Sovietų Sąjungos rengimosi karui problematika Rusijos istorikų darbuose

ĮVADAS

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui įvairių šalių istorikai ir kiti autoriai, daugelį metų paeiliui aprašinėdavo šio karo eigą, mūšiuose dalyvavusių kariuomenių veiksmus, išleisdavo jo dalyvių memuarus ir biografijas, o taip pat kartas nuo karto stengdavosi atsakyti į klausimą, kas pradėjo karą, kokios buvo jo priežastys, ir kodėl iš pirmo žvilgsnio lokalinis Europos konfliktas pavirto į pasaulinį karą. Iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos klausimas, kas yra kalčiausias dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios, buvo gana paprastas. Kaltininku būdavo skelbiamas A. Hitleris su savo despotišku nacistiniu rėžimu.
Tačiau dešimto dešimtmečio pradžioje iš dalies atvėrus Sovietų Sąjungos archyvus ir pasirodžius Viktoro Suvorovo (Виктор Суворов) knygai „Ledlaužis“ istorikai ėmė diskutuoti, ar ruošėsi Sovietų Sąjunga užpulti Vokietiją ar ne. Taip pat imta diskutuoti tema, kad tikruoju Antrojo pasaulinio karo režisieriumi galėjo būti Josifas Stalinas (Иосиф Сталин). Rusų istoriko Dmitrijaus Chmelnickio (Дмитрий Хмельницкий) nuomone, yra įmanomi du atsakymo variantai. Vienas palankus sovietiniai praeičiai, teigiantis, kad Sovietų Sąjunga nesiruošė nieko pulti, o teritorijos užimtos pagal 1939 m. paktą buvo priverstinis gynybinis žingsnis. Pagal kitą variantą nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos Stalino tikslas buvo šalies militarizacija, karo provokavimas, įsitraukiant į jį palankiu metu kad būtų galima tapti vieninteliu nugalėtoju. Kartais pasitaiko ir trečias variantas. Teigiama, kad J. Stalinas iš viso apie nieką negalvojo, nesiruošė nei gynybai, nei puolimui, o kariuomenę pirmyn – atgal stumdė be jokio tikslo .
V. Suvorovo kritikai kaltina jį, kad jis menkai naudoja dokumentus, tendencingai cituoja memuarus, kurie reikalauja išsamios istorinės analizės, iškraipo faktus, laisvai juos traktuoja. Tačiau kaip pažymėjo rusų istorikas Vladimiras Nevežinas (Владимир Невежин), V. Suvorovo oponentai pateikdami vis didesnius A. Hitlerio agresyvumo įrodymus, nenorom stiprina V. Suvorovo pozicijas, nes aiškėja, kad ir Stalinas turėjo ne ką mažiau priežasčių užpulti Vokietiją .
V. Suvorovo iškelta idėja, kad Sovietų Sąjunga pirma ruošėsi užpulti Vokietiją, Rusijoje sulaukė audringos ir priešiškos reakcijos. Jo kritikus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė – senosios sovietinės kartos istorikai; antroji – dažniausiai slaptųjų tarnybų istorikai, kurie savo knygose pliekia išdaviką Rezuną (tikroji V. Suvorovo pavardė); trečioji – internetiniai „istorikai“, grubiai ir agresyviai puolantys V. Suvorovą ir jo šalininkus, ir besistengiantys internete paneigti antraeilius ir trečiaeilius V. Suvorovo teiginius .
Reikia pažymėti, kad didžioji dauguma V. Suvorovo kritikų iš esmės kritikuoja tik jį patį ir praktiškai visiškai nekreipia dėmesio į kitų autorių, palaikančių V. Suvorovo teiginius, darbus. Pavyzdžiui pasirodžiusi Michailo Meltiuchovo (Михаил Мельтюхов) knyga nesukėlė diskusijų ir iš esmės niekas nesistengia paneigti jo argumentų. Nors ši M. Meltiuchovo knyga yra ko gero pati išsamiausia iš knygų skirtų Sovietų Sąjungos ketinimams užpulti Vokietiją. Joje gausu nuorodų į Rusijos ar Sovietų Sąjungos archyvus. M. Meltiuchovo darbe medžiaga išnagrinėta ir išdėstyta nuosekliai, ir ji puikiai derinasi su esminiais šios tematikos klausimais.
Įdomu pažymėti, kad pasirodžius M. Meltiuchovo knygai, beliko tiktai diskutuoti kada Stalinas ruošėsi užpulti Vokietiją – 1941 m. liepos 6 d., ar liepos 15 d., ar pradėti puolimą dar vėliau – 1942 m. Tie kurie anksčiau dvejojo dėl Sovietų Sąjungos planų užpulti Vokietiją, po šios knygos pasirodymo turėjo nustoti dvejoti. Tų, kurie absoliučiai netiki Sovietų Sąjungos agresyvumu, ko gero neįtikintų ir sovietų armijos puolimo planas, pasirašytas paties Stalino.
Priežastis kodėl M. Meltiuchovas nesulaukė jokios rimtesnės kritikos gali būti jo nuolatiniai apgailestavimai dėl sovietų žvalgybos ir kariuomenės nesėkmių. Keistai M. Meltiuchovos traktuoja sovietų agresiją. Jis mano, kad agresija buvo tik prieš Suomiją ir Lenkiją, o prieš Baltijos šalis ir Rumuniją jokios agresijos nebuvo, nes „problema“ buvo išspręsta diplomatiniu keliu, o Baltijos šalių vyriausybės pačios sutiko įsileisti sovietinę kariuomenę į savo teritoriją . M. Meltiuchovas pateisina Sovietų Sąjungos vyriausybės agresyvumą, nes „ji kaip ir kitos didelių šalių vyriausybės stengėsi siekti savo tikslų ir Antrajame pasauliniame kare matė unikalią progą realizuoti „pasaulinės revoliucijos“ idėjas“ . Apie Antrojo pasaulinio karo kaltininkus ir iniciatorius Lietuvos istoriografijoje nėra skirta daug, o gal būt ir iš vis jokio dėmesio. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama tema, ar ruošėsi Sovietų Sąjunga pirma užpulti Vokietiją ar ne, ir ar nebuvo Vokietijos puolimas prevencinė priemonė prieš Sovietų Sąjungos puolimą.
Tačiau šiuo straipsniu nėra siekiama įtikinti skaitytoją vienos ar kitos pusės teisumu. Darbo tikslas yra aptarti įvairias versijas, siekiančias atskleisti Antrojo pasaulinio karo iniciatorius.
Išskyrus išverstas Viktoro Suvorovo knygas apie Sovietų Sąjungos rengimąsi karui, daugiau literatūros šia tematiką lietuvių kalboje nėra, todėl rašant šį straipsnį teko remtis užsienyje išleistomis knygomis.

SOVIETŲ PROPAGANDA

Idėja pasinaudoti pasauliniu karu savo tikslams, Sovietų Sąjungos valdžios viršūnėse gyvavo dar nuo revoliucijos laikų. Ją 1940 m. naktį į liepos 3 d., užsienio reikalų liaudies komisaras Viačiaslavas Molotovas (Вячеслав Молотов), Maskvoje išsakė Lietuvos ministro pirmininko pavaduotojui ir užsienio reikalų ministrui V. Krėvei – Mickevičiui. Jis kalbėjo apie tai, kad „Genialusis Leninas neklydo tvirtindamas, kad antras pasaulinis karas padės jiems užkariauti visą Europą, kaip kadaise pirmas padėjo paimti valdžią Rusijoje. Šiandien mes palaikome Vokietiją, bet tik tiek, kad ji nepasirašytų taikos iki to momento kai badaujanti liaudis sukils….o tada mes ateisim sukilėliams į pagalbą su gerai parengtom ir šviežiom pajėgom ir įvyks mūšis, tarp proletariato ir pūvančios buržuazijos, kuris visiems laikams nulems Europos ateitį“ . Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietinė propaganda tvirtino, kad karo kaltininkės yra Anglija ir Prancūzija. Persilaužimo momentu M. Meltiuchovas laiko 1941 m. gegužės 5 d. Tą dieną Stalinas Kremliuje pasakė iškilmingą kalbą karinių akademijų absolventams. Kalbos stenograma nėra išlikusi, nes jos niekas oficialiai neužrašinėjo. Tačiau pagal prisiminimus ir į vokiečių nelaisvę patekusių belaisvių parodymus, kalba buvo antivokiška ir paliko jos klausytojams neišdildomą įspūdį.
Rusų istoriko V. Nevežino nuomone yra trys šios kalbos versijos. Pirmos versijos autoriai skelbia, kad Stalinas bandė rasti kažkokį kompromisą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ir atitolinti neišvengiamą karinį susidūrimą. Pagal antrą versiją Stalinas nedviprasmiškai leido suprasti, kad Sovietų Sąjunga ruošiasi užpulti Vokietiją 1941 m. rugpjūčio mėn. Trečioji versija yra savotiška pirmų dviejų variantų sintezė. Pagal ją Stalinas perspėjo, kad netolimoje ateityje Vokietija gali užpulti Sovietų Sąjunga, bet Raudonoji Armija dar nėra pakankamai stipri, kad susidorotų su vokiečiais. Todėl reikia visais įmanomais būdais, visų pirmą diplomatiniais, atidėti puolimą. Pasiteisinus tokiai taktikai ir atidėjus konfliktą iki 1942 m. Sovietų Sąjunga galėjo imtis iniciatyvos ir pirma pradėti puolimą prieš Vokietiją .
Daug aiškiau Stalinas kalbėjo tą patį vakarą surengtame bankete. Jo metu buvo pasakytas tostas už taikią Stalino politiką. Stalinas paprašė žodžio ir pasakė „…Kurį laiką mūsų politika buvo gynybinė, bet tik iki tol kol mes neaprūpinome savo kariuomenės šiuolaikinėmis kovos priemonėmis. O dabar kai mes kariuomenę rekonstravome, papildėme technika skirtą šiuolaikiniam mūšiui, kada mes tapome stiprūs – dabar mes galime pereiti iš gynybos į puolimą. Vykdant savo šalies gynybą, mūsų veiksmai turi būti puolantieji. Nuo gynybos reikia pereiti prie karinių puolamosios politikos veiksmų. Mūsų auklėjimas, propaganda, agitacija, spauda turi propaguoti puolimą. Raudonoji armija šiuolaikinė armija, o šiuolaikinė armija – puolančioji armija“ . Austrų istorikas habilituotas daktaras Haincas Megenheimeris (Heinz Megenheimer) tvirtina, kad dar 1941 m. sausio 30 d. Stalinas karinei vadovybei paskelbė, kad jei Sovietų Sąjunga turės dvigubai daugiau jėgų nei priešas galima bus vykdyti puolamąsias operacijas. Todėl ir sovietų strategija buvo – vengti provokacijų, pagreitinti kariuomenės išskleidimą prieš Vokietiją ir laimėti laiko. O penkios dienos po gegužės 5 d. kalbos sovietų propaganda pradėjo skelbti lozungus apie puolamąjį karą ir, kad bet koks karas, kuriame dalyvaus Sovietų Sąjungą bus teisingas karas .
Toliau H. Megenhaimeris tęsia, kad Vyriausioji politinės propagandos valdyba pasiūlė žinomiems kultūros atstovams (I. Erenburgui, S. Eizenšteinui ir kt.), žurnalistams, morališkai paruošti kariuomenę būsimam karui su Vokietija. Komunistų partijos Centro komitetas išleido nurodymą „užpildyti“ žmones aktyvia, kovine, puolamąją dvasia. Kino pramonė pradėjo kurti tik tokius filmus, kuriuose rodoma kaip pralaužiamos gynybinės linijos vokiečių pasienyje arba vyksta persikėlimas per upę mūšio metu. Aukštas Politinės propagandos funkcionierius A. Ždanovas (A. Жданов) gavo, Vyriausios karinės tarybos patvirtintą, projektą, kuriame buvo nurodyta ideologiškai apmokyti Raudonosios armijos karininkų korpusą. Pagrindinis tikslas buvo, panaudojant visas priemones, paruošti karius ir vadus „teisingam, puolamajam, priešą sutriuškinančiam karui“. Stalino tikslus pradėti puolamąjį karą parodo 1941 m. birželio 4 d. Politbiuro nutarimas suformuoti diviziją sudarytą vien tik iš lenkų. Ji turėjo tapti branduoliu būsimos „lenkų išlaisvinimo armijos“ ir būti paruošta karo veiksmams iki liepos 1 d. Panašiu laiku buvo pradėta formuoti ir suomių divizija, kuri turėjo dalyvauti Suomijos „išlaisvinime“ .

