Lietuvą netikėtai pasiekusios unikalios vokiečių žvalgybinės aviacijos nuotraukos leidžia pažvelgti į kitokį Vilnių – tokį kurio didelė dalis prieš 64 metus nesugrąžinamai pražuvo karo gaisruose. Jei šios nuotraukos ir nepadarys perversmo 1944 metų Vilniaus istorijoje, tai bent suteiks galimybę ją gausiai papildyti naujomis detalėmis.

Nelaukta dovana

„Vilniaus diena“ viena pirmųjų gavo galimybę susipažinti su didelės istorinės vertės aeronuotraukomis, prieš porą savaičių papildžiusiomis Vilniaus rotušės nuotraukų banką. Šiose karinės žvalgybos fotografijose Lietuvos sostinė ir jos apylinkės užfiksuotos lemtingomis dienomis – 1944 metų liepą, kai vokiečiai, gavę paties Adolfo Hitlerio įsakymą kautis „iki paskutinio kraujo lašo“, įnirtingai gynėsi nuo dešimteriopai gausesnių miestą šturmuojančios Raudonosios armijos dalinių.
Nuotraukų patekimo į Lietuvą istorija ne ką mažiau įspūdinga už pačias nuotraukas. Vilniaus rotušės ceremonmeisterį Saulių Pilinkų vieną kovo dieną nustebino garbaus amžiaus svečias iš Lenkijos, atnešęs šią netikėtą dovaną. Varšuvietis Zygmuntas Walkowskis, į Lietuvą atvykęs kaip paprastas turistas, užsuko į rotušę ir įteikė kompaktinį diską su skaitmeninėmis nuotraukų kopijomis.
„Šis žmogus, ieškantis jį dominančios medžiagos įvairiuose pasaulio archyvuose, sakė girdėjęs apie rotušėje kuriamą Vilniaus nuotraukų banką ir nusprendęs mums perduoti savo radinį. Mes rotušėje sulaukiame daug atvykstančių žmonių, kurių šaknys vilnietiškos, bet Z.Walkowskis su Vilniumi neturi nieko bendro, tad toks svečio dėmesys mūsų miesto istorijai ypatingai stebinantis ir malonus“, – džiaugiasi S.Pilinkus.

Radinys Amerikos archyve

Fotografas ir istorikas Z.Walkowskis jau antrą dešimtmetį tyrinėja karo metų aeronuotraukas, daugiausia darytas vokiečių, didžiausią dėmesį skirdamas 1944 metų Varšuvos sukilimo laikotarpiui. Vien iš aeronuotraukų Z.Walkowskis minučių tikslumu sugebėjo nustatyti, kada buvo susprogdinti Lenkijos sostinės Karalių rūmai, kada Raudonoji armija persikėlė per Vyslą, ir padarė dar keletą šio dramatiško Varšuvos istorijos tarpsnio atradimų.
Vilniaus ir jo apylinkių aeronuotraukos į jo rankas pateko atsitiktinai, dirbant greta Vašingtono esančiame JAV Nacionaliniame archyve ir sklaidant tūkstančius kitų fotografijų, kurios iš karto po karo iš okupuotos Vokietijos buvo išvežtos į JAV kaip trofėjus. Z.Walkowskis, identifikavęs nuotraukose įamžintą Lietuvos miestą, nusprendė nuotraukas nukopijuoti ir kopijas perduoti vilniečiams.
Kaip „Vilniaus dienai“ pasakojo S.Pilinkus, kuklus svečias už savo dovaną nepareikalavo jokio atlygio. Ant kompaktinio disko užrašęs savo varšuvietišką adresą – dėl viso pikto, jeigu kiltų kokių papildomų klausimų – istorikas išėjo žvalgytis po miestą, kurį prieš tai regėjo tik daugiau nei pusės amžiaus senumo nuotraukose.

