1941 m. birželio mėn. 10-14 d. 179. ŠD atskiras prieštankinis divizionas, stovyklavęs Pažeimenės poligone gauna papildymų. Atvyksta tik ką baigę karo mokyklą aštuoni rusų komandiriai ir keliolika kareivių. Tuojau sušaukiamas diviziono karių – lietuvių susirinkimas. Komisaras Belov‘as griežtai įspėja lietuvių karius, kad su atvykusiais būtų elgiamasi kuo mandagiausiai, nes esą jie, kaip „labai kultūringi“ raudonosios armijos kariai, nepakęsią lietuvių „nekultūringo“ elgesio.

Lietuviai kariai kažką užuodžia. Bet neblogą uoslę turi ir komisaras. Todėl naktį tarp palapinių pradeda slankioti šešėliai, zampolitrukai: Vičkačka, Markevičius, Mataitis ir divizijos ypatingojo skyriaus šnipas. Smirnovas. Jų slankiojimo tikslą lietuviai kariai puikiausiai nujaučia, todėl palapinėse mirtina tyla. Net ir paprasčiausiais praeitos dienos įspūdžiais vengiama pasidalyti, nes bet kokia kalba tuojau patraukia slankiojančių dėmesį.

Birželio 18 d. divizione prasideda „rugiapjūtė“. Visi lietuviai kariai, išskiriant zampolitrukus ir komjaunuolius, be laipsnio ir amžiaus skirtumo, turi imtis palapinių statymo darbo. Laukiama atvykstant atsarginių. Rusai (jų neperdaugiausia buvo) paskiriami sargybon prie pabūklų ir mašinų parko, prie revoliucinės dalies vėliavos. Komisarai ir politrukai, reikia pasakyti, taip pat be darbo nesėdėjo. Komisaras, surinkęs visus sau ištikimus vyrus, vesdavosi juos nuošaliau nuo stovyklos už aukštumėlės ir būtinai pasirinkęs tokią vietą, kad arti nebūtų krūmo ar slaptos prieigos, kažką jiems aiškindavo. Ką aiškino, niekas negirdėjo. Po to visi grįžę išsiskirstydavo tarp dirbančiųjų ir ne tiek dirbdavo, kiek klausydavosi.

Sunkiausią kryžių paskutinėmis bolševikų siautimo dienomis nešė diviziono budėtojas. Jis buvo lyg sausa pušis, ant kurios komisaras, nujausdamas artėjantį galą, taikstėsi pasikarti. Visur buvo „griazna“, „nekulturna“, „nepolineike“ ir šimtai kitokių bezobrazijų.

Diviziono vado lietuvio liko tik vienas vardas. Divizionui vadovavo komisaras. Be to, reikia pasakyti, kad „svečių“ iš ypatingojo skyriaus, kuris nepertoliausia nuo diviziono stovyklos turėjo savo būstinę, taip pat pagausėjo, ir dienos būvyje nebuvo tokio tarpo, kad jų bent keletas „nesigrožėtų“ pavyzdingu stovyklos įrengimu.

Toks maždaug gyvenimas buvo iki VI. 22 d. 12 val. Tą dieną turėjo būti užbaigta palapinių ir kitų pastatų statyba ir pasiruošta sutikti atsarginius. Man su 3 kareiviais buvo pavesta bendro diviziono sandėlio statyba. Sekmadienį, apie 12,30 val. eidamas pro šalį stabtelėjo prie mano statybos vrš. Janušauskas ir tyliai pašnibždėjo turįs man pranešti svarbią naujieną, bet kad negirdėtų. Kvietė paeiti toliau. Kada mes buvome nuėję keletą dešimčių metrų, staiga vrš. Janušauskas parodė man penkis lėktuvus, kurie skrido nuo Švenčionėlių Vilniaus link, siūlydamas man gerai įsižiūrėti kieno esą lėktuvai. Lėktuvai skrido neaukštai ir aš, metęs žvilgsnį, pažinau kad tai bolševikų naikintuvai. Kadangi visų lietuvių karių buvo kažko laukiama, tuojau supratau, ką jis tuo norėjo pasakyti. Kad galėčiau geriau įsitikinti, paklausiau jį, kas atsitiko. Tada jis man paaiškino, kad girdėjęs komisarą su politrukais kalbantis (jis gerai mokėjo rusų kalbą) apie Molotovo kalbą ir, kad tą dieną 4 val. prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Sovietų. Daugiau kalbėtis negalėjom, nes pastebėję mus nuošaliau bekalbant, pro šalį slinko bolševikų šnipai.

Nors darbo buvo daug ir iki vakaro reikėjo jį baigti, bet aš įsakiau kareiviams nusiprausti ir pasirengti pietums, nors dar buvo nelaikas. Pats taip pat su vrš. Janušausku nuvykau į valgyklą. Valgykloje kažkokio artilerijos pulko politrukas aiškino Molotovo kalbą. Taip pat jis paminėjo kokios vietovės esančios vokiečių lėktuvų bombarduotos. Baigdamas, nepamiršo ir gerokai primeluoti. Be to, tarp kitko, sako jis, čia esąs tik pasienio konfliktas, dėl kurio esančios vedamos derybos ir jis būsiąs greit likviduotas, nes Vokietija būsianti priversta nusileisti. Taip maždaug kalbėjo kažkokio artilerijos pulko politrukas.

Grįžę iš valgyklos, stovyklos rajone vaizdą matėme jau kitokį. Komisaras visa gerkle šaukė budėtojui, kad kuo greičiausiai būtų sušauktas Lenino kambaryje diviziono mitingas. Diviziono vado nebuvo, nes tą dieną jis buvo išvykęs į Vilnių.

Mitinge pirmutinis kalbėjo komisaras. Prieš pradėdamas savo kalbą, jis pistoletą prisitraukė arčiau diržo sagties ir nuo to momento iki pabėgimo taip jį ir nešiojo. Kada komisaras baigė savo kalbą, jo akys raudonai žibėjo, kaip įpykintos gyvatės. Toliau savo žodį tarė vienas kitas komandierius. Trumpiausią, bet drauge ir įdomiausią kalba pasakė antrosios baterijos zampolitrukas Markevičius. Jis beveik pro ašaras kalbėjo: „Draugyj raudonarmiečyj, vadyj ir politdarbotojyj. Manyj užpolė vokiškyj fašistyj, už tai aš kvėču draugą Staliną į soclenktynes, a už antra baterija sušukti „urą“. Kadangi jo kalbos nesuprato net komisaras, nei kiti rusai, tai užteko, kad girdėjo minint Staliną. Todėl jie kėlė didžiausias ovacijas. Lietuviai kariai linksmai šyptelėjo, bet pastebėję raudonai žaibuojančias komisaro akis, vėl rimtai susikaupė, nes viešai rodyti savo pasitenkinimą dar buvo per anksti.

Po mitingo, kuris baigėsi apie 15 val., trumpas parūkymas ir vėl į darbą. Bet darbas stovėjo vietoje, nes kiekvienas aiškiai jautė, kad stovykloje gyveną paskutinę dieną ir kad naujai statomos palapinės nebebus reikalingos. Nors ir griežtas buvo komisaro įsakymas iki vakaro viską galutinai įrengti, bet viskas liko tokiam pat stovyje, kaip ir prieš mitingą. Apie 20 val. darbas nors ir nebaigtas, bet buvo nutrauktas, nes buvo metas ruoštis vakarienei.

Per visą popietį buvo ramu. Tarpais net atrodė, kad jokio karo nėra, jeigu neimti dėmesin tai, kad už 50 m. nuo diviziono stovyklos, ant aukštumos, priešlėktuvinis divizionas rengėsi ugniavietes. Bet pripratusiam kasdien matyti tokius apsikasimus, tas jų pasirengimas jokio įspūdžio nesudarė.

Apie 18 val. grįžęs iš Vilniaus diviziono vadas atvežė šiokių tokių naujienų. Jis pasakojo, kad besirengiant išvykti, mieste buvo paskelbtas oro pavojus, o po to vok. lėktuvai bombardavę aerodromą ir kt. karinius objektus. Bolševikų lėktuvai nepasirodę.

Po vakarinio patikrinimo diviziono stovykloje užviešpatavo tyla, kaip ir paprastai. Aš, nors ir po dienos darbo, užmigti negalėjau, nes galvoje sukosi artimi būsimieji įvykiai. Staiga prie traktorių ir pabūklų parko ruso sargybinio „stoj“ ir švilpukas. Iš politrukų palapinės, kuri buvo greta mūsų, išlindo keletas žmogystų ir nubėgo parko kryptimi. Dar keletą minučių buvo girdėti kalbos ir triukšmas, vėliau viskas nurimo. Jau buvau bepradedas snausti, kaip vėl išgirdau naują triukšmą. Diviziono budėtojas bėgioja prie kiekvienos palapinės tyliai žadina visus ir įsako rengtis žygiui. Nelaukęs budėtojo raginimo, greitai apsirengiau ir išėjau iš palapinės. Rikiavimo aikštėje sutikau bataliono vadą lietuvį ir gavęs iš jo smulkesnių nurodymų apie pasirengimą žygiui, nuėjau tvarkytis. Kitose palapinėse taip pat buvo girdimas tylus pasirengimas. Ant aukštumos, šiek tiek šviesesniame saulėlydžio fone, kyšojo priešlėktuvinių pabūklų vamzdžiai.

Divizionas pilna kautynių apranga išrikiuotas. Iš komisaro būstinės atvyksta politrukas Reutov‘as ir, turbūt, norėdamas sustiprinti diviziono kovingumą, kareivius baterijose sukeičia. Į antrą bateriją paskiria iš mokomosios baterijos menkai pažįstamus, nežinomo nusistatymo kareivius. Baterijų vadai kviečiami diviziono štaban, kur jie gauna šiokį uždavinį: Mokomoji ir 3. Baterijos priskiriamos prie šaulių pulkų, o 2. Baterija lieka divizijos būstinės apsaugoje. Divizionas vedamas į parką pasirengti galutiniam išvykimui. Prieš kelioliką minučių atvykęs iš Vilniaus diviziono ginklininkas psk. Velenis gauna įsakymą išduoti baterijoms po keletą šimtų šovinių šautuvams bei pistoletams. Šaudmenis į rankas duoti griežčiausiai draudžiama. Jie turi būti sudėti į pabūklų pirmagalius ir užplombuoti ir tik baterijos vado padėjėjo ruso įsakymu galės būti išdalinti kareiviams.

Dėl to niekas perdaug ir nesijaudina, nes daugelis lietuvių karių jau beveik pakankamai turėjo šaudmenų. Iš kur jie gavo, – kai kam gali kilti klausimas. Teisingai. Klausimas vertas dėmesio, ypač dar žinant, kokia 29 korpe buvo griežta šaudmenų kontrolė ir kokios grėsė bausmės. Aprūpino jais diviziono ginklininkas psk. Velenis rizikuodamas už tai savo galva. Kada komisaras su politrukais ir kitais sau patikimais vyrais aptarė veikimo planą, kita vyrų grupė taip pat atitinkamai pasiruošė įvairiems netikėtumams.

Divizionas galutinai pasiruošęs. Komisaras duoda paskutinius nurodymus, tik… staiga nakties tylumoje, čia pat, pasigirsta lėktuvų motorų ūžesys ir pasirodo keletas žalių žiburėlių. Pačių lėktuvų dėl tamsos nematyti. Komisaras įsako slėptis. Lėktuvai nuskrenda Švenčionėlių link. Motorų ūžimas nutyla. Divizionas skirstosi vykdyti gautąjį uždavinį. Mokomoji ir 3. Baterija išvyksta į savo paskyrimo vietas. 2. Baterija už 100 m. nuo parko slepiasi pušų miškelyje.

Pradeda aušti. Kada jau tiek prašvinta, kad už poros šimtų metrų galima atskirti žmogų nuo krūmo, aš pastebiu, kad apie divizijos štabo būstinę visi miškeliai, visi krūmokšniai, kaip amaro, pilni rusų kariuomenės, daugiausia enkavedistų. Jie skiriasi iš kitų savo mėlynomis kepurėmis. Visos sargybos, visi postai, kur stovėdavo lietuviai, dabar užimta bolševikų. Visur vyksta skubus pasiruošimas. Bolševikai kasa apkasus ir įrengia kulkosvaidžių lizdus. Pasirengia gintis. Bet nuo ko jie rengiasi gintis, iš kur laukia priešo, nei pats Saliamonas atsakyti negalėtų, nes daugely vietų teko matyti, kaip 100 ar 50 m. tarpe stovėjo vienas prieš kitą parengti bolševikų kulkosvaidžiai. Aiškiai buvo matyti, kad priešo baimė visus buvo stipriai paveikusi.

Taip mums besidomint nematyta taktika, iš diviziono štabo atvyko baterijos vadas su uždaviniu. Prasidėjo pasiruošimas gynimuisi. Vienas baterijos pabūklas gavo įsakymą įsirengti ugniavietę ir ginti kelią nuo Pažeimenės stoties, aš su savo pabūklu (kuris neturėjo jokio taikymo prietaiso) gavau įsakymą saugoti komisaro palapinę nuo priešo oro desantų.

Palikęs pabūklą uždangoj, nuėjau žvalgyti ugniavietės. Saulutė tik ką buvo išsiritusi iš už miško, dangus buvo ypatingai giedras ir pranašavo gražią dieną. Man bežvalgant, atvyko ir baterijos vadas su padėjėju ltn. Jeremenko, kuris, reikia pasakyti, buvo labai „prisirišęs“ prie baterijos vado ir visur jį ieškojo. Baterijos vadui pranešiau, kad ugniavietę esu pasirinkęs čia. Baterijos vadas su mano sprendimu sutiko, bet ltn. Jeremenko, kaip „geras“ taktikas, priešinosi. Atsirado nuomonių skirtumai. Taip mums besiginčijant, Pabradės kryptyje pasirodė trejetas atskrendančių lėktuvų. Jie skrido tiesiog į mus. Iš motorų ūžimo ir iš lėktuvo formos tuojau pažinau kieno jie, bet dėl visa ko pažiūrėjęs pro žiūroną pasakiau, kad tai mūsų lėktuvai. Ltn. Jeremenko, ištraukęs iš manęs žiūroną ir pamatęs vokiškus bombonešius, pabalo, jo kaktoje pasirodė prakaito lašai, o į mane jis pažiūrėjo lygiai tokiomis akimis, kokiomis žiūri veršis į naujus vartus.

Lėktuvai skrido žemai, trikampėje rikiuotėje. Vienoje aukštumoje esą zenit. Dvzn. LAP pabūklai, komisaro vadovaujami, atidengė ugnį. Lėktuvai iš tvarkingos rikiuotės išsiskleidė ir pradėjo iš kulkosvaidžių apšaudyti zenit. pabūklų ugniavietes. Mes taip pat buvome priversti slėptis. Pasislėpę sekėme kaip mūsų zenitininkų paleisti šviečiamieji sviediniai skrido tai pro priešakį, tai pro užpakalį lėktuvo. Ar jie nesugebėjo, ar sąmoningai nepataikė – nežinau. Lėktuvai stipriai apšaudė.
Lėktuvai, paskridę Švenčionėlių link, apsigrįžo ir puolė esantį miške Pažeimenės aerodromą, išmesdami bombų ir apšaudydami iš kulkosvaidžių. Nukentėjo tik ką prieš keletą valandų iš Ukmergės atskridę lietuviški „Anbo“. Bolševikiniai lėktuvai, kurių prieš keletą dienų tame aerodrome buvo daug, kažkur buvo dingę. Kada ir kur jie dingo – niekas nepastebėjo.

Kada lėktuvai nuskrido ir dingo už miško, aš nuvykau uždangon atsigabenti pabūklo, bet, deja, vėl turėjau slėptis, nes nuo Pabradės artėjo nauja lėktuvų trejukė. Tačiau šį kartą lėktuvai buvo sutikti jau kitaip. Mūsų zenitininkai, paleidę po seriją, nutilo, nors komisaras Vysockyj visa gerkle rėkė: „Ogon“. Kadangi ir jis pats buvo į smėlį įkišęs galvą, tai mūs vyrai į jo komandą nekreipė dėmesio ir lėktuvų nešaudė. Tačiau iš miškelių ir krūmų, kuriuose slėpėsi enkavedistai, buvo paleista uraganiška 9, o daugiausia 7,65 kalibro pistoletų ugnis. Vienoj kitoj vietoj pasigirdo trumpa kulkosvaidžio šūvių serija. Bet ir po tokios smarkios „priešlėktuvinės apsaugos“ ugnies visi lėktuvai kuo laimingiausiai grįžo į savo bazes.

Praėjus oro pavojui, aš vis dėlto su savo pabūklu nusikapsčiau iki numatytos ugniavietės ir pradėjau ugniavietės įrengimą, bet… ir vėl lėktuvai. Ir taip iki 10 – 11 val. Bet vis dėlto per tą laiką, nors ir dažnom pertraukom, suspėjau iškasti bent paprasčiausią apkasą pabūklui ir tarnybai. Dar nebaigiant maskavimo darbų, naujas įsakymas: „Persikelt su pabūklu į pietinį stovyklos pakraštį ir pasirengti sutikti desantus nuo Pabradės“.

Įsirengę ugniavietę ir užsimaskavę, turėjome keletą valandų kaip ir laisvalaikio, nes priešo desantų nebuvo. Sugalvojom pasidaryt pabūklui taikytuvą. Taikytojas j. Psk. Akstinas pasirodė neblogas ginklų meisteris, nes suradęs lentgalį, padirbo taikytuvą ir jį priderino. Ir taip susitvarkę išbuvome iki vakaro. Apie 19 val. Pasiprašęs baterijos vadą nuėjau į divizijos „vojentorgo“ krautuvę nusipirkti rūkalų ir ką nors užkasti, nes nuo sekmadienio vakarienės nieko nebuvau valgęs. Eidamas per 618 ir 619 art. Pulkų stovyklų rajonus, mačiau tokį vaizdą: Iš pulkų štabų palapinių buvo išnešami visi dokumentai ir dedami ant ugnies, kurią sąžiningai prižiūrėjo keletas politrukų. Visos palapinės nugriautos, valdinis turtas išmėtytas. Ant vieno nukirstos pušies kelmo gulėjo Timošenkos portretas ir į jo pliką galvą buvo įkirstas didelis mėsos kapojamas kirvis.

Prie divizijos štabo būstinės dar įdomiau. Diviz. vadas plk. Ustinov‘as bėgioja, lyg galvą pametęs, ir pamišėlio balsu rėkia „skorej“, „skorej“. Į kieme stovinčius karinius autobusus bei sunkvežimius grūdosi iš krūmų susirinkę enkavedistai.

„Vojentorgo“ krautuvė, pardavėjai žydei dingus, visą dieną buvo uždarytas. Vakarop, divizijos būstinei keliantis į kitą vietą, div. vadas įsakė krautuvę atidaryti. Kada aš atėjau, krautuvėj vyko gera prekyba. Pinigų už prekes niekas nebeėmė, bet ir grobimo nebuvo, nes tvarką prižiūrėjo lietuvis leitenantas Žverolis. Gavęs 8 pok. papirosų grįžau pozicijon. Mano pabūklo vyrai taip pat skubiai darbavosi. Buvo gautas įsakymas nusiimti nuo ugniavietės ir pasikrauti. Atvykęs bt. vadas pranešė, kad yra gautas įsakymas vykti už Pabradės ir ginti plentą Nemenčinė – Pabradė.

Antroji baterija turėjo 2 traktorius. Viename traktoriuje vyksta bt. vadas, antrame (su manim) ltn. Jeremenko. Mano traktorių ima vairuoti baterininkas psk. Luobikis. Kelias, kuriuo mes vykstame, pilnas pėsčios, raitos ir motorizuotos kariuomenės. Ir bolševikai, ir lietuviai – visi traukia Pabradės link.

Pavažiavus apie porą – trejetą kilometrų, mano traktorius sušlubuoja, pradeda rūkti dūmui, kaista ir nebetraukia. Prisieina duoti poilsio. Baterijos vadas, pavažiavęs apie 1 km. sustoja ir laukia mūsų. Pailsėję mes juos pavejam. Važiuojant toliau, vėl ir vėl… traktorius pradeda čiaudėti, kosėti ir prašosi poilsio. Sustojam. Baterijos vadas per sukeltus dulkių debesis nepastebi mūsų ir nuvažiuoja vienas. Mes atsiliekam. Pro mus traukia karių voros. Ltn. Jeremenko siunta ir koliojasi, ir jeigu traktorius toliau nevažiuos, grasina šausiąs. Psk. Luobikis, kuris mokėjo rusiškai, paaiškina jam, kad baigėsi tepalas. Ltn. Jeremenko dar daugiau pasiunta ir… išsigąsta. Tuo tarpu mes ilsimės toliau. Miškus gaubia tamsa, o pro mus vis traukia ir traukia voros. Ltn. Jeremenko stabdo kiekvieną pravažiuojančią mašiną ir prašo „maslo“, bet į jo prašymą niekas nekreipia dėmesio. Tuo tarpu vis labiau temsta, jau veik nieko nesimato, tik aplinkui girdėtis dujokaukių bei kastuvėlių barškėjimas ir vienas kitas trumpos komandos garsas.

Tuo tarpu mus lenkia dar vienas bolševikų prisėdęs sunkvežimis. Ltn. Jeremenko net kepurę nusiėmęs maldauja „maslo“. Jo prašymo bolševikai išklauso, duoda 1 literį tepalo. Tepalą atiduoda psk. Luobikiui ir įsako skubiai pilti ir vykti toliau. Kad galėtumėm įvykdyti užsibrėžtą uždavinį visu šimtu procentų, alyvą išpilam pro šalį ant žemės, o į motorą, vietoj jos, truputį smėlio. Užvedam motorą. Dirba tvarkoje. Susėdame ir vėl pirmyn, bet neilgai. Pavažiavus apie 0,5 km, traktorius vėl per visas skyles spjaudo ugnim, rūksta dūmai, viduje karšta. Baisu, kad nesprogtų ten sukrauti sviediniai. Motoras užgesta. Dabar jau trūksta ne tik alyvos, bet ir benzino. Tuo tarpu mūsų jau niekas nebepralenkia. Atrodo, likom paskutiniai. Dešinėj miškelis, kairėje už pusės km Pabradė. Mes aiškiai girdime kaip mūsų divizijos daliniai, perėjo Pabradėje Žeimenos tiltą, traukia Švenčionių link. Girdėti kaip urzgia ir barška bolševikų tankai ir traktoriai. Pasigirsta keletas šautuvo šūvių.

Mes galvojome, kad likome paskutiniai, bet apsirikome. Dešiniau mūsų miškelyje, maždaug už šimto metrų, prunkščia arkliai, girdėti kalbos. Kas ten per kaimynas – mes nežinom, nes aplink naktis. Su psk. Luobikiu tariamės, ką daryti toliau, nes vienas ir svarbiausias tikslas pasiektas – benzinas ir tepalas sunaudotas per trumpiausią laiką. Skubant vykdyti gautą uždavinį, vietoje važiuoti trečiu bėgiu, buvo leidžiama tik pirmu, o mašina dirbo pilnu gazu. Dabar lieka toliau veikti. Bet ką ir kaip veikti? Už 10 metrų miškas. Viską palikti ir pasitraukus į mišką dingti – būtų lengviausia. Bet prie traktoriaus liekas 5 kareiviai. Juos palikti Jeremenkai – būtų perdaug žiauru.

Tuo tarpu užpakaly, t.y. nuo stovyklos pusės girdėti atplerpia kažkoks motoras. Gerai įsiklausę pažįstam „Komsomolec“ traktoriaus plerpimą. Netrukus nakties tamsoje pasirodo dulkių debesėlis ir čia pat prie mūsų sustoja traktorius ir sunkvežimis. Iš traktoriaus išlipa žmogysta ir prieina arčiau. – Kas ten? – pasigirsta rusiškas klausimas. Balsas pažįstamas. Tai diviziono komisaras Belov‘as. Mes atsakom kas esą. Tada jis prieina dar arčiau ir klausia, kodėl nevažiuojam toliau, kodėl nevykdom gauto įsakymo. Mes paaiškinam sustojimo priežastį. Tada jis išsiima iš makštos pistoletą, pažiūri į laikrodį ir įsako už 4 min. būti Pabradėje.

Mes komisaro įsakymą vykdo, bet traktorius mūsų įsakymo nevykdo. Nors mes dedam visas pastangas (taip bent apsimetam), bet motoro užvesti nepavyksta. Pagaliau komisaras nusileidžia. Įsako atkabinti pabūklą ir pasiruošti sutikti desantus nuo Pabradės. Ltn. Jeremenko pasiunčia išžvalgyti ugniaviečių, o pats gi tuo tarpu pasišaukia pas save zampolitrukus Markevičių, Mataitį ir komjaunuolį Kuolaitį, ir patylomis kažką nurodo. Tuo tarpu iš sunkvežimio ateina diviziono vadas mjr. Jurkšas. Komisaras, matyt, duoda ženklą ir visi trys jo šunes iš visų pusių sustoja apie diviziono vadą. Tas veiksmas taip nevykusiai atliekamas, kad iš šalies žiūrint labai lengva suprasti, kas vyksta. Diviziono vadas saugojamas.

Tuo tarpu atvyksta, išžvalgęs ugniavietę, ltn. Jeremenko ir duoda man įsakymą su pabūklu užimti ugniavietę maždaug už 100 metrų ant aukštumėlė prie krūmo. Per suartas dirvas, per rugius tempiam pabūklą savo jėgomis. Vargais negalais prisikapstom. Tik pradėjus keisti pabūklui lizdą, atbėga ryšininkas ir praneša, kad su pabūklu reikia grįžti atgal į pamiškę. Ir vėl atgal. Pabūklas sunkiai rieda, nes žmonės antra naktis be miego ir be maisto. Pasiekiam pamiškę. Ten ltn. Jeremenko tiksliai nurodo ugniavietę, įsako pabūklui apkaso nekasti, tik gerai užmaskuoti. Prie pabūklo liepia atsinešti daugiausia skeveldrinių sviedinių ir tik maždaug kas 20 šarvinį. Aš, nesuprasdamas rusų kalbos, visus sviedinius atsinešiau šarvinius. Jeremenko tai pastebėjęs sako, kad aš esąs sabotažininkas ir rodo mane pakarsiąs.
Diviziono vadas vaikšto miško keliuku. Jį sekioja šešios išgamų akys. Tuo tarpu mano pabūklo ugniavietė įrengta ir aš turiu truputį laiko. Atsisėdu ant apkaso krašto. Pradeda imti miegas, bet tuo laiku pasidaro ir šaltoka. O pilvas, reikalaudamas „degamos medžiagos“, taip pat nerimsta.

Apie pusiau antrą val. nuo Pabradės atklampoja baterijos vadas ltn. Šlapkūnas. Aš jo veide kažką pastebiu ir, be to, matau, kad jis nori prie manęs prieti, bet čia tuoj atsiranda komisaras ir pradeda prie jo kibti klausinėdamas, kur jis buvęs, kodėl palikęs kelyje vieną savo baterijos pabūklą ir t.t. ir t.t. Baterijos vadas pasiaiškina, bet to negana. Komisaras atranda vis naujų priekabių. Tuo tarpu naktis ritasi į vakarus, o iš rytų žymu aušra. Plentu pro Pabradę vis girdėtis traukiančios kariuomenės triukšmas. Komisaras darosi vis neramesnis ir ypatingai priekabus. Nuo jo neatsilieka ir rusai komandieriai.

Kada dar daugiau prašvinta, komisaras sugalvoja važiuoti į Švenčionis atvežti benzino ir tepalo. Kartu kviečia ir diviziono vadą, bet diviziono vadas atsisako vykti paaiškindamas, kad nors čia esanti ir viena baterija, bet taip pat čia esąs ir diviziono štabas, todėl jis, kaip dvzn. vadas, liksiąs čia. Tada komisaras pasiima su savimi diviziono adjutantą ltn. Velykį, ginklininką leitenantą G., vieną komjaunuolį – zampolitruką ir sunkvežimiu išvyksta.

Tuo tarpu visai prašvinta ir mes pamatome, kad miškelyje, kur naktį girdėjome arklių prunkštimą ir žmonių kalbas, yra apsistojusi haubicų pulko viena ar dvi baterijos. Lietuvių karių buvo vos keletas, bet užtat rusų buvo pakankamai. Kodėl jie tame miškelyje liko, o nenužygiavo Švenčionių link, taip mums ir liko neaišku.

Išvykus komisarui, padėtis pasikeitė mūsų naudai. Bolševikai komandieriai pasidarė mažiau priekabūs, o kada patekėjusi saulutė savo žvilgsnį metė į mūsų poziciją ir pasidarė šilčiau, jie, susisupę į savo apsiaustus, ramiai užsnūdo. Diviziono vadą saugojusių komjaunuolių budrumas taip pat sumažėjo. Atrodė, kad palei mūsų stovyklą buvo ramu. Virš mūsų galvų praskrisdavo vokiečių bombonešiai ir dingdavo už miško, o ten rytuose visą laiką griaudė ir dangaus pakraštys buvo padūmavęs. Ten vokiečių lakūnai „sveikino“ raudonuosius.

Sumažėjus bolševikų budrumui, radau progos susitikti su baterijos vadu. Jis papasakojo, kaip vakare pasiekus Pabradės miestelį, jų traktoriuje taip pat pasibaigęs benzinas ir jie turėję sustoti miestelio turgavietėje. Prie pabūklo palikęs vrš. Janušauską su tarnyba, o jis pats nuėjęs plentu Nemenčinės kryptimi žvalgyti ugniavietės gautame rajone. Ten iš sutiktų kelių pažįstamų girdėjęs, kad Nemenčinėje taip pat pastebėtas vokiečių šarvuočių dalinys. Ar tos žinios buvo tikros, ar ne – niekas patvirtinti negalėjo, bet sprendžiant iš bolševikų kariuomenės tokio masinio ir greito traukimosi, kurį mes matėme plentu pro Pabradę, buvo galima tikėti, kad visa tai yra tiesa. Todėl apie vykimą į Švenčionis ne minties nebeliko. Pasitarę su baterijos vadu apie parengiamuosius darbus, išsiskyrėm. Man svarbiausia buvo sužinoti, kas per vieni mano pabūklo numeriai, kurie buvo atkelti iš mokomosios baterijos. Kitaip apie juos nebuvo galima sužinoti, kaip tik iš j. psk. Akstino, nes jis visą laiką arčiau jų buvęs, geriau juos pažinojo. Bet vėl kliūtis. Čia pat prie pabūklo tokiu reikalu kalbėti iš viso negalima, nes čia pat ir tie, apie kuriuos reikia kalbėti; pasitraukti toliau nuo pabūklo – gali kas įtarti. Bet kaip sako: „Nėra padėties be išeities“, taip ir čia surandu išeitį. Prieš mūsų poziciją yra aukštumėlė, per kurią nesimato Pabradės miestelio, – mūsų juk svarbiausias uždavinys laukti priešo nuo Pabradės. Garsiai, kad visa tarnyba girdėtų, įsakau j. psk. Akstinui sekti mano ženklą, nes aš vykstu aukštumėlėn, pažvalgyti. Kai duosiu ženklą, jis turi atvykti pas mane, kur gaus uždavinį.

Taikydamasis prie vietos, išslinkau ant aukštumėlės ir šiek tiek žiūronu pasižvalgęs, daviau j. psk. Akstinui ženklą atvykti. Čia jau galėjau kalbėti kalbėti drąsiai, nes nuo pozicijos buvo apie 150 metrų ir niekas mūs kalbos negalėjo girdėti. Čia pirmiausia atsargumo sumetimu paklausiau, kokia jo nuomonė apie esamą padėtį. Jis sužinojęs, kad visa mūsų divizija nužygiavo Švenčionių link, atvirai pasisakė, kad tąja kryptim nė žingsnio neisiąs. Tada aš pradėjau teirautis apie kitus mano pabūklo tarnyboje esančius vyrus. Už tris jis tvirtai garantavo, kad esą švarūs vyrai, bet vienas esąs neaiškus. Tada aš jam papasakojau, ką buvau girdėjęs iš baterijos vado ir kas numatoma įvykdyti. Jam daviau uždavinį areštuoti zampolitruką Mataitį ir iš mano pabūklo tarnyboje esančio ruso kareivio šautuvo, jam nepastebint, išimti spyną. Kada visa tai reikės vykdyti, bus duotas įsakymas vėliau.

J. psk. Akstiną palikęs aukštumėlėj ir įsakęs grįžti maždaug už pusės valandos, grįžau į poziciją. Čia sutikau psk. Velenį ir jam visa tai pranešiau. Baterijos vadas tuo tarpu tarėsi su psk. Luobikiu. Ir taip bematant apie rengiamą sukilimą visi žinojo. Išskiriant, žinoma, tuos, kurie neturėjo žinoti. Dabar lieka tik visa tai pranešti diviziono vadui ir sužinoti jo nuomonę. Jo niekur nerandam. Mudu su psk. Luobikiu apeinam visą ne tik savo, bet ir haubicų bateriją, stovyklą, ta proga pažvalgom haubicų baterijos sudėtį, bet diviziono vado nerandam. Grįždami atgal jį suradome. Pasirodo, kad po keletos nemiegotų naktų buvo ir jis truputį prisnūdęs. Rusų komandieriai tebemiegojo.

Tada mes keturi: diviziono vadas, baterijos vadas, Luobikis ir aš pradėjom galutinį pasitarimą. Kad niekas mūs neįtartų ką nors bloga galvojant, diviziono vadas išėmė neliečiamas maisto atsargas, gabalą lašinių ir bulkos, ir taip mes užkandžiaudami nutarėm: Jeigu grįžtų su benzinu komisaras, tai jį, kaip artimiausią savo smaugėją, areštuotų diviziono vadas, visa kita atliekam mudu su psk. Luobikiu.

Veikti reikėjo labai atsargiai, nes 1) Iš 19 esančių žmonių, 7 buvo likviduotini, neskaitant komisaro, jeigu jis sugrįžtų. 2) Už kelių dešimčių metrų esančioje haubicų baterijoj iš po nakties likę vos keletas lietuvių karių ir tie patys, matyt, komjaunuoliai, o rusų apie 40. Jeigu tik vienas neatsargus veiksmas, mes liksime nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Tik ką baigę pasitarimą, pamatėme nuo Pabradės atvažiuojantį sunkvežimį, kuriuo tikriausiai grįžta komisaras. Savijauta truputį pasikeičia. Iš vienos pusės visi patenkinti, kad galėsim ir tą „paukštelį“ sugauti, o iš kitos pusės susidaro ir sunkumų, nes prisideda 8-as likviduotinas, o be to, veiksmas turės būti dar atsargesnis, nes jis gudrus, kaip gyvatė. Tuo tarpu mašina sustojo nuo mūsų už maždaug 100 metrų. Mes visi įtemptai laukiam. Iš mašinos išlipa ltn. G. ir vienas rusas rusas leitenantas. Komisaro nėra. Sukilimas prasideda.

Diviziono vadas ir baterijos vadas lieka sėdėti vietoje, o aš su psk. Luobikiu nueinam prie atvykusios mašinos. Mums priėjus artyn, ltn. G. Komisaro vardu duoda mums įsakymą skubiai pilti į traktorių benziną ir alyvą, ir pilnu gazu vykti į Švenčionis. Tada aš jam paaiškinu, kad jis tą įsakymą tegu perduoda diviziono vadui, nes čia esantiems tik jis gali įsakyti. Ltn. G. numojo ranka ir savo įsakymą pakartojo. Mes nenusileidom ir pavyko prikalbėti jį, kad nuvyktų pas diviziono vadą. Tai mums būtiniausia, nes vietoje areštuoti jį buvo neįmanoma, kada čia pat buvo ir visi trys rusų komandieriai. Mes turėjom surankioti po vieną ir nulydėję pas diviziono vadą areštuoti. Taip mums pavyko nusuvilioti ltn. G. ir naujai atvykusį rusų leitenantą. Kiti pagal savo uždavinį nuginklavo nepageidaujamus kareivius. Viskas vyko labai sklandžiai. Nežinantis negalėjo nieko įtartino pastebėti, nes atrodė, kad diviziono vadas sušaukęs duoda kokį nors įsakymą. Areštuotieji buvo labai ramūs, nes gerai žinojo, kad nors menkiausias judesys gali duoti blogų vaisių.

Dabar mums beliko nuginkluoti tik du rusų leitenantus, kurie visą laiką miegojo, o dabar, sulaukę benzino, taip klupo į darbą, kad visai nieko nepastebėjo, kas aplink vyksta. Kada mudu su psk. Luobikiu prie jų atvykom, tai vienas jų, ltn. Jeremenko, stovėdamas sunkvežimyje pylė benziną į kibirą, o kitas, ltn. Gaidaj, iš kibiro į traktorių. Jų kviesti pas diviziono vadą nebebuvo reikalo, nes jie buvo paskutiniai, todėl vietoje pareikalavom pakelti rankas aukštyn. Ltn. Jeremenko įsakymą įvykdė tuojau, bet ltn. Gaidaj griebėsi pistoleto. Nors, kaip anksčiau minėjau, tyliai viską likviduoti mums buvo labai svarbu, bet čia kitos išeities nebuvo ir ltn. Gaidaj buvo vietoje nušautas ir tuojau čia pat esančiam apkase užkastas, 9mm pistoleto šūvio garsas, ypač miškelyje, buvo gana garsus ir atrodė, kad už kelių dešimčių metrų esantieji haubicų bt. Bolševikai turėjo girdėti, o ypač vienas kareivis, kuris gulėjo nuo įvykio vietos vos už kelių metrų ir atrodė nemiegojo. Bet viskas praėjo kuo ramiausiai.

Dabar svarbiausia buvo kuo greičiau susitvarkyti ir pasišalinti iš tos vietos, nes, kaip truputį vėliau pasirodė, šis šūvis haubicų bt. rusams sukėlė įtarimo, nes vienas kitas pradėjo slankioti arčiau mūsų, be to, iš mūsų areštuotųjų pusės, kurie visi buvo susodinti į sunkvežimį, vienas kitas žodis – ir mes sveiki dingę.

Nuimti pabūklus nuo ugniaviečių, atvilkti prie traktorių mums buvo likę mažai jėgos, todėl vieną areštuotą rusų kareivį (jis buvo ukrainietis ir labai sąžiningas vyrukas) paėmėm darban. Ir čia turiu pasakyti, kad taip stropiai dirbančio žmogaus man neteko matyti. Pabūklą, kurį trys vyrai sunkiai traukia, jis vienas bematant apie šimtą metrų atvežė.

Kada viskas buvo paruošta, įvyko trumpas pasitarimas, kur vykti, vykimo tvarka ir kas bus darytina su belaisviais. Buvo nutarta vykti Nemenčinės kryptimi, dešiniau plento miškais. Žygio tvarka: Priešakyje vienas traktorius su pabūklu, viduryje sunkvežimis su areštuotais, o užpakaly kitas traktorius.

Į pirmutinį traktorių su keletu vyrų ir žemėlapiu sėdu aš, sunkvežimyje prie belaisvių diviziono vadas su apsauga, paskutiniame traktoriuje baterijos vadas ir psk. Luobikis.

Pagaliau išvykstam, bet pat pradžioj reikia nugalėti nemaža kliūtis. Mūsų žygiavimo kryptyje yra upelis. Nors ir nedidelis, bet nežinomas. Pažvalgyti nėra laiko. Vienintelis kelias vykti į Pabradę, kur yra tiltas. Pervažiavus upelio tiltą vėl sukti į mišką. Bet ką galim sutikti Pabradėje, kiekvienam kyla klausimas, nes plentu nuo Nemenčinės dar vis traukia ištisos bolševikų voros. Kitos išeities nėra, reikia vykti per Pabradę.

Pabradę pravažiuojam be jokių įvykių ir pasukam vėl į mišką. Pavažiavę mišku apie 3 km sustojam, nes kaip atrodo toliau važiuoti mašinomis negalėsime. Važiavęs pirmame traktoriuje išlipu. Reikės eiti pėsčiomis. Belaisviai buvo paleisti, nes nenorėdami nužudyti, kitos išeities neradome. Visi rusai ir zampolitrukas Mataitis nužygiavo atgal Pabradės link, o ltn. G., kuris prisiekdinėjo komunistu nebuvęs, ir komjaunuolis K. nuėjo su mumis.

Kadangi buvo jau vakaras ir mes buvome gerokai pavargę, tai pasirinkę rugiuose nakvynę sumigom. Apsinakvoti kuriame nors vienkiemyje buvo neatsargu, nes dažnai buvo galima pastebėti po keletą arba didesnėmis grupelėmis besitraukiančių Pabradės link bolševikų. Be to, didesniais lauko keliais pravažiuodavo vežimų su civiliais žmonėmis, matyt, tai buvo bėgantieji iš Lietuvos žydai. Dėl to saugiausia vieta nakvynei buvo lauke rugiuose.

Nors guolis buvo nevisai patogus, bet po keletos nemiegotų naktų ir po nemažo žygio miegojom stipriai. Prabudome tik tada, kai dirvos grumstai gerokai atspaudė šonus. Saulutė tik ką lindo iš už miško ir oras buvo šaltokas. Mums po kieto guolio ir drėgnos nakties buvo šalta, todėl leidomės kelionėn. Iš karto ėjome vengdami didesnių kelių ir gyvenviečių, bet vėliau, niekur rusų nepastebėję, įsidrąsinom ir ėjome keliais.

Apie 7 val. 7 km. už Nemenčinės išėjome į plentą Nemenčinė – Pabradė. Čia, šiek tiek pasižvalgę, užėjome pas vieną ūkininką užkąsti. Ūkininkas truputį kalbėjo lietuviškai ir tik iš jo sužinojome, kad Vilnius ir Nemenčinė yra vokiečių užimta, o nuo jo sodybos už maždaug 200 m esąs vokiečių postas.
Išgėrę po keletą stiklinių pieno, patraukėme plentu Nemenčinės link. Ir tikrai, už poros šimtų metrų nuo ūkininko sodybos ant plento sutikome tris vokiečių tankistus. Vokiečių kariai mus trumpai apklausinėję ir pavaišinę papirosais leido eiti toliau. Kada praėję vokiečių postą, ėjome plentu, širdyje buvo toks jausmas, tartum po daugelio sėdėjimo metų esi paleistas iš kalėjimo. Kiekvienas medelis, kiekvienas krūmas, rodos, džiaugėsi ir kitaip žaliavo. Paplentėje, grioviuose, gulėjo apsivertę „Staliniečiai“ ir „Komsomolcai“. Rytuose, Švenčionių link, dangaus pakraštys buvo padūmavęs ir visą laiką griaudė. Ten vokiečių lakūnai bombardavo bolševikus.

„Karys”, Nr. 1(1163), 1943 m. sausio 2 d. 2 l.,
„Karys”, Nr. 1(1164), 1943 m. sausio 9 d. 2 l.,
„Karys”, Nr. 1(1165), 1943 m. sausio 16 d. 2 l.