Siūlau Jūsų dėmesiui keletą ištraukų iš kelių skirtingų šaltinių. Atlikti šį darbą kilo mintis dėl to, kad daugelis jaunųjų mūsų svetainės lankytojų rusų kalbos nemoka, o kad šie kūriniai bus išleisti lietuvių kalba, tikėtis sunku. Teksto dabar nekomentuosiu, išvadas siūlau pasidaryti patiems. Jei kam nors kils noras diskutuoti, siūlyčiau tai daryti kokioje nors forume jau esančioje temoje arba sukurti naują.

– I –

V.Suvorovas „Pergalės šešėlis”
17 dalis. Apie įžymų vaidmenį

Į mane kreipiasi draugai, Kursko mūšio dalyviai, klausdami: kodėl G.K.Žukovas savo atsiminimuose iškraipo tiesą, prisiskirdamas sau tai, ko nebuvo? Kam nekam, o jam nederėtų to daryti!

Sovietų Sąjungos maršlas K.K.Rokosovskis.
„Karinis-istorinis žurnalas” 1992 m. Nr.3 32 psl.

1.
Tiek to, prie Stalingrado Žukovas neturėjo galimybės pasirodyti. Bet Kursko lankas! Štai kur jis pasižymėjo!   Situacija buvo štai kokia: po Stalingrado strateginės puolamosios operacijos dviejų sovietinių frontų, Centrinio ir Voronežo, kariuomenė išsiveržė toli į priekį, išnaudojo puolimo įkarštį, patyrė didelių nuostolių ir dėl to gavo įsakymą pereiti į gynybą. Susiformavo galingas kyšulys į priešo pusę – taip vadinamas Kursko lankas. Vokiečių planas 1943 metų vasarai: iš Oriolo ir Belgorodo rajonų suduoti du pasitiktinius smūgius į Kurską, nukirsti Kursko kyšulį, apsupti ir sunaikinti šiame kyšulyje esančią dviejų frontų kariuomenę.
Sovietų karinė žvalgyba nustatė vokiečių vadovybės užmačias, išgavo puolimo planą ir nustatė apytikrę jo pradžios datą. Visa tai vyko be Žukovo dalyvavimo. Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) buvo pavaldi Žukovui tik 1941, nuo vasario iki liepos, kai jis buvo Generalinio štabo viršininku. 1943 GRU buvo pavaldi ne Žukovui, o Vasilevskiui ir Stalinui.
Centrinio ir Voronežo frontų vadai, armijos generolai K.K.Rokosovskis ir N.F.Vatutinas, iš vyriausiojo kariuomenės vado Sovietų Sąjungos maršalo J.V.Stalino tris kartus gavo įspėjimus apie vokiečių ruošiamą puolimą. Stalinas Rokosovskį ir Vatutiną gegužės 2, gegužės 20 ir liepos 2 įspėjo apie tai, kad vokiečių vadovybė ruošia smogti į dviejų frontų sparnus. Ir Centrinis, ir Voronežo frontai atremti vokiečių puolimą buvo pasiruošę.
1943 metų liepos 5-osios naktį iš 13-osios armijos štabo į Centrinio fronto vadavietę buvo perduota žinia apie sovietinius minų laukus valiusių ir spygliuotos vielos užtvaras nuiminėjusių vokiečių pionierių užgrobimą. Belaisviai davė parodymus: vokiečių puolimo pradžia – 3 valanda nakties, smogiamosios grupuotės jau užėmė išeities pozicijas. Iki vokiečių puolimo pradžios liko valanda su trupučiu.
Centrinio fronto artilerija buvo visiškai pasirengusi artileriniam kontrparengimui. Į vokiečių išeities rajonus iš anksto buvo suplanuotas ugnies smūgis iš 506 pabūklų, 468 minosvaidžių ir 117 reaktyvinių minosvaidžių. Buvo planuojama prieš pat numatomą vokiečių puolimą besiruošiančiai priešininko kariuomenei suduoti triuškinantį artilerijos smūgį. Šis ugnies antpuolis buvo sumanytas labai trumpas. Tik 30 minučių. Bet ugnies intensyvumas – išimtinis.
Kaimyninio Voronežo fronto artilerija taip pat buvo pasirengusi tokios pat trukmės ir galingumo artileriniam kontrparengimui.
Bet žinios apie tikslų vokiečių puolimo pradžios laiką abejotinos. Suprantama, kad paimti į nelaisvę pionieriai prakalbo iš karto ir sakė tik tiesą. Sovietinių štabų žvalgybos padaliniuose, skyriuose ir valdybose mokėjo kalbėti su belaisviais taip, kad jie iš karto viską prisipažindavo. Tačiau užgrobti pionieriai tikslaus laiko galėjo ir nežinoti, arba galėjo klysti.
Jeigu mūsų artilerija kontrparengimą pradės anksčiau nei vokiečių suplanuotas puolimo terminas, tai mes išeikvosime tūkstančius tonų sviedinių į tuščius laukus ir miškelius. Gali būti, kad vokiečių smogiamosios grupuotės dar bus neišėję į išeities rajonus. Jeigu kontrparengimą vykdysim vėliau, tai rezultatas bus toks pat. Smūgis bus suduotas į tuščius plotus, nes vokiečių kariuomenės pagrindinė masė jau bus palikusi išeities rajonus ir judės priekinio pozicijų krašto link.
Ir taip, išėjo vokiečių pagrindinės jėgos į išeities rajonus ar dar neišėjo? O, gal būt, jau juos paliko? Naktis, tamsu, pasiųsi žvalgybinius lėktuvus – jie iš viršaus vis viena nieko nepamatys. Ką daryti? Klaida ir į vieną, ir į kitą pusę vienodai itin nepageidautina. Didžiausio mūšio pradžioje padarius klaidą mūsų artilerija tuščiai išeikvos pusę savo sviedinių.
Kino filme „Išvadavimas” artistas Uljanovas vaidino Žukovą Kursko lanke. Vyriausiosios karinės vadovybės Būstinės atstovas, vyriausiojo karo vado pavaduotojas Sovietų Sąjungos maršalas Žukovas pasirodo armijos generolo Rokosovskio vadovaujamo Centrinio fronto štabe. Žukovas įvertina padėtį, kankinamai svarsto, pagaliau, viską apgalvojęs, ryžtingai duoda įsakymą…