Fortifikacijų nespėta įrengti

1944 metų liepos pradžioje intensyviai puolanti Raudonoji armija atsidūrė prie pat Lietuvos sienos. Pirmoji į Lietuvos teritoriją šiaurės rytuose liepos 4 d. įžengė I Pabaltijo fronto kariuomenė. Po poros dienų iš pietryčių Vilniaus kryptimi ėmė veržtis III Baltarusijos fronto kariuomenė, kuriai ir buvo patikėta šturmu užimti Lietuvos sostinę.
Vilnius buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas, dengęs prieigas į pačios Vokietijos teritoriją – Rytprūsius. Vokiečiai rengėsi jį smarkiai fortifikuoti ir tikėjosi dar miesto prieigose sustabdyti Raudonosios armijos puolimą, tačiau iš planuotų 79 gynybos linijos mazgų dėl laiko, darbo jėgos ir resursų stokos iki liepos pradžios suspėta įrengti tik 12.
Liepos 7 d. į Vilnių specialiai siųstas iš Berlyno atvyko naujasis miesto komendantas ir gynybinių mūšių specialistas generolas majoras Reineris Stahelis. Jo dispozicijoje buvo apie 17 tūkst. vokiečių karių, 270 artilerijos pabūklų, 110 tankų ir šarvuočių bei 46 minosvaidžiai.
Tą pačią dieną Vilniaus prieigas pasiekė pirmieji sovietinės kariuomenės daliniai. Vilniaus apsupčiai ir šturmui III Baltarusijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis, skyrė daugiau nei 200 tūkst. karių, virš pusės tūkstančio tankų ir iki tūkstančio artilerijos pabūklų.
Stipriai spaudžiami daugiau nei dešimteriopai gausesnio priešo, vokiečių daliniai, apsupti ir patirdami milžiniškų nuostolių, mieste laikėsi iki liepos 13 dienos. Per savaitę trukusius mūšius žuvo apie 8000 vokiečių karių, o dar apie 5200 buvo paimti į nelaisvę. Iš apsupties žiedo pavyko ištrūkti tik menkiems gynybinių pajėgų likučiams. Tikslūs sovietinės kariuomenės nuostoliai neskelbiami, tačiau įprastai puolančiųjų žūsta ir būna sužeidžiama gerokai daugiau, nei įsitvirtinusių gynėjų.

Į dangų kilo Lietuvoje

„Vilniaus diena“ atliko unikalių fotografijų tyrimą. Z.Walkowskio atvežtosios nuotraukos darytos liepos 9-osios vakarą, kai apsupties žiedas aplink vokiečių garnizoną Vilniuje jau buvo užsivėręs. Vokiečių oro žvalgų fotografijos skrupulingai sunumeruotos, ant kiekvienos iš jų yra nurodytas fotografavimo laikas, tad galima atsekti beveik visą žvalgybinio lėktuvo maršrutą ir išsiaiškinti, kokios vietovės Vilniaus apylinkėse kėlė didžiausią žvalgybos susidomėjimą.
Deja, į Lietuvą pateko ne visas šios karinės fotosesijos komplektas. Sprendžiant iš numerio ant paskutinės fotografijos, jų turėjo būti ne mažiau 64, bet Vilnių pasiekė tik 26, todėl skrydžio rekonstrukcija gali būti ne visiškai tiksli.
Nors vis dėlto gali kilti nedidelių abejonių dėl to, koks lėktuvas liepos 9-osios vakare raižė Vilniaus ir jo apylinkių dangų, tačiau „Vilniaus dieną“ konsultavusių karo aviacijos ir jos istorijos specialistų teigimu, didžiausia tikimybė, kad tai buvo dvimotoris vokiškas orlaivis „Focke-Wulf“ Fw 189.
Šie triviečiai specialiai žvalgybai sukonstruoti ir puikiomis skrydžio bei manevravimo charakteristikomis pasižymintys lėktuvai Rytų fronte labai sėkmingai buvo naudojami iki pat karo pabaigos. Kitų tipų lėktuvai žvalgybinėms misijoms naudoti itin retai.
Kariškių ir lakūnų tarpe Fw 189 dažniau buvo vadinamas pravarde – „didysis apuokas“ (vok. – Uhu). Kadangi šis lėktuvas su pilnais kuro bakais galėjo nuskristi didžiausią 670 km atstumą, į dangų jis turėjo pakilti iš vokiečių vis dar kontroliuojamos Lietuvos teritorijos.

