Klaidos istorinės tematikos tekstuose. Nenuostabu, kai klaidas daro mokinukai rašydami pranešimus įvairiuose forumuose. Na iš kur jiems žinoti tą istoriją? Kompiuterinį žaidimą pažaidė, štai ir visas žinių šaltinis. Turintys būti solidžiausiu istorinių žinių šaltiniu – tai mokykliniai istorijos vadovėliai. Bet juose šiam istorijos etapui skirta vos pora puslapių, iš kurių didesnę pusę užima viena kita nuotrauka ir keletas karikatūrų.
Dar vienas žinių šaltinis – kartais pasirodančios iliustruotos knygelės „apie karą“. Štai prieš kelis metus išėjo dvi verstinės: „Iliustruota Pirmojo pasaulinio karo istorija“ ir „Iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija“. Sulaukėme ir originalaus lietuviško leidinio, kuriame be kita ko, kalbama ir apie karo istoriją. Tai leidyklos „Briedis“ išleistas leidinys „XX a. Lietuvos ir pasaulio istorija“.
Panagrinėsime tame leidinyje esantį straipsnį „Ar J.Stalinas ruošėsi pulti Vokietiją?“.
Bendras įspūdis. Tokio pobūdžio tekstuose teiginiai turėtų būti kiek galima objektyvesni, o duomenys pateikiami galimai tikslesni. Viso to pasigedau.
141 psl. teigiama.
visa SSRS pramonė, žemės ūkis, mokslas, propaganda buvo pajungta rengimuisi karui.
Su tuo reikia sutikti, tačiau štai kaip šis teiginys iliustruojamas.
1940 m. priimtas įsakymas pereiti prie septynių dienų darbo savaitės, bet sekmadienį paliekant laisvą.
Bandau įsivaizduoti kaip paaiškintų istorijos mokytoja mokinukui ką reiškia tas perėjimas prie septynių dienų darbo savaitės su viena laisva diena. Na taip, tikrai buvo pereita prie tos septynių dienų darbo savaitės su išeigine sekmadienį. O prieš tai buvo šešių darbo savaitė, taip vadinama šešiadienė, su laisva šešta darbo diena. O dar prieš tai buvo penkių dienų darbo savaitė, taip vadinama penkiadienė… Sakot per daug sudėtinga ir nelabai reikalinga? Sutinku. Bet buvo galima kur kas paprasčiau pademonstruoti aukščiau minėtą teiginį apie rengimąsi karui. Esmė buvo ne perėjimas prie septynių dienų darbo savaitės (faktiškai tai buvo grįžimas prie Grigališkojo kalendoriaus), o darbo dienos pailginimas nuo 7 iki 8 valandų. Apie tai ir kalbama autorių minimame įsakyme. Visa bėda, kad autoriai to įsakymo, drįstu teigti, neskaitė.
Straipsnyje teigiama.
Už pravaikštą buvo baudžiama kalėjimu iki šešerių metų.
Iš tikrųjų už pravaikštą buvo numatoma bausti ne iki šešių metų, o iki šešių mėnesių ir bausmė buvo atliekama ne kalėjime, o darbo vietoje iš uždarbio išskaitant 25 % atlyginimo. Štai čia galima paskaityti visą tą SSRS Aukščiausios tarybos 1940 metų birželio 26 dienos Įsako tekstą.
Apie bausmę už pravaikštą kalbama 5 punkte.
Установить, что за прогул без уважительной причины рабочие и служащие государственных, кооперативных и общественных предприятий и учреждений предаются суду и по приговору народного суда караются исправительно-трудовыми работами по месту работы на срок до 6 месяцев с удержанием из заработной платы до 25%.Vertimas. Nustatyti, kad už pravaikštą be pateisinamos priežasties valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių darbuotojai ir tarnautojai perduodami teismui ir liaudies teisėjo nuosprendžiu baudžiami pataisos darbais darbo vietoje laikotarpiui iki 6 mėnesių išskaitant iki 25% darbo užmokesčio. Puslapio dešinėj pusėje pateikiama lentelė SSRS ir Vokietijos kariniu pajėgų augimas 1936–1941 metais.
Lentelės autoriai nurodo, kad 1941 metais Raudonojoje armijoje buvo 5,8 mln. karių, o Vokietijos – 5,1 mln. Nesikabinėsime prie Vokietijos karių skaičiaus, o štai Raudonojoje armijoje karo pradžioje karių buvo gerokai mažiau. Tuos skaičius galime rasti garsiajame, V.Suvorovo išaukštintame, Statistikos rinkinyje Nr.1.
Taigi Raudonojoje armijoje karo išvakarėse buvo 4,6 mln. kadrinių karių plius 0,8 mln. metu apmokymuose buvusių rezervistų, iš viso kiek daugiau nei 5,4 mln.
142 psl. kairėje esančioje kolonėlėje pateikiama lentelė apie Raudonosios armijos ir Vermachto jėgų santykį pasienyje 1941 m. birželio 22 d.
Nesileidžiant į detales reikia atkreipti dėmesį, kad bent keliais šimtais sumažinta Vermachto tankų ir savaeigių pabūklų bei lėktuvų skaičius. Pasižiūrėkime į du solidžius šaltinius, kuriuose kalbama apie tą tankų ir savaeigių pabūklų skaičių.
Lentelė iš B.Gilebrando veikalo „Vokietijos sausumos kariuomenė. 1933 – 1945“
TANKŲ IR ŠTURMO PABŪKLŲ * KIEKIO KAITA
Tam, kad turėti objektyvesnį vaizdą, pažiūrėkime į šarvuotos technikos žinovo T.Jentzo knygoje „PANZERTRUPPEN – The Complete Guide to the Creation & Combat Employment of Germany’s Tank Force – 1933-1942“ pateikiamus skaičius.
Sulyginus duomenis abiejose lentelėse matome, kad jie labai nežymiai skiriasi. Tai rodo, kad autoriai naudojasi skirtingais šaltiniais. Tad remiantis vien jau šiais duomenimis galima tvirtinti, kad Vermachtas karo išvakarėse prie savo rytinės sienos buvo sutelkęs ne mažiau kaip 3800 tankų ir savaeigių pabūklų.
Puslapio viršuje duomenys apie 1941 m. birželio – gruodžio mėnesiais kovojančių pusių patirtus nuostolius.
Labiausiai dėmesį atkreipia duomenys Raudonosios armijos žuvusiuosius, sužeistuosius ir paimtus į nelaisvę: 8000000, iš jų paimta į nelaisvę 3800000.
Visų pirma – sanitariniai nuostoliai (sužeistieji) ir negrįžtami nuostoliai (žuvę, dingę be žinios, patekę į nelaisvę) pateikiami „vienoje krūvoje“, gi skaitytojui šis bendras skaičius užsifiksuoja kaip „štai tiek žuvo“.
Antra, ir tai svarbiausia – iš kokio šaltinio paimti šie skaičiai? Kam reikia ir taip didelius tuos nuostolius dar padvigubinti? Raudonosios armijos kare patirtus nuostolius yra išanalizavęs F.Krivošejevas veikale „Rusija ir SSRS XX amžiaus karuose: ginkluotųjų pajėgų nuostoliai“.
Suvestiniai nuostolių dydžiai yra 132 lentelėje, norintys gali juos paanalizuoti.
Paskutinis sakinys puslapyje teigia (pajuodinta mano):
Daugiausia iš pėstininkų ir arklių tempiamų gurguolių sudarytos Vermachto kolonos į SSRS gilumą judėjo beveik nesutikdamos pasipriešinimo, per dieną vidutiniškai nužygiuodamos 30 – 50 km.
Vienas iš mitų yra visuotinė motorizacija, kitas kraštutinis mitas – beveik visi ėjo pėsčiomis. Ir dar norisi paklausti – jei vidutiniškai nužygiuodavo 30 – 50 km., tai tikriausiai buvo dienų, kai jie pėsčiomis nukeliaudavo ir daugiau? Sakykim, kokius 70 km? Na kam vėl tirštinti spalvas?
143 psl. Pakartojamas teiginys iš aukščiau minėtos lentelės.
Iki 1941 m. gruodžio į nelaisvę pateko 3,8 mln. raudonarmiečių.
Taip ir norisi paklausti – kas pateiks dar didesnį skaičių?
Jau pirmais metais dėl katastrofiškų gyvenimo sąlygų stovyklose, bado, šalčio, ligų žuvo 2 mln. belaisvių.
Logiška, jei į nelaisvę pateko 3,8 mln., tai pusė jų galėjo žūti. Tik ar tikrai taip buvo?
Garsusis 1941 m. rugpjūčio 16 d. J. Stalino įsakymas tvirtino: „Karo belaisvių nėra – yra tik tėvynės išdavikai“.
Eilinis pavyzdys to, kad autoriai to garsaus įsakymo nėra skaitę. Kodėl taip teigiu? Jei būtų skaitę, tai žinotų, kad nėra tame įsakyme tokių žodžių. Štai tas įsakymas ru.wikipedia.org
144 psl. prasideda skyreliu „Nė žingsnio atgal“, kuriame iš esmės kalbama apie Maskvos gynybą.
Karo dalyvis rašytojas Viktoras Astafjevas rašė: „Mes priešus paprasčiausiai užliejome savo krauju, užvertėme lavonais“.
Na taip, rašė tas rašytojas, bet ar tikrai viskas taip pažodžiui ir buvo?
Pulkai prastai aprengtų ir ginkluotų, kartais net beginklių raudonarmiečių siųsti šturmuoti priešo įtvirtinimų. „Ginklą įsigysite mūšyje“, – sakė jiems vadai.
Akyse taip ir iškyla vaizdai iš kino filmo „Priešas prie vartų“, o ausyse skamba A.Čekuolio pasakojimai apie vieną šautuvą dešimčiai. Na kam, kam tiražuoti tas pasakas?
Nė žingsnio atgal!“ – skelbė J. Stalino įsakymas.
Na taip, buvo toks įsakymas, bet jis buvo išleistas ne Maskvos gynybos metu, o metais vėliau, 1942 vasarą, vykstant mūšiui dėl Stalingrado. Tai 1942 metų liepos 28 dienos įsakymas Nr.227. Štai to įsakymo tekstas hrono.info
Užnugaryje suformuoti specialūs gerai ginkluoti būriai privalėjo sunaikinti mėginančius trauktis.
Užtvaros būriai, skirti atsitraukiančių dalinių sulaikymui, buvo suformuoti tuo pačiu įsakymu „Nei žingsnio atgal“, 1942 metais. Maskvos gynybos metu egzistavusių negausių užtvaros būrių paskirtis buvo kiek kitokia.
Per visą karą sušaudyta 300 tūkst. atsisakiusių vykdyti beprotiškus vadų įsakymus, pabėgusių iš fronto raudonarmiečių.
Jau buvo pateiktas toks klausimas – iš kokio šaltinio paimti šie fantastiniai skaičiai?
1941 m. gruodį vokiečių kariai tiek priartėjo prie Maskvos, jog pro žiūronus buvo matyti Kremliaus bokštai. Tačiau pasiaukojamas Raudonosios armijos dalinių pasipriešinimas, nepaprastai šalta bei ankstyva žiema išvargino vokiečius.
Jau ne kartą buvo kalbėti apie tai – nepaprastai šalta ir ankstyva žiema prasidėjo tada, kai Raudonoji armija jau buvo sustabdžiusi vokiečių puolimą ir perėjusi į kontrpuolimą. Jei kalbėsim apie oro sąlygas, tai vokiečiams kur kas labiau nei šaltis pakenkė ankstyvas rudeninis polaidis. 1941 metų lapkričio – gruodžio buvusios ties Maskva buvusios oro temperatūrų suvestinės paskelbtos diskusijose norintys gali paanalizuoti.
1942 m. vokiečiai atnaujino puolimą. Priešų kariuomenės susidūrė žūtbūtiniame Stalingrado mūšyje. Kautynės pasiglemžė milijoną abiejų pusių karių gyvybių. Didžiausias žmonijos istorijoje mūšis baigėsi Raudonosios armijos pergale.
Eilinis mitas. Didžiausias mūšis dalyvavusios kariuomenės skaičiaus ir nuostolių prasme buvo mūšis dėl Maskvos.