2.
Tą patį istorinį momentą aprašo Sovietų Sąjungos maršalas K.K.Rokosovskis. Žukovas iš tikrųjų atvyko į Centrinio fronto vadovavimo punktą mūšio išvakarėse, bet jam priskiriamo ryžtingumo neparodė. Įsakymą apie kontrparengimo pradžią savo atsakomybe ir rizika priėmė pats Rokosovskis. Rizika praktiškai mirtina. Jeigu Rokosovskis būtų apsirikęs apskaičiuodamas laiką, mūšis Kursko lanke galėjo būti pralaimėtas. Tokio pralaimėjimo pasekmės Sovietų Sąjungai galėjo būti katastrofiškos. Todėl, prieš duodamas įsakymą, Rokosovskis paprašė Žukovo, kaip vyresniojo viršininko, patvirtinti priimtą sprendimą. Bet Žukovas atsakomybės neprisiėmė. Žukovas atsakomybės visada vengė ryžtingai ir energingai. Šiuo metu Žukovo pozicija: tu – Rokosovski, tu Centrinio fronto vadas, tu ir vadovauk.
„Dabar apie G.K.Žukovo, kaip Būstinės atstovo Centiniame fronte, asmeninį darbą. Savo atsiminimuose jis plačiai aprašo apie jo neva vykdytą darbą mūsų fronte parengiamuoju laikotarpiu ir pačios gynybinės operacijos metu. Su visa atsakomybe esu priverstas pranešti ir, jeigu reikia, tai patvirtins dar esantys gyvųjų tarpe liudininkai, kad G.K.Žukovo straipsnyje išdėstyti faktai neatitinka tikrovės ir yra jo paties išgalvoti.
G.K.Žukovas pirmą kartą atvyko į Svobodoje esančią mūsų vadavietę liepos 4-ąją, mūšio išvakarėse. Prabuvo jis pas mus iki liepos 5 dienos 10–11 valandos ir išvyko neva į Vakarų frontą pas V.D.Sokolovskį, bent taip išvykstant pasakė jis mums.
Būdamas pas mus štabe naktį prieš priešininko puolimo pradžią, kai buvo gautas 13-osios armijos vado generolo Puchovo pranešimas apie suimtus priešininko pionierius, pranešusius apie numatomą vokiečių puolimo laiką, G.K.Žukovas net atsisakė sankcionuoti mano pasiūlymą dėl artilerijos kontratakos, suteikdamas man, kaip fronto vadui, leidimą spręsti šį klausimą…
Apsispręsti dėl šios priemonės reikėjo nedelsiant, nes skambinti į Būstinę nebuvo laiko.”
(Karinis-istorinis žurnalas, 1992 m. Nr.3 31 psl.)
Rokosovskis pats priėmė sprendimą. Rokosovskio įsakymu Centrinio fronto artilerijos kontrparengimas prasidėjo 1943 metų liepos 5-osios naktį 2 valandą 20 minučių. Tai iš esmės ir buvo Kursko mūšio pradžia.
4 valandą 30 minučių priešininkas pradėjo savo artilerijos parengtį, o 5 valandą 30 minučių vokiečių kariuomenės Oriolo grupuotė perėjo į puolimą.Rokosovskis tęsia pasakojimą:

„G.K.Žukovas paskambino į Būstinę liepos 5 dieną apie 10 valandą, man dalyvaujant pranešdamas Stalinui apie tai (perduodu pažodžiui), kad Kostinas (mano pseudonimas) kariuomenei vadovauja užtikrintai ir tvirtai ir kad priešininko puolimas sėkmingai atmušamas. Čia pat jis paprašė leidimo išvykti pas Sokolovskį. Po šio pokalbio jis nedelsdamas išvyko. Štai taip atrodė faktiškas G.K.Žukovo apsilankymas Centriniame fronte. Operacijos rengimo metu G.K.Žukovas pas mus Centriniame fronte nebuvo nė karto.”

3.
Štai toks Žukovo indėlis į priešininko sutriuškinimą Kursko lanke. Prieš mūšį, parengiamojo periodo metu, Žukovas Centrinio fronto kariuomenėje nepasirodė ir Voronežo fronto kariuomenėje – taip pat. Atvyko į Centrinį frontą tik mūšio išvakarėse. Jokių sprendimų nepriėmė. Atsakomybės už Rokosovskio sprendimą Žukovas neprisiėmė. Kontrparengimą vykdė ne tik Centrinis, bet ir Voronežo frontas. Ten sprendimą apie kontrparengimo vykdymą priėmė fronto vadas armijos generolas N.F.Vatutinas. Šį sprendimą patvirtino Sovietų Sąjungos maršalas A.M.Vasilevskis. Su Voronežo fronto artilerijos kontrparengtimi Žukovas apskritai nebuvo susijęs. Jo ten nebuvo.
Žukovas niekuo savęs Centriniame fronte neapsisunkino. Po keturių su puse valandos nuo mūšio pradžios Žukovas išvyko į kitą frontą. Lėktuvu skristi negalėjo – ore prasidėjo tikras mūšis. Nuo Rokosovskio vadovavimo punkto iki Sokolovskio vadovavimo punkto – 740 kilometrų išmuštais, kariuomene užkištais fronto keliais. Todėl pačią sunkiausią pirmąją Kursko mūšio dieną didysis strategas negalėjo vadovauti kovai. Jis keliavo. Turbūt, ir antrą dieną – taip pat.

