Vienos Rūtos Janutienės laidos pėdomis
Ne, nesu ponios Rūtos Janutienės gerbėjas, nors retkarčiais užmetu akį į jos laidų fragmentus. Štai ką įžiūrėjau vienoje jų. Apie Viktorijos Čmilytės senelį ta laida buvo.
Pabandykim ją paanalizuoti.
Šių metų pradžioje ponia Viktorija savo nelaimei pasakė savo nuomonę apie paminklą A.Smetoną ir tada prasidėjo… Visi kas netingėjo prisiminė tėtį – rezervistą ir senelį – tankistą. Ponia Rūta Janutienė ne išimtis, bent keliose laidose tą temą „brūžino”.
Bandome kartu paskaityti/paklausyti tos laidos fragmentus, laidos anonsas yra čia, visas laidos įrašas yra čia.
7:00 Rūta Janutienė. Kai mes pradėjome tyrinėti Čmil tėvelį, po to senelį, kuris atvažiavo į Lietuvą ant tanko sovietinio ir užsiliko, žmonės pradėjo iš tikrųjų, OpTV yra toks bendras produktas ir žiūrovų, ir mūsų. Man pradėjo siųsti įvairius dokumentus. Ir tarp jų vakar, jau ne naktį, taip jau vakarop aš gavau ištraukas iš knygos. Mes galim parodyti tos knygos ištrauką, nes aš sudėjau ją.
7:36 Ekrane rodoma du knygos puslapiai ir knygos viršelis.
Atidesniam žiūrovui suskambėtų pirmas abejonės skambutis – jei tai tos pačios knygos puslapiai, kodėl jų skirtingas šriftas? Bet apie tai vėliau. Klausom laidos toliau.
7:38 Rūta Janutienė. Jinai [ta knyga] yra lietuvių kalba išleista, ji yra apie būtent… na, jinai yra rusų kareivio prisiminimai, tikri prisiminimai. Čia ne kas nors, ne koks ten priešas pasakoja ar į kitą pasakoja, čia pats rusų kareivis pasakoja kas vyko Rytprūsiuose netoli Gumbinės.
Ir kodėl man buvo atsiųstos šitos ištraukos? Žmogus jas atsiuntęs pasakė, kad pasižiūrėkite, Čmilio dalinys buvo visai šalia. Šiandien mes galime patvirtinti, kad Čmilio dalinys, kai vyko visa šita…
9:45 Ekrane rodomas dokumentas – Čmilio pristatymas pirmajam apdovanojimui gauti.
Retorinis klausimas Rūtai – o jums S.S. neatsiuntė to apdovanojimo titulinio lapo, iš kurio aišku, kad kalba eina apie 1941 metus? Bet kuriuo atveju – prie ko 1941 metų apdovanojimas ir 1944 Rytų Prūsija? O dokumentas tikrai įdomus – pavyzdžiui iš jo sužinome, kad tas senelis tankistas buvo ukrainietis. Aha…
10:05 Rūta Janutienė. Bet ką reiškia toksai elgesys su tais kurie negali gintis? Nes ten tie aprašymai „Atsiminimai apie karą“ vadinasi knyga.
11:30 Rūta Janutienė pradeda cituoti knygą.
„Tuo metu į bažnyčią buvo suvaryta apie du šimtus penkiasdešimt moterų ir mergaičių, bet jau po keturiasdešimt minučių prie bažnyčios atriedėjo keletas tankų. Tankistai jėga nustūmė mano automatininkus nuo įėjimo, įsiveržė į šventyklą, verčia nuo kojų ant žemės moteris ir pradeda prievartauti
Nieko negaliu padaryti. Jauna vokietė ieško mano užtarimo, kita atsiklaupia ant kelių – Herr Leutenant, Herr Leutenant!”
Ši vieta yra laidos „vinis”.
Retorinis klausimas. Ponia Rūta, tai kokią knygą jūs cituojate? Nikolajaus Nikulino „Atsiminimai apie karą”? Tą, kurią matome stopkadre kartu su dviem knygos puslapiais?
Štai čia sugrįžkime prie to stopkadro su knygos viršeliu ir dviem puslapiais iš knygos.
Išsididinus tą stopkadrą nesunku įžiūrėti, kad cituojama iš viduryje esančio puslapio, to, kur tankas apibrauktas raudonu apskritimu.
Tarp kitko apie tą raudonu apskritimu apibrauktą tanką. Retorinis klausimas poniai Rūtai – tikriausiai bandėte įsivaizduoti, kad tai Čmilio tankas? Nuvilsiu – tos nuotraukos originalą su google pagalba nesunkiai ras net prastas hakeriukas ir jums pasakys, kad tai dabartinės Lenkijos miestas Elgingas (lenk. Elbląg, vok. Elbing), kuriame Raudonoji armija atsidūrė 1945 metų vasario mėnesį. Kaip tikriausiai supratote, tame mieste Čmilio dalinys taip pat nebuvo.
Bet apie tą puslapį, tiksliau apie puslapius ir knygos viršelį. Viršelis – taip, tai „Briedžio” išleistos N.Nikulino knygos „Atsiminimai apie karą” viršelis. Ir kairėje esančio puslapio skanas iš tos pačios knygos. O štai viduryje esančio puslapio skanas – visai iš kitos knygos. Ne veltui teksto pradžioje užsiminiau apie skirtingus šriftus tuose puslapiuose…
Taigi – vidurinis puslapis ir citata, kurią jūs skaitėte laidoje, yra ne iš N.Nikulino „Atsiminimai apie karą”, o visai iš kitos knygos.
Reikia įrodymų? Tai juk tie patys prasti hakeriui nukopijuoja jūsų skaitytos citatos pradžios nedidelę frazę „Tuo metu į bažnyčią buvo suvaryta apie du šimtus penkiasdešimt moterų, tą frazę „įmeta” ją į google paieškos langą ir gauna nuorodą į 2016 metų Delfio straipsnį, kuriame yra ta citata. Netikintys tą „fokusą” gali pabandyti patys.
Tas straipsnis – tai knygos recenzija. Tik recenzija yra ne N.Nikulino knygos „Atsiminimai apie karą”, o to paties „Briedžio” išleistą Leonido Rabičevo knygos „Karas viską nurašys”.
Ir dar apie tą citatą. Taip, sutinku, vaizdai aprašyme žiaurūs. Bet citatoje kalbama ne apie įvykius Nemirkiemyje (L.Rabičevo knygoje šis vietovardis apskritai neminimas), o apie įvykius 1945 metų vasario pradžioje Heilsberge (dab. Varmės Lidzbargas Lenkijoje), kuriame Čmilio dalinys negalėjo būti net teoriškai.
Užbėgdamas už akių galimam klausimui – ne, ir N.Nikulino knygoje Nemirkiemis neminimas.
Retoriškai klausiu – Rūta, kas jums atsiuntė šiuos (knygos viršelio ir dviejų puslapių) skanus? Tas pats S.S., kuris atsiuntė ir dokumentų kopijas? Bet kuriuo atveju jūs tam žmogui turėtumėte „padėkoti”, kad jis jus pastatė į kvailio vietą. Kitaip sakant – jūs apsijuokėte. Viršelis vienos knygos, puslapis ir citata iš kitos knygos…
Nors pati dėl to esate kalta – „tiriamosios žurnalistikos atstovas” privalo tikrinti kiekvieną sakinį, kiekvieną žodį. O jūs nepatikrinote…
11:45 Rūta Janutienė kreipiasi į Kęstutį Skrebį. Ir ką mes dabar žinome apie pono Čmilio buvimą toje vietoje? Pacituokit
11:47 Kęstutis Skrebys. Nuo 1944 metų liepos 1 dienos jo dalinys buvo 3-iojo Baltarusijos fronto sudėtyje ir dislokavosi į pietvakarius nuo Kauno, o nuo 16 lapkričio 1944 metų dalyvavo taip vadinamoje Gumbinės operacijoje 3-iojo Baltarusijos fronto sudėtyje. Ir sausio 13 – simboliška data – jo dalinys buvo Gumbinėje, o nuo vasario 2 dienos 1945 metų Čmil dalinys stovėjo tokiam kaimelyje Fuksta, dabar jis vadinasi Cholmogorovka, truputį į šiaurę nuo Kaliningrado miesto, Karaliaučiaus buvusio. Jisai jau nebekariavo, o stovėjo iki karo pabaigos.
Ir ką mes sužinojome apie tą dalinį? Praktiškai nieko. Nors ne, sužinome, kad ponas Kęstutis „pripjaustė grybų”. 1944 metų liepos 1 dieną Čmilio dalinys net teoriškai negalėjo būti į pietvakarius nuo Kauno. Tą dieną ne tik Kaunas, bet ir Vilnius ir netgi Minskas vis dar buvo vokiečių rankose. 1944 metų lapkričio 16 Gumbinės operacija jau buvo pasibaigusi.
Šiaip tai pastaba gerbiamam Kęstučiui Skrebiui „iš esmės”. Rimčiau reikia pasiruošti laidai, rimčiau. Aš tai žinau ką jūs norėjote pasakyti ir ko iš jūsų laukė ponia Rūta Janutienė. Bet jūsų pasisakymas laidoje apie tą dalinį tik kažkokių eiliniam žiūrovui nesuprantamų „faktų” kratinys.
16:10 Rūta Janutienė. Faktas, kuris nustatytas ir apie kurį mes kalbėjome praeitoje laidoje su Tomu Baranausku ir jisai mums priminė tuos dalykus, kad Čmilio tanke važinėjo pats Ilja Erenburgas, jisai buvo Čmilio komandos narys. Jisai buvo prirašytas formaliai, bet kai jie ėmė Minską, tai jisai buvo jo tanke.
Rūta, turiu nuliūdinti tiek jus, tiek poną Tomą Baranauską, kuris užkibo ant baltarusių hipsteriukų iš vieno Minsko portalo sufantazuoto feiko. Nesėdėjo Erenburgas Čmilio tanke mūšio dėl Minsko metu ir tai labai lengva įrodyti. Tarp kitko Rūta jūs toje laidoje, kurioje dalyvavo ponas Tomas Baranauskas, „užpjovėte dar vieną grybą” teigdama, kad Čmilis dalyvavo mūšyje dėl Šiaulių. Nedalyvavo Čmilis tame mūšyje, gerokai į pietus buvo jo dalinys.
Ir perliukas pačioje laidos pabaigoje.
2:04:00 Rūta Janutienė. Mes radome jos [Čmilytės] senelį Karaliaučiaus krašte, Rytprūsiuose, kuriuose įvairias skaičiavimais buvo išprievartauta, nužudyta du milijonai moterų, mergaičių, visai mergyčių.
Kažkas girdėta apie du milijonus išprievartautų vokiečių moterų, tada tas žinojimas „suženijimas” su Rytų Prūsija.
Netingintys gali pasitikrinti kad ir toje primityvioje Vikipedijoje kiek gyventojų buvo prieš karą toje Rytų Prūsijoje – apie 2,5 milijono. Na sakykim pusę milijono vyrų išėjo į karą, o likę 2 milijonai buvo išimtinai moterys ir jas visas? Maždaug taip? Su logika viskas gerai?
Baigiant norisi retoriškai kreiptis – ponia Rūta, na kam jūs lendate į temą, kurios neišmanote nuo žodžio visiškai? Juk taip kompromituojate save kaip „tiriamosios žurnalistikos” atstovę. Nejaugi ir kiti jūsų tyrimai tokie beviltiški?