Leidinyje „Knygų aidai“ 2008 metų Nr.6 istorijos mokslų daktaras Sigitas Jegelevičius apžvelgė dvi Rusijoje išleistas knygas: Марк Солонин «22 июня, или когда началась Великая отечественная война» ir Арсен Мартиросян «Трагедия 22 июня: блицкриг или измена» .
Vieną dr.S.Jegelevičiaus Antrojo pasaulinio karo istorijos tematikos tekstą jau esu nagrinėjęs. Tai buvo leidinyje „Karo archyvas“ paskelbtas straipsnis „Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį“. Tada buvau nemaloniai nustebintas aptikęs gausybe klaidų. Deja, ir šiame straipsnyje autoriui klaidų nepavyko išvengti.
Analizuosime tik pirmą straipsnio dalį, skirtą M.Solonino knygai.

Manytume, jog šio rašinio žanrą gal būtų galima įvardyti kaip pristatomąją dviejų knygų recenziją. Rašyti analitinę, juolab kritinę (ne propagandine, bet moksline prasme) recenziją galima būtų ryžtis tik susipažinus bent su dalimi monografijos autoriaus bei kitų autorių naudotos pirminės dokumentinės informacijos. Tam neturime galimybių.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Ne pavadinime esmė – kritinė ta recenzija, ar pristatomoji. O štai labai nustebino teiginys, kad nėra galimybės susipažinti su knygoje naudojamais informacijos šaltiniais. Atsiverčiam knygos galą, kur išvardyti tie šaltiniai. Šešiuose su puse lapo 167 tų šaltinių sunumeruota. Pasiėmiau pieštuką ir pradėjau žymėti tuos šaltinius, kurie „kabo“ internete. Tik vieno kito nesugebėjau rasti.

Netgi kirba mintis, kad jau išleidus minimą knygą kai kas ėmė apgailestauti, jog jos autoriui buvo leista pasi¬naudoti tokiais šaltiniais.
Geriau jau būtų nesukirbėjus ta mintis. Niekas taip negalėjo apgailestauti, nes neįmanoma uždrausti pasinaudoti tais šaltiniais. Tiems, kas neturi tos knygos po ranka ir negali pasižiūrėti į tą literatūros sąrašą paaiškinu: kaip šaltiniai yra išvardintos įvairių leidyklų įvairiais metais išleistos knygos, žurnalų straipsniai ir nuorodos į interneto svetaines. Didžioji dauguma rusų autorių kūriniai, anglų ir vokiečių kalba tik penki šaltiniai. Ir nei vienos nuorodos į archyvinius dokumentus. Nejaugi recenzijos autorius neperžvelgė tos naudotos literatūros sąrašo?

Tai Rusijoje jau gana plačiai žinomo, bet Lietuvoje bemaž visiškai negirdėto autoriaus (iš profesijos – aviacijos inžinieriaus, mėgstančio prisistatyti ir kūriku, kuriuo jam teko dirbti slapstantis nuo saugumo už antitarybinę veiklą jau perestroikos metais Marko Solonino veikalas „Birželio 22-oji, arba Kada prasidėjo Didysis Tėvynės karas?“
Nuorodoje paaiškinama kodėl autoriaus nuomone ta knyga Lietuvoje beveik nežinoma.
1 Peržvelgus jungtinio Lietuvos bibliotekų katalogo LIBIS bei mokslinių bibliotekų elektroninius katalogus konstatuotina, kad Lietuvos bibliotekose esama tik vieno šios knygos egzemplioriaus (MAB).
Komentaras būtų toks – ir taip, ir ne. Antrojo pasaulinio karo istorija besidominčiųjų Lietuvoje nėra labai daug. Tačiau jiems, ypač mokantiems rusų kalbą, M.Solonino kūriniai yra pakankamai gerai žinomi. Jo knygos pardavinėjamos knygynuose. Tai, kad beveik jų nėra bibliotekose, rodo visai ką kitą – tų bibliotekų prastą finansinę būklę.

