Didieji tankų mūšiai Lietuvoje (I): ALYTUS

Didieji tankų mūšiai Lietuvoje (I): ALYTUS

Nacistinei Vokietijai 1941-ųjų birželį užpuolus Sovietų Sąjungą (SSRS), veržlios vermachto tankų divizijos skrodė sovietų gynybą Lietuvoje it peilis sviestą.Tekluptelėjo vos porą sykių – ties Alytumi kaktomuša susidūrusios su elitine sovietų tankų divizija. Ir Žemaitijoje, kurioje sovietų vadai vokiečiams priešpriešiais metė savo paskutinį kozirį: tris miškuose užmaskuotas tankų divizijas.

1941 M. BIRŽELIO 21-OJI , VOKIEČIŲ GENEROLAI APTARIA PASKUTINIUS BŪSIMOS KAMPANIJOS MOMENTUS. DEŠINĖJE – 56-OJO MOTORIZUOTO TANKŲ KORPUSO VADAS, GENEROLAS ERICHAS VON MANSTEINAS. KAIRĖJE – 3-IOSIOS TANKŲ ARMIJOS (PANZERGRUPPE 3) VADAS, GENEROLAS HERMANNAS HOTHAS. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


„Burtų kauliukai mesti!“ – pirmą karo su sovietais dieną, galbūt jau kažkur ties Jurbarku, užsirašė vienas gabiausių vermachto karvedžių Erichas von Mansteinas.

ERICHAS VON MANSTEINAS, VOKIEČIŲ 56-OJO MECHANIZUOTO KORPUSO, PUOLUSIO VIDURIO LIETUVOJE, VADAS. VIENAS GABIAUSIŲ VERMACHTO KARVEDŽIŲ IR TIKRAS SĖKMĖS KŪDIKIS. APIE SAVO KARININKUS JIS YRA PASAKĘS: „PIRMIAUSIA, YRA KVAILI IR TINGINIAI. PALIKIME JUOS RAMYBĖJE , JIE NEDARO ŽALOS… ANTRA, DAUG DIRBANTYS IR PROTINGI. JIE GERI KADRINIAI KARININKAI, UŽTIKRINANTYS, KAD KIEKVIENA DETALĖ BŪTŲ PASTEBĖTA. TREČIA – DAUG DIRBANTYS IR KVAILI. ŠIE ŽMONĖS YRA PRAKEIKIMAS IR TURĖTŲ BŪTI ATLEISTI IŠKART – BŪTENT JIE KURIA NEREIKALINGUS DARBUS VISIEMS. IR GALŲ GALE YRA PROTINGŲ, BET TINGINIŲ. JIE TINKA AUKŠČIAUSIOMS VADOVŲ POZICIJOMS.“ VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Sulig pirmosiomis pabūklų salvėmis, 1941-ųjų birželio 22-osios rytą, Lietuvos teritorijoje buvusius sovietų karius užgriuvo dvi vokiečių armijų grupės.

„PZ.KPFW III“ PASIENYJE SU SOVIETŲ SĄJUNGA – DAR DIENA, IR TANKAS JAU VERŠIS DULKĖTAIS LIETUVOS KELIAIS. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Žemaitijai ir Vidurio Lietuvai iš Karaliaučiaus smogė „Šiaurė“ – galinga trijų vokiečių armijų (viena jų buvo 4-oji tankų armija – Panzergruppe 4) grupuotė.

KARUI BEPRASIDEDANT – PASIENYJE SU SSRS SUTELKTI VOKIEČIŲ ARMIJŲ GRUPĖS „ŠIAURĖ“ TANKAI – PRIEKYJE MATYTI TRUMPAVAMZDIS „PZ.KPFW IV“, UŽ JO – „PZ.KPFW II“. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Mansteinas buvo vienas iš „šiauriečių“, jam labai reikėjo sėkmės. Mat du šimtai generolo tankų (8-oji tankų divizija, lydima vienos motorizuotos ir vienos pėstininkų divizijų) turėjo žaibiškai perskrosti visą Vidurio Lietuvą ir Daugpilyje užgrobti du strategiškai svarbius tiltus per Dauguvą.

O Dzūkiją užgriebė armijų grupės „Centras“ puolimas – per Alytų ir Varėną Vilniaus link veržėsi pora vokiečių armijų (9-oji lauko ir 3-ioji tankų – Panzergruppe 3). Čia Fortūnai meldėsi jau vokiečių generolas Hermannas Hothas – dvi jo tankų divizijos taikėsi į tiltus per Nemuną ties Alytumi, trečioji veržėsi per Merkinę.

Vokiečių strategai trynė rankas – sovietai, kad ir kažkaip sugebėję išsaugoti savo tankų divizijas nuo pirmųjų bombardavimų, nė nemanė trauktis į gynybai patogias pozicijas, nors jose galėjo užpuolikams gerokai nuleisti kraujo. Jie it gaidžiukai šoko priešais besiritančią vermachto laviną, o šios „garvežiai“ buvo kelią kitiems daliniams skinančios vokiečių tankų divizijos.

