Paulius Širvys: tyrinėjant sovietinius karinius dokumentus (II) – Rytų frontas 1941-1945

1944 m. rugpjūčio 1 d. 16-oji divizija, o kartu su ja ir P. Širvys, iš Panevėžio iškeliauja Šiaulių link, kur dalyvauja įnirtinguose mūšiuose, o rudenį atsiduria Klaipėdos krašte, Pagėgių–Juknaičių apylinkėse.Pirmą kartą divizijos dokumentuose P. Širvio pavardę randame 156-ojo šaulių pulko vado papulkininkio V. Lunios pasirašytame 1944 m. spalio 16 d. įsakyme Nr. 60/n, kuriame 35 pulko kariai apdovanojami medaliu „Už drąsą“. Apdovanojimo lape P. Širvio nuopelnai aprašomi taip:

Apdovanojamas automatininkų kuopos automatininkas Širvys Povilas Pranovičius. 1944.10.14 Klaipėdos krašto Užpelkių rajone, prisidengdami stipria artilerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi vokiečiai pradėjo kontrataką turėdami tikslą pralaužti mūsų gynybą. Didelių nuostolių kaina jiems pavyko iš tranšėjų išstumti vieną mūsų kuopą. Automatininkų grupei buvo duota užduotis padedant šaulių padaliniui išmušti vokiečius iš mūsų tranšėjų. Eilinis Širvys sumaniai veikdamas automatu ir rankinėmis granatomis asmeniškai užmušė du vokiečius, tai padėjo sėkmingai atstatyti padėtį.

1920 metų gimimo, lietuvis, komjaunuolis nuo 1944 m.; Tėvynės kare nuo 1944.07.30; pašauktas į armiją LTSR Utenos karinio komisariato. Neapdovanotas.

Įdomiausia, kad apdovanojimo lape nurodoma pašaukimo į armiją data ir vieta – 1944-07-30, Utenos karinis komisariatas.

1944 m. spalio 13–14 d. mūšiai ties Žemaitkiemiu (kaimas pusiaukelėje tarp Pagėgių ir Šilutės) ir į piet­vakarius nuo Užpelkių labai aiškiai atvaizduotas 16-osios šaulių divizijos dokumentuose išlikusioje schemoje.

Kitas P. Širvio ne tik atsiminimuose, bet ir dokumentuose minimas karinės biografijos epizodas – sužeidimas. Apie jį sužinome iš pristatymo lapo 3-iojo laipsnio Šlovės ordinui gauti. Apie jį kalbėsime vėliau.

1944.12.28 mūšyje Jaunspailių kaimo rajone Latvijos TSR, būdamas sužeistas, jis nepaliko mūšio lauko, kol nebuvo užimtos priešininko tranšėjos.

Pats P. Širvys tą epizodą aprašė taip:

1944 m. lapkričio 27 d. Kurše prie Nikraco krauju palaisčiau brolių latvių žemę…

Autobiografijoje ir dokumente skiriasi tiek data, tiek vieta. Dar labiau viską komplikuoja tai, kad beveik visi autoriai, cituodami dokumentą, mini Jaunskuolių pavadinimą. Pabandykime išsiaiškinti. Lengviausiai nustatyti, kad Nikracas – tai Latvijos gyvenvietė Nik­racė, esanti apie 20 km. į pietus nuo Skrundos. Kiek sudėtingiau su kaimo pavadinimu. Kaimo Jaunskuoliai Latvijoje nėra, turbūt taip kažkas iššifravo sunkiai įskaitomą žodį dokumente, o paskui visi kartojo net nebandydami pasitikrinti. Jaunskuolių kaimo taip pat nerasite dabartiniuose žemėlapiuose, jis jau seniai išnykęs. Jo nėra net kariniuose 1:200 000 mastelio žemėlapiuose. Ir tik kariniuose 1:10 000 žemėlapiuose randame tą kaimelį už kiek daugiau nei 5 km į šiaurę nuo Nikracės.

Datų nesutapimą galima išsiaiškinti skaitant divizijos kovinių veiksmų žurnalus. Gruodžio pabaigoje 156-asis šaulių pulkas buvo ties Dabės kaimeliu (15 km nuo Saldaus), o štai lapkričio pabaigoje divizija buvo būtent Nikracės–Jaunskuolių apylinkėse. Tiesa, Nikracė kovinių veiksmų žurnalo lapkričio pabaigos įrašuose neminima, o štai Jaunskuolių pavadinimas šmėžuoja dažnai. Negana to, yra išlikęs lapkričio 28 d. žemėlapis, kuriame pažymėtos divizijos dalinių išsidėstymo vietos. 156-asis šaulių pulkas pažymėtas kaip tik ties Jaunskuoliais.

Akivaizdu, dokumente suklysta lygiai mėnesiu. Tikriausiai P. Širvio atmintyje išliko kiek didesnės gyvenvietės – Nikracės – pavadinimas, mažo Jaunskuolių kaimelio jis gal net nežinojo.

Lapkričio 26–28 d. divizijos koviniuose dokumentuose rašoma, kad tuo laikotarpiu visi buvo užėmę gynybines pozicijas ir atmušinėjo retas ir negausias priešo atakas, tad P. Širvys tikriausiai tapo atsitiktinės skeveldros auka, o pristatymo apdovanojimui lape jo nuopelnai buvo šiek tiek pagražinti.

Ligoninės epizodas autobiografijoje aprašomas taip (Paulius Širvys. „Autobiografija“, „Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 267):

Per porą mėnesių Daugpilio karo ligoninėje ukrainietė chirurgė mane puikiausiai „suremontavo“.

Sužeistųjų kartotekoje nėra įrašo apie P. Širvio paguldymą į ligoninę, bet yra išrašymo data – 1945-01-28, o tai (remiantis autobiografijoje minimus ligoninėje praleistus du mėnesius) tik patvirtina, kad jis buvo sužeistas lapkričio pabaigoje.

 

Randame ir įrašą, kad jis gulėjo Nr. 1966 evakuacinėje ligoninėje. Žinynuose nesunku rasti, kad tokį numerį turėjo Daugpilyje karo metais veikusi ligoninė, kurios specializacija – veido ir žandikaulio sužeidimų chirurginė pagalba.

Kartotekos įraše rusams suprantamas vardas Pavel. Nurodoma klaidinga gimimo data – 1923 metai. Pats P. Širvys dėl kažin kokių priežasčių pasijaunino?

Ir pagaliau paskutinis įrašas kartotekoje – pagydytas karys išsiunčiamas į 145-ąjį atsargos šaulių pulką. Tai buvo įprasta procedūra: po ligoninės visi pasveikusieji būdavo siunčiami į atsargos pulkus, į kuriuos patekdavo ir nauji pašauktieji, o jau ten buvo formuojamos vadinamosios maršo komandos, keliaujančios į būsimos tarnybos vietas. Tiesa, jei sužeistajam užtekdavo pagalbos divizijos medicinos-sanitarijos batalione, tuomet iš ten pasveikusieji grįždavo į savo dalinį be tarpinių grandžių.

P. Širvio pavardę randame ir įdomiame 145-ojo atsargos pulko dokumente, kuris buvo siųstas aukštesnėms instancijoms.

Siunčiu priešininko nelaisvėje ir apsuptyje buvusių seržantų ir eilinių sąrašą, atvykusių į 145-ąjį atsargos šaulių pulką nuo 1945 m. sausio 16 iki kovo 1.

Būtent šiame sąraše nurodoma, kad P. Širvys į nelaisvę pateko ties Šumilinu 1941 m. rugpjūčio 1 d., bet apie tai jau kalbėjome pirmoje dalyje. Kodėl P. Širvys atsirado tokiame sąraše, galima tik spėlioti. Vienas variantas – jam iki tol pavyko nuslėpti buvimo nelaisvėje faktą ir tik atsargos pulko Ypatingojo skyriaus tardytojai tai išsiaiškino. Kitas variantas – buvę nelaisvėje ar apsuptyje įtraukiami į specialius sąrašus.

Kad ir kaip ten būtų, P. Širvys sėkmingai parkeliavo iš atsargos į savo pulką. Matyt, enkavėdistai jo biografijoje nerado nieko kompromituojančio, nes praėjus vos kelioms savaitės po sugrįžimo, 1945 m. kovo 29 d., P. Širvys gauna antrąjį apdovanojimą – 3-iojo laipsnio Šlovės ordiną. Pristatymo apdovanojimui gauti lape rašoma:

1944.12.28 mūšyje Jaunspailių kaimo rajone Latvijos TSR sužeistas jis nepaliko mūšio lauko, kol nebuvo užimtos priešininko tranšėjos. 1945.02.22 mūšiuose ties Latvijos SSR Priekulės valsčiaus Ezergalės kaimu jis su savo padaliniu atrėmė šešias priešininko į atakas lindusių didelių priešininko pajėgų kontratakas. Nekreipdamas dėmesio į pavojų gyvybei jis pasitiko priešą ir granatomis sunaikino keturis hitlerininkus, taip pat iš automato sušaudė septynis hitlerininkus. Priešininkas buvo išstumtas iš tranšėjų ir aukštuma buvo užimta.

Jaunspailių klausimą jau aptarėme, tad patyrinėkime 1945 m. vasario 22 d. įvykius. Skaitant apdovanojimo tekstą užkliūva, kad P. Širvio nuopelnai aprašomi labai saikingai. O pavarčius 16-osios šaulių divizijos kovinių veiksmų žurnalą paaiškėja, kad 1945 m. vasario 22 d. vyko tikrai įnirtingi mūšiai, kuriuose žuvo 144, sužeisti 285 kariai.

3-iąjį, kartu paskutinį kovinį apdovanojimą – antrą medalį „Už drąsą“ – P. Širvys gavo pačioje karo pabaigoje, 1945-04-29, tačiau pristatymo apdovanojimui lape minimi lygiai prieš mėnesį nutikę įvykiai.

Pėsčiųjų žvalgų būrio žvalgas eilinis Širvys Povilas Pranovičius apdovanojamas už tai, kad 1945 metų kovo 29 dieną žvalgant priešininko pozicijas Latvijos TSR Libavo (dabar Liepoja, – A. Ž.) apskrities Priekulės valsčiaus Liepniekų apylinkėse nepaisydamas stiprios priešininkų kulkosvaidžių ugnies prišliaužė prie priešo tranšėjos ir drąsiu šuoliu įšoko į ją ir granata sunaikino vieną vokiečių kareivį.

1920 metų gimimo, lietuvis, VLKJS narys nuo 1944 metų. Pašauktas į Raudonąją Armiją Lietuvos TSR Utenos miesto kariniame komisariate. Tėvynės kare nuo 1944.09.01 iki dabar. Pirmajame ir Antrajame Pabaltijo frontuose. Apdovanotas medaliu „Už drąsą“ 1944.10.16 dienos 156-ojo šaulių pulko įsakymu Nr.60/n. Sužeistas nebuvo.

1945 m. kovo ir balandžio mėnesiais 16-oji šaulių divizija aktyvių kovinių veiksmų nevykdė. Kovo 27–29 d. dokumentuose minimos tos pačios frazės – divizija nesusidūrė su priešu, buvo vykdomi aplinkinių kelių remonto darbai, daliniuose – mokymai, politinformacijos ir pan. Žvalgai privalo nuolat aiškintis priešo ketinimus, tad gavęs vieną tokią užduotį P. Širvys tik­riausiai atsidūrė priešininko tranšėjose, nukovė vieną priešininką ir buvo apdovanotas.

Tekste yra ir neaiškumų. Jame nurodomas laipsnis – eilinis. Bet P. Širvys turėjo ir jefreitoriaus laipsnį, paskui pakeltas į jaunesniuosius seržantus, buvo skyriaus vadas ir staiga – eilinis. Viena iš galimų versijų – už galimus nusižengimus buvo pažemintas iki eilinio. Tačiau prasikaltusiems medalių, net ir pačios menkiausios prabos, niekas nedalindavo. Tad daug įtikinamesnė versija, kad tai štabo raštininko klaida.

Kita keistenybė – minimas tik vienas apdovanojimas – medalis „Už drąsą“. Kažkodėl neminimas daug aukštesnės prabos apdovanojimas – 3-iojo laipsnio Šlovės ordinas. Vėl kaltas raštininkas?

Ir pagaliau paskutinė keistenybė – teiginys, kad P. Širvys nebuvo sužeistas. Kaip žinome, jis buvo sužeistas 1944 m. pabaigoje ir tai tikrai turėjo būti užfiksuota asmens byloje. Mįslingas ir šis P. Širvio įrašas („Autobiografija“, p. 267):

Vėl grįžau į žvalgus. Buvau skyriaus vadu. Dar šiek tiek aptrankė. Kontūzijo. Bet apsiėjau be ligoninės, nes bijojau patekti į atsargos pulką, kur „užnugario žiurkės“ velniškai gainioja ir blogai maitina.

Tačiau P. Širvio pavardę randame dokumentuose, kurie prieštarauja versijai, kad jam po kontūzijos pavyko išvengti ligoninės ir atsargos pulko.

1945 m. balandžio 19 d. karinio dalinio lauko paštas Nr. 08289, viršininkas majoras Zenmanas siunčia 176-ojo armijos atsargos šaulių pulko vadui dokumentą, kuriame vienas sakinys:

Siunčiu jūsų pavaldumui 24 pasveikusių žmonių komandą tolimesnei tarnybai.

Prie dokumento pridedamas 24 pasveikusiųjų sąrašas, kuriame dešimtu numeriu įrašytas Šervis Pavlo Pranov. Nėra jokių abejonių, kad tai P. Širvys, nes sutampa visi anketiniai duomenys – gimimo data, pašaukimo į armiją data ir vieta, namų adresas. Pažymėta ir tai, kad jis jau buvo kartą sužeistas.

 

Dokumente nurodytas lauko pašto numeris 08289 – tai Kilnojamoji lauko terapeutinė ligoninė Nr. 2709, 1945 m. pirmoje pusėje buvusi Runos kaimelyje, kuris yra ant to paties pavadinimo upelio kranto, keli kilometrai į vakarus nuo Vainiaudos. Sunku pasakyti, kiek laiko buvo gydomi kontūzyti kariai. Jei darysime prielaidą, kad gydymas truko apie 10 dienų, antrojo sužeidimo data turėjo būti apie balandžio 10-ąją.

Randame P. Širvio pavardę ir 176-ojo armijos atsargos šaulių pulko balandžio 27 d. įsakyme, kuriuo 185-ojo atsargos pulko kariai siunčiami tolesnei tarnybai į 16-ąją šaulių diviziją, P. Širvio pavardė sąraše – Nr. 11.

Iš nustatyto žygiavimo maršruto galima spėti, kad tas atsargos šaulių pulkas buvo įsikūręs visai netoli ligoninės, kurioje antrą kartą buvo gydytas P. Širvys – Vainiaudoje. Keliauti iki divizijos štabo reikėjo palyginti netoli, apie 25–30 km šiaurės kryptimi.

Sunku pasakyti, kodėl P. Širvys norėjo nuslėpti ant­rą patekimą į ligoninę ir atsargos pulką. Svarbiausia, jis sugebėjo išgyventi per tuos žiaurius įvykius.

Paskutinis apdovanojimas, kurį gavo P. Širvys – medalis „Už pergalę prieš Vokietiją Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 metais“. Tai labai menkos prabos apdovanojimas, nes jį gavo apie 14 mln. karių ir civilių.

Nedaug esama nuotraukų, kuriose P. Širvį matome užsisegus tris medalius ir ordiną. Labiausiai didžiavosi pastaruoju, todėl tikriausiai daugelio atmintyje poetas ir išliko segintis būtent 3-iojo laipsnio Šlovės ordiną.

© „Literatūra ir Menas“ Iš 3746 / 8 žurnalo (2022-04-15)
Skelbiant visą tekstą ar jo fragmentą nuoroda į „Literatūra ir Menas“ yra privaloma.

Originalaus teksto nuoroda yra čia