MOBILIZACIJA

V. Suvorovo nuomone Antrasis pasaulinis karas iš esmės prasidėjo 1939 m. rugpjūčio 19 d. , kai į Maskvą, pasirašyti pakto atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas (Joachim von Ribbentrop). Tą pačią dieną Sovietų Sąjunga pradėjo slaptą mobilizaciją. V. Suvorovas cituodamas Sovietų Sąjungos maršalą Borisą Šapošnikovą (Борис Шапошников) tvirtina, kad „Kas nusprendė pradėti mobilizacija, tas nusprendė pradėti karą. Mobilizacija negali būti dalinė, ji gali būti tik visuotinė. Mes pradėjome mobilizaciją, reiškia, mes nusprendėme pradėti karą. Išsisukti nuo šito neįmanoma“ . Ukrainiečių autorius Keistutas Zakoreckis (Кейстут Закорецкий) mano, kad karas iš vis nėra skelbiamas. „Jis prasideda su iš anksto išskleista kariuomene. Mobilizacija ir kariuomenės koncentracija neprasideda kai paskelbiamas karo stovis, kaip tai buvo 1914 m., o nepastebimai, palaipsniui gerokai dar prieš jį paskelbiant. Žinoma visiškai to nuslėpti neįmanoma. Vienokiu ar kitokiu būdu tai vis tiek tampa žinoma. Vis dėl to nuo karo pavojaus iki tikro karo dar lieka vienas žingsnis. Jis sukelia abejones ar tai jau pasiruošimas karui ar dar tik pavojus. Ir kol viena pusė dvejoja, kita, tvirtai nusprendusi pradėti karą, tęsia kariuomenės koncentraciją, kol pasienyje išsiskleidžia didžiulė karinė jėga. Po to belieka tik duoti signalą ir karas prasidės pilnu tempu“ . H. Magenheimerio nuomone, mobilizacijos ir kariuomenės išskleidimo planai jokiu būdu negalėjo būti kokio nors vieno aukščiausio rango karininko kabinetinis darbas. Jis turėjo gauti Stalino leidimą arba įsakymą, nes priešingu atveju jo savivalė jam galėjo baigtis fatališkai .
M. Meltiuchovas pateikia gegužės 15 d. užduočių planą frontams, be kurių buvo neįmanomas netikėtas smūgis priešininkui. Pirmasis šių užduočių punktas reikalavo prisidengiant rezervistų apmokymais įvykdyti slaptą mobilizaciją.
Dar 1941 m. kovo 8 d. Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų taryba išleido nutarimą, pagal kurį buvo numatoma, prisidengiant apmokymais, slaptai mobilizuoti 903,3 tūkst. karo prievolininkų. 1941 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje pavyko pašaukti 805,2 tūkst. žmonių (24% visų pagal planą mobilizuojamų žmonių). Tai leido sustiprinti 99 šaulių divizijas, kurių didžioji dauguma buvo dislokuotos vakarų pasienio apygardose. 21 divizija buvo papildyta iki 14 000 žmonių, 72 divizijos papildytos iki 12 000 žmonių ir 6 divizijos iki 11 000 žmonių (karo metu pilna divizijos sudėtis buvo 14 483 žmonės). Tuo pat metu žmonėmis buvo papildyti ir kiti kariniai daliniai. Kariuomenė taip pat gavo 26 620 arklių .
H. Magenheimeris tvirtina, kad mobilizacinis planas iš esmės yra prevencinis, nes jis buvo sukurtas remiantis gautais žvalgybiniais duomenimis apie vokiečių pasiruošimą puolimui ir parodo, kad sovietai savo puolimu ruošėsi aplenkti vokiečius .
V. Suvorovo poziciją kritikuojantis Aleksejus Isajevas (Алексей Исаев) nieko smerktino slaptoje sovietų mobilizacijoje nemato. Jis tvirtina, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, paaštrėjus politiniai situacijai slaptą mobilizaciją pradėjo ir kitos šalys. „Kaip prieš prasidedant aktyviems kovos veiksmams augo Lenkijos, Suomijos, Prancūzijos kariuomenės, taip prieš prasidedant susirėmimui su Vokietija, augo ir Sovietų Sąjungos kariuomenė. Kariuomenės būdavo padidinamos iki taikos metu maksimaliai įmanomo dydžio. Atsisakyti tuo metu įprastų veiksmų būtų buvę kvaila ir pavojinga. Kariuomenė turėjo būti maksimaliai pasiruošusi karui. Jeigu Raudonoji Armija yra kaltinama agresyvumu, tai tuo pačiu galima kaltinti ir Lenkijos arba Suomijos kariuomenes“ . Kitas V. Suvorovo kritikas rusų istorikas Andrejus Bugajevas (Андрей Бугаев) tvirtina, kad 800 000 pašauktų rezervistų yra reakcija į pasikeitusią padėtį pasienyje, kuriame ėmė pajėgas koncentruoti kovose užgrūdintas priešas. Įvykių eigą nuspėti buvo sunku, todėl Stalinas ėmė didinti kariuomenės sudėtį. Nesėkmingas sovietų kariuomenės pasirodymas Suomijoje tik paspartino šį procesą. Stalinas bijojo Hitlerio, bet tuo pat metu buvo įsitikinęs, kad pastarąjį gali sustabdyti tik Sovietų Sąjungos karinė galia.