NEGAILESTINGI VOKIEČIŲ AVIACIJOS SMŪGIAI VALĖ KELIĄ Į PRIEKĮ BESIVERŽIANČIOMS VERMACHTO TANKŲ DIVIZIJOMS. NUOTRAUKOJE – „LUFTWAFFE“ SUNAIKINTA SOVIETŲ ARTILERIJOS KOLONA LIETUVOJE. FOTOGRAFIJA IŠ G. KULIKAUSKO ARCHYVO


Kai kur abiejų pusių tankai prasilenkė, bet poroje vietų – Alytuje ir Raseiniuose – jie susidūrė kaktomuša. Tad šiose vietovėse įsiliepsnojo pirmieji (ar vieni pirmųjų) tankų mūšiai Rytų fronte.

Išvežtos žmonos, užminuoti tiltai ir paslėpti tankai

Iš daugelio liudijimų matyti, kad arčiausiai sienos su nacistine Vokietija – okupuotose Baltijos valstybėse buvusių karinių sovietų pajėgų vadovybė nujautė apie artimiausiomis dienomis prasidėsiantį karą. Bet negalėjo jam rengtis visa jėga, neužsitraukdama Stalino rūstybės ir nekeldama gyventojų panikos.

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadas, generolas Fiodoras Kuznecovas dar birželio 18 d. (t. y. likus keturioms dienoms iki karo pradžios) įsakė slapta arčiau sienos perdislokuoti ir miškuose išslapstyti keturias tankų bei kelias šaulių divizijas.

PABALTIJO YPATINGOSIOS KARINĖS APYGARDOS VADAS, GENEROLAS FIODORAS KUZNECOVAS. VIKIPEDIJA


Dvi (23-ioji ir 28-oji) sovietų tankų divizijos iš Liepojos ir Rygos buvo permestos prie Telšių ir Šiaulių. Alytuje buvusi 5-oji tankų divizija pasislėpė miške, kiek piečiau nuo miesto. O Ukmergėje dislokuota 2-oji divizija užsimaskavo miškuose netoli Jonavos – Gaižiūnų ir Ruklos apylinkėse.

Todėl prasidėjus karui, pirmasis vokiečių lėktuvų oro smūgis į senąsias tankų divizijų dislokavimo vietas nuėjo veltui – sovietų kovos mašinų ten nebuvo nė kvapo.

Mitresni (ar baugesni) sovietų karininkai birželio 19 d. ėmėsi evakuoti į SSRS gilumą savo šeimas. Dmitrijus Osadčis, sovietų 2-osios tankų divizijos karys, atsimena, kad birželio 19–20 dienomis „…karininkų šeimas susodino į vagonus ir evakavo į šalies gilumą“.

Birželio 18 d. Kuznecovas įsakė rengtis priešlėktuvinei Rygos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Liepojos ir kt. miestų gynybai – „užtemdyti miestus“.

Čia jau SSRS karinei vadovybei trūko kantrybė – pats generalinio štabo viršininkas Georgijus Žukovas atšaukė Kuznecovo įsakymą, pareiškęs, jog tai kenkia Pabaltijo pramonei.

Kliuvo ir sovietų pasieniečiams Tauragėje, kurie dar birželio 18-ąją irgi ėmėsi evakuoti savo šeimas. Evakuacija uždrausta, paaiškinus, jog tai kelia vietos gyventojų paniką, nurodyta nepasiduoti provokacijoms.

Pasieniečiams teko pasitenkinti užminavus tiltą per Jūros upę, prieš pat Tauragę, bet jį jie sėkmingai susprogdino jau pirmosiomis karo valandomis. Tiltai paskubomis buvo minuojami ir kitur – Kaune, Alytuje.

PIRMOSIOMIS KARO VALANDOMIS SOVIETŲ SUSPROGDINTAS TILTAS TIES TAURAGE. TOLUMOJE MATYTI RAMIAI ŠLAITE ŽOLĘ RUPŠNOJANTIS ARKLYS. FOTOGRAFIJA IŠ G. KULIKAUSKO ARCHYVO


O ŠITAIP ŠIS GRAŽUOLIS TAURAGĖS TILTAS ATRODĖ TARPUKARIO LIETUVOS LAIKAIS. SKAITMENINĖ KOPIJA IŠ G . KULIKAUSKO ARCHYVO, ANTANO MATUZO KOLEKCIJA


Pasienyje buvo kasami apkasai, tempiama spygliuota viela, minuojami kai kurie ruožai – tačiau vieną įsakymą keitė kitas, dažnai jie buvo atšaukiami vos pradėti  vykdyti, tad kareiviai greitai ėmė painiotis.

Kitoje sienos pusėje vokiečių kareiviai spirgėjo iš nekantrumo – tiksėjo paskutinės valandos iki birželio 22-osios, karo su sovietais pradžios.

Vokiečių tankistas Otto Cariusas iš 20-osios vokiečių tankų divizijos, turėjusios pulti kiek piečiau Kalvarijos, Alytaus kryptimi, atsimena: „Kiekvienas vaidino ledinę ramybę, nors viduje mes buvome baisiausiai susijaudinę. Įtampa buvo stačiai nepakenčiama. Mūsų širdys kone plyšo, kai išgirdome virš mūsų divizijos, rytų link, pralekiant pikiruojančių bombonešių „Štuka“ eskadriles.“

Karas prasidėjo.

Nutrūktgalviškas Mansteino tankų divizijos „sprintas“

Nubloškę sovietų pasieniečių užtvaras, vokiečiai veržėsi pirmyn.

