IŠVYKSTAME Į RYTUS

Graži saulėta 1942 m. pavasario diena. Saulutė šypsosi, o jos spinduliai kovoja su žiemos likučiais ir naikina dar pasilikusį, bet jau gerokai susenusį, patvoriuose gulintį, suledėjusį sniegą.
Visi džiaugiasi artėjančiu pavasariu, tik N. bataliono kariai neturi laiko, nes visi yra užimti pasiruošimu išvykti į Rytus. Šiandien juk jau paskutinė diena, nors daugelis abejoja, ar išvyksime nustatytu laiku, nes laiko maža, o darbo dar daug. Žmonės skuba, stengiasi, dirba, nes po pietų nori vykti į teatrą, kurį, išvykus į Rytus, jau nebeturės progos lankyti.
Tuojaus turėtų prasidėti spektaklis, kurio taip nekantriai laukiame, bet, deja, gauname įsakymą vykti į namus ir baigti tvarkytis, nes rytojaus dieną išvykstame. Nieko nepadarysi, nes jau toks kario amatas. Dažnai jam tenka atsisakyti asmeninių malonumų ir vykdyti tarnybines pareigas.
Išvykstame į kareivines ir imamės darbo, kurio gana apsčiai. Kareivinėse verda darbas, lyg didžiuliame skruzdėlyne, beveik per kiaurą naktį. Tik po vidurnakčio šiek tiek prigulame pailsėti.
Transporto traukinys jau mūsų laukia ir nuo ankstyvo ryto pradedame pasikrovimą. Apie 14 val. atvyksta su mumis atsisveikinti ir palinkėti sėkmės Rytuose mūsų tiesioginiai viršininkai. Be to, prisirenka ir šiaip nemaža žmonių. Vieni išlydi ir atsisveikina artimuosius, kiti gimines, treti pažįstamus, o dar kiti išvykstančius Lietuvos karius. Visi jie linki greitai sunaikinti bolševizmą ir sveikiems grįžti į Tėvynę.
Kelionė tęsėsi penketą dienų. Traukinyje švenčiame ir Velykas, pasidalydami margučiais, kuriuos vežamės iš namų. Nuotaika gana gera, nes kiekvienas, kuris gyveno visą laiką tik Lietuvoje, dabar turi progos, nors pro vagono langus, pasižiūrėti į kitų kraštų miestus, miestelius ir kaimus. Žiūrint pro vagono langus, vaizdai slenka pro akis, lyg ekrane. Visur dar matyti sniego likučiai, visur dar ledas sukaustęs upes ir upokšnius.
Bevažiuojant gauname smulkesnių žinių apie bataliono išdėstymą ir uždavinius.
Netrukus pasiekiame pirmąjį batalionui skirtą užimti punktą, miestelį W., kuriame išsodiname pusę kuopos. Išsodintiems bataliono vadas ir ryšio karininkas pabrėžia gauto uždavinio svarbumą ir palinki sėkmės jį vykdant.
Rytojaus dieną, pasiekę P. miestą, išsodiname ir antrąją pusę kuopos. Atsisveikinę leidžiamės tolyn ir kitos dienos rytą atvykstame į W. miestą, kur galutinai išsikraujame ir išskirstome žmones, kurie, maždaug po puskuopį, išvežiojami sunkvežimiais į skirtas jiems stovėjimo vietas. Batalionas išdėstomas prie tiekimo kelio, kurį reikės atnaujinti, nes yra gerokai sudėvėtas. Keletą dienų dar ilsimės po kelionės, o ir žemė dar neišsivadavusi iš žiemos pančių ir dirbti prie kelių dar ankstoka.