AGRESYVUMO SIMBOLIAI

V. Suvorovas savo knygoje „Ledlaužis“ rašo, kad sovietų tankas BT yra agresijos įrankis. Šio tanko techninės savybės parodo jo agresyvumą ir su šiuo tanku sovietai ruošėsi užkariauti Europą. BT eigos resursas, su vienu kuro papildymu, siekė 700 km. (kitais duomenimis 500 km. ant ratų ir 375 km. uždėjus vikšrus ). Nuo 1936 m. pradėti gaminti serijiniai BT tankai dugnu galėdavo forsuoti gilias upes (tai buvo specialūs tankai skirti važiuoti po vandeniu ). 1938 m. į juos pradėti montuoti dyzeliniai varikiai. Pagrindinis BT pranašumas greitis. Kad ši tanko savybė buvo pagrindinė, atsispindėjo net tanko pavadinime – „greitaeigis tankas“ (быстроходны танк – БТ). BT greitis siekdavo iki 100 km. per valandą, bet per daug galingas tanko variklis sugadindavo transmisiją, todėl buvo įdėtas ribotuvas, sumažindavęs greitį iki 86 km. arba net iki 70 km. per valandą. 1939 m. rugsėjo 1 d. BT tankų buvo prigaminta daugiau nei visų tipų tankų visose pasaulio šalyse.
Judrumas, greitis, eigos resursas buvo pasiekti dėl lengvų ir plonų šarvų. BT tankas turėjo unikalią važiuoklę. Teoriškai nelygioje vietovėje jis turėdavo judėti su vikšrais, o pasiekus gerus kelius arba autostradas tanko ekipažas turėjo nuimti vikšrus ir toliau judėti ratais kaip paprastas automobilis. Tačiau toliau V. Suvorovas rašo, kad tankas BT buvo visiškai bejėgis Sovietų Sąjungos teritorijoje, kurioje buvo blogi keliai, jis buvo sukurtas tam, kad važiuotu gerais autostradiniais keliais Vakarų Europoje. Prasidėjus vokiečių invazijai į Sovietų Sąjungą praktiškai visi BT buvo prarasti. Nelygioje vietovėje netgi su vikšrais juos naudoti buvo beveik neįmanoma, o su ratais jie niekada nebuvo naudojami.
Toliau V. Suvorovas įrodinėja, kad sovietų kaimynai, „…Turkija, Iranas, Afganistanas, Mongolija, Kinija, Mandžiūrija, Korėja gerų kelių neturėjo ir todėl juos buvo galima naudoti tik Centrinėje ir Pietų Europoje, o vėliau nusimetus vikšrus sėkmingai naudoti tiktai Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos teritorijose… Svarbiausia greitis. Vikšrai tai tik būdas patekti į priešo teritoriją. Pavyzdžiui pravažiavus Lenkiją ir patekus į Vokietiją, reikėjo nusimesti vikšrus ir važiuoti ratais. Vikšrai tai tik pagalbinė priemonė, kurią reikėjo pasinaudoti tik kartą, o vėliau vikšrus numetus apie juos reikėjo pamiršti…Divizijos ir korpusai ginkluoti tankais BT, savo sudėtyje neturėjo sunkvežimių kurie turėjo rinkti ir pervežti numestus vikšrus. BT turėjo karą baigti ant ratų giliame priešo užnugaryje“ . Rusų istorikas V. Veselovas (В. Веселов) prieštarauja V. Suvorovo tvirtinimams, kad tankas BT galėjo būti skirtas Europos užkariavimui. Jis tvirtina, kad „…1939 m. pabaigoje Stalinas nusprendė, kad pagrindiniu vidutiniu tanku turi tapti T – 34. Negana to, po kelių mėnesių buvo nutraukta, paskutinio „tanko – agresoriaus“, BT – 7 gamyba. Taip pat buvo nutraukta ir atsarginių dalių gamyba. Galima manyti, kad pagamintų BT tankų kiekio, koks buvo 1940 m. pradžioje, visiškai užtektų užkariauti Europą, bet patikėti tuo, kad tankai praeitų visą Lenkiją, Vokietiją, Belgiją ir Prancūziją be remonto, neįmanoma. O kaip remontuoti mašinas jeigu nėra atsarginių dalių. Taigi, užduotis savo ratais pasiekti Atlanto vandenyną tankams BT jau nebuvo keliama“ . Toliau V. Veselovas rašo, kad tankai BT buvo gana sėkmingai panaudoti Mongolijoje, kai vyko mūšiai prie Chalkin – Golo. Mūšio metu sovietų pėstininkų ir kavalerijos daliniams iškilo apsupimo ir sunaikinimo pavojus. Tuo metu Mongolijoje buvo sovietų tankų brigada, bet ji buvo dislokuota beveik 500 km. nuo japonų įsiveržimo vietos. Todėl BT tankai nusiėmė vikšrus, ant ratų per trumpą laiką pasiekė įvykio vietą, tada užsidėję vikšrus įsijungė į kautynes. Brigados nuostoliai buvo labai dideli, bet savo užduotį ji įvykdė – sustabdė japonus ir suteikė galimybę pėstininkams įrengti gynybos liniją.
V. Veselovas samprotauja, kad „…Mongolijoje „tankai – agresoriai“ buvo naudojami ne pagal paskirtį, vietoj to, kad vykdyti agresiją jie atrėmė ataką. Galbūt tai atsitiko atsitiktinai, nes nieko tinkamo po ranka neatsirado, todėl ir teko panaudoti BT ne pagal paskirtį. Bet susimastykime, kodėl ten iš viso atsirado BT tankai? Nei pačioje Mongolijoje, nei gretimose teritorijose autostradų nėra net šiais laikais. Todėl jeigu sutikti su V. Suvorovo teorija, tai BT tankams parodyti savo agresyvias savybes paprasčiausiai nebuvo vietos. Bet jeigu pripažinti, kad šie tankai ant ratų galėjo judėti ne tik autostradomis, bet ir bet kokia ganėtinai lygia ir tvirta vietove (tokia kaip Mongolijos stepė sausuoju metų laiku), tai išeina, kad Mongolijoje jiems kaip tik ir vieta“ . Toliau V. Veselovas pateikia dviejų žmonių atsiminimus apie BT tankus. Viename pasakojama apie tai, kad BT tankas Sovietų Sąjungos keliuose galėjo išvystyti didelį greitį ir neatsilikti nuo lengvojo „Fordo“ markės automobilio. Kitame pasakojama apie sovietų įsiveržimą į Lenkiją 1939 m. Tankai BT Lenkijos keliais važiavo be vikšrų ir lenkai su savo lengvaisiais automobiliais negalėjo jų pavyti . V. Veselovo nuomone tai atitinka V. Suvorovo teoriją, bet iš to taip pat matyti, kad be vikšrų jie galėjo važiuoti ne tik Vokietijos, bet ir Lenkijos keliais.
Baigiant V. Veselovas pateikia retorinį klausimą, gal BT tankai buvo kaip tiktai ir sukurti Lenkijos užėmimui. „Kai tik Lenkija nustojo egzistuoti BT gamyba buvo nutraukta. Taip pat buvo išformuoti agresyvūs tankų korpusai, ginkluoti agresyviais tankais BT. Tuo pat metu vietoje „autostradinio tanko“ patvirtinama tanko T – 34 gamyba, kuris tikrai nebuvo panašus į tanką – agresorių“ . Kitas rusų istorikas Andrėjus Bugajevas (Андрей Бугаев) į autostradinį tanką turi kitokį, techninį požiūrį. Jis savo knygoje „Diena N“ rašo, kad tankų su vikšrais ir ratais idėja kilo jau dvidešimtaisiais metais. Neturėdami galingo variklio, to meto tankai buvo nejudrūs. Apie 100 – 200 km. maršą savo eiga negalėjo būti ir kalbos. Kad būtų išspręsta ši operatyvinio judrumo problema, vikšrinius tankus imta aprūpinti automobilinio tipo ratais . Iš pradžių BT tankai atitiko savo laikmečio reikalavimus, bet situacija ėmė keistis pilietinio karo Ispanijoje metu, kur BT šarvai neatlaikydavo frankistų 25 – mm. kalibro greitašaudžių pabūklų ugnies, kurie iš esmės buvo stambaus kalibro kulkosvaidžiai. Ploni šarvai buvo ir didelių nuostolių Chalkin – Gole priežastis. Vidutinio tanko poreikis tapo akivaizdus. Tačiau susižavėjimas vikšrine – ratine technika sovietų kariuomenėje buvo praktiškai visuotinis, todėl ir konstruktoriai dirbo ta linkme. Bet tokios konstrukcijos vidutinių tankų valdymas buvo sudėtingas, brangus, nepatikimas, o nuvažiavus nuo kelio ratai paprasčiausiai užsirausdavo į gruntą. Todėl greitai tokių tankų buvo atsisakyta ir imta gaminti vien tik vikšrinius tankus.
V. Suvorovo teiginį, kad tankai BT galėjo rengti reidus priešo užnugaryje, A. Bugajevas vadina hipotetiniu. V. Suvorovas BT tankus „pririšo“ prie autostradų, o tai gerokai turėjo apriboti jų manevrą. Vokiečiams būtų užtekę jų kelyje įrengti artilerijos užtvaras, panaudoti aviaciją ir lengvai pažeidžiamų tankų BT nebūtų išgelbėjęs joks greitis. Tokiems tikslams turėjo būti naudojamas sunkesnis, storesnių šarvų tankas .
Knygoje „Paskutinė respublika“ V. Suvorovas kaip vieną iš Sovietų Sąjungos agresyvumo ir pasirengimo puolimui įrodymų, nurodo „Trumpąjį rusų – vokiečių pasikalbėjimo knygelės“ išleidimą. Jis pažymi, kad jų karo išvakarėse, buvo prispausdinti pilni vagonai: „Šios knygelės tiražo galėtų pavydėti bet koks bestseleris…Knygelė papirosų pakelio „Belamor“ dydžio, telpanti kiekvienam „kariui – išvaduotojui“ už odinio bato aulo…Knygelė mane sudomino savo turiniu, joje nė žodžio apie gynybą, viskas apie puolimą. Skyrių pavadinimai: „Geležinkelio stotį užima raitasis patrulis arba žvalgai“, „Mūsų parašiutininko orientavimasis“ ir t.t. Su šios knygelės pagalba galima lengvai ir laisvai pasikalbėti su vietiniais gyventojais: koks kaimo pavadinimas?, kur vandens šaltiniai?, kur degalai?, ar pravažiuos krovininė mašina? Galima užeiti į telegrafą ir įtikinamai pareikšti: „nutrauk transliaciją – nušausiu…“. Toliau V. Suvorovas rašo: „Kariaujant kur nors prie Viazmos, tokia knygutė visiškai nereikalinga, nes kam raudonarmiečiui Rusijos centre klausti kaimo pavadinimo? Kareiviai turėjo instrukcijas tarp belaisvių rasti policininkus, SS kareivius ir karininkus, SA aktyvistus. Bet problema, kad SA veikė tik Vokietijos teritorijoje… Ir visiškai nesuprantamas klausimas: kur pasislėpė partijos nariai? Tai kokios gi partijos narius mūsų kareivėliai susiruošė gaudyti 1941 m.? Tik Vokietijos teritorijoje buvo galima pasinaudoti šia knygele“ . Tęsdamas V. Suvorovas užsimena, kad pasikalbėjimo knygelė spausdinimui pasirašyta buvo 1941 m. birželio 5 d., o jau birželio 23 d. šios knygelės pateko vokiečių priešakiniams daliniams prie Liepojos, birželio 25 d. Rava – Ruskoje, birželio 28 d. Minske. Į vokiečių rankas pateko vagonai tokių knygelių. V. Suvorovo nuomone, sovietinė armija ir valstybė dirbo kaip laikrodžio mechanizmas. Šias knygeles buvo galima išplatinti (jei ne Hitlerio užpuolimas) taip pat operatyviai kaip ir laikraštį „Красная звезда“ .
Pasikalbėjimų knygelės problemą nagrinėjąs Rusijos istorikas Andrejus Rezepkinas (Андрей Резепкин) prieštarauja V. Suvorovui. Jo nuomone prognozuoti agresiją pagal knygelės spausdinimo pradžios datą yra V. Suvorovo stiliuje. A. Rezepkinas rašo, kad 1940 m. liepos 11 d. spausdinimui pasirašyta buvo „Trumpa rusų – kiniečių pasikalbėjimo knygelė“, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. į spaustuves buvo išsiųsta „Trumpa rusų – vengrų pasikalbėjimo knygelė“, bet po to nieko neįvyko. Karas nei su Kinija, nei su Vengrija neprasidėjo .
Toliau A. Rezepkinas rašo, kad: „Lenino vardo bibliotekoje uždaroje saugykloje, kurioje saugomos visos knygos išleistos Sovietų Sąjungoje per visą jos istoriją yra tokio pačio formato, kaip pasikalbėjimo knygelė, maketiniai leidiniai: rusų – prancūzų, rusų – ispanų, rusų – italų, rusų – portugalų, rusų – anglų… Paruošti spausdinimui jie buvo 1941 m. pavasarį… Kokiems kontrsmūgiams ?“ . Tęsdamas A. Rezepkinas tvirtina, kad pasikalbėjimų knygelė nėra vien tik sovietų išradimas sukurtas karo išvakarėse. Jis rašo, kad dar XIX a. pabaigoje, 1888 m. Austrijoje išėjo pasikalbėjimo knygelė „Lauko žodynas“. Nuo Austrijos nedaug atsiliko ir Rusija, 1893 m. išleisdama knygą „Rusų karininkų patys svarbiausi klausimai ir pokalbiai vokiečių šalyje“. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui 1913 m. vokiečiai išleido „Vokiečių karininko rusišką pasikalbėjimo knygelę“. Panašios knygelės buvo spausdinamos ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, 1938 m. vokiečiai išleido „Vokiečių – rusų kareivišką pasikalbėjimo knygelę“, o karui įpusėjus, 1942 m. švedai išleido savo „Švedų – rusų karinę pasikalbėjimo knygelę“. Visi šie pasikalbėjimo žodynėliai labai panašūs vienas kitą savo formatu ir turiniu.

PUOLIMO DATA

V. Suvorovas savo knygoje „Ledlaužis“ tvirtina, kad karas turėjo prasidėti 1941 m. liepos 6 d. Tačiau M. Meltiuchovas kritikuoja šią nuomonę ir laiko ją nerimta, tvirtindamas, kad pagrindinis V. Suvorovo prielaidos pagrindas yra faktas, kad 1941 m. liepos 6 d, buvo sekmadienis, o Stalinas ir G. Žukovas mėgdavo užpulti sekmadieniais .
Remdamasis savo tyrinėjimais M. Meltiuochovas daro išvadą, kad Sovietų Sąjunga rengėsi užpulti Vokietiją ne anksčiau kaip 1941 m. liepos 15 d. . Iš pradžių puolimas buvo numatytas 1941 m. birželio 12 d., bet dėl neaiškių priežasčių puolimas buvo atidėtas. M. Meltiuchovas remdamasis V. Molotovo atsiminimais daro prielaidą, kad puolimas buvo atidėtas dėl Rudolfo Hesso (Rudolf Hess) skrydžio į Angliją. NKVD žvalgyba pranešė, kad R. Hessas Hitlerio vardu pasiūlė anglams sudaryti taikos sutartį ir prisidėti prie karinio žygio į Sovietų Sąjungą. Jei Sovietų Sąjunga būtų tuomet užpuolusi Vokietiją, tai Anglija galėjo sudaryti taikos sutartį su vokiečiais ir Sovietų Sąjunga būtu atsidūrusi vienas prieš vieną su visu kapitalistiniu pasauliu .
Rusų istoriko Marko Solonino (Марк Солонин) nuomone, Sovietų sąjungos pasirengimą puolimui liudija frontų sukūrimas. Jis tvirtina, kad frontai Sovietų Sąjungoje nebūdavo kuriami taikos metu. Išimtis yra tik Tolimųjų Rytų frontas, bet ten pasienyje nuolatos kildavo įvairūs kariniai konfliktai su Kiniją okupuojančiais japonais. M. Soloninas pateikia ir konkrečius pavyzdžius. 1939 m. rugsėjo 11 d. Baltarusijos ir Kijevo karinėse apygardose buvo įkurti Baltarusijos ir Kijevo frontai, o po šešių dienų prasidėjo invazija į Lenkiją. Pasibaigus karui, lapkričio 14 d. frontai buvo pervadinti į apygardas su ankstesniais pavadinimais. 1940 m. birželio 9 d. Kijevo apygarda pervadinta į Pietų frontą, į kurio sudėtį įėjo ir Odesos apygardos daliniai. Birželio 28 d. prasidėjo invazija į Rumuniją. Užėmus Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną liepos 10 d. Pietų frontas buvo išformuotas. Suomijos Stalinas iš pradžių neįvertino ir fronto nesukūrė, bet prasidėjus kariniams veiksmams, 1940 m. sausio 7 d. buvo įkurtas Šiaurės – Vakarų frontas. Karui pasibaigus kovo 26 d. frontas buvo išformuotas.
M. Soloninas tvirtina, kad 1941 m. vasarą suformuoti Šiaurės – Vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontai yra įrodymas, kad sovietai ruošėsi puolimui. Toliau M. Soloninas rašo apie maršalo Semiono Timošenkos (Семён Тимошенко) birželio 19 d. įsakymą visų trijų frontų štabams iki birželio 22 – 23 d. įsikurti lauko vadovavimo punktuose: Panevėžyje, stotelėje Obus – Lesna ir Ternopolyje. M. Soloninas pabrėžia, kad jau birželio 19 d. G. Žukovo siunčiamoje šifrotelegramoje Pietvakarių frontui jau aiškiai yra atskiriami terminai „frontas“ ir „apygarda“ . Išsamiai išnagrinėjęs šią temą M. Soloninas daro išvadą, kad faktiškai jau 1941 m. birželio 19 ar 20 d. prasidėjo plataus masto operatyvinis Raudonosios Armijos išskleidimas įsiveržimui į Europą .
H. Megenheimeris mano, kad sovietų armija, įskaitant ir trečiąjį jos ešeloną, galėjo užbaigti išsidėstymą tarp liepos 15 ir 20 d. Todėl galutinė puolimo data lieka neaiški. Bet kokiu atveju Stalinas stengėsi pašalinti vienintelę jėgą, kuri jam trukdė pasiekti valdžią Europoje. „Strategiškai Vakarų šalių pagalba galėjo Stalinui būti naudinga, bet politiškai pergalė prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus, būtų buvusi daug svarbesnė jeigu atitektų vienai Raudonajai armijai“ . M. Meltiuchovas apgailestauja, kad Stalinas atidėjo puolimą ir neteko vienintelės galimybės užkirsti kelią Vokietijos agresijai. M. Meltiuchovas teigia „Jeigu Stalinas nebūtų praleidęs palankios progos sutriuškinti galingiausią Europos valstybę ir būtų pasiekęs Atlanto vandenyną, tai būtų pašalintas amžinas pavojus kylantis mūsų šaliai iš Vakarų pusės.“ . Tačiau tuo pat metu M. Meltiuchovas primena, kad sovietų pasiruošimas karui yra neužbaigtas procesas ir apie tikruosius Sovietų Sąjungos planus galima tik spėlioti. Jis rašo „….nežiūrint į pasirengimus karui su Vokietija, Kremlius iki pat 1941 m. birželio 22 d. taip ir nepriėmė sprendimo panaudoti karinę jėgą, ginant savo interesus. Žinoma, tolesnis dokumentų, apimančių paskutinius mėnesius prieš vokiečių užpuolimą, išslaptinimas veikiausiai leistų tiksliau rekonstruoti numatomus sovietų vyriausybės planus. Vis dėl to, gali būti, kad į kai kuriuos šios temos klausimus taip niekada ir nebus duotas vienareikšmis atsakymas.“ .

