Sveiki popietėje,
Astrologijos ir kitų kultinių mokslų šalininkai dabar, žiūrėdami į 40-uosius ir 41-uosius metus, turėtų surasti daugybę visokių dangaus ir gamtos ženklų, įspėjančius apie dideles nelaimes, nes per tuos pora metų, ypač tarp 1940-ųjų gegužės ir 1941-ųjų gruodžio vyriausybės ir valstybių galvos visame pasaulyje darė istorinius sprendimus ir baisias klaidas. Visi esame Antrojo pasaulinio karo vaikai, net tie, gimę žymiai vėliau – 70-aisiais ar net jau 21-ame amžiuje. Nes tas žaizdras, kuriame lydėsi ir formavosi būsimieji gyvenimai , mūsų dienų gyvenimai, tas žaizdras pragariška ugnim liepsnojo tada, ketvirto dešimtmečio pradžioje. Tada buvo padaryti sprendimai, kurie visam laikui pakeitė ir pasaulio žemėlapį, ir milijonų žmonių sąmonę.

Žinant tolimesnį tekstą kiek keistokai atrodo autoriaus pasirinktos laiko ribos. Mano manymu, vertėjo užgriebti ir 1938-uosius arba bent jau 1939-ųjų rugpjūtį. Na, bet palikim laidos autoriaus nuožiūrai pasirinkti laiko rėmus.

40-ųjų gegužę, nuo 23-iosios iki 28-osios, Didžiosios Britanijos penkių žmonių karo kabinetas penkias dienas ir naktis posėdžiavo – ką daryti toliau? Šalies padėtis buvo be išeities. Hitlerinė Vokietija sutriuškino Lenkiją, užėmė Daniją, Belgiją, Olandiją, Norvegiją, sumušė Prancūziją, Hitleris suvienijo užgrobtų šalių karinę pramonę ir buvo Europos viešpats. Be to jis turėjo nepuolimo ir draugystės sutartį su Sovietų Sąjunga. Ekspedicinis britų korpusas žemyne buvo apsuptas ir nustumtas į Prancūzijos paplūdimį Diunkerke. Ten buvo visa britų kariuomenė – 340 tūkstančių karių. Didžiąją Britaniją liko ginti tik laivynas ir aviacija.

Vaizdelis beveik apokaliptinis, nors mažai žinantys Antrojo pasaulinio karo istoriją gali nesuprasti apie ką eina kalba. Trumpai. Karo dėl Prancūzijos metu vokiečiai apsupo nemažą dalį prancūzų ir jiems talkinančių britų ekspedicinio korpuso dalį bei prispaudė juos prie jūros Prancūzijos šiaurės vakarų dalyje. Kadangi priešintis tapo beviltiška, buvo nutarta kariuomenę evakuoti į Didžiąją Britaniją per Diunkerko uostą (tikriausiai ten buvo ir paplūdimys). Nesismulkinant, galima sutikti, kad buvo evakuota apie 340 tūkst. karių, iš kurių apie 220 tūkst. buvo britai ir apie 120 tūkst. – prancūzai. Visai naivu teigti, kad Diunkerke buvo VISA britų kariuomenė ir kad Didžiąją Britaniją buvo likę ginti tik laivynas ir aviacija. Autorius pats teigia, kad Prancūzijoje buvo ekspedicinis korpusas, jei tiksliau – 12 divizijų. Nejaugi britai tik tiek turėjo sausumos pajėgų ir visas jas metė į žemyną? Mažiau nei pusę milijono? Kaip pavyzdį galima pasakyti, kad prieš karą su vokiečiais belgai turėjo 600 tūkst. karių, olandai – 400 tūkst. Gi Didžioji Britanija tuo metu iš viso turėjo apie 1,5 milijono karių. Tad buvo tada kam ginti tas salas, ne tik aviacijai ir laivynui.

