Kai Timošenka telefonu pranešė apie suirutę pasienyje, kur vadai prarado ryšį su savo armijomis, ir didžiulius lėktuvų nuostolius, Stalinas sunkiai valdėsi. Sąmoningai ar ne jis ėmė ieškoti atpirkimo ožio, ir dėl kažkokios, vargu ar racionalios, priežasties diktatoriaus mintys su išdavystės ir įtarimų sparnais jau pirmosiomis valandomis pradėjo suktis aplink vieną žmogų – Vakarų fronto vadą Dmitrijų Pavlovą. „Tai siaubingas nusikaltimas! Kaltiesiems turi lėkti galvos nuo pečių“[1], – pareiškė Vadas klausydamasis žinių iš Baltarusijos. Iš tiesų, dar rytą Stalinas paskambino Baltarusijos komunistų partijos vadovui Panteleimonui Ponomarenko ir, piktai pareiškęs, kad Pavlovas nesuvokia padėties fronte, įsakė jam nedelsiant vykti į fronto štabą[2]. Siųsti savus prižiūrėtojus į karštas vietas buvo įprasta Stalino praktika. Ponomarenko tą puikiai žinojo, bet jis taip pat suvokė galintis tapti atsakingas už Pavlovo klaidas, todėl, kai Stalinas po kelių valandų paskambino ir paklausė:

– Kaip ten Pavlovas ir kokia padėtis fronte?

Ponomarenko atsakė tai, ko Vadas iš jo ir tikėjosi:

– Generolas atrodo pasimetęs ir negalintis vadovauti pajėgoms. Drauge Stalinai, prašau jūsų atsiųsti autoritetingą maršalą, kuris galėtų patarti fronto vadui.

– Aš jau tuo pasirūpinau. Maršalas Borisas Michailovičius Šapošnikovas išvyksta šiandien. Atminkite, jis yra labai patyręs karo vadas ir Centro komitetas juo pasitiki… Laikykitės greta ir klausykite jo patarimų.[3]

Kai 14 val. į Stalino kabinetą buvo iškviesti Timošenka, Žukovas ir Vatutinas, Šapošnikovas vis dar buvo čia. Stalinas vaikščiojo pirmyn atgal su nepridegta pypke rankoje ir tylėjo. Pagaliau, kai tyla pasidarė beveik nepakenčiama, jis tarė: „Na gerai, ką turit?“ Generolai vis dar nedaug ką galėjo pasakyti apie padėtį fronte, todėl pateikė du įsakų projektus. Pirmajame buvo skelbiama karo padėtis ir šalies mobilizacija, antrajame – kalbama apie aukščiausiosios karinės vadovybės sukūrimą su Stalinu priešakyje. Dėl pirmojo jokių klausimų nekilo, ir kitą dieną visi 23–36 metų amžiaus vyrai bus šaukiami prisistatyti į karinius komisariatus[*]. Karo padėtis buvo paskelbta europinėje TSRS dalyje ir nuo šiol šiose teritorijose aukščiausia valdžia priklausė ne partijos komitetams, o kariuomenei. Visų nusižengusiųjų įstatymams likimas nuo šiol priklausė nuo karinių tribunolų, tiesa, Berijos NKVD būrių vieta šioje subordinacijoje liko neapibrėžta. O štai įkurti aukščiausiąją karinę vadovybę ir tapti jos vyriausiuoju vadu Stalinas atsisakė. Jis išbraukė savo pavardę iš dokumento ir pareiškė, kad jam reikia laiko pagalvoti[4]. Tai buvo keistas pareiškimas, nes visi, esantys kabinete, žinojo, jog, nors formaliai vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas kol kas lieka Semionas Timošenka, be Stalino negali būti priimtas joks svarbus sprendimas. Galbūt tuo metu diktatorius vis dar nenorėjo prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta fronte, galbūt jam tikrai reikėjo laiko apgalvoti būsimąją vadovybės struktūrą, kaip ten bebūtų, bet šiuos biurokratinius formalumus, tik dar labiau trukdančius greitai reaguoti į besikeičiančią padėtį fronte, Stalinas nusprendė apeiti savaip. Jis atsisuko į Žukovą ir netikėtai pareiškė:

– Mūsų frontų vadai neturi pakankamai patirties vadovauti kariuomenės kovos veiksmams ir, matyt, yra sutrikę. Politbiuras nusprendė išsiųsti jus, kaip mūsų atstovą, į Pietvakarių frontą. Į Vakarų frontą pasiųsime Šapošnikovą ir Kuliką…[†] Jums reikia nedelsiant skristi į Kijevą ir iš ten kartu su Chruščiovu vykti į fronto štabą Ternopolyje.

