1940 m. lapkričio pradžioje savo vasarnamyje Kunceve Stalinas pakėlė taurę ir tarė: „Istorija mus išlepino. Žmonės nesimoko iš karo su Suomija pamokų, iš karo Europoje pamokų… Mes nepasirengę tokiam oro karui, koks vyksta tarp Vokietijos ir Anglijos, ir aš vienintelis turiu spręsti visas šias problemas. Jūs tik švaistote Lenino palikimą.“[i]
Po mėnesio, 1940 m. gruodžio 5 d., naujai paskirtas sovietų ambasadoriumi Berlyne Vladimiras Dekanozovas gavo perspėjimą, kad Hitleris ketina pulti Tarybų Sąjungą ateinantį pavasarį. Kaip tik tuo metu Hitleris pradėjo kalbėti su savo karo vadais apie galimybes pulti Tarybų Sąjungą ir šios diskusijos baigėsi gruodžio 18 d. išleista „Barbarosos“ direktyva. Praėjus vienuolikai dienų, sovietų karinė žvalgyba ėmė siųsti pranešimus, kad, „labai gerai informuotų šaltinių duomenimis, Hitleris įsakė ruoštis karui su TSRS. Karas turėtų prasidėti 1941 m. kovą.“ Duomenys apie tai, kiek šie šaltiniai yra patikimi, sausį buvo pateikti Stalinui asmeniškai[ii].
„Labai gerai informuoti šaltiniai“ Vokietijoje, per artimiausius mėnesius pateiksiantys daug vertingos informacijos, buvo du komunistams simpatizuojantys vokiečiai – Harro Schulze-Boysenas (kodinis agento vardas „Viršila“, rus. – „Staršina“) ir Arvidas Harnackas (slapyvardis – „Korsikietis“). Boyseno tėvas buvo imperatoriškojo Vokietijos laivyno vado admirolo Alfredo von Tirpitzo giminaitis, o jo motina pažinojo Hermanną Göringą. Pasinaudojęs šiais ryšiais, 1941 m. jis pateko į liuftvafės štabą. Harnackas buvo teisininkas, nuo 1935 m. dirbo Vokietijos ūkio ministerijoje ir turėjo priėjimą prie slaptos informacijos. Abu juos 1940 m. užverbavo slaptosios sovietų tarnybos ir abu jie už tai 1942 m. bus sušaudyti, tačiau 1941 m. jų teikiama informacija galėjo padėti suprasti karinius ir ekonominius nacių planus.
Kovo pradžioje „Korsikietis“ raportavo apie rimtas Vokietijos vadų diskusijas pulti Tarybų Sąjungą. Jo pranešimai buvo perduoti Stalinui, Molotovui, Timošenkai ir Berijai. Juose buvo aprašomi ne tik puolimo, bet ir vakarinių Tarybų Sąjungos teritorijų okupacijos planai. „Korsikietis“ teigė, kad vokiečių generalinio štabo viršininkas Franzas Halderis mano, jog užimti Ukrainą ir Kaukazą bus nesunku ir tai suteiks daug ekonominės naudos. Ši informacija atitiko išankstines sovietų vadų prielaidas, kad karinio puolimo atveju pagrindinis smūgis turėtų būti sutelktas pietuose. Dar po poros dienų atsiųstame raporte „Korsikietis“ teigė, jog vokiečių karinių pajėgų sutelktis Tarybų Sąjungos pasienyje yra tokia didelė, kad jų tikslas gali būti numatomas įsiveržimas. Kovo pabaigoje ant Stalino stalo atsidūrė dar vienas „Korsikiečio“ raportas, kad vokiečių žvalgybiniai lėktuvai fotografuoja Tarybų Sąjungos teritoriją (konkrečiai minima Kronštato karinė bazė prie Leningrado), ir minimi du vokiečių karininkai, kurių teigimu, Tarybų Sąjungos puolimas pavasarį jau suplanuotas[iii]. Kovo 26 d. šaltinis Rumunijoje raportavo Rumunijos generalinį štabą turint „tikslios informacijos, kad po dviejų trijų mėnesių Vokietija puls Ukrainą“. Raporte taip pat buvo priduriama, kad ataka bus nukreipta ir prieš Baltijos valstybes, o už dalyvavimą kare Rumunija bus apdovanota Besarabija – teritorija, kurią iš jos atėmė Stalinas[iv].
Balandį pranešimų apie karines vokiečių pajėgas pasienyje, aerodromų statybas ir žvalgybinius liuftvafės skrydžius vis daugėjo. Tarp kovo 27 d. ir balandžio 18 d. tokių skrydžių buvo suskaičiuota 80. Balandžio 15 d. prie Rovno nusileidusiame vokiečių lėktuve buvo rasta kamera su užfiksuotais vaizdais, kurių tikslas negalėjo kelti abejonių. Sovietai pateikė diplomatinį protestą, į kurį gavo atsakymą, neva tokių nukrypimų nuo kurso padažnėjo, nes pasienyje padaugėjo aviacijos mokyklų. Kad ir kaip ten būtų, NKVD Stalino nurodymu dar kovo 29 d. išleido įsakymą nešaudyti į oro erdvę pažeidusius vokiečių lėktuvus. Balandžio 5 d. Berija papildomai nurodė, kad kilus kokioms nors konfrontacijoms pasienio „kulkos negali kristi Vokietijos teritorijoje“[v], o apie tai, kad į vokiečių lėktuvus nebus šaudoma, „jei jų skrydžiai nepadažnės“, kovo pabaigoje buvo informuotas net Göringas[vi].
Sovietų ambasadorius Berlyne Vladimiras Dekanozovas siuntė perspėjimus be perstojo. Kovo 16 d. Molotovui ambasadorius rašė: „Sausio viduryje iš Suomijos atvyko 4-osios armijos daliniai ir apsistojo Varšuvos prieigose bei teritorijose netoli mūsų pasienio… Kiekvieną dieną į rytus išvyksta traukiniai su ginkluote (ginklais, sviediniais, motorizuotąja technika ir statybų reikmenimis).“ Kaip priedą prie laiško Dekanozovas prisegė vokiečių–rusų pasikalbėjimų žodynėlį ir paaiškino turintis informacijos, kad jie buvo išdalyti vokiečių kareiviams Tarybų Sąjungos pasienyje[vii]. Žodynėlyje buvo frazės, kurios turėjo padėti vokiečių kareiviams susikalbėti su būsimais priešais: „Rankas aukštyn“, „Ar tu komunistas?“, „Stok, šausiu!“, „Kur kolūkio pirmininkas?“ ir pan.[viii] Kovo 28 d. kažkoks vokietis miesto telefonu paskambino į Dekanozovo ambasadą, perspėjo, kad karas su Rusija prasidės maždaug gegužę, ir padėjo ragelį. Balandžio 4 d. Molotovą pasiekė dar viena užkoduota Dekanozovo telegrama, kurioje, žinodamas apie „Korsikiečio“ ir „Viršilos“ pranešimus, ambasadorius norėjo susisteminti naujausią informaciją apie antitarybinę vokiečių veiklą. Jis skundėsi akivaizdžiai išaugusiu sovietų diplomatų Berlyne sekimu ir „nervų karu“. Dekanozovas informavo, kad Vokietijos visuomenėje (visais lygmenimis) sklando gandai apie neišvengiamą karą su TSRS, ir išvardijo pavyzdžių. Penki iš jų išskyrė Ukrainą kaip pagrindinį taikinį, dar vienas citavo vokiečių karininką: „Sumuškime Angliją ir tada sukime prieš Rusiją.“ Kaip netrukus matysime, šie pavyzdžiai buvo vokiečių propagandos rezultatas, tačiau kiti atspindėjo tikrovę. Vienas pranešime cituojamas vokiečių karininkas sakė, kad „draugystė tarp Vokietijos ir TSRS truks mažiau nei tris mėnesius“. Dekanozovas taip pat rašė apie vokiečių karines priemones, kurias važiuodamas į Kėnigsbergą užfiksavo jo atašė, ir darė prielaidą, kad anksčiau išsiųstas vokiečių–rusų pasikalbėjimų žodynėlis su tokiomis frazėmis kaip „Rankas aukštyn“ negali būti skirta turistams. Visi jo konsulato padaliniai turėjo žinių apie augančias vokiečių karines pajėgas TSRS pasienyje, o greta gandų apie būsimą konfliktą Dekanozovas informavo apie dažnėjančias tarybinės prekybos delegacijos problemas derantis dėl sutarčių vykdymo. Kai kurios vokiečių bendrovės apskritai nustojo laikytis sąlygų, numatytų šalių ekonominio bendradarbiavimo sutartyje. Dekanozovas pakartojo, kad gandai gali atspindėti vokiečių norą padidinti spaudimą tarybinei vyriausybei, bet čia pat klausė: „Ar tai gali būti viskas, ko vokiečiai siekia?“ Ambasadoriaus atsakymo versija buvo tokia: „Sprendžiant iš daugelio faktų, jie rimtai svarsto artėjančią konfrontaciją su mumis, apie įsiveržimą į Tarybų Sąjungą netgi tebevykstant karui su Anglija.“[ix]
Sunku pasakyti, kaip Molotovas pristatė šį pranešimą Stalinui ir ar apskritai pristatė. Visus pranešimus, patvirtinančius artėjantį Vokietijos puolimą, Vadas pasitikdavo niekinamai, nes jo paties versija buvo kitokia. Šiuo atžvilgiu Dekanozovas buvo vienas iš nedaugelio tuometinėje sovietų sistemoje, išdrįsęs rėžti tiesą be užuolankų. Tai darydamas jis rizikavo savo galva, tačiau jo pastangos bus bevaisės. Birželio 4 d. Dekanozovas pranešė Molotovui, kad greta gandų apie būsimą konfliktą vokiečių spaudoje pasirodė ir naujų temų apie galimas TSRS nuolaidas Vokietijai ar „įtakos sferų pasidalijimą“. Viena iš jų buvo Ukrainos nuoma Vokietijai. Ką tai galėtų reikšti? – klausė Dekanozovas. Kodėl vokiečiai sėja tokius gandus? Jo manymu, taip vokiečiai nori iškreipti tikrąją Tarybų Sąjungos politiką ir todėl toliau rengiasi ideologiniam (ir tikram) karui su Tarybų Sąjunga. Birželio 13 d. Dekanozovas rašė apie sovietų karinės misijos Berlyne susirūpinimą dėl vokiečių pajėgų gausėjimo TSRS pasienyje. Jis netgi ryžosi prielaidai, kad karą su Anglija Vokietija gali palikti savo „vasalėms“ – Italijai ir Prancūzijai. Jis taip pat pateikė duomenų apie vokiečių traukinių judėjimą rytų link. Remiantis jais Tarybų Sąjungos vakariniame pasienyje buvo išdėstyta 140–150 priešo divizijų, dar 30–40 buvo tarp Berlyno ir Generalinės gubernijos. Tai buvo ne šiaip prielaida. Dekanozovas apibendrino duomenis iš 152 atvejų, užfiksuotų geležinkelių sankryžose birželio 12–13 d. Pilni kareivių ir ginklų traukiniai vienas po kito vyko rytų kryptimi ir nė vienas negrįžo atgal su kareiviais. Vis dėlto panašu, kad artėjant „Barbarosos“ pradžiai sovietų ambasadorius ėmė suprasti savo misijos beprasmybę. Birželio 15 d. (likus savaitei iki vokiečių puolimo pradžios) jis citavo užsienio karo atašė duomenis, patvirtinančius vokiečių karinių pajėgų sutelktį Tarybų Sąjungos pasienyje. Danų ir švedų atašė duomenimis, Vokietija dislokavo daugiau kaip šimtą divizijų ir jų be perstojo daugėja. Tiesa, anot Dekonozovo, daugelis jų tikrąjį tikslą traktuoja kaip spaudimą Tarybų Sąjungai, ir tik Švedijos atašė nuomone, šios pajėgos rengiasi karui su Tarybų Sąjunga. Užsienio apžvalgininkai taip pat pastebėjo vokiečių pajėgų ir karo reikmenų judėjimą į Suomiją. Paskutinį savo perspėjimą Dekanozovas atsiuntė birželio 20 d. ir jis jau buvo su privalomu apsidraudimu. „Prieš pietus pasakiau draugui I. F. Filipovui, TASS korespondentui ir ambasados darbuotojui, kad nėra jokių priežasčių aliarmui ir panikai; mes negalime duoti savo priešams preteksto veikti ir privalome atskirti tiesą nuo propagandos. Nei Ribbentropo, nei artimiausių jo padėjėjų Berlyne nėra, pas mus nuostabus vasariškas oras. NKVD atstovas Achmedovas iš savo šaltinio gavo pranešimą, kad tariamai rytoj, sekmadienį, dvidešimt antrą dieną, Vokietija puls Tarybų Sąjungą. Aš jam ir jo viršininkui B. Kobulovui liepiau nekreipti dėmesio į tokius klaidingus pranešimus ir patariau rytoj pasiimti laisvadienį ir vykti į iškylą.“ Šiame laiške buvo keletas keistų dalykų. Pirmiausia, laiško tonas buvo visiškai nepanašus į tuos, kuriuos Dekanozovas siuntė Molotovui pastaruosius du mėnesius. Antra, Dekanozovas turėjo žinoti, kad Filipovas yra NKGB karininkas (slapyvardžiu „Filosofas“), o TASS žurnalisto pareigos – tik priedanga. Ambasadorius taip pat turėjo žinoti, kad Achmedovas ne NKVD, o GRU atstovas Berlyne. Vis dėlto pagrindo teigti, kad ši telegrama galėtų būti kokia nors klastotė, nėra. Greičiausiai, norėdamas pristatyti telegramą kuo skubiau, Dekonozovas ją siuntė nešifruotą. Visa įžanga galėjo būti skirta vokiečiams suklaidinti, o Kremliui už visas faktines ar gramatines klaidas svarbesnė turėjo būti pati žinia ir nurodyta data[x].
Dekanozovas nežinojo, kad gavęs šią informaciją Berija birželio 21 d. kreipėsi į Staliną su prašymu „atšaukti ir nubausti mūsų ambasadorių Dekanozovą, kuris bombarduoja mane dezinformacija apie tariamą rengimąsi pulti Tarybų Sąjungą. Dabar jis pranešė, kad ataka prasidės rytoj[xi], – pareiškė Berija baigdamas Vadui skirtą raštelį tokiu sakiniu: – Mano žmonės ir aš, Josifai Visarionovičiau, puikiai prisimename išmintingą jūsų pranašystę: Hitleris nepuls mūsų 1941-aisiais!“[xii] Šį sakinį galima vadinti palaižūnišku noru įtikti savo bosui. Kai dar 1940-ųjų pabaigoje Stalinas paklausė Berijos, ką šis mano apie „Korsikiečio“ pranešimus, jog Vokietija gali pulti 1941 metais, šis atsakė: „Aš parsigabenčiau tą „Korsikietį“ į Maskvą ir uždaryčiau į kalėjimą už dezinformaciją.“[xiii] Jis taip atsakė, nes žinojo Stalino nuomonę – Vokietija Tarybų Sąjungos 1941 m. nepuls. Ir nors už tokį palaižūniškumą Berija seniai pasmerktas, jis taip elgėsi toli gražu ne vienintelis, o tokie kaip Dekanozovas, drįstantys ne tik pateikti faktus, bet ir jų interpretacijas, neatitinkančias Stalino versijos, buvo tik retos išimtys. Kaip sunku yra pasakyti Stalinui tai, ko šis nenori girdėti, Dekanozovas galėjo įsitikinti, kai buvo iškviestas į Maskvą dalyvauti gegužės 1-osios parade
[1].
Per savo vizitą sovietų ambasadorius Berlyne susitiko su, ko gero, netikėčiausiu bandymo perspėti Kremlių šaltiniu – Vokietijos ambasadoriumi Maskvoje Friedrichu von der Schulenburgu. Įdomu, kad grafas iki pat paskutinės akimirkos taip ir nebuvo informuotas apie „Barbarosą“. Atvirkščiai, balandį išsikvietęs Schulenburgą į Berlyną, Hitleris jį patikino: „Aš neketinu pradėti karo su Rusija.“[2][xiv] Tačiau Schulenburgas nebuvo naivuolis ir matydamas besiklostančią padėtį gegužę suvokė, kad karo galimybė reali[3]. Kita vertus, jis iki galo išsaugojo viltį, kad egzistuoja galimybė susitarti. Gegužę jis raportavo Berlynui, kad Stalinas tapo Tarybų Sąjungos ministru pirmininku ir turi aiškų tikslą „apsaugoti Tarybų Sąjungą nuo konflikto su Vokietija“. Jis motyvavo šiuos gerus ketinimus pranešdamas, kad kitais metais Tarybų Sąjunga ruošiasi pristatyti Vokietijai 5 milijonus tonų grūdų ir kad visas kylančias problemas galima išspręsti diplomatiniais būdais[xv]. Gerais Stalino ketinimais Hitlerio įtikinti nepavyks, bet tuo pat metu, bent iš dalies, Schulenburgui pavyks įtikinti Staliną, kad Hitleris nenori karo. Gegužės 7 d. pusryčiaudamas su Dekanozovu, grafas mėgino užuominomis įspėti apie galimą ataką. Jo tikslas buvo išprovokuoti Kremliaus veiksmus, kurie neleistų įsiplieksti kariniam konfliktui, tačiau, Dekanozovui pranešus apie šias užuominas Stalinui, šis replikavo: „Vadinasi, dezinformacija jau skleidžiama ir ambasadorių lygiu.“ Kai Dekanozovas pamėgino apsiginti manęs, jog ši informacija verta dėmesio, per pertrauką jį užsipuolė Klimentas Vorošilovas: „Kaip drįsai ginčytis su draugu Stalinui?! Jis žino daugiau ir mato toliau negu mes visi!“[xvi]
Šiuo sakiniu Vorošilovas apibūdino visą tuometinės Tarybų Sąjungos imperijos valdymo esmę. Formaliai šaliai vadovavo Politbiuras, tačiau, pvz., 1938–1940 m. įvyko viso labo šeši šio organo posėdžiai – po du per metus. Tikrosios diskusijos, kurių metu būdavo priimami sprendimai, paaštrintos dideliais degtinės kiekiais, dažniausiai vykdavo Stalino kabinete Kremliuje arba jo rezidencijoje Kunceve. Pagrindiniai šių diskusijų dalyviai būdavo „Didysis penketas“ – Stalinas, Molotovas, Malenkovas, Berija ir Mikojanas, tačiau niekam nekilo klausimų, kieno balsas šiame penkete lemiamas[xvii]. Lemtingais 1941 m. mėnesiais prieš „Barbarosą“ visi galutiniai sprendimai priklausė tik nuo Vado. Žinoma, diskusijos, kartais gana ilgos ir dažniausiai formalios, vykdavo. Bet turintieji privilegiją dažnai matytis su Stalinu tarpusavyje buvo susiskaldę ir, svarbiausia, niekas negalėjo jaustis saugus, net patys artimiausi Stalinui asmenys. Kremliuje, kaip ir Trečiajame Reiche, pagrindinis lojalumo vadui variklis buvo noras jam įtikti, tačiau, palyginti su nacių sistema, sovietinė turėjo dar vieną labai stiprų motyvą – baimę. Nepriklausomai nuo savo padėties, Tarybų Sąjungoje niekas negalėjo jaustis saugus. Net patys artimiausi Stalino aplinkos žmonės negalėjo laisvai dėstyti savo minčių, nes diktatorius nepasitikėjo niekuo ir kiekvienas neatsargus žodis galėjo liūdnai baigtis. Sovietų vadų ir įvairių tarnybų viršininkų priklausomybė nuo Stalino buvo visuotinė. Ir vienintelis būdas šioje sistemoje išlikti – elgtis taip, kad veiksmai ir jų rezultatai atitiktų Vado lūkesčius. Stalinas Tarybų Sąjungoje visada „žinojo daugiau ir matė toliau nei visi kiti“, o Vado baimė buvo tokia, kad į jo gyvybę niekas niekada nemėgino kėsintis, priešingai nei į Hitlerį.
Tarybų Sąjungą ištiksianti katastrofa buvo ne žvalgybos klaidų, o politinės turimų duomenų interpretacijos padarinys. Pagrindinis interpretuotojas buvo Stalinas, ir tai, kad birželio 22-osios „staigmena“ virs katastrofa, bus „staigmena“ tik dėl to, jog taip manė jis. Sistemos, kurioje visi sprendimai priklausė tik nuo vieno žmogaus, spraga buvo institucinė, bet mokės už ją visa šalis. Informacijos ir ženklų apie artėjančią audrą netrūko, tačiau Vado reakcija į juos sukūrė problemą – kaip pateikti Stalinui informaciją, kurios jis nenori girdėti?
Visą informaciją rinko dvi pagrindinės sovietų žvalgybos organizacijos – NKGB (rus. Narodnyj komissariat gosudarstvennoj bezopasnosti – Valstybės saugumo liaudies komisariatas), turintis didžiulį agentų voratinklį užsienyje, ir GRU (rus. Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije – Vyriausioji žvalgybos valdyba) prie sovietų armijos generalinio štabo, arba paprastai tariant – karinė žvalgyba.
NKGB buvo naujas darinys, atsiradęs po 1940 m. vasario 3 d. Politbiuro sprendimo padalyti NKVD (rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del – Vidaus reikalų liaudies komisariatas) į dvi dalis. Iki tol NKVD buvo atsakinga ir už valstybės saugumą šalies viduje[4], ir už užsienio kontržvalgybą, dabar ši funkcija – žvalgyba ir kontržvalgyba, taip pat antiteroristinė veikla šalies viduje, antisovietinių elementų likvidavimas, vyriausybės ir komunistų partijos lyderių apsauga – atiteko NKGB ir šis komisariatas neturėjo rūpinti kitais šalies vidaus reikalais, kurie liko NKVD dispozicijoje[5]. 1941 m. kovo 1 d. pasirašęs šį funkcijų perskirstymo įsakymą Lavrentijus Berija liko vadovauti NKVD, o NKGB vadovu buvo paskirtas Vsevolodas Merkulovas. Būtent jam teko rūšiuoti, analizuoti ir pateikti sovietų vadams visą iš užsienio agentų gaunamą informaciją[6].
Dar 1940 m. liepos 9 d. tuo metu už valstybės saugumą atsakingas GUGB skyrius (rus. Glavnoje upravlenije gosudarstvennoj bezopasnosti; tada NKVD organizacijos dalis) karinei žvalgybai išsiuntė savo duomenis, norėdamas sulaukti GRU komentarų ir vertinimų. Informacija buvo įvairialypė ir neretai prieštaringa: buvęs Anglijos karalius Edvardas VIII su amerikiete žmona Wallis Simpson susitiko su Hitleriu Madride pasikalbėti apie galimybę sudaryti taiką tarp Anglijos ir Vokietijos bei bendradarbiavimą prieš Tarybų Sąjungą; Vokietija planuoja didelę ataką prieš Angliją; Vokietijos karo atašė Bukarešte diskretiškai vadina Besarabiją ir tarybinę Moldaviją teritorijomis, atplėštomis nuo Tarybų Sąjungos (kurios dalimi vėl tapo prieš šešias dienas); vokiečiai gabena didžiulius kiekius betono ir akmenų greitkelių statyboms buvusios Lenkijos teritorijoje; du laivai (greičiausiai su kariniais reikmenimis) buvo išsiųsti į Kėnigsbergą, taip pat užfiksuoti 37 vokiečių karinių pajėgų traukiniai, judantys iš Bohemijos į buvusią Lenkiją; tarp Silezijos ir Lenkijos, taip pat Moravijoje statomi kariniai įtvirtinimai; Vokietijos „protektorate“ vokiečiai ieško buvusių karininkų ir puskarininkių, mokančių rusų, serbų, kroatų, bulgarų ir rumunų kalbas; Ukrainos emigrantai Prahoje skatinami skleisti antitarybinę propagandą. GUGB klausė GRU: ką visai tai galėtų reikšti?[xviii]
Nuo 1941 m. GRU ir NKGB dirbo visu pajėgumu. Generalinio štabo viršininko pavaduotojas Matvejus Zacharovas rašė, kad darbai nesibaigdavo net vidurnaktį ir trukdavo po 15–16 valandų per dieną. Karinių apygardų štabai pasienyje dirbo taip pat intensyviai[xix].
1941 m. balandį GRU viršininkas Filipas Golikovas vis dar negalėjo atsakyti į daugelį klausimų vienareikšmiškai, tačiau lygindamas savo žvalgybos duomenis su NKGB pranešimais galėjo konstatuoti faktą, kad Vokietija akivaizdžiai didina savo karines pajėgas TSRS pasienyje. Centrinėje fronto dalyje aplink Varšuvą buvo identifikuotos 84 divizijos. Balandžio 15 d. raporte Golikovas rašė: „Didelių pajėgų permetimas… geležinkeliais, keliais, motorizuotomis kolonomis ir organizuotais žygiais tarp balandžio 1 d. ir balandžio 15 d., iš Vokietijos gilumos, iš vakarinių Rytų Prūsijos rajonų ir Generalinės gubernijos tarybinių sienų link. Pagrindinė sutelktis – Rytų Prūsija, Varšuvos apylinkės ir rajonai į pietus nuo Liublino. Per penkiolika dienų Vokietijos kariuomenė palei rytines sienas pagausėjo trimis pėstininkų, dviem motorizuotosiomis divizijomis, 17 000 ginkluotų Ukrainos nacionalistų ir viena oro desantininkų formuote. Vien tik Rytų Prūsijoje ir buvusios Lenkijos teritorijoje dislokuotos 78 divizijos.“[xx]
Merkulovo agentai rizikuodami savo gyvybe toliau siuntė raportus. Vienas iš garsiausių ilgame sąraše buvo Richardas Sorge (slapyvardžiu „Ramzajus“). Jis gimė Baku, motina buvo rusė, tėvas vokietis, tad šeima persikraustė į Vokietiją. I pasaulinio karo metais Sorge tarnavo Vokietijos kariuomenėje, baigė universitetą, 1924 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1935 m., užverbuotas slaptųjų sovietų tarnybų, dirbo Japonijoje, o kadangi dirbo Frankfurter Zeitung žurnalistu ir buvo nacių partijos narys, įgijo vokiečių karo atašė Tokijuje Eugeno Otto pasitikėjimą. 1941 m. Ottas jau buvo Vokietijos ambasadoriumi, taigi šis ryšys padėjo Sorge gauti itin vertingos informacijos. Pvz., kovo 15 d. jis sugebėjo nukopijuoti Ribbentropo laišką Ottui, kuriame buvo rašoma: „Prašau jūsų padaryti viską, ką galite, kad įtikintumėt japonus nedelsiant pulti Singapūrą.“ Netrukus pasipylė informacija apie Vokietijos ketinimus Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Gegužės pradžioje Sorge pranešė ambasadorių Ottą prasitarus, kad karas su Tarybų Sąjunga gali prasidėti bet kuriuo metu, nes Hitleris ir aukščiausieji vadai įsitikinę, jog tai nesukliudys kampanijai prieš Angliją. Vokiečių generolų nuomonė apie Raudonąją armiją yra tokia prasta, kad tikimasi operaciją užtruksiant tik kelias savaites. Ottas nurodė du kritinius momentus, vienas – Tarybų Sąjungos pozicija Vokietijos ir Turkijos derybų atžvilgiu, kitas – grynai ekonominis. Otto teigimu, po Jugoslavijos operacijų baigties reali kampanijos prieš Tarybų Sąjungą pradžia gali sutapti su derliaus užderėjimu. „Tada karas su Tarybų Sąjunga gali prasidėti bet kuriuo metu, kadangi Vokietijai liktų tik pasiimti šį derlių“, – citavo vokiečių ambasadorių „Ramzajus“[xxi].
Gegužės 5 d. Sorge išsiuntė Ottui nufilmuotą Ribbentropo telegramą, kurioje buvo rašoma, kad Vokietija pradės karą prieš TSRS 1941 m. birželį, o gegužės 15 d. patikslino, kad numatoma data – birželio 20–22 d. Tiesa, Sorge dar nebuvo tikras, nes keletas karinių vokiečių atstovų Tokijuje manė karą prasidėsiant gegužės pabaigoje, mat tuo metu jiems buvo įsakyta grįžti į Vokietiją. „Jie taip pat teigia, kad šiais metais pavojus gali ir praslinkti, – rašė „Ramazajus“, bet čia pat pridūrė: – Vokietija prieš Tarybų Sąjungą sutelkė devynis kariuomenės korpusus, turinčius 150 divizijų. Vienam iš šių korpusų vadovauja gerai žinomas Reichenau.“ – „Jeigu jis turi omeny korpusus, tai mūsų supratimas apie juos skiriasi“, – pakomentavo telegramą GRU viršininkas Golikovas. Walteris von Reichenau vadovavo 6-ajai armijai (AG „Pietūs“ – aut. past.) ir Sorge, žinoma, turėjo omeny armijas, ne korpusus. Birželio 13 d. jis patikslino: „Kartoju: devynios armijos, turinčios 150 divizijų, pradės puolimą birželio 22 d. auštant.“[xxii] Bet Stalinas, gegužės 19 d. gavęs raportą, perspėjantį apie devynias armijas, kurios rengiasi pradėti puolimą, tik pasišaipė iš žvalgo Tokijuje, neva šis renka informaciją gausiais meilės nuotykiais ir prabangia gyvensena. „Tas šunsnukis Japonijoje steigia fabrikus ir viešnamius. Jis drįsta pranešti, kad vokiečiai puls birželio 22-ąją. Siūlote tikėti ir juo?!“[7][xxiii]
„Ir juo“ reiškė, kad tuo metu Stalinas buvo tiesiog užverstas pranešimais, kad Vokietija rengiasi karui su Tarybų Sąjunga. Vien tik mūsų jau minėtieji NKGB agentai „Viršila“ ir „Korsikietis“ nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio 16 d. išsiuntė mažiausiai 41 raportą, bet Stalino reakcija į visus juos buvo tokia, kad NKGB viršininkas Merkulovas 1941 m. birželį delsė pasirašyti ir perduoti Stalinui iš svarbiausių pranešimų sudarytą „Kalendorių“[8][xxiv].
Gegužės 5 d., apdorojęs savo agentų informaciją, Merkulovas svarbiausioms valstybės institucijoms išsiuntė raportą, kuriame perspėjo, kad karui Varšuvos ir Generalinės gubernijos teritorijose rengiamasi visu pajėgumu, o vokiečių karininkai atvirai kalba apie būsimą karą tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos. Tą pačią dieną GRU viršininkas Golikovas pranešė, kad Tarybų Sąjungos pasienyje Vokietija turi 103–107 divizijas. Iš jų 23–24 – Rytų Prūsijoje; 29 – priešais specialiąją Vakarų karinę apygardą; 31–34 – priešais Kijevo karinę apygardą; 4 – priešais Karpatų Ukrainą, 10–11 – priešais Moldaviją Bulgarijos teritorijoje. Dinamika nekėlė jokių abejonių – per du mėnesius vokiečių divizijų skaičius išaugo nuo 70 iki 107[xxv], bet klausimas, koks šių divizijų tikrasis tikslas, liko neatsakytas. Golikovas, kaip matysime, turės pagrindo interpretacijoms, kad jos nebūtinai yra nukreiptos prieš Tarybų Sąjungą, tačiau šios interpretacijos neabejotinai kilo iš Stalino pozicijos.
Pranešimai apie vokiečių aerodromų ir kelių statybas pasienyje plaukė vienas po kito, todėl gegužės 21 d. GRU išsiuntė raštą NKGB, kad Vokietijos karinė vadovybė stiprina savo pajėgas Tarybų Sąjungos pasienyje ir „masiškai permeta pajėgas iš šalies gilumos regionų, okupuotų Vakarų Europos šalių ir Balkanų. Dėl šio pastiprinimo nėra jokių abejonių“, – buvo rašoma dokumente, kuriame GRU prašė išsiaiškinti, iš kur tiksliai (Prancūzijos, Belgijos, Jugoslavijos, Vokietijos ir t. t.) šios pajėgos buvo permestos; kada ir kokius taškus jos kirto; kokios yra jų rūšys (pėstininkai, artilerija, šarvuotieji daliniai; kokie yra jų lygmenys (pulkai, divizijos…); tikslesni dalinių duomenys (pulkų ar divizijų numeriai); kokiems korpusams ar armijoms jie priklauso; kada ir kur jie ketina vykti. GRU taip pat norėjo išsamiau sužinoti apie kelių statybas pasienyje – koks jų plotis, kokio kietumo betonas, kokia technika buvo naudojama jiems tiesti[xxvi]. Daugybę šių detalių sovietų žvalgai išsiaiškins. Sovietų karinės žvalgybos ir specialiosios tarnybos dirbo profesionaliai, tačiau visi Stalinui raportuojantys tarnybų ir žinybų viršininkai greitai suprato, ką šis nori girdėti ir kokia informacija jam netinka. Galutinis surinktų duomenų rezultatas priklausė nuo tinkamos jų interpretacijos, o tai jau buvo išskirtinai Stalino privilegija.
Nuo birželio pranešimai ėmė plaukti milžiniškais kiekiais, tačiau tik nedidelė jų dalis pasiekė Staliną. Į gautuosius jo reakcija buvo tokia pati. Pvz., birželio 12 d. Berija pranešė, kad nuo praėjusių metų spalio užfiksuoti 185 vokiečių lėktuvų įsibrovimo į šalies oro erdvę atvejai. 91 iš jų įvyko per gegužę ir pirmąsias dešimt birželio dienų[xxvii]. Stalinas tik numykė: „Nesu tikras, ar Hitleris žino apie šiuos skrydžius.“[xxviii]
Kaip iškalbingiausias Stalino reakcijos į gaunamus perspėjimus pavyzdys dažniausiai pateikiamas epizodas, nutikęs birželio 16 d. Tą dieną Stalinas gavo du pranešimus. „Korsikietis“ savo raporte išvardijo pavardes asmenų, vadovausiančių okupuotiems regionams, ir nurodė, kad pagrindinis būsimo plano tikslas yra „ištrinti Tarybų Sąjungą iš geografinio žemėlapio“. Vis dėlto didžiausią Stalino susierzinimą sukėlė „Viršilos“ raportas, pasirašytas Merkulovo. Jame buvo rašoma: „Šaltinis, dirbantis Vokietijos aviacijos (Oro pajėgų ministerijos) vadovybėje, mus informuoja: 1. Visos karinės Vokietijos priemonės rengiantis ginkluotai atakai prieš Tarybų Sąjungą yra baigtos ir ji gali prasidėti bet kuriuo metu. 2. Oro pajėgų štabe birželio 6 d. (sic) TASS pranešimas[9] buvo sutiktas su ironija. Pabrėžiama, kad jis neturi jokios reikšmės… 4. Vengrija dalyvaus kariniuose veiksmuose Vokietijos pusėje. Dalis Vokietijos oro pajėgų, daugiausia naikintuvai, jau išskrido į Vengrijos aerodromus…“ Toliau raporte buvo išvardytos liuftvafės lėktuvų remonto bazės Lenkijoje bei Rytų Prūsijoje ir baigiama tuo pačiu perspėjimu, kad operacijos tikslas – visiškas Tarybų Sąjungos sunaikinimas[xxix]. Tai buvo ne tai, ką norėjo girdėti Stalinas. Pasiėmęs rašiklį to paties raporto viršuje jis užrašė: „Draugui Merkulovui. Tegu tas „šaltinis“ Vokietijos karinių oro pajėgų štabe kruša savo motiną. Joks jis šaltinis – dezinformatorius ir tiek. J. St.“[10][xxx] Iki katastrofos buvo likusios penkios dienos…
Tai, kad Stalinas iki pat paskutinės akimirkos nusprendė netikėti savo žvalgyba, taps, ko gero, daugiausia gyvybių kainavusiu politinio lyderio apsiskaičiavimu žmonijos istorijoje. Ir tam nėra paprasto paaiškinimo. Kodėl Stalinas leidosi apgaunamas Hitlerio, paaiškinti dar sudėtingiau, nes sovietų vadas niekada niekuo nepasitikėjo ir buvo tiesiog patologiškai įtarus. Suprantama, žinant visus padarinius nesunku kaltinti Staliną trumparegiškumu, naivumu, nesunku perskaityti, ką iš tikrųjų reiškė kiekvienas žvalgybos pranešimas. Stebint Stalino reakciją ir veiksmus artėjant „Barbarosai“, susidaro įspūdis, kad jis kuo toliau, tuo ciniškiau buvo linkęs atmesti bet kokią informaciją, nesutampančią su jo versija. Kai kurie istorikai tokį elgesį aiškina psichologine žmogaus neigimo būsena, kurioje atsidūręs žmogus nemato arba nenori matyti nieko, kas prieštarauja jo įsitikinimams, ir, sąmoningai ar ne, viskas, kas prieštarauja jo vertinimams, yra tiesiog atmetama. Teisinga ši diagnozė ar ne, sunkiai paaiškinama Stalino laikysena baigsis tragedija, kurios nėra su kuo palyginti. Sunku būtų įsivaizduoti, kad net paskutinėmis dienomis prieš ją Stalinas nė karto nebūtų suabejojęs ir jam nė karto nebūtų šovusi į galvą mintis, kad visus pastaruosius mėnesius Hitleris jį mulkino. Kuo labiau artės „Barbarosa“, tuo labiau ji darysis į panaši paslaptį, kurią žino visi, tik vienintelis Stalinas ja nenori patikėti, ir vis dėlto iki paskutinės akimirkos jis atrodys įsitikinęs, kad supranta Hitlerio ketinimus geriau už visus.
Čia mes įžengiame į teritoriją, kuri nėra draugiška istorikams. Atsakymai į klausimą, kodėl Stalinas elgėsi taip, kaip jis elgėsi, slypi jo mąstysenos ir analizės pasaulyje, kuris nėra iššifruojamas nei įvykiais, nei dokumentais. Žodžiai, citatos, sprendimai ir jų liudininkai, žinoma, gali padėti suprasti sovietų vado motyvus, bet mes puikiai žinome, kad žodžiai ir darbai, o tuo labiau tikrosios žmogaus mintys gali skirtis. Būtent todėl visos Stalino elgesio interpretacijos lieka tik interpretacijos, būtent todėl Stalino elgesys tais lemtingais mėnesiais visiems laikams liks iki galo taip ir neįminta mįslė, vis dar tebeturinti daugiau nei vieną sprendimo versiją. Vis dar sulaukianti sensacingų naujų interpretacijų.
Štai kaip Stalino mintis „skaito“ profesorius Ianas Kershaw: Vokietija puls. Bet dar ne dabar. Pagrindinis Hitlerio prioritetas – ekonominis Tarybų Sąjungos išnaudojimas, todėl reikia kuo labiau nuolaidžiauti ekonomiškai. Kol Vokietija nebaigė karo Vakaruose, Tarybų Sąjunga yra gerokai naudingesnė Vokietijai kaip partnerė, o ne kaip dar vienas priešas. Kol ši pagalba didins spaudimą Vakarams, Tarybų Sąjunga turi išnaudoti laiką ir sparčiai ruoštis karui… Balkanų kampanija ir vis naujos Vokietijos pergalės sukėlė papildomų grėsmių ir gerokai sumažino galimybes manevruoti, tačiau tai, kad Vokietija buvo priversta įsivelti į karinius veiksmus, kurie užtruko iki pat gegužės, sutvirtino Stalino įsitikinimą, kad Hitleriui neužteks galios dar tais pačiais metais sutelkti adekvačias pajėgas tokiai operacijai kaip Tarybų Sąjungos puolimas, net jeigu jis to ir norėtų. Stalinas tikėjo, kad sugebės išvengti konflikto su Vokietija 1941 m., o 1942 m. jis bus pasiruošęs…[xxxi]
Be abejo, ką tiksliai manė Stalinas, sužinoti neįmanoma, ir Molotovas buvo teisus po karo ironizuodamas, kad visi staiga pasidarė Stalino minčių žinovais[xxxii], tačiau 1943 m. Churchillio paklaustas, kodėl netikėjo perspėjimais apie Vokietijos ataką, sovietų vadas atsakė: „Man nereikėjo jokių perspėjimų. Aš žinojau, kad karas artinasi, bet tikėjausi išlošti kokius papildomus šešis mėnesius.“[xxxiii] Laikas, noras jo laimėti yra nuolat besikartojantis Stalino elgesio prieš „Barbarosą“ motyvas ir vienas iš tų, kuriuo istorikai dažnai remiasi norėdami paaiškinti tokį elgesį. Stalino paminėti šeši mėnesiai buvo daug, nes jeigu jam būtų pavykę nukelti konfliktą „kokiems šešiems mėnesiams“, karas geriausiu atveju būtų prasidėjęs tik 1942 m. pavasarį, nes pulti Rusiją žiemą būtų savižudybė. Iš čia ir tikslas – padaryti viską, kad karas prasidėtų kuo vėliau. Tai reiškė nuolaidžiavimą Vokietijai ir bet kokių provokacijų vengimą, bet kartu galimam konfliktui ruošiamasi turėjo būti visu pajėgumu. Kol kariuomenė ruošiasi karui, diplomatinio fronto tikslas – išsaugoti taiką. Bent iki kito pavasario.
Po karo atsakydamas į klausimą, kodėl Stalinas ignoravo žvalgybos pranešimus, Molotovas sakė: „Esame kaltinami už tai, kad ignoravome savo žvalgybą. Taip, jie mus perspėjo. Bet jei būtume jų paisę ir davę Hitleriui bent menkiausią pretekstą, jis būtų mus užpuolęs anksčiau. Žinojome, kad karas netrukus prasidės, bet buvome silpnesni už Vokietiją, todėl turėjome atsitraukti. Mes padarėme viską, kad atidėtume karą… Dar prieš karą Stalinas sakė, kad tik 1943 m. galėsime susikauti su vokiečiais kaip lygūs su lygiais… Negalėjome pasikliauti savo žvalgyba. Žinoma, jų pranešimų reikėjo paisyti, bet šią informaciją taip pat reikėjo tikrinti. Žvalgybos agentai gali įstumti į tokią padėtį, iš kurios niekaip neišsikapstysi. Visur knibždėjo daugybė provokatorių…“[xxxiv] Išsiaiškinti, ką tiksliai tuo metu galvojo Stalinas, nebėra galimybių, tačiau jei po karo pasaulyje buvo žmogus, galintis paaiškinti Stalino mąstymo logiką, tai tas žmogus buvo Molotovas. Jis ne tik ją žinojo, jis iki galo ja tikėjo ir iki savo mirties liko įsitikinęs, kad Stalinas viską padarė taip, kaip turėjo padaryti. Paklaustas, kaipgi atsitiko, kad išmintingasis Stalinas apsiskaičiavo su karo pradžios data, Molotovas atsakė: „Tam tikru požiūriu, apie tai galima kalbėti tik pridūrus, kad neapsiskaičiuoti nebuvo įmanoma. Kaip galima žinoti, kada priešas puls?.. Kitokios karo pradžios ir negalėjo būti. Neapsiskaičiuoti tokioje padėtyje, kokioje buvo Stalinas, nebūtų galėjęs niekas. Svarbiausia, kad atsirado žmogus, kuris sugebėjo ištrūkti iš tokios padėties, ir ne tik ištrūkti, bet ir laimėti karą! Klaida įvyko, bet, sakyčiau, ji buvo neesminė, mes tiesiog bijojome įsivelti į karą, duoti jam pretekstą.“[xxxv] Tai, kas Molotovui buvo „neesminė klaida“, kainuos tūkstančių žmonių gyvybes, bet ironizuodamas Stalino minčių „žinovus“, jis taip pat vis kartojo Stalino norą laimėti laiko.
Hitleris stengėsi aplenkti laiką, o Stalinas stengėsi jo laimėti. Iš tiesų, pasirašydamas paktą su Hitleriu ir išsaugodamas Tarybų Sąjungą konflikto nuošalėje, Stalinas pradėjo didžiulę šalies karinio potencialo ir perginklavimo programą. Jis keletą kartų savo aplinkoje pakartojo, kad Tarybų Sąjunga turi išvengti karo su Vokietija iki 1942 m. ir tik 1943 m. ji bus pasirengusi susigrumti su vokiečiais[xxxvi]. Staigus Prancūzijos žlugimas 1940 m. iš esmės pakeitė jėgų santykį Europoje ir sugriovė optimistinius Stalino apskaičiavimus dėl laimėto laiko, tačiau „Didysis žaidimas“, kaip jį vadino Molotovas, tuo nesibaigė.
Dabar mes visi žinome Staliną klydus, bet daryti išvadą, kad jis nusprendė netikėti žvalgybos pranešimais tik todėl, jog šie jam nepatiko, būtų pernelyg paviršutiniška. Ir kodėl Stalinas tikėjosi, kad jam pavyks gauti laiko kreditą?
TSRS ambasadorius Vokietijoje Vladimiras Dekanozovas, kurio telegramoms mes skyrėme tiek dėmesio šio skyriaus pradžioje, tikrai žinojo daug, bet jis buvo tik vienas iš daugybės šaltinių, patvirtinančių artėjančią grėsmę, išskirtinis nebent savo drąsa šiuos ženklus interpretuoti ne pagal Kremliaus liniją. Jo paskutiniai birželio pranešimai, ypač susiję su vokiečių pajėgų išsidėstymu ir judėjimu pasienyje, buvo pagrįsti ne tik diplomatiniais šaltiniais. Iš esmės tai buvo GRU, NKGB ir jo ambasados turimos informacijos sintezė, bylojanti, kad sovietų tarnybos turėjo užtektinai informacijos apie galimą Vokietijos puolimą. Svarbiausia šioje istorijoje ne tai, ką Stalinas žinojo, o tai, kad jis nusprendė didumą pateiktos informacijos atmesti arba tiesiog nekreipti į ją dėmesio.
Po karo kalbėdamas būreliui, kuriame buvo ir Dekanozovas, balsu mąstydamas apie tuos neramius mėnesius prieš karą, Stalinas netiesiogiai paaiškino savo elgesį: „Kai bandai daryti sprendimą, nieku gyvu nemėgink mąstyti, kaip mąsto oponentas, nes gali padaryti siaubingą klaidą.“[xxxvii] Stalinas savo gyvenime turbūt nieko ir niekada neatsiprašė, bet šį jo sakinį, ko gero, galima vertinti bent kaip apgailestavimo užuominą, nes vieną iš didžiausių savo gyvenimo klaidų jis padarė būtent taip – bandydamas įvertinti padėtį Hitlerio akimis.
[1] Tuo metu Stalino aplinka jau buvo taip persismelkusi Vado pasiryžimu jokiais būdais neprovokuoti Hitlerio, kad Stalino politinis ideologas ir patarėjas užsienio reikalų klausimais Andrejus Ždanovas netgi siūlė apskritai parado atsisakyti. Paradas įvyko, tačiau demonstruodamas savo šiltus jausmus Berlynui Stalinas pasistatė Dekanozovą ant mauzoliejaus šalia savęs. (Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras, p. 408)
[2] Goebbelsas savo dienoraštyje rašė, kad Schulenburgas neturėjo nė menkiausio supratimo apie rengiamą puolimą, ir džiaugėsi, kad tai leidžia rimtai veikti siekiant išvengti galimos karinės konfrontacijos ir stiprinant Stalino viltis dėl tolesnio bendradarbiavimo. „Be jokios abejonės, geriausia palikti diplomatus be tikrosios informacijos apie politinį kontekstą, nes tada jie gali gerai atlikti savo vaidmenį net neturėdami aktorinių gebėjimų, ir netgi jei turėtų jų, vaidmuo bus gerokai įtikinamesnis ir su tikrai nuoširdžiais niuansais, jeigu jie patys ja tikės“, – rašė nacių propagandos ministras. (Andrew Nagorski, The Greatest Battle: The Battle for Moscow, 1941-2 , p. 32)
[3] Pasiklausymo mikrofonai – blakės buvo viena iš priemonių, kuriomis naudojosi NKGB. Jie buvo slapta įrengti ne tik Vokietijos ir jos sąjungininkių, bet ir britų bei amerikiečių ambasadose, įvairių diplomatų ir kitų užsienio rezidentų namuose. Jie tikrai davė nemažai informacijos. Pvz., balandžio pabaigoje Stalinui buvo nusiųsta Vokietijos karo atašė padėjėjo Maskvoje pulkinininko Hanso Krebso pokalbis su asistentu: „Na ką gi, pribaigėm graikus. Greitai prasidės naujas gyvenimas – Tarybų Sąjungoje.“ – „Ar mes planuojame pašaukti visą kariuomenę?“ – klausė vienas balsas. „Taip. Bet jie net nepastebėjo, kad mes ruošiamės karui.“ Blakės buvo įrengtos ir Vokietijos karo atašė Maskvoje generolo Ernsto Köstringo namuose ir jo pokalbis su von Schulenburgu birželio 20 d. iškalbingai iliustruoja tikrąsias ambasadoriaus mintis. „Esu nusiteikęs pesimistiškai, ir nors nežinau nieko konkretaus, manau, kad Hitleris pradės karą su Rusija. Balandį susitikau su juo privačiai ir atvirai pasakiau, kad planai pulti TSRS yra visiška beprotybė. Patikėkite manimi, dėl savo nuoširdumo patekau į nemalonę. Rizikuoju savo karjera ir galbūt netrukus net atsidursiu koncentracijos stovykloje.“ Köstringas neprieštaravo dėl karo planų, tačiau buvo gerokai optimistiškesnis dėl būsimo karo rezultatų. Merkulovo pavaduotojas Bogdanas Kobulovas išsiuntė raportą apie šį epizodą Stalinui, Molotovui ir Berijai. Jų reakcija nėra žinoma, tačiau ją galima numanyti. Schulenburgo kolegos kur kas labiau juo tikėjo. Pvz., kai birželio 19 d. jis perspėjo Italijos ambasadorių Augusto Rosso, šis iš karto išsiuntė telegramą Romai prašydamas nurodymų, kaip elgtis, jei tarp Vokietijos ir TSRS kiltų karinis konfliktas. Rosso taip pat nusiuntė telegramą žmonai į Tokiją prašydamas jos kol kas į Maskvą negrįžti. (Mr David E. Murphy, What Stalin Knew: The Enigma of Barbarossa, 2005, p. 108–112)
[4] NKVD paskirtis buvo palaikyti tvarką visuomenėje, užtikrinti valstybės sienų saugumą (pasienio apsaugos NKVD būriai turėjo prižiūrėti tvarką naujai užimtose teritorijose 1939–1940 m.), svarbių pramonės centrų, geležinkelių, kalėjimų, gaisrinių, civilinės oro gynybos, transporto ryšių veikimą ir organizaciją, prižiūrėti visą gulago imperiją, didžiuosius ekonominius projektus, naujų regionų, ypač tolimoje šiaurėje, eksploatavimą. Su 1940 m. pokyčiais NKVD turėjo labiau atitikti Vidaus reikalų ministerijos pavadinimą, nes turėjo rūpintis asmeniniu piliečių ir jų turto saugumu, socialine tvarka, pasienio zonų gynyba (NKVD būrių atsakomybės ribos nuo pasienio zonos siekė 22 km į šalies gilumą), saugumu kalėjimuose, pataisos darbų stovyklose ir kolonijose. Ji taip pat buvo atsakinga už priešiškų elementų perauklėjimą, kovą su asocialiais asmenimis, kriminaliniais paaugliais, kalinių ir nuteistųjų gabenimą, priėmimą, likvidavimą, šauktinių registravimą, valstybinės reikšmės kelių taisymą ir saugojimą ir t. t. Politrukai ir komisarai armijos daliniuose buvo ne NKVD, o armijos dalis.
[5] Ginkluotųjų pajėgų šnipinėjimo ir kontršnipinėjimo bei stabotažo operacijų funkcijos, priklausiusios GUGB, buvo perleistos NKVD 3-iajam skyriui.
[6] Kai Merkulovas negalėdavo, kaip kad 1941 m. birželio 9–13 d., Stalinui ir kitoms institucijoms siunčiamus dokumentus pasirašydavo jo pavaduotojas Bogdanas Kobulovas.
[7] Tuo metu Sorge lojalumu Tarybų Sąjungai buvo abejojama. Net ir praėjus daug metų po karo Golikovas liko įsitikinęs, kad Sorge buvo dvigubas agentas, dirbantis abiem pusėms. Per dokumentinio vokiečių ir prancūzų 1961 m. filmo Wer Sind Sie, Dr. Sorge? („Kas jūs, daktare Zorge?“) peržiūrą maršalas Žukovas paklausė Golikovo tiesiai: kodėl informacija su puolimo data nebuvo pateikta generaliniam štabui? „Ir ką aš turėjau raportuoti, jei Sorge buvo dvigubas agentas“, – atsakė Golikovas. Vis dėlto, 1941 m. birželio 23 d. Sorge pranašystėms išsipildžius, Maskva prašė agento Japonijoje toliau teikti visą informaciją, susijusią su Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karu. „Ramzajaus“ atsakas į šį prašymą taps paskutine jo dovana Kremliui prieš areštą 1941 m. spalį. Tą vasarą–rudenį jis išsiaiškins, kad Japonija neketina kariauti su Tarybų Sąjunga ir kad pagrindine savo varžove laiko JAV. Gavęs šią informaciją ir patikėjęs ja, 1941 m. spalį–lapkritį Stalinas galės iš Tolimųjų Rytų perkelti divizijas prie Maskvos. Bet Sorge už savo žygdarbius nebus apdovanotas. Tiesa, karo pabaigoje Stalinas užsiminė, kad „vienas agentas Tokijuje buvo vertas korpuso, o gal net visos armijos“, tačiau kai už šnipinėjimą nubaustas mirties bausme Sorge laukė savo egzekucijos, o Tokijas pasiūlė iškeisti jį į japonų karininką, Stalinas atsakė: „Richardas Sorge? Aš nepažįstu žmogaus tokia pavarde…“ (Mr David E. Murphy, What Stalin Knew: The Enigma of Barbarossa, 2005, p. 84, 88–90)
[8] „Kalendorius“ su svarbiausiais „Korsikiečio“ ir „Viršilos“ pranešimais buvo paruoštas birželio 20 d., tačiau Merkulovas pateikė jį Stalinui tik prasidėjus karui. (Gabriel Gorodetsky, Grand Delusion: Stalin and the German Invasion of Russia, 1999, p. 297)
[9] Iš tiesų turimas omeny sovietų naujienų agentūros TASS pranešimas apie Tarybų Sąjungos ir Vokietijos draugystę buvo paskelbtas birželio 13 d., o spaudoje išplatintas birželio 14 d. Pranešime buvo neigiami gandai apie agresyvius Vokietijos ketinimus, o jų skleidimu kaltinamos priešiškos Tarybų Sąjungai šalys. Britanijos vardas pranešime nebuvo minimas, tačiau po šio pranešimo Londone padaugėjo nerimo, kad Stalinas ir Hitleris gali rasti kompromisą. (Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 2008, p. 145)
[10] Origanalas rusiškai skambėjo: „T-šču Merkulovu. Možete poslatʼ vaš „istočnik“ iz štaba germ. aviacii k jobannoj materi. Eto ne istočnik, a dezinformator.“ Nieko nuostabaus, kad po trijų dienų Merkulovas apskritai atsisakė pasirašyti ir perduoti Berlyno agentų surinktą informaciją Stalinui – joje tiesiog nebuvo nieko, kas jam galėtų patikti. (Михаил Мельтюхов, Упущенный Шанс Сталина. Советский Союз и Борьба За Европу: 1939-1941 (М.: Вече, 2000), p. 382; Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books, 2008), p. 147)
[i] Simon Berthon and Joanna Potts, Warlords: The Heart of Conflict 1939-1945, 46.
[ii] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941, 272.
[iii] Ten pat, 273.
[iv] Andrew Nagorski, The Greatest Battle: The Battle for Moscow, 1941-2 (Aurum Press Ltd, 2007), 28.
[v] Ten pat, 31.
[vi] Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books, 2008), 141.
[vii] Mr David E. Murphy, What Stalin Knew: The Enigma of Barbarossa, First edition. (Yale University Press, 2005), 150.
[viii] Beevor, The Second World War, 188.
[ix] Murphy, What Stalin Knew, 151.
[x] Ten pat, 151–153.
[xi] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941, 285–286.
[xii] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto alba, 2011), 414.
[xiii] David E. Murphy, What Stalin Knew, 102.
[xiv] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941 (London: Penguin Books, 2008), 281.
[xv] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941 (London: Penguin Books, 2008), 281.
[xvi] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto alba, 2011), 410.
[xvii] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941, 249.
[xviii] Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books, 2008), 136.
[xix] Ten pat, 137.
[xx] Gabriel Gorodetsky, Grand Delusion: Stalin and the German Invasion of Russia, First Edition (Yale University Press, 1999), 232.
[xxi] David E. Murphy, What Stalin Knew, 86.
[xxii] Ten pat, 87.
[xxiii] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto alba, 2011), 411.
[xxiv] Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books, 2008), 140–141.
[xxv] Ten pat, 143.
[xxvi] Ten pat.
[xxvii] Ten pat, 144.
[xxviii] Andrew Nagorski, The Greatest Battle: The Battle for Moscow, 1941-2 (Aurum Press Ltd, 2007), 31.
[xxix] Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War, 146–147.
[xxx] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto alba, 2011), 412.
[xxxi] Ian Kershaw, Fateful Choices. Ten Decisions That Changed the World 1940-1941 (London: Penguin Books, 2008), 291.
[xxxii] Evan Mawdsley, Thunder in the East. Nazi-Soviet War 1941-1945 (London: Hodder Arnold, 2007), 35.
[xxxiii] Stephen G. Fritz, Ostkrieg: Hitler’s War of Extermination in the East (The University Press of Kentucky, 2011), 60.
[xxxiv] Feliks Ivanovich Chuev, Vyacheslav Mikhaylovich Molotov, and Albert Resis, Molotov Remembers: Inside Kremlin Politics: Conversations with Felix Chuev (I. R. Dee, 1993), 22.
[xxxv] Лев Александрович Безыменский, Гитлер и Сталин Перед Схваткой (М.: Вече, 2000), 408, http://militera.lib.ru/research/bezymensky3/index.html.
[xxxvi] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto alba, 2011), 407.
[xxxvii] Ten pat, 407–408.