4.
Brežnevo laikais Žukovo asmenybės kultą komunistinė propagada pūtė iš visų jėgų. Ypatingas pastangas dėjo SSKP ideologas M.A.Suslovas, gynybos ministras A.A.Grečko, Sovietinės Armijos vyriausiosios politinės valdybos viršininkas armijos generolas A.A.Epišejevas. Viskas, ką pasakojo Rokosovskis apie Žukovo vaidmenį Kursko mūšyje, viskas kas galėjo mesti šešėlį ant didžiojo stratego įvaizdžio, iš Rokosovskio knygos buvo negailestingai iškirpta. Mano cituotos ištraukos buvo paskelbtos praėjus ketvirčiui amžiaus po to, kai šviesą išvydo negailestingai iškarpyta Rokosovskio knyga. Tačiau net brežneviniai–susloviniai cenzoriai nedrįso ginčytis su Rokosovskiu. Tiesai nepaprieštarausi. Iškarpytoj Rokosovskio knygoj vis tiek liko išsakyta esminė mintis: „Užklausti būstinę laiko nebuvo, padėtis klostėsi taip, kad delsimas galėjo turėti sunkių pasekmių. Dalyvaujantis Būstinės atstovas G.K.Žukovas, atvykęs pas mus iš vakaro, patikėjo šio klausimo sprendimą man.” (K.K.Rokosovskis. Kareivio pareiga. M. Vojenizdat. 1968. 217 psl.)
Čia parašyta švelniau, bet esmė ta pati: Žukovas sprendimo dėl artilerijos kontrparengties nepriėmė. Šio Rokosovskio pareiškimo niekas niekada neginčijo. Rokosovskio pasakojimas – ne išsigalvojimas ir ne atminties klaidos. Centrinio fronto štabo viršininkas generolas–leitenantas M.S.Malininas privalėjo vesti fronto kovinių veiksmų žurnalą. Ir jis, kaip pavyzdingas štabistas, tokį žurnalą vedė. Dabar šis žurnalas prieinamas tyrinėtojams. Visi įsakymai ir parėdymai, duodami fronto vadavietėje, jame užfiksuoti. Viskas buvo taip, kaip pasakojo Rokosovskis, bet ne taip, kaip aprašo žukoviškų memuarų autoriai. Ne taip, kaip vaizdavo artistas Uljanovas.
Ir štai po Rokosovskio, tegul ir iškarpytos, knygos išėjimo Brežnevo ir Suslovo įsakymu pradedamas filmo „Išvadavimas” filmavimas. Tai net ne filmas, o kino epopėja. Liaudyje – kino opiupėja. Pagrindinė opiupėjos mintis – amžiams šlovinti didžiausią visų laikų ir tautų karvedį draugą Žukovą.
Rokosovskis buvo supažindintas su filmo scenarijumi. Jis parašė laišką Ozerovui, kuris buvo opiupėjos pagrindinis kūrėjas, ir artistui M.Uljanovui, kuris vaidino Žukovą. Rokosovskis, remdamasis dokumentais, įtikinamai įrodė, kad Žukovas nepriėmė sprendimo dėl artilerijas kontrparengimo. Bet nei Ozerovas, nei Uljanovas principingumo neparodė.

Versta Arvydo. Rusiškas tekstas paimtas iš tinklalapio
http://www.suvorov.com/books/ten-pobedy/17.htm

– II –

Rokosovskis K.K. „Kareivio pareiga”
Citata iš skyriaus „Citadelės” krachas

Liepos 2-ąją Būstinė perspėjo: priešininkas tuoj tuoj pereis į puolimą. Tai buvo jau trečias įspėjimas. Pirmąjį mes gavome gegužės 2 dieną, antrąjį – gegužės 20-ąją.
Naktį į liepos 5-ąją 13-osios ir 48-osios armijų ruožuose buvo paimti į nelaisvę minų laukus išminuojantys vokiečių pionieriai. Jie pasakė: puolimas paskirtas trečią valandą ryto, vokiečių kariuomenė jau užėmė išeities pozicijas.
Iki šio termino liko kiek daugiau nei valanda. Tikėti ar netikėti belaisvių parodymais? Jeigu jie kalba tiesą, jau reikia pradėti mūsų suplanuotą artilerijos kontrparengimą, kuriam išskiriama iki pusės kovinio sviedinių ir minų komplekto.
Užklausti Būstinę laiko nebuvo, padėtis klostėsi taip, kad delsimas galėjo turėti sunkių pasekmių. Dalyvaujantis Būstinės atstovas G.K.Žukovas, atvykęs pas mus iš vakaro, patikėjo šio klausimo sprendimą man. Dėl to aš galėjau nedelsdamas duoti nurodymą fronto artilerijos vadui atidengti ugnį.

Versta Arvydo. Rusiškas tekstas paimtas iš tinklalapio
http://militera.lib.ru/memo/russian/rokossovsky/index.html

– III –
K.K.Rokosovskis
Laiškas „Karinio – istorinio žurnalo” vyriausiam redaktoriui V.A.Maculenko

1967 m. rugsėjis

Gerbiamas drauge Maculenko!

Mūšiui Kursko lanke skirta daug straipsnių, atsiminimų ir kt., išpausdintų savo laiku. Šiuose eilės draugų darbuose pakankamai objektyviai ir, sakyčiau, teisingai nušviesti įvykiai. Bet štai Sovietų Sąjungos maršalas G.K.Žukovas atsiminimuose, išspausdintuose „Kariniame-istoriniame žurnale” (1967. Nr.9), leido sau tendencingai ir neteisingai nušviesti įvykius.
Ir taip, G.K.Žukovas rašo, kad Voronežo fronte gynybinį planą kūrė Vatutinas ir Chruščiovas, kurį jie pristatė į VKV Būstinę, o Centriniame fronte tai darė štabo viršininkas Malininas ir jis jį pats pristatė į Generalinį štabą.
Atsakau. Taip, kaip ir Voronežo fronte, gynybinės operacijos planą kūrė fronto vadovybė, tam pasitelkdama fronto valdybos ir štabo vadovaujančių darbuotojų kolektyvą ir į Būstinę [šį planą] pristatė fronto karinė valdyba. Malininas buvo pernelyg padorus žmogus ir panašiam poelgiui, kokį jam priskiria G.K.Žukovas, jis niekada nesiryžtų. Žukovui turi būti žinoma, kad pagal nusistovėjusią Raudonojoje Armijoje tvarką panašaus pobūdžio dokumentus į Būstinę pristatydavo fronto karinės tarybos, o ne štabų viršininkai. Pridėsiu, kad galutiniam Centrinio fronto kariuomenės gynybinio plano parengimui aš buvau iškviestas į Būstinę ir asmeniškai raportavau savo apsvarstymus vyriausiajam vadui Stalinui, ir po kai kurių patikslinimų šį planą jis patvirtino.
Antra: G.K.Žukovas tvirtina, kad sėkmingesni Centrinio fronto veiksmai gynybiniuose mūšiuose, nei kad Voronežo fronto kariuomenės, paaiškinami tuo, kad prieš Centrinį frontą buvo žymiai mažiau priešininkų, nei kad prieš Voronežo fronto kariuomenę.
Atsakau. Smogiamoji priešininko grupuotė, veikusi prieš Voronežo frontą (žr. žemėlapį), susidėjo iš 14 divizijų, iš kurių 5 pėstininkų, 8 tankų ir viena motorizuota, o smogiamoji priešininko grupuotė, veikusi prieš Centrinį frontą (žr. žemėlapį), susidėjo iš 15 divizijų, iš kurių 8 pėstininkų, 6 tankų ir viena motorizuota. Tokiu būdu, jeigu priešininko grupuotė, veikusi prieš Voronežo frontą, turėjo šiek tiek daugiau tankų, tai grupuotė, veikusi prieš Centrinį frontą, turėjo žymiai daugiau pėstininkų ir artilerijos.
Sėkmingesni Centrinio fronto veiksmai paaiškinami ne priešo kariuomenės kiekiu, o sėkmingiau parengta gynyba.
Mes nusprendėme, kad pavojingiausiu gynybos ruožu yra kyšulio pagrindas – mūsų dešinysis flangas, kur prasiveržęs priešininkas išvestų savo kariuomenę į mūsų besiginančios armijos flangą ir visą užnugarį; prasiveržimas bet kuriame kitame ruože nesukeltų tokio pavojaus, todėl ir visos mūsų pastangos buvo nukreiptos tam, kad būtų sukliudytas šis prasiveržimas.
Ir taip, pavojingame ruože, kur, žinodami vokiečių taktiką, mes laukėme priešininko pagrindinio smūgio, 95 kilometrų pločio fronto ruože buvo sutelkta 58 procentai šaulių divizijų, 70 procentų artilerijos ir 87 procentai tankų ir savaeigių pabūklų. Likusiame 211 kilometrų pločio fronto ruože gynėsi dvi armijos (60-oji ir 65-oji).
Antrieji ešelonai ir fronto rezervai taip pat buvo išdėstyti tikėtinose priešininko pagrindinių grupuočių puolimo kryptyse. Teisingas frontui labiausiai pavojingos priešininko puolimo krypties nustatymas, atitinkamai tam paruošta kariuomenės grupuotė, manevravimas pajėgomis ir priemonėmis mūšio metu tapo pagrindiniu faktoriumi sėkmingesnių Centrinio fronto veiksmų nei kad Voronežo fronte, kur pagrindinės šio fronto pajėgos buvo ištęstos 164 kilometrų fronte, tolygiai išdėstant jas visame ruože.
Dabar apie G.K.Žukovo, kaip Būstinės atstovo Centiniame fronte, asmeninį darbą. Savo atsiminimuose Jis plačiai aprašo apie būk tai jo vykdomą darbą mūsų fronte parengiamuoju laikotarpiu ir pačios gynybinės operacijos metu. Su visa atsakomybe esu priverstas pranešti ir, jeigu reikia, tai patvirtins dar esantys gyvųjų tarpe liudininkai, kad G.K.Žukovo straipsnyje išdėstyti faktai neatitinka tikrovės ir yra jo paties išgalvoti.
G.K.Žukovas pirmą kartą atvyko į Svobodoje esančią mūsų vadavietę liepos 4-ąją, mūšio išvakarėse. Prabuvo jis pas mus iki liepos 5 dienos 10-11 valandos ir išvyko būk tai į Vakarų frontą pas V.D.Sokolovskį, bent taip išvykdamas pasakė jis mums.
Būdamas pas mus štabe naktį prieš priešininko puolimo pradžią, kai buvo gautas 13-osios armijos vado generolo Puchovo pranešimas apie suimtus priešininko pionierius, pranešusius apie numatomą vokiečių puolimo laiką, G.K.Žukovas net atsisakė sankcionuoti mano pasiūlymą dėl artilerijos kontratakos, suteikdamas man, kaip fronto vadui, spręsti šį klausimą…
Apsispręsti dėl šios priemonės reikėjo nedelsiant, nes skambinti į Būstinę nebuvo laiko.
G.K.Žukovas paskambino į Būstinę liepos 5 dieną apie 10 valandą, man dalyvaujant pranešdamas Stalinui apie tai (perduodu pažodžiui), kad Kostinas (mano pseudonimas) kariuomenei vadovauja užtikrintai ir tvirtai ir kad priešininko puolimas sėkmingai atmušamas. Čia pat jis paprašė leidimo išvykti pas Sokolovskį. Po šio pokalbio jis nedelsdamas išvyko. Štai taip atrodė faktiškas G.K.Žukovo apsilankymas Centriniame fronte. Operacijos rengimo metu G.K.Žukovas pas mus Centriniame fronte nebuvo nė karto.
Tiesa, kovo pabaigoje pas mus kažkiek laiko buvo Valstybės gynimo komiteto narys Malenkovas, generolas Antonovas ir Raudonosios Armijos užnugario viršininkas Chruliovas. Jie užsiiminėjo pagalbos frontui klausimais – Stalingrado rajone užstrigusių kariuomenės ir užnugario dalinių greitesniu permetimu į susitelkimo rajonus.
Šiuo klausimu kreipiuosiu į Jus todėl, kad į mane kreipiasi draugai, Kursko mūšio dalyviai, klausdami: kodėl G.K.Žukovas savo atsiminimuose iškraipo tiesą, prisiskirdamas sau tai, ko nebuvo? Kam nekam, o jam nederėtų to daryti!

Su pagarba K.Rokosovskis, Sovietų Sąjungos Maršalas

Karinis-istorinis žurnalas. 1992 m. Nr.3. 30-32 psl.
Versta mano. Rusiškas tekstas paimtas iš tinklalapio
http://www.hrono.ru/dokum/1943rokosov.html

– IV –
G.Žukovas savo atsiminimų knygoje šį epizodą aprašo taip.

156-157 psl. Būsimosiomis kautynėms Kursko rajone tarybinė kariuomenė rengėsi gegužės ir birželio mėnesiais. Man teko abu tuos mėnesius praleisti Voronežo ir Centriniuose frontuose – nagrinėti padėtį ir mūsų kariuomenės rengimąsi būsimiesiems veiksmams.

162 psl. Tomis dienomis, būdamas Centriniame fronte, aš kartu su K.Rokosovskiu dirbau 13-osios armijos junginiuose, 2-oje tankų armijoje ir rezerviniuose korpusuose.

166-167 psl. Trečią valandą ryto K.Rokososkiui paskambino 13-osios armijos vadas generolas N.Puchovas ir informavo, kad paimtas į nelaisvę 6-osios pėstininkų divizijos snaiperis pionierius pranešė, kad vokiečių kariuomenė pasirengusi pradėti puolimą. Apytikris laikas – liepos 5 dienos 3 valanda ryto.
K.Rokosovskis paklausė: „Ką darysime? Informuosime Vyriausiąją vadovybę ar duosime įsakymą pradėti kontrparengimą?”
– Negaiškime laiko, Konstantinai Konstantinovičiau. Duok įsakymą, kaip numatyta fronto ir Vyriausiosios kariuomenės vadovybės plane, o aš tuojau paskambinsiu Vyriausiajam ir pranešiu apie gautus duomenis ir priimtą sprendimą.
Mane tuojau pat sujungė su Vyriausiuoju.

171 psl. Liepos 9-osios rytą, tebevykstant aprašomoms kautynėms, į Centrinio fronto vadavietę paskambino man J.Stalinas ir, susipažinęs su padėtimi, pasakė: „Ar ne laikas įtraukti į veiksmus Briansko frontą ir Vakarų fronto kairįjį sparną, kaip buvo plane numatyta?”
– Čia, Centrinio fronto bare, priešas nebeturi jėgų, su kuriomis įveiktų pralaužti mūsų kariuomenės gynybą, – atsakiau. – Kad priešas neturėtų laiko suorganizuoti gynybą, į kurią jis bus priverstas pereiti, reikia nieko nelaukiant pradėti puolimą visomis Briansko fronto ir Vakarų fronto kairiojo sparno pajėgomis, be kurių Centrinis frontas nepajėgs sėkmingai įvykdyti užplanuoto kontrpuolimo.
– Sutinku. Važiuokit pas Popovą ir įtraukit į veiksmus Briansko frontą… Kada bus galima pradėti Briansko fronto puolimą?

– Dvyliktą.

– Gerai.

Citatos paimtos iš G.Žukovas „Atsiminai ir apmastymai”, 2 tomas, Vilnius, Mintis, 1983