– O kas tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis vadovaus generaliniam štabui? – paklausė Žukovas.

– Palikite vietoj savęs Vatutiną, – atsakė Stalinas ir suirzęs pridūrė: – Negaiškite laiko, kaip nors čia apsieisime be jūsų.[5]

– Tučtuojau! – užriko Vadas, matyt, įžvelgęs Žukovo veide abejonę[6].

Žukovas, Timošenka, Kulikas ir Vatutinas paliko Stalino kabinetą 16 val. Paskutinis 16.45 val. išėjo Berija[7].

NKVD skyrius Maskvoje buvo greitos reakcijos ir geros organizacijos pavyzdys. Tą patį rytą visi numatyti asmenų paleidimai iš lagerių, kalėjimų, kolonijų buvo iš karto sustabdyti. Tai lietė ne tik „kontrrevoliucionierius“, bet ir visus kitus pavojingus „elementus“: banditus, recidyvistus ir t. t. 7 val. ryto visi operatyviniai padaliniai buvo mobilizuoti ir papildyti „patikimais žmonėmis“. 114 gynybos pramonės ir kitų valstybinių gamyklų bei įmonių gavo specialios priežiūros statusą, o joms prižiūrėti dažniausiai į direktoriaus pavaduotojo pozicijas paskirti NKVD atstovai. Mieste įrengti 472 postai. Laukiant areštuotųjų antplūdžio įrengtos papildomos kalinimo stovyklos. 492 karininkai buvo išskirstyti patruliuoti palei geležinkelių linijas ir instaliacijas. Specialūs kariniai ir policijos sargybiniai išdėstyti prie 14 pagrindinių geležinkelių ir kitų strategiškai svarbių tiltų. Kelių policija gavo nurodymą užkirsti kelią bet kokioms sabotažo akcijoms keliuose ir sugriežtinti eismo kontrolę. 1 525 policininkai turėjo užtikrinti viešąją tvarką Maskvos gatvėse^[8]. Tokią tvarką įvesti fronte buvo neįmanoma. Ten kol kas tvarka buvo vokiška.

Pirmuoju NKVD paranojos taikiniu fronte tapo diversantai. Daugelis įsakymų eliminuoti diversantų grupes, puolančias tiltus, kelių ir geležinkelių sankryžas, komunikacijas, tomis pirmosiomis dienomis buvo pavėluoti, kadangi pasienio ruožuose diversantai savo darbą atliko dar iki pasirodant vokiečių pajėgoms. Birželio 24 d. NKVD įsakymu bus pradėti formuoti naikinamieji batalionai (rus. истребительные батальоны) iš 100–200 žmonių kiekviename. Jų užduotis – užkirsti kelią galimoms diversinėms atakoms Leningrade, Murmansko ir Kalinino regionuose, Kryme, Rostove, Krasnodare ir, žinoma, okupuotose Suomijos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Moldavijos teritorijose, vakarinėje Gruzijoje. Liepos pabaigoje buvo suformuoti 1 755 tokie batalionai su 328 000 žmonių. Berijos armijos tikslas buvo apsaugoti ekonominius ir strateginius taikinius Raudonosios armijos užnugaryje, tačiau vokiečiai veržėsi gilyn tokiu greičiu, kad daugybė šių batalionų atsidurs fronte kartu su kareiviais. Daugelis, kaip ir Raudonosios armijos daliniai, bus atkirsti ir bandys grupėmis brautis pas savus arba formuoti partizanų grupes. Per artimiausias savaites ir mėnesius įsakymai apie kovą su šnipais ir diversantais pilsis vienas po kito[9]. NKVD didins karo prieš savus apimtis ir sėkmingai suiminės žmones su vokiškomis pavardėmis, nors pagrindinis priešas ir grėsmė buvo ne jie, o vermachtas. NKVD taikiniu netrukus taps ir karo vadai, nesusitvarkantys su savo užduotimis fronte, – kažkas privalėjo atsakyti už tai, kad „nenugalima“ Raudonoji armija nesugeba tesėti valdžios pažadų ir vietoj to, kad sutriuškintų „fašistinę bjaurybę“[‡] jos teritorijoje, tik traukiasi, traukiasi, traukiasi…

Berija buvo paskutinis žmogus, kurį birželio 22-ąją matė Stalinas[10]. Nors nuo rytinio Žukovo skambučio jau buvo praėjusios 12 valandų, sunki ir ilga sovietų lyderio diena dar nebuvo baigta.

Tą popietę jis įsakė Vatutinui parengti dar vieną įsakymą karinėms pajėgoms, kuris tą patį vakarą virto direktyva Nr. 3 Šiaurės Vakarų, Vakarų, Pietvakarių ir Pietų frontams:

1. „Birželio 22 d. smūgiuodamas iš Suvalkų placdarmo (rus. выступа) Olitos (Alytaus – aut. past.) link ir iš Zamoscio[§] rajono Voluinės Vladimiro, Raszdechovo[**] fronto link, rengdamas pagalbinius smūgius Tilžės, Šiaulių ir Sedlcių[††], Valkavisko[‡‡] kryptimis, priešas patyrė didžiulių nuostolių, nurodytomis kryptimis pasiekė tik nedidelių laimėjimų. Kituose pasienio su Vokietija ruožuose ir palei visą Rumunijos sieną priešo atakos buvo atremtos su didžiuliais jam nuostoliais.
2. Artimiausiomis 23–24.6 užduotimis pajėgoms skelbiu:

a)Koncentruotai sutelktais Šiaurės Vakarų ir Vakarų frontų smūgiais apsupti ir sunaikinti Suvalkų grupuotę, ir iki 24.6 pabaigos užimti Suvalkų rajoną.

b) Galingais koncentruotais mechanizuotųjų korpusų smūgiais, visos Pietvakarių fronto aviacijos ir kitomis 5 ir 6A pajėgomis apsupti ir sunaikinti priešo grupuotę, puolančią Voluinės Vladimiro, Brodų kryptimi. Iki 24.6 pabaigos užimti Liublino rajoną.“

Trečiajame direktyvos punkte veiksmai, siekiant įgyvendinti nurodytus tikslus, išdėstyti detaliau ir, skirtingai nei ankstesnėse dviejose, buvo leidžiama nekreipti dėmesio į valstybines sienas ir jas kirsti „nuo Baltijos jūros iki sienos su Vengrija“. Kaip ir po direktyva Nr. 2, po šiuo dokumentu buvo Timošenkos, Malenkovo ir Žukovo pavardės[11], tačiau pastarasis jos tekstą sužinos tik tada, kai direktyva atkeliaus į Pietvakarių fronto štabą, kur Žukovą išsiuntė Stalinas.

Ši paskutinė birželio 22 d. direktyva vėliau istorikų daug kartų bus linksniuojama kaip savižudiška, ciniška ir pasmerkusi beprasmiškoms mirtimis tūkstančius kareivių. Įsakymai „apsupti ir sunaikinti“ priešo grupuotes tiek šiaurėje, tiek pietuose atitiko prieškarinę doktriną, tačiau naujoje realybėje Raudonajai armijai jie tapo neįgyvendinami, nes viskas vyko atvirkščiai – „supo ir naikino“ vokiečiai. Pateisinimų Stalinui šioje vietoje ieškoti neverta jau vien dėl to, kad taip jis pasielgs dar daug kartų. Kita vertus, noras talžyti nuvarytus arklius bizūnu užuot pamaitinus juos avižomis, diktatoriams visada buvo arčiau širdies, ir šia prasme sovietų lyderis buvo išskirtinis nebent tuo, kad „arklių“ turėjo daugiau už visus, tad nuvarytųjų gailėjo dar mažiau. Kita vertus, direktyvos įžanga byloja apie tai, kokia informacija disponavo Stalinas ir sovietų karinė vadovybė apie padėtį fronte tuo metu. Praraja tarp tikrovės fronte ir to, kas buvo žinoma Kremliuje birželio 22-ąją, buvo tokia didžiulė, kad kol kas niekas Kremliuje, net pats Stalinas, nesuvokė katastrofos masto. Kai 22 val. Vatutinas raportavo, jog priešas palei visą frontą „buvo atmuštas su didžiuliais nuostoliais“, visi tapo gyvesni ir optimistiškesni[12]. Direktyva Nr. 3 buvo išsiųsta į frontų štabus 21.15 val.[13] Su ja sunki, gal net ilgiausia darbo diena Stalino gyvenime baigėsi. Iki Žukovo skambučio spėjęs pamiegoti gal tik tris valandas, pavargęs Vadas jau negirdėjo paskutinių pranešimų. Jam reikėjo pailsėti. 3.20 val. ryto, tarsi atmatavęs lygiai parą nuo vokiečių atakos pradžios, jis vėl bus savo kabinete. Kažkam ši diena buvo ilgai laukta, kažkam – psichologiškai sunki, tūkstančiams – paskutinė, milijonams – niekuo neišsiskirianti iš kitų, o jei ir išsiskirianti, tai visai ne todėl, kad kažkas kažkur kariauja. Sunku patikėti, bet pastarajai kategorijai priklausė ir nemaža dalis vokiečių. Saulėtą birželio 22-ąją net 95 000 žmonių susirinko į Berlyno olimpinį stadioną stebėti Vokietijos futbolo čempionato finalo. Finale susitiko „FC Schalke 04“ ir Vienos „Rapid“ klubai. Austrų komandos čempionate pradėjo dalyvauti po anšliuso, o pirmąją iš jų, patekusią į finalą, 1939 m. „Schalke“ sutriuškino 9–0. 1941 m. birželio 22-ąją „Schalke“ komanda siekė jau trečiojo čempionų titulo iš eilės ir buvo laikoma aiškia favorite. Atrodė, kad jokių netikėtumų nebus, nes 58-ąją minutę Vokietijos komanda pirmavo rezultatu 3–0. Tačiau tada rungtynės tarsi apsivertė aukštyn kojomis ir austrų klubas, per 11 minučių (nuo 60 iki 71-osios) pelnęs 4 įvarčius, šventė sensacingą ir dar ką tik neįmanoma atrodžiusią pergalę.

Jei tai, kas prasidėjo birželio 22-ąją Rytų fronte, norėtume prilyginti futbolo rungtynėms, vargu ar viena diena galėtų būti laiko matas. Karas bus toks ilgas, kad viena jo diena sudarytų viso labo 3,8 s, per kurias futbole nieko lemiamo nutikti negali. Pagal šį mastelį net mėnuo sudarytų tik apie 2 minutes. Per tas dvi minutes vokiečiai tikrai įmuš įvartį. Gal net du. Tačiau tai vis tiek bus tik pradžia. Norėdami pradėti stebėti šias rungtynes mes turime dar kartą sugrąžinti birželio 22-ąją į pradžią. O prieš mačui prasidedant, susipažinti su abiem komandomis, jų žaidėjais ir statistika.

[*] Mobilizacija buvo paskelbta 14 iš 17 apygardų. Tolimųjų Rytų fronte, Užbaikalėje ir Vidurio Azijoje mobilizacija pradėta vykdyti liepos 22 d., tiesa, slaptai, nes nenorėta komplikuoti santykių su Japonija.

[†] Į Šiaurės Vakarų frontą buvo išsiųstas Kirilas Mereckovas.

[‡] «Раздaвить фашистскую гадину!» – buvo vienas iš propagandinių šūkių.

[§] Miestas-apskritis Pietryčių Lenkijoje, Liublino vaivadijoje

[**] Voluinės Vladimiras (ukr. Володи́мир-Воли́нський) – miestas Ukrainos vakaruose,15 km nuo sienos su Lenkija. Raszdechovas – dabar Radechivas (укр. Раде́хів) Ukrainoje, Lvovo apskrityje.

[††] Miestas-apskritis Rytų Lenkijoje, Mazovijos vaivadijoje, apie 90 km nuo Varšuvos.

[‡‡] Valkaviskas – Baltarusijos miestas Gardino srities pietrytinėje dalyje.

[1] Simon Sebag Montefiore, Raudonojo Caro Dvaras (Vilnius: Tyto Alba, 2011), 428.

[2] Konstantin Pleshakov, Stalin’s Folly: The Tragic First Ten Days of World War II on the Eastern Front (Boston: Houghton Mifflin, 2005), 111.

[3] Ibid., 117.

[4] Ibid.

[5] Georgijus Žukovas, G. Žukovas. Atsiminimai Ir Apmąstymai, vol. 1 (Vilnius: Mintis, 1983), 263–264.

[6] Dmitri Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy. (London, 2003), 408.

[7] Aleksandr Яковлев, 1941 Год. КНИГА ВТОРАЯ (Международный фонд «Демократия», 1998), 301.

[8] Chris Bellamy, Absolute War. Soviet Russia in the Second World War. (New York: Vintage Books, 2008), 215–16.

[9] Ibid., 217.

[10] Pleshakov, Stalin’s Folly, 119.

[11] Яковлев, 1941 Год. КНИГА ВТОРАЯ, 439–40.

[12] Volkogonov, Stalin. Triumph and Tragedy., 409.

[13] Яковлев, 1941 Год. КНИГА ВТОРАЯ, 439–40.

© Robertas Petrauskas

Skelbti šį tekstą visą ar dalimis galima tik gavus Roberto Petrausko leidimą.