Didžioji sovietinė enciklopedija: „1943 metų liepos 12 dieną, Kursko mūšio metu, į vakarus ir į pietus nuo Prochorovkos įvyko didžiausias 1941 – 45 metų Didžiojo Tėvynės karo istorijoje pasitiktinis tankų mūšis tarp puolančiosios vokiečių – fašistų tankų grupuotės (2-asis SS tankų korpusas ir 3-asis tankų korpusas, iš viso apie 700 tankų ir šturmo pabūklų) ir suduodančios kontrasmūgį 5-osios gvardijos tankų armijos ir trijų tankų bei mechanizuotų brigadų (apie 800 tankų bei savaeigių artilerijos pabūklų, SAP). Įnirtinguose visą dieną trukusiuose mūšiuose priešininkas neteko virš 350 tankų bei šturmo pabūklų, virš 10 tūkst. žuvusiais ir buvo priverstas pereiti į gynybą, 5-oji gvardijos tankų armija neteko apie 300 tankų ir SAP. Liepos 12 įvyko esminis Kursko mūšio persilaužimas, priešas perėjo į gynybą, o liepos 16 pradėjo atitraukti savo pajėgas. Voronežo frontas, o nuo liepos 19 ir Stepių frontas pradėjo persekiojimą ir nubloškė priešą į išeities pozicijas.“
Šis įvykių aprašymas labai skiriasi nuo tikrovės. Ir dėl vokiečių tankų skaičiaus, ir ypač dėl vokiečių nuostolių. Iš tikrųjų frazė „priešininkas neteko virš 350 tankų bei šturmo pabūklų, virš 10 tūkst. žuvusiais ir buvo priverstas pereiti į gynybą“ – turi būti skirta, deja, ne vokiečių, o sovietinei pusei. Taip pat, švelniai tariant, netikslūs ir kiti DSE tvirtinimai.
Daugelyje sovietinių ir rusiškų publikacijų taip pat tvirtinama, kad vokiečiai prie Prochrovkos turėjo daugybę „Tigrų“, „Panterų“ ir „Ferdinandų“, o sovietinėje kariuomenėje – „tik“ 500 T-34, o likusieji buvo lengvieji tankai. Ir šie skaičiai – 800 sovietinių tankų prieš 700 vokiečių tankų, iš kurių neva buvo iki 400 prarasta – buvo kartojama ir kai kurių vakarų istorikų.
O pats 5-osios gvardijos tankų armijos vadas Rotmistrovas savo memuaruose aplamai tvirtino:
„Hitlerininkai lenkė mus bendru kovos mašinų skaičiumi, ypatingai sunkiaisiais tankais“.
Ir čia par Rotmistrovas rašė, kad iš abiejų pusių mūšyje:
„vienu metu dalyvavo iki 1200 tankų ir savaeigių pabūklų“.
Iš šio Rotmistrovo tvirtinimo turėtų sekti, kad Prochorovkos mūšyje tankų santykis buvo netgi ne 800 sovietinių prieš 700 vokiečių tankų, o apie 500 sovietinių prieš 700 vokiečių tankų!! Reikia pažymėti, kad aplamai kai kuriose detalėse Rotmistrovo memuarai – skandalingo faktų iškraipymo pavyzdys. Štai, pavyzdžiui, mūšio pradžios aprašymas:
„mūsų 29-ojo ir 18-ojo korpusų pirmojo ešelono tankai, šaudydami nesustoję, kaktomuša įsirėžė į vokiečių – fašistų pozicijas, veržlia ataka perskrodė priešininko kovinę rikiuotę. Hitlerininkai, matomai, nelaukė sutikti tokią didelę mūsų kovos mašinų masę ir tokią ryžtingą jų ataką. Priešo priešakinių dalinių ir padalinių valdymas buvo aiškiai sutrikdytas. Jo „tigrai“ ir „panteros“, artimame mūšyje neteko savo ugnies pranašumo, kuriuo puolimo pradžioje jie naudodavosi susidūrimuose su kitais mūsų tankų junginiais, dabar juos iš artimų distancijų sėkmingai pamušdavo sovietiniai tankai T-34 ir T-70. Mūšio lauką apgaubė dūmų ir dulkių kamuoliai, žemė drebėjo nuo galingų sprogimų. Tankai užšokdavo vienas ant kito ir, susikibę, jau negalėdami atsiskirti, kovėsi iki paskutiniųjų, kol vienas iš jų neužsiliepsnodavo kaip fakelas arba nesustodavo su nutrauktais vikšrais.“
Tai perskaičius susidaro įspūdis, kad generolas Rotmistrovas tiesiog niekada gyvenime nėra matęs tankų. Jo įsivaizdavimu tankai turėjo kažkokius nagus (kad galėtų įsikabinti).
