2008 m. kovo mėnesio žurnalo „Istorijos” numeris

1941 m. birželio 22-osios rytą 637 naikintuvai ir 231 bombonešis puolė Raudonosios armijos pajėgų aerodromus, štabus, kareivines, sandėlius. Pirmiausia sprogimai nugriaudėjo Kėdainiuose, kiek vėliau bombos krito Šiauliuose, Kalvarijoje, Jurbarke. 4 val. 20 min. buvo bombarduojamas Kaunas ir Alytus, po pusvalandžio – Panevėžio aerodromas, Vilnius.
Komunistinė tuometinės Lietuvos valdžia paryčiui skubiai susirinko pasitarti. Visi buvo labai susirūpinę. Kas vyksta? Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus 8 valandą skambino į pasienį, tikėjosi gauti daugiau informacijos. Kretingos telefonistė jam pasakė: „Pas mus jau kiti šeimininkai“. Jokių aiškių nurodymų A. Sniečkus negavo ir iš NKVD liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos, kuriam irgi skambino.
11 valandą per Maskvos radiją nuskambėjo SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo kalba. Abejonių neliko: prasidėjo karas. Dar bandyta sukurpti LKP centro komiteto ir LSSR liaudies komisarų tarybos kreipimąsi į lietuvių liaudį. Šį dokumentą tyrinėjusį istoriką Rimantą Zizą nustebino, kaip didžiulio pavojaus valandą buvo galima „pagimdyti“ tokį primityvų ir nieko bendra su Lietuva neturintį tekstą.
…Įsiutę fašistų maitvanagiai, nepaskelbę apie karo veiksmus, įžūliai užpuolė mūsų socialistinę tėvynę, Stalino Konstitucijos tėvynę. Vagių takais, naktį, jie bandė suduoti smūgį mūsų miestams. Bet didvyriškoji Raudonoji Armija ir karinis jūrų laivynas visada budi. Priešui nepavyko to padaryti netikėtai. Fašistų bandymai įsiskverbti į mūsų šventąją žemę visur buvo nesėkmingi. Su didžiojo Stalino vardu lūpose narsioji Raudonoji Armija atmušė negirdėtą mūsų šalies puolimą. Visur – žemėje ir danguje – mes viešpataujame.
(…) Visi darbuotojai, nesvarbu, kur juos užklupo karas, privalo pasiaukojamai dirbti socialistinės tėvynės labui. Darnus, našus darbas užnugaryje padeda mūsų broliams kariams ir vadams jų didžiojoje istorinėje kovoje. Ramiai, be panikos dirbsime prie staklių, įstaigose, nepaliausime stiprinti Tarybų Sąjungos karinę galią. Dar stipriau suglausime mūsų gretas aplink Lenino ir Stalino partiją.
(…) Tegyvuoja galingoji ir nenugalimoji darbininkų ir valstiečių Raudonoji Armija. Tegyvuoja pergalinga tarybinė liaudis. Tegyvuoja didžioji Lenino ir Stalino partija. Ir t.t.
Šis kreipimasis liko nepaskelbtas. Įvykiai klostėsi taip greitai, kad Lietuvos kompartijos centro komitetas ir vyriausybė buvo priversti skubiai evakuotis ir… pamiršti liaudį. Jei kas ir viešpatavo danguje ir žemėje, tai ne rusai, bet vokiečiai. Sovietų Sąjunga nebuvo pasiruošusi karui (tiksliau sakant, gynybinio karo veiksmams), jos naujoji vakarinė siena, kuri atsirado okupavus Lietuvą, nebuvo sustiprinta. Dalis rusų lėktuvų buvo subombarduoti aerodromuose, dar daugiau jų žuvo oro dvikovose su vokiečių lakūnais. Raudonoji armija traukėsi padrikai, tik kur ne kur sugebėdama rimčiau pasipriešinti, bent trumpam sulaikyti veržliai puolusius vermachto dalinius.
Beje, pasienyje dislokuoti sovietų daliniai karo išvakarėse gavo nurodymą nepasiduoti vokiečių provokacijoms, nešaudyti net jei jie ir peržengtų sieną!
A. Sniečkus naiviai tikėjosi, kad tūkstančiai lietuvių, išsigandę vokiečių, skubiai trauksis į Rusiją – kaip per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet to neįvyko. Juk Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jų nemažai spėta į Rytus išvežti ne savo noru gyvuliniais vagonais per 1941-ųjų didįjį birželio trėmimą. Net birželio 21-ąją enkavedistai vis dar tebeieškojo į tremiamųjų sąrašus įrašytų valdininkų, ūkininkų, mokytojų ir kitų inteligentų. Ir naktį į birželio 22-ąją daug žmonių praleido ne namuose, o kur tik išmanė slapstėsi nuo enkavedistų – pas gimines, draugus, darbovietėse.

„Vienam vaina, kitam daina“
DZŪKIJA
Pajutau, kad kažkas mane žadina. Pramerkiu akis, žiūriu, dėdė labai išsigandęs. Pamaniau, kad arklys pabėgo. O jis man ir sako: „Vaikeli, kelkis, prasidėjo karas. Visur bombarduoja, viskas dega.“ Greitai apsirengiau, teta jau buvo iškepusi kiaušinienės. Bobutė mane apsikabinusi verkė ir žegnojo, kad nors gyvas parvažiuočiau į namus. Jaudinosi, ar tėvelis gyvas liko, nes bombardavo Alytų, o jis tuo metu gulėjo Alytaus ligoninėje.
Stengiuosi kuo greičiau važiuoti, o kumelė kaip tyčia nenori bėgti, nes buvo karšta diena ir ji labai sukaito. Vos privažiavau Merkinę, žiūriu, iš vakarų pusės atskrenda devyni lėktuvai. Kai tik pasiekė miestelį, matau, kaip vienas lėktuvas leidžiasi žemyn ir išmetęs bombą vėl kyla į viršų. Bomba greitai pasiekė žemę ir pasigirdo baisus sprogimas. Tuo metu pasipylė miestelio gyventojai. Rėkdami, šaukdami jie bėgo Pelekiškių link, nusitvėrę kas ką.
(…) Privažiavom Merkinę, o čia iš gilių duobių, kur krito bombos, dar rūko dūmai. Viena moteris gulėjo suplėšyta į gabalus. Merkinėje nebuvo nė gyvos dvasios. Namų stogai nuplėšti, langai išdaužyti, durys atviros. Žiūriu ir netikiu savo akimis: tas girtuoklis Palikarpa vaikšto po trobas ir, ką randa, sau pasiima. Iš jo kišenės kyšo degtinės butelis, o rankoje vienas batas – „kamašas“. Tada ir prisiminiau, ką mano dėdė sakė: „Vienam vaina, kitam daina“. Staiga iš lėktuvo pradėjo kulkosvaidis kalenti, kulkos tik zvimbia. Žiūriu, čia pat, prie kelio, kuriuo važiavo rusų kareiviai, namas dega, o iš rūsio per grotas iškišę rankas žmonės rėkia: „Gelbėkit!“
(…) Išvažiavau į plentą, kuris veda į Vilnių. Ten mane sulaikė rusų karininkai su 3-4 antsiuvais apykaklėje ir liepė juos vežti į Varėną. Nors aš verkiau ir prašiau, kad paleistų, jie sakė, kad ten mane pavalgydins ir pašers arklį. Man buvo labai gaila eilinių kareivėlių, kurie buvo dulkėti, suprakaitavę, kurie sunkiai ėjo apsikrovę amunicija. Kareivėliai uždėjo rankas ant vežimo, kad būtų lengviau eiti. Viršininkai, kurie sėdėjo vežime, bato užkulniais spardė jiems rankas.
Keletą kartų, kai praskrisdavo vokiečių lėktuvai, slėpėmės miške. Privažiavome Kaibučių vienkiemį, o ten aplinkui laukai. Matom – bombarduoja Perlojos aerodromą, šaudo prie Burokaraisčio kelio. Kareivis atkabino du arklius nuo pabūklo ir nulėkė į mišką raitas. Vienas arklys nugriuvo, kitas su raiteliu įšoko į mišką. Likęs prie pabūklo kareivis šaudo į lėktuvą. Lėktuvas, apsukęs ratą, sminga tiesiai į pabūklą. Pabūklas šaudo, bet greitai kareivis virsta ant nugaros, o lėktuvas kyla aukštyn, bet jau su degančia uodega.
Į namus parvažiavau jau temstant.

Iš dzūko Juozo Jakavonio prisiminimų knygos „Šalia mirties“

Komisarai išvažiavo
VILNIUS
Atsinešiau radijo aparatą, pasiklausiau žinių ir užmigau. Bet miegas buvo neramus. Apie penktą ar šeštą valandą įjungęs aparatą pasukinėjau. Visur buvo aštriai kalbama, dažnai minimi žodžiai „komunistai, Stalinas, Molotovas“. Prabilo ir pats Hitleris. Nesupratau, ar prasidėjo karas, ar įvyko koks nesusipratimas. Nubėgęs į viršų pakėliau dr. Starkų ir liepiau klausytis radijo. Jis įsijungęs ir pasiklausęs suprato, kad tikrai prasidėjo karas ir vokiečiai jau žygiuoja per sieną. Norėjau žmonai pranešti, bet Starkus ir Petukauskas neleido – dar kas nors pamatys tokį susijaudinusį ir suims. Vis dėlto išsmukęs iš instituto nubėgau į savo butą ir viską papasakojau žmonai. Ji iš džiaugsmo pradėjo balsu verkti.
(…) Išbėgau į institutą ir paraginau kieme iškasti bunkerį. Pasirodę vokiečių lėktuvai užmiestyje sudaužė ir uždegė lėktuvų bazę, numetė kelias bombas prie Neries tilto. Mieste buvo didelis judėjimas, komunistai traukėsi, bet kalėjimuose nepaliko suimtųjų – vežė į stotį. Du sudaužyti šarvuoti sunkvežimiai stovėjo gatvėje netoli Geležinkelininkų rūmų. Ta gatve jie evakavo kalinius. Vilniaus gatvėje degė keli namai. Einantį Gedimino gatve nepažįstamas įstūmė mane į kiemą rėkdamas, kad paskelbtas aliarmas. Pasislėpiau krautuvėje, o kad iš ten neišprašytų, kažką pirkau. Antakalnyje buvo girdėti šūviai. Eidamas Lukiškių aikštės link pamačiau juodus dūmus. Enkavedistų buveinėje neramu, visas kvartalas jų pilnas, tad nerizikavau eiti pro šalį.
Vakare gavome žinią, kad vokiečiai į Vilnių įžygiuos rytoj. Kad paskutinę naktį ramiai išsimiegotume, nuėjome į institutą. Gal Starkaus ar Petukausko kabinete ant sofos pasnausime. Gavome šautuvą ir revolverį. Su žmona įsitaisėme ant stalų prozektoriume. Bet nemiegojome – budėjome, kad komunistai neįsilaužtų į institutą norėdami ką nors pavogti, o gal ir mus išvežti.
(…) Rusų kareiviai Gedimino gatve traukė kanoles, vežė lietuviškas prekes autobusais, lengvaisiais automobiliais. Mačiau, kaip Liudas Gira šokinėjo aplink automobilį, kol susodino savo šeimą. Ir komisaras Žiugžda, palikęs savo sužeistą žmoną, sėdo į mašiną ir išdundėjo su kitais komisarais.
(…) Nuėjome į Katedros aikštę. Kalne plevėsavo Lietuvos vėliava. Gedimino gatvėje daug žmonių, moterys apsirengusios tautiniais rūbais. Prie staliukų, ant šaligatvių laukė su gėlėmis, rūkalais, alumi. Nuo Katedros pusės atidundėjo motociklininkai. Pasigirdo plojimai, sveikinimai, buvo vaišinami pirmieji vokiečių kariai. Bet jie sustojo neilgam – išgėrę, parūkę, apdovanoti gėlėmis dingo.

Iš žymaus anatomo ir antropologo prof. Jurgio Žilinsko knygos „Atsiminimai“

Šešios vatinės kepurės
PAKAUNĖ
Mūšiai ėjo kažkur nuošaliau, bet staiga per Vičiūnus bėga toks storulis totorius ir šaukia:
– Rusai eina… mongolai!
Ir netikėtai mikliai peršoko per tvorą, nors varteliai buvo čia pat. Mes visi nėrėm į rugius, o virš galvų nušvilpė kulkosvaidžio serija, rodos, į žemę įlįstum. Pagulėjom kurį laiką, viskas ramu, tai pakniopstom vėl namo. Po pietų iš miško išlindo rusų kareiviukas su šautuvu, pamatė kaimyną einantį ir šaukia – stoj! Tas drąsiai eina artyn – ko tu čia šūkauji, visur jau pilna vokiečių. Pamatė moteris ir sako:
– Duokit jam civilius drabužius.
O tuo metu nuo sanatorijos atvažiuoja vokiečių automobilis, kaimynas tik stukt jam šautuvą iš rankų ir šaukia atkišęs – rankas aukštyn! Vokiečiai sustojo, išlipo, traukia pistoletus, moterys šaukia – ne, ne, nereikia! Kareiviukas pravirko, vis mama mama…Tai jie sako mūsų kaimynui – varyk į miestą, o patys susėdo ir nuvažiavo. Taip jis ir nusivarė tą ruselį į Panemunę, pridavė vokiečiams, o jų dalinys kažkur skubėjo, neturėjo laiko su tuo belaisviu gaišti, tai nušovė pagriovyje.
Po poros dienų kažkas atnešė gandą, kad Panemunėje bus leidžiama pasiimti kariško rusų turto. Įdomu, kas ten per turtas, einu ir aš. Iš tikrųjų prie sandėlių jau šurmuliuoja didokas būrys. Partizanai atidaro duris, eikite. Grūdamės, stumdomės, kas geresnio po ranka – į maišą. Mane nustūmė nuo kerzinių batų krūvos, spėjau nuo lentynos kelias žiemines kepures nugriebti. O ant stelažo aukštai matau slidžių porą. Ak! Tai būtų laimė, bet nespėjau, atsirado vikresnis panemuniškis. Netrukus pasigirdo keiksmai ir šūvis:
– Raus, Donnerwetter!
Sprukom į visas puses nė neatsigręždami. Taip ir parsinešiau namo net šešias pilkas vatines kepures. Mama juodai nudažė, vieną atidavėm diedukui, buvo patenkintas – geros kepurės, lengvos, šiltos. Kitas mes su tėvu kelis metus nešiojom.

Iš prof. Vytauto Jakelaičio memuarų knygos „Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge“

„Matka, jaika, masla, sala“
AUKŠTAITIJA
Penktąją Vokietijos-Tarybų Sąjungos karo dieną – 1941 m. birželio 26-ąją – per Kilėviškių kampą nuo Kuzmiškio į Aknystėles pralėkė vermachto motociklininkų kolona. Tą pačią dieną vokiečiai užėmė ir Leliūnus. Į čia jie važiavo tankais.
Kilėviškėnai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, vokiečius sutiko be didelio priešiškumo. Tai buvo vadinama neišvengiama blogybe, apsaugojusia nuo stalininio teroro. Ką tik buvo ištremta Jono Lauciaus šeima, atėjo žinios apie Rainių, Pravieniškių, Panevėžio, Červenės ir kitas tragedijas.
Po kelių dienų per Kilėviškius nuo Trumbatiškio Vyžuonų link žygiavo vermachto antrasis ešelonas: pėstininkai, gurguolės, sunkvežimiai. Rankose laikydami lenkiškai ir rusiškai vokiškus žodynus vokiečių kareiviai šaukė: „Matka, jaika, masla, sala“. Ką darys kaimo moterėlės – rinko kiaušinius, pjovė lašinių bryzą. Pėstininkai eidami per kryžkelę pastebėjo, kad galima sutrumpinti kelią kertant kampą per pasėlius. Tvarkingai išsidėstę vorele po vieną pramynė siaurą taką per vasarojų ir daržą žygiuodami Vyžuonų link. Tai buvo pirmoji vokiškojo tvarkingumo (Ordnung) pamoka.

Iš mokslininko Algirdo Banio pasakojimo, išspausdinto knygoje „Mes iš Leliūnų parapijos“

Lietuvos paradoksai

– 1939 metais vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą. Nacių rasizmas, kolonizaciniai tikslai Lietuvoje turbūt irgi nebuvo paslaptis. Ir vis dėlto 1941-ųjų birželį jie buvo sutikti su gėlėmis. Kodėl? – klausiau istoriko Rimanto Zizo.
– Ne visur vokiečiai buvo sutikti su gėlėmis ar, pagal lietuvišką paprotį, su duona ir druska. Kita vertus, nėra žinomo nė vieno fakto apie spontanišką lietuvių pasipriešinimą įžygiuojančiai vokiečių armijai. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vokietijai net ir simboliškai nesipriešino ir daugelis kitų Europos valstybių ir šalių. Situacija būtų buvusi kitokia, jei į Lietuvą vokiečiai būtų įžengę kaip į nepriklausomą, suverenią valstybę. Deja, jie įžengė į SSRS okupuotą ir aneksuotą valstybę, tai lėmė iškilmingo vokiečių pasitikimo akcijas. O patys vokiečiai ėmė save laikyti išvaduotojais, kai pašlijo reikalai fronte ir jų karo mašinai prireikė pagalbos. Lietuvių politinės jėgos, inteligentija gerai suprato vokiškosios ekspansijos, germanizavimo ir kolonizavimo pavojų nedidelės lietuvių tautos egzistencijai.1940–1941 m. sovietinė okupacija ir aneksija daug ką pakeitė, sovietizacijos procesai Lietuvoje turėjo totalinį griaunantį poveikį visose gyvenimo srityse. Per trumpą laiką sunaikintas Lietuvos valstybingumas, vykdytos žiaurios represijos, likviduota privati nuosavybė, sovietizuota kultūra, pradėta rusifikacija. Sovietų Sąjunga ir jos politika nusivylė net ir tie gyventojų sluoksniai, kurie jai simpatizavo. Be to, sovietinė okupacija supriešino žmones, sukiršino Lietuvoje gyvenusias tautas, ypač lietuvius ir žydus. Tam tikra prasme vokiečiai iš tikrųjų atsidūrė gelbėtojų vaidmenyje. Jų atėjimas nutraukė deportacijas – daugybės nekaltų žmonių trėmimą, kitas represijas (o po karo sudarė jiems sąlygas pasitraukti į Vakarus). Į Sibirą buvo tremiami ne „tikrieji“ sovietų priešai, o nekalti žmonės, daugiausia inteligentija. „Tikrieji“ – per nepriklausomo valstybinio gyvenimo dvidešimtmetį užaugusi ir subrendusi patriotinė jaunimo karta – liko beveik nepaliesti. Deja, represijos spėjo susilpninti visuomenės dalį, kuri mąstė valstybiškai, blaiviai. Tų žmonių, jų proto labai trūko prasidėjus karui – jie būtų nepasidavę netikrai euforijai, antižydiškoms ir keršto nuotaikoms, būtų orientavę visuomenę, sulaikę radikalųjį elementą nuo sąskaitų suvedinėjimo ir kt.
– Ne vieną mėnesį praleidote archyvuose tyrinėdamas 1941-uosius. Koks faktas labiausiai pribloškė, nustebino? – Ne tik mane, bet ir kiekvieną tyrinėtoją, susiduriantį su 1941 metų problematika, pribloškia ne vienas, o gausybė faktų apie vykusį baisiausią nusikaltimą – Lietuvos žydų naikinimą ir, deja, daugelio lietuvių vienokį ar kitokį dalyvavimą joje. Norėčiau pacituoti vienos kaunietės, žydės motinos kreipimąsi į lietuviškąją administraciją dėl 1941 m. birželio 25 d. suimto ir IX forte įkalinto jos sūnaus. Sunerimusi motina rašė, kad sūnus suimtas nekaltai, be jokios priežasties. Jis nebuvęs nei komjaunuolis, nei komunistas. Mokydamasis Raseiniuose priklausė skautų organizacijai, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje „iš Stalino konstitucijos turėjo kiaurą dvejetą“, draugavo su lietuviais. Jis išauklėtas lietuviška dvasia, išaugo tikru lietuviu patriotu, vasarą bernaudamas pas ūkininkus prisirišo prie „Lietuvos žemelės“, bolševikų neapkentė iš širdies gelmių, o dabar esą yra kalinamas kaip tikras bolševikas. Motina prašė paleisti sūnų, bet vargu ar jos desperatiškas prašymas buvo išgirstas. Vaikinas, kaip ir ji pati, turėjo vieną didelę, visa lemiančią „kaltę“ – jie buvo žydai, todėl pasmerkti mirti. Kita vertus, stebina atskirų žmonių pastangos padėti žydams, rizikuojant savo saugumu, turtu, net gyvybe.
– Ar Lietuva galėjo tuo laiku kaip nors kitaip elgtis? Ar turėtume graužtis dėl kokių nors neišnaudotų galimybių? – Politine prasme vargu ar galima būtų kalbėti apie neišnaudotas galimybes toje geopolitinėje situacijoje, kurioje atsidūrė Lietuva. 1941 m. birželio sukilėliai mėgino pasinaudoti karo pradžia atkuriant tautos valstybingumą. Tai buvo teisėtas aktas, nes sukilimas yra neatimama okupuoto, pavergto krašto žmonių prigimtinė teisė. Kita vertus, galima kalbėti apie tam tikrų Lietuvos politinių jėgų naivumą dedant nerealias viltis į nacistinę Vokietiją, kaip į atramą siekiant Lietuvos valstybės atkūrimo ir kitų politinių tikslų. Teisėti Birželio sukilėlių veiksmai, Lietuvos Laikinosios vyriausybės veikla peraugo į kolaborantiškus, netgi nusikalstamus veiksmus, antižydiškas akcijas. Gijos susipina, jas iki šiol sunku atnarplioti, nėra ryškesnės takoskyros tarp to, kas prasminga, vertinga, ir to, kas kompromituoja ar yra nusikalstama.
Apie neišnaudotas galimybes tenka kalbėti žmogiškumo, humanizmo prasme. Mirčiai pasmerktų savo bendrapiliečių likimo atžvilgiu būta pernelyg daug abejingumo, pasyvumo.

***

Dviejų monstrų akistata

Birželio 21-osios popietę vokiečių dalinius pasiekė slaptažodis: „Dortmund“. Tai reiškė, kad kitą rytą teks pulti Sovietų Sąjungą.
Karas prasidėjo 3 val. 05 min. (Berlyno laiku) artilerijos parengtimi. Armijų grupė „Šiaurė“ (Heeresgruppe Nord) žygiavo iš Rytprūsių į Lietuvą. 18-oji armija (septynios pėstininkų divizijos) turėjo veržtis per Šiaulius į Rygą, Liepoją ir Ventspilį. 16-osios armijos (aštuonios pėstininkų divizijos) kryptis – Kaunas ir Daugpilis. 4-oji tankų grupė (645 tankai) judėjo Raseinių-Šiaulių-Pskovo ir Raseinių-Ukmergės-Daugpilio kryptimis.
Armijų grupės „Centras“ (Heeresgruppe Mitte) 3-iajai tankų grupei (1062 tankai) pagal tą patį Barbarosos planą (Barbarossa) teko užduotis pulti Vilniaus-Minsko kryptimi.
Ankšta buvo ir danguje: puolimui žemėje dar didesnės jėgos suteikė daugiau kaip tūkstantis lėktuvų ore.
700 tūkstančiai vokiečių kareivių (pėsčių ir motorizuotų) įžengė į Lietuvą.
1941 metais Lietuva priklausė Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai, kuri prasidėjus karui tapo Šiaurės vakarų frontu. Tarp Palangos ir Jurbarko buvo dislokuota 8-oji armija, tarp Šakių ir Druskininkų – 11-oji armija. Pasienyje, ties Suvalkų trikampiu, stovėjo 128-oji šaulių divizija ir dalis 126-osios ir 23-iosios. Latvijoje ir Estijoje tebuvo dislokuotos šešios šaulių divizijos ir dvi aviacijos divizijos. Visus motorizuotus ir tankų dalinius rusai sutelkė Lietuvoje. Kelios į aneksuotą Lietuvą atvykusios sovietinės divizijos neseniai dalyvavo „Žiemos kare“ Suomijoje ir turėjo vertingo karinio patyrimo.
Iš viso mūsų krašte prieš nacių „Šiaurę“ turėjo kovoti apie 400 tūkstančius sovietinių kareivių, buvo parengta 7467 patrankos ir minosvaidžiai, 1514 tankų, 887 lėktuvų (dar 656 lėktuvai jūrų aviacijos daliniuose), prieš „Centro“ tankus – 34 700 kareivių, 646 patrankos, 102 tankai.

Tik vienas epizodas

1941 m. birželio 24-osios vidudienį šis Raudonosios armijos tankas KV-2 (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad būtent šis – iš nuotraukos, bet šiaip ar taip – KV modelio) sustojo kelyje Raseiniai – Šiluva, netoli sankryžos į Dainius, ir visai parai sutrikdė kovinės grupės „Raus“ aprūpinimą. Anot Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėtojo Arvydo Žardinsko, šis karo pradžios faktas gerai žinomas užsienyje (ir rytuose, ir vakaruose), bet Lietuvos istorikai jo netyrinėjo.

„Vokiečiai tąkart pirmą kartą išvydo sovietinį sunkųjį tanką KV, – sakė ISTORIJOMS A. Žardinskas. – Nugąsdino jau vien pati monstro išvaizda. Juos ėmė neviltis matant kaip vokiečių patrankų sviediniai atšoka nuo storų tanko šarvų, nepadarydami jokios žalos. Vokiečiai tada nežinojo, kad tankas viduryje kelio sustojo dėl proziškos priežasties – baigėsi kuras. Bet! Tankas nutraukė laidus, todėl kovinė grupė „Raus“ liko be telefoninio ryšio su divizijos štabu. Vokiečiams beliko tik spėlioti, ar nepasirodys daugiau sunkiųjų tankų. Vietoj veržlaus puolimo buvo duotas įsakymas pasirengti galimai „drednoutų“ atakai. Dėl to vieno tanko kilo tikra sumaištis. Nuo Šiluvos pusės nusidriekė ilga sanitarinių automobilių eilė – buvo neįmanoma evakuoti į užnugarį sužeistųjų. Nuo Raseinių pusės įstrigo vokiečių sunkvežimių su šaudmenimis ir maisto produktais kolona. Apvažiuoti tanko buvo neįmanoma – vienoje pusėje pelkė, kitoje – smėlis.“
Tanką apšaudė didelio kalibro patranka, naujosios 50 mm prieštankinės patrankos, bandė įveikti netgi specialiai atvežtu zenitiniu pabūklu. Viskas veltui. Pasitelkti garsiąsias „štukas“ (taip buvo vadinami pikiruojantys bombonešiai Ju-52) nebuvo galimybės – jų šiame fronto ruože tiesiog nebuvo nei vienos.
Frontą apgaubė sutemos. Kelią apšvietė keli padegti sunkvežimiai. Bandymas naktį tanką susprogdinti slapta padėtais sprogmenimis taip pat nedavė norimo rezultato. Tik kitą rytą vokiečiai atsigabeno dar vieną zenitinį pabūklą, dar ir pagudravo. Imituota tankų ataka atitraukė rusų tankistų dėmesį. Štai tada ir buvo sunaikintas KV ir jo ekipažas.

***

Pirmųjų karo metų faktai ir statistika

Besiveržiantys į Rytus vokiečiai Lietuvos teritorijoje sutriuškino dvylika Raudonosios armijos divizijų. Sunaikino beveik visą rusų aviaciją, didžiąją dalį tankų ir artilerijos. Žuvo, buvo sužeisti ar pateko į nelaisvę per 60 tūkstančių Raudonosios armijos kareivių ir karininkų.

<< Pirmąją karo dieną Lietuvoje vokiečiai neteko 35 lėktuvų, sovietinė aviacija – 98-ių.

<< Kovos veiksmuose žuvo apie 3 tūkstančius vokiečių karių, tarp jų du šimtai karininkų.

<< Mūšyje prie Alytaus išvesta iš rikiuotės 11 vokiečių tankų.

<< Raudonoji armija atkakliausiai priešinosi prie Kaltinėnų, Raseinių ir Šiaulių. Garsiajame Raseinių mūšyje dalyvavo per tūkstantį tankų. Čia buvo sunaikinta 200 sovietinių tankų.

<< Frontas greitai ritosi per Lietuvą. Šiaurės vakarų fronto vadovybė nebeturėjo ryšio su savo armija. Informacijos šaltinis: jei partijos komitete niekas nekelia telefono ragelio, vadinasi, tas Lietuvos miestas jau užimtas.