PO VOKIEČIŲ ORO ANTSKRYDŽIO KALVARIJOJE (TAI PER JĄ ALYTAUS LINK VERŽĖSI 20-OJI VOKIEČIŲ TANKŲ DIVIZIJA ) – SUKIUŽINTAS SOVIETŲ SUNKVEŽIMIS (GAZ-AA, VADINAMOJI „POLUTORKA “), ŽUVĘ KARIAI... FOTOGRAFIJA IŠ G. KULIKAUSKO ARCHYVO


Žemaitijoje sovietų 8-oji, o Vidurio Lietuvoje ir Suvalkijoje – 11-oji armijos desperatiškai bandė organizuoti kažką panašaus į gynybą.

Tačiau jau pirmą karo dieną tarp jų, puldamos per Jurbarką, palei Nemuną, įsispraudė trys anksčiau minėto Ericho von Mansteino divizijos – 56-asis motorizuotas korpusas, o jo smaigalys buvo 8-oji vokiečių tankų divizija.

PIRMIEJI VOKIEČIŲ TROFĖJAI – „PERŽENGĖME SIENĄ TIES TAURAGE, TEN MUMS PAKLIUVO PORA SOVIETŲ ŽVAIGŽDŽIŲ“ – UŽRAŠYTA KITOJE NUOTRAUKOS PUSĖJE. VOKIEČIŲ KAREIVIAI, MATYT, POZUOJA PRIE KURIOS IŠ SOVIET PASIENIO UŽTVARŲ. FOTOGRAFIJA IŠ G .KULIKAUSKO ARCHYVO


E. von Mansteinas, beje, irgi atkreipė dėmesį, kad sovietai toli gražu neatrodo taip jau netikėtai užklupti. „Susidaro įspūdis, jog priešininkams mūsų antpuolis nebuvo netikėtas, tačiau jų vadovybė tiesiog nespėjo greitai pritraukti priekin stambesnių pajėgų“, – rašė jis.

Todėl 8-osios divizijos pagrindą sudarę lengvi greitaeigiai čekų gamybos tankai „Pz.Kpfw.38(t) dūmė kiek įkabindami. Mat dar birželio 22-osios vakarą turėjo užimti tiltą per Dubysą ties Ariogala. Jei sovietai būtų jį susprogdinę, E. von Mansteinas, kuriam statūs Dubysos slėnio šlaitai buvo gerai pažįstami dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, galėjo nebesvajoti laiku prasibrauti iki Daugpilio tiltų.

VERMACHTO AUTOMOBILIAI VAŽIUOJA PER DUBYSOS BRASTĄ – 8-ĄJAI VOKIEČIŲ TANKŲ DIVIZIJAI ŽŪTBŪT REIKĖJO UŽGROBTI TILTĄ PER DUBYSĄ TIES ARIOGALA, NORINT LAIKU PRASIBRAUTI IKI DAUGPILIO.


Tad generolas spjovė į saugumą, nebesuko galvos, kad jo tankai toli už nugaros paliko kitus vokiečių dalinius, o tiesiog nestabteldamas veržėsi pirmyn, manydamas, kad būtent greitis labiausiai ir apsaugos diviziją. Mat, kol tankai juda ir veržiasi, skaldydami sovietų gynybą, šie paprasčiausiai neturės laiko apsupti ir atakuoti 8-osios divizijos.

Ariogalos tiltą vokiečiams užimti pavyko, nors generolas čia pat įsitikino, kad skubėti reikia protingai. Sovietai atkirto vieną iš pernelyg į priekį nutolusių divizijos žvalgų būrių ir, anot E. von Mansteino: „.. kai mūsiškiai juos surado, visi jie buvo išskersti ir žvėriškai subjauroti.“ Sukrėstas generolas pasitarė su savo adjutantu ir abu nusprendė, jei paklius į tokią padėtį, nepasiduoti gyvi.

Kitą dieną divizija tęsė savo „sprintą“ Kėdainių, o paskui Ukmergės (ją užėmė birželio 24-ąją) link. Vokiečiai beveik nebesutikdavo organizuoto pasipriešinimo – tik pavienių sovietų dalinių, vieną kitą tanką ir juos sumaldavo vietoje, beveik nestabteldami.

E. von Mansteino korpusas faktiškai tapo „skalpeliu“, perskėlusiu visą sovietų Šiaurės Vakarų fronto gynybą Lietuvoje. Vokiečių tankai atskyrė Žemaitijoje besigynusią sovietų 8-ąją armiją nuo Aukštaitijoje kovojusios 11-osios.

VOKIEČIŲ 56-OJO KORPUSO KOLONA ZARASŲ APYLINKĖSE. MATYTI KOLONĄ LYDINTIS VOKIEČIŲ NAIKINTUVAS. FOTOGRAFIJA IŠ ROLANDO JUKNEVIČIAUS (ROSAS) RINKINIO SUNKUSIS VOKIEČIŲ 8-OSIOS TANKŲ DIVIZIJOS „PZ.KPFW IV“ PAKELIUI Į DAUGPILĮ. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Vokiečių generolas nė neįtarė, kaip jam pasisekė – mat tuo pat metu, kai jo tankai lėkė Daugpilio link, kitas „šarvuotas tankų traukinys“, tik jau sovietų – 2-oji tankų divizija, pajudėjusi iš Jonavos, dūmė į Raseinių pusę. Abi šios šarvuotos lavinos prasilenkė tik per plauką.