Šio straipsnio pabaigoje pateikiamos nuorodos į 29-ojo ir 18-ojo tankų korpusų dokumentus. Iš pirmųjų jų eilučių matosi, kad įvykiai mūsų tankistams klostėsi toli gražu ne taip sėkmingai, kaip tai labai vaizdingai aprašo Rotmistrovas. O ko vertas jo memuaruose tvirtinimas apie lengvaisiais tankais T-70 sėkmingai pamuštus “Tigrus“ ir „Panteras“! 1943 metų rugpjūčio mėnesį tas pats Rotmistrovas Žukovui raportavo visiškai priešingai – straipsnio gale yra nuoroda. Ir, beje, Žukovo nuomonė:
„Savo memuaruose buvęs 5-osios armijos vadas P.A.Rotmistrovas rašo, kad būk atseit armijų grupės „Pietūs“ šarvuotos kariuomenės sutriuškinime lemiamą vaidmenį suvaidino 5-oji tankų armija. Tai nekuklu ir visiškai ne taip. Įnirtinguose liepos 4 – 12 mūšiuose priešą išsekino ir išvargino 6-oji ir 7-oji gvardijos ir 1-oji tankų armijos, kurias palaikė Vyriausiosios vadovybės rezervo artilerija ir oro armija. 5-oji tankų armija turėjo reikalą su jau itin susilpninta vokiečių kariuomenės grupuote, kuri jau buvo praradusi viltį dėl galimybės sėkmingai kovoti su sovietine kariuomene.“
*****
Kalbant apie Prochorovkos mūšyje kovojančių pusių pajėgų santykį, tai 1943 metų liepos 12 apie 700 tankų ir SAP buvo VISUOSE Manšteino daliniuose visame Kursko lanko pietiniame sparne (trijuose tankų korpusuose, veikusiuose trijose skirtingose kryptyse prieš sovietines 1TA, 6Gv.TA, 5Gv.A, 5Gv.TA, 69A), o virš 800 buvo tik VIENOJE 5-oje Rotmistrovo gvardijos tankų armijoje.
Vienok prieš šią armiją liepos 12 dieną Prochorovkos prieigose veikė tik 2-asis SS tankų korpusas.
Operacijos „Citadelė“ pradžioje (liepos 4 vakare) šio korpuso sudėtyje buvo 327 tankai Pz III, IV, VI, T-34 ir 129 šturmo pabūklai bei prieštankiniai SAP Stug ir Marder (tech.tvarkingi). Tankų tarpe – 35 tech.tvarkingi „Tigrai“ ir nei vienos „Panteros“ (visos tuo metu buvusios 200 „Panterų“ priklausė 48-ojo tankų korpuso divizijai „Grossdeutschland“, kuri kažkodėl sovietiniuose šaltiniuose atkakliai priskiriama SS). Taip pat korpuse buvo 54 savaeigės haubicos Wespe ir Hummel bei 24 savaeigiai pabūklai Grille, vienok jie prieš tankus buvo naudojami tik išimtinais atvejais.
Liepos 11 vakare SS korpuso sudėtyje buvo 211 kovai tinkamų tankų (Pz III, IV, VI, T-34) ir 100 šturmo bei prieštankinių SAP (Stug ir Marder), o taip pat 49 savaeigės haubicos Wespe ir Hummel bei 24 savaeigiai pabūklai Grille. Tankų tarpe – 15 tvarkingų „Tigrų“ ir savaime suprantama nei vienos „Panteros“ . „Ferdinandų“ gi ne tik 2-ajame SS tk, bet ir pas Manšteiną aplamai būti tiesiog negalėjo – šis sovietinių kariškių šlovintas šturmo pabūklas vokiečių buvo išleistas vienetine partija (90 vienetų), visi jie buvo naudojami šiauriniame Kursko lanko sparne, ir, beje, Manšteinas šį pabūklą įvertino kaip nepasiteisinusį.
Reikia pridurti, kad kai kurie (vakarų) šaltiniai pateikia šiek tiek didesnius 2-ojo SS tankų korpuso tankų ir SAP skaičius. Tai galima paaiškinti tuo, kad arba priskaičiuojami lengvieji Pz II ir vadų BefWg, arba įtraukiami tuo momentu techniškai netvarkingi tankai ir SAP, arba ir tie, ir tie.
Vienok Pz II (kurių, beje, 2-ame SS tankų korpuse aplamai buvo tik 4 vienetai) su 20-mm patranka negalėjo rungtis netgi su sovietiniu lengvuoju T-70, o vokiečių vadų tanke (liepos 12 jų buvo 21 vienetas) patrankų aplamai nebuvo – pabūklo vamzdį pakeisdavo medinė imitacija, o bokštelio viduje išsilaisvinusi erdvė buvo naudojama papildomos radijo aparatūros įrengimui (tiesa, divizijoje „Das Reich“ operacijos „Citadelė“ pradžioje iš 10 vadų tankų 8 buvo paprastos „trejukės“ su 50-mm patrankomis, bet liepos 11 dieną rikiuotėje jų liko tik 4).
*****
Būtina išsiaiškinti ką reikia vadinti Prochorovkos mūšiu. Aplamai mūšiai nuo 1 iki 12 kilometrų atstumu į vakarus ir pietvakarius nuo Prochorovkos vyko nuo liepos 10 iki liepos 15. Tomis pačiomis dienomis 20 – 35 kilometrų atstumu į pietryčius nuo Prochorovkos taip pat vyko mūšiai tarp vokiečių 3-ojo tankų korpuso ir sovietinės 69-osios armijos. Liepos 12 dieną ten taip pat veikė 5-ojo gvardijos mechanizuoto korpuso dvi mechanizuotos brigados, atskirasis tankų pulkas ir viena 2-ojo gvardijos tankų korpuso tankų brigada – apie 160 tankų, kurie buvo pavaldūs Rotmistrovui (ir dar 69-osios armijos 96-oji tankų brigada – apie 20 tankų).
Šie 180 sovietinių tankų ir trys šaulių divizijos iš 69-osios armijos tą dieną kovojo prieš vokiečių 19-ąją tankų diviziją (14 tankų – 11 Pz III ir 3 Pz IV) ir 503-ąjį sunkiųjų tankų batalioną (liepos 11 dienos ryte jame buvo 23 „Tigrai“ – liepos 12 dienos duomenų nėra). Likusios dvi vokiečių 3-ojo tankų korpuso divizijos – 6-oji ir 7-oji (abiejose bendroje sumoje apie 50 Pz III ir Pz IV) – kovojo prieš dar tris sovietinės 69-osios armijos divizijas. Įskaitant 228-ąjį šturmo pabūklų batalioną (apie 19 SAP), šioje kryptyje iš viso buvo apie 110 tankų ir SAP iš vokiečių 3-ojo tankų korpuso.