Turint galvoje vietines sąlygas, galima manyti, kad Solonino knygos platinamos tik Maskvoje ir Didžiojo Tėvynės karo mito saugotojai ten gali nesibaiminti, jog knyga pasklisianti po Rusijos platybes ir paveiksianti daugelio rusų protus ar bent juose pasėsianti abejonių.
Nėra ką komentuoti. Tiek kad šis teiginys pralinksmino. Prie progos reiks paklausti Marko, gal nors jo gimtojoje Samaroje tų jo knygų galima gauti.

Leidykla gana objektyviai, nė kiek neperdėtai, bet tik su kriminaline potekste šitaip pristato Solonino veikalą: „Sensacingoje ir skandalingoje Marko Solonino knygoje naujai nagrinėjamas pradinis karo tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos laikotarpis. Surinktų duomenų iš anksčiau buvusių įslaptintų dokumentų bei medžiagos pagrindu, taip pat analizuodamas istorinę mokslinę literatūrą bei memuarus, autorius paneigia jau susiklosčiusius ir naujus mitus apie Raudonosios armijos katastrofiškų pralaimėjimų priežastis pirmaisiais karo mėnesiais, pa¬teikia objektyvų ir giliai argumentuotą karo veiksmų traktavimą.
Kalbėdamas apie dokumentinę informaciją S.Jegelevičius matomai rėmėsi šia leidyklos anotacija. Pasikartosiu – knygoje nėra jokių nuorodų į „anksčiau buvusius įslaptintus dokumentus“ .

„Vis dėlto Suvorovo koncepcija sėkmingai tilpo šioje „matricoje“, kuri jo skaitytojų sąmonėje per daugelį metų jau buvo komunistinės propagandos suformuota. Taigi išoriškai nesugretinamos Suvorovo versija ir Chruščiovo-Stalino versija sutapo dėl svarbiausio dalyko: karinės katastrofos priežasčių jie ieško tankuose ir lėktuvuose, kartu kruopščiai apeidami visa, kas susiję su tankistų, artileristų, lakūnų, kulkos¬vaidininkų bei jų vadų veiksmais ar neveiklumu.
Atkreipsime dėmesį, kad tankų ir lėktuvų M.Soloninas taip pat neapeina.

Gausūs „suvoroviečiai“ jau spėjo sukurti ištisą teoriją apie tai, kad pasirengusi pulti kariuomenė ir pajėgi sėkmingai gintis kariuomenė, – tai dvi skirtingos kariuomenės […]. Pagaliau vadinamoji „puolamoji“ kariuomenė, apginkluota geriausiais pasaulyje „puolamaisiais“ tankais, visuomet gali pasinaudoti visais laikais laikytu geriausiu gyny¬bos būdu – pačiai pereiti į puolimą“, – rašo Soloninas (p. 18–20).
Komentaras būtų toks. Pulti ir gintis gali ta pati kariuomenę. Tačiau jei ji ruošiasi pulti, jos išsidėstymas turi būti vienoks, kai ruošiasi gintis – visai kitoks.

Gen. Boldino grupės svarbiausia smogia¬moji jėga – 6-asis mechanizuotas korpusas, kuris pa¬gal naujausio tipo tankų skaičių RA užėmė 1-ą ar 2-ą vietą: turėjo 352 naujausių priešininkui kol kas neįveikiamų tankų (114 KV ir 238 T-34). Kitais duomenimis, korpuse buvo 383 ar net 452 tokie tankai. RA tuomet stokojo technikos, bet 6-asis mechkorpusas turėjo 294 traktorius vilkti pabūklams, 4779 automobilius bei 1042 motociklus. Tiek technikos neturėjo nė vienas RA mechkorpusas.
Duomenys jau žinomi pakankamai tikslūs, tad kam spėlioti – gal pirmas, o gal antras, gal tiek tankų, o gal tiek.

Galbūt Suvorovas, pagrindines knygas rašęs iki SSRS žlugimo ir visas – neturėdamas galimybės dirbti Rusijoje, po ranka turėjo mažai šaltinių. Jo išvados paremtos apmąstymais, prielaidomis. Soloninas tvirtai remiasi pirmine dokumentine informacija – šaltiniais ir tik šaltiniais.
Kelintą kartą sutinkamas tvirtinant to, ko knygoje nėra leidžia daryti prielaidą, kad recenzijos autorius knygą vartė labai prabėgomis.

Ne tik (pro)sovietinėje literatūroje apie karo pradžią įprasta RA pralaimėjimus teisinti technine Vėrmachto persvara, ypač tankų ir aviacijos gausa. Prieš SSRS vokiečiai metė keturias tankų grupes (jos neturėjo standartinės struktūros ir aiškiai nustatyto tankų skaičiaus).
Vermachto tankų ir aviacijos gausa jau labai seniai niekas RA pralaimėjimų neteisina. O štai dėl karinės technikos kokybės galima diskutuoti. Beje Vermachtas prieš SSRS metė ne tik keturias tankų grupes.

Pirmosios karo dienos rytą šiose grupėse buvo 3266 tankai, t. y. vidutiniškai 817 tankų grupėje.
Tankų buvo šiek tiek daugiau, dėl jų skaičiaus galima diskutuoti. Esminis dalykas, kad kalbant apie šarvuotą techniką labai dažnai pamirštama pridėti vokiečių savaeigę artileriją.

Vėrmachto tankų grupė faktiškai buvo stambus motorizuotų pėstininkų junginys, sustiprintas 3–5 tankų pulkais.
Suprask – tankų grupė yra toks nelabai didelis junginys. Pagalvok tik keli tankų pulkai…

Kituose Vėrmachto junginiuose (pėstininkų ar motorizuotose divizijose) tankų apskritai nebuvo. Stambiausioje ir garsiausioje gen. Guderiano 2-oje tankų grupėje buvo 994 tankai (p. 36, 37).
Taip, kitur tankų nebuvo, bet buvo savaeigių artilerijos pabūklų.

Beje, visi vokiečių tankai turėjo benzininius variklius.
Na ir kas? Tai juk visą karą prakariavo su tais benzininiais varikliais. Įskaitant garsiuosiu Tigrus, Panteras ir Ferdinandus (Elefantus).

RA puolimo kumštis – vienodos struktūros mechanizuoti korpusai (kiekviename buvo po 2 tankų divizijas).
Reiktų pridėti – mechanizuotame korpuse greta dviejų tankų divizijų buvo viena motorizuota divizija.

Vis dėlto tuose 20 korpusų buvo 11 029 tankai (iš jų per 1500 buvo naujausių tankų T-34 ir KV su dyzeliniais varikliais, prieš kurių šarvus tuo metu vokiečių prieštankinė artilerija buvo bejėgė).
Ne per 1500, o beveik 1500. O artilerija nebuvo jau tokia bejėgė. Prieštankinė artilerija turėjo problemų, tačiau zenitinės ir didesnio kalibro lauko patrankos tuos naujuosius tankus pamušti sugebėdavo.

Dar per 2000 tankų buvo trijuose mechanizuotuose korpusuose, kurie per pirmas dvi karo savaites buvo įvesti į kautynes prie Daugpilio, Lepelio ir Šepetovkos (p. 39).
Reikia turėti mintyje, kad tuo metu, kai tie trys korpusai buvo įvesti į kautynes, pirmuosiuose mūšiuose dalyvavę korpusai jau buvo gerokai aplamdyti.

Be to, sovietų mechkorpusuose buvo ratinių 45 mm patrankomis 20K ginkluotų šarvuotų automobilių БА-20, kurie ginkluotės galingumu lenkė vokiečių tankus PZ-I, PZ-II, PZ-38(t), o tokie tankai sudarė 56% tankų grupių technikos parko).
БА-20 buvo ginkluoti ne patrankomis, o kulkosvaidžiais.  Patrankomis buvo ginkluoti БА-6, БА-10, БА-11. Tai viena. Antra – šarvuoti automobiliai galėjo važiuoti tik keliais, gi tankai galėjo važiuoti ir bekele. Ir trečia – šarvuoti buvo labai menkai šarvuoti, jų šarvus galėjo pramušti net ir stambaus kalibro kulkosvaidžiai. Apskritai šarvuotų automobilių vaidmuo kariniuose veiksmuose buvo menkas.

