Internete pasirodė ištraukos iš naujos V.Suvorovo knygos „Paskutinė respublika-2“ (pavadinimas sąlyginis). Paskaitinėjau, įdomu. Siūlau jums poros dalių fragmentų vertimus.

PASKUTINĖ RESPUBLIKA. Antra knyga.

27 dalis. Aš ir mano žmonės.

Stalininis periodas – vienas įdomiausių žmonijos istorijoje. O tikslus ir pilnas jo apibūdinimas praktiškai yra neįmanomas. To meto dokumentai sunaikinti arba
sufalsifikuoti. Daug svarbių dalykų buvo daroma aplamai be dokumentų. Tie nedaugelis, kurie išliko, mokslininkams ir rašytojams neprieinami. Dabar rašomi atsiminimai yra praeities falsifikacija atgaline data…

A.Zinovjevas
Mūsų jaunystės skrydis. Lozana. 1983. 79 psl.

1.

Gera gyventi tiems Kremliaus dvaro istorikams, kurie rašo apie Antrąjį pasaulinį karą. Jie turi priėjimą prie visų Rusijos archyvuose esančių brangenybių, todėl jiems nesunku patvirtinti ir moksliškai pagrįsti savo hipotezes ir teorija.
O visos jų teorijos stovi ant septynių banginių:
1. Sovietų Sąjunga karui su Vokietija buvo visiškai nepasirengusi.
2. Stalinas baisiai bijoje karo.
3. Karo pradžia Stalinui atrodė kaip Vokietijos puolimas prieš Sovietų Sąjungą ir nekitaip.
4. Stalinas nieko blogo prieš Europą neruošė, bent jau 1941 metais.
5. Pagrindinis Stalino rūpestis: kad tik nesuteikti Hitleriui jokio preteksto, kaip nors laimėti laiko ir nutempti vokiečių įsiveržimą nors iki sekančių metų.
6. Žvalgyba raportavo Stalinui apie vokiečių rengimąsi įsiveržimui, bet jis netikėjo, nes bijojo žiūrėti tiesai į akis.
7. Stalinas apsistatė save padlaižiais, kurie raportuodavo tik tai, ką norėjo girdėti vadas. O girdėti jis norėjo tik migdančias naujienas.
Kaip visa tai įrodyti?
Labai paprastai – remiantis dokumentais. Dvaro istorikai ištraukia iš archyvų popierius ir pateikia visuotiniam apžiūrėjimui: štai! Grožėkitės!
O dokumentas – tai granitinė uola. Prieš popierėlį, ištrauktą iš Kremliaus saugyklų, bejėgiai bet kokie argumentai. Čia ant ledlaužio tiltelio reikia kelti baltą vėliavą, prisipažinti pralaimėjus ir pasiduti nugalėtojų malonei.
Praktiškai tuo pačiu metu, kai išėjo „Ledlaužis“, oficialūs sovietiniai istorikai surado ypatingos reikšmės dokumentą. Viename puslapyje, septyniuose sakiniuose įrodyti visi septyni postulatai, ant kurių nejudamo monolito stovi visa sovietų-vokiečių karo istorija.
Tai dokumenta – įskundimas, tiksliau – pasiskundimas, kurį parašė Berija Stalinui:
„1941 metų birželio 21 ….
Aš vėl primygtinai reikalauju atšaukti ir nubausti mūsų ambasadorių Berlyne, kuris ir vėl bombarduoja mane dezinformacija apie būk tai Vokietijos rengiamą SSRS puolimą. Jis pranešė, kad šis „puolimas“ prasidės rytoj…Tą patį radiju perdavė generolas-majoras V.I.Tupikovas, karinis ataše Berlyne. Šis bukas generolas tvirtina, kad trys Vermachto armijų grupės puls Maskvą, Leningradą ir Kijevą, jis remiasi savo Berlyno agentūra. Jis įžūliai reikalauja, kad mes aprūpintume tuos melagius racijomis…
Žvalgybos valdybos viršininkas, kur dar neseniai veikė Berzino gauja, generolas-leitenantas Golikovas skundžiasi ambasadoriumi ir savo papulkininkiu Novobrancu, kuris taip pat meluoja būk tai Hitleris sutelkė 170 divizijų prieš mus prie mūsų vakarinės sienos….
Bet aš ir mano žmonės, Josifai Visarionovičiau, gerai prisimenam jūsų išmintingą numatymą: 1941 metais Hitleris mūsų nepuls!“.

Toliau tekste V.Suvorovas tvirtina, kad cituojamas „dokumentas‘ yra falsifikatas, savo teiginiui patvirtinti jis pateikia kelis argumentus.
Niekur nėra archyvinės nuorodos iš kur šis domumentas paimtas (fondo, apyrašo, bylos numeris). Kitas argumentas – L.Berija su J.Stalinu birželio 20 ir 21 dienomis bendravo bendroje sumoje 8 valandas ir 20 minučių, tad Berija nebuvo jokio reikalo rašyti J.Stalinui jokio rašto, visa tai buvo galima aptarti žodžiu.
V.I.Tupikovas buvo pavaldus Generalinio štabo žvalgybos valdybos 1-ojo (vakarų) skyriaus viršininkui ir per jį Generalinio štabo viršininkui. L.Berijai jis ko nors pranešinėti negalėjo, nes neturėjo tokios teisės. Žvalgai visada teikia informaciją išimtinai tik savo tiesioginiam viršininkui.
Ambasadorius taip pat nieko negalėjo pranešinėti L.Berijai, nes jo tiesioginis viršininkas buvo užaienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas. Šis, beje, pagal pareigas ir turimą įtaką buvo aukščiau už Beriją.
Su visais šiais argumentais galima sutikti. Dar daugiau. L.Berijos sūnaus Sergo Berijos atsiminimuose „Mano tėvas – Lavrentijus Berija“ taip pat teigiama, kad V.Suvorovo cituojamas dokumentas yra falsifikacija.
Bet kaip visada statinę medaus gadina šaukštelis deguto. Skaitome toliau ištrauką iš naujos V.Suvorovo knygos.

28 dalis. Ką Berija reikalavo atšaukti iš Berlyno?

6.

Ir dar vienas visai nedidelis štrichas.
Komunistinis 1917 metų perversmas padarė visus žmones lygiais. Kaip nekenčiamos senos valdžios simboliai buvo panaikinti titulai, ordinai ir medaliai, antpečiai, kariniai ir kitokie laipsniai. Staiga neliko kareivių, jūreivių, karininkų, generolų, ambasadorių, ministrų. Vietoj jų – raudonarmiečiai, raudonieji jūrininkai, raudonieji vadai, įgaliotieji atstovai, liaudies komisarai.
Bet palengva viskas grįžo į savas vėžes.
Jau 1918 metais įsteigė pirmąjį komunistinį ordiną.
1935 metais įvedė personalinius leitenantų, kapitonų, majorų ir pulkininkų karinius laipsnius. Vienok jų dar nevadino karininkais. Jie vis dar buvo vadinami vadais. Tuo pačiu laiku įvedė Sovietų Sąjungos Maršalo laipsnį, bet kol kas apsiėjo be generoliškų laipsnių. Vietoj jų – kombrigai, komdivai, komkorai ir komandarmai. Vietoj admirolų – flagmanai.
1939 metais įvesta papulkininkio laipsnis.
1940 metais įvedė generolų ir admirolų laipsnius.
1942 metais raudonarmiečius ir raudonuosius jūrininkus vis dažniau pradėjo vadinti kareiviais ir jūreiviais, o vidurinius ir vyresniuosius vadus – karininkais.
1943 metais įvedė antpečius. Tais pačiais metais įgaliotuosius atstovus pervadino į pasiuntinius.
1946 metais liaudies komisarai pagaliau tapo ministrais.
Visa tai aš pasakoju štai kam. Savo 1941 metų birželio 21 dienos „dokumente“ „Berija“ du kartus panaudoja terminą, kurio tada nebuvo. „Berija“ reikalauja atšaukti ir nubausti „mūsų ambasadorių Berlyne“ ir pranešė, kad Golikovas „skundžiasi ambasadoriumi“. Bet tokio rango sovietinėje diplomatijoje tada nebuvo. Prieš tai buvusiame tekste aš Dekanozovą taip pat pavadinau pasiuntiniu, bet tik pašiepdamas beraščius šio anekdoto kūrėjus. Oficialus Dekenozovo laipsnis 1941 metais – užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, įgaliotasis SSRS atstovas Vokietijoje. Ambasadoriumi Dekanozovas tapo tik 1943 metų birželio 14. Nei Berija, nei kas kitas 1941 metų birželį negalėjo naudoti šio termino. Juo labiau – rašte Stalinui. Tokio termino naudojimas tuo metu visiškai galėjo būti klasifikuojamas kaip kontrrevoliucinių nuotaikų pasireiškimas. Su visomis iš to sekančiomis…
Tokio termino naudojimas 1941 metais – istoriškai priešlaikinis. Tai lygiai tas pats, kaip jeigu kas nors staiga rastų „dokumentą“, kuriame Rusijos karo ministras 1915 metais savo kareivius pavadintų raudonarmiečiais, ministrus – liaudies komisarais, o valdova Imperatorių – Komunistų (bolševikų) partijos Generaliniu sekretoriumi.
Menkas netikslumas rodo, kad šis „dokumentas“ turi vėlesnę, – pokarinę, postalininę ir poberijinę kilmę.