Matomai tai, kad 5-osios gvardijos tankų armijos dalis (mažiau nei 20%) liepos 12 buvo pasiųsta į pagalbą 69-ajai armijai ir kovėsi prieš vokiečių 3-ojo tankų korpuso dalį pajėgų (tiesa, tarp jų buvo dvi dešimtys „Tigrų“), ir buvo pagrindas, leidęs sovietiniams istorikams mūšį Šachovko – Aleksandrovkos rajone priskaičiuoti prie Prochorovkos mūšio.
Vienok tuo pačiu sovietiniai istorikai nemini sovietinę 69-ąją armiją. Už tai jie dažnai mini vokiečių 11-ąją tankų ir tankų būkt tai SS diviziją „Grossdeutschland“, kurios veikė visai ne Prochorovkos, o Obojenės kryptyje prieš sovietines 1-ąją tankų armiją, 6-ąją gvardijos tankų armiją ir dalį 5-osios gvardijos armijos pajėgų.
Nuostabą kelia tai, kad didžiuliame darbe „Prochorovkos laukas“, kurį išleido Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Karinės istorijos institutas ir Valstybinis karinis – istorinis muziejus – draustinis „Prochrovkos laukas“, praktiškai nieko nekalbama apie mūšius Šachovo rajone.
Aplamai, jeigu kalbama apie mūšius būtent Prochorovkos prieigose būtent 1943 metų liepos 12 dieną, tai galima kalbėti tik apie mūšius tarp 2-ojo SS tankų korpuso ir daugumą 5-osios gvardijos tankų armijos ir 5-osios gvardijos armijos pajėgų.
*****
Betarpiškai Prochorovkos kryptyje veikė tik viena vokiečių divizija „Leibstandarte SS Adolf Hitler“, kurios sudėtyje buvo 56 tankai (iš jų 4 “Tigrai“, 47 Pz IV, 5 Pz III), 10 šturmo SAP Stug ir 20 prieštankinių SAP Marder.
Liepos 12 rytą ji, stovėdama savo pozicijose, pasitiko puolančius 5-osios gvardijos tankų armijos 18-ąjį ir 29-ąjį tankų korpusus ir 5-osios gvardijos armijos 9-ąją oro-desanto diviziją.
Pagal sovietinių dokumentų duomenis 18-ajame tankų korpuse buvo 68 T-34, 18 Мк4 ”Čerčilis”, 58 T-70. 29-ajame tankų korpuse – 122 T-34, 70 T-70 ir 20 SAP (11 SU-122 ir 9 SU-76). Viso dviejuose korpusuose buvo 336 tankai ir 20 SAP, iš jų 190 T-34.
Sovietų puolimas prasidėjo 8.30 ryto. Iki pietų 18-as tankų korpusas priartėjo prie vokiečių pozicijų ir, sutikęs stiprų pasipriešinimą, perėjo į gynybą. 29-asis tankų korpusas priartėjo prie vokiečių pozicijų (tarybinis ūkis „Oktiabrskij“), kur buvo sustabdytas vokiečių aviacijos. 11.00 “Oktiabrskij“ užėmė 29-ojo korpuso motošaulių brigada, bet po vokiečių kontratakos brigada atsitraukė. 16.00 buvo pakartota paskutinė prie tarybinio ūkio „Oktiabrskij“ įrengtų „Leibstandarte“ pozicijų ataka (naudojant likusius 15 tankų), bet nesėkmingai.
Per dvi mūšių dienas (liepos 12 ir 13) „Leibstandarte“ divizijoje kovai tinkamų „Tigrų“ sumažėjo vienu vienetu. Liepos 13 dienos vakare divizijoje buvo 16 Pz IV mažiau, nei liepos 11 dienos vakare (ir 10 SAP daugiau – ankstesnėmis dienomis pamuštų ir vėl suremontuotų sąskaita). Deja, nėra duomenų apie „Leibstandarte“ šarvuotos technikos nuostolius konkrečiai liepos 12 dieną. Žmonių nuostoliai „Leibstandarte“ per tą dieną – 39 užmušti, 5 dingę be žinios ir 235 sužeisti.
Pagal V.N.Zamulino ir L.N.Lopuchovskio 2003 metų kovo mėnesį paskelbtus dokumentinius (sovietinius) duomenis, abu sovietiniai korpusai 1943 metų liepos 12 dieną neteko – 256 tankų ir SAP (72%), iš jų 152 negrįžtamai, ir ne mažiau kaip 1.304 užmuštais ir dingusiais be žinios, apie 1.100 sužeistaisiais.
***
Kita 2-ojo SS tankų korpuso divizija, „Das Reich“, kovojo turėdama 61 tanką (1 „Tigrą“, 8 T-34, 18 Pz IV, 34 Pz III), 27 šturmo SAP Stug ir 12 prieštankinių SAP Marder į pietus nuo Prochorovkos – prieš 2-ąjį tankų korpusą (labiai susilpnėjusiu mūšiuose nuo liepos 5 – jame liko 35 T-34, 4 „Čerčiliai“, 46 T-70) ir 2-ąjį gvardijos tankų korpusą (84 T-34, 3 „Čerčiliai“, 52 T-70 – vienok viena tankų brigada (44 tankai) kovojo 69-osios armijos ruože) ir 69-osios armijos 183-ąją šaulių diviziją. Tokiu būdu prieš „Das Reich“ kovojo 180 tankų, iš jų 93 T-34.
Sovietų 2-asis gvardijos tankų korpusas puolimą pradėjo 10.00 ryto, tuo metu 2-asis tankų korpusas liko savo užimamose pozicijose. Apie pietus puolimą sustabdė vokiečių reaktyvinė artilerija ir aviacija, 15.00 divizija „Das Reich“ perėjo į puolimą, atstumdama sovietinius dalinius.
To išdavoje „Das Reich“ pasistūmėjo 2 km į rytus (5 km pločio ruože), patirdama palyginti nedidelius nuostolius. Liepos 12 vakare (20.35) divizijoje padaugėjo atremontuotojų sąskaita 8 Pz III, 1 „Tigru“, Pz IV, Т-34 ir Stug III kiekis nepasikeitė. Žmonių nuostoliai – 41 užmuštas, 12 dingę be žinios, 190 sužeista. Liepos 13 dienos vakare šioje divizijoje jau buvo 75 tankai, įskaitant 11 Т-34.
Liepos 12 dienos 2- ojo tankų korpuso ir 2-ojo gvardijos tankų korpuso nuostoliai – 85 tankai (47%), iš jų 44 prarasti negrįžtamai, vien tik 2-ajame gvardijos tankų korpuse – 154 užmušti ir dingę be žinios, 510 sužeistų (pagal V.N.Zamulino ir L.N.Lopuchovskio paskelbtus sovietinius dokumentinius duomenis).
***
SS divizija „Totenkopf“ (94 tankai – 10 „Tigrų“, 30 Pz IV, 54 Pz III, 20 šturmo SAP Stug ir 11 prieštankinių SAP Marder) placdarme už Psiolo kovojo prieš 5-osios gvardijos armijos 97-ąją, 95-ąją, 52-ąją, 42-ąją gvardijos šaulių divizijas.
Už 5-osios gvardijos armijos kovinės rikiuotės stovėjo 1-osios tankų armijos 31-asis tankų korpusas. Tiesa, 31-asis tankų korpusas buvo susilpnėjęs mūšiuose nuo „Citadelės“ pradžios ir jame buvo likę tik 64 tankai. Kažkodėl šis korpusas liepos 12-osios koviniuose veiksmuose nedalyvavo.
„Totenkopf“ pradėjo puolimą 5.25 ryto persikeldamas per Psiolo upę.
Rotmistrovas tvirtino, kad liepos 12 vakare prieš šiuos toli pasistūmėjusius „Totenkopf“ dalinius jis metė 24-ąją gvardijos tankų ir 10-ąją gvardijos mechanizuotą brigadas (105 tankai) iš 5-ojo gvardijos mechanizuoto korpuso. Vienok V.N.Zamulino ir L.N.Lopuchovskio išstudijuoti sovietiniai koviniai dokumentai rodo, kad šios dvi brigados liepos 12 dienos mūšiuose nedalyvavo.
Pagal „Totenkopf” liepos 12 dienos 20.00 raportą – sovietinių tankų ji aplamai nesutiko. Bet pagal 2-ojo SS tankų korpuso liepos 12 dienos 21.50 raportą – divizijos „Totenkopf“ tankai tęsė mūšį su sovietiniais tankai į šiaurės vakarus nuo Prochorovkos. Matomai tai buvo 24-oji tankų brigada, turėjusi 61 tanką, iš kurių buvo prarasta ne mažiau kaip 13 (pagal sovietinius dokumentus).
Liepos 12 „Totenkopf” pasistūmėjo 5 km į šiaurės rytus.
Liepos 12 vakare (20.35) „Totenkopf“ buvo 1 Pz III mažiau, nei prieš parą. Kitų tankų ir SAP skaičius nepasikeitė. Žmonių nuostoliai – 69 užmušti, 16 dingę be žinios ir 231 sužeisti. (Vienok pagal liepos 13 dienos 21.35 duomenis „Totenkopfe“ Pz III buvo mažiau 21, Pz IV mažiau 13, „Tigrų“ mažiau 10 – tikriausiai dalis šių nuostolių buvo patirta vėlų liepos 12 dienos vakarą.)
Divizijos „Totenkopf“ veikimo ruože sovietų nuostoliai liepos 12 – vien tik 95-oji gvardijos šaulių divizija neteko 948 užmuštais, 729 dingusiais be žinios ir 1.649 sužeistais.
*****
Tokiu būdu, iš tikrųjų liepos 12 dieną prie Prochorovkos kovojo ne daugiau kaip 311 vokiečių tankų ir SAP prieš 597 sovietinius tankus ir SAP.
Mūšio rezultatai:
– centriniame ruože (18-asis ir 29-asis tankų korpusai ir 9-oji oro desanto divizija prieš SS diviziją „Leibstandarte“) – sovietų puolimas buvo sustabdytas, po įnirtingų mūšių tarybinio ūkio „Oktiabrskij“ rajone vokiečiai liko buvusiose pozicijose, vienok 18-asis tankų korpusas siaurame ruože (2 km fronte) pasistūmėjo 5 km tarp divizijų „Totenkopf“ ir „Leibstandart“, o 29-asis tankų korpusas užėmė niekeno juostą prieš tarybinį ūkį „Oktiabrskij“ (klausimas ar buvo užėmę sovietų daliniai šį tarybinį ūkį vis dar išlieka tamsia dėme);
– šiauriniame ruože (97-oji, 95-oji, 52-oji, 42-oji gvardijos šaulių divizijos ir 24-oji gvardijos tankų brigada prieš SS diviziją „Totenkopf“) vokiečiai pasistūmėjo 5 km, 6km pločio fronte;
– pietiniame ruože (2-asis gvardijos ir 2-asis tankų korpusai, 183-oji šaulių divizija prieš SS diviziją „Das Reich“) – vokiečiai pasistūmėjo 2 km, 8 km pločio fronte.
Liepos 12 2-asis SS tankų korpusas pamuštais ir sunaikintais neteko apie (tikslių duomenų kol kas nėra) 70 tankų ir SAP – 22% nuo visos turėtos vokiečių šarvuotos technikos, įskaitant nuostolius ir nuo 5-osios gvardijos armijos.