SUNKUSIS VOKIEČIŲ 8-OSIOS TANKŲ DIVIZIJOS „PZ.KPFW IV“ PAKELIUI Į DAUGPILĮ. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Birželio 25-ąją vokiečių tankai jau buvo Utenoje, tos pat dienos vakarą perskrodė Zarasus, o birželio 26-osios naktį jau buvo netoli Daugpilio.

Užimti dviejų tiltų per Dauguvą nakčia buvo pasiųsti vokiečių specialiojo dalinio „Brandenburg“ diversantai, vadovaujami oberleitenanto Wolframo Knaako. Puikiai mokėję rusų kalbą, persirengę sovietų NKVD uniforma, vokiečių diversantai jau buvo užėmę ne vieną tiltą Lietuvoje.

8-OSIOS DIVIZIJOS TANKAI – ČEKIŠKI „PZ.KPFW.38(T) „ ATAKUOJA ZARASŲ APYLINKĖSE. FOTOGRAFIJA IŠ ROLANDO JUKNEVIČIAUS (ROSAS) RINKINIO


Apie septintą valandą ryto Daugpilyje, prie automobilių tilto per Dauguvą, pasirodė du raudonarmiečių pilni sunkvežimiai. Dar du pasuko link geležinkelio tilto.

Pervažiavę tiltus, „raudonarmiečiai“ šoko iš mašinų ir puolė apstulbusius sovietų sargybinius. Šie tesuspėjo pykštelti iš prieštankinės 45 mm patrankos į priešakinį diversantų automobilį (sviedinys užmušė Knaaką), tačiau tiltas kaipmat atsidūrė vokiečių rankose. Su geležinkelio tiltu pasikartojo panaši istorija.

Išgirdę šūvius, 8-osios divizijos tankai puolė į miestą ir po keliolikos minučių jau smagiai žlegsėjo per tiltus. Sovietai spruko iš Daugpilio, tespėję padegti degalų ir šaudmenų sandėlius.

Pirmas žingsnis pavyko“, – su palengvėjimu užsirašė E. von Mansteinas. – „… įveikėme priešininko gynybą ir vienu sykiu nuvažiavome 300 km. Vargu ar ši sėkmė būtų buvusi įmanoma, jei visi vadai ir kareiviai nebūtų apsėsti vieno tikslo – Daugpilio.“

Jam teliko žūtbūt išlaikyti tiltus (sovietai jau telkė pajėgas jiems atmušti), kol iki Latvijos atsiris kiti vermachto armijų grupės „Šiaurė“ daliniai, o pirmiausia – 41-asis tankų korpusas, jam buvo toli gražu iki 8-osios divizijos sėkmės.

Tiesa, iš pradžių abiem minėto korpuso tankų divizijoms lyg ir sekėsi neblogai – puolimo smaigalyje buvusi 1-oji divizija užėmė Kelmę, o 6-oji – Raseinius. Bet čia pat abi pasijuto patekusios į beužsiveriančius gniaužtus – prabudo iki tol miškuose užmaskuotos trys sovietų tankų divizijos.

Franzas Halderis, vokiečių generalinio štabo viršininkas, nustebęs pažymėjo, kad „… rusai ir nemano trauktis, priešingai, jie visą, ką turi, meta priešais besiveržiančias vokiečių pajėgas“.

FRANZAS HALDERIS, VOKIEČIŲ GENERALINIO ŠTABO VIRŠININKAS, PIRMOSIOMIS KARO DIENOMIS, NUSTEBĘS PAŽYMĖJO, KAD: „... RUSAI IR NEMANO TRAUKTIS, PRIEŠINGAI , JIE VISA, KĄ TURI, META PRIEŠAIS BESIVERŽIANČIAS VOKIEČIŲ PAJĖGAS.“ VIKIPEDIJA


Sovietai sumanė Žemaitijoje vokiečiams surengti klasikinius „Kanų mūšio“ spąstus.

Kelmę ir Raseinius užėmusioms vokiečių tankų divizijoms kelią link Šiaulių turėjo pastoti 9-oji prieštankinė artilerijos brigada.

Vokiečiams pradėjus doroti artileristus, į „papilvę“ abiem vermachto divizijoms turėjo smogti slapta (judėjo naktimis, kad išvengtų vokiečių bombardavimo) iš pietvakarių, nuo Kėdainių pusės, prislinkusi sovietų 2-oji tankų divizija. O ši divizija turėjo kuo smogti – būtent jos sudėtyje buvo sunkieji tankai KV-1 ir KV-2, praktiškai nepramušami vokiečių tankų pabūklams.

Na, o iš šiaurės, nuo Tverų ir Užvenčio, tuo pat metu vokiečius turėjo pulti apie 800 tankų turėjusios sovietų 23-ioji ir 28-oji tankų divizijos.

Sumanymui pavykus, Kelmės ir Raseinių rajone buvusios dvi vokiečių tankų divizijos būtų atsidūrusios „maiše“ ir sutriuškintos. Daugpilio tiltus apkėtusi E. von Mansteino tankų divizija vargu ar būtų besulaukusi saviškių. Armijų grupės „Šiaurė“ puolimas Lietuvoje, netekus pagrindinės smogiamosios jėgos – trijų tankų divizijų, būtų užspringęs neribotam laikui.