Nutariau paieškoti V.Suvorovo minimo dokumento, kuriuo nustatomi rangai sovietiniams diplomatams. Radau, tikrai yra toks 1943 metų birželio 14 dienos dokumentas.

Dokumento vertimas.

SSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMO Įsakas
APIE DIPLOMATINIŲ RANGŲ NUSTATYMĄ UŽSIENIO REIKALŲ LIAUDIES KOMISARIATO, AMBASADŲ IR SSRS MISIJOMS UŽSIENYJE DARBUOTOJAMS

Maskva, Kremlius 1943 birželio 14

Atrodo viskas tvarkoj?
Ne, ne ir dar kartą ne. Tekstas įrodo, kad V.Suvorovas šio dokumento nėra nei matęs, nei skaitęs, o tik girdėjęs. O jei matė ir skaitė, tai kaip jis sugebėjo neatkreipti dėmesio į patį pirmą dokumento sakinį – Vystant SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1941 metų gegužės 9 dienos nutarimą „Apie rangų nustatymą SSRS diplomatiniams atstovams užsienyje“. Nejaugi nebuvo įdomu pasidomėti apie ką kalba šis pirminis dokumentas. Štai jis.

SSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMO ĮSAKAS
APIE RANGŲ NUSTATYMĄ SSRS UŽSIENIO
DIPLOMATINĖMS ATSTOVYBĖMS

Maskva, Kemlius. 1941 metų gegužės 9

Taigi, ambasadoriai SSRS atsirado 1941 metų gegužės 9 dieną ir būtent tokį rangą turėjo Dekanozovas. V.Suvorovas klysta, eilinį kartą. Na kiek galima? Negi sunku pasitikrinti? Juk interneto amžius.

Studijų laikais naudodavom terminą „fušeris“. Šiuo terminu buvo nusakomas kokios nors užduoties sprendimo būdas. Gaudavom kažkokio uždavinio sąlyga, bet iš anksto „piratiniais“ būdais sužinodavom koks turi būti teisingas atsakymas, tad sprendime prirašydavom visokių niekų, kad tik tą atsakymą gautume. Kartais praeidavo…
Taip darydavom mes, tuometiniai studentai ir tai suprantama. Bet ar dera „mėtyt fušerius“ žinomam autoriui?