PRADEDAME NAUJĄ GYVENIMĄ

Praslinkus 3-4 savaitėms oras labai atšyla. Išdžiūsta purvas, kurio, mums atvykus, buvo iki kelių. Dienos darosi net labai karštos. Apie vidurdienį taip prikaista, kad net oras virpa. Žmonių tarnyba yra prie kelių darbų apsaugos ir priežiūros, kur daugumoje dirba belaisviai, bet nemaža dalis ir ukrainiečių darbininkų. Darbai eina sparčiai, nes be ukrainiečių vežimų, pakinkytų menkučiais arkliukais, daugybė didžiulių sunkvežimių veža smėlį, akmenis ir kitas keliui statyti reikalingas medžiagas. Su darbu reikia paskubėti, nes netrukus pradės eiti transportai.
Po poros savaičių, prasidėjus darbams, bataliono vadas ir bataliono ir ryšio karininkas vyksta aplankyti, išsidėsčiusių mažomis grupelėmis, bataliono žmonių. Bataliono kariai, neminint kai kurių smulkių trūkumų, kurie daugiausia vietoje pašalinami, savo naujomis pareigomis ir gyvenimo sąlygomis patenkinti. Per vieną dieną visų grupelių aplankyti neįstengia, tad po kelių dienų aplankoma likusioji bataliono karių dalis.
Gyvenimas yra labai ramus, nes frontas toli, o banditų čia nė su žiburiu nerasi. Tik gal vienintelis blogumas, kad vienodas monotoniškas darbas gerokai nubosta ir neteikia to malonumo, kaip pirmomis dienomis. Bet kiekvienas supranta, kad karo metu dažnai reikia dirbti ne tai, kas malonu, bet tai, kas reikia ir karo laimėjimui naudinga.
Sekmadieniais ilsimės. Tada dideliais būriais žuvaujame, maudomės, kaitinamės saulėje ar žaidžiame futbolą. Vakarais labai dažnai aplankome kiną, kur mažutė salė tiesiog kimšte prisikemša.
Vasara prabėga beregint. Dienos vėl pradeda trumpėti ir dažnokai lyja. Keliai ir takai pabiūra. Prisirinkę drumzlino vandens upeliai su įniršimu graužia krantų akmenines uolienas. Darbai jau daugumoje baigti, bet dar kur – ne –kur dirbama.
Pradeda sklisti gandai, kad žiemai visas batalionas apsigyvens vienoje vietoje, bus apmokomas ir vyks naikinti banditų.
Po kai kurio laiko vėl pradeda kalbėti, kad ir žiemai liksime prie kelių statybos ir apsaugos. Šios kalbos ir pasilieka tik kalbomis, nes lapkričio mėn. pradžioje gauname ruošiamąjį įsakymą vykti į naują paskyrimo vietą, kur turėsime uždavinį saugoti belaisvius, dirbančius prie geležinkelio statybos. Didesnė dalis žmonių patenkinti, kad vėl turės progos pamatyti naujas vietoves, naujus miestus ir tuo praplatins žinių bagažą, turės daugiau ką papasakoti grįžę į Tėvynę savo artimiesiems bei draugams. Kiti gi susigyveno su esamomis darbo ir gyvenimo sąlygomis ir nenori niekur važiuoti.
Apie lapkričio pabaigą gauname tikslesnius nurodymus ir netrukus pasikraujame ir išvykstame toliau į Rytus. Visur jau viešpatauja žiema.
Pro akis slenka vėl naujos vietovės, nauji vaizdai. Štai tolumoje slėnyje dunkso kimas, kuris iš tolo gana gražiai atrodo, nes namų sienos nukalkintos, bet mūs jau šitas neapgaus, nes puikiai pažįstame tuos kaimus, kuriuos tvarkė ir niokojo bolševikinė santvarka.
Daug dairytis po apylinkę nėra galimumų, nes važiuojame prekiniais vagonais, kuriuose nėra langų. Duris laikyti atidarytas negalima, nes šaltis įkyriai veržiasi į vidų. Vagone turime geležinį pečiuką, kuris skleidžia jaukią ir malonią šilumą. Iš pradžių prekiniuose vagonuose nepatiko, bet po kelių dienų taip puikiai įsirengėme, kad visai jau pasidarė.

NETOLI FRONTO

Kelionė užtrunka su viršum penketa parų, kol pasiekiame paskyrimo vietą. Atvykstame vakare, tad per naktį dar pasiliekame vagonuose, nes be šviesų išsikrauti neįmanoma, o šviesos negalima deginti, nes frontas visai netoli, vos 10-15 km. Nakčia net išgirstame kulkosvaidžių kalenimą. Tuojau suprantame, kad čia gyvenimas nebus taip vienodas ir nuobodus, kaip anksčiau. Pajuntame, kad čia yra tikrų karių vieta ir jaučiame pasididžiavimą gavę vykdyti uždavinius tokioje svarbioje vietoje. O juk kur svarbesnė vieta, ten ir uždaviniai yra reikšmingesni ir atsakingesni.
Auštant pradedame išsikrauti, nes turime greitai ištuštinti traukinį, kuris reikalingas gabenti naujiems žmonėms, naujoms karo medžiagoms. Darbas vyksta sklandžiai, nes turime nemažai savų transporto priemonių, o be to, dar gavome iš vietinės vokiečių komendantūros pora didžiulių sunkvežimių.
Pavakare išžygiuojame į mums skirtas patalpas. Apsigyvename prie O. Miestelio esančiam kaime. Kareivinių čia nėra – turime pasitalpinti mažuose kaimo gyventojų namukuose. Pirmąją naktį tenka gerokai susispausti, nes ne visos mums skirtos patalpos laisvos. Dalį jų yra užėmę pravažiuojantieji kariuomenės daliniai. Kitą dieną įsikuriame jau gana patogiai, nes atgauname visas mums skirtas patalpas. Apie savaitė laiko vyksta galutinis susitvarkymas. Per tą laiką sudarome ryšį su vokiečių ir vengrų kariuomenės daliniais, su kuriais turėsime bendradarbiauti.
Bataliono kariai nauju gyvenimu labai patenkinti. Vietiniai gyventojai yra gana draugiški ir nuoširdūs. Kiekviena proga jie stengiasi pasiskųsti savo sunkiu gyvenimu prie bolševikų ir džiaugiasi bei giria vokiečių karius, kurie juos išvadavo iš bolševikinės verguvės. Daugelis, ypač iš senesniųjų, prisimena priešbolševikinius laikus, ir dar nori nors senatvėje sulaukti ramaus gyvenimo, kad nereikėtų kiekvieną minutę drebėti, ar jo kur nors neištrems, kad būtų užtikrintas, jog iš jo niekas nieko neatims. Jis nori turėti nuosavą namuką ar žemės sklypelį. Tik čia jis mato žmogaus laimę ir tikslą gyventi bei dirbti. Nors dabartinis jų materialinis gyvenimas ir yra dar sunkus, bet už tai dvasinis yra laisvas ir nevaržomas pilna to žodžio prasme. Tik dabar jis jaučiasi esąs tuo žmogumi, kuris turi teisę gyventi, dirbti ir kurti. Pradėjus kalbėti, jam jau nereikia apsidairyti, ar kas nors pašalinis nesiklauso, ar nėra kur nors arti GPU šnipų. Dabar jo žvilgsnis jau nėra toks niūrus ir marmurinis, kaip anksčiau. Jie trokšta, kad tik greičiau būtų sunaikintas bolševizmas ir baigtųsi karas, o visa kita, savo gyvenimo sąlygoms pagerinti, pasirūpinti sugebėsią patys. Mes puikiai suprantame juos ir be pasipasakojimų, nes bolševizmą per tuos vienerius metus pažinome labai gerai.

KOVOJE PRIEŠ BOLŠEVIZMĄ

Galutinai susitvarkius ir įsikūrus, įsijungiame jau į aktyvią kovą prieš bolševizmą. Fronte jaučiamas kažkoks neramumas, tad turime pasiruošti visokiausiems netikėtumams.
Apie gruodžio mėn. vidurį bataliono ryšio karininkas praneša, kad mūsų batalionas yra priskiriamas Wehrmachtui ir įjungiamas į O. miestelio gynimą. Rytojaus dieną gauname ir konkretų įsakymą, kad mums pavedama ginti miestelio pietinis pakraštys ir kariams, kuriame gyvename. Mums skirtas ginti baras pavadinamas mūsų laikinosios sostinės vardu, kas mus gerokai pradžiugina.
Išžvalgius vietovę, bataliono vadas duoda kuopų vadams įsakymą įrengti gynimosi pozicijas. Nieko nelaukę pradedame kasti apkasus ir statyti bunkerius. Darbas yra gana sunkus, nes žemė gerokai įšalusi, bet po keletos darbo dienų gana gerai įsirengiame. Dėl kai kurių trūkumų perdaug nenusimename, nes, reikalui esant, Wehrmachtas prižadėjo sunkiųjų priemonių mums priskirti. Be to, mūsų kaimynai vokiečiai ir vengrai yra puikiai ginkluoti ir žada savo sunkiosiomis priemonėmis mus paremti.
Bolševikų pusėje jaučiamas kariuomenės judėjimas, bet dar neaišku, ar jiems atvyksta sustiprinimai, ar vyksta senų dalinių pakeitimas naujais. Tas judėjimas atrodo gerokai įtartinas, nes visą laiką vyksta artilerijos susišaudymas ir pradeda mus lankyti bolševikų bombonešiai. Su tuo greitai apsiprantame, nes bombonešiai skraido labai aukštai ir yra nuolatos priešlėktuvinės artilerijos apšaudomi. Išmeta po keletą bombų, bet jokios žalos nepadaro. Juo toliau, juo bombardavimai dažnėja.

VYKSTAME IEŠKOTI GAUJŲ

Sklinda gandai, kad bolševikai Kūčių dieną žada pulti. Tai mūsų negąsdina, nes esame budrūs ir pasiruošę. Švenčių nuotaika dėl to nesumenkėja ir jas praleidžiame gana linksmai. Įsirengiame net ir „eglutes“. Tiesa sakant, ne eglutes, bet pušaites, nes eglučių čia niekur nėra.
Po švenčių įtempimas lyg ir atslūgsta, bet budrumą nesumažiname, kol galutinai nepaaiškės, ką reiškia bolševikų kariuomenės judėjimas. Be to, visą laiką tobuliname įsirengtus bunkerius.
Vėl pasklinda kalbos, kad bolševikai puls per Naujus metus, bet ir tai nepasitvirtina. Prieš Naujus Metus gauname įsakymą, kad Naujųjų Metų rytą batalionui reikės vykti iškrėsti į šiaurės rytus nuo miestelio esantį mišką, kuriame esą banditų. Atstumas apie 15 km, tad Wehrmachtas duoda sunkvežimius. Truputį nemalonus uždavinys, nes teks vykti nemiegojus ir susigadins šventės, bet nieko nepadarysi. Juk dėl to ir karas, kad malonumų tektų atsisakyti. Naujuosius Metus sutinkame labai kukliai ir porą valandų atmiegoję ruošiamės į žygį. Išsirikiuojame 5 val. ryto, bet turime laukti mašinų, kurios atvyksta tik apie 6 val. Tą laiko tarpą išnaudojame. Bataliono vadas pasveikina bataliono karius Naujaisiais Metais, ragindamas stropiai ir sąžiningai eiti pareigas, kad greičiau būtų sunaikintas bolševizmas ir kitus Naujuosius Metus galėtume švęsti savo Tėvynėje. Po bataliono vado kalbos visi sugiedame Tautos Himną, kurio skardūs balsai prikelia ne vieną, dar mieguistą, vietinį gyventoją. Visi susikaupę, rimti, nes kiekvienas prisimena tą gražią mylimą Lietuvėlę, kurioje gimė ir užaugo ir už kurios ateitį dabar kovoja tolimuose Rytų laukuose. Bet kiekvienas gerai supranta, kad ši kova yra būtina ir jo įjungimas ton kovon prieš bolševizmą atneš savam kraštui šviesesnį rytojų. Visų bataliono karių rimtuose veiduose matyti pasiryžimas ir nekantrumas garbingai kovai prieš siaubingą savo tautos priešą.
Atvykus sunkvežimiams tuojau išvykstame, bet neilgai galime sunkvežimiais pasinaudoti, nes išvažiavus iš miesto kelias tiek storai padengtas sniegu, kad tenka palikti sunkvežimius ir tęsti žygį pėstiems. Nuotaika karių labai gera, tad ir žygis vyksta puikiai.
Pasiekiame pamiškes, bet mūsų tikslas iškratyti miške esančias gyvenvietes. Priartėjus netoli gyvenviečių, bataliono vadas dalį žmonių su vienu kuopos vadu išsiunčia išžvalgyti gretimą gyvenvietę, o kitai daliai žmonių pats vadovauja. Gyvenvietėse nieko nesurandame. Viena iš jų net visai negyvenama, nes praūžusios karo audros sunaikinta.
Šiek tiek nusimename nieko neradę ir grįžtame į namus, kur mūsų laukia skanūs pietūs. Bevaikščiodami po laukus ir tyrą orą gerokai išalkome.

BOLŠEVIKAI PUOLA

Po Naujųjų Metų bombardavimai dar padažnėja. Be to, sužinome, kad į pietus nuo mūsų bolševikai pralaužė frontą. Apie tai papasakojo grįžę mūsų butininkai, nes batalionas buvo numatytas išdėstyti į pietus nuo O. Miestelio. Po keletos dienų vokiečiai pranešė, kad tas prasilaužimas buvo tik vietinio pobūdžio ir jau likviduotas.
Keletas dienų praslinko kaip paprastai, kurias išnaudojome pozicijų tobulinimui ir stiprinimui. Gyvenimas slinko normalia vaga ir jau pradėjome galvoti, kad nieko pavojingo nėra. Bet neilgai ši ramybė truko. Vieną dieną skelbiamas pavojus Nr. 1., o rytojaus dieną ir Nr. 2. Išvykstame į pozicijas ir laukiame priešo, bet apie 19 val. pavojus Nr.2 atšaukiamas. Palikę sekėjus, grįžtame atgal į nuolatines patalpas. Sužinome, kad bolševikai pralaužė frontą į šiaurę nuo mūsų, bet yra sustabdyti ir sumušti. Visi nudžiungame, bet tas džiaugsmas ne per ilgai trunka, nes kitą dieną vėl skelbiamas pavojus Nr. 2. Bolševikai pradėjo smarkiai pulti į pietus nuo miestelio. Tą visą dieną vyko labai stiprus artilerijos šaudymas, kuris mums atrodė ne kaip puolimo parengimas, bet šiaip eilinė artilerijos dvikova.
Užėmus pozicijas netrukus sutemo, o ir šaudymas gerokai aprimo. Galvojome, kad nieko ypatingo neįvyko, bet rytojaus dieną sužinojome, kad esame apsupti. Pasidarė truputį nejauku, bet kareiviai jautėsi gana ramiai. Juo labiau, kad mums turėjo atvykti sustiprinimai. Mūsų bataliono barui ginti gavome sustiprinimų: priešlėktuvinės artilerijos ir sunk. Kulkosvaidžių, o prie vienos, atskirai esančios kuopos, atvyko vokiečių pionierių būrys.
Rytojaus visą dieną vyko stiprus artilerijos šaudymas prie geležinkelio stoties ir rytinėje miesto dalyje. Saulei leidžiantis šaudymas aptilo, bet aplinkiniuose kaimeliuose jau matėme gaisrus.
Kitą dieną pirmus bolševikus pamatėme ir mūsų bare, kurie slinko per aukštumą iš pietų vakarų. Iš pradžių pasirodė keli raitininkai, vėliau pėsti žvalgai ir pagaliau tankinėje rikiuotėje išžygiavo iš už aukštumos bolševikų dalinys, apie vienos kuopos dydžio. Jiems sunaikinti pakako 5 priešlėktuvinės patrankos sviedinių. Netrukus dar pasirodė du tankai, bet ir juos tuojau sunaikino pasiuntus po vieną sviedinį. Pavakare atskrido 5 bolševikų bombonešiai, iš kurių tris numušė priešlėktuvinė artilerija, bet nakčia vis dėl to jiems pasisekė sukelti mieste gaisrų. Kiaurą naktį nesumerkėme akių, nes laukėme tolimesnio bolševikų puolimo, bet naktis praslinko ramiai. Išaušus veiksmai fronte vėl pagyvėjo. Mūsų bare bolševikai, nors ir gerokai apšaudomi, prislinko iki vieno kilometro, o vienos kuopos bare net iki 400 m. atstumo ir užėmė kaimą, esantį už pelkės. Padėtis pasidarė visai rimta, nes pelkė buvo užšalusi ir prižėlusi švendrių, tad sudarė gana gerą priedangą prislinkti nepastebėtiems, o ypač nakties metu. Mūsų vyrų nuotaika buvo labai gera, kas stebino net vokiečius. Daugelis buvo net linksmi, kad pagaliau turės progos atkeršyti bolševikams už išvežtuosius tėvus, brolius, seseris ar artimuosius.
Pareigas kiekvienas vykdė didžiausiu kruopštumu ir sąžiningumu, nors apkasuose buvo nepaprastai šalta, o žmonės buvo be kailinių ir veltinių, iš dalies trūko net pirštinių. Mūsų karyje atbudo protėvių karinga dvasia, kuri net trūkumų nebojo.

TAIKLI UGNIS NAIKINO PRIEŠĄ

Kairiojo mūsų kaimyno bare nuo ankstyvo ryto ištisą dieną vyko įtemptos kautynės ir pavakare, bolševikai su daug kartų viršijančiomis jėgomis spausdami, užėmė geležinkelio stotį. Tai bolševikams daug kainojo, nes šaudoma buvo taip, kad kulkos ir sviediniai savo tikslą visad pasiekdavo, bet žuvusio priešo vietoje vėl atsirasdavo nauji ir t.t. Nemažiau aršios kautynės vyko ir rytinėje bei šiaurinėje miestelio dalyje. Tik mūsų bare kažkodėl buvo žymiai ramiau.
Nakties metu laikas nuo laiko siuntinėjome žvalgybos dalinėlius išaiškinti priešo jėgas, bet jos nieko nesurado. Matyt, bolševikai visas savo jėgas nukreipė į geležinkelio stotį ir vėliau po dienos kautynių ilsėjosi. Girdėtis tik atskiri artilerijos pabūklų gaudimai ir kulkosvaidžių kalenimas. Visi su nekantrumu laukėme ryto, nes jau turėjo atvykti sustiprinimai, o kol jie atvyks, turėjome įsakymą laikyti ginamas pozicijas iki paskutinio šovinio.
Atskiros mūsų kuopos bare bolševikai puolė įkyriau, nes, matyt, norėjo ir iš tos krypties įsibrauti į miestą, bet su dideliais jiems nuostoliais buvo atmušti. Jiems nebuvo užleista nė viena žemės pėda, nors puolė su gana stambiomis jėgomis. Taikliai šaudydami, mūsų vyrai kiekvieną slenkantį pirmyn pavaišindavo švinu taip taip, kad tam jau daugiau netekdavo slinkti.
Kita diena, palyginti su anomis praėjo gana ramiai, bet šis ramumas nieko gero nežadėjo. Puikiai supratome, kad po tos tylos seks audra, todėl jai pasiruošėme. Nakčia sustiprėjo aviacijos bombardavimai ir miestelyje kilo nemažai gaisrų. Buvo padegtas rusiškų šaudmenų ir ginklų sandėlis, kuris sproginėjo ištisą naktį ir neleido pailsėti. Jau trečia para, kai nesumerkėme akių.
Dienos metu dar gavome „Marketenderei“, bet mums jau ne tai rūpėjo. Pagalbos vis dar nebuvo, o bolševikai dar įkyriau puolė ir jau buvo gerokai įsiveržę į šiaurinę ir rytinę miestelio dalį. Bet viską naikinanti vokiečių ginklų ugnis juos sustabdė ir toliau nebeleido.
Aušo sausio 18 dienos rytas. Didelė raudona saulė kilo iš už horizonto, apsigaubusi raudona skraiste. Dangaus skliautas atrodė lyg krauju pasruvęs. Rytas buvo labai tylus. Šaltis spigino, kad net tvoros pyškėjo, bet mūsų vyrai, nors ir dideliame šaltyje, budėjo ir sekė, ar kur nors nepasirodys priešo siluetai. Sekėjų išplėstos akys įtemptai sekė pavestą barą. Įdienojus truputį atšilo, bet tuojau pradėjo pūsti žvarbus šiaurys vėjas, sukeldamas sniego debesis, kurie labai trukdė sekti. Bet sekėjų budrumas dar labiau padidėjo ir jų aštrūs žvilgsniai skrodė lakiojančią sniego skraistę iki pat tankaus švendryno.
Apie 11 val. bolševikai vėl pradėjo smarkiai spausti rytinę ir šiaurinę miestelio dalį, kur jau buvo pasiekę vietinių laimėjimų, nors ir milžiniška kaina. Diena slinko vakarop, bet kautynės vis smarkėjo.

RUSAI BIJO RUSŲ

Iš Wehrmachto sandėlių gavome baltų žiemos drabužių, kuriais tuojau apsivilkome, nes mūsų ruda spalva labai demaskavo. Nemažą kiekį dar gavome megztinių, šalikų, ausinių ir pirštinių. Rengėmės lemiamoms kautynėms. Gyventojai buvo labai neramūs ir tiesiog su ašaromis prašė neleisti bolševikų, nes tada jiems jau vis tiek ne gyvenimas. Jie tikrai nuoširdžiai nekentė bolševikų, nes kiekvienu, nors ir mažiausiu, mūsų laimėjimu nepaprastai nuoširdžiai džiaugėsi. Truputį keista, kad rusai bijo rusų, bet taip yra!
Apie 18 val. gauname įsakymą trauktis, nes puolančios bolševikų jėgos yra per daug stiprios ir jų sulaikyti neįstengsime. Šį įsakymą mūsų vyrai priėmė labai šaltai. Kai kurie net nepatenkinti, kad reikia bolševikams užleisti taip narsiai gintas mūsų pozicijas.
Tyliai, nepastebimai apleidžiame pozicijas ir vykstame į susirinkimo vietą, iš kur bus pradėtas pasitraukimas. Atėję randame jau daugiau dalinių. Bolševikai nebešaudo. Gal jie visai ir nejaučia, kad trauksimės, o gal leis pradėt judėt ir paskui mus puls. Netikėtumo jie mums nesudarys, nes esame viskam pasiruošę. Jau beveik pradedame žygiuoti, bet gauname trumpą įsakymą, kad reikia grįžti atgal į pozicijas ir laukti tolimesnio įsakymo. Mūsų vyrai ir šį įsakymą priima nuostabiai ramiai. Atsargiai grįžtame atgal, nes nežinome ar jau neužėmė mūsų pozicijų bolševikai. Bet randame viską, kaip palikome, ir lyg nieko nebūtų buvę, vėl užimame senąsias vietas.
Apie vidunaktį išeiname su bataliono vadu į lauką pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų yra. Visas miestelis paskendęs liepsnose, šiaurinėje dalyje milžiniškas abipusis šaudymas, daugiausia šviečiamais sviediniais. Ant kelio į vakarus dega keletas sunkvežimių. Mūsų baro viduryje taip pat didžiulis gaisras, o vienos kuopos bare visai ramu. Viską apžvelgus, padėtis atrodo nepavydėtina, nes vaizdas nejaukus. Bataliono vadas įsako visiems būti pozicijose, o į atskirai stovinčias kuopas siunčia ryšininkus pasiteirauti, kokia pas juos padėtis. Neilgai trukus atvyksta iš vienos kuopos ryšininkai ir praneša, kad ten viskas ramu. Greitai atvažiuoja SS vadas, mūsų betarpiškas viršininkas, ir pasako vykstąs į štabą smulkiau sužinoti apie padėtį ir painformuosiąs mus.
Maždaug po 15 min. grįžta SS vadas ir pasako, kad vokiečių visi daliniai yra miestelyje, o išvyko tik transportas su sužeistaisiais. Vokiečių pabūklai yra perkelti į kitą miestelio dalį, kur puolimas yra daug stipresnis. Žodžiu padėtis tokia pat, kaip ir anksčiau, o jei pasikeis, bus duoti nauji nurodymai. Bekalbant grįžta ryšininkai iš kitos kuopos ir praneša, kad ten viskas ramu.
Batalione niekas nemiega, nes kautynės vis aršėja. Pabūklų gaudimas ir kulkosvaidžių tratėjimas susilieja į vieną pragarišką muziką.

TRAUKIAMĖS PER PELKĘ

Jau pradeda brėkšti, o kautynės verda su nemažėjančiu smarkumu. Apie 6 val. gauname iš SS vado įsakymą vėl rinkti į vakarykščią susirinkimo vietą pasitraukimui. Prieš traukdamiesi susprogdiname jau nebeveikiantį sunk. kulkosvaidį ir nedidelėmis grupelėmis pereiname į susirinkimo vietą. Ten jau randame daugiau mažesnių dalinėlių, kurie irgi rengiasi trauktis. Greitai susitvarkome pasitraukimo voron, kurios priekyje yra sunkvežimiai, lengvos mašinos ir rogės bei lauko virtuvės. Į gurguolę pakrauname maistą, šaudmenis ir štabo dokumentus. Apie 9 val. pradedame judėti. Šaudymas irgi aprimo, tik kada-ne-kada atskiri šūvių garsai perskrodžia ir sutrukdo ryto tylą. Vorai pajudėjus per kaimą, gyventojai, sustoję tarpvartėse, neramiais žvilgsniais mus palydi.
Išėjus iš kaimo pasidaro truputį nejauku, nes reikia pereiti per 3 km pločio pelkę, per kurią eina kelias. Iš abiejų pelkės pusių stūkso grasinančios aukštumos. Maždaug pusei bataliono išėjus iš kaimo į pelkę, pasipila iš abiejų pusių uraganiška sunk. kulkosvaidžių ugnis ir apipila mus kulkų kruša. To dar negana: iš kairės pusės pradeda šaudyti tiesiu taikymu artilerija ir prabyla nemažas skaičius minosvaidžių. Greitai išsiskleidžiame ir daug negalvodami veržiamės pirmyn. Iš pradžių dar mėginame ieškoti uždangų, už kurių galima būtų atsikvėpti, bet jų čia nė su žiburiu nerasi, nes užšalusi pelkė yra lygi kaip stalas. Vienintelė uždangėlė yra kelio krantelis, bet ir tas neaukštas, o labai pavojingas, nes juo važiuoja mašinos ir vežimai, į kuriuose smarkiai šaudo artilerija ir kulkosvaidžiai.
Tuo laiku maždaug pusė bataliono žmonių pereina per tą uraganišką ugnį ir sukrinta prie geležinkelio pylimo, kurį irgi labai smarkiai apšaudo minosvaidžiai, artilerija ir kulkosvaidžiai. Ilgai čia pasilikti negalime, nes ugnis perdaug stipri. Reikia ieškoti geresnės vietos poilsiui. Kad galėtume toliau eiti, reikia pereiti geležinkelio pylimą, kuris flankuojamas stipria kulkosvaidžių ugnimi. Išnaudodami ugnies pertraukėles, greitai peršokame geležinkelį ir jaučiamės saugesni, nes čia pat yra kaimas, kuriame įsistiprinęs vokiečių dalinys smarkiai apšaudo bolševikus, neleisdamas jiems pulti besitraukiančius ir iš dalies slopindamas jų ginklų veikimą.

PRALAUŽTAS PIRMASIS ŽIEDAS

Pasirodo, kad kita mūsų bataliono dalis, pradėjus bolševikams šaudyti, dar nebuvo išėjusi iš kaimo, tad jie pasidavė gerokai į dešinę, išmušė iš miškelio ir nuo aukštumos bolševikus ir tuo palengvino kitiems pereiti pelkę. Persekiodami bolševikus, jie atsiskyrė nuo pirmosios bataliono dalies ir, prisijungę prie vieno vokiečių dalinio, nužygiavo tolyn, gavę uždavinį saugoti besitraukiančią gurguolę.
Pasiekę kaimą, išgabenome iš apšaudomo ploto keletą sužeistųjų. Perdavę juos vengrų sanitarijos punktui, susirišome su vokiečių dalinio štabu. Čia gavome uždavinį, trumpai pailsėjus, vykti išžvalgyti gretimą miškelį ir kaimą, ar nėra ten bolševikų. Atradus bolševikus, juos išmušti ir užimti kaimą.
Truputį pailsėję po pirmo smarkaus ugnies krikšto, išsiuntėme žvalgybą, iš kurios gavome pranešimą, kad kaime bolševikų nėra. Atsikvėpėme, nes pirmas žiedas jau pralaužtas.
Mus, vykstančius į kitą kaimą, užpuolė bolševikų lėktuvas, bet greitai ir vėl nuskrido. Kaime radome du sunkiai sužeistus mūsų karius, kuriuos pasiėmėme pas save. Kadangi neturėjome pakinkytų rogių, tai susiieškojome dvejas rankomis traukiamas rogutes.
Diena slinko vakarop, o greitai gili tamsa visai apgaubė žemę. Kaimą apstatėme sargybomis, nes jį reikėjo išlaikyti iki ryto ir praleisti turto ir sužeistųjų transportus ir juos apsaugoti. Nakties metu siuntinėjome į kaimo apylinkes žvalgybas, bet bolševikų niekur neužtikome. Naktis praslinko ramiai ir išaušo puikus sausio 20 d. rytas. Didžiausią pasitraukimo sunkumą jau buvome nugalėję ir dabar jautėmės ramesni, nes tikėjomės, kad liko tik žygis atgal, kuris žadėjo būti ne toks jau ilgas, o paskui geležinkeliu…
Netrukus atvyko didelis vengrų dalinys, bet juos praleidžiame ir laukiame vokiečių, su kuriais ir išžygiuojame. Žygis vyksta gana lėtai, nes daug sniego. Už keletos kilometrų pasiekiame geležinkelio stotelę, kur iš vakaro bolševikai buvo parengę pasalas ir užpuolę vieną vokiečių transporto vorą. Bolševikų būta apie 15 žmonių su kulkosvaidžiais ir kitais automatiniais ginklais. Jie visi žuvo.
Pajudame tolyn. Iš dešinės pusės šaudo bolševikų artilerija, bet jų sviediniai mūsų nesiekia, krinta apie pusę kilometro nuo kelio. Žygį paspartiname ir greitai praeiname artilerijos apšaudomą plotą. Bet štai iš kairės ant aukštumų pasirodo bolševikų atskiri kariai, o vėliau ir didesnės grupelės. Stengiamės greičiau pasiekti kaimą O., bet dar nepriėjus kaimo, pradeda mus apšaudyti sunk. kulk. ir artilerijos ugnis. Kaimą pasiekiame gana laimingam, nes sužeidžiamas tik vienas mūsų psk. Š., bet irgi nesunkiai.
Pasiekę kaimą, siunčiame žvalgybą paieškoti spragos, bet, deja, esame apsupti iš visų pusių. Sugrįžtame į kaimą prie vengrų. Darosi truputį nejauku, nes dešiniau kaimo einančiu keliu žygiuoja bolševikų voros su sunkvežimiais ir tankais.
Esame gerokai išalkę, tad susišildome truputį pasilikusių, stipriai įšalusių konservų. Nusiperkame iš gyventojų šviežios, tik iškeptos duonos ir skaniai užvalgome. Apie 15 val. perduodame mūsų sužeistąjį vengrams, kurie turi tuojau išžygiuoti, o mes laukiame atvykstančių vokiečių. Bolševikai, pajutę, kad kaime yra mažai jėgų, pradeda pulti, apšaudydami artilerijos ir sunk. kulkosvaidžių ugnimi. Tačiau atskubėjo mums pagabon vokiečių pionierių kuopa. Bolševikai po trumpų kautynių atmušami ir priverčiami pasitraukti. Netrukus atvyksta vokiečių sustiprintas batalionas, prie kurio prisijungiame ir susitvarkome prasilaužimui. Prasilaužimas žada būti sunkus, nes bolševikai dienos metu gavo sustiprinimą ir gerai prisišaudė ginklus.

LAUŽIAME NAUJUS ŽIEDUS

Pajudame. Iš pradžių visiška tyla, bet netrukus pasigirsta atskiri šautuvų šūviai, vėliau pradeda klegėti kulkosvaidžiai ir gausti artilerijos bei tankų ugnis. Juo tolyn, juo ugnis stiprėja ir pasidaro tikras pragaras. Atsišaudydami smarkiai veržiamės pirmyn. Nuotoliai, palyginti, gana menki. Nesustoję smarkiai žygiuojame pirmyn, nes dar pavojinga zona. Oras žygiui palankus, nes šaltis neperdidelis. Be to, žmonės dienos metu pailsėjo, tik blogiau, kad antra naktis nemigę. Žygiuojame miestelio link A., iš kur tikimės toliau važiuoti geležinkeliu, bet sužinome, kad A. miestelis jau 3 dienos, bolševikų rankose. Sukame į šiaurę ir žygiuojame toliau. Apie 2 val. nakties sustojame trumpam poilsiui viename kaimelyje ir vėl greitai žygiuojame tolyn. Pakelėse matyti daug nukautų arklių bei bolševikų.
Diena labai šilta, beveik tirpsta sniegas, kuris kimba prie batų. Kojos greitai peršlampa, bet visi džiaugiamės, kad jau nebeapšaudo bolševikai ir kelias yra vėl laisvas. Bet neilgai tenka džiaugtis. Gauname iš vokiečių žinią, kad vėl esame apsupti ir pritemus turėsime laužtis. Įžygiuojame į didžiulį slėnį, kuris mus baugina, nes išėjimai yra tik galuose. Iš dešinės pusės labai status (kokių 20 metrų) krantas, o iš kairės pusės upė, į kurią irgi apie 15 metrų status krantas. Laimei, priešo aviacija neveikli, tad per slėnį pereiname gana ramiai.
Apsupimo žiedas nestiprus ir jį gan lengvai smogiamasis dalinys pralaužia. Šaltis nepaprastai stiprus. Žvarbus vėjas lenda kiaurai pro drabužius ir išpučia paskutinius šilumos likučius. Bet mums nebe šaltis rūpi.
Pro padarytą spragą praeiname gana nesunkiai ir sustojame kaime I. poilsiui, kur pora valandų nusnūstame. Po keletos nemigo naktų miegas toks malonus, kaip niekad.
Auštant drauge su vokiečiais išžygiuojame tolyn. Šaltis gana stiprus, bet greitai pasirodo saulutė. Klampojame per purų sniegą, kuris panašus į smėlį. Eiti sunku, bet nuotaika ne per blogiausia, nes jau patį pavojingiausią kelio gabalą nugalėjome. Kiek blogiau su maistu. Jau trečia diena nevalgę, bet tikimės, kad pasiekę B. miestelį gausime.
Pavakare pasiekiame miestelį, kur dar vyksta kautynės. Paskutiniai bolševikai baigiami išmušti iš miestelio. Miestelyje sutinkame keletą mūsų kareivių, pasilikusių nuo pirmosios mūsų bataliono grupės, kuri ryte išžygiavo tolyn. Jie padeda susirasti nakvynei patalpą, kurioje gana gausu šiaudų. Tai ir yra svarbiausia. Kad nebūtų šalta, pasikūrenome pečių ir džioviname batus bei kojines, kurie buvo gerokai peršlapę, o dabar sušalę į kaulą. Lieka pasirūpinti tik maistu. Nuvykstame su bataliono vadu pas vokiečių pulko vadą ir maistą išgauname.

IŠSIGELBĖJĘ RENKAMĖS KRŪVON

Neilgai teko ilsėtis, nes apie vidurnaktį gauname įsakymą vykti toliau. Žygiuojame ištisą dieną ir vakare apsistojame postoviui apie 6 km nuo N.O. miestelio, kur trumpai pailsime ir jau ilgesniam laikui sustojame N.O. miestelyje. Čia pirmą kartą (po ilgesnio laiko) žmoniškai nusiprausiame ir išmiegame. Iš vietinės komendantūros gauname įsakymą ir dokumentus vykti toliau į kitą vietą, kur renkasi mūsų batalionas. Po keturių dienų žygio pasiekiame B. miestą, kur surandame bataliono ryšio karininką ir daugiau bataliono karių. Iš ryšio karininko sužinome, kad batalionas renkasi Ch. mieste, į kurį nedelsiant turime vykti. Išvykti pasiseka tik po poros dienų, nes transportai perpildyti ir trūksta vietos.
Ch. mieste apsistojame lyg ir ilgesniam laikui. Gyvenimas ir čia ne visai ramus, nes kiekvieną naktį bombarduoja. Čia išgauname batalionui drabužius ir baltinius, nes esame gerokai apiplyšę. Žmonės drabužius turi daugumoje Wehrmachto baltus, pritaikytus žiemai.
Po poros dienų batalioną aplanko SS Sturmbanführer ir už gerą uždavinių atlikimą išreikškia visiems bataliono kariams padėką.
Pabuvę keletą dienų, vėl gauname įsakymą pasirengti žygiui ir žygiuoti į K. miestą. Kelias labai tolimas, bet teks žygiuoti pėstiems. Juokaujame, kad taip žygiuodami greitai pasieksime Lietuvą, nes žygiuoti jau įpratome. Juk pražygiavome jau apie 300 km.
Žygis vyksta neblogiausiai, nes gauname arklių ir rogių. Žygiuoti teko vos ketvertą dienų. Atsitiktinai mūsų žygiavimo kryptimi ir pasikrovėme. Traukinyje jaučiamės puikiai, nors daugumos žmonių dar sutinusios kojos. Bet tai jau ne taip blogai, nes pailsėjus susitvarkys ir kojos.
Apsistojame R. mieste, kuriame bebūnant gauname įsakymą grįžti atgal į Lietuvą poilsiui. Visi labai nudžiunga, nes beveik visi apie metus laiko nesimatė su namiškiais – nebuvo atostogų. Ne be reikalo juk sakoma: „Visur gerai, bet tėviškėj geriausia“, tad ir džiaugsmas grįžtant į Tėvynę, pilnai suprantamas ir aiškus.
Kaune bataliono kareiviai ir karininkai paleidžiami atostogų, kad pailsėję vėl naujomis jėgomis, galėtų toliau kovoti prieš bolševizmą, kol jis bus galutinai sunaikintas.

Šaltinis: „Karys” 1942.07.10, 07.17, 07.24