Amerika buvo toli ir laikėsi neutraliteto. Britų vyriausybė ir valdančioji klasė buvo apimti panikos ir buvo paralyžiuoti. Štabo viršininkas generolas Aironsaidas susiėmęs už galvos dejavo, kad atėjo galas imperijai. Piliečiai apipylė vyriausybę laiškais, reikalaujančiais išeiti iš karo. Kodėl mūsų vaikai turi mirti dėl Lenkijos – jie rašė, nes piliečiams vis dar atrodė, kad karas vyksta tik dėl Dancingo ir Lenkijos. Premjeras Čerčilis planavo bėgti į Kanadą ir iš ten organizuoti Europos bombardavimus. Buvo svarstomas ir taikos su Hitleriu planas. Tada premjeru būtų tapęs anglų fašistas Osvaldas Moslei. Hitleris, žinoma, nesutiktų su Britų imperijos išsaugojimu, mainais už taiką jam reiktų atiduoti Gibraltarą, Maltą, Sueco kanalą, turbūt ir karinį laivyną. Bet Čerčilis reikalavo laikytis, nors padėtis buvo beviltiška. Už tai jis vėliau gavo Buldogo pravardę. Gegužės 26 jį ėmė remti lordas Čemberleinas, tas, kuris ieškodamas taikos, prieš dvejus metus buvo Hitleriui paaukojęs Čekoslovakiją. Buvo nutarta taikos neprašyti, Diunkerke kietai laikyti gynybą, o kariuomenės branduolį išvesti. Buvo pasiųsta šimtai prekybinių ir žvejų ir prekybos laivų, privačių katerių, jachtų. Vėliau istorijos vadovėliuose tai buvo pavadinta Diunkerko stebuklu. Per pora dienų į Angliją evakuota ketvirtis milijono karių.

Istorijos vadovėliuose buvo stebimasi, kodėl pavyko ši evakuacija, nes jos sėkmingą baigtį nulėmė tai, kad vokiečių 1-osios tankų divizijos sėkmingas puolimas Diunkerko link gegužės 24 buvo sustabdytas Hitlerio įsakymu. To įsakymo priežastys nėra tiksliai žinomos iki šiol, istorikai pateikia įvairias versijas.

Netrukus po to prasidėjo oro mūšiai už Angliją, bet britai jau buvo gavę naujų lėktuvų iš Amerikos, prisidėjo pilotai, pabėgę nuo hitlerininkų ir nuo bolševikų iš žemyno – čekoslovakai, lenkai, buvo ir lietuvių.

Reiktų patikslinti kada britai gavo tuos amerikietiškus lėktuvus, nes iš teksto galima suprasti, kad jie gauti per labai trumpą laiką.

Dėl nesuprantamų priežasčių Hitleris delsė ir Anglijos nepuolė.

Puolė, bet tik iš oro. Pilti sausumoje jis neturėjo tam reikiamų priemonių – laivyno.

Vietoj to 40-ųjų liepą jis įsakė savo generolams suplanuoti sovietų Rusijos užėmimą. Geneali britų žvalgybos provokacija, pakišant Berlynui teorinius maršalo Šapošnikovo apskaičiavimus, kad sovietams verta pradėti karą pirmiesiems – užimti Rumunijoje Ploešti, tada beveik vienintelį vokiečiams prieinamą skysto kuro šaltinį, turbūt turėjo reikšmę, bet Rusijos užėmimas buvo Hitlerio planuose nuo seno. Dar savo knygoje „Main kampf“ jis kliedėjo, kad vokiečiams būtinas „lebensraum“ – erdvė gyventi ir ją matė būtent Rytuose. Dabar visi žinome, kad tautos gerovė nepriklauso nuo jos ploto. Vienas pavyzdys – Rusija, Kazachstanas, Argentina, Afrikos šalys. O naujos gyventojų civilizacijos lygio ir santvarkos demokratiškumo – Olandija, Belgija, Liuksemburgas, Anglija, dabartinė Vokietija, skandinavų šalys. Bet Hitleris ir jo šalininkai tokių derybų nesuprato nei mokėjo apie tai galvoti. Hitleris pasakė savo generolams, kad jeigu smogsime 41-ųjų gegužę, per penkis mėnesius viskas bus sutvarkyta.

Klausimas – kada Hitleris tai pasakė? 1940 liepą? Gegužės mėnesis Barbarosos plane arba kitaip Direktyvoje Nr.25 paminėtas 1940 gruodžio mėnesį.

Rėmė tą mintį – esu priverstas tą pasakyti – ir vokiečių tauta. Gestapas neoficialiai padarė gyventojų apklausą ir nuomonė buvo gan vieninga – vokiečių tauta manė, kad Rusijos plotus užimti reikia. Padėtis atrodo palanki: po Prancūzijos žlugimo vienintelė Anglijos atrama buvo Amerika, vienintelė viltis – Rusija. Bet Amerika toli, Ruzveltą blokuoja nesikišimo į Europos reikalus šalininkai, o Rusija čia pat. Kai ji bus sumušta, ir Anglija turės pasirašyti taikos sutartį. Buvo matoma, beveik visa Vokietija buvo apsvaigusi nuo lengvos pergalės prieš Prancūziją, patikėjo fiurerio genialumu, o jis numojo ranka į Napoleono patirtį, kurį nugalėjo juk ne Kutuzovas, o gamta, ir į savo paties įspėjimus, kad Vokietijai negalima kariauti dviem frontais. Rusija iš tikro buvo silpna kaip niekad, išnaikinusi savo karininkiją.

Mitas apie „išnaikintą karininkiją“ labai gajus, dažnai įsigudrinama pridėti priekyje žodelį „visą“.

Viską paskaičiavus hitlerininkams paaiškėjo, kad ekonominiu požiūriu jie laimėjo, bet gavo labai nedaug – visos būtinos žaliavos buvo ne Vakarų Europoje, o Rusijoje ir kolonijose. Taip buvo pasirinktas kelias į savižudybę.
Maždaug tuo pačiu metu kitoje pasaulio dalyje, Japonijoje, jos aukšti kariškiai padarė sprendimą, kuris vėliau paaiškėjo irgi buvo savižudiškas. Tai, kad Vokietija sutraiškė Prancūziją ir susilpnino Angliją, jiems buvo auksinė proga, bet proga daryti ką? Tradiciniu Japonijos priešu visada buvo Rusija, ne Anglija ar Amerika. Trijų vadinamų ašies valstybių Italijos, Japonijos ir Vokietijos pakto slaptuose punktuose buvo pasiskirstyta pareigomis. Japonija – užpuls Sibirą. Tačiau Molotovo – Ribentropo paktas viską sujaukė. Japonija viena nenorėjo kariauti su Rusija, ypač po to nuo Žukovo gavo į kaulus prie Chalchin Golo ir Chasano ežero.

Gavo į kaulus ir prie Chalchin Golo, ir prie Chasano ežero. Tik štai Žukovas japonams davė į kaulus tik prie Chalchin Golo, prie Chasano ežero jis nebuvo, tuo metu jis buvo dar mažai kam žinomas kavalerijos korpuso vadas.

Bet milžiniškai karinei mašinai Japonijos reikėjo darbo. Dar 1931 Japonija įsiveržė į Kiniją, užėmė jos šiaurinę dalį Mandžiūriją, sukūrė marionetinę valstybę Mandžu-ho ir karaliumi pastatė mažą berniuką. Japonija beveik neturi natūralių iškasenų ir nutarė, kad jų reikia pasigrobti. Kažkodėl dabar turi iki valios visko. Pasirodo, pirkti yra pigiau negu grobti. Kinija pasipriešino. Japonai žiauriai elgėsi su okupuotų provincijų kinais ir žygiavo į šalies gilumą. Nebuvo labai sunku, tuometė Kinija buvo biri valstybė, be to joje vyko savas pilietinis karas. Čan Kai Ši nacionalistai iš vienos pusės, Mao Dze Duno komunistai iš kitos. Pastariesiems iš Maskvos buvo įsakyta – su japonų okupantais nesipešti, laukti, kol čankaišistai nusilps, išvargs ir tada, žlugus Japonijai, paimti valdžią. Taip ir buvo padaryta, bet mes šiandien ne apie tai.
40-aisiais metais hitlerininkams pavergus beveik visą Europą karinė Japonijos vadovybė (o kitokios nebuvo) turėjo pasirinkti kelią kuriuo eiti toliau. Knietėjo pulti Sibirą, bet jėgų santykį jie buvo apskaičiavę geriau negu vokiečiai, be to netoliese stūksojo Mao armija, kuri būtinai stotų už sovietus. Kitas kelias buvo į pietus – užpulti prancūzų, olandų ir britų kolonijas ir taip apsirūpinti žaliavomis. Bet Amerika, kuri jau nuo 31-ųjų reikalavo, kad japonai pasitrauktų iš Kinijos, tada visai pasiustų ir užblokuotų Japoniją. Susidūrimo su ja vis tiek neišvengti. Tada buvo nutarta, buvo nutarta blogiausia – padaryti šuolį į nežinią, užpulti pačią Ameriką. Pirmu žingsniu sunaikinti jos karinį Ramiojo vandenyno laivyną, amerikiečių trumparegiškai suvarytą į vieną vietą, Perl Harboro uostą Havajų salose. Taip ir buvo padaryta. Amerikos laivynas buvo sunaikintas, karas pradėtas. Žinote ką dabar atranda nustebę istorijos tyrėjai? Pasirodo, nei vienas to laiko Japonijos generolas nežinojo kaip tokį karą galima laimėti. Net nežinojo kaip tokį karą galima nutraukti. Perl Harboro užpuolimas turėjo tiesioginę įtaką ir Lietuvos likimui.
Europoje tuo metu buvo elgiamasi ne ką išmintingiau. Italijos diktatorius Musolinis padarė irgi savižudiškų sprendimų. 41-ųjų pavasarį užpuolė Graikiją.