5-oji gvardijos tankų armija tą dieną neteko 343 tankų ir SAP (pagal V.N.Zamulino ir L.N.Lopuchovskio ištyrinėtus sovietinius dokumentus) – 57% nuo viso Prochorovkos mūšyje dalyvavusios sovietų šarvuotos technikos (neskaitant nuostolių Šachovo rajone).
Liepos 12 SS tankų korpuso patirti asmeninės sudėties nuostoliai – 149 užmušti, 33 dingę be žinios ir 660 sužeisti, iš viso 842 kareiviai ir karininkai (liepos 1 SS korpuso sudėtyje buvo 72.960 kareivių ir karininkų, iš jų 4.164 buvę sovietiniai piliečiai – daugiausiai tokių buvo divizijoje „Das Reich“ – beveik 8% asmeninės sudėties, „Leibstandarte“ ir „Totenkopf“ po 5%).
Sovietų nuostoliai prie Prochorovkos liepos 12 – daugiau kaip 10 tūkstančių užmuštais, dingusiais be žinio ir sužeistais (liepos 1 5-oji gvardijos tankų armija ir 5-oji gvardijos armija bendrai turėjo apie 130 tūkstančių kareivių ir karininkų); vienas tik 29-asis tankų korpusas liepos 12 neteko – 1.991 karį, tame skaičiuje 1.033 užmuštais ir dingusiais, o 95-oji gvardijos šaulių divizija – 3.326 karius.
* * * * *
Verta pažymėti, kad 1-osios tankų armijos (generolas-leitenantas Katukovas) ir 6-osios gvardijos armijos (generolas-leitenantas Čistiakovas) 1943 metų liepos 12 dieną suduotas smūgis pasiekė žymiai geresnių rezultatų, nei 5-osios gvardijos tankų armijos ir 5-osios gvardijos armijos veiksmai. Vokiečių 3-oji tankų divizija ir motorizuota divizija „Grossdeutschland“ buvo atstumtos maždaug 4 km 12 km pločio fronte. Tuo pačiu jėgų santykis ten buvo tik pusantro karto didesnis sovietų naudai (bendru kiekiu – 220 prieš 140, nors vokiečiai ten turėjo 11 „Tigrų“ ir 30 „Panterų“). Taip pat buvo atstumta (2 km, 10 km pločio ruože) 11-oji vokiečių tankų divizija, ir dalinai 332-oji pėstininkų divizija.
* * * * *
Ir reikia pažymėti, kad yra sovietiniai šaltiniai, beje oficialūs, kuriuose praktiškai nėra melo apie Prochorovkos mūšį. Tai, pavyzdžiui, vienatomis „1941 – 1945 Sovietų Sąjungos Didysis Tėvynės karas“, SSRS Gynybos ministerijos karinė leidykla, 1970 metai. 249 puslapyje visam mūšiui skirta 1 pastraipa – 17 su puse eilutės:
„Įvertinę padėtį, Būstinės atstovas maršalas A.M.Vasilevskis ir Voronežo fronto vadovybė nusprendė suduoti galingą kontrasmūgį. Tam tikslui pasitelkta fronto žinion atvykusi generolo P.A.Rotmistrovo 5-oji gvardijos tankų armija ir generolo A.S.Žadovo 5-oji gvardijos armija, o taip pat dalis pajėgų iš 40-osios armijos, 1-oji tankų ir 6-oji gvardijos ir dalis pajėgų iš 69-osios ir 7-osios gvardijos armijų. Liepos 12 mūsų kariuomenė perėjo į puolimą. Mūšiai įsiliepsnojo visame fronte. Iš abiejų pusių kovoje dalyvavo didžiulė tankų masė. Ypatingai sunkiai kovojo 5-oji gvardijos bendros paskirties ir 5-oji gvardijos tankų armijos Prochorovkos rajone. Jos atsimušė į itin atkaklų 2-ojo SS tankų korpuso dalinių pasipriešinimą, kurie be perstojo kontratakavo. Čia įvyko stambus pasitiktinis tankų mūšis. Bendroje sumoje jame dalyvavo apie 1200 tankų ir savaeigių pabūklų. Įnirtingas susirėmimas truko iki vėlaus vakaro. Daugiatonės plieninės mašinos tapdavo metalo laužo krūvomis. Nuo tankų lėkė bokšteliai, patrankų vamzdžiai, į gabalus plyšo vikšrai. Viską apgaubė dulkių ir dūmų kamuoliai… Abi pusės patyrė didelių nuostolių“.
Kaip matote – aiškiai kalbama, kad Prochorovkos mūšyje dalyvavo tiktai 5-oji gvardijos tankų armija ir 5-oji gvardijos armija – prieš tiktai 2-ąjį SS tankų korpusą. Neminima „Panteros“ ir „Ferdinandai“ (netgi „Tigrai“ neminimi), nei kokie nors vokiečių 3-ojo ar 48-ojo tankų korpuso daliniai, lygiai kaip neminima sovietinė 69-oji armija.
Ir nieko nekalbama apie sovietinio ginklo pergalę Prochorovkos mūšyje. Tiesa, nepateikiama ir jėgų santykis bei nuostoliai…
Kalbant apie skaičių “apie 1200 tankų ir savaeigių pabūklų“ – tai jis gali gautis tik sumuojant visus sovietų ir vokiečių tankus ir SAP, liepos 12 kovojusius ir prie Prochorovkos, ir Šachovo rajone – 780 prieš 420.
O štai citata iš Sovietų Sąjungos Maršalo Vasilevskio memuarų, tomis dienomis jis buvo Vyriausiosios Vadovybės Būstinės atstovas pietiniame Kursko lanko sparne:
“Išliko dokumentas, kurį liepos 14 aš siunčiau Vyriausiajai Vadovybei iš to mūšio rajono ir kuris gali savaip liudyti apie įvykius:
„Sutinkamai su Jūsų asmeniniu nurodymu nuo 1943.VII.9 vakaro be pertraukos esu Rotmistrovo ir Žadovo kariuomenėje Prochorovkos ir pietinėje kryptyse. Iki šios dienos imtinai priešininkas Rotmistrovo ir Žadovo frontuose tęsia masiškas tankų atakas ir kontratakas prieš mūsų puolančius tankų dalinius. Kriučenkino armijos pralaužos, VII.11 sudariusios grėsmę Rotmistrovo armijos ir Žadovo korpuso užnugariui, likvidavimui prireikė išskirti dvi mechanizuotas brigadas iš 5-ojo mechanizuoto korpuso ir atskirus Rotmistrovo dalinius į Šachovo, Avdejevkos, Aleksandrovskaja rajonus. Pralaužos Žadovo armijoje Viesiolij, Vasiljevkos, Petrovkos rajonuose 43.VII.12 privertė ten mesti likusius 5-ojo mechanizuoto korpuso dalinius. Tai žymia dalimi susilpnino Rotmistrovo pagrindinio smūgio jėgą nuo Prochorovkos pietvakarių kryptimi. Stebėdamas mūšio eigą ir pagal belaisvių parodymus darau išvadą, kad priešininkas, nežiūrint į didžiulius nuostolius kaip žmonėmis, taip ir ypatingai tankais bei aviacija, vis tik neatsisako minties prasiveržti į Obojenę ir toliau link Kursko, siekdamas to bet kokia kaina. Vakar pats asmeniškai stebėjau į pietvakarius nuo Prochorovkos mūsų 18-ojo ir 29-ojo korpusų tankų mūšį su daugiau kaip dviem šimtais kontratakuojančių priešininko tankų. Tuo pat metu mūšyje dalyvavo šimtai pabūklų ir visa mūsų turima reaktyvinė artilerija. Rezultate visas mūšio laukas per valandą buvo nusėtas degančiais vokiečių ir mūsų tankais.“
Kaip matote – priešingai nei tvirtina sovietiniai istorikai, vokiečiai liepos 12 prie Prochorovkos nebuvo sustabdyti ir juo labiau nebuvo atstumti.
Divizija „Totenkopf“ tą dieną pasislinko kelis kilometrus, divizija „Leibstandarte“ praktiškai išsaugojo savo pozicijas, divizija „Das Reich“ aplamai iki liepos 16 tęsė puolimą, pasiekdama 6 km į pietus nuo Prochorovkos ribą.
Dar daugiau – liepos 16 Voronežo fronto vadas Vatutinas išleidžia įsakymą 38, 40, 60-ai, 5, 6 ir 7-ai gvardijos armijoms “DĖL GYNYBINĖS OPERACIJOS VYKDYMO”. (GMCA.F.203.Ap.2777.B.75.L.437-440)
O liepos 17 Vatutinas 5-osios gvardijos tankų, 5-ajai gvardijos ir 69-osios armijų vadams duoda įsakymą „Gynybos tobulinimui“. 5-ajai gvardijos ir 69-ajai armijoms Vatutinas įsakė organizuoti “patikimą gynybą“, o 5-ajai gvardijos tankų armijai atsitraukti į antrąjį ešeloną. (GMCA.F.203.Ap.2777. B.75. L. 450-452)
Kodėl gi Prochorovkos mūšį laimėjo vokiečiai, nežiūrint į sovietinių pajėgų kiekybinį pranašumą? Atsakymą duoda koviniai dokumentai, nuorodos į pilnus jų tekstus duodamos straipsnio pabaigoje.
29-asis tankų korpusas:
„Ataka prasidėjo be priešininko užimamų linijų artilerinio parengimo ir be priedangos iš oro.
Tai davė priešininkui galimybę atidengti sutelktą ugnį į korpuso kovinę rikiuotę ir nebaudžiamam apšaudyti tankus ir motorizuotus pėstininkus, dėl šios priežasties buvo patirta didelių nuostolių ir sulėtėjo atakos tempas, o tai savo ruožtu sudarė galimybę priešininkui šaudyti dar tiksliau iš artilerijos pabūklų ir stovinčių vietoje tankų. Raižyta vietovė puolimui nebuvo labai tinkama, tankų neišvažiuojamos lomos į šiaurės – vakarus ir į pietryčius nuo kelio PROCHOROVKA – BELENICHINO vertė tankus prisispausti prie kelio ir atidengti savo sparnus, neturint galimybės jų pridengti.
Kai kurie pirmyn išsiveržę padaliniai buvo netgi pasiekę tar.ūkį KOMSOMOLIEC, tačiau, patyrę didelių nuostolių nuo pasalose pasislėpusių tankų ugnies, atsitraukė atgal į užimamas pozicijas.
Puolančiųjų tankų priedangos iš oro nebuvo iki 13.00. Nuo 13.00 priedanga buvo vykdoma nuo 2 iki 10 naikintuvų grupėmis.
Tankams pasiekus priešakines priešininko gynybos linijas iš miško, esančio į šiaurės vakarus nuo tarybinio ūkio STOROŽEVOJE ir iš rytinio STOROŽEVOJE pakraščio priešininkas atidengė uraganinę ugnį iš pasalose esančių „Tigrų“, savaeigių pabūklų ir prieštankinės artilerijos pabūklų. Prasiveržę į gynybos gilumą tankai patyrė didelių nuostolių.
Priešininko daliniai, palaikomi didelio aviacijos ir tankų kiekių, perėjo į kontrataką ir brigados padaliniai buvo priversti atsitraukti.
Priešininko priešakinių pozicijų atakos metu savaeigiai pabūklai, veikę pirmoje tankų kovinėje rikiuotėje ir netgi išsiveržę priekyje tankų, patyrė didelių nuostolių nuo priešininko prieštankinės artilerijos ugnies (iš rikiuotės buvo išvesta vienuolika savaeigių pabūklų).“
18-asis tankų korpusas:
„Priešininko artilerija intensyviai apšaudė korpuso kovinę rikiuotę.
Korpusas, neturėdamas reikiamos naikintuvų aviacijos paramos ir patirdamas didelių nuostolių nuo artilerijos ugnies bei intensyvaus bombardavimo iš oro (iki 12.00 priešininkas įvykdė iki 1500 skrydžių), lėtai judėjo į priekį.
Korpuso veikimo juostoje vietovė raižyta trimis giliomis griovomis, einančiomis nuo kairio upės Psiol kranto iki geležinkelio linijos BELENICHINO – PROCHOROVKA, dėl to puolančios pirmame ešelone 181, 170 tankų brigados buvo priverstos veikti korpuso kairiame flange prie stipriai įtvirtinto atramos punko tarybiniame ūkyje OKTIABRSKIJ. 170 tankų brigada, veikusi kairiame sparne, iki 12.00 neteko iki 60% visos savo materialios kovinės dalies.
Baigiantis dienai priešininkas iš KOZLOVKOS, GRIEZNOJE rajonų iš priekio atakavo tankais, tuo pačiu bandydamas apeiti korpuso kovinę rikiuotę KOZLOVKA, POLEŽAJIEV kryptimi naudodamas tankus „Tigras“ ir savaeigius pabūklus bei intensyviai bombarduodamas kovinę rikiuotę iš oro.
Vykdydamas nustatytą užduotį, 18 tankų korpusas susidūrė su gerai organizuota, stipria prieštankine gynyba su iš anksto įkastais tankais ir šturmo pabūklais prie aukštumų 217.9, 241.6.
Vengiant bereikalingų technikos ir asmeninės sudėties nuostolių, mano įsakymu Nr.68 korpuso daliniai pasiektose ribose perėjo į gynybą.“
Rotmistrovo raportas Žukovui:
„…priverstas Jums pranešti, kad mūsų tankai šiai dienai neteko viso savo turėto pranašumo prieš priešininko tankus pagal šarvuotę ir ginkluotę.
Vokiečių tankų galinga ginkluotė, stiprūs šarvai ir geri taikikliai mūsų tankus stato į aiškiai nenaudingą padėtį. Žymiai sumažėja mūsų tankų panaudojimo efektyvumas ir padidėja jų išėjimas iš rikiuotės.
Tankus T-70 aplamai negalima leisti į tankų mūšį, nes juos daugiau nei lengvai sunaikina vokiečių tankų ugnis.
Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad mūsų tankų technika, jei neskaityti ką tik priimtų į ginkluotę savaeigių pabūklų SU-122 ir SU-152, per karo metus nedavė nieko naujo, o pirmųjų laidų tankų netobulumai, tokie kaip: transmisijos grupės netobulumai (pagrindinis frikcionas, greičių dėžė ir borto frikcionai), itin lėtas ir nevienodas bokštelio sukimasis, išimtimai blogas matomumas ir ekipažo išsidėstymo ankštumas nėra pilnai išspręstas iki šios dienos.“
Kaip matote – mūsų kareiviai kovojo kaip galėjo – kaip jiems buvo įsakyta ir tais ginklais, kokius jiems davė. Ir ne jų kaltė, kad 5-oji gvardijos tankų armija buvo blogai parengta, kad prieš puolimą nebuvo išžvalgytos priešininko pozicijos ir pajėgos, kad nebuvo artilerinės ir aviacinės paramos, kad sovietiniai tankai (T-34, „Čerčiliai“ ir T-70) kovinėmis ir techninėmis charakteristikomis nusileido vokiškiesiems (Pz III, Pz IV ir „Tigrams“).
Pagal V.N.Zamulino, Valstybinio karinio-istorinio muziejaus-draustinio „Prochorovkos laukas“ direktoriaus duomenis, remiantis Vyriausiojo kariuomenės vado J.V.Stalino sprendimu, buvo sudaryta Georgijaus Malenkovo vadovaujama komisija didelių 5-osios gvardijos tankų armijos nuostolių, patirtų prie Prochorovkos, priežastims ištirti.
1943 rugpjūčio mėnesį Stalinui pristatytoje komisijos ataskaitoje liepos 12 dienos sovietinės kariuomenės veiksmai prie Prochorovkos pavadinti nesėkmingai įvykdytos operacijos pavyzdžiu.
Paaiškinimas to, kodėl po karo mūšio rezultatai SSRS buvo pastatyti nuo galvos ant kojų, galimas toks – 1950-ųjų pabaigoje davęs nurodymą rašyti daugiatomę karo istoriją Nikita Chruščiovas pats „kariavo“ Kursko lanko pietiniame sparne kaip Voronežo fronto „karinės tarybos narys“. Negalėjo juk sovietiniai istorikai abejoti savo vadų pasiekimais.
Tuo pačiu, analogiškose Chruščiovo pareigose šiauriniame lanko sparne 1943 metų liepos mėnesį buvo Nikolajus Bulganinas (Vakarų frontas) ir Levas Mechlis (Briansko frontas). 1943 metų liepos 12 šie frontai, vadovaujami generolo-pulkininko Vasilijaus Sokolovskio ir generolo-pulkininko Markiano Popovo pradėjo strateginę puolamąją operaciją „Kutūzovas“, smogiant į 2-ąją vokiečių tankų armiją. Pačią pirmą puolimo dieną vokiečių gynyba buvo pralaužta trijuose ruožuose 4-9 km nuo 10 iki 16 kilometrų pločio fronte.