SOVIETŲ KARINIS PLANAS

1990 m. pradžioje Rusija išslaptino dalį savo archyvų. Iš jų aiškėja, kad Sovietų Sąjunga kūrė karinius planus prieš Vokietiją jau nuo 1939 m. spalio mėn. iki 1941 m. birželio vidurio. Per šį periodą buvo sukurti penki operatyviniai Raudonosios Armijos panaudojimo planai. Tačiau kaip pastebi M. Meltiuchovas, nors išslaptinti dokumentai yra labai svarbūs, jie nėra galutiniai. Prie šių dokumentų buvo daug priedų: strateginio kariuomenės pervežimo į karo lauko teatrą planas; strateginio kariuomenės išskleidimo priedangos planas; užnugario įrengimo ir kovojančios kariuomenės materialinio aprūpinimo planas; ryšių planas; karinio susisiekimo planas; priešlėktuvinės gynybos planas ir t.t. . Deja šie dokumentai nėra išslaptinti iki šiol.
M. Meltiuchovas yra ko gero išsamiausiai išnagrinėjęs Sovietų Sąjungos karinį planavimą 1940 – 1941 m., karines pajėgas ir jų išsidėstymą. Jo pateiktuose žemėlapiuose pavaizduoti įvairūs puolimo planai ir puolimo kryptys Rumunijoje, vokiečių okupuotoje Lenkijoje ir Rytų Prūsijoje. Iš šių planų aiškėja, kad Raudonoji Armija ruošėsi pirma užpulti Vokietiją. Kaip rodo dokumentai, sovietinės kariuomenės pagrindinis tikslas buvo išmokti manevrinio puolimo , ir generalinis štabas rengė tiktai puolamąsias operacijas . Prieš karą sukurtas „Valstybinės sienos gynybos planas 1941 m.“ nebuvo gynybinis planas, jo paskirtis buvo užmaskuoti mobilizaciją ir kariuomenės išskleidimą .
Viename iš kelių sudarytų Vokietijos užpuolimo planų, patvirtintame 1941 m. kovo 11 d., buvo parašyta „Puolimą pradėti 12.6“ . Gegužės 15 d. jis buvo patobulintas ir gavo pavadinimą „Audra“ . Rusų istorikas I. Buničius (И. Бунич) tvirtina, kad G. Žukovas reikalavo kaip galima anksčiau pradėti operaciją „Audra“, kad garantuotai aplenkti Vokietiją, apie kurios kariuomenės koncentraciją sovietų – vokiečių pasienyje buvo gerai žinoma .
Pagal planą „Audra“ Raudonoji armija turėjo sutriuškinti vokiečių pajėgas į pietus nuo Bresto – Demblino linijos ir 30 operacijos dieną pasiekti fronto liniją Ostrolenka, Narevo upė, Lovičiai, Lodzė, Krecburgas, Oppelnas, Olomoucas. Tolesnis strateginis tikslas buvo puolimas iš Katovicės rajono šiaurės arba šiaurės – vakarų kryptimis su tikslu sutriuškinti centrą ir šiaurinį vokiečių fronto sparną, užimti pietų Lenkiją ir Rytų Prūsiją. Artimiausias tikslas – sutriuškinti vokiečius į rytus nuo Vyslos ir Krokuvos kryptyje, pasiekti Narevo upę, Vyslą ir užimti Katovicę . Šiais smūgiais buvo siekiama atkirsti Vokietiją nuo jos pietinių sąjungininkų, pagalbiniais smūgiais užimti Varšuvą, o taip pat sutriuškinti Liublino grupuotę, vesti aktyvią gynybą prieš Suomiją, Rytų Prūsiją, Vengriją, Rumuniją ir pasitaikius palankiai progai smogti Rumunijai. Šiems tikslams pasiekti buvo sudaryti keturi frontai: Šiaurės frontas – 21 divizija, Šiaurės – Vakarų frontas – 23 divizijos, Vakarų frontas – 45 divizijos, Pietvakarių frontas – 122 divizijos .
Vokiečių istorikas Štefanas Šeilis (Stefan Scheil) rašo, kad 1940 m. vasarą Vokietijos – Sovietų Sąjungos pasienyje vyko keisti dalykai. Tuo metu kai Vakarų Europoje anglų – prancūzų kariuomenė traukėsi, sovietų kariuomenės priešakinėse pozicijose Ukrainoje daugėjo karių. Į klausimus kodėl tai vyksta, sovietų vyriausybė iš pradžių išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo, o paskui sugalvojo formuluotę „kariniai manevrai“. Bet kai vokiečių žvalgyba aptiko Ukrainoje 700 000 karių, V. Molotovas vokiečių pasiuntiniui Fridrichui fon Šulenburgui (Friedrich von Schulenburg) pareiškė, kad tai tik gynybinio pobūdžio veiksmai .
1942 m. balandžio mėn. vokiečiams atiteko daug trofėjų, tarp kurių buvo aptikti 1937 – 1940 m. dokumentai ir žemėlapiai. Juose buvo pažymėti taikiniai aviacijai miestuose. Žemėlapių masteliai buvo nuo 1:100 000 iki 1:25 000. Rusų kalba buvo pažymėti ir sunumeruoti taikiniai: aerodromai, tiltai, elektrinės, karinės gamyklos ir uostai. Štefano Šeilio (Stefan Scheil) nuomone visa tai vienareikšmiškai liudija, kad karui Sovietų Sąjunga ėmė ruoštis jau 1937 m. .
H. Megenheimerio nuomone, penkių oro desantinių korpusų formavimas, aviacijos dalinių perdislokavimas 10 – 15 km. nuo sienos, šaudmenų ir degalų sandėlių statyba pasienyje, Vokietijos teritorijos žemėlapių spausdinimas, rusų – vokiečių kalbos pasikalbėjimo žodyno spausdinimas liudija, kad sovietai ruošėsi puolimui. Sandėliai vakarų karinėse apygardose jau 1941 m. gegužės mėnesį buvo perpildyti ginklais, šaudmenimis, degalais ir kitu kariniu turtu. 14 000 vagonų su šaudmenimis dėl sandėlių trūkumo buvo sukrauti po atviru dangumi, o birželio mėnesį Generalinis štabas, nesirūpindamas dėl sandėliavimo problemų, pranešė, kad į vakarines karines apygardas bus atgabenta dar šimtai tūkstančių tonų degalų. Anot H. Megenheimerio šią dezorganizaciją galima paaiškinti tik „…laikinais sunkumais, nes buvo tikimasi, kad dėl greitai prasidėsiančio puolimo kariniai kroviniai nebus ilgai po atviru dangumi. Be to, lauko sąlygomis gyvenančios penkiamilijoninės armijos išlaikymas galėjo turėti rimtų ekonominių padarinių. Svarbus buvo ir psichologinis faktorius, nes katastrofiškai mažėjo ilgai be jokio veiklos esančių karių moralinis lygis“ . Tačiau rusų istorikas A. Isajevas mano, kad sovietų Generalinio štabo planai neturi jokios reikšmės, nes visos didžiosios to meto valstybės kūrė puolamuosius planus. Gynybinius planus turėjo tik mažosios valstybės, kurios tikėjosi įnirtinga gynyba pristabdyti agresorių, kol jų galingieji sąjungininkai sutriuškins užpuoliką .
G. Žukovas duodamas interviu istorikui V. Anfilovui sakė, kad pateikus naujausią planą Stalinui, šis tiesiog įniršo. „Jūs ką, iš proto išsikraustėte? Vokiečius norite išprovokuoti“. G. Žukovas atsakė, kad jie rėmėsi pasienyje susiklosčiusia situacija ir Stalino kalba aukštųjų karinių mokyklų absolventams, 1941 m. gegužės 5 d. Į tai Stalinas atsakė: „Aš tai pasakiau todėl, kad norėjau padrąsinti dalyvaujančiuosius, kad jie galvotų apie pergalę, o ne apie vokiečių armijos nenugalimumą, kaip skelbia viso pasaulio laikraščiai“ . Šis planas taip ir liko nepasirašytas nei gynybos komisaro, nei generalinio štabo viršininko, nors vieta jų parašams buvo palikta plano apačioje. Nepasirašė jo ir Stalinas. Maža to, jis griežtai perspėjo nedaryti jokių veiksmų, kurie galėtų išprovokuoti priešą. Vis dėl to ryžtingumo ir puolimo dvasia kariuomenėje buvo palaikoma. Apie tai galima spręsti iš Raudonosios Armijos gretose vykusios propagandos, skelbiančios apie ryžtą pereiti į triuškinantį priešo puolimą .
A. Bugajevas mano, kad jeigu Sovietų Sąjunga būtų norėjusi pradėti karą pirma, tai patogiausia proga buvo vokiečių Balkanų kampanijos metu. Bet tuo pat metu A. Bugajevas abejoja ar sovietų puolimas būtų toks sėkmingas kaip vokiečių. Tik atrodo, kad jei Sovietų Sąjunga būtų pirma užpuolusi, tai iniciatyva būtų atitekusi sovietams. Iniciatyvą dar prieš prasidedant karo veiksmams turėjo vokiečiai. Katastrofa įvyko ne todėl, kad vokiečiai netikėtai užpuolė, o todėl, kad nebuvo tinkamai pasiruošta gynybai . Neatsitiktinai vokiečių žvalgybiniai lėktuvai pasiekdavo Minską, Kijevą ir Sevastopolį. Jei jie būtų pastebėję kokį nors sovietų kariuomenės pasirengimą puolimui, smogti galėjo pirmi bet kuriuo metu, viskas pas juos buvo paruošta. Ir tik Stalinas kaltas, kad sovietų kariuomenė karą pradėjo neorganizuota, blogose pozicijose ir karui nepasiruošusi. Vokiečiai netrukus tuo pasinaudojo .
Stalinistinės pakraipos rusų istorikas Arsenas Martirosianas (Арсен Мартиросян) tvirtina, kad šnekos apie „praleistą Stalino šansą“ ir Sovietų Sąjungos agresyvumą yra visiškas mitas. A. Martirosianas taip pat rašo, kad nei Stalinas, nei Žukovas, nei Timošenka nepasirašė 1941 m. gegužės 15 d. plano. Negana to, nėra jokių dokumentinių įrodymų, kad šis planas būtų vykdomas po žodinio įsakymo. Nėra taip pat jokių tiesioginių ir netiesioginių dokumentinių įrodymų, kad šis dokumentas iš vis buvo pateiktas Stalinui. Pasak A. Martirosiano planas iki 1948 m. buvo saugomas asmeniniame Vasilevskio seife, o ne tarp Stalino, Timošenkos, Žukovo, ar Generalinio štabo operatyvinio skyriaus viršininko Nikolajaus Vatutino (Николай Ватутин) dokumentų, kur jis ir turėtų būti, jei būtų buvęs patvirtintas, arba bent jau būtų apsvarstytas. Iš Aleksandro Vasilevskio (Александр Василевский) seifo jis nukeliavo į archyvą. A. Martirosiano nuomone, šis dokumentas niekada nepaliko Generalinio štabo sienų ir buvo tiktai juodraštis. Jame pilna ištaisymų ir intarpų, kurių dauguma sunkiai įskaitomi. Toks dokumentas jokiu būdu negalėjo būti pateiktas Stalinui. Taip pat A. Martirosianas abejoja ir dėl Stalino įniršio. Jis pasakoja, kad apie Stalino savitvardą iki šiol sklinda legendos ir jis tikrai negalėjo taip audringai reguoti į pateiktą jam planą .