Ponas Algimantas tikriausiai nustebs – Italija užpuolė Graikiją ne 1941-ųjų pavasarį, o gerokai anksčiau, t.y. 1940 spalio 28.

Protingų tokio žingsnio priežasčių surasti sunku. Musolinis pyko, kad ašies trijulėje su juo mažai skaitomasi, vos ne kvaileliu jį laiko. Šalies gyventojai irgi nebuvo taip vieningai susibūrę apie jį kaip vokiečiai apie fiurerį. Italams patiko Musolinio retoriką apie buvusios Romos didybės atkūrimą, bet jo kariniai žygiai – karas Abisinijoje, Albanijos užgrobimas 39-aisiais parodė, kad italų armija nekokia, o jos vyriausiasis vadas Musolinis netikęs. Norėjosi kaip nors kompensuotis. Musolinis pasakė Herakui Čiano, savo užsienio reikalų ministrui – Hitleris visada mane stato prieš įvykusį faktą, aš jam atsakysiu tuo pačiu, jis iš laikraščių sužinos, kad įžengiau į Graikiją. Tikrai, Hitleris užsiuto ir turėjo dėl ko. Jis kaupė jėgas Sovietų Sąjungos užpuolimui, o šis Musolinio žingsnis pakėlė ant kojų visus Balkanus. Ir graikai gynėsi, ir prie jų jungėsi jugoslavai. Hitleriui teko ten mesti jėgas, o sovietų užpuolimą atidėti. Vietoj gegužės, kaip buvo planuota, puolimą teko pradėti birželį.

Pasakius vieną klaidingą faktą (Graikijos užpuolimo data), daroma kita, taip pat klaidinga išvada. Kaip jau minėta, italai užpuolė Graikiją 1940 spalio 28. 1940 gruodžio 13 Hitleris pasirašo Direktyvą Nr.20 (kodinis pavadinimas „Operacija Marita“), kurioje 1941 metų kovo mėnesį įžengti į Graikiją ir užimti šiaurinę Egėjo jūros pakrantę. Ir tai suprantama – prieš Sovietų Sąjungos puolimą Hitleris norėjo užsitikrinti savo pietinio sparno saugumą. Gi operacija „Barbarosa“ (Kitaip – Direktyva Nr.21) buvo patvirtinta 1940 gruodžio 12. Taigi, Hitleris, pasirašydamas direktyvą ir numatydamas preliminarų Sovietų Sąjungos puolimo laiką žinojo apie vykstantį italų – graikų karą.

Jam pritrūko laiko Maskvai užimti. Žiema pagavo, o Vermachtas nebuvo paruoštas kariauti žiemą. Dėl to ir karas, ir visa padėtis Europoje nuėjo kita kryptim.

Eilinis mitas. Jei ne žiema, jei ne pūgos, jei ne šalčiai…Kalbėta apie tai ir ne kartą. Šioje svetainėje – taip pat.

Svarbiausia, kad Italija neturėjo JOKIOS rimtos priežasties Graikiją užpulti. Ji kažkada yra buvusi Romos imperijos kolonija, prieš du tūkstančius metų. Labai svarbi priežastis!
Stalinas irgi padarė kelias didžiules klaidas tais lemtingais metais, bet kadangi tai arčiau mūsų „parapijos“, mes jas žinome neblogai. Bet gal ne visi žino KOKIOS milžiniškos buvo tos klaidos ir kiek jų buvo prigriozdota. Ne kartą buvo nagrinėtos, todėl leiskite paminėsime tik „raganiškas“, sveiku protu nesuvokiamas tos situacijos puses. Stalino požiūris į Hitlerį tai ne klaida, tegul ir didelė ir ne epizodas, o viso Antro pasaulinio karo raktas. Stalinas pasitikėjo Hitleriu taip, kaip įsimylėjęs meilužis, kuris savo širdies damoje mato tik tai, ką nori matyti, o ne tai kaip iš tikro yra. Tą dviejų diktatorių, dviejų žudikų dvasinį bendrumą stiprino Lenkijos bei visos Rytų Europos pasidalinimas nuo Moldavijos iki Baltijos, etninių vokiečių repatriacija iš Volynės, Besarabijos ir Baltijos kraštų. Svarbiausia, Stalinas buvo šventai įsitikinęs, kad Vokietija negali pajudėti iš vietos tol, kol nesusidoros su Anglija, kas tiesmukiškai galvojant būtų teisinga. Stalinui į galvą neatėjo, kad gali būti kiti, sudėtingesni scenarijai. Kvailystės lipo viena ant kitos į vieną didžiulę krūvą. Hitleris nepakankamai įvertino Raudonosios Armijos galią, matydamas kaip ji klupo prieš mažąją Suomiją, žinodamas, kad išnaikinta žymi karininkų dalis, žinodamas, kad dauguma gyventojų nekenčia bolševikų.

Vėl tie išnaikinti karininkai. Šį kartą – „žymi dalis“.

Teisybė. Bet jis nesuprato, kad priešui įsiveržus tai tampa antraeiliu dalyku, o Tėvynės gynyba – pirmaeiliu. Stalinas savo ruožtu pervertino Raudonąją Armiją ir nesivaržė ją girti. 1941-ųjų gegužės 5-ąją (buvo likę pusantro mėnesio iki nacių užpuolimo) 1500 kareivių Kremliuje pasakė kalbą, kurioje pareiškė, kad vokiečių armija nėra nenugalima, kad Raudonoji moderni, skirta puolimui armija.

Kalbą tai pasakė, bet jos klausė ne kareiviai, o aukštųjų karo mokyklų absolventai.

Tai derinosi su britų Hitleriui pakišta provokacija, kad sovietai neva ruošiasi užpulti hitlerininkus. Stalinas buvo tiek tikras dėl savo karinių ir geopolitinių apskaičiavimų, kad nekreipė dėmesio į aiškius artėjančio puolimo požymius – milžiniškos vokiečių armijos koncentracija pasienyje, kasdieninius žvalgomųjų lėktuvų skraidymus virš sovietų teritorijos (na tarsi galėjo būti kokia nors kita tokių skraidymų priežastis), į savo žvalgybos, neutralių šalių diplomatų ir vokiečių dezertyrų įspėjimus. Visa tai laikė britų intrigomis.

Pasienyje ta armija buvo sukoncentruota tik prieš pat puolimą; virš vokiečių teritorijos žvalgomaisiais skrydžiais skraidė ir sovietiniai lėktuvai; dezertyrai „pabiro“ tik prieš pat karą.

Net uždraudė maskuoti savo kariuomenės aerodromus ir poligonus.

Aerodromus maskuoti buvo leidžiami įsakymai vienas po kito. Kaip tie įsakymai buvo vykdomi – kitas klausimas.

Matydami visa tai (o jie matė) vermachto štabo karininkai turėjo kvatoti iki nukritimo. Aukšti Stalino karininkai, nors matė artėjančią nelaimę, nedrįso Stalinui prieštarauti, žinojo kas nutiko maršalui Tuchačevskiui, pilietinio karo didvyriui, visų Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadui kai jis pasirodė esąs protingu ir buvo kariuomenėje mylimas. Stalinas įsakė jį sušaudyti. Diktatoriai nekenčia net galimų varžovų.

Vokietijos ginkluotųjų pajėgų struktūroje nebuvo tokio darinio „vermachto štabas“, bet nesileisime į tas smulkmenas, geriau apie Tuchačevskį. Ar tikrai jis buvo „visų Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadas“? Mano žiniomis aukščiausios jo eitos pareigos – gynybos liaudies komisaro 1-asis pavaduotojas.

Hitlerininkų užpuolimas 1941 birželio 22 jam buvo toks nelauktas šokas, nuo kurio jis atsigavo tik po kelių savaičių.

Labai paplitęs mitas – Stalinas per tas pora savaičių buvo nuo visų pasislėpęs ir su niekuo nebendravo.

Per tą laiką pakrikusiai Raudonajai Armijai vadovavo tik lauko vadai.

Reiktų suprasti maždaug taip – kas kaip išmanė, taip vadovavo? Stalino juk nėra, jis šoke…

Amerikos prezidentas Ruzveltas negalėjo daryti jokių kategoriškų sprendimų ir paskelbti karą, nors to labai norėjo – rankos buvo Kongreso ir visuomenės nuomonės surištos. Jis galėjo tik vykdyti politiką, kuri buvo pavadinta „politika ant karo ribos“, padėti „pusbroliui“ – Didžiajai Britanijai. Pasakė, kad kai dega kaimyno namas, jam reikia padėti. Amerikiečiams tai patiko, tai buvo jų charakteryje. Paskelbė, kad reikia skubiai pastatyti 50 tūkstančių lėktuvų britams ir sau. Amerikos publika tai irgi suprato, be to darbo duoda žmonėms, atsiranda išeitis iš 10 metų siautusios ekonominės krizės. Ruzveltui padėjo japonai 41-ųjų gruodį užpuolę Perl Harborą o paskui prie jų prisijungė ir vokiečiai, paskelbę Amerikai karą. Jūs tik pagalvokit. Gruodis. Vokietija kariauja su sovietais, trupina savo dantis į Maskvos prieigas. Japonija, sąjungininkas, užuot užpuolę Sibirą ir atsikandę didelį jo gabalą (nes Stalinas nebūtų galėjęs atitraukti iš Europos net mažos kariuomenės dalies ir pasiųsti ją į Tolimuosius Rytus), smogė per nieko jai negrasinusią amerikiečių bazę Honoluluose ir įsivėlė Ramiajame vandenyne į karą, kurio neįmanoma (žino pati) laimėti. Kaip tą paaiškinti? Sovietų vadovybei tai buvo dangaus palaima. Tapo aišku, kad Japonija negalės nieko daugiau daryti – turi karą Kinijoje ir karą su Amerika. Tai leido sibiriškų divizijas susodinti į traukinius ir mesti, šiltai apsirengusius, neišbarsčiusių ginklų besitraukiant, nedemoralizuotų nuo pralaimėjimų į mūšį prie Maskvos, kas nulėmė mūšį ir iš esmės visą karo eigą, nes įstūmė mažai resursų turinčią Vokietiją į ilgą karą dviem frontais, kaip ir per Pirmąjį pasaulinį.

Reiktų suprasti taip – kai tik Japonai atakavo Perl Barborą, tą pačią dieną sibirietiškas divizijas pradėjo sodinti į vagonus. Taip? Priminsiu, kad ta japonų ataka buvo įvykdyta 1941 gruodžio 7. Gi mūšis dėl Maskvos jau buvo pakrypęs į kitą pusę – Raudonosios Armijos kontrataka prasidėjo gruodžio 5. Taip, labai daug padėjo ginti Maskvą sibiriečių divizijos, nes jos atsirado gerokai anksčiau, nei kad buvo įvykdytas Perl Harboro užpuolimas.

Tuo pat metu, 41-ųjų gruodį Hitleris sugebėjo padaryti dar du kvailus ir savižudiškus sprendimus. Būtent tada, kai jo armija įstrigo prie Maskvos, jis susigalvojo paskelbti karą Jungtinėms Valstijoms ir (tai jau buvo slaptas sprendimas) išžudyti visus Europos žydus. Šaknys buvo pačioje Hitlerio ideologijoje. Jis niekino amerikiečius, laikė juos nesugebančiais grumtis išlepėliais, o žydus matė kaip demonišką jėgą, sukėlusią Pirmąjį pasaulinį karą, nulėmusius Vokietijos pralaimėjimą ir kaip Vakarų supuvimo priežastį. Visa tai niekai, kliedesys, bet šeši su puse milijono žmonių už jį sumokėjo gyvybėmis. O Hitleris ne tik padėjo Ruzveltui įžengti į karą su visa Amerikos pramonės galybe ir pakėlė ant kojų visus pasaulio žydus, o jie moka susivienyti mirtino pavojaus akivaizdoje, visada randa būdų kaip pakenkti savo priešui ir turi milžiniškus finansinius rezervus.
Trys diktatoriai, trys tų nevykusių sprendimų autoriai už savo klaidas sumokėjo gyvybėmis. Hitleris nusižudė, Musolinį sušaudė, o po to dar už kojų pakorė italų partizanai, o Japonijos faktiškasis diktatorius Tojo buvo tarptautinio karo tribunolo nuteistas ir su bendrais pakartas už karinius nusikaltimus. Ketvirtasis, Stalinas, teko tarp nugalėtųjų ir pragyveno dar aštuonerius metus. Mirė sava mirtimi, vienų dievinamas, kitų mirtinai nekenčiamas. Bet jo imperija irgi ne kažin kiek ilgai laikėsi, galų gale vis tiek subyrėjo.
Negalime spręsti apie istorinius įvykius ir minėti vien to laikotarpio vadovų klaidas. Taip, klaidos buvo neįtikėtinai kvailos, už jas ne tik tie trys minėti sumokėjo savo galvomis. Pakarta buvo daug daugiau Vokietijos, Japonijos, Italijos, prie jų prisijungusių Vengrijos, Rumunijos ir kitų valstybių vadovų. Buvo dar du svarbūs veiksniai. Pirmas – tai įvykių samplaika. Vieni įvykiai stumia kitus. Blogas ašies valstybių veiksmų derinimas tarpusavyje. To išdavoje visko griūtis. Nebūtų Musolinio vadovaujama Italija užpuolusi Graikijos, Hitleris būtų galėjęs pradėti savo žygį į Rytus dviem mėnesiais anksčiau, gegužę, taip kaip ir buvo planuota.

Turiu eilinį kartą nuvilti. Negalėjo Hitleris pulti gegužės 15, net jei nebūtų problemų su Graikija, Jugoslavija ar Kreta. O negalėjimo priežastis – orai. Įklimpęs būtų nuo pat pirmos puolimo dienos, nes 1941 metais pavasarinis polaidis tęsėsi iki gegužės pabaigos.

Beje, Hitleriui pradėjus savo karą gegužę, o ne birželio 22-ąją, nebūtų ir baisiųjų birželio 14-osios trėmimų Lietuvoje. Būtume išsaugoję dešimtis tūkstančių mūsų veikliausiųjų savo žmonių bei patriotų. Kita vertus, nebūtume pamatę tikrojo sovietų veido. Kai kurie tada dar turėjo iliuzijų – Vilnių mums atidavė! O Hitleris būtų užėmęs Maskvą, perskėlęs Sovietų Sąjungą į dvi dalis, tada ir Murmanskas jam atitektų – Norvegija jau buvo užimta, nuo jos iki Murmansko ranka paduoti. Amerikos pagalba Rusijai būt neįmanoma.

Gal būt ir taip, bet tokiu atveju tikriausiai būtume iki galo pamatę tikrąjį vokiečių veidą. Kas dabar atsakys, kuris tas veidas „gražesnis“.

Ir nespėliokim kas būtų toliau – tuščias laiko gaišimas.

Visiškai pritariu. Tikrai tuščias laiko gaišimas, bet ponas Algimantas ir toliau tuščiai gaišta laiką ir spėlioja.

Likime prie faktų. Būtų Toja vadovaujama Japonija palaukusi bent pusę metų, nepuolusi Amerikos, o puolusi Rusijos Tolimuosius Rytus, kas jai arčiau ir būtų buvę naudingiau, tuoj po Hitlerio žaibo karo Rusijoje pradžios, apie kurio pradžios datą Japonijos vyriausybė puikiai žinojo, Stalinas nebūtų galėjęs mesti sibiriokų divizijų į Maskvos frontą. Ir vėl Sovietų Sąjunga sužlugdyta.

Vieną priežastį kodėl nepuolė Japonija Sibiro autorius pasakė laidos pradžioje – tiesiog nenorėjo eilinį kartą „gauti į kaulus“. Kitą priežastį pasakė taip pat – prekiauti pigiau, nei užkariauti. Japonija buvo sudariusi su Sovietų Sąjunga nepuolimo sutartį ir iš jos sėkmingai pirko žaliavas. Apie Amerikos užpuolimo datą ir sibiriokų divizijų metimo prie Maskvos datą minėta aukščiau.