Plentui – padidintas dėmesys

1-ajam liuftvafės oro laivynui priklaususio „apuoko“ kelio pradžia nežinoma. Pirmosios dvi fotografijos iš Lietuvą pasiekusios komplekto dalies, pažymėtos 10-uoju ir 11-uoju numeriais, darytos jau virš Vilniaus 18.40 val., lėktuvui skrendant iš rytų į vakarus – matyt prieš tai jis jau padarė puslankį virš sovietų kontroliuojamos Naujosios Vilnios ar Pavilnio ir dabar tyrinėjo miesto centrą.
Po to žvalgai pasuko į pietus ir po poros minučių praskriejo virš sovietų subombarduoto Kirtimų aerodromo, kur padarė dar vieną nuotrauką. Iš čia „apuokas“ pasisuko 180 laipsnių kampu ir per teritoriją, kur dabar stovi Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių bei Pašilaičių mikrorajonai, 18.47 val. pasiekė senąjį Ukmergės plentą.
Būtent palei šį plentą į apsuptą miestą vaduoti įgulos tuo metu bandė veržtis Maišiagaloje sutelktos nemažos vokiečių pajėgos. Žvalgai itin įdėmiai tyrinėjo plentą ir jo apylinkes bei nepaliovė spragsėti fotoaparato užraktu. Skrydžio linija driekėsi virš Bajorų, Bukiškio, Lindiniškių, Bendorių, Mažosios Riešės ir Gudelių.
Tolimesnė „apuoko“ maršruto atkarpa nėra aiški, kadangi vėl trūksta kelių nuotraukų – kitos fotografijos darytos jau 18.53 val. virš Paberžės, skrendant iš šiaurės į pietus ir žvalgant Molėtų plentą. Padidinęs greitį, žvalgų lėktuvas dar po kelių minučių vėl pasiekė šiaurinį Vilniaus pakraštį: praskrido Visorius, Fabijoniškes, pliką Šeškinės kalvą, ant kurios dabar stūkso prekybos centras „Akropolis“, Šnipiškes ir 18.58 val. vėl pasiekė miesto centrą.

Žvalgai grįžo į bazę

Žvalgų lėktuvas mieste neužtruko – tuojau pasuko į šiaurės rytus ir nebefotografuodamas nuskriejo Nemenčinės kryptimi. Fotoaparatas vėl panaudotas skrendant per Antavilio mišką, tarp Aukštųjų ir Žemųjų Karačiūnų kaimų. Dar du kadrai padaryti Balžio ežero apylinkėse.
Keista, kad nesistengta fotografuoti greta besidriekiančio Nemenčinės plento, kuriuo Vilniaus link traukė sovietinės pajėgos. Galimas paaiškinimas, kad čia žvalgus pasitiko arši antžeminių pajėgų ugnis, nelabai įtikinantis, kadangi lėktuvas skrido ne mažiau nei dviejų kilometrų aukštyje, tad stacionarių priešlėktuvinių pozicijų neturintis ir į priekį skubantis priešas nedideliam ir manevringam lėktuvui nebuvo itin pavojingas.
19.04 val. „apuokas“ pasiekė Nemenčinę, o žvalgai fotojuostoje įamžino šį miestelį ir kelią, vedantį į Pabradę. Dar po pusantros minutės lėktuvas priskrido Neries ir Žeimenos santaką ir ėmė stebėti Vilniaus-Ignalinos geležinkelio atkarpą.
Paskutinė, 64-uoju numeriu pažymėta, nuotrauka padaryta 19.08 val. Joje – tas pats geležinkelis greta Pailgio ežero, likus šešiems kilometrams iki Pabradės. Greičiausiai iš karto po šios nuotraukos Fw 189 apsisuko 180 laipsnių kampu ir nuskubėjo į vakarus, tolyn iš sovietų kariuomenės užimtos zonos.
Neabejotina, kad žvalgybinis lėktuvas, kurio pusvalandžio kelią pasekėme minučių tikslumu, sėkmingai grįžo pas savuosius. Tai įtikinamai patvirtina šių nuotraukų egzistavimo faktas.

Priešmirtinės kvartalų nuotraukos

Pačios įdomiausios ir vertingiausios yra Vilniaus padangėje darytos aeronuotraukos. Šios nuotraukos unikalios tuo, kad tai paskutinės miesto nuotraukos, kuriose įamžintos netrukus pražūsiančios jo dalys.
Jau liepos 10 d. Vilniaus šturmas, per kurį sovietų kariuomenė negailestingai naudojo sunkiuosius pabūklus ir bombonešių aviaciją, tapo daug intensyvesnis. Prie miesto niokojimo prisidėjo ir vokiečiai, tačiau jų turima ginkluotė nė iš tolo negalėjo lygintis su dešimteriopai gausesnio priešo apginklavimu, o apie bombonešių pagalbą nepriteklių prispausti vokiečiai galėjo tik pasvajoti.
Per tris dienas ištisi istoriniai ir architektūros atžvilgiu vertingi Lietuvos sostinės senamiesčio kvartalai pavirto griuvėsių krūva, o sugriauti pastatai niekada nebuvo atstatyti. Šios karo žaizdos pokariu buvo paverstos senamiesčio skverais, nenatūraliai įsiskverbusiais į ankštų gatvelių raizginį, arba užstatytos aplinkoje nederančiais gremėzdiškais sovietinio stiliaus pastatais.
Paskaičiuota, kad per karo veiksmus buvo sugriauta arba smarkiai nukentėjo apie 40 proc. visų miesto gyvenamųjų namų.

Bombos nekliudė komendantūros

Liepos 9-osios vakaro nuotraukose matyti vos keli gaisrai. Dūmų kamuoliai virsta iš didžiulio pastato Gedimino prospekte, kurio vietoje dabar stovi senieji Žemės ūkio ministerijos rūmai. Pats pastatas – be stogo, iš viršaus žiūrint matyti tik juodos vidinių patalpų kiaurymės.
Dar vienas stiprus gaisras matomas Pilies gatvėje greta Vilniaus universiteto komplekso. Dūmų tiek daug, kad jų tumulai uždengia kelis aplinkinius kvartalus. Trečias liepsnojantis namas matyti Užupyje, prie Krivių gatvės ir Baltojo skersgatvio sankryžos.
Didesnių sugriovimų galima pastebėti tik vienoje kitoje gatvėje. Pažymėtina, kad jau minėtame Gedimino prospekte greta degančio pastato yra keli kiti namai be stogų – juos bombonešiai kliudė anksčiau. Taip pat sugriauta daugiau nei trečdalis namų dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje greta Lukiškių aikštės.
Karo metų liudininkai vilniečiai yra pasakoję, kad sovietų bombonešių pilotai Gedimino prospektą naudojo kaip orientyrą – plačią, tiesią ir ilgą gatvę būdavo lengva aptikti Vilniaus gatvių raizgalynėje. Pati gatvė dėl joje įsikūrusių vokiečių karinės ir civilinės valdžios įstaigų taip pat buvo mėgstamas taikinys. Bombonešiai skrisdavo virš prospekto kaip įsivaizduojamu koridoriumi ir barstydavo bombas ant jame stovinčių pastatų.
Deja, iš liepos 9-osios aeronuotraukų galima spręsti, kad sovietų pilotams dar buvo kur tobulėti mokantis tikslaus bombardavimo – greta suniokotų pastatų sveikutėlė stovi komendantūra (dabar Konstitucinio Teismo rūmai) ir nepaliesti atrodo abu gestapo pastatai (viename priešais Savivaldybės aikštę dabar įsikūręs SEB bankas, o antrame – Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai).

Krateriai ir daržuose

Nuotraukose matyti, kad senojo Vilniaus dalyje tik vienas kitas pastatas yra nukentėjęs nuo sprogimų. Jeigu pokariu gimę vilniečiai atsidurtų tuometinėje ankštoje ir siauroje Vokiečių gatvėje, tikriausiai neatpažintų šios vietos ir jaustųsi pasiklydę. Sveikas ir Žydų gatvės kvartalas, dabar tapęs futbolo stadiono dydžio plyne vidiniame pokariu statytų namų kieme. Nepaliesta ir didžioji Vilniaus sinagoga, kurią praėjus vos porai dienų nuo „apuoko“ skrydžio sovietų sviediniai pavertė griuvėsių krūva.
Į pastatus nepataikiusios bombos žemėje išrausė daugybę kraterių. Tokius bombardavimo pėdsakus galima aptikti daržuose tarp Krokuvos ir Turgaus gatvių bei ant Šeškinės kalvų ir jų papėdėje, dabartinės Pieninės gatvės teritorijoje.
Smarkiai subombarduotas ir aerodromas Kirtimuose. Kadangi kelios dešimtys bombų krito daugmaž vienoje vietoje, galima manyti, kad ten stovėjo išrikiuoti vokiečių lėktuvai – sovietų lakūnai savo priešus pamėgino užklupti nepakilusius nuo žemės.
Tyrinėjant nuotraukas į akis krenta V arba W raidžių formos zigzagai ant žemės. Greičiausiai, tai – apkasai ir įtvirtintos pozicijos, kuriose vokiečiai ketino pasitikti į miestą besibraunančius Raudonosios armijos karius. Tokie įtvirtinimai daugiausiai įrengti tarp pastatų arba atvirose vietose, pavyzdžiui, A.Jakšto gatvėje – dabartinio Aplinkos ministerijos pastato vietoje, arba A.Stulginskio gatvėje – priešais dabartinį Teisingumo ministerijos pastatą.
Vilniaus nuotraukose aiškiai užfiksuotas dar vienas įdomus objektas – senosios žydų kapinės, išsidėsčiusios prie Neries, dabartinių Koncertų ir sporto rūmų vietoje. Turint galvoje, kokios aistros kyla dėl dabar greta kylančių naujų pastatų, ginčijantis, ar jie įsibrauna į buvusių kapinių teritoriją, šios nuotraukos gali pasitarnauti istorinės tiesos nustatymui.

Šturmas bet kokiomis priemonėmis

„Tai išties įdomios nuotraukos, kokių dar neteko regėti. Jose matyti, kad pagrindiniai sugriovimai atsirado ne anksčiau nei liepos 10 d. Šiose nuotraukose ir Vokiečių gatvė, ir daugelis kitų senamiesčio kvartalų vis dar sveiki arba tik labai menkai nukentėję“, – peržvelgęs nuotraukas konstatavo istorikas Arvydas Anušauskas.
Istoriko nuomone, negalima teigti, kad sovietų kariuomenė Vilnių naikino sąmoningai, tačiau aišku, kad stengiantis kuo greičiau iš jo išmušti priešus, tinkamomis buvo laikomos visos priemonės. Skubėti reikėjo – Josifas Stalinas generolui I.Černiachovskiui buvo įsakęs Lietuvos sostinę užimti ne vėliau nei liepos 12 d.
„Miesto bombardavimas buvo suprantamas kaip karo, kautynių dalis. Vilnius buvo laikomas tvirtove, tad jis ir šturmuojamas buvo rimtai, panaudojant visas pajėgas ir per daug nesigailint: architektūra ar ne architektūra – šlavė ir viskas. Patys vokiečiai smarkiai ir nesikabino į tą miestą. Jie savo jėgas vėliau permetė į Vingio parką – į ten, kur buvo galima gintis, o paskui bandyti pasitraukti“, – aiškina A.Anušauskas.
Jis tik apgailestauja, kad aeronuotraukų komplekte nėra stoties, didžiojo žydų geto ar Naugarduko gatvės rajono, kurie taip pat labai smarkiai nukentėjo 1944-aisiais, vaizdų. A.Anušauskas pridūrė, kad sovietinė istoriografija paprastai nutylėdavo tai, kokiu būdu buvo sugriauti miestai, arba tiesiog abstrakčiai parašydavo, kad juos susprogdino hitleriniai okupantai.

Vilniaus šturmo chronologija 1944 m.

Liepos 2 d. pradėta sužeistųjų ir valdininkų evakuacija iš miesto.
Liepos 6 d. prasidėjo sovietinių bombonešių antskrydžiai. Naktį Armijos krajovos partizanai pradėjo operaciją „Aušros vartai“ – apie 5500 lenkų įsiveržė į miestą iš pietų ir Žirmūnų pusių, norėdami užimti Vilnių iki pasirodant Raudonajai armijai. Jų ataka buvo sustabdyta ir atmušta. Apimti panikos, atsakingi vokiečių daliniai per anksti susprogdino Žaliąjį tiltą, miesto elektros stotį ir vandens siurblinę – šis skubėjimas gerokai apsunkino pačių vokiečių padėtį vėlesnėmis dienomis.
Liepos 7 d. į Vilnių atvyko naujasis miesto komendantas R.Stahelis. Sovietinė kariuomenė pasiekė Vilniaus prieigas ir priešakiniai daliniai įsiveržė į miestą iš pietryčių ir šiaurės rytų pusės. Vokiečiai kontratakavo ir pirmuosius sovietų dalinius išstūmė, tačiau po kelių valandų vėl buvo priversti atsitraukti. Bombarduodami Kirtimų aerodromą, sovietų lakūnai sunaikino keturis vokiečių lėktuvus. Sovietai užėmė Pabradę, Nemenčinę, Naująją Vilnią
Liepos 8 d. Miestą pasiekė ir į mūšį įsijungė pagrindiniai sovietinės kariuomenės daliniai. Jie užėmė Kirtimų aerodromą, pietryčiuose prasibrovė iki Šv. Onos bažnyčios, o pietvakariuose užėmė Panerius. Mūšiai prasidėjo ir miesto šiaurės rytų pakraščiuose. Sovietų aviacija bombardavo vis dar vokiečių kontroliuojamą stoties rajoną.
Liepos 9 d. Lazdynų kaime susijungė iš šiaurės ir pietų puolę Raudonosios armijos daliniai, miesto įgula buvo apsupta. Vokiečiai buvo priversti pasitraukti iš stoties, mūšiai persikėlė į miesto centrą. Mėgindami pralaužti apsupties žiedą, vokiečiai sutelkė nemenkas pajėgas Maišiagalos apylinkėse bei Lentvaryje ir kelias dienas nesėkmingai bandė kontratakuoti iš šių vietovių Vilniaus kryptimi. A.Stahelis paprašė A.Hitlerio leidimo veržtis iš apsupto miesto į vakarus, tačiau leidimas nebuvo suteiktas. Sovietai užėmė Švenčionis, bombardavo Kaišiadorių ir Varėnos geležinkelio stotis.
Liepos 10 d. vokiečių įgula mieste sulaukė pastiprinimo – 600 parašiutininkų, nusileidusių Vingio parko apylinkėse. Sovietų daliniai užėmė visą miesto teritoriją šiauriniame Neries krante ir užėmė Viršuliškes. Didžiausi mūšiai vyko miesto centre ir įtvirtintos Gedimino pilies rajone. Vakare pilis buvo užimta. Iš pradžių bokšte suplevėsavo lenkų vėliava, kurią iškėlė kartu su Raudonąja armija į miestą sugrįžę Armijos krajovos partizanai, tačiau ji netrukus buvo nuplėšta ir vietoje jos iškelta raudona vėliava. Sovietai užėmė Uteną ir Ignaliną. Vėl bombarduota Varėna.
Liepos 11 d. Visą parą vyko aršūs gatvių mūšiai centrinėje miesto dalyje. Kovos vyko dėl kiekvieno namo. Stipriai spaudžiami vokiečiai susikoncentravo Lukiškių kalėjimo teritorijoje ir Vingio parko apylinkėse prie universiteto observatorijos. A.Hitleris pagaliau leido gynėjams palikti miestą. R.Stahelis pradėjo kaupti dalinius prasiveržimui.
Liepos 12 d. Remiama sunkiosios artilerijos ir aviacijos sovietinė kariuomenė likvidavo likusius pasipriešinimo židinius Pylimo, Vokiečių, V.Šopeno ir kitose miesto centro bei senamiesčio gatvėse. Siekiant palaužti vokiečius, intensyviai naudoti bombonešiai – karinėse suvestinėse užfiksuota, kad šią dieną miestą bombardavo 370 lėktuvų. Vien Lukiškių kalėjimo teritorijoje numesta apie 90 tonų bombų. Vokiečių daliniai kalėjimo teritorijoje dienai baigiantis buvo beveik sunaikinti. Į Vilnių atvyko sovietinės Lietuvos vadovai Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas. Sovietai užėmė Trakus.
Liepos 13 d. Vokiečiai dar kartą nesėkmingai mėgino veržtis į miestą padėti apsuptiesiems iš Vievio pusės, tačiau buvo priversti trauktis su dideliais nuostoliais. Tuo metu R.Stahelis sutelkė beveik 3000 mieste apsuptų vokiečių karių ir, Vingio parke forsavęs Nerį, ėmė veržtis Vokės link. Tik maždaug 400 karių kartu su generolu pasiekė ties Lentvariu įsitvirtinusius priešakinius vokiečių fronto dalinius ir ištrūko iš apsupties žiedo. Apie 17 val. visą Vilnių pradėjo kontroliuoti Raudonoji armija. Tą pačią dieną buvo užimti Molėtai, Aukštadvaris, Daugai, Varėna ir Vievio geležinkelio stotis.

Reineris Stahelis

(1892-1955?)
Vokiečių karininkas ir nacių partijos veikėjas, taip pat 1918-1933 tarnavęs ir Suomijos kariuomenėje, išgarsėjęs prasiveržimu iš apsupto Vilniaus.
Dirbo Vokietijos aviacijos ministerijoje ir buvo atsakingas už priešlėktuvinės artilerijos vystymą. Nuo 1940 metų buvo kariniu patarėju Višy Prancūzijoje. 1941 m. perkeltas į okupuotą pietinę SSRS dalį, kur vadovavo priešlėktuvinės gynybos daliniui.
1942 m. pradžioje apdovanotas Riterio kryžiumi ir paaukštintas į pulkininkus. Metų pabaigoje pradėjo vadovauti liuftvafės koviniam daliniui, gynusiam pietryčių frontą. 1943 m. pradžioje tapo generolu majoru ir liepą perkeltas į Italiją. Spalį paskirtas Romos komendantu.
1944 m. liepą perkeltas į Vilnių, organizuoti jo gynybą. Už šias pastangas, netrukus po to, kai išsiveržė iš apsupto miesto, apdovanotas Riterio kryžiumi su kardais, paaukštintas iki generolo leitenanto laipsnio ir paskirtas vadovauti Varšuvos gynybai. Dar tebevykstant Varšuvos sukilimui, perkeltas į Buchareštą, vadovauti šio miesto gynybai. 1944 m. rugsėjo 20 d. pateko į sovietų nelaisvę ir likusį gyvenimą praleido gulage. Tiksli mirties data nežinoma.

Ivanas Černiachovskis

(1907-1945)
Sovietų karininkas, jauniausias, būdamas vos 38 metų, gavęs armijos generolo laipsnį.
Į Raudonąją armiją įstojo 1924 m. Studijavęs įvairiose karinėse mokyklose, prieš pat SSRS-Vokietijos karą tapo tankų divizijos vadu. Pirmosiomis karo dienomis kovėsi ties Šiauliais. 1942 m. paaukštintas į generolus majorus ir pradėjo vadovauti tankų korpusui, o netrukus ir armijai. Dalyvavo Kursko mūšyje. Nuo 1943 m. vasario – generolas leitenantas. Už sėkmingą Dnepro forsavimą apdovanotas SSRS didvyrio žvaigžde.
Nuo 1944 m. balandžio vadovavo 3-ajam Baltarusijos frontui. Jo kariai užėmė Vilnių, Kauną, dalyvavo Klaipėdos ir Rytprūsių operacijose. Prieš pat Vilniaus operaciją jam suteiktas armijos generolo laipsnis. Po Vilniaus šturmo apdovanotas antrąja SSRS didvyrio žvaigžde.
1945 m. vasario 18 d. Rytprūsiuose sunkiai sužeistas artilerijos sviedinio skeveldros ir tą pačią dieną mirė. Buvo palaidotas Vilniuje, miesto centre, dabartinėje Savivaldybės aikštėje, kuriai tada buvo suteiktas jo vardas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jo palaikai iš Vilniaus buvo pergabenti į Maskvą ir palaidoti Novodevičės kapinėse. Virš kapo aikštėje stovėjęs paminklas išmontuotas, pervežtas ir pastatytas Voroneže, kurį 1942 m. gynė, o 1943 pradžioje vadavo I.Černiachovskio vadovaujama armija.