Literatūros apie lietuvius, Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusius Raudonosios armijos sudėtyje, yra gana daug, tačiau beveik visa ji mus pasiekė iš sovietmečio. Jau vien todėl mes ne visada galime pasikliauti jos objektyvumu. Tuo tarpu apie lietuvius vokiečių kariuomenėje dokumentinėje istorinėje literatūroje žinios yra gana epizodinės. Nebent galima paminėti platesnę istoriko Arūno Bubnio studiją apie lietuviškų policijos bei apsaugos dalinių veiklą, tačiau ten nerasime duomenų apie lietuvius veikiančioje fronto armijoje. Taip pat apie lietuvius Vermachte yra rašęs buvęs „Kardo” žurnalo redaktorius Antanas Martinionis, be to, teko skaityti keletą straipsnių periodikoje šia tema. Tiesa, tie straipsniai gana abstraktūs – be pavardžių ar kitų konkretybių.

Kodėl ši tema taip menkai nagrinėjama? Yra paskelbta išties nemažai istorinės faktinės medžiagos, liudytojų prisiminimų ir t.t. apie pirmaisiais karo mėnesiais siautėjusias vadinamąsias ainzackomandas, kuriose, deja, taip pat buvo ne vienas mūsų tautietis.

Čia yra svarbūs du dalykai. Pirmiausia, norint kalbėti apie veikiančioje Vokietijos armijoje tarnavusius lietuvius, reikia rasti šaltinių vokiškuose archyvuose. Juk priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje nebuvo suformuota grynai lietuviškų Waffen-SS dalinių, kovojusių Rytų fronte. Vadinasi, jų reikėtų ieškoti vos ne paraidžiui kitų vokiškų dalinių sudėtyje. O tai labai sudėtingas ir nelabai pigus darbas. Tačiau svarbiausia priežastimi, kodėl šia tema beveik nesidomima, reikėtų laikyti konjunktūrą.

Tai skamba gana keistai. Juk gyvename, kaip teigiama, atviroje demokratinėje visuomenėje, kuri teoriškai turėtų nebijoti ar bent jau nevengti savo tautos istorijos, kad ir kokia ji būtų. Kuo ta konjunktūra pasireiškia?

Pirmiausia tuo, kad ši tema ilgą laiką, o dažnai ir dabar, yra tabu – nemadinga ir nepopuliaru šnekėti apie karo pralaimėtojus, juolab kad jais iki šiol dar gasdinami vaikai būtais ir nebūtais dalykais. Kur kas madingiau šiandien rašyti knygas apie, tarkime, kokį anglų karo aviacijos naikintuvų eskadrilės pilotą Marcinkų, kovojusį antihitlerinės koalicijos pusėje. Taip tarsi niekas neįžeidžiamas, pagerbiamas net Vakaruose pripažintas karo didvyris, dalyvavęs savo kolegų pabėgime iš nacių nelaisvės ir pan. Tiesa, dabar nelabai madinga šnekėti ir apie tuos lietuvius, kurie kovėsi bolševikų pusėje, tačiau, kaip minėta, apie juos jau prirašyta ir prišnekėta pakankamai daug sovietmečiu.

Turime vieno lietuvių kario prisiminimus. Jis kovėsi tiek vokiečių, tiek ir sovietų pusėje, o po to dalyvavo ir antisovietiniame pogrindyje. Kol kas žinomi bent du tokie atvejai. Vienas žmogus šiandien gyvena Vilniuje. Jo pavardė Edvardas Svilainis. Jis po 1941-ųjų Birželio sukilimo vos 16-os metų išėjo į lietuvišką batalioną, kovojusį Rytų fronte Vokietijos armijos sudėtyje. Ten jis išėjo gelbėdamasis nuo gestapo persekiojimo, nes naciams atėjus į Lietuvą jam teko šiek tiek dalyvauti ir antinaciniame pogrindyje, padirbinėti dokumentus, spausdinti ir platinti įvairius atsišaukimus ir pan. Štai ką jis prisimena:

Dokumentuose pakeičiau savo gimimo metus – pasisendinau, kad į kariuomenę priimtų. Nes dėtis kaip ir nebuvo kur, nuvažiavus pas mamą grėsė areštas. Kaip tik į savisaugos dalinius buvo renkamas kontingentas – reikėjo penkių tūkstančių vyrų kovai su raudonaisiais partizanais, tiltų ir kitų objektų apsaugai. Apmokymai vyko Prienuose, o po to išmėtė po paskirties vietas. Bet pajutau, kad Gestapas vis tiek lipa ant kulnų. Ir kaip tik tuo metu iš Rytų fronto atvažiavo pailsėti 10-tasis lietuvių batalionas. O jiems papildymui reikėjo žmonių – štai taip mes savanoriais išėjome kautis į Rytų frontą. Kuo toliau nuo Gestapo. Tai buvo grynai lietuviškas batalionas – tik uniformas dėvėjome vokiškas, bet ant jų buvo trispalviai lietuviški ženklai, vadovavo mums lietuviai karininkai. Taip aš, eidamas septynioliktus metus, atsidūriau Rytų fronte, prie Ilmenio ežero, vėliau teko kautis prie Ostrovo miesto. Iš jo rusai mus išmušė. Tiesa, lietuviai buvo pirmosiose linijose, o vokiečiai buvo užėmę pagrindines pozicijas. Taip kad lietuviams pasitraukus, pagrindinė vokiečių jėga rusų puolimą sulaikė.

1 pav. Lietuvių apsaugos bataliono kariai prie raudonųjų partizanų susprogdinto traukinio
(Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

Po šių kautynių 10-ąjį lietuvių batalioną performavo į 256-ąjį ir iš fronto pervedė į užnugarį kovai su raudonaisiais partizanais. Užėmėme ruožą nuo Opočkos beveik iki Latvijos sienos. Ten tokios miškingos ir pelkėtos vietos – raudonųjų partizanų knibždėte knibždėjo. Ten buvo blogiau negu fronte. Vadovavo mums kuopos vadas kapitonas Plėvokas.

Dėl ko lietuviai ėjo tarnauti į okupacinę vokiečių kariuomenę per karą ir dėl svetimų interesų rizikuodavo savo gyvybėmis?

Daugeliui mūsų teko eiti tarnauti į okupacinę rusų kariuomenę, ir mažai kas liko tuo sužavėtas. Kalbant banaliai, mažos tautos karo metais turėjo rinktis iš dviejų blogybių mažesnę. Tie patys lietuviai, latviai ar estai, kovoję Vermachto ar kariniuose SS daliniuose, kovėsi už savo valstybes, o ne už Hitlerio interesus, šventai tikėdami Nepriklausomybės perspektyva. Kita vertus, kartu tai buvo ir kova prieš liūdno atminimo bolševizmą, po 1940-ųjų okupacijos atnešusį mums daugybę nuostolių. Tai gana aiškūs dalykai, tačiau kartais gal sąmoningai, gal ne tai gerokai supainiojama.

2-3 pav. Juozo Streikaus namiškiams iš Rytų fronto parsiųsta fotografija
(Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

O painiava pirmiausia prasideda nuo to, kad vokiečiai karo metais be išlygų nuolat tapatinami su naciais, su nacionalsocializmo ideologija, kaip ir rusai tapatinami su bolševikais, nors šiame teiginyje, žinoma, kur kas daugiau tiesos. Taip, galima sutikti, kad elitinės vokiškosios Waffen-SS divizijos buvo smarkiai ideologizuotos. Tokios, kaip „Totenkopf“, „Leibstandarte Adolf Hitler“, „Wiking“, „Hitlerjugend“ ar „Das Reich“. Tačiau niekada nesutiksiu, kad tokios pat buvo ir latvių 15 bei 19 SS divizijos, ar estų 20-oji. Nėra ką kalbėti apie Vermachto dalinius, kuriuose ideologiniai dalykai apskritai beveik nebuvo akcentuojami, ir tam priešinosi netgi daugelis armijų ar armijų grupių vadų, kurie vėliau ir sudarė gana rimtą opoziciją Hitleriui. Paprasčiau sakant, vokiečiai kovėsi už savo Tėvynę, jie buvo tokie pat kariai, savo šalies patriotai, kaip anglai, rusai ar amerikonai. Svetimšaliai visose šiose kariuomenėse kovojo taip pat ne iš meilės nacizmui ar komunizmui.