A. Bugajevas mano, kad rengimasis puolimui yra labai ilgas ir kruopštus procesas: „Pasiruošimas karui tai ne tik technikos kaupimas, reikia iš anksto paruošti operatyvinius planus ir pranešti apie juos vykdytojams. Vykdytojai turi paruošti savo operatyvinius dokumentus ir kas svarbiausia išmokti juos vykdyti. Tam reikia daug laiko. Jei V. Suvorovas teisus tvirtindamas, kad 1941 m. liepos 6 d. turėjo prasidėti Sovietų Sąjungos puolimas, tai karinė vadovybė, įskaitant divizijų vadus, turėjo ne tik žinoti karo pradžios datą, bet ir žinoti savo dalinių koncentracijos vietas, artimiausią ir tolesnę kovines užduotis. Tokie įsakymai negali būti duodami žodžiu. Dokumentų apie greitą karo pradžią turėjo būti tiek, kad jų niekaip nebūtų pavykę nuslėpti“ . Toliau A. Bugajevas bando analizuoti kaip puolimo planus ruošė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos generaliniai štabai: „Vokiečių generalinio štabo viršininkas Francas Halderis (Franz Halder) nurodymus dėl Sovietų Sąjungos puolimo plano iš Hitlerio gavo likus dešimt mėnesių iki numatomo puolimo pradžios. Užbaigtas planas „Barbarosa“ Hitlerio buvo pasirašytas gruodžio 18 d., po penkių mėnesių įtempto darbo. Dar penki mėnesiai buvo skirti operatyvinių grupių išdėstymui sovietų pasienyje. Tuo tarpu nuo sovietų gegužės 15 d. puolimo plano paskelbimo iki V. Suvorovo skelbiamos puolimo dienos liepos 6 d., buvo paprasčiausiai per mažai laiko, kad būtų paruoštos direktyvos ir atitinkamai pagal jas išskleista kariuomenė. Puolimo plano ruošimą reikėjo pradėti 1940 m. rugpjūtį – rugsėjį, , kad 1941 m. vasarį – kovą būtų turimi ne abstraktūs juodraščiai, o užbaigta, patvirtinta, tinkamai įforminta ir paruošta direktyva kariuomenei ruoštis kovos veiksmams. Tuo tarpu Stalinui buvo atspausdintas tik vienas egzempliorius. Šioje stadijoje sovietai ir sustojo. Nebuvo pasitarimų, projektų, skirtingų nuomonių, diskusijų….Tam, kad būtų spėta visiškai paruošti planą reikėjo bent jau dviejų – trijų mėnesių daugiau. Sovietų puolimo planas buvo tik ekspromtas. Nebuvo ne tik jokio prevencinio smūgio plano, bet ir plano užkariauti visą Europą“ . Tęsdamas A. Bugajevas tvirtina, kad Sovietų Sąjungos pietuose dislokuotos pagrindinės sovietų pajėgos buvo skirtos ne puolimui, o gynybai: „Prieškario metais Sovietų Sąjungoje buvo manoma, kad jei vokiečiai užpultų, tai, kad okupuotų derlingus rajonus, Donbaso pramoninį rajoną, o tolesnėje perspektyvoje atvertų sau kelią link Šiaurės Kaukazo naftos, jų pagrindinis smūgis būtų smogtas pietuose. Todėl čia Pietvakarių fronte ir buvo sukoncentruotos didžiausios sovietų pajėgos“ . Toliau A. Bugajevas tęsia, kad sovietų puolamoji karinė doktrina, žinoma, veikė sovietų pasirengimą karui, bet tai visiškai nereiškia, kad Stalinas ruošėsi smogti pirmas. Kariuomenė pasienyje neužsirausė į žemę, bet ir tai nerodo, kad ji ruošėsi pulti. Kai kurių sovietų kariškių pasisakymai turėjo agresyvumo bruožų, bet jie negalėjo būti kitokie . Po karo V. Molotovas viename interviu sakė, kad Sovietų Sąjunga nebuvo pasiruošusį karui. Nors karinė doktrina buvo agresyvi, o priešą reikėjo mušti tik jo žemėje, bet tai buvo tik propaganda, turėjusi išgąsdinti priešą .
A. Bugajevas taip pat mano, kad turint tokią kaimynę kaip Vokietija, kuri nukariavo pusę Europos ir stebint jos pajėgų koncentraciją pasienyje, Stalinas negalėjo nesunerimti. Po nelabai sėkmingo karo su Suomija Stalinas nusprendė, kad karas su Vokietija jam gali būti pražūtingas. Jo uždraudimą vykdyti bet kokius gynybinius pasiruošimus galima paaiškinti tik tuo, kad Stalinas mirtinai bijojo Hitlerio ir norėjo jį įtikinti, kad nesiruošia karui. Todėl jis uždraudė bet kokius veiksmus, kurie galėtų išprovokuoti vokiečius .
1941 m. antroje birželio dekadoje Kijevo ypatingosios karinės apygardos vadas generolas – pulkininkas Michailas Kirponosas (Михаил Кирпонос) įsakė nedideliems daliniams užimti gynybines pozicijas pasienyje. Stalinas įsiuto ir įsakė karius atitraukti. Apygardos vadas buvo nubaustas, nors savo pareigų ir neprarado (A. Bugajevo nuomone, buvo daug tokių kariškių, kurie žinojo apie artėjantį karą, bet net piršto nepajudino be įsakymo. „Ūsuoto genijaus“ jie bijojo labiau nei vokiečių.). Iškart po šio įvykio prasidėjo plataus masto kampanija prieš „panikuotojus ir kurstytojus“ .
Š. Šeilis mano, kad sovietai galėjo tikėtis vokiečių puolimo 1941 m., tačiau tikros datos nustatyti buvo neįmanoma. „…Maskva tikėjos, kad krizė paaštrės tik liepos mėnesį ir tai tik dėl išankstinių diplomatinių žygių. Gal būt įtakos turėjo ir vokiečių karinė gudrybė, nes iš Berlyno užmaskuota forma buvo duota suprasti, kad liepos pradžioje bus iškelti nauji reikalavimai.“ . Iš kitos pusės Stalinas, turbūt, tikėjosi nukreipti vokiečių smūgį iš rytų į vakarus ir bent keliems mėnesiams atitolinti karą. Pagal žvalgybos duomenis vokiečiai turėjo užpulti Sovietų Sąjungą gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, bet dėl Balkanų kampanijos ir Abvero dezinformacijos, puolimas buvo atidėtas. Tai ir įtikino Staliną savo kurso teisingumu. Jis manė, kad galima paprasčiausiai palūkėti kol praeis pavojus ir jokiu būdu neduoti Hitleriui priežasties užpulti. Dėl to ir atsirado tokie keisti ir nenuoseklūs įsakymai, draudimas užimti gynybines pozicijas, 800 000 rezervistų mobilizacija, iki paskutinių valandų prekybinės sutarties laikymasis . Antrojo strateginio ešelono judėjimas link sienos buvo ne Stalino puolimo plano dalis, bet nuolaida Žukovui ir Timošenkai, kurie tvirtino, kad karas artėja. Ir tai, kad antrasis strateginis ešelonas, dėl Stalino neryžtingumo, buvo išlaipintas prie Vakarų Dvinos ir Dniepro nuo Polocko iki Kremenčiuko, išėjo tik į naudą. Jei antrojo ešelono divizijos būtų išlaipintos pasienyje, jos ko gero būtų sunaikintos kaip ir daugelis pasienio apygardų divizijų .
Pirmojo ešelono daliniai buvo dislokuoti prie sienos, bet tai nereiškia, kad jie ruošėsi pulti pirmi. Priedangos armijos negalėjo būti dislokuotos gilumoje, nes toks išsidėstymas reikštų, kad priešui iš anksto atiduodama dalis Sovietų Sąjungos teritorijos. Pasiūlymas organizuoti gynybą kur nors gilumoje (pavyzdžiui,. senųjų įtvirtintų rajonų teritorijoje) galėjo baigtis tėvynės išdavystės kaltinimu ir neabejotina mirties bausme . Ideologinės nuostatos buvo tokiios, kad priešas neturėjo užimti nė pėdos sovietų žemės. Karas turėjo būti greitas, bekraujis ir kautynės automatiškai turėjo persikelti į priešo teritoriją . A. Bugajevas remdamasis G. Žukovo atsiminimais tvirtina, kad sovietai tikėjosi kitokios karo pradžios. Buvo manoma, kad pagrindinės jėgos pradės kautynes tik po kelių dienų trukusių pasienio kautynių. Pagal planą priedangos daliniai turėjo įsitvirtinti išilgai vakarinės sienos, tiksliai atkartojant jos konfigūraciją. Dislokuoti 20 – 50 km. nuo sienos mechanizuoti korpusai turėjo kontratakuoti prasiveržusį priešą. Bet Stalinas pats uždraudė užimti gynybines pozicijas pasienyje ir karo pradžia sovietams turėjo tragiškų pasekmių. Pasienyje esanti kariuomenė karą pradėjo nuolatinio ar laikino dislokavimo vietose, arba geriausiu atveju maršo į priešakines pozicijas metu .
H. Megenheimeris, į sovietų pasiruošimą gintis, turi savo nuomonę. Jis tvirtina, kad operatyvinis kariuomenės išskleidimas pasienyje gynybiniais tikslais neišlaiko jokios kritikos. Puolamoji dislokacija, turinti gynybinius tikslus, prieštarauja kariniams principams ir sukelia dideles problemas, nes kviečia priešą pulti ir apsupti ten esančią kariuomenę. Be to, nors pasienyje stovintys daliniai, ypač tankų, buvo labai gerai ginkluoti, bet užpuolimo atveju būtų prarasti pirmi.
Perėjimas į kontrpuolimą visiškai priklauso nuo susidariusios situacijos po priešo atakos atrėmimo. Tiktai tada gali būti daromi konkretūs sprendimai. Net jeigu pasienyje stovintys daliniai atremtų pirmą vokiečių ataką ir vėliau pereitų į puolimą, tai vis tiek nepakeistų fakto, kad kariuomenė buvo neteisingai išdėstyta. Reikia visiškai nesuprasti kariuomenės taktinių galimybių, kad vienu metu reikalauti ruoštis ir atakai ir gynybai. Gynybai skirta armija operatyviniu atžvilgiu turėjo būti visiškai kitaip išdėstyta. Pasienyje priešo pristabdymui turėjo būti išdėstyta tik nedideli daliniai. Pagrindinės pajėgos, pasinaudojant gamtinėmis kliūtimis, turėjo būti sukoncentruotos gilumoje, kad atremtų priešo puolimą, o stiprūs mechanizuoti rezervai skirti kontrpuolimui .
Įdomų klausimą užduoda Amerikos Kalifornijos valstybinio universiteto profesorius Ričardas Raakas (Richard Raack). Jeigu Sovietų Sąjunga iš tikrųjų ruošėsi užpulti Vokietiją, tai kas būtų buvę po to, jei sovietams būtų pavykę sėkmingai įgyvendinti savo puolimo planą? Ar jie, užėmę rytinę Vokietijos dalį, sustotų prie naujos gynybinės linijos, pasiryžę įnirtingai gynybai, ar turėdami neišsenkamus žmonių ir žaliavų resursus kovotų pozicinį karą tol, kol vokiečiai išsektų ir sovietams atsivertų praktiškai laisvas kelias į Vakarus? Ar vis dėlto sovietai pasiekę pergalę būtų atsitraukę? Juk turėjo būti kažkokie tolesni planai ką daryti po sėkmingo sovietų puolimo. Tačiau kol Rusija neatidarys savo archyvų, į šiuos klausimus tikriausiai nepavyks atsakyti .

