darė išvadas iš TSRS – Suomijos karo (1939 – 1940 m.) pamokų, o taip pat iš pergalingų Vokietijos kampanijų prieš Lenkiją (1939 m.), Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Belgiją ir Olandiją (1940 m.).
Abejose karinėse kampanijose Vokietija įgyvendino Generalinio Štabo paruoštą „žaibo karo“ (blickrygo) teoriją. Jos esmė buvo naudojant tokius faktorius kaip netikėtumas ir žymi pajėgų bei priemonių persvara lemiamose kryptyse nuo pirmųjų puolamosios operacijos dienų pralaužti gynybą, apsupti priešininką ir suduoti jam triuškinantį smūgį, neduodant laiko naujo gynybinio fronto sukūrimui. Šios teorijos įgyvendinimo vieni iš pagrindinių instrumentų buvo netikėtumas ir gausesnių pajėgų koncentracija.
Jau nuo 1939 metų rudenio tarybinės karinės – politinės vadovybės pažiūros formavosi betarpiškai įtakojamos Antrojo pasaulinio karo patirties. Todėl turint mintyje TSRS – Suomijos karo rezultatus žymus dėmesys buvo skirtas įtvirtintiems rajonams, ypač suomių „Manerheimo linijai“. Remiantis jos pralaužimo patirtimi per visą naujos TSRS vakarinės sienos ilgį buvo pradėti statyti galingi įtvirtinimai.
Naujieji įtvirtinti rajonai (toliau tekste ĮR) turėjo gynybos frontą nuo 80 iki 100 km ir buvo iki 30 km gylio. Nuo anksčiau pastatytų ĮR jie skyrėsi ugnies sistema, gynybos juostos rikiuote, ilgalaikių ugnies statinių (долговременные огневые сооружения, ДОС, toliau tekste DOS) konstrukcija ir žymiai didesniu artilerijos kiekiu. Kiekvienas ĮR turėjo turėti pastovų garnizoną. Taikos metu jį sudarė: komendanto valdyba, iki trijų artilerijos – kulkosvaidžių batalionų, atskira ryšių kuopa, pionierių kuopa ir aprūpinimo padalinys. Karo metu ĮR etatų sąrašas buvo padidinimas. ĮR garnizonų formavimas turėjo prasidėti tik 1941 metų birželio mėnesį.
Įtvirtintų rajonų statybą kontroliavo gynybos liaudies komisaro pavaduotojas Tarybų Sąjungos maršalas B.M.Šapošnikovas. Šiame straipsnyje bus apžvelgtas Pabaltijo Ypatingojoje karinėje apygardoje (toliau tekste PabYKA) vykusi gynybinė statyba ir ĮR dalinių formavimas. Įtvirtintiems rajonams vadovavo apygardos vado padėjėjas įtvirtintiems rajonams generolas – majoras A.N.Astaninas. ĮR statybomis betarpiškai užsiminėjo apygardos inžinierinė kariuomenė vadovaujama apygardos inžinerinės kariuomenės viršininko inžinerijos generolo – majoro V.F.Zotovo. Po karo Zotovas prisiminė: “1941 metų kovo mėnesį mane paskyrė Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos inžinerijos kariuomenės viršininku. Tuo metu aš buvau aukščiausių vadų kursuose prie Generalinio štabo Karinės akademijos.
Kovo 15 atvykau į Rygoje buvusį generolo – pulkininko F.I.Kuznecovo vadovaujamos apygardos štabą. Iš trumpo pokalbio su apygardos vadu aš sužinojau apie būklę apygardoje. Apygardos inžinerijos valdybos pagrindinė užduotis buvo ilgalaikių įtvirtinimų juostos pasienyje statyba, tai buvo ypač svarbus valstybinis uždavinys. Apygardos vadas išreiškė nepasitenkinimą šios juostos statybos tempais. Man buvo įsakyta po detalaus susipažinimo su inžinerijos valdybos reikalais raportuoti jam apie būtinas priemones, pirmoje eilėje apie gynybinės statybos spartinimo priemones..
Reikia pažymėti, kad pasienio gynybinė juosta ėjo nuo Baltijos jūros iki sienos su Vakarų ypatingąja karine apygarda ir buvo nusitęsusi apie 350 km. Šios juostos statybos pirmajai eilei buvo priskirta 160 batalionų statyba, kurių sistemoje buvo rengiama iki 2000 betoninių ilgalaikių statinių ir virš šimto kilometrų prieštankinių kliūčių“¹.
ĮR statybos Pabaltijyje ypatybė buvo tai, kad naujoji TSRS sienos linija Pabaltijyje, kaip ir Moldavijoje bei Šiaurės Bukovinoje, buvo nustatyta vėliau, nei kad Ukrainoje ir Baltarusijoje, tik 1940 metų vasarą. Gynybiniai darbai kariuomenės jėgomis prasidėjo iškarto vos tik Raudonoji Armija atėjo prie naujosios sienos – batalionų gynybos rajonuose buvo rengiamos lauko fortifikacijos priemonės. Darbus vykdė prie sienos išsidėstę kariniai daliniai, juos prižiūrėjo armijų inžinerijos kariuomenės viršininkai. Ilgalaikės gynybos linijoje, kurios galutinė rekognistiruotė buvo baigta tik 1941 metų kovą, buvo pradėta statyti keturi įtvirtinti rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus.
Naujų ĮR‘ų statyba vyko lėtai. „Apygardos inžinerijos valdybai pavestų visų gynybinių darbų organizacija buvo išskleidimo stadijoje. Gynybos linijos rekognistiruotė nebuvo visiškai užbaigta. Gynybiniams darbams atlikti reikalingos statybinės organizacijos buvo dar tik formuojamos, ir jų komplektavimui iš atsargos pašaukti 2500 vadų dar tik pradėjo atvykti. Vidinių apygardų pionierių ir statybos batalionai taip dar tik pradėjo atvykti. Statybinės technikos buvo labai mažai. Pavyzdžiui akmenskaldžių statybose turėta vos keletą vienetų, ir tai tuo metu, kai dviejų – trijų mėnesių laikotarpiu buvo būtina paruošti iki 1,5 mln. Kubinių metrų skaldos. Autotransportu mes buvome aprūpinti ne daugiau kaip 25% reikiamo kiekio. Mūsų darbą sunkino ir blogi keliai; statybos rajonuose buvo tik gruntiniai keliai, kuriais pavasarį važiuoti autotransportui buvo labai sunku, o tai reiškia, kad greta autotransporto buvo reikalingas ir kinkomas transportas“ ¹ .
Darbų spartinimui buvo imtasi tokių veiksmų:
Visų pirma, į apygardą atvyko statybinės organizacijos ir buvo formuojamos naujos. 1941 metų vasario – balandžio mėnesiais į apygardą atvyko penkios statybos viršininko valdybos: 107-oji iš UžbKA (Užbaikalės karinės apygardos), 91-oji ir 93-oji iš UžkKA (Užkaukazės karinės apygardos), 87-oji iš LenKA (Leningrado karinės apygardos) ir 210-oji iš KYKA (Kijevo ypatingosios karinės apygardos). Tuo pat metu apygardoje buvo formuojama 95-oji SVV (statybos viršininko valdyba) ir vienuolika naujų statybos barų (nuo 107-ojo iki 117-ojo) ³.
Atvykusių iš kitų apygardų ir apygardoje formuojamų statybinių organizacijų komplektavimui iš atsargos buvo šaukiami statybinių specialybių vadai ir viršininkai. Pagrinde šaukimas į PabYKA buvo vykdomas Maskvos ir Leningrado miestuose bei Maskvos srityje. Atvykstančių vadų skaičius, jų kiekio augimo procesas parodytas pateikiamoje 1.lentelėje².

Antra, Raudonosios Armijos vadovybė PabYKA įtvirtintų rajonų statybai, greta apygardos pionierių batalionų, nukreipė ir kitų karinių apygardų pionierių, statybos ir automobilių batalionus.
Nuo 1941 metų balandžio pirmos dekados į apygardą pradėjo atvykti atskiri pionierių batalionai, pionierių batalionai ir automobilių batalionai iš dešimties karinių apygardų bei Tolimųjų Rytų fronto³, tame skaičiuje:
• Tolimųjų Rytų frontas: statybos batalionai – 71-as, 177-as, 203-as, 204-as, 205-as, 208-as, 209-as, 217-as ir 218-as.
• Leningrado karinė apygarda: 321-as, 323-as statybos batalionai.
• Pavolgio karinė apygarda: 349-as, 350-as statybos batalionai; 167-osios šaulių divizijos (toliau tekste – šd) 180-as atskiras pionierių batalionas, 63-ojo šaulių korpuso (toliau tekste – ŠK) 241-as atskiras pionierių batalionas, 18-os šd 85-as atskiras pionierių batalionas, 61-os šd 112-as atskiras pionierių batalionas, 117-os šd 259-as atskiras pionierių batalionas, 154-os šd 212-as atskiras pionierių batalionas, 66-o ŠK 295-as atskiras pionierių batalionas, 148-os šd 163-as atskiras pionierių batalionas.
• Oriolo karinė apygarda: 330-as, 331-as, 332-as, 333-as statybos batalionai; 120-os šd 193-as atskiras pionierių batalionas, 19-os šd 133-as atskiras pionierių batalionas, 89-os šd 280-as atskiras pionierių batalionas (toliau tekste – apibtl), 149-os šd 233-as apibtl; 299-as apibtl.
• Archangelsko karinė apygarda: 351-as statybos batalionas.
• Uralo karinė apygarda: 62-o ŠK 267-as apibtl, 174-os šd 178-as apibtl, 186-os šd 255-as apibtl, 112-os šd 159-as apibtl, 170-os šd 182-as apibtl, 98-os šd 84-as apibtl; 115-as ir 124-as statybos batalionai, 802-as automobilių batalionas.
• Maskvos karinė apygarda: 325-as, 326-as, 327-as, 328-as, 329-as statybos batalionai; 20-o ŠK 273-as apibtl, 61-o ŠK 264-as apibtl, 803-as ir 804-as automobilių batalionai.
• Užkaukazės karinė apygarda: 188-as statybos batalionas.
• Šiaurės Kaukazo karinė apygarda: 38-os šd 132-as apibtl, 165-os šd 206-as apibtl, 28-os kalnų šaulių divizijos (kšd) 67-as apibtl, 158-os šd 274-as apibtl, 129-os šd 297-as apibtl, 157-os šd 150-as apibtl, 9-o ŠK 19-as apibtl; 341-as, 342-as, 343-as, 344-as statybos batalionai; 801-as ir 809-as automobilių batalionai (toliau tekste – ab).
• Charkovo karinė apygarda: 336-as, 337-as, 338-as, 339-as statybos batalionai (toliau tekste – sb); 807ab.
• Sibiro karinė apygarda: 91-os šd 160-as apibtl, 119-os šd 224-as apibtl, 166-os šd 231-as apibtl, 133-os šd 269-as apibtl, 178-os šd 211-as apibtl, 107-os šd 188-as apibtl, 53-čio ŠK 238-as apibtl.
Trečia. „Gyvenimas reikalavo statybos darbų tempo padidinimo. Dėl to, vietiniai valdžiai leidus, įvairiems pagalbiniams darbams buvo pasitelkta keletas dešimčių tūkstančių vietinių gyventojų ir didelis kiekis kinkomo transporto. Iki 20 tūkst. vietinių gyventojų bei raudonarmiečių buvo paskirti gaminti skaldą, nes turimos akmenskaldės nesugebėjo statybas aprūpinti reikiamu statybinių medžiagų kiekiu¹
Jau 1940 metų gruodžio mėnesį PabYKA inžinerijos valdybos viršininkas kreipėsi į Lietuvos TSR darbo liaudies komisarą prašydamas nuo 1941 metų balandžio mėnesio statybos darbams skirti 54360 darbininkų. Tame skaičiuje sekančių specialybių: žemkasių, juodadarbių ir krovikų – 40000, dailidžių – 8000, elektromontuotųjų ir elektrikų – 700, motoristų – 1300, armatūros klojėjų – 3000, betonuotojų – 400, skardininkų – 40, vandentiekio šaltkalvių – 350, šaltkalvių – 500, mechanikų – 70. Šiame sąraše nebuvo numatyta reikalingas darbo jėgos poreikis skaldos gamybai, todėl 1941 metų vasario 17 buvo užsakyta paruošėjų, krovikų, skaldos trupintojų: kovo mėnesį – 3600, balandį – 4230, gegužę – 4590, birželį ir liepą po 5400, rugpjūtį – 4230; atitinkamai vežimų (kinkinių) – 2600, 2880, 2040, 2400, 1880. Kovo pabaigoje skaldos trupinimui reikalinga darbo jėga buvo patikslinta ir šiems darbams buvo nutarta tam tikslui kasdien skirti po 30000 žmonių ir 5000 kinkinių. Šios jėgos buvo sutelktos Lietuvoje, septyniuose skaldos rengimo rajonuose. Tokiu būdu, įtvirtintų rajonų statybose kasdien dirbo daugiau kaip 80000 vietinių gyventojų⁴.
Ketvirta. Batalionų gynybos rajonų priešlaukiuose ir pagrindinės gynybos linijos batalionų gynybos mazgų statybose dirbo tik šaulių divizijų šaulių batalionai. Šiam tikslui betarpiškai prie pat sienos, kaip taisyklė priedangos rajonuose, buvo po batalioną iš kiekvieno apygardos pasienio divizijų šaulių pulko.
Apygardos inžinerijos valdybai buvo pavaldžios dešimt statybų viršininko valybų (toliau tekste – SVV): 85, 87, 89, 91, 93, 95, 107, 180, 210. SVV buvo komplektuojamos pagal karo meto etatų sąrašus 9/840⁵, į jų sudėtį įėjo: vadovybės, štabo, inžinerijos skyrius, tiekimo tarnyba, buhalterija ir kadrų skyrius. Inžinerijos skyriuje buvo planavimo-ūkio ir technikos daliniai; o taip pat lauko laboratorija, centrinės dirbtuvės ir tarifų-normavimo biuras. Iš viso SVV buvo 23 kariškiai (tame skaičiuje 8 vadai ir 13 viršininkų), 50 laisvai samdomų specialistų, 4 lengvieji automobiliai ir 23 pistoletai. Į SVV įėjo statybos barai (toliau tekste – SB). Į SB sudėtį (karo meto etatų sąrašas 9/841⁵) įėjo – vadovybė, gamybos-techninis skyrius, tiekimo tarnybos, slapta dalis, raštinė, buhalterija. Viso 30 kariškių ir 7 laisvai samdomi darbuotojai. SB sudėtyje buvo apygardos pionierių batalionai, 37 pionierių batalionai iš kitų apygardų, 2 atskiros statybos kuopos, 50 statybos barų.
Peržiūrėsime statybinių jėgų išsidėstymą detaliau. Šis išsidėstymas pateikiamas pagal Raudonosios Armijos Generalinio štabo direktyvą dėl į PabYKA iš kitų karinių apygardų statyboms atvykstančių dalinių³, o taip pat pagal PabYKA dalinių dislokacijos sąrašą 1941 metų gegužės 1⁶. Kai kurių memuarų pagrindu padaryta pakeitimai, o taip pat papildyta pionierių batalionais, atvykusiais iš Sibiro karinės apygardos po 1941 metų gegužės 1.