Antras svarbus veiksnys tai gyventojų, piliečių nuotaikos ir apsisprendimai. Negalime visko suvesti tik į vadovų klaidas, nors jie tais metais turėjo absoliučią valdžią ir valdė propagandos mechanizmus. Eilinius gyventojus irgi buvo pagavęs kažkoks kvaitulys. Protingi, darbštūs vokiečiai užsidegė idėja užkariauti pasaulį, patikėjo rasinio pranašumo teorijomis. Taip, jie pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ir jautėsi įskaudinti jo pasekmių, bet tai nepateisina kvailumo nei entuziastingo dalyvavimo žudant kitas tautas ar gyvuliško elgesio su belaisviais. Austrai savo nepriklausomybę Hitleriui po kojomis su džiaugsmu padėjo patys. Kam italams reikėjo plėšytis, siekiant atkurti Romos laikų didybę, kai pusė šalies juodą vargą tebevargo? Nesakykite, kad rusai himnus Stalinui ar savo labai šaunias dainas sakykim где так вольно дышить человек dainavo visiškai nenuoširdžiai, nors už lango dundėjo Gulago traukiniai, nekalti žmonės ir nusipelnę bolševikai buvo statomi prie sienos.
Bepigu žiūrėti į praeitį iš mūsų dienų aukštumos, kai žinai kas dėl to pasidarė. Tada aiškumo nebuvo. Darantieji sprendimus ne tik negalėjo matyti ateities, bet net neturėjo visos informacijos apie tada buvusią padėtį.

Visiškai sutinku. Todėl ar galime visus tuos gerus ir visai negerus valdovus apšaukti kvailiais, o jų sprendimus vadinti kvailystėmis?

Ir visgi rasti bendrą tų klaidų vardiklį galime, jis akivaizdus. Tai – vienvaldystė, diktatoriška valstybės santvarka. Tik ji leidžia daryti kolosalines klaidas, jas ilgai slėpti, organizuoti įvairiapusišką, tobulą, kartais net už širdies griebiančią propagandą, kurstyti žemuosius žmonių instinktus. O minioje, kai aplink tokie patys, instinktai padidėja dešimteriopai. Padaryti iš tautos sau pjedestalą ir vesti ją, klykiančią iš džiaugsmo, į beprotišką pabaigą.
Kartais ir pas mus galima užgirsti nuomonę, kad diktatūros arba apskritai stiprūs autoritariniai režimai sprendimus daro greičiau, veržliau negu demokratijos, kurios kartais juda kaip paralyžiuotas vėžlys Ta problema yra ir jos išvengti nelengva. Tačiau būdami laisvi spręsti taip kaip jie nori, diktatoriai galų gale padaro savižudiškus sprendimus ir diktatūros visada žlunga, įstumdamos į kančias savo piliečius kur tai bebūtų – Japonija, Argentina ar Vokietija. Didžiosios Britanijos premjeras Čerčilis ir Amerikos prezidentas Ruzveltas buvo priversti ilgai įrodinėti savo šalių opozicijai ir piliečiams, gaišti laiką. Amerikoje privalomosios karo tarnybos įstatymas, be kurio būtų buvę neįmanoma sukurti armiją, Kongrese 1941-ųjų rugpjūtį buvo priimtas tik vieno balso dauguma. Tačiau dėl to jų daromi sprendimai buvo įžvalgūs ir išmintingi, apgalvoti.
Ar visada taip būna? Prisiminkime Čekoslovakijos pavyzdį. Ar ne demokratiškomis vadinamos šalys atidavėją Hitleriui?
Demokratijos kartais pralaimi diktatūroms mūšius, taip yra buvę, bet karus visada galų gale laimi demokratijos.

Apibendrinant. Nelabai supratau ką ponas Algimantas norėjo šia laida pasakyti. Ir nuobodoka man ji pasirodė. O dar tos elementarios klaidos… Nors tai, kad autorius nelabai giliai susipažinęs su Antrojo pasaulinio karo istorija buvo matyti iš keleto anksčiau transliuotų laidų. Ši tik patvirtino tai. Geriau jis kalbėtų apie tai, ką tikrai išmano.