Vadinasi, net nebandome įžvelgti skirtumų tarp karių dviejose kariaujančiose stovyklose? O kaip tuomet agresijos veiksnys? Juk sunku dabar paneigti, kad bent jau formaliai agresoriumi pasaulyje laikoma Hitlerio Vokietija.

Būtent todėl ir kalbėjome apie konjunktūrą. Nes iki šiol viena Vokietija laikoma agresore. O kodėl pamirštama Stalino Rusija, inicijavusi ir pasirašiusi Ribentropo-Molotovo paktą, o po to ramiai užpuolusi Baltijos valstybes, Suomiją ir Lenkiją? O kodėl nekalbama apie Miuncheno trijulę, kai Čerčilis su Deladje galėjo bent pabandyti sustabdyti Hitlerio agresiją, nepadovanojant jam Čekoslovakijos? Pagaliau, kodėl pamirštama liūdnai pagarsėjusi Versalio sutartis, kurioje kokio nors Hitlerio atsiradimas buvo tiesiog užkoduotas?

Štai iškilūs Vakarų politikai vis vien važiuoja į Maskvą kažko švęsti. O jei vadinami klaidomis Miunchenas ar Versalis, tai kodėl tuomet nelaikome klaida 1939-ųjų rugsėjo 1-osios ar juo labiau Vokietijos puolimo prieš Rusiją? Visa esmė ne pavadinimai, o interpretacijos. Tos interpretacijos itin nepalankios visiems, kurie kovėsi Vermachto sudėtyje su bolševikais ar anglosaksais. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl apie lietuvius Vokietijos kariuomenėje tiek mažai paskelbta medžiagos.

Tačiau šnekėkime žinomais pavyzdžiais. Ką galėtume paminėti iš žymesnių lietuvių – Vokietijos kariuomenės karių?

Pirmiausia galėtume paminėti 7-ojo lietuviško savisaugos bataliono vadą kapitoną Joną Semašką, 1945-aisiais gavusį ir Vermachto majoro laipsnį. 1943-ųjų pradžioje kartu su feldmaršalo Fridricho Pauliaus 6-ąja armija 7-asis lietuvių batalionas kovėsi pirmosiose fronto linijose prie Stalingrado ir pateko į apsupimą. Jonas Semaška gavo apsuptosios armijos štabo viršininko Arturo Šmito leidimą kartu su visu lietuvišku batalionu prasiveržti pro tris apsupimo žiedus.

4 pav. Jonas Semaška
(Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

Yra žinoma, kad Semaška išvedė iš apsupties 400 lietuvių karių iš 700 buvusiųjų batalione. 23 bataliono kariai lietuviai, tarp jų ir Semaška, buvo apdovanoti Karo nuopelnų kryžiais su kalavijais. Tarp apdovanotų karių buvo ir leitenantas Petras Mikelskas, dalyvavęs daugelyje durtuvų kautynių. Yra žinoma dar viena įdomi istorija, kai Jonas Semaška įsakė sušaudyti vokiečių karininką už tai, kad šis su savo kariais pasitraukė iš pozicijų prie Pskovo, palikdamas apsuptyje lietuvius. Lietuviai tada vėl prasiveržė iš apsupties, o Semaška susirado tą karininką… Jonas Semaška pokario metais tapo Žemaičių partizanų apygardos vadu, buvo bolševikų suimtas ir sušaudytas bei užkastas Tuskulėnuose.

Iš žymesnių Vermachto karių dar galime paminėti snaiperį Bronių Sutkų, sunaikinusį mažiausiai 209 rusų kariškius, ne kartą buvusį ekstremaliose situacijose, apsupimuose, ne kartą bandytas sunaikinti, tačiau iki pat karo pabaigos išlikęs gyvas. Vėliau buvo tardytas paties Andropovo, pakliuvęs į Sibirą, likusį sovietmetį pragyvenęs Vilniuje ir galų repatrijavęs į Vokietiją. Negalime nepaminėti garsaus lietuvių kilmės Liuftwafės aso, naikintuvų eskadrilės vado Horsto Adomaičio, numušusio 166 priešo lėktuvus. Adomaitis žuvo Rytų fronte 1944 m. rugpjūčio 8 d. Po mirties jam buvo suteiktas majoro laipsnis, ir jis gavo aukščiausią Vokietijos karinį įvertinimą – buvo apdovanotas Ąžuolo lapais prie Geležinio Riterio kryžiaus.

Kiek apskritai lietuvių karių tapo Vokietijos Geležinio kryžiaus kavalieriais?

Juos galima suminėti. Tai ir lietuviško bataliono vadas majoras Juozas Kriščiūnas, leitenantas Vytautas Čėsna buvo apdovanotas už nuopelnus kautynėse prie Leningrado, kapitonas Bronius Michelevičius, dalyvavęs net 25 artimose kautynėse ir mūšiuose su bolševikais, prie Berlyno sužeistas 4-ą kartą. Jis pačioje karo pabaigoje gavo I klasės Geležinį kryžių. Tikėtina, kad tai dar toli gražu ne visi mūsų tautiečiai. Kas žino, gal kada nors paaiškės ne tik apdovanotųjų garbingais koviniais medaliais sąrašas, bet ir visi Vermachto kariai lietuviai.

Kai kalbėjome apie lietuvius, spėjusius pakariauti abiejose pusėse, paminėjaome, kad yra žinomi du tokie atvejai. Tokių istorijų buvo nemažai, nes karo pradžioje rusai lietuvių karius, tuos, kurių nesunaikino ar neišvežė į Sibirą, įtraukė į Raudonosios armijos dalinius. Kitas klausimas, kas iš jų realiai kariavo? Pavyzdžiui, 1941 m. birželį lietuviškos karo mokyklos kariūnas Juozas Klimas kartu su draugais pateko į sovietinę 179-ąją diviziją. Prie Velikije Luki įvyko pirmasis rimtas šios divizijos mūšis su vokiečiais. Šio mūšio metu Klimas perbėgo į vokiečių pusę ir jau Vermachto sudėtyje dalyvavo Maskvos šturme, vėliau jam su mūšiais teko trauktis, o po to, gavęs atostogų, atvyko į Lietuvą ir čia pulkininko Antano Špokevičiaus dėka įstojo į lietuvišką savisaugos dalinį.

Kuo tarnyba karo metais Vermachte skyrėsi nuo tarnybos sovietų kariuomenėje?

Skyrėsi pirmiausia tuo, kad rusai visiškai netausojo savo kareivių, nekalbant jau apie tuos, kurie pakliūdavo už įvairius nusižengimus į baudžiamuosius batalionus. Į tokius batalionus būdavo imami net vadinamieji politiniai nusikaltėliai, sutikę neva išpirkti savo kaltes krauju. Juos praktiškai beginklius iš paskos einantys NKVD daliniai varydavo tiesiai ant vokiečių kulkosvaidžių įtvirtintose pozicijose. Per kiekvieną rusų puolimą mūšio lauke likdavo kalnai jų lavonų, kuriuos vėliau kolūkiečiai tiesiog degindavo, apipildami žibalu. Vokiečių armijoje, kaip ir kitų civilizuotų valstybių kariuomenėse, tokių dalykų, žinoma, nebūdavo. Apskritai čia galima daug pasakoti apie vidinę tvarką, drausmę, ginkluotę ir kitus dalykus, kurie, žinoma, smarkiai skyrėsi. Tačiau svarbiausia buvo skirtinga motyvacija.

Kaip tik šioje vietoje siūlau pasiklausyti jau pirmojoje laidos dalyje girdėto buvusio Vokiečių kariuomenės kario Edvardo Svilainio prisiminimų. Šįkart apie savo tarnybą sovietų kariuomenėje. Beje, kaip jis ten atsidūrė? Iš šio pasakojimo tai sunku suprasti.

Besitraukdamas kartu su keliais 256-ojo lietuviško bataliono kariais, jis atsidūrė Latvijos teritorijoje, prie Jekabpilso, susipažino su vietos gyventojais lietuviais, kurie ir patarė pasilikti pas juos. Kažkas iš tų gyventojų palaikė ryšį su raudonaisiais partizanais, tarp kurių buvo ir lietuvių. Vėliau jie susitiko ir įstojo į tą partizanų būrį. Tačiau toliau pasakoja pats Edvardas Svilainis:

Mūsų partizanų dalinio narius įjungė į Raudonosios armijos latviškąją diviziją. Net ginklų neatėmė, tik pervilko. Bet išmaišė taip, kad nei gretimame būryje, nei gretimoje kuopoje nebuvo nei vieno buvusio būrio draugo – anei lietuvio, anei latvio…

Ši istorija tik dar kartą įrodo, kad net kare nebuvo vien tik juodų ir baltų spalvų. Matyt, dar ilgai negalėsime Antrojo pasaulinio karo įvertinti vienareikšmiškai, vien tik iš kažkurios kariavusios pusės pozicijų. Tačiau prieš tai kalbėjome apie skirtingą motyvaciją. Kuo ji pasireiškė?

Ir čia, ko gero, niekas neatsakys vienareikšmiškai. Gal labai jau apibendrintai galima teigti, kad dauguma lietuvių Vermachte kovėsi už savo tautos ir Lietuvos interesus.

5 pav. 255 – ojo lietuvių bataliono kariai ties Mogiliovu. 1943 m.
(Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

Tuo tarpu dauguma sovietų kariuomenėje tarnavusių lietuvių buvo arba per prievartą mobilizuoti, arba gal net idėjiniai bolševikai. Bet nepamirškime, kad Antrasis pasaulinis buvo ne vien vokiečių-rusų karas. Jame kariavo beveik visos Europos tautos, net taikūs šveicarai, kelios dešimtis kurių kovėsi SS divizijose. Be abejo, būtų įdomu sužinoti, kiek lietuvių kovėsi kitų armijų sudėtyje, išgirsti jų istorijas, tačiau tokių duomenų kol kas nėra.

Dabartinė Rusijos propaganda nevengia aštresnių pasisakymų visų, kovojusių hitlerinės Vokietijos pusėje, adresu. Ar mūsų politikai ir diplomatinės tarnybos į tai turėtų reaguoti?

Niekam ten nerūpi, kas ir kaip reaguos. Rusų propagandistai galėtų prisiminti, kad daugybė ir jų pačių tautiečių kariavo Vokietijos pusėje. Tačiau kiekviena polemika su šita publika yra beprasmė – dabartinė Rusija, ko gero, dar aršiau nei sovietmečiu, pavadinkime, gina savo interesus. Tad kokia prasmė į jų pareiškimus reaguoti? Daug svarbiau, kad mūsų žmonės žinotų istoriją ne vien tik iš sovietinių vadovėlių, sugebėtų kritiškai ir maksimaliai objektyviai vertinti vieną ar kitą reiškinį. O rusiški reikalai ir jų propaganda – ne mūsų problema.

Tačiau apie tuos pačius lietuvius Vermachte informacijos nerasime jokiuose lietuviškuose vadovėliuose. Tai iš kur tie mūsų žmonės gali apie tai sužinoti?

Tai, žinoma, problema, ir labai norėtųsi tikėti, kad laikina. Tie lietuvių kariai, kovoję ar su bolševikais, ar su jų sąjungininkais, nusipelno ne ką menkesnės pagarbos nei vadinamosios antihitlerinės koalicijos dalyviai. Niekas kariauti nėjo iš neturėjimo ką veikti. Ne veltui geriausius vokiečių žvalgus, spec. dalinių karius ar kitus karius profesionalus tuoj po karo priimdavo ta pati Amerika ar Didžioji Britanija į tarnybą savo daliniuose. Jie puikiai suvokė, kad ideologiniai skirtumai šitoje vietoje nėra svarbiausias veiksnys, juolab kad ta ideologija jau buvo nugalėta.

Jei mes ir turime ką švęsti, tai nebent karo pabaigos sukaktį, prisimindami visose kariuomenėse žuvusius lietuvių karius. Nors Antrojo pasaulinio karo pabaiga nei taikos, nei išsivadavimo į Lietuvą neatnešė, tačiau bent jau apsaugojo mūsų kraštą nuo dar didesnių praradimų. Apie kažkokią pergalę būtų galima šnekėti tik vienu atveju – jei šis karas baigtųsi abiejų totalitarinių antidemokratinių ideologijų sunaikinimu. Deja, sunaikinta buvo tik viena, tuo tarpu kita, t.y. komunistinė-bolševikinė tik dar labiau suklestėjo. Ir tai tikrai ne mūsų karių kaltė, kad ir kokios armijos uniformą jie vilkėjo.