Būtent todėl liepos 12 galima laikyti persilaužimo Kursko mūšyje diena (be to tą dieną buvo sustabdytas vokiečių 9-osios armijos judėjimas prieš armijos generolo Konstantino Rokosovskio vadovaujamą Centrinį frontą).
Vienok veiksmus šiauriniame Kursko lanko sparne iki liepos 13 koordinavo maršalas Georgijus Žukovas – o 1957 metų spalio mėnesį Chruščiovas pašalino jį iš valstybinių gynybos ministro ir SSKP CK Prezidiumo nario pareigų. Šiek tiek vėliau, 1958 metų rugsėjo mėnesį, iš Ministrų Tarybos Pirmininko ir SSKP CK Prezidiumo nario pareigų išlėkė ir Bulganinas. Mechlis, nors ir numirė dar 1953, taip pat buvo laikomas vienas iš aktyvių Stalino asmenybės kulto veikėjų.
Ir, matomai, norint įtikti Nikitai Chruščiovui, persilaužimo liepos 12 diena buvo pradėta sieti ne su tikraisiais liepos 12 dienos pasiekimais Kursko lanko šiauriniame sparne, o su Prochorovkos mūšiu lanko pietuose, kurį buvo įsakyta laikyti pasibaigusiu Raudonosios armijos sėkme, nežiūrint į tai, kad būtent šiame ruože vokiečiai tęsė puolimą ir po liepos 12.
Tarp kitko, šis Manšteino kariuomenės puolimas jau neturėjo strateginės reikšmės – nes įvykiai šiauriniame Kursko lanko sparne (nebuvo galimybės, kaip kad liepos 13 raportavo Hitleriui fon Kliugė, tolimesniam 9-osios armijos judėjimui į priekį ir 2-osios tankų armijos trijose vietose giliai pralaužtas frontas) tikrai reiškė vokiečių operacijos “Citadelė“ pabaigą.
Todėl Manšteinas pietiniame sparne po liepos 12 sovietinei kariuomenei tik stengėsi padaryti galimai didesnių nuostolių, bandydamas likviduoti maišą Šachovo rajone, tam kad be trukdžių galėtų atitraukti savo pajėgas į tinkamas gynybai pozicijas, tuo išlaisvinant dalį pajėgų kitiems fronto ruožams.
Ši užduotis Manšteinui iš esmės pavyko. Naktį į liepos 18 SS tankų korpusas buvo atitrauktas nuo Prochorovkos, tuo metu jis turėjo 203 techniškai tvarkingus tankus, tame skaičiuje 23 Tigrus ir 117 šturmo bei prieštankinius SAP. “Leibstandarte SS“ buvo išsiųstas į Italiją.
Iš viso nuo liepos 5 iki 17 2-asis SS tankų korpusas negrįžtamai neteko 34 tankų (9 Pz III, 22 Pz IV ir 3 „Tigrus”), 6 šturmo SAP ir 5 prieštankinių SAP.
Kaip rašė maršalas Žukovas:
„Voronežo ir Stepių frontų kariuomenės, liepos 23 dieną pasiekę priešakines vokiečių gynybos pozicijas, nesugebėjo iš karto pereiti į kontrpuolimą, nors to reikalavo Vyriausiasis Vadas“.
Belgorodo – Charkovo strateginė puolamoji operacija „Riumencevas“ pietiniame Kursko lanko sparne prasidėjo tik 1943 metų rugpjūčio 3.
* * * * *
Baigiant reikia pažymėti, kad priešingai nusistovėjusiai nuomonei, Prochorovkos mūšis nebuvo išimtinai vien tik tankų mūšis.
Visų pirma, prieš 2-ąjį SS tankų korpusą greta 5-osios gvardijos tankų armijos kovojo pėstininkų 5-oji gvardijos armija – penkios iš aštuonių jos divizijų, ir dar viena šaulių divizija iš 69-osios armijos.
Antra, į SS tankų korpuso divizijas, formaliai jos buvo tankų-grenadierių, įėjo po vieną tankų pulką (2 bataljonai) ir po du pėstininkų pulkus (6 bataljonai).
Suprantama, greta pėstininkų, Prochorovkos mūšyje iš abiejų pusių aktyviai dalyvavo artilerija (tame skaičiuje ir reaktyvinė). Dalyvavo ir aviacija, vienok jei sovietiniai dokumentai kalba apie didelį vokiečių aviacijos aktyvumą ir mažą savos aviacijos aktyvumą, tai vokiečių dokumentai tvirtina, kad dėl blogo oro vokiečių aviacijos aktyvumas buvo nepakankamas.
Negalima Prochorovkos mūšio vadinti ir pasitiktiniu, kaip kad tai tvirtinama daugelyje rusiškų publikacijų. Pirmoje liepos 12 dienos pusėje bandė pulti sovietinė kariuomenė. Vokiečių kariuomenė, sustabdžiusi ją artilerijos ir stovinčių vietoje tankų ugnimi, o taip pat aviacijos smūgiais, jau tik po to, antroje dienos pusėje, perėjo į puolimą.
Šis straipsnis rašomas nuo 1998 metų (tada buvo paskelbtas pirmas jo variantas). Nuo to laiko straipsnis buvo iš esmės perrašomas 4 kartus. Galimas dalykas – kai tik bus gauti nauji duomenys iš archyvinių dokumentų, straipsnyje bus naujų pataisymų ir papildymų.
Žemėlapiai:
Paspauskite paveikslėlius, jeigu norite juos pamatyti didesnius
Žemėlapiai paimti iš rkkaww2.armchairgeneral.com/maps/maps1943SW
Archyviniai dokumentai: