Už sienos sukelto triukšmo buvau pažadintas iš miego. Skubiai atsikėliau. Laikrodis rodė 5 valandas ryto. Lauke jokio vėjelio, dangus skaidriai mėlynas, be jokio debesėlio. Lauke už lango netvarkingai bėgioja, šūkauja dvaro (tada buvo valstybinis ūkis) darbininkai. Apsirengęs išeinu į lauką ir įsimaišau į bėgiojančių žmonių tarpą. Vyrai bėgioja iš namo į namą ir vieni kitiems padeda išnešti iš gyvenamųjų butų stalus, lovas, spintas, patalines ir kitus smulkesnius daiktus. Moterys padeda moterims. Nešioja maisto produktus, virtuvės reikmenis, kitos su kūdikiais rankose bėgioja nurodinėdamos kur ką dėti, slėpti, kartu tildydamos verkiančius kūdikius. Šiaurės vakaruose Tauragės kryptimi, nors artilerijos veiksmas dar silpnai girdimas (nes dar toloka), bet jos ugnis, matyti, buvo stipri. Iš girdimo garso atrodė lyg verdantis katilas.

Po kokios valandos keliais ir laukais pradėjo trauktis raudonoji armija. Traukėsi be jokios tvarkos. Tuo laiku rytinėje Jurbarko miesto dalyje (antroje Nemuno pusėje) apsistojo rusų motorizuotas dalinys. Daliniui tik apsistojus, iš šiaurės atskrido lėktuvas ir į dalinį numetė apie 10 mažo kalibro bombų. Bombų sprogimas dvaro žmonėse sukėlė paniką. Jie pradėjo slapstytis, kas į rūsius, kas į trobas, o kas į medelynus. Lėktuvas, išmetęs bombas, ir toliau skrido pietų kryptimi ir būdamas virš Nemuno paleido dar dvi bombas. Dabar lėktuvo sparnuose jau buvo įžiūrimi vokiečių ženklai. Bombos krito į rytus nuo dvaro, apie 500 metrų. Viena pataikė į namo galą, kuriame buvo Kidulių milicija, antra kiek toliau antroje gatvės pusėje. Sprogusių bombų skeveldra, praėjusi per medinio namo sieną sužeidė name buvusią moterį į petį. (Skeveldrą išėmė ir pirmąją pagalbą moteriai suteikė ats. San. Psk. Justinas Pranaitis). Daugiau jokio bombardavimo. Tik girdėtis artėjantis artilerijos šaudymas ir kartais jau girdimas tolimas kulkosvaidžių šaudymas.

Vakaruose, lyg debesys, pakibo ore artilerijos pabūklų dūmai, kurie vis didėjo ir didėjo, kol visiškai apsiniaukė vakarų ir šiaurės vakarų horizontas. Daugiau nebebombarduojant, kai kurie žmonės pradėjo iš savo slėptuvių išlįsti ir domėtis, kas dedasi aplinkui. Atsitraukiančiųjų raudonarmiečių tarpe buvo ir pasieniečių. Tai davė pagrindo manyti, kad traukiasi paskutinieji raudonarmiečių daliniai ir netrukus turės pasirodyti vokiečių kariuomenė. Šaudymas stiprėjo. Jau netoli aiškiai girdėtis kulkosvaidžių ir atskirų šautuvų ugnis. Pradėjus virš mūsų galvų skristi kulkoms, iš atviros vietos pasitraukėme ir sustojome prie pieninės mūro sienos. Iš čia dar spėjome pamatyti besitraukiančius paskutinius pasieniečius, kurie bailiai žvalgėsi ir į fronto pusę, ir į civilių gyventojų susitelkimus. Jų žvilgsniai buvo labai įtartini, todėl nutarėme pasitraukti į pieninės rūsį.

Artėjanti link mūsų ginklų ugnis pradėjo jaudinti bailesniuosius, ypač moteris, o prašvilpiančios pro rūsio angą kulkos visiškai užimdavo joms kvapą. Iš besitęsiančio šaudymo buvo galima spręsti, kad esame pačiame ugnies viduryje. Į rytus nuo mūsų buvo raudonoji armija, o į vakarus – pirmosios vokiečių kariuomenės linijos. Toje padėtyje atsidūrus buvo pavojinga net nosį iškišti pro rūsio angą. Pasitraukėme toliau nuo rūsio angos, kad kartais įlėkusi kryžminės ugnies ar rikošeto kulka mūsų nesužeistų, ir laukiame. Kalbėti niekas neišdrįsta, o moterys net ašaras šluostosi. Raminu moteris ir vėl tyliu, nes niekas užkalbintas neatsako. Pabuvojus rūsyje keliolika minučių smalsumo vedamas, pasilenkęs priėjau prie angos ir pasistiebęs tik tiek, kad matyčiau žemės paviršių, pradėjau dairytis. Malonumas menkas, bet įdomu. Matyti Nemuno pievomis netvarkingai bėgą paskutinieji raudonosios armijos likučiai, ir daugelis net be ginklų. Tai buvo patys paskutinieji. Besidairydamas pamačiau ir pirmąjį vokiečių karį, atbėgantį namo pasieniu, kurio rūsyje mes buvome pasislėpę. Jį pamatęs pasistojau ant laiptelių iki juosmens ir lyg sveikindamas pakėliau aukštyn ranką.

Vokiečių karys visiškai nesustodamas ir nesumažindamas greičio, užsimetęs ant peties lengvąjį kulkosvaidį, atbėgo prie rūsio laiptelių. Jam pribėgus pamačiau, kad tai buvo grandinis. Ypač man patiko jo drąsa ir savarankiškas veikimas. Pamatęs rūsyje daugiau civilių asmenų, padėjo ant žemės savo lengvąjį kulkosvaidį, išsiėmė iš kabūro pistoletą, nusileido laiptais žemyn į rūsį su pistoletu rankoje, apšvietė rūsį elektrine lempute ir, neradęs raudonarmiečių, paklausė kas esame. Įsitikinęs, kad rūsyje nėra priešų, išėjo laukan, užsitaisė kulkosvaidį ir jo ugnimi persekiojo besitraukiančius Nemuno lanka raudonarmiečius. Tai buvo mažo ūgio, vikrus, savimi pasitikįs vokiečių karys. Tuo tarpu daugiau vokiečių karių aplinkui nematėme, atrodė, kad šios vienas karys puola visą barą. Kada raudonarmiečiai dingo už uždangos, vokiečių kulkosvaidininkas vėl puolė pirmyn, patardamas kol kas iš rūsio neišeiti. Kada pavojus iš dalies praėjo, visi priėję prie rūsio angos stebėjome aplinkumą, kurioje matėme vokiečių karių, bet daug mažiau, negu atsitraukiančiųjų raudonarmiečių.

Praėjus pavojui (tai buvo apie 8 val. ryto), išėjome iš savo saugios uždangos ir ėjome kitų, nuo kulkų pasislėpusių, ieškoti. Dvaro kiemo rajone sutikome tik dvaro agronomą Valaitį ir zootechniką Pranaitį, su kuriais susijungėme ir sudarėme didesnį būrį. Šiaip kieme dar nebuvo laisvai vaikščiojančių žmonių, nes daugelis buvo požeminiame bulvių rūsyje. Nuėję į rūsį pasakėme, kad pavojus jau praslinko ir kad galima išeiti laukan, bet nedaug kas ryžosi išeiti. Iš čia nuėjome į gyvenamąjį namą, kuriame buvo ir „tarybinio ūkio“ raštinė. Čia, išskyrus sudaužytus Stalino ir Lenino paveikslus, nieko daugiau sužaloto neradome. Viskas buvo tvarkoje ir neliesta.
Jau tuo laiku pro dvarą einančiu keliu, įvairiomis susisiekimo priemonėmis, linksmi, paraitytomis rankovėmis, visiškai neišvargę, pirmyn važiavo vokiečių kariai.

Pavojui visai praėjus, dvare vėl prasidėjo kaip ir normalus gyvenimas. Visi darbininkai dirbo savo įprastąjį darbą. Susirinkus visiems darbininkams paaiškėjo, kad vienas darbininkas, eidamas per dvaro kiemą, besitraukiančiųjų raudonarmiečių buvo iš keliolikos metrų šautuvo šūviu sužeistas į koją. Prieš pietus dvaro kieme vienas pro šalį važiuojančių vokiečių dalinių apsistojo poilsio. Susitvarkę susisiekimo priemones, šarvus ir ginklus, išsirengė ir saulės atokaitoje pradėjo praustis ir tvarkytis savo daiktus.

Visur pasirodė tvarkingumas. Tuojau suorganizuota ir išstatyta priešlėktuvinė apsauga, vedami nauji telefonų laidai, vyksta papildomas tiekimas municijos ir maisto.
Priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gyvai tarp savęs juokauja, bet nepamiršta ir oro sekimo. Kelios garsios komandos, ir juokas baigiasi. Priešlėktuvinės apsaugos tarnyba savo vietose prie pabūklų. Iš šiaurės vakarų skersai Nemuną atskrenda trys rusų žvalgybiniai lėktuvai. Į juos prabyla pabūklai. Vienas lėktuvas, pasivartęs ore dar nuplaniruoja atgal per Nemuną, ir visu smarkumu krinta į Nemuno dešinįjį šlaitą, tarp krūmų. Likusieji du nuskrenda. Tarp ilsinčiųjų jokio bėgiojimo, jokio blaškymosi. Visi tvarkosi, kaip ir anksčiau, nekreipdami į orinį pavojų jokio dėmesio, nes jie žino, kad yra saugomi budrios priešlėktuvinės tarnybos. Poilsiui pasibaigus, dalinys susitvarkė ir išvyko. Išvyko pakeisti kitus, reikalingus poilsio.

Šaltinis: „Karys” 1942.07.11. Nr. 29 (1138), 3 l.