PREVENCINIO PUOLIMO PROBLEMA

M. Meltiuchovas iškelia klausimą, ar Vokietijos puolimas buvo prevencinė priemonė ir ar Hitleris neturėjo kito pasirinkimo kaip tik užpulti Sovietų Sąjungą. Vakaruose prevencinis karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos yra atmetamas daugumos istorikų. 1991 m. birželio 7 d. Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ prevencinio karo šalininkus pavadino „pavėlavusiomis nacistinės propagandos aukomis“ . Susidaro įspūdis, kad Vakarų, o ypač vokiečių istorikai bijo būti apkaltinti simpatijomis fašizmui ir neonacizmui. R. Raakas remdamasis žurnalo „The Observer“ recenzentu Džonu Zametiku (John Zametic) Vakarų istorikų tylėjimą aiškina tuo, kad „…jei Suvorovas bus teisus, tai daugelio akademinių istorikų knygos praras savo prasmę. Būtų natūralu tarp Suvorovo recenzentų išvysti daugelį akademinių kritikų, tyrinėjančių 1938 – 1941 m. įvykius, pradedant nuo Hitlerio Austrijos ir Sudetų okupacijos ir baigiant Sovietų Sąjungos užpuolimu. Tačiau Suvorovo nerecenzavo, nes apie jį būtų sužinojusi plačioji publika, jį paprasčiausiai ignoravo, leido ramiai išnykti…. Ar tik netapo Suvorovas intelektualinio „valymo“ auka“ . Vakarų visuomenė sutiko su abejotinais Sovietų Sąjungos tvirtinimais, kad ji nustojo domėtis avantiūristiniais marksizmo – leninizmo principais. R. Raako nuomone, tai įvyko todėl, kad pasirodžius V. Suvorovo knygai „Ledlaužis“ apie prasidėjusias diskusijas Rytų Europoje niekas nieko nežinojo, arba buvo supančioti įsipareigojimų parašyti knygas karo pabaigos penkiasdešimtmečio jubiliejui . R. Raakas, remdamasis A. Borozniako straipsniu išspausdintu žurnale „Oтечественная история“, pažymi, kad kai kurie vokiečių istorikai, kritikuojantys Hitlerio prevencinio karo idėją, daro tą pačią klaidą kaip ir amerikiečių istorikai – „revizionistai“, rašantys apie „Šaltąjį karą“. Jie bando nuspėti Stalino sumanymus, tyrinėdami tik savo archyvus. Tai yra ydingas metodas, nors jis ir leido leidėjams parduoti daug knygų .
Prevencinis karas – tai karo veiksmai užpuolant priešą, kuris yra pasiruošęs puolimui, arba jį jau net pradėjęs. Šis karas įmanomas tik tada, kai puolančioji pusė žino apie priešo planus. M. Meltiuchovas, remdamasis vokiečių istoriku J. Fiorsteriu, teigia, kad A. Hitleris nieko nežinojo apie sovietų pasiruošimus. Vokietijos karinė vadovybė Sovietų Sąjungą laikė nors ir potencialia, bet tik abstrakčia grėsme, o žygis į rytus buvo surengtas ne dėl kažkokių realių pavojų. Vokiečiai žinojo apie papildomą sovietų kariuomenės perdislokavimą prie savo vakarinės sienos, bet traktavo tai kaip gynybinę reakciją į aptiktus vermachto pasiruošimus. Sovietų Sąjungos karinės pajėgos pasienyje buvo vertinamos kaip gynybinės ir jokių puolamųjų veiksmų 1941 m. vasarą nebuvo tikimasi .
Šiuos teiginius patvirtina ir vokiečių generolo feldmaršalo Fiodoro fon Boko (Fedor von Bock) 1941 m. kovo 27 d. įrašas dienoraštyje. Jis rašė „Sausumos kariuomenės vadovybės įsakymas rusų puolimo atveju apginti sieną, ir tam atvejui sukoncentruoti pasienyje reikiamas pajėgas kol kas negali būtį įvykdytas. Ir nors dabar klausimas dėl rusų puolimo neaktualus, vis dėl to mums nereikėtų atsipalaiduoti – bet koks netikėtas puolimas ir sienos perėjimas sukeltų pavojų sukoncentruotiems šaudmenims, ginkluotei ir viskam kas reikalinga kariuomenei. Ir Liuftvaffė taip pat sunerimusi, kad reikės pasienyje įrengti savo aerodromus, nes kyla pavojus juos prarasti . M. Meltiuchovo išvadoms pritaria vokiečių istorikas I. Hoffmanas (I. Hoffman). Įrodinėdamas Sovietų Sąjungos agresyvumą ir tai, kad vokiečiai nelaukė sovietų puolimo, jis pateikia keletą įdomių faktų. I. Hoffmanas rašo, kad Molotovas atvirai pareiškė Japonijos pasiuntiniui Maskvoje, kad sutartis tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sudaryta tam, kad prasidėtų karas Europoje, ir tuo pat metu telegramoje sovietų pasiuntiniams Japonijoje ir Kinijoje sakoma, kad sovietai sudarytų bet kokią sutartį, kad tik Japonija susigrumtų su JAV.
I. Hofmanas, išnagrinėjęs Vokietijos archyvuose rastus sovietinių belaisvių parodymus, teigia, kad Raudonosios Armijos veiksmai pasienyje iki 1941 m. birželio 22 d. buvo apgaubti paslapties, ir jos esmės daugelis taip ir nesuprato. Toliau I. Hofmanas pateikia įrodymų, kad sovietai ruošėsi užpulti Vokietiją. Jis rašo, kad Mainco universiteto Rytų Europos istorijos katedros vedėjas daktaras Gottholdas Rodė (Gotthold Rode) savo laiku būdamas 3 – sios vokiečių pėstininkų divizijos zonderfiureriu ir vertėju, 1941 m. birželio 23 d. sovietų 3 – sios armijos štabe Gardine rado visą krūvą Rytų Prūsijos žemėlapių, kurių mastelis buvo 1 : 50 000. Toliau rašoma, kad 1941 m. liepos 4 d. sovietų 5 – sios armijos štabe Lucke buvo rasti dokumentai, tarp kurių ir „Karinių puolamųjų operacijų politinio užtikrinimo planas“. Taip pat I. Hofmanas rašo, kad pirmąją karo dieną, 1941 m. birželio 22 d., vokiečių 16 – sios armijos kariai, Lietuvoje prie Šakių rado agitacinių lapelių, skirtų vokiečių kareiviams. I. Hofmanas teigia, kad nors „Hitleris ir neturėjo aiškaus supratimo apie tai, kas iš tikrųjų sovietų buvo ruošiama „….jis savo puolimu 1941 m. birželio 22 d. aplenkė Stalino puolimą“ . Vokiečiai nesugebėjo aptikti Sovietų Sąjungos pasirengimo puolimui. Tačiau ne ką geriau veikė ir sovietų žvalgyba. Ji taip pat nesugebėjo pateikti Stalinui įrodymų, kad Vokietija ruošiasi užpulti Sovietų Sąjungą. Sovietų vyriausybė manė, kad vokiečiai kariaudami su Anglija nesiryš pradėti karo dviem frontais. Buvo manoma, kad Vokietija bandys išsilaipinti Britanijoje, arba puls Artimuosiuose Rytuose , o vokiečių operacijos Jugoslavijoje, Graikijoje ir Kretoje buvo traktuojamos kaip pasiruošimas invazijai į Britaniją .
1941 m. birželio 11 d. Raudonosios Armijos Generalinis štabas pasirašė slaptą dokumentą ir išsiuntė jį Leningrado karinės apygardos, Pabaltijo, Vakarų, Kijevo ir Odesos ypatingųjų karinių apygardų Karo taryboms. Dokumento buvo išleisti septyni egzemplioriai ir jį buvo draudžiama perduoti radijo ar laidiniu ryšiu. Dokumente buvo rašoma: „Pasak duomenų, gaunamų žvalgybiniais ir vyriausybiniais kanalais, laikotarpiu nuo liepos mėn. 4 d. iki 10 d. 1941 m., vokiečių kariuomenė pradės plataus masto karinius veiksmus prieš Angliją, įskaitant ir didelių oro ir jūros desantų išsilaipinimą Britų salose. Tokiu būdu gali kilti karinių veiksmų būtinybė, ginant valstybinius Sovietų Sąjungos interesus, pasikeitus karinei – politinei padėčiai Europoje. Karinių apygardų (frontų) štabams ir jiems pavaldiems armijų ir korpusų štabams iki 1941 m. liepos 1 d. būti pasirengusiems puolamiesiems veiksmams….Jokių kitų veiksmų be ypatingų nurodymų nevykdyti.“ Dokumentas buvo pasirašytas Gynybos Liaudies komisaro S. Timošenkos, Generalinio štabo viršininko G. Žukovo ir Vyriausios karo tarybos sekretoriaus A. Ždanovo .
Toliau I. Buničius, remdamasis dokumentais gautais iš Karo ministerijos centrinio archyvo, rašo, kad „1941 m. birželio 12 d. į apygardas – frontus nusiųsta direktyva ,liepianti pradėti kariuomenės judėjimą į išeities pozicijas. Pilno sąstato divizijos su korpusų vadovybe ir korpusų daliniais pajudėjo į vakarus, kad iki liepos 1 d. dienos užbaigtų karinių dalinių išskleidimą. Viskas buvo daroma pagal senai paengtą metodiką. Mobilizacija buvo vykdoma aiškinant kariniais apmokymais. Tuo pat metu kariuomenei buvo įsakyta judėti tik naktimis, per naktį įveikiant po 40 km. Prisidengiant apmokymais ir karinių stovyklų dislokacijos pakeitimu, prasidėjo slaptas antrojo ešelono išskleidimas.“ . Tačiau iš aukščiau minėto G. Žukovo interviu, duoto sovietų istorikui V. Anfilovui, galima aiškiai suprasti, kad vis dėlto sovietų karinė vadovybė tikėjosi Vokietijos užpuolimo. G. Žukovas sakė „Idėja aplenkti vokiečių puolimą, kilo mums su S. Timošenka po Stalino kalbos 1941 m. gegužės 5 d., pasakytos karinių akademijų absolventams, kurioje jis kalbėjo apie puolimo galimybę.“ . M. Meltiuchovas šio dokumento atsiradimą aiškina vien tuo, kad jo kūrėjai tik spėliojo apie Vokietijos ketinimus užpulti Sovietų Sąjungą . Todėl M. Meltiuchovo nuomone „Tai kad nei Vokietija, nei Sovietų Sąjunga nesitikėjo vienas kito puolimo, tai ir tezė apie prevencinį puolimą šiuo atveju netinka, o yra paprasčiausia Hitlerio propaganda pateisinant Vokietijos agresiją.“ . Su M. Meltiuchovu iš dalies sutinka rusų istorikė Irina Pavlova (Ирина Павлова). Ji remdamasi I. Hofmanu teigia, kad Hitleris neturėjo įrodymų apie sovietų puolimą. Jis neįsivaizdavo apie gigantišką sovietų pasiruošimą ir nežinojo numatomo puolimo datos. Vokiečiai praktiškai nieko nežinojo apie puolimui skirtus sovietų tankų junginius ir karo pradžioje susidūrimas su gausiomis sovietų tankų divizijomis jiems tapo didele staigmena. Tačiau Hitleris turėjo supratimą apie sovietų puolamąją karinę doktriną ir apie politinius Stalino ketinimus. Hitleris iš savo pasiuntinių Maskvoje žinojo apie Stalino kalbą karinių akademijų absolventams 1941 m. gegužės 5 d., kurioje aiškiai buvo užsimenama apie artimiausiu metu prasidėsiantį karą su Vokietija .
Toliau I. Pavlova samprotauja, kad „Sovietų Sąjungos užpuolimas 1941 m. birželio 22 d. be abejo buvo agresija. Hitlerio kariniai veiksmai kaip prevencinis karas galėjo būti traktuojamas tik tuo atveju, jeigu jis sutriuškinęs pasienyje sovietų kariuomenę nebūtų nuskubėjęs į Sovietų Sąjungos vidų užgrobti vis naujų teritorijų. Nuo šio momento Vokietijos veiksmai yra agresija, o Sovietų Sąjungos veksmai išsivadavimo karas. Vis dėl to, objektyviai vertinant Hitlerio puolimas buvo prevencinis, nes užkirto kelią daug didesniam Raudonosios Armijos puolimui.“ . I. Pavlovos nuomonei pritaria ir H. Megenheimeris tvirtindamas, kad „…šiuo atveju negalima kalbėti apie jokį prevencinį karą, net jeigu atgaline data ir paaiškėja, kad vokiečių puolimas de – facto buvo prevencinis.“ Vis dėl to, toliau tęsia H. Megenheimeris, vokiečių karinė vadovybė su nerimu stebėjo sovietų kariuomenės koncentraciją pasienyje ir cituoja po karo pasakytus Alfredo Jodlio (Alfred Jodl) žodžius „…Mes ne tam užpuolėm Rusiją, kad gautumėm erdvės, o todėl, kad rusų išsiskleidimas didėjo kiekvieną dieną ir galų gale būtų atsiradę ultimatyvūs reikalavimai.“ . Toliau H. Megenheimeris tęsia, kad įtampa tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nuolatos augo. Abi pusės viena prieš kitą pasiuntė didžiules pajėgas. Kuo ilgiau truko kariuomenių judėjimas ir stovėjimas išeities pozicijose, tuo sunkiau darėsi jas nuslėpti nuo žvalgybininkų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad tokie pavojingi kariuomenių išskleidimai nepastūmėtų abiejų pusių smogti prevencinį smūgį. Didelių pajėgų koncentracija pasienyje galėjo būti suprasta tiktai kaip provokacija ir nei viena pusė nenorėjo duoti kitai iniciatyvos. „Todėl karas 1941 m. tarp vokiečių ir sovietų buvo neišvengiamas. Žinoma tai nereiškia, kad įmanomas sovietų smūgis būtų toks sėkmingas kaip 1945 m. Bet netgi žinant vadovybės ir karių trūkumus, Raudonosios armijos pranašumas būtų didesni rezervai ir iniciatyva….Sovietų politinė ir karinė vadovybė jokiu būdu nebuvo priblokšta puolimo, nes jau seniai manė, kad jis yra įmanomas ir jam gerai pasiruošė. Vien tik priešakinių linijų kariai buvo priblokšti, nes įsakymas „karinis pavojus“ birželio 22 d. pasiekė juos per vėlai.“ . D. Chmelnickis, remdamasis J. Gebelso dienoraščiais, mano, kad „Hitleris pateko į pato situaciją. Jis negalėjo pergalingai užbaigti karo su Anglija, nes trūko jėgų įsiveržimui į salas ir tuo pat metu negalėjo atitraukti kariuomenės nuo rytų sienos, nes tada būtų įvykęs neišvengiamas sovietų puolimas. Tuo pat metu jis negalėjo laukti, nes situacija tik blogėtų. Todėl Sovietų Sąjungos užpuolimo negalima laikyti avantiūra, greičiau tai buvo rizikingas bandymas rasti išeitį iš katastrofiškos padėties. Avantiūrizmas buvo sutartis su Stalinu, tikintis, kad jis laikysis susitarimų ir pasitenkins įtakos sferų dalybomis“ . Hitleris surizikavo pradėti karą dviem frontais, nors Antrasis frontas ir sukaustė daug pajėgų. Karą jis pradėjo turėdamas mažiau pajėgų, mažiau rezervų ir palygint su savo priešininkais daug silpnesne karine ekonomika, o be to, ir puolimo terminai buvo labai rizikingi. Vokiečiai turėjo supratimą apie sovietų kariuomenės išsiskleidimą apytikriai apie 300 km. į gilumą, bet vis dėl to neįsivaizdavo tikrojo jų potencialo. Vokietijos generalinio štabo vadas Francas Halderis (Franz Halder) tikėjosi europinėje Sovietų Sąjungos dalyje aptikti 226 divizijas ir 7 500 lėktuvų .
A. Isajevas teigia, kad Hitleris niekada neskelbė, kad Sovietų Sąjungą reikia užpulti, nes ji pirma ruošiasi užpulti Vokietiją. A. Isajevo nuomone, Sovietų Sąjunga buvo užpulta tik todėl, kad būtų priversta pasiduoti Didžioji Britanija. Britai niekada nebūtų pasidavę, kol galėjo tikėtis amerikiečių arba sovietų pagalbos. Vokietija negalėjo neutralizuoti JAV, bet su Sovietų Sąjunga.buvo visai kitaip. A. Isajevas nurodo tris pagrindines priežastis, paskatinusias Vokietiją užpulti Sovietų Sąjungą. Pirma tokia pati, kokią 1812 m. turėjo Napoleonas – atimti iš Anglijos atramą kontinente. Antra – išlaisvinti tolimesnei kovai prieš Angliją aviacijos ir laivyno pajėgas. Trečia – užgrobti Sovietų Sąjungos resursus. Apie karinį pavojų kylantį iš Sovietų Sąjungos pusės A. Hitleris neužsimena . A. Isajevo nuomone, „Trečiojo Reicho vadovybė ir asmeniškai Hitleris nelaikė sovietų rimta karine jėga, o Sovietų Sąjungos sutriuškinimas būtų buvęs visų pirmą tik spektaklis, privertęs kapituliuoti Angliją“ .

PABAIGA

Baigiant šį straipsnį galima padaryti kai kurias išvadas. Galima teigti, kad Sovietų Sąjungos propaganda buvo karinga ir agresyvi. Buvo teigiama, kad pasinaudojus pasauliniu karu reikia užimti visą Europą. Tačiau nepavykus pasinaudoti šiuo planu, sovietų propaganda, artėjant vokiečių puolimui, pasikeitė. Buvo skelbiama, kad karas bus trumpas ir vyks tik priešo teritorijoje. Tuo pat metu Stalinas savo veiksmais bandė įtikinti vokiečius, kad sovietai pirmi niekada nepuls.
Sovietų Sąjungos agresyvumą įrodinėjantys istorikai mano, kad dėl karo išvakarėse vykusios mobilizacijos galima teigti apie rengimąsi karui. Tačiau šios teorijos priešininkai tvirtina, kad mobilizacija buvo tik atsakas į kylančią įtampą ir kad kitos šalys taip pat rengė mobilizaciją.
Teiginius, kad tankai BT ir pasikalbėjimo žodynėliai yra patys tikriausi agresyvumo simboliai, oponuojantys istorikai atmeta. Jų manymu nieko agresyvaus nei tankuose, nei žodynėliuose nėra. Tankai atitiko to metų sovietų karinę koncepciją, o pasikalbėjimo žodynėliai buvo sukurti dar XIX a. ir juos turėjo daugelio to meto valstybių kariuomenės.
Nuomonės dėl puolimo datos yra įvairios, bet iš jų aiškėja, kad jeigu Sovietų Sąjunga ir ruošėsi pulti Vokietiją 1941 m., tačiau ne anksčiau nei liepos mėnesį.
Nors daugelis Sovietų Sąjungos karinį planavimą apibūdančių dokumentų iki šiol yra įslaptinti, vis dėlto iš prieinamų tyrinėtojams dokumentų aiškėja, kad buvo parengtas Vokietijos puolimo planas. Tačiau Sovietų Sąjungos agresyvumo priešininkai tvirtina, kad šis planas dar nieko nereiškia, nes į generalinio štabo pareigas kaip tik ir įeina tokių planų rengimas. Be to, šis planas buvo tik juodraščio lygio, niekada nebuvo reikiamo rango asmenų pasirašytas ir niekada nepaliko generalinio štabo sienų. Tuo pat metu visos didžiosios to meto valstybės turėjo puolamuosius planus.
Abiejų oponuojančių pusių atstovai praktiškai vieningai sutaria, kad Vokietijos puolimas buvo gryniausia agresija. Nei vokiečiai, nei sovietai iš esmės nieko nežinojo apie vienas kito karinius pasirengimus. Tai, kad Vokietija pirma užpuolė Sovietų Sąjungą buvo atsitiktinumas ir vėlesnės Hitlerio kalbos apie prevencinį puolimą buvo tik propaganda.

