A. A. Vlasovas
2-osios smogiamosios armijos vado A.A.Vlasovo perėjimas tarnauti vokiečiams neabejotinai buvo vienas iš nemaloniausių mūsų šaliai karo epizodų. Buvo ir kitų Raudonosios armijos karininkų tapusių išdavikais, bet Vlasovas ėjo aukščiausias pareigas ir buvo labiausiai žinomu.
Pasakyti, kad pokario metais atsiminimus rašę su Vlasovu kartu kariavusieji buvo pastatyti į nepatogią padėti, reiškia nepasakyti nieko. Parašysi apie savo buvusį vadą gerai, pasakys „Kaip tu tokio niekšo nepastebėjai?“. Parašysi blogai – pasakys: „Kodėl neskambinai pavojaus varpais? Kodėl neraportavai ir nepranešei kur reikia?“.
Todėl dažniausiai stengdavosi neįvardinti Vlasovo pavardės. Pavyzdžiui, vienas iš 4-ojo mechanizuoto korpuso 32-osios tankų divizijos karininkas aprašo susitikimą su juo taip: „Išlindęs iš kabinos pastebėjau, kad pulko vadas kalbasi su aukštu generolu su akiniais. Pažinau jį iš karto. Tai mūsų 4-ojo mechanizuoto korpuso vadas. Priėjau prie jų, prisistačiau korpuso vadui.“ (A.V.Jegorovas. Tikint pergale (Tankų pulko vado užrašai). M.: Vojenizdat, 1974, psl. 16). Pavardė „Vlasovas“ pasakojant apie mūšius Ukrainoje 1941 metų birželio mėnesį apskritai neminima. 4-ojo mechanizuoto korpuso atveju generolo-išdaviko pavardei uždėtas tabu sovietinei istoriografijai buvo paranku. 4-ajame mechanizuotame korpuse karo pradžioje buvo surinkta 52 KV ir 180 T-34 ir aiškinti kur jie dingo pasakojimų apie „nepažeidžiamumą“ fone buvo sudėtinga.

M. E. Katukovas
Nutylėjimas buvo plačiai paplitęs. M.E.Katukovas taip pat pasirinko jo neminėti, kad jo brigada buvo pavaldi armijai, kuriai vadovavo A.A.Vlasovas. Būtų galima spėti, kad brigados vadas nesusitiko su armijos vadu, bet yra išlikę nuotraukos iš A.A.Vlasovo vizito į 1-ąją gvardijos tankų brigadą. Armijos vadas tada sveikino katukoviečius su eiliniu laimėjimu.
Beje, jeigu Katukovas net ir būtų parašęs apie šį Vlasovo vizitą, tai vargu ar šis paminėjimas būtų atitikęs tikrąjį 1941 metų įspūdį. Jeigu pavardė „Vlasovas“ buvo paminima atsiminimuose, tai, greičiausiai, su minuso ženklu. Pavyzdžiui kavaleristas Stučenko rašo:
„Netikėtai trys-keturišimtai metrų iki priešakinių pozicijų iš-už krūmo pasirodo armijos vado Vlasovo figūra su ausine karakuline kepure ir nepakeičiama pensne; iš paskos adjutantas su automatu. Mano susierzinimas persiliejo per kraštus:
— Ko jūs čia vaikštote? Nėra ko čia žiūrėti. Čia žmonės be reikalo žūsta. Ar taip reikia organizuoti mūšį? Ar taip naudoja raitelius?
Pagalvojau: dabar nušalins nuo pareigų. Bet Vlasovas, apšaudymo metu nejaukiai jausdamasis, neužtikrintu balsu paklausė:
— Na tai kaip reikia, jūsų manymu, pulti?“ (Stučenko A.T. Pavydėtinas mūsų likimas. M.:Voenizdat, 1968, psl.136-137).
Maždaug tokia pat dvasia pasakojo Mereckovas, perpasakodamas 2-osios smogiamosios armijos ryšių viršininko generolo Afanasjevo žodžius: „Charakteringa, kad aptariant būsimus veiksmus 2-osios smogiamosios armijos vadas Vlasovas tuose aptarimuose nedalyvaudavo. Jis abejingai žiūrėjo į grupės judėjimo pasikeitimus“ (Mereckovas K.A. Tarnaujant liaudžiai. M.:Politizdat, 1968, psl. 296). Tikėti ar netikėti tokiu įvaizdžiu yra skaitytojo asmeninis reikalas. Įmanoma, beje, kad būtent Afanasjevas tapo Vlasovo asmenybės lūžio liudininku, atvedusiu į išdavystę. Į nelaisvę 2-osios smogiamosios armijos vadas pateko praėjus vos keletui dienų po „būsimų veiksmų aptarimo“. Taip kad aprašymas gali būti palyginti tikslus ir objektyvus.
Tokiame fone, kai Vlasovas apskritai neminimas arba minimas vienareikšmiškai su „minuso“ ženklu, reikėjo ką nors daryti su laikotarpiu, kai jis vadovavo 20-ajai armijai. Ši armija puolė ir puolė pakankamai sėkmingai, tarp kitko pagrindinėje kryptyje. Jeigu Katukovas savo atsiminimuose tai galėjo nutylėti, tai labiau apibendrintuose aprašymuose 20-osios armijos ir jos vado vaidmenį ignoruoti buvo neįmanoma. Todėl buvo iškelta versija apie tai, kad Vlasovas, nors formaliai ir būdamas armijos vadu, koviniuose veiksmuose realiai nedalyvavo dėl ligos.

20-osios armijos vadas generolas-leitenantas Vlasovas ir divizijos komisaras Lobačiovas įteikia apdovanojimus labiausiai mūšiuose pasižymėjusiems 1-osios gvardijos tankų brigados tankistams. Vakarų frontas, 1942 sausis. Po Vlasovo išdavystės jo veidas buvo užtušuotas. Šaltinis: „Frontovaja iliustracija 2007-04.“ „1-oji gvardijos tankų brigada mūšiuose dėl Maskvos“.
Pats pirmasis versiją apie tai, kad A.A.Vlasovas sirgo ir gruodžio mėnesio tarybinės kariuomenės kontrpuolime prie Maskvos 20-ajai armijai nevadovavo, iškėlė L.M.Sandalovas. Jis pats tuo periodu buvo 20-osios armijos štabo viršininkas. Straipsnių ir atsiminimų rinkinyje, skirtame Maskvos mūšio jubiliejui, Sandalovas rašė:
„- O kas paskirtas armijos vadu? – paklausiau aš..
– Neseniai iš apsupimo išėjęs vienos iš Pietvakarių frontų armijos vadas, generolas Vlasovas, – atsakė Šapošnikovas. – Bet turėkite mintyje, kad jis dabar serga. Artimiausiu metu jums teks apsieiti be jo. Važiuoti į fronto štabą jums jau nėra laiko. Be to aš bijau, kad mūsų kariuomenę gali išskirstyti į naujas operatyvines grupes. Šių grupių vadai neturi nei štabų, nei ryšių priemonių vadovauti mūšiams, nei užnugario. Dėl to šios improvizuotos grupės po keletos mūšiuose praleistų parų tampa netinkamomis mūšiams.
– Nereikėjo išformuoti korpusų valdybų, – pastebėjau aš.
– Mano nurodymas jums toks, – pertraukė mane Šapošnikovas, – kaip galima greičiau suformuoti armijos valdybą ir išskleisti armiją. Nei žingsnio atgal ir ruoštis puolimui“ (Mūšis dėl Maskvos. M.: Moskovskij rabočij, 1966).
A.A.Vlasovo pasirodymą Sandalovas datuoja gruodžio 19: „Gruodžio 19 popietę Čismenės kaime buvo pradėtas skleisti armijos vadavietė. Kai aš Karinės tarybos narys Kulikas ryšių mazge tikslinome kariuomenės buvimo vietą, ten užėjo armijos vado adjutantas ir pranešė apie jo atvykimą. Pro langą matėsi kaip iš prie namo sustojusios mašinos išlipo aukštas generolas su tamsiais akiniais. Jis buvo apsivikęs kailine bekeša su pakelta apykakle. Tai buvo generolas Vlasovas“. (Ten pat). Negalima atsiginti nuo minties, kad šiame aprašyme matoma niūri „žmogaus su bekeša“ ateitis – tamsūs akiniai, pakelta apykaklė.
Buvęs 20-osios armijos štabo viršininkas tuo neapsiriboja ir nukelia „žmogaus su bekeša“ vadovavimo pradžią į 1941 gruodžio 20 – 21: „Tylėdamas, visa tai girdėjo Vlasovas. Kelis kartus jis perklausė, teisindamasis, kad dėl ausų ligos blogai girdi. Po to rūsčia veido išraiška burbtelėjo, kad jaučiasi geriau irpo dienos – dviejų visiškai perims vadovavimą į savo rankas“.Jei viską vadinti savais vardais, tai Vlasovas pagal savo štabo viršininko prisiminimus pradeda eiti pareigas fronto stabilizavimosi metu. Didžiausi pasiekimai jau praeityje ir prasidėjo atkaklus ir lėtas vokiečių fronto graužimas ties Volokolamsku ir Lamos upe.
Nutylėjimo praktika tapo sistema. 1967 metais knygoje „Maskvos mūšis skaičiais“ „Frontų, armijų ir korpusų, dalyvavusių mūšyje prie Maskvos, rodyklėje kaip 20-osios armijos vadas vietoj Vlasovo nurodytas generolas-majoras A.I.Liziukovas. Čia yra akivaizdi dviguba klaida: mūšio pradžioje A.I.Liziukovas buvo pulkininkas ir generolą-majorą gavo tik 1942 metų sausio mėnesį. Sandalovas šiuo požiūriu, kaip žmogus gerai pažįstamas su karo realijomis, labiau nuoseklus. Liziukovas pas jį minimas kaip pulkininkas ir yra operatyvinės grupės vadas. Pulkininkas kaip armijos vadas yra absurdas net 1941 metų mastais.

Generolas-leitenantas A.A.Vlasovas (iš dešinės) įteikia Lenino ordiną 1-osios gvardijos tankų brigados vadui, tankų kariuomenės generolui – majorui M.E.Katukovui. Vakarų frontas, 1942 metų sausis. Šaltinis: „Frontovaja iliustracija 2007-04. „1-oji gvardijos tankų brigada mūšiuose dėl Maskvos“.
Mūsų dienomis „Kariniame istorijos žurnale“ (2002, Nr.12; 2003, Nr.1), straipsnyje skirtame L.M.Sandalovui buvo išdėstyta jo versija apie A.A.Vlasovo nebuvimo laiko rėmus. Straipsnio autoriai, generolai V.N.Maganovas, V.T.Iminovas padarė Sandalovą žmogumi faktiškai ėjusiu armijos vado pareigas. Jie rašė: „Armijos vadu paskirtas A.A.Vlasovas sirgo ir iki gruodžio 19 buvo Maskvoje, todėl visas armijos formavimo krūvis, o vėliau ir vadovavimas jai koviniuose veiksmuose gulė ant štabo viršininko L.M.Sandalovo pečių“.Vienok 1960 metais, kaip priėjimas prie Didžiojo Tėvynės karo dokumentų nepriklausomiems tyrinėtojams praktiškai buvo uždarytas, buvo galima be rūpesčių rašyti apie skaudamasausis ir apie atvykimą į vadavietę gruodžio 19, tai mūsų dienomis tai jau mažai ką įtikina. Kiekvienas armijos vadas yra palikęs krūvą įsakymų su savo parašais, pagal kuriuos galima atsekti aktyvaus vadovavimo laikotarpius ir pareigų ėjimo pradžios datą.
Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo 20-osios armijos fonde autoriui tarp daugybės įsakymų pavyko rasti viso labo tiktai vieną, kurį pasirašęs L.I.Liziukovas. Jo data 1941 metų lapkričio mėnesis ir jis ten yra kaip operatyvinės grupės vadas. Po to eina gruodžio mėnesio įsakymai, kuriuose armijos vadu nurodomas generolas-majoras A.A.Vlasovas.

Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinis archyvas, fondas 20A, aprašas 6631, byla 1, lapas 6
Keisčiausiai yra tai, kad vienas iš pirmųjų 20-osios armijos kovinių įsakymų pasirašytas ne Sandalovo. Kaip štabo viršininkas dokumente figūruoja kažkoks pulkininkas Loškanas. Pavardė „Sandalovas“ įsakymuose pasirodo nuo 1941 metų gruodžio 3 dienos. Tiesa, su Sandalovo pasirodymu įsakymai armijai pradėti spausdinti rašomaja mašinėle.

Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinis archyvas, fondas 20A, aprašas 6631, byla 1, lapas 20
Kaip matome, dokumente du parašai – armijos vado ir jo štabo viršininko. Karinės tarybos nario parašas atsiranda vėliau. Nepanašu į 1941 metų vasaros situciją, kur kai kuriuos 4-osios armijos įsakymus pasirašinėjo vienas štabo viršininkas. Tada, nežiūrint į tai, kad buvo ir armijos vadas (generolas Korobkovas), dalis įsakymų buvo tik su Sandalovo parašu. Gi čia turime situaciją iš esmės besiskiriančią nuo aprašytosios atsiminimuose. „Žmogus su bekeše“ buvo ne svečias, o šeiminkas 20-osios armijos štabe kai į jį atvyko L.M.Sandalovas.
O gal A.A.Vlasovas tik skaitėsi 20-osios armijos vadu, o parašus ant įsakymų dėjo visai kitas žmogus? Palyginimui paimkim dokumentą, kurį garantuotai pasirašė Vlasovas – 4-ojo mechanizuoto korpuso raportas 6-osios armijos vadui (1941 metų liepa).

Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrnis archyvas, fondas 334, aprašas 5307, byla 11, lapas 358
Jeigu paimti 4-ojo mechanizuoto korpuso vado parašą ir bet kurį 20-osios armijos vado parašą ir su grafinio redaktoriaus pagalba juos sugretinti, pamatysime, kad parašai panašūs.

Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrnis archyvas, fondas 334, aprašas 5307, byla 11, lapas 358
Plika akimi matomi dviejų parašų panašumai: į raidę „H“ panaši parašo pradžia, aiškiai matomos raidės „l“ ir „a“. Galima daryti išvadą, kad A.A.Vlasovas pasirašinėjo 20-osios armijos dokumentus bent jau nuo 1941 metų gruodžio 1. Net jei jis tuo periodu ir sirgo, štabo ilgesniam laikotarpiui jis nepaliko. Įsakymų stilistika maždaug vienoda, atitinkanti to meto įsakymų rašymo taisyklėms ir normoms. Iš pradžių pateikiami duomenys apie priešininką, po to kaimynų padėtis, po to užduotis armijos kariuomenei. Charakteringas įsakymų 20-ajai armijai bruožas, šiek tiek išskiriantis juos iš analogiškų kitų armijų dokumentų, yra atakos laiko įrašymas į jau parengtą dokumentą.
Bandymus išbraukti iš karo istorijos A.A.Vlasovą kaip korpuso ir armijos vadą suprantami, bet beprasmiški. Ypač dabartinėse sąlygose. 1941 metų pabaigoje ir 1942 metų pradžioje Andrejus Andrejevičius Vlasovas turėjo teigiamą vardą. Tai yra istorinis faktas. Pakanka paminėti tai, kad apibendrindamas puolimą ties Maskva G.K.Žukovas A.A.Vlasovui davė tokią charakteristiką: „Generolas-leitenantas Vlasovas vadovauja 20-osios armijos kariuomenei nuo 1941 metų lapkričio 20. Vadovavo 20-osios armijos operacijoms: kontrsmūgiui ties Solnečnogorsku, armijos puolimui Volokolamsko kryptyje ir gynybinio ruožo pralaužimui ties Lamos upe. Visas armijai duotas užduotis drg.Vlasovas įvykdė sąžiningai. Asmeniškai generolas-leitenantas Vlasovas operatyviniu požiūriu pasirengęs gerai, turi organizacinius įgūdžius. Susitvarko su vadovavimu armijai. Armijos vado pareigoms visiškai atitinka“. Kaip matome, Žukovas aiškiai nurodo, kad 1941 metų pirmoje gruodžio pusėje 20-ajai armijai vadovavo būten Vlasovas. Koviniai veiksmai ties Solnečnogorsku ir mūšių ties Volokolamsku pradžia buvo būtent tuo laikotarpiu.
Sovietinio generolo A.A.Vlasovo istorija, atvedusi jį į užtarnautą ešafotą, lieka viena iš Antrojo pasaulinio karo mįslių. Laiško „Kodėl aš stojau į kovą prieš bolševizmą“ autorius ilgą laiką buvo paprastu, niekuo neišsiskiriančiu žmogumi. Bandymai tiesiog išbraukti jo veiklą iš karo istorijos greičiau sutrukdė išsiaiškinti priežastis to lūžio, kuris su tokiu trenksmu sulaužė generolo Vlasovo asmenybę.