Antrojo pasaulinio karo išvakarės

Sovietai glaudžiai bendradarbiavo su Vokietijos karinėmis pajėgomis iki 1936-ųjų. Buvo mokomi Vokietijos ir Sovietų pilotai tuo tikslu sukurtose mokyklose Rusijos teritorijoje, turiningai bendradarbiavo lėktuvų konstruktoriai. Atsižvelgiant į draudimą kurti kovinius lėktuvus po Pirmojo pasaulinio karo, Vokietija tai darė prisidengdama civilinės aviacijos vystymo programa. Tam padėjo ir situacija, kai komercinių lėktuvų charakteristikos pranoko karinių. Atsirado tendencija, kai bombonešius gamino iš modernizuotų keleivinių, o naikintuvus iš lenktyninių lėktuvų. Tokiu būdu vėliau transporto lėktuvas He 111 tapo bombonešiu, pripažintas netinkamu civilinėms oro linijoms Do 17 puikiai tiko vidutinio bombonešio rolei, o mokomasis Messerschmitt Bf 108 po modifikavimo tapo naikintuvu Bf 109. Šio lėktuvo konstrukcija turėjo didelį tobulinimo potencialą, dėl to neatsitiktinai Me Bf 109 laikomas vienu iš geriausių Antrojo pasaulinio karo naikintuvų, įvairios versijos tarnavo iki pat karo pabaigos. Iš Sovietų gautos žinios padėjo vokiečiams susipažinti su Sovietų taktikos naujovėmis, konstruktoriams- su technine patirtimi. Vokietijos aviacinė mintis progresavo pralenkiant visą pasaulį.

Heinkel He 111	Messerschmitt Bf 109	Dornier Do 17

Daug ginčų inžinierių ir lakūnų bendruomenėje kėlė biplano bei monoplano perspektyvų prognozės. Biplanas yra manevringesnis ir jo tūpimo bei kilimo greičiai mažesni, dėl ko užtenka trumpesnio tako. Monoplanas- greitesnis. Pavyzdžiui, Sovietų oro mūšio taktikoje buvo numatyta monoplaną I-16 naudoti priešininko dėmesiui atitraukti, o biplanas I-15 arba I-153 turėjo numušinėti priešus. Palaipsniui aliuminio lydiniai stūmė specialiai apdorotą medieną ir aviacinį audeklą iš aviacijos, naujų konstrukcijų lėktuvai įgijo įtraukiamą važiuoklę, kabina ir šaulių vietos tapo uždari, varikliai vis galingesni. Keitėsi ir patys lėktuvai artėdami prie aerodinaminio tobulumo kriterijų. Atsirado specializuoti tam tikrai taktikai lėktuvai, tokie kaip Ju 87, kuris tiksliai bombą numesdavo į taikinį pikiruodamas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Sovietuose buvo sukurtas IL-2 „Šturmovik“, kuris laikomas atakos lėktuvų pradininku. Taktika tobulėjo siekiant antžemines arba jūrų pajėgas panaudoti kooperuojant veiksmus su KOP. Rankomis rodomus pilotų ženklus pakeitė radijas. Visuomenėje palaipsniui keitėsi požiūris į aviacijoje dirbančius žmones, nes rezultatai šioje sferoje tapo pasiekiami tik turint gerą išsilavinimą, kvalifikaciją ir intelektą, be to, pats darbas buvo sąlyginai inteligentiškas ir švarus, lyginant su kitomis karybos sritimis.

Junkers Ju 87	IL-2 „Šturmovik“

Vokietija puikiai žinojo Sovietų VVS techniką ir taktiką iš bendradarbiavimo iki 1936-ųjų ir nuo 1939-ųjų, po Molotovo- Rybentropo pakto pasirašymo, kai bendradarbiavimas vėl suaktyvėjo. Luftwaffe pasinaudojo civiliniu karu Ispanijoje 1936-aisiais kovodama generolo Franko pusėje prieš Sovietų VVS, prisidengusias Ispanijos vėliava, ir išbandė savo taktiką bei naujus lėktuvus. Vokietijos KOP vadovybė liko patenkinta rezultatais ir padarė išvadas dėl taktikos bei technikos tobulinimo. Vokietijos KOP techninį branduolį sudarė naikintuvai Messerschmitt Bf 109 ir Messerschmitt Bf 110, bombonešiai Heinkel He 111, Junkers Ju 87 ir senstelėję Junkers Ju 86 bei pasenę, bet patikimi transporto lėktuvai Junkers Ju 52. Luftwaffe (Vokietijos karinės oro pajėgos) sėkmingai naudojo Henschel Hs 123 kaip atakos lėktuvą tiek Ispanijos kare, tiek Sovietų fronte vėliau. Prieš pat invaziją į Lenkiją Luftwaffe pradėjo gauti naujus greitus bombonešius Junkers Ju 88. Katapultinis Arado Ar 196 daugiausia vykdė jūrų žvalgybos funkcijas, jį naudojo ir linijiniai laivai „Admiral Spee”, „Tirpitz”, „Bismark” bei kiti.

Messerschmitt Bf 110	Junkers Ju 52	Henschel Hs 123

Junkers Ju 88	Arado Ar 196

Lietuvos KOP prieš karą turėjo 4 aviacines grupes:
I žvalgybinę, suformuotą iš 3 eskadrilių ir turinčią 10 ANBO 41, 9 ANBO IV, 1 ANBO 51, 2 Albatros J.II lėktuvus;
II naikintuvų, suformuotą iš 3 eskadrilių ir turinčią 13 Dewoitine D.501, 14 Gloster Gladiator Mk.I, 7 Fiat CR.20, 1 ANBO 51, 3 Bucker Bu 133 lėktuvus;
III bombonešių, suformuotą iš 2 eskadrilių ir turinčią 14 Ansaldo A-120, 2 de Havilland DH 89, 2 LVG C.VI, 10 ANBO 41, 1 ANBO 51, 1 Lockheed L-5B „Vega“ (Lituanika II) lėktuvus;
IV mokomąją, turinčią 1 Fokker D.VII, 5 ANBO III, 3 ANBO IV, 3 ANBO V, 2 ANBO VI, 7 ANBO 51, 3 Bucker Bu 133, 2 Avro 626 lėktuvus.
1939 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lemiami vokiečių KOP pergalių faktoriai: modernesni lėktuvai, pažangi taktika ir glaudi kooperacija su sausumos bei jūrų pajėgomis.
Sovietus realijos vertė ruoštis karui, todėl 1941 metais dalį eskadrilių pasiekė naujieji naikintuvai Jak-1, LaGG-3, MiG-3, atakos lėktuvas IL-2 „Šturmovik“. Neigiamos įtakos kovinei parengčiai turėjo „tautos priešų“ medžioklė. Nenorėdami būti apkaltinti kenkimu tėvynei, eskadrilių vadai vengė naudoti kurą ir kitas medžiagas bei draudė skraidymus, be to, kai nėra skrydžių- nėra incidentų. Kaip žinia, pilotas moka skraidyti, kai skraido, o Sovietų pilotai neturėjo pakankamai skraidymo įgūdžių. Sovietų VVS vadovybė liko patenkinta konflikto su Japonija Mandžiūrijoje bei civilinio karo Ispanijoje rezultatais ir dalinai ignoravo nesėkmes konflikte su Suomija bei Ispanijos kare dalyvavusių pilotų pastabas. Techninį KOP branduolį tebesudarė senesnės kartos medinės konstrukcijos naikintuvai I-15, I-153, I-16, įvairias funkcijas atliekantis Po-2 bei bombonešiai SB-2 ir DB-3.

Jak-1	LaGG-3	MiG-3	I-16

I-15	I-153	SB-2

DB-3	Po-2	DB-3F modifikacija perkrikštyta į IL-4

Antrasis pasaulinis karas
nuo 1939 rugsėjo 1 dienos iki 1941 metų galo

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nors daugelis tikėjosi, kad jo pavyks išvengti. Vokietijos karinės pajėgos buvo pranašesnės už Lenkijos skaičiumi, pasiruošimu, taktika bei technika. Ju 87 sukrėtė pasaulį bombardavimo tikslumu, He-111 pasidarbavo naikinant stambesnius taikinius, Messerschmitt Bf 110 Hitlerio įsakymu prisidėjo prie Varšuvos griovimo. Luftwaffe labai glaudžiai kooperavo su sausumos ir jūrų pajėgomis. Reikia atsižvelgti į tai, kad 90% visų Vokietijos KOP lėktuvų pagaminta per paskutiniuosius trejus prieškario metus. Likusį 10% lėktuvų didžiąja dalimi sudarė transporto lėktuvas Ju 52. Jokia kita valstybė negalėjo pasigirti tokiu naujų lėktuvų parku. Vokiečiai naudojo naikintuvus Messerschmitt Bf 109, prieš juos Lenkijos PZL P.11 atrodė beviltiškai pasenę. Žaibiškas karas tęsėsi Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Vokietijos KOP nesusidūrė su rimtu pasipriešinimu ore šiame karo etape. Likę sveiki okupuotose valstybėse lėktuvai po bandymų didžiąja dalimi buvo perduoti Italijos KOP pilotų apmokymo tikslu. Marionetinei Prancūzijos Viši vyriausybei buvo nurodyta toliau gaminti Dewoitine D 520 ir toliau tęsti eksperimentus su Bloch MB.152. Rumunija su savo gamybos IAR 80 tapo Vokietijos sąjungininke, beje, IAR 80 buvo gerokai modernizuotas PZL P.11 naikintuvas.

IAR 80

Luftwaffe 1940 metais pradėjo įsisavinti atakos lėktuvą Henschel Hs 129, kuris buvo skirtas priešo tankų naikinimui. Focke-Wulf Fw 189 pralaimėjo konkursą kaip atakos lėktuvas Hs 129 naudai, bet tapo nugalėtoju žvalgybinio lėktuvo konkurse. Pradėtas naudoti Dornier Do 215, kuris atliko lengvojo bombonešio ir žvalgo funkcijas. Dornier siekė patobulinti Do 17, nes jo charakteristikos nusileido Ju 88. Pastangų rezultatas buvo Do 217, kuris galėjo nešti du kartus daugiau bombų, nei Ju 88 arba He 111.

Henschel Hs 129	Focke-Wulf Fw 189	Dornier Do 215	Dornier Do 217

Mūšis dėl Britanijos, kuris formaliai prasidėjo 1940 metų liepos 10 dieną, nors susidūrimų tarp RAF ir Luftwaffe pasitaikė ir iki to, buvo pirmoji karo istorijoje kova, kurioje tiesiogiai nedalyvavo sausumos pajėgos. Vokietija siekė sunaikinti Didžiosios Britanijos pajėgas sausumoje ir ore tik Luftwaffe pagalba ir vėliau išsilaipinti nepatiriant didesnių nuostolių. Tuo pačiu tai buvo netikėtai stiprus pirmasis pasipriešinimas vokiečiams. Išryškėjo pakabinamų bakų degalams problemos Messerschmitt Bf 109, dėl ko pilotai skrisdavo be jų ir bombonešius nuo britų galėdavo ginti 5-10 minučių, nes kitaip degalų nepakaktų grįžimui. Mėginimai apsaugoti bombonešius sunkiuoju naikintuvu Messerschmitt Bf 110 patyrė nesėkmę, nes patiems teko gintis nuo manevringesnių britų naikintuvų. Veikė ir tas faktorius, kad apačioje svetima žemė, tuo tarpu britai buvo pas save namie ir nusileidę į pievą pamuštu lėktuvu ar parašiutu lengvai grįždavo į dalinį. “Spitfire” buvo manevringesnis už Messerschmitt Bf 109, bet negalėdavo pasivyti sukančio į vertikalę aukštyn ar žemyn priešininko. Vokiečių pasitikti iš anksto pakildavo “Hurricane” ir “Spitfire”, nes britai naudojosi radarais. Tai buvo pirmieji patikimesni radarai, kurie sėkmingai funkcionavo ir atsilaikė prieš vokiečių atakas, nes jų pagrindą sudarė metalo konstrukcijų bokštai ir tik tikslus bombos pataikymas galėjo radarą pažeisti. Lemiama Luftwaffe klaida buvo civilių miestų bombardavimas. Nesitikėdami, kad RAF atsigaus, vokiečiai nustojo bombarduoti aerodromus. RAF pakako trijų savaičių jėgų kaupimui, po ko Luftwaffe nuostoliai nuo RAF naikintuvų grėsmingai išaugo. 1940 m. spalio 31 dieną mūšis dėl Britanijos baigėsi. Vokietijos KOP vadovybė pripažino, kad tęsiantis tokiems nuostolių tempams bus padaryta nepataisoma žala, tuo tarpu reikėjo ruoštis žygiui į rytus. Tuo tarpu laivus, plukdančius pagalbą iš JAV, Atlanto vandenyne užpuldinėjo vokiečių submarinos ir tolimojo veikimo Fw-200 „Condor“ bombonešiai.

Focke-Wulf Fw 200 “Condor”

1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietus. VVS (Sovietų karinės oro pajėgos) tik pradėjo gauti naujus LaGG-3, Jak-1 ir MiG-3 naikintuvus, tačiau senų lėktuvų parko dydžiu gerokai lenkė Luftwaffe pajėgas. MiG-3 prarasdavo pranašumą žemiau vidutinio aukščio kovoje su Messerschmitt Bf 109, o kiti du nusileisdavo priešininkui variklio galia. Naujųjų pikiruojančių bombonešių Pe-2 eksploatacijoje buvo mažai ir jie jokios įtakos daryti negalėjo. Naujas atakos lėktuvas IL-2 “Šturmovik” pradžioje buvo sumanytas kaip dvivietis, tačiau Stalino liepimu perdarytas į vienvietį ir daliniuose jų tebuvo 249 vienetai. Tik gerokai vėliau IL-2 tapo dvivietis- šaulys gynė galinę lėktuvo sferą. Neturėdami gynybos iš galo, IL-2 skrisdavo žemai, kad priešininko naikintuvas negalėtų atakuoti iš apačios, o užpulti skrisdavo ratu, kad iš paskos skrendantis apgintų priekyje esančio uodegą. Su-2 buvo alternatyvus atakos lėktuvas, tačiau jų pagaminta dar mažiau. Sovietų tolimojo veikimo aviacija buvo nepakankamai išvystyta. Bombonešiai IL-4 bombardavo Berlyną rugpjūčio nuo 8-sios nakties. Rugpjūčio 10-osios naktį į reidą kilo 6 keturių variklių Pe-8 ir 3 dvimotoriai Er-2. Dėl techninių problemų ir savų naikintuvų bei priešlėktuvinės artilerijos veiksmų, dalis lėktuvų buvo prarasta. Šios akcijos neturėjo didesnės karinės reikšmės ir greitai baigėsi dėl tinkamų pasiekti Berlyną aerodromų praradimo.

Pe-8	Er-2	Pe-2	Su-2

Luftwaffe buvo įvestos naujos normos apdovanojimams rytų fronte gauti, nes pilotai lengvai numušdavo tiek Sovietų lėktuvų, kad pasidarė nepatogu prieš tuos vokiečių pilotus, kurie anksčiau kovojo Europoje ir 1941 metais nedalyvavo operacijoje “Barbarossa”. Luftwaffe pradėjo naudoti naujus naikintuvus Fw-190, kurie pasižymėjo ypatingai geromis charakteristikomis. Vokiečiai aplenkė visą pasaulį eksperimentuodami kariniais tikslais su turinčiu raketinį variklį Lippisch lėktuvu, kurio idėja vėliau įsikūnijo Messerschmitt Me 163.

Focke-Wulf Fw 190	Lippisch DFS 194

1942 metai

Sovietų armija 1941 metų gruodžio 5 dieną kontratakavo prie Maskvos ir sustabdė vokiečių puolimą šiame fronte. 1942 metais įvykiai klostėsi ne taip, kaip planavo Vokietijos, Italijos ir Japonijos lyderiai.
1942 metais karinėse oro pajėgose naujų bombonešių gauta daugiau, nei naujo tipo naikintuvų. Didžiosios Britanijos ir Sovietų VVS atsirado amerikiečių gamybos lėktuvų, kurie buvo atplukdyti per Atlantą, dalis jų surinkti iš gautų detalių. Pavyzdžiui, Sovietuose lėktuvas Bell P-39 “Airacobra” buvo naudojamas kaip naikintuvas, nors amerikiečiai labiau linkę priskirti atakos lėktuvo funkciją. Šis aparatas ypatingas tuo, kad variklis yra už kabinos ir sraigto velenas yra po pilotu. Kūrėjai naudojosi principu- paimama aviacinė ginkluotė, o variklis, sparnai ir visa kita reikalingi šiai ginkluotei skraidyti.
Sovietų Sąjungoje pramonė dar tik buvo perdislokuota už Uralo kalnų, dėl ko savo gamybos lėktuvų srautas nepatenkino poreikių. Lengvasis bombonešis Douglas A-20 taip pat buvo mėgiamas rusų pilotų tarpe

Douglas A-20	Bell P-39 „Airacobra“

Luftwaffe pernelyg vėlai susidomėjo sunkiaisiais bombonešiais, tačiau pasirodęs naujasis Heinkel He 177 problemų neišsprendė. Beje, jis buvo konstruojamas kaip sunkusis pikiruojantis bombonešis, tačiau konstruktorių perspėjimas, kad šis lėktuvas yra pernelyg sunkus tokiam bombardavimui pasitvirtino ir lėktuvas perdarytas į sunkųjį. Variklių agregatai buvo iš sudubliuotų variklių ir nepatikimi, dažnai gesdavo ar užsidegdavo ore, neretai iškildavo konstrukcinės problemos. Nors pastarąsias vėliau ir pavyko išspręsti, pilotai nepasitikėjo lėktuvu dėl variklių problemų. He 177 norėta naudoti kaip strateginius bombonešius bombarduojant už Uralo esančias karines gamyklas, tačiau patikimumo problemos neleido šių planų įgyvendinti. Junkers Ju 88 tolimesnio vystymo rezultatas buvo Ju 188, kuris atliko aukštuminio bombonešio ir žvalgo funkcijas.

Heinkel He 177	Junkers Ju 188

1943 metai

1943 metai laikomi persilaužimo momentu Antrajame pasauliniame kare. Prielaidas tam sudarė perorganizuota pramonė antihitlerinės sąjungos valstybėse, įdirbis technikos kūrimo, taktikos ir strategijos srityse bei pasiekimai materialinių ir žmogiškųjų resursų panaudojime.
Vasario 2 dieną prie Stalingrado pasidavė didelė vokiečių karinių pajėgų grupuotė. Bandymai pralaužti apsupties žiedą ir organizuoti tiekimą oru buvo nesėkmingi. Stalingrado mūšyje 1942 metų gale Sovietų VVS pradėjo naudoti naikintuvus Jak-9, kurie priartėjo pagal charakteristikas prie vokiečių Messerschmitt Bf 109G. Jak-9 sukurtas tobulinant Jak-7DI. Stalingrade įvyko ir naikintuvo La-5 debiutas. La-5 sukurtas LaGG-3 pagrindu, naudojant oru aušinamą variklį ir patobulinus konstrukciją. Vėlesnėse modifikacijose piloto kabina įgavo formą labiau primenančią lašą, tuo pagerinant galinės sferos matomumą. La-5 buvo ekvivalentiškas Messerschmitt Bf 109G pagal dalį charakteristikų.

Jak-9	La-5FN

Netoli Kursko liepos 5 dieną prasidėjo didžiausias šiame kare tankų mūšis, kuris baigėsi rugpjūčio 23 dieną, kai vokiečių pajėgos pradėjo trauktis.
Sovietų VVS atliko bandomuosius skrydžius Berezniako ir Isaevo konstrukcijos reaktyviniu lėktuvu BI. Šis aparatas nebuvo saugus dėl kuro ir oksidanto cheminio agresyvumo. Vėliau, po kelių avarijų, sukaupus duomenų, skrydžiai buvo nutraukti. Sovietų VVS pradėjo gauti naujus bombonešius Tu-2 ir nors jo charakteristikos buvo geresnės nei Pe-2, gamybos apimtys nebuvo didelės. Dėl šios priežasties Tu-2 negalėjo stipriau įtakoti karo eigos.

BI	Tu-2

1944 metai

Sovietų VVS fronto naikintuvų parke pradėjo dominuoti Jak-3 ir La-7, ko pasekoje Luftwaffe pilotų meistriškumo nebepakako ir ženkliai pradėjo augti nuostoliai. La-7 yra naikintuvo La-5FN tobulinimo rezultatas, siekiant pagerinti aerodinamines savybes bei sumažinti svorį. Jak-3 buvo tolimesnio Jak-9 tobulinimo rezultatas. Žinoma prancūzų eskadrilė „Normandija- Nemunas“ numušė 273 vokiečių lėktuvus, joje buvo skraidoma Jak-9, o vėliau tobulesniais Jak-3 naikintuvais. Viso Antrojo pasaulinio karo metu Sovietų VVS turėjo daugiau lėktuvų už Luftwaffe, tačiau tik 1944 metais atsiradus ekvivalentiškiems charakteristikomis naikintuvams, Sovietai pradėjo kontroliuoti padangę. Raudonoji armija atakavo vokiečių pajėgas ir metų gale jau žygiavo per Europos valstybes.

La-7	Jak-3

1945 metai

Luftwaffe prieš kapituliaciją pradėjo naudoti Kurto Tanko garbei (Focke-Wulf konstruktoriaus) pavadintą Ta 152 naikintuvą. Ta 152H buvo skirtas aukštai skrendančių bombonešių atakai, o Ta 152C- kovai mažesniuose aukščiuose. Pramonės griūtis ir pilotų trūkumas neleido pasireikšti labai geroms šių lėktuvų, kurių spėta pagaminti apie 200 aparatų, charakteristikoms. Luftwaffe tikėjosi turėti pigų turboreaktyvinį naikintuvą Heinkel He 162 „Salamander“. Tačiau šio lėktuvo valdymas buvo komplikuotas net prityrusiam pilotui, be to, esant didesniems perkrovimams konstrukcija pradėdavo byrėti, o variklis turėjo polinkį užsiliepsnoti. Nepaisant to užsakyta gamyba tikintis 4‘000 lėktuvų per mėnesį, kas tuo metu jau buvo visiškai nerealu. Pagaminta apie 320 He 162 „Salamander“ ir dar apie 800 konstrukcijų po karo rasta įvairiose surinkimo stadijose.

Ta 152H	He 162 „Salamander“

Pačioje karo pabaigoje Sovietų VVS pakeitė atakos lėktuvus IL-2 „Šturmovik“ į IL-10, kurie buvo tolimesnis šių aparatų vystymas.