Telšių įtvirtinto rajono Nr.46 statyba

Šis įtvirtintas rajonas turėjo pridengti keletą vokiečių galimo puolimo krypčių: Memelis – Palanga – Linava; Memelis – Kretinga – Skuodas – Priekulė; Memelis – Kretinga – Plungė – Šiauliai; Memelis – Rietavas – Varniai – Šiauliai. Būsimo ĮR charakteristikos: frontas 75 km, gylis 5- 16 km, gynybos mazgų kiekis – 8.
Telšių IR šiaurinės dalies statybą vykdė 85 statybos viršininko valdyba, jos valdyba buvo Kartenoje.
„Iš statybos valdybų tiksliausiai ir organizuočiausiai darbus vykdė 85-oji valdyba, jos viršininku buvo papulkininkis Koriavko. Ji vykdė darbus dešiniame gynybos linijos sparne Palangos ir Kretingos rajonuose“ ¹.
Valdybai buvo pavaldūs šeši SB: 56-as, 62-as, 63-as, 64-as, 65-as, 66-as. Pagrindinės SVV-85 pajėgos buvo sutektos ilgalaikių gynybinių įrenginių statybai dviejose kryptyse: Kretingos ir Plungės. Kretingos užduotis vykdė trys statybos barai. Palei Baltijos pajūrį, Palangos rajone, SB-62 žinioje dirbo 350-as statybos batalionas. Galingiausias buvo į šiaurę nuo Kretingos esančiame Rūdaičių kaime įsikūręs 56-asis statybos baras. Jo sudėtyje buvo 10-osios šaulių divizijos 94-as atskiras pionierių batalionas, 133 ir 233 apibtl. Į vakarus nuo jo, Kurmaičių rajone SB-63 dirbo 204 statybos batalionas. Plungės kryptyje taip pat dirbo trys statybos barai. Kartenos rajone buvo įsikūręs SB-64, jo žinioje buvo 67šd 83apibtl ir 321 sb (statybos batalionas). Kutaugos (? – taip tekste) rajone, SB-65 sudėtyje, dirbo 280apibtl ir 349sb. Žideikių (Kulių) rajone SB-66 – 323sb.
Naujų statybos organizacijų ir dalinių įkurdinimui, teritorijos skyrimui gynybinių įrenginių statybai neišvengiamai reikėjo iškelti šeimas, įstaigas, vienkiemius ir ištisus kaimus. Pavyzdžiui, remiantis SVV-85 viršininko papulkininkio Koriavko raportu Lietuvos KP (b)Kretingos ukoma biuro sprendimu4 buvo padaryti tokie perkėlimai:
• Palangoje atlaisvintas namas Birutės g. Nr.19, Vydūno g. Nr.2 ir Nr.4 ir Kęstučio Nr.3.
• Senelių namai, po remonto, perkelti į Laukžemius, o jų buvusieji pastatai Padvariuose perduoti statybininkams.
• Visi Aukštalvių kaimo ir Kadikių kaimuose esančių ūkininkų pastatai perduoti statybininkams.
• Iš Imkoliškių kaimo iškelti klebonas ir visi gyventojai.
• Perkelti į kitas vietas trisdešimties vienkiemių gyventojai.
• Iškelti gyventojai Kretingoje iš turgaus aikštėje esančio namo Nr.6.
• Statybininkų žiniai perduota Mišučiuose atsilaisvinusių 40 butų, kurie priklausė į Vokietiją išvykusiems vokiečiams.
Telšių ĮR pietinės dalies statybą vykdė iš Užbaikalės karinės apygardos atvykusi SVV-107, ji įsikūrė Endriejave. Ten pat buvo ir 803-as automobilių batalionas. Į SVV-107 sudėtį įėjo šeši statybos barai: 8-as, 67-as, 68-as, 69-as, 70-as ir 116-as.
Pagrindinės SVV jėgos buvo nukreiptos gynybos mazgo, dengiančio Memelio – Šiaulių kryptį, įrengimui. Pats šiauriausias statybos baras buvo Ablingos rajone dirbęs SB-116. Jo sudėtyje buvo 10ŠK 80apibtl, 48šd 118apibtl, 273 apibtl. Piečiau, Endriejavo rajone SB-76 sudėtyje dirbo 193, 241, 295 apibtl. Dar toliau į pietus Daugėlių rajone SB-68 dirbo 205sb. Labiausiai į pietus nutolęs buvo Judrėnų rajone SB-69. Jo žinioje dirbo 115-as statybos batalionas. Šios valdybos sudėtyje esantis SB-8 351sb jėgomis Plungėje statė 46-ojo ĮR vadavietę ir kareivines.
Iš viso ĮR-46 statybos stadijoje buvo 366 DOS, iš jų buvo pastatyti 23, parengtų mūšiuose jų tarpe nebuvo nei vieno. Iki šių diena yra išlikę nemaža Telšių įtvirtinto rajono DOSų. Kai kurie iš jų pavaizduoti fotografijose 1 – 4⁷. Fotografijoje 1. parodytas DOS’as Palangoje. Nuo jo iki jūros 200 metrų. Fotografijose 2. ir 3. DOS‘ai Kurmaičių rajone.
1.

2.

3.

Šiaulių įtvirtinto rajono Nr.42 statyba

Statomas ĮR dengė svarbią Kenigsbergo – Rygos operatyvinę kryptį. ĮR‘o charakteristikos: frontas 90 km, gylis 5 – 16 km, gynybos mazgų kiekis – 6.
Šiaurinę šio įtvirtinto rajono dalies statybą vykdė SVV-91 (Pagramantis), atvykusi iš Užkaukazės karinės apygardos. Ten pat buvo įsikūręs ir 804 ab (automobilių batalionas). Pagrindinė įtvirtinimų linija ėjo palei Jūros upę. Į valdybos sudėtį įėjo keturi statybos barai: 5-as, 11-as, 72-as, 76-as.
Pagrindinės šios valdybos jėgos buvo sutelktos Pajūrio ir Didkiemio (į vakarus nuo Pagramančio) gynybos mazgų statybose. Pajūrio rajone darbus vykdė SB-5 – 17apibtl ir 71sb.
Prisimena 17apibtl veteranas: „1941 metų kovo mėnesį pionierių batalionas buvo geležinkeliu permestas į Lietuvą, į Tauragės rajoną, į vakarus nuo Pajūrio gyvenvietės.
Batalione buvo maždaug 350 žmonių, vėliau atvyko papildymas iš atsargos (kaliniai), taip pat maždaug 350 žmonių, tad iš viso batalione buvo 700 žmonių (ginklus turėjo tik kadriniai kariai), prirašytieji buvo be ginklų, tik kaip darbo jėga.
Nuo pat ankstyvo pavasario mes pradėjome gynybinės juostos statybą išilgai sienos su Rytų Prūsija.
Gynybinė linija buvo 10 – 7 – 5 kilometrai nuo sienos. Buvo statomi ilgalaikiai betoniniai ugnies taškai – kaponieriai ir puskaponieriai nedidelio kalibro artilerijai ir kulkosvaidžiams. Gynybinės sienos storisiš priekio – 2 metrai 20 cm. Perdengimas 2 metrai 20 cm, užpakalinės dalies siena 1 metras 80 cm. Į perdengimus buvo dedama 14 sluoksnių armatūros с ячеёй 12–16 см, armatūros diametras 10 mm. Buvo naudojamas specialus – greitai stingstantis cementas, skalda buvo iš granito. Aš tuo metu buvo apatinės aikštelės viršininkas (atsakingas už betono liejimo darbus).
Kiekvienam ugnies taškui buvo skiriama iki 400 sunkvežimių betono (automobiliai GAZ-IA)“⁸.
Toliau iš šiaurės į pietus buvo SB-72 (Spraudaičiai) ir SB-11 (Didkiemis). Pirmojo sudėtyje dirbo 325sb, antrojo – 11ŠK 29apibtl, 112apibtl ir 85 apibtl. Eržvilko rajone buvo SB-76 (326sb). Jis statė 42 ĮR vadavietę ir kareivines.
Pietinę Šiaulių ĮR dalį statė SVV-93 (valdyba Tauragėje), kuri taip pat atvyko iš Užkaukazės karinės apygardos. Į šios valdybos sudėtį taip pat įėjo penki statybos barai: 71-as, 73-as, 74-as, 75-as, 117-as. Pagrindinės šios valdybos pajėgos buvo sutelktos Tauragės gynybinio mazgo statyboje. Pats šiauriausias buvo statybos baras Nr.73 (Songališkiai). Jo žinioje buvo 132apibtl ir 203sb. Pats galingiausias buvo pietiniame Tauragės pakraštyje dirbęs SB-77. Jo sudėtyje dirbo 125šd 189apibtl, 126šd 175apibtl ir 259apibtl. Piečiau nuo šio baro Stragutiškiuose buvo įsikūręs SB-71 (327sb). Toliau į rytus dirbo SB-75 (328sb), Milgvardžiuose SB-117 (212apibtl ir 188sb). Tauragėje buvo įsikūręs 802ab.
Statybos stadijoje buvo 403 DOS, pastatytų buvo 27. Parengtų mūšiams karo pradžioje nebuvo nei vieno. Fotografijoje 4. matomas išlikęs šio ĮR DOS‘as Didkiemio rajone.
4.

Kauno įtvirtinto rajono Nr.44 statyba

Kauno įtvirtintas rajonas pačiu stipriausiu tarp apygardos ĮR. Jis dengė Kauno kryptį nuo Nemuno iki Kalvarijos. Jo statyboje dirbo keturios statybos viršininko valdybos.
ĮR charakteristikos: frontas 106 km, gylis 5 – 16 km, gynybos mazgų skaičius – 10. Viena iš galinsgiausių statybos viršininko valdybų buvo iš Kijevo ypatingosios karinės apygardos pervesta SVV-210. Ji statomais įtvirtinimais dengė praėjimą iš Jurbarko girios, Nemuną ir pagrindines savo pajėgas sutelkė Šakių rajone statomiems DOS‘ams. Šiame mieste buvo įsikūrusi pati valdyba, o taip pat 809ab. SVV valdybos sudėtyje dirbo šeši statybos barai: 55, 77, 78, 79, 107, 109. Pirmieji du statybos barai dirbo šiauriniame Nemuno krante. Dubkų rajone dirbo SB-77 (267apibtl, 217sb), betarpiškai ant šiaurinio upės kranto Skirsnemunės rajone įtvirtinimus statė SB-107 (329sb).
Prisimena 217sb veteranas: „1939 metais mane paėmė į armiją, bet kaip buožės sūnų, o tai reiškia, kaip politiškai nepatikimą, į kovinę dalį nesiuntė, o pasiuntė tarnauti į 217 Ypatingąjį statybos batalioną…
Aš stačiau pasienio įtvirtinimus prie Blagoveščensko: kasėme apkasus, susiekimo praėjimus, duotus… Aš įsiminiau tokį atvejį. Krasnoje kaime aš nusipirkau penkias poras kaliošų ir nusiunčiau juos paštu į namus. Jie adresatą pasiekė, bet pakeliui kažkas pakeitė tris poras į senus. Paskui mūsų batalioną permetė į prie Čitos esančią stotį Čelganai – darėme žuolius suomių frontui. O po Pabaltijo išvadavimo mus pasiuntė į Lietuvą, į Jurbarką, 7 km nuo sienos su Vokietija, ten turėjome statyti dotus. Mes miške išrinkome vietas objektams, kirtome medžius, rengėme pastolius betono klojimui.
1941 metų birželio 21 mane ir dar tris vaikinus iš mūsų bataliono pasiuntė į mišką krauti rastus. Per dieną mes prikrovėme dvi mašinas ir likome miške nakvoti. O ryte mūsų paimti niekas neatvažiavo. Mes nutarėme, kad į dalinį grįžti teks pėsčiomis ir patraukėme link Jurbarko. Pakeliui sutikome pasieniečių būrį. Iš jų mes ir sužinojome, kad prasidėjo karas… ⁹“
Kiek piečiau, tarp Nemuno ir Šakių, Klišių rajone, DOS‘us statė SB-78, jos sudėtyje buvo 163apibtl ir 331sb, kiti trys statybos barai vykdė darbus Šakių rajone. Į šiaurės-vakarus Matalių – Šilgalių rajone dirbo SB-78 (84apibtl, 332sb). Į vakarus, Daugėliškių apylinkėse, įtvirtinimus statė SB-79. Jo sudėtyje buvo keturi pionierių batalionai: 5šd 54apibtl, 16ŠK 12apibtl, 150apibtl, 159apibtl. Į pietus nuo Šakių, Vilkališkių kaime, dirbo SB-55. Jo sudėtyje buvo 182apibtl ir 330sb.
Veteranas prisimena: „Kovo 18 d. su nedideliu lagaminu rankose atėjau į geležinkelio stotį, kur mus, maždaug dvidešimt karinių inžinierių, susodino į vagoną ir išvežė…
Išlaipino Rygoje. Geležinkelio stotyje mus pasitiko Pabaltijo karinės apygardos štabo atstovas. Pabaltijyje aš buvau pirmą kartą ir pakeliui į štabą su neslepiamu smalsumu ir profesiniu susidomėjimu žiūrėjau į rusui neįprastos architektūros pastatus, į iš aplinkos išsiskiriančias savo rūstumu bažnyčias su aštriais bokštų kupolais, į siauras gatveles su tamsiomis tarpuvartėmis bei daugybe bei krautuvėlių ir kavinių pirmuose namų aukštuose. Maskva vis dar buvo pusnyse, o čia buvo neįprastas šiam metų laikui purvas, nuo jūros pūtė šaltokas vėjas, virš galvos kabojo sunkūs debesys, o po kojomis blizgėjo šlapias grindinys….
Nuo vokiečių mus skyrė neplati, čiurlenanti nedidelėse seklumose, apaugusi tankiais krūmynais Šešupė. Žodžiais sunku perteikti tą jausmą, kuris apėmė mane, kai aš pirmą kartą priėjau prie sienos ir pažiūrėjau į kitą krantą per žiūronus, kuriuos man ištiesė lydintis pasienietis….
SVV vadovybė skubino mus ir mes, nesiskaitydami su laiku, kartais ištisomis paromis, rengėme gynybinę liniją. Rengėme tuščioje vietoje, be būtinos tokiais atvejais technikos ir kokios nors mechanizacijos, pasitelkdami sau į pagalbą civilius iš artimiausių kaimų ir gyvenviečių. Akmenskaldės, betonmaišės, kilnojamos elektros stotys, žadėtos mums apygardos inžinerijos valdybos, buvo kažkur pakelyje, todėl mes, negaišdami brangaus laiko, neštuvais iš laukų tampėme akmenis, kurių čia buvo neapsakoma daugybė, atrodė, kad pati žemė juos stumia į paviršių, ir kūjais trupinome juos skaldai…
Palengva į barą pradėjo atvykti betonmaišės, akmenskaldės, automobiliai. Darbai paspartėjo. Bet pagrindiniais darbo įrankiais vis dar buvo kastuvai, kirtikliai, kirviai ir pjūklai. Kasėme tranšėjas, rengėme kulkosvaidžių ir šaulių aikšteles, dotus, asmeninės sudėties slėptuves, šaudmenų sandėlius ir visa vienas nuo kito griežtai nustatytu atstumu…
Pirmomis 1941 metų birželio dienomis vadovaujanti barų sudėtis buvo surinkta į SVV neeilinį susirinkimą. Ten pasakė, kad anglų radijas pranešė: iš patikimų šaltinių tapo žinoma, kad Hitleris pradės karą prieš Tarybų Sąjungą birželio 19 dieną. Mums buvo pasiūlyta skubiai parengti inžinerijos – pionierių dalinių evakuacijos planus, nes, turėdami tik šautuvus ir rankinius kulkosvaidžius užpuolimo atveju duoti priešui atkirtį mes negalėjome. Pirmiausiai buvo evakuotos vadovaujančios sudėties šeimos, o taip pat į užnugarį išsiųsti štabo dokumentai ir projektavimo-sąmatinė dokumentacija.
Visas tas dienas gyvenome ypatingoje būsenoje. Daliniai buvo pilnoje kovinėje parengtyje, o tai, turiu pabrėžti, suvaidino didelį vaidmenį pionierių-statybininkų ir pas mus dirbusių civilių disciplinos pakėlimui. Bet birželio 19 nieko neįvyko, anglų radijo pranešimą palaikė provokacine „antimi“, kovinis pavojus buvo atšauktas ir visi iškarto pernelyg nusiramino.
Birželio 21 dieną, kaip ir buvo numatyta pagal grafiką, pradėjo eiti „didysis“ betonas. Pradėjome doto Nr.4 betonavimą. Pagal technines sąlygas betonavimas turėjo būti vykdamas be pertraukų nuo pradžių iki pat užbaigimo, kad dotas taptų vientisu monolitu be darbinių siūlių. Suprasdamas atsakomybę, nuo pat ryto aš pats pradėjau vadovauti betonavimo darbams. Nuo ryto iki vėlaus vakaro neišėjau iš aikštelės ir tik vidurnaktį, visiškai išsekęs, nutariau užeiti į darbų vykdytojo kambarį ir , nenusirengdamas ir neguldamas, nors kiek pasnausti.
3 valandą 30 minučių, – pagal seną įprotį žvilgtelėjau į laikrodį, – mane nuo kėdės pakėlė artilerijos kanonada. Prabudęs iš sunkaus snaudulio ne iš karto supratau, ką tai galėtų reikšti. Kažkodėl pasirodė, kad kanonada girdisi už nugaros, mūsų užnugaryje. Todėl visų pirma, ką pagalvojau, buvo mintis, kad tai mūsų kariuomenės manevrai, apie kuriuos kažkodėl mums nepranešė. Tik iššokus į lauką viskas tapo aišku…“¹⁰.
Apygardoje pati galingiausia buvo SVV-180. Jos žinioje buvo septyni barai: 46-as, 54-as, 80-as, 81-as, 108-as, 111-as, 113-as; septyniolika pionierių, statybininkų ir automobilių batalionų. Ši valdyba statė įtvirtinimus Gumbinės – Vilkaviškio – Kauno kryptyje, šioje kryptyje buvo plentas ir geležinkelis. Valdyba ir 805-asis ab buvo įsikūrę Vilkaviškyje.
Iš šiaurės į pietus SVV-180 statybos barai buvo išsidėstę tokia tvarka. Šiauriausias, Povertrupe rajone, buvo SB-108, jos sudėtyje dirbo 188 apibtl ir 177 sb. Trys statybos barai statė DOS‘us aplink Vilkaviškį. Į šiaurės vakarus nuo miesto dirbo SB-80 (Didvyrių – Rumokų rajonas), jo sudėtyje buvo 264 ir 299 apibtl, 333 sb. Į vakarus nuo miesto, prie geležinkelio (Simanėliškių rajone) įtvirtinimus statė SB-81, jo sudėtyje buvo 67 apibtl, 336sb. Į pietvakarius nuo miesto dirbo SB-46. Jo sudėtyje buvo 65 ŠK 210 apibtl ir 176 apibtl. Į pietus nuo miesto, Podborska rajone, DOS‘us statė SB-111, jo sudėtyje buvo keturi batalionai: 238, 255, 297 apibtl ir 337 sb. Dar labiau į pietus, Kunigiškių rajone, dirbo SB-54 (338sb), ir Šilasodžio rajine SB-113 (11 šd 26 apibtl, 339 sb).
Į pietus nuo Vilkaviškio Kauno įtvirtinto rajono statyboms buvo išskleista iš Leningrado karinės apygardos atvykusi SVV-87. Pati valdyba buvo įsikūrusi Marijampolėje, ten pat buvo ir į jos sudėtį įėjęs 801 ab. Į šios SVV sudėtį įėjo keturi statybos barai: 82, 83, 84, 86. Pačiu šiauriausiu buvo SB-82. Jis dirbo Liepalotų kaimo rajone ir savo sudėtyje turėjo 342 sb. Toliau į pietvakarius, arčiau Kalvarijos, prie Machalovo 341 sb pajėgomis dirbo Sb-83. Į pietus nuo Kalvarijos, Meišimų kaime dirbo 16 šd93 apibtl ir 25-ojo inžinerijos pulko batalionas. Dar labiau į pietus, Brukų kaimo rajone dirbo SB-84 (209 sb).
1941 metų gegužės mėnesį Kalvarijos ruože pradėjo dirbti SVV-3 (viršininkas majoras Švydkojus). Kokie statybos barai įėjo į šios valdybos sudėtį nustatyti kol kas nepavyko. Didelė tikimybė, kad tai buvo SB-59, SB-110 ir SB-112. Jų sudėtyje dirbo penki atskirieji statybos batalionai atvykę iš Sibiro karinės apygardos: 160, 211, 224, 231, 269. Be jų statybas dar vykdė 208, 340, 345 ir 352 sb.
Statybos stadijoje buvo 599 DOS, pastatytų buvo 31. Tarp jų tinkamų kovoms nebuvo nei vieno. Fotografijos 5 – 7 Kauno ĮR DOS‘ai. Tame skaičiuje fotografijoje 5 – DOS’as Aistiškuose, maždaug 30 km į pietus nuo Vilkaviškio. Fotografijoje 6 – DOS’as 5 km į rytus nuo Gražiškių (maždaug 20 km į pietus nuo Vilkaviškio), fotografuota nuo kelio Gražiškiai – Kalvarija. Fotografijoje 7 – DOS’as maždaug 10 km į pietus nuo Gražiškių, prie kelio Gražiškiai – Vygreliai.
5.

6.

7.

Alytaus įtvirtinto rajono Nr.48 statyba

Būsimas ĮR turėjo dengti dviejų mobilizacijos metu skleidžiamų frontų sandūrą: Šiaurės – Vakarų ir Vakarų. ĮR charakteristikos: frontas 57 km, gylis 5 – 16 km, gynybos mazgų skaičius – 5.
Alytaus įtvirtintą rajoną statė SVV-89 (viršininkas majoras Aksiutičius). Valdyba buvo įsikūrusi Kapčiamiestyje, jai pavaldus 807 ab buvo Seirijuose. Šios SVV sudėtyje buvo keturi barai: 30, 51, 88 ir 90. Šiauriausias buvo SB-88, jis statė įtvirtinimus šiauriau Lazdijų ir savo sudėtyje turėjo 3-ojo mechanizuoto korpuso 46-ąjį atskirą pontonų motorizuotą batalioną bei 218 sb. .Piečiau, Petraškų rajone, DOS statė SB-30, jo sudėtyje buvo 128 šd 148 apibtl ir 19 apibtl. Dar labiau į pietus, Kapčiamiesčio rajone, gynybos mazgą statė SB-90 (344 sb). Labiausiai į pietus nutolusiu statybos baru buvo SB-51. Prie ribos su Vakarų ypatingaja apygarda, Serguškių kaimo rajone, šio baro sudėtyje įtvirtinimus statė 180 apibtl ir 343 sb.
Statybos stadijoje buvo 273 DOS, pastatytų 20, tinkamų mūšiams nebuvo. Fotografijose 8 – 10 Alytaus ĮR DOS‘ai. Fotografijoje 8 – DOS’as, kuris yra apie 10 km į šiaurės – vakarus nuo Lazdijų, prie kelio Lazdijai – Kalvarija. Fotografijose 9 -10 DOS‘ai Kapčiamiesčio rajone.
8.

9.

10.

Statybomis Moozundo salose užsiminėjo SVV-94 (viršininkas papulkininkis S.V.Čekalinas), i valdybos sudėtį įėjo 114 ir 115 statybos barai. Jų sudėtyje dirbo 3-osios atskirosios šaulių brigados 174 apibtl, dvi statybininkų kuopos iš KYKA ir 3-os atskiros šaulių brigados šaulių daliniai.
Libavos (41-ajame) ir Vindavos (45-ajame) įtvirtintuose rajonuose vyko tik lauko statybos darbai, juos vykdė ten įsikūrusi 67-oji šaulių divizijos kariai.
Tokiu būdu, Pabaltijo ypatingosios karinės įtvirtintų rajonų statybose, be šaulių batalionų ir vietinių gyventojų, darbus vykdė:
• Dešimt statybos viršininko valdybų;
• Keturiasdešimt penki statybos barai;
• Keturiasdešim septyni atskiri pionierių batalionai;
• Trisdešimt du statybos batalionai;
• Septyni automobilių batalionai;
• Vienas inžinerijos pulko batalionas;
• Vienas pontonų-tiltų batalionas;
• Dvi statybininkų kuopos.
Jeigu manysime, kad pagal karo meto etatų sąrašą išskleistame pionierių batalione buvo 700 žmonių, statybos batalione 1000, o automobilių batalione 300, tai bendras kariškių skaičius (įskaitant SVV ir SB), dirbusių IR statybose, buvo daugiau kaip 70000 žmonių. Be jo statybose dirbo 54360 darbininkų ir skaldos trupinime dar buvo 30000 vietinių gyventojų. Tokiu būdu apygardos keturių įtvirtintų rajonų statybose kasdien dirbo (neskaitant šaulių batalionų) apie 160000 žmonių.
Iš statybinių organizacijų vadovų buvo reikalaujama griežtai laikytis nustatytų statybos terminų².
„210-os statybos valdybos viršininkas 1-o rango karo inžinierius Andrejevas Arkadijus Grigorevičius, nepaisant teikiamos jam pagalbos, gegužės mėnesį neaprūpino statybas darbo jėga, statybinėmis medžiagomis ir mechanizmais, dėl ko palyginti nedidelis gėgužės mėnesio SVV-210 planas liko neįvykdytas.
Praėjusio mėnesio darbų planas taip pat nepilnai įvykdytas. Statybos valdyba Nr.210 yra apygardoje labiausiai atsilikusi.
Kaip valdybos viršininkas – 1-o rango karo inžinierius Andrejevas nereiklus sau ir pavaldiniams. Vietoj ryžtingo trūkumų darbe šalinimo drg.Andrejevas dangstosi įvairiomis nepagrįstomis objektyviomis priežastimis.
To paties jis mokina ir savo pavaldinius..
Įsakau::
1-o rango karo inžinierių Andrejevą Arkadijų Grigorjevičių kaip nesusidorojantį su jam patikėtomis pareigomis atleisti iš Statybos viršininko valdybos Nr.210 pareigų ir teikti Gynybos liaudies komisariatui paskyrimą pažeminimui“.
Nežiūrint į visas pastangas, baigti statybas per tokį trumpą laiką nepavyko.

Pereiti į antrą dalį

^[1]Сборник. На Северо-Западном фронте — М.: «Наука», 1969 (Вторая Мировая война в исследованиях, воспоминаниях, документах) Институт военной истории Министерства Обороны СССР; под редакцией и с предисловием члена-корреспондента АН СССР генерал-лейтенанта П.А. Жилина; составил и подготовил сборник кандидат военных наук, доцент, полковник Ф.Н. Утенков; научно-техническая работа проведена подполковником В.С. Кислинским. П.П. В.Ф. Зотов. Инженерное обеспечение боевых действий фронта.
^[2]ЦАМО РФ, ф. 140, оп. 12981, д. 16, 17 (приказы войскам округа о назначениях и перемещениях).
^[3]ЦАМО РФ, ф. 140, оп. 12981, д.1, л.114-118 (директивные указания и переписка по орг. мероприятиям войск округа).
^[4]Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 2, b.. 526 – 534. Pateikė Vladimiras Orlovas.
^[5]ЦАМО РФ, ф. 221 (СЗфр), оп. 1365. Предвоенные штаты частей Красной Армии мирного времени.
^[6]ЦАМО РФ, ф. 140, оп. 13002, д.29 (Дислокация на 1 мая 1941 года).
^[7]Fotografijos iš Arvydo Žardinsko, Stepono Dabulskio ir Eugenijaus Kogodovskio asmeninių arcchyvų.
^[8]Воспоминания ветерана 17 отдельного саперного батальона 90-й сд Совина Николая Дмитриевича. Сайт: Центральный сектор Красногвардейского укрепленного района (Гатчина), centralsector. narod. ru.
^[9]Сайт путешествия для взрослых, статья: первые русские в Новой Зеландии, воспоминания Николая Михайловича Кругленко. http://www.shanin.ru/
^[10]Воспоминания участника штурма Кенигсберга полковника Григоренко М.Г. „И крепость пала…”/Лит. запись О. Павловского Кн. изд-во, Калининград-1989. Сайт книги Памяти Калининградской области.