Šios kautynės truko net tris dienas, nuo birželio 23-iosios iki 26-osios, ir šiandien jos dažniausiai vadinamos Raseinių tankų mūšio vardu, nors vyko didžiuliame plote tarp Telšių, Kelmės ir Raseinių. O vokiečių ir sovietų tankų divizijos viena su kita susidūrė tik į rytus ir šiaurės rytus nuo Raseinių.

Tačiau kur kas anksčiau, dar birželio 22-osios pavakarę, Lietuvoje jau virė kitas tankų mūšis – grumtynėse dėl Alytaus tiltų per Nemuną susikibo vokiečių 7-osios ir sovietų 5-osios divizijų tankai. Ir būtent Alytuje vermachto tankistai pirmąsyk išvydo garsiuosius sovietų T-34.

Čekiškos „Prahos“ prieš sovietų „mikimauzus“

Alytus galėjo tapti miestu, ties kuriuo vermachto tankų armados būtų gerokai apsilaužiusios iltis.

Mat čia vokiečius sutikti rengėsi sovietų 5-oji tankų divizija, irgi mitriai išvengusi vokiečių oro smūgių – dar birželio 18-ąją tankai paliko miestą ir susitelkė rytiniame Nemuno krante, miškuose piečiau Alytaus. Buvo numatyta diviziją išskleisti visame rytiniame krante, nuo Alytaus iki Druskininkų, tačiau karas užklupo anksčiau.

5-OSIOS SOVIETŲ TANKŲ DIVIZIJOS VADO, PULKININKO, TIKRAI ĮSIMINTINU VARDU – FIODORAS FIODIOROVIČIUS FIODOROVAS, ASMENS PAŽYMĖJIMAS. DOKUMENTO KOPIJA IŠ ASMENINIO A. ŽARDINSKO ARCHYVO


Beje, 5-osios divizijos karininkai irgi bandė išgelbėti šeimas nuo artėjančio karo audros – birželio 21 d. pradėjo evakuaciją, tačiau vadovybė netrukus uždraudė ją, negavusi leidimo iš Maskvos.

Minėta divizija laikyta viena geriausių ir kovingiausių Raudonojoje armijoje (tai liudijo 1940 m. pratybų rezultatai).

Tiesa, jos stuburą sudarė apie du šimtai lengvų plonašarvių T-26 ir greitaeigių BT. Pastaruosius vokiečiai pašaipiai vadino „mikimauzais“ (mat iš pašauto tanko sprunkantis ekipažas dažniausiai palikdavo atidarytus bokšto liukus ir šie styrojo it garsiojo peliuko ausys). Dėl šonuose įtaisytų degalų bakų, pataikius sviediniui, tankai supleškėdavo it degtukai. O T-26 buvo tik blogesni – tokie pat plonašarviai, ginantys tik nuo kulkų ir skeveldrų, tik dar ir lėtaeigiai.

ŠIS SOVIETŲ „MIKIMAUZAS“ (BT -7) IR DAR TRYS TOLUMOJE MATOMI LENGVIEJI TANKAI BEVILTIŠKAI BANDĖ PASTOTI KELIĄ 8-AJAI VOKIEČIŲ TANKŲ DIVIZIJAI TIES ZARASAIS. FOTOGRAFIJA IŠ G. KULIKAUSKO ARCHYVO


Tačiau, nepaisant trūkumų, ir vieni, ir kiti savo 45 mm pabūklais galėjo skaudžiai įkąsti kone bet kuriam to meto vermachto tankui.

Be šių, divizija dar turėjo tris dešimtis T-28, labai savotiškų tribokščių tankų (dviejuose bokštuose buvo kulkosvaidžiai, viename – galinga tam laikui trumpavamzdė 76 mm patranka). Dėl dydžio šis gerai šarvuotas sovietų tankas dar Žiemos kare su Suomija buvo pramintas „pašto vagonu“, tačiau buvo milžinas molinėmis kojomis – labai dažnai gedo. Mat dauguma šio tipo tankų buvo labai susidėvėję, o atsarginių detalių trūko – sovietų tankų gamyklos jau kepė kitų rūšių monstrus. Todėl Alytuje jie praktiškai naudoti kaip nejudrūs šarvuoti įtvirtinimai.

VOKIEČIAI APŽIŪRINĖJA ALYTAUS (?) KAUTYNĖSE PAŠAUTĄ SOVIET „PAŠTO VAGONĄ“ – DIDŽIULĮ T-28. VIKIPEDIJOS FOTOGRAFIJA


Tačiau galingiausia divizijos jėga buvo pusšimtis naujutėlaičių T-34, jie savo ginkluote (76 mm patranka), šarvuote ir manevringumu pranoko kone bet kurį iš to meto vokiečių tankų. Teoriškai pranoko.

Bėda buvo ta, kad T-34 buvo tokie nauji (divizija juos gavo vos prieš tris mėnesius), jog jų ekipažai dar nebuvo gerai įvaldę šios kovinės mašinos. O blogiausia – tankams visai neturėta šarvamušių sviedinių, tad į priešo mašinas teko šaudyti skeveldriniais-fugasiniais. Praktikoje tai buvo tas pats, kas kirsti medį buku kirviu – teoriškai įmanoma nukirsti, o praktiškai…

Įdomu, kad visi šie sovietų tankai turėjo vieną skiriamąjį ženklą – ant jų bokštelių viršaus baltais dažais buvo užteptas riebus baltas kryžius (kad tankų nebombarduotų savi bombonešiai – tada dar nežinota, jog dauguma sovietų pasienio aerodromų jau sunaikinta).