IŠNAŠOS

1. Хмелницкий Д. Правда Виктора Суворова. // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 46.
2. Невежин В. Стратегические замыслы Сталина накануне 22 июня 1941 года // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 111.
3. Хмелницкий Д. Предисловие составителя // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 6.
4. Мельтюхов. М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002.
5. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державы // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 46.
6. Ten pat. p. 46.
7. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державы// Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 48.
8. Невежин В. Стратегические замыслы Сталина накануне 22 июня 1941 года // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 114.
9. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державы // Правда Виктора Суворова. Москва 2007, p. 48.
10. Магенхаймер Х. Стратегия Советского Союза: наступательная, оборонительная, превентивная ? // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 123.
11. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 123-124.
12. Суворов В. Ледокол. Москва 2004, p. 48.
13. Хмелницкий Д. Ледокол из „Аквариума“. Беседы с Виктором Суворовым. Москва, 2007. p. 45-46.
14. Закорецкий К. «Секретный архив» для всех. // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 196.
15. Магенхаймер Х., op. cit,. 114.
16. Мельтюхов. М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002, p. 331.
17. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 115.
18. Исаев А. АнтиСуворов. Большая ложь маленького человека. Москва, 2004. p. 106.
19. Грызун В. Как Виктор Суворов сочинял историю. Москва. 2003. р. 51.
20. Ten pat р. 51.
21. Суворов B. Ледокол. Москва 2004, p. 26-29.
22. Веселов В. Доказательство от противного. // Неправда Виктора Суворова – 2. Москва 2008. p. 354-356.
23. Ten pat p. 387.
24. Ten pat p. 389-391.
25. Ten pat p. 392.
26. Бугаев А. День „N“ – Неправда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 127.
27. Ten pat p. 131.
28. http://militera.lib.ru/research/suvorov3/
29. Ten pat.
30. Резепкин А. Военные разговорники. Открытия, которые потрясли мир. // Неправда Виктора Суворова – 2. Москва 2008. p. 406-407.
31. Резепкин А., op. cit,. p. 409-410.
32. Суворов В. Ледокол. Москва 2004, p. 336.
33. Мельтюхов. М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002, p. 333.
34. Ten pat. p. 334.
35. Мельтюхов М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002, p. 333.
36. Солонин М. 22 июня, или когда началась Великая Отечественная война? Москва 2005. p. 22-23.
37. Ten pat. p. 24.
38. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 125.
39. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державй // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 99.
40. Ten pat. p. 97.
41. Мельтюхов М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002. p. 301.
42. Ten pat p. 335.
43. Ten pat. p. 335.
44. Ten pat. p. 335.
45. Ten pat. p. 315.
46. Бешанов В. Танковый погром 1941 года. Москва, Минск. 2001. p. 157.
47. Фельштинский Ю. Десять лет спустя // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 162.
48. Бешанов В., op. cit,. p. 156.
49. Мельтюхов М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002. p. 315-316.
50. Шайль Ш.. «Летние маневры» Красной армии 1941 года, план Жукова и операция «Барбаросса» // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 135.
51. Ten pat p. 139.
52. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 117.
53. Исаев А., op. cit,. p. 11-12.
54. Анфилов В., Голиков Ф. Загадка 1941 года. Москва, 2005. p. 180.
55. Ten pat. p. 180.
56. Бугаев А., op. cit,. p. 322.
57. Ten pat p. 264.
58. Мартиросян А. 22 июня Правда генералисимуса. Москва, 2005. p. 31-32.
59. Бугаев А., op. cit,. p. 311-312.
60. Ten pat p. 315-316.
61. Ten pat p. 282.
62. Ten pat p. 251.
63. Ten pat p. 250.
64. Ten pat p. 204.
65. Jei M. Kirponosas pasiryžo tokiam žingsniui jis matyt buvo absoliučiai įsitikinęs, kad karas netrukus prasidės. Daugelis už tokią iniciatyvą galėjo atsisveikinti ne tik su karjera ir laisve, bet ir su gyvybę.
66. Бугаев А., op. cit,. p. 191-192.
67. Шайль Ш.., op. cit,. p. 140.
68. Бугаев А., op. cit,. p. 278.
69. Ten pat p. 233-234.
70. Ten pat p. 255.
71. Ten pat p. 331.
72. Ten pat p. 261-262.
73. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 124-125.
74. Раак Р. Роль Сталина в развязывании Второй мировой войны // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 104-105.
75. Павлова И. Поиски правды о кануне Второй мировой войны // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 257.
76. Раак Р., op. cit,. p. 84.
77. Ten pat p. 83.
78. Ten pat p. 83. (Žiūrėti nuorodą – 38).
79. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державй // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 98.
80. фон Бок Ф. Дневники 1939 – 1945. Смоленск 2006. p. 188-189.
81. Павлова И., op. cit,. p. 256.
82. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державй // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 98.
83. Фельштинский Ю., op. cit,. p. 162.
84. Ten pat p. 163.
85. Ten pat. p. 163-164.
86. Невежин В., op. cit,. p. 122.
87. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.: становление великой державй // Правда Виктора Суворова. Москва 2007. p. 64.
88. 52 Ten pat p. 98.
89. Павлова И., op. cit,. p. 262.
90. Ten pat. p. 262.
91. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 126.
92. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 127.
93. Хмелницкий Д. Речь Гитлера 3 октебря 1941 года // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007. p. 280.
94. Магенхаймер Х., op. cit,. p. 125-126.
95. Исаев А., op. cit,. p. 74.
96. Ten pat. p. 75

LITERATŪRA

1. Анфилов В., Голиков Ф. Загадка 1941 года. Москва, 2005.
2. Бешанов В. Танковый погром 1941 года. Москва, Минск. 2001.
3. фон Бок Ф. Дневники 1939 – 1945. Смоленск 2006.
4. Бугаев А. День „N“ – Неправда Виктора Суворова. Москва 2007.
5. Веселов В. Доказательство от противного. // Неправда Виктора Суворова – 2.
Москва 2008.
6. Грызун В. Как Виктор Суворов сочинял историю. Москва. 2003.
7. Закорецкий К. «Секретный архив» для всех. // Правда Виктора Суворова – 2.
Москва 2007.
8. Исаев А. АнтиСуворов. Большая ложь маленького человека. Москва, 2004.
9. Магенхаймер Х. Стратегия Советского Союза: наступательная, оборонительная,
превентивная ? // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007.
10. Мартиросян А. 22 июня Правда генералисимуса. Москва, 2005.
11. Мельтюхов M. Преддверие Великой Отечественной войны 1939-1941 гг.:
становление великой державй // Правда Виктора Суворова. Москва 2007.
12. Мельтюхов. М. Упущенный шанс Сталина. Москва, 2002.
13. Невежин В. Стратегические замыслы Сталина накануне 22 июня 1941 года //
Правда Виктора Суворова. Москва 2007.
14. Павлова И. Поиски правды о кануне Второй мировой войны // Правда Виктора
Суворова. Москва 2007.
15. Раак Р. Роль Сталина в развязывании Второй мировой войны // Правда Виктора
Суворова – 2. Москва 2007.
16. Резепкин А. Военные разговорники. Открытия, которые потрясли мир. //
Неправда Виктора Суворова – 2. Москва 2008.
17. Солонин М. 22 июня, или когда началась Великая Отечественная война? Москва
2005.
18. Суворов В. Ледокол. Москва 2004.
19. Фельштинский Ю. Десять лет спустя // Правда Виктора Суворова. Москва 2007.
20. Хмелницкий Д. Ледокол из „Аквариума“. Беседы с Виктором Суворовым.
Москва 2007.
21. Хмелницкий Д. Правда Виктора Суворова. // Правда Виктора Суворова. Москва
2007.
22. Хмелницкий Д. Предисловие составителя. // Правда Виктора Суворова – 2.
Москва 2007.
23. Хмелницкий Д. Речь Гитлера 3 октебря 1941 года // Правда Виктора Суворова- 2.
Москва 2007.
24. Шайль Ш.. «Летние маневры» Красной армии 1941 года, план Жукова и
операция «Барбаросса» // Правда Виктора Суворова – 2. Москва 2007.
25. http://militera.lib.ru/research/suvorov3/

S A N T R A U K A

Iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos klausimas, kas yra kaltas dėl Antrojo pasaulinio karo sukėlimo, buvo gana paprastas. Kaltininku būdavo skelbiamas Adolfas Hitleris su savo despotišku nacistiniu rėžimu.
Tačiau dešimto dešimtmečio pradžioje iš dalies atvėrus Sovietų Sąjungos archyvus ir pasirodžius Viktoro Suvorovo knygai „Ledlaužis“ istorikai ėmė diskutuoti, ar ruošėsi Sovietų Sąjunga užpulti Vokietiją ar ne. Taip pat imta diskutuoti tema, kad tikruoju Antrojo pasaulinio karo režisieriumi galėjo būti Josifas Stalinas.
V. Suvorovas yra kritikuojamas, kad menkai naudoja dokumentus, tendencingai cituoja memuarus, kurie reikalauja išsamios istorinės analizės, iškraipo faktus, laisvai juos traktuoja.
V. Suvorovo iškelta idėja, kad Sovietų Sąjunga pirma ruošėsi užpulti Vokietiją, Rusijoje sulaukė audringos ir priešiškos reakcijos. Jo kritikus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė – senosios sovietinės kartos istorikai; antroji – dažniausiai slaptųjų tarnybų istorikai, kurie savo knygose pliekia išdaviką Rezuną (tikroji V. Suvorovo pavardė); trečioji – internetiniai „istorikai“, grubiai ir agresyviai puolantys V. Suvorovą ir jo šalininkus, ir besistengiantys internete paneigti antraeilius ir trečiaeilius V. Suvorovo teiginius .
Sovietų Sąjungos skelbiama propaganda buvo karinga ir agresyvi. Buvo oficialiai skelbiama, kad pasinaudojus pasauliniu karu reikia užimti visą Europą. Tačiau nepavykus pasinaudoti šiuo planu, sovietų propaganda, artėjant vokiečių puolimui, pasikeitė. Pradėta skelbti, kad karas bus trumpas ir vyks tik priešo teritorijoje. Tuo pat metu Stalinas savo veiksmais bandė įtikinti vokiečius, kad sovietai pirmi niekada nepuls.
Sovietų Sąjungos agresyvumą įrodinėjantys istorikai mano, kad dėl karo išvakarėse vykusios mobilizacijos galima teigti apie rengimąsi karui. Tačiau šios teorijos priešininkai tvirtina, kad mobilizacija buvo tik atsakas į kylančią įtampą ir kad kitos šalys taip pat rengė mobilizaciją.
V. Suvorovo teiginius, kad tankai BT ir pasikalbėjimo žodynėliai yra Sovietų Sąjungos agresyvumo įrodymai, oponuojantys istorikai griežtai atmeta. Jų manymu nieko agresyvaus nei tankuose, nei žodynėliuose nėra. Tankai atitiko to metų sovietų karinę koncepciją, o pasikalbėjimo žodynėliai buvo sukurti dar XIX a. ir juos turėjo daugelio to meto valstybių kariuomenės.
Nuomonės dėl puolimo datos yra įvairios, bet iš jų aiškėja, kad jeigu Sovietų Sąjunga ir ruošėsi pulti Vokietiją 1941 m., tačiau ne anksčiau nei liepos mėnesį.
Nors daugelis Sovietų Sąjungos karinį planavimą apibūdančių dokumentų iki šiol yra įslaptinti, vis dėlto iš prieinamų tyrinėtojams dokumentų aiškėja, kad buvo parengtas Vokietijos puolimo planas. Tačiau Sovietų Sąjungos agresyvumo priešininkai tvirtina, kad šis planas dar nieko nereiškia, nes į generalinio štabo pareigas kaip tik ir įeina tokių planų rengimas. Be to, šis planas buvo tik juodraščio lygio, niekada nebuvo reikiamo rango asmenų pasirašytas ir niekada nepaliko generalinio štabo sienų. Tuo pat metu visos didžiosios to meto valstybės turėjo puolamuosius planus.
Abiejų oponuojančių pusių atstovai praktiškai vieningai sutaria, kad Vokietijos puolimas buvo gryniausia agresija. Nei vokiečiai, nei sovietai iš esmės nieko nežinojo apie vienas kito karinius pasirengimus. Tai, kad Vokietija pirma užpuolė Sovietų Sąjungą buvo atsitiktinumas ir vėlesnės Hitlerio kalbos apie prevencinį puolimą buvo tik propaganda.