Taigi pirmomis dienomis karo veiksmų teatre RA turėjo 4 kartus daugiau tankų nei Vėrmachtas.
Teiginys daugiau nei diskutuotinas.

Dau¬giau kaip trečdalis sovietų tankų buvo naujausių tipų.
O šis teiginys apskritai klaidingas. Nejaugi autorius naujausio tipo tankais laiko BT-7? Jei ne, tai patys naujausi KV, T-34 ir T-40 niekaip nesudaro trečdalio.

Vėrmachto pėstininkų bei kavalerijos divizijose tankų nebuvo.
Jau minėjau, tankų nebuvo, bet šios divizijos kaip taisyklė buvo sustiprintos savaeigiais artlerijos pabūklais, kurie savo ugnies galia nenusileisdavo, o dažnai ir lenkdavo tankus.

Tą dieną [1941 m. birželio 17 ] 1-ojo mechkorpuso vadas gen. Černiachovskis iš Leningrado karo apygardos štabo gavo įsakymą koviniu aliarmu pakelti 1-ąją tankų diviziją, kuri turėjo judėti į Lietuvą.
Tai sakinys – šedevras. Ir sugebėk man taip…
Iš eilės. 1941 – 1945 metais Raudonojoje armijoje buvo tik vienas generolas – tai Ivanas Danilovičius Černiachovskis, kito generolo su tokia pavarde nebuvo. Tad nėra jokios abejonės, kad S.Jegelevičius turėjo mintyje būtent Ivaną Danilovičių, bet…Visa bėda tame, kad pirmą generolišką laipsnį, t.y. generolą majorą jis gavo 1942.05.03, karo pradžioje I.Černiachovskis vis dar buvo pulkininkas. Ir vadovavo jis tuomet ne 1-am mechanizuotam korpusui, o 12-ojo mechanizuoto korpuso 28-ajai tankų divizijai. Nejaugi šie faktai recenzijos autoriui nėra žinomi? Kaip galima tai paaiškinti? Atsakau, recenzijos autorius knygą skaitė paskubomis, užmetė akį, kur parašyta 1-ojo mechanizuoto korpuso vado pavardė ir…Suprantu knygoje ta pavardė skamba labai panašiai , tai generolas – majoras Černiavskis. Galima papildyti ir patikslinti M.Soloniną. Tai tankų kariuomenės generolas – majoras Michailas Lvovičius Černiavskis.
Bet ir tai ne viskas. Jei suklydimą rašant pavardę galima pateisinti neatidumu, išsiblaškymu ar dar kaip, tai jokiomis priežastimis negalima pateisinti citatos pabaigą. Pakartosiu ją.

gavo įsakymą koviniu aliarmu pakelti 1-ąją tan¬kų diviziją, kuri turėjo judėti į Lietuvą.
Ir kada aš nustosiu stebėtis?
Visas aukščiau paminėtas klaidas, netikslumus ar diskutuotinas vietas galima buvo nurašyti į nežymių smulkmenų grafą, galima apšaukti mane, kad kabinėjuosi pats nežinau prie ko. Tačiau vien dėl šio sakinio buvo verta gaišti savo laiką rašant šias eilutes.
Taip ir norisi recenzijos autoriaus paklausti ar jis tikrai skaitė aptariamą knygą? Juk 1-os divizijos judėjimo krypčiai paskirtas visas pirmas skyrius. Būtent ta judėjimo kryptimi stebisi M.Soloninas, būtent dėl tos krypties jis daro savas išvadas. Nejaugi S.Jegelevičius viso to neperskaitė?

Ne į Lietuvą judėti divizijai buvo duotas įsakymas, o visai priešinga kryptimi – link Suomijos.

Liūdna.