Suvalkijoje ir Dzūkijoje sovietus puolė 3-ioji vokiečių tankų armija (Panzergruppe 3), vadovaujama generolo Hermanno Hotho.

Merkinės link skubėjo 12-oji vokiečių tankų divizija, o per Kalvariją Alytaus kryptimi veržėsi geležinis dviejų – 7-osios ir 20-osios tankų divizijų – „kumštis“. Pastarojoje tarnavęs legendinis vokiečių tankistas Otto Cariusas prisimena: „Buvau užtaisytojas. Mes visi didžiavomės gavę čekoslovakišką tanką 38 (t). Jautėmės nenugalimi, turėdami 37 mm pabūklą ir du čekoslovakų gamybos kulkosvaidžius. Žavėjomės šarvais, nenutuokdami, kad šie mus saugo daugiau moraliai.“

Reikia pažymėti, kad būtent čekiškais tankais ir buvo ginkluotos dauguma iš 1941-ųjų birželį Lietuvą užgriuvusių vermachto tankų divizijų.

Šie dviejų modelių „legionieriai“ (kiek senesni, lėtoki „Pz.Kpfw.35(t) „ ir „Pz.Kpfw.38(t) „, dar vadinti „Prahomis“) vokiečiams atiteko okupavus Čekoslovakiją.

PAGRINDINĖ VOKIEČIŲ DIVIZIJŲ KOVOS MAŠINA, TANKŲ MŪŠIŲ 1941-ŲJŲ LIETUVOJE „DARBINIS ARKLIUKAS“ – ČEKIŠKAS „PZ.KPFW.38(T)“. ŠIS TANKAS, KADAISE PRIKLAUSĘS TIES ALYTUMI KOVOJUSIAI VOKIEČIŲ 7-AJAI TANKŲ DIVIZIJAI, ŠIANDIEN


Ginkluote ir manevringumu „čekai“ (nuo kitų tankų skyręsi dar ir savo kniedėmis sutvirtintais šarvais) buvo kiek pranašesni už pagrindinę lengvųjų sovietų tankų masę. Tačiau susidūrus su T-34 ar sunkiaisiais KV, čekiška 37 mm patrankėlė mažai tegelbėdavo.

Likimo ironija – dalis šių tankų Lietuvoje prieš sovietų karo mašinas galėjo pakovoti ir metais anksčiau, 1940-aisiais. Mat tarpukario Lietuvos vyriausybė Čekoslovakijoje buvo užsakiusi 21 tokio modelio tanką, tačiau šie tebuvo pagaminti 1940-ųjų liepą, praslinkus mėnesiui, kai Lietuvą okupavo sovietai.

Nors čekiškų tankų ir buvo daugiausia, tačiau galingiausia smogiamąja Alytaus link besiveržusių vokiečių tankų divizijų jėga reiktų vadinti maždaug šešiasdešimt vokiškų „Pz.Kpfw IV“, ginkluotų trumpavamzdėmis „nuorūkomis“ – 76 mm patrankomis.

O pagalbiniai „koviniai darbai“ teko apie aštuoniasdešimčiai plonašarvių „Pz.Kpfw II“ –pasižymėjusiems snaiperišku tikslumu, bet teturėjusiems silpnutę 20 mm patrankėlę.

Grįžkime prie puolimo – aukščiau aprašyto E. von Mansteino idea fix buvo Daugpilio tiltai, o penkiems šimtams H. Hotho tankų žūtbūt reikėjo užimti du Alytaus tiltus per Nemuną, kad būtų galima toliau pulti Vilniaus link.

GENEROLAI HERMANNAS HOTHAS (3-IOJI VOKIEČIŲ TANKŲ ARMIJA ) IR HEINZAS GUDERIANAS (2-OJI TANKŲ ARMIJA) LINKSMAI APTARIA BŪSIMĄ KAMPANIJĄ RYTŲ FRONTE. 1941 M. BIRŽELIS VOKIETIJOS IR SSRS PASIENYJE. VIKIPEDIJOS FOTO GRAFIJA (DEUTSCHES BUNDESARCHIV)


Generolas žinojo, kad kažkur miesto apylinkėse jo lauks sovietų kovinės mašinos – „Galimas susidūrimas su priešo tankais. Prieštankinė artilerija privalo būti pasirengusi“, – nurodyta H. Hotho įsakyme saviškiams.

Saugokite armijos užnugarį nuo lietuvių!

Pirmoji prie Alytaus suskubo 7-oji vokiečių tankų divizija, vadovaujama kilmingo dvarininko – Hanso freiherr von Funcko.

Kiek atsilikusiai 20-ajai teliko springti kelio dulkėmis. Otto Cariusas skundėsi:“Jeigu tik nebūtų buvę tų nepakenčiamų dulkių! Mes apsimuturiavome audeklais nosį ir burną, kad būtų galima kvėpuoti tuose dulkių debesyse, pakibusiuose virš kelio.

… Smulkios, tarytum miltai, dulkės prasiskverbdavo visur. Mūsų drabužiai, permirkę prakaitu, lipo prie kūno, o dulkės storu sluoksniu dengė mus nuo galvų iki kojų.“

Vokiečių 25-asis tankų pulkas į Alytų įsiveržė birželio 22-osios pusiaudienį: vermachto tankistai net kiek apstulbo, išvydę, jog abu tiltai per Nemuną sveikutėliai. „To nesitikėjo niekas“, – vėliau pažymėjo kažkuris iš vokiečių karininkų šiaip jau sausokame 3-iosios vokiečių tankų armijos (Panzergruppe 3) kovos veiksmų žurnale.

Sovietai savo ruožtu irgi apstulbo. Jie aiškiai nesitikėjo tokio greito vokiečių pasirodymo – nesitikėjo tiek, kad čekistų „operai“ vietoje šaudė miestiečius, geranoriškai sovietams pranešinėjusius apie Alytuje pasirodžiusius vokiečius, kaip panikuotojus ir šnipus.

Sovietų 5 -ojoje tankų divizijoje tarnavęs jaunesnysis leitenantas A. T. Iljinas prisimena: „Apie 11.30 į štabą atvedė šlapią moterį – ji buvo perplaukusi Nemuną – ji pasakė, kad užmiestyje matė vokiečių tankus, bet prokuroras čia pat šūktelėjo: provokacija, šnipė, ir iškart ją nušovė. O po 30 minučių prie tilto kareiviai sulaikė vyriškį, lietuvį, jis laužyta rusų kalba mums pasakė, jog vokiečių tankai jau mieste, bet ir šį žmogų operatyvinis įgaliotinis nušovė, apšaukęs provokatoriumi.“

Kita vertus – Alytuje jau ir taip virė chaosas, aidėjo šūviai: sukilo daugelis sovietų kariuomenės 29-ajame šaulių korpuse tarnavusių lietuvių. Tad Šiaurės Vakarų fronto vadas dar birželio 22-osios rytą nurodė 5-osios divizijos tankistams „… saugoti 11-osios armijos užnugarį nuo lietuvių“ ir tik lyg tarp kitko paminėjo būtinybę neleisti vokiečiams įveikti Nemuno.

Ką gi, matyt, šaudyti lietuvius buvo lengviau nei pasirūpinti tiltų gynyba. Pastarieji buvo parengti sprogdinti, vos jais pereis paskutiniai besitraukiantys sovietų daliniai, tačiau birželio 22-osios naktį sargybiniai gavo įsakymą nuimti nuo tiltų sprogmenis… Labai tikėtina, jog šį „įsakymą“ perdavė jau minėto „Brandenburg“ diversantai. Tiesa, vėliau vokiečiai rašė, kad pas vieną belaisvį karininką rado įsakymą, o jame vis dėlto buvo nurodymas tiltą susprogdinti, tačiau ne anksčiau kaip 19 val. vakaro…

Kad ir kaip ten būtų, vokiečių tankai, žinoma, puolė prie tiltų. 25-ojo pulko tankai pasidalijo į dvi dalis – viena pasuko prie šiaurinio, kita nužlegsėjo pietinio – Kaniūkų arba Plento – tilto link.

Per tiltus vokiečių kovos mašinos važiavo atsargiai, po vieną, matyt, tankistai bijojo, kad sovietai, sulaukę didesnio tankų susitelkimo, „pakels tiltą į orą“.

Nors rytinėje upės pusėje ir buvo kažkokia apsauga (rusų atsiminimuose minima artilerija ir žemėn įkasti tankai), atrodo, didžioji sovietų tankų divizijos dalis gelbėti tiltų atidūmė vokiečiams jau baigiant keltis per upę.

Sovietų 9-asis tankų pulkas prie šiaurinio tilto pasirodė, kai juo vienas po kito spėjo pervažiuoti 20 vermachto tankų. Dvidešimt pirmajam jau nepavyko – jam į šoną pataikė T-34 sviedinys.

Kas nutikdavo sviediniui pataikius į kniedėmis sutvirtintus čekiško tanko šarvus, vaizdžiai nupasakojo O. Cariussas. Tiesa, jo tankas buvo pašautas kiek vėliau, jau po Alytaus mūšio ir kitokio tipo pabūklo.

„Viskas nutiko akimirksniu. Smūgis į mūsų tanką, metalo gergždimas, skardus draugo riksmas – ir viskas!

…Mūsų radistas neteko rankos. Mes prakeikėme trapų ir nelankstų čekišką plieną, neapsaugojusį mūsų nuo rusų 45 mm prieštankinio pabūklo. Mūsų pačių šarvų nuolaužos ir sutvirtinimo kniedės sužalojo mus daugiau nei sviedinys ir jo skeveldros.

Išmušti mano dantys netrukus atsidūrė medicinos punkto šiukšliadėžėje…“

Ties pietiniu (Kaniūkų) tiltu, buvusiu 4 km žemiau šiaurinio ir abiejuose krantuose apaugusio mišku, viskas buvo mažumėlę kitaip. Panašu, kad sovietų tankai (10-asis tankų pulkas) užsimaskavę miške čia surengė pasalą – leido tiltu pervažiuoti daliai vokiečių tankų ir užgriuvo juos, kai šie pamažu stačiu šlaitu kilo į rytinį krantą.

Rytiniame Nemuno krante užvirė pragaras – pakrantėje nebuvo daug vietos manevrams, tad tankai pliekė vienas į kitą keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumu.

Mūšis dėl Alytaus tiltų – pirmosios tankų kautynės Rytų fronte

Orą virš upės raižė artilerijos sviediniai – nuo rytinio kranto į vokiečius šaudė sovietų artilerija, iš vakarinio į rytinį ugnimi spjaudė vokiečių pabūklai. Vokiečių tankistas Horstas Orlowas prisimena: „Alytaus tankų mūšis tarp mūsiškės ir 5-osios rusų tankų divizijos, ko gero, buvo sunkiausios kautynės mūsų divizijai per visą karą.“

Tai buvo klipatų mūšis – čekiškų vokiečių tankų patrankėlių sviedinukai bejėgiškai atšokdavo nuo sovietų T-34 šarvų. Tačiau ir šie savo skeveldriniais-fugasiniais sviediniais tik kada ne kada pramušdavo vokiečių tankų korpusus.

NEMALONI STAIGMENA – T-34, GRĖSMINGIAUSIAS SOVIETŲ TANKAS, SU KURIUO VOKIEČIAMS TEKO SUSIDURTI TIES ALYTUMI. VIKIPEDIJA


O 5-oji sovietų divizija iš visų jėgų stengėsi atmušti vokiečių užgrobtus tiltus. Mūšio įkarštyje kai kurie T-34 tiesiog taranuodavo kur kas lengvesnius vokiečių tankus ir versdavo juos griovin. Mūšio liudininkas A. Iljinas pasakoja:

„…iš krūmų išsiritę du ar trys tankai pajudėjo tiesiai link vokiečių, važiuodami šaudė jiems į šonus, o paskui, priartėję, juos taranavo ir nuvertė į griovį…“

Ypač aršios kautynės vyko ties Kaniūkų tiltu, miškelyje abipus kelio į Daugus. Rusų dokumentuose piktai paminėta, jog vienu metu ties pietiniu tiltu jiems pavyko pamušti kone visus priešo tankus, bet vokiečiai „… paskui tankus spėjo persitempti prieštankinę ir lauko artileriją, ją puolėme tris kartus, bet nesėkmingai“.

O čia dar pagalbon atskubėjo „Luftwaffe“  – liudininkai mini, kad vokiečių lėktuvai rytinį krantą ties Kaniūkų tiltu atakavo bent porą sykių.

ALYTAUS APYLINKĖSE „LUFTWAFFE“ SUNAIKINTI DU SOVIETŲ T-34. FOTOGRAFIJA IŠ G. KULIKAUSKO ARCHYVO


Taigi, nors mūšyje tankas prieš tanką dalis sovietų kovos mašinų gal ir buvo pranašesnės, vokiečiai į tokius „galiūnus“ bemat sutelkdavo intensyvią visų rūšių ginklų ugnį. T. y. apiberdavo ne tik tankų, bet ir artilerijos sviediniais. O jei to pasirodydavo maža – sovietų tankus iš oro pribaigdavo pikiruojantys vokiečių bombonešiai.

Kai vakarop Alytų pasiekė ir 20-oji vokiečių tankų divizija, sovietų padėtis pasidarė beviltiška, nors mūšis aprimo tik 23 val. vakaro. O birželio 23-iosios rytą apdaužyta sovietų tankų divizija ėmė trauktis Vilniaus link.

Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama netekus apie 90). Vermachtas negrįžtamai prarado vos 11 (iš jų 4 „sunkiuosius“ – „Pz.Kpfw IV“). Be abejo, sovietai pašovė kur kas daugiau vokiečių tankų, bet vokiečiai juos suremontavo.

Trečią karo dieną per Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas Bronius Aušrotas šitaip aprašė regėtą vaizdą:

„Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais.

Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12.“

Be abejo, jokių „Panterų“ B. Aušrotas negalėjo matyti (karo lauke šie vokiečių tankai pasirodė tik 1943 m.), bet vokiečių nuostolius apibūdino gana tiksliai.

„Išskirtinai sunkiose tankų kautynėse… priešininkų divizija, menkiau įgudusi kautis individualiai, buvo nugalėta“, – su pasitenkinimu užsirašė 3-iosios vokiečių tankų grupės vadas, generolas H. Hothas.

Alytaus tiltai buvo užimti, vokiečių tankai lipo besitraukiantiems sovietams ant kulnų, kelias į Vilnių buvo beveik atviras, karių nuotaika – kovinga.

„O čia visai neblogai kariauti“, – smagiai apsiprausęs Nemuno vandeniu tik tik po Alytaus užėmimo, anot Otto Cariusso, ištarė jo tanko vadas.

Pz.Kpfw.38(t) „  užtaisytojas jam nuoširdžiai pritarė. Iki to laiko, kai į jų mašiną pataikys sovietų 45 mm sviedinys ir O. Cariussas laimingai atsipirks išmuštais dantimis, dar buvo likę keliolika dienų.

Šaltinis: Verslo klasė, 2011 balandis Naudojant čia pateiktą informaciją - nuoroda į šaltinį ir puslapį rytufrontas.net būtina.

Šiame puslapyje komentarų: 5

  1. Suvalkas says:

    SUNKUSIS VOKIEČIŲ 8-OSIOS TANKŲ DIVIZIJOS „PZ.KPFW IV“ PAKELIUI Į DAUGPILĮ.

    kiek teko dometis karinės technikos istorija, vermachtas sunkiųjų tankų tuo metu dar neturėjo. Be to tankų kvalifikaciją pagal svorį naudojo tik sovietai.

  2. Arvydas says:

    Tenka kartotis ir grįžti prie to paties klausimo.
    Tankus pagal svorį (tiksliau – pagal tiltų keliamąją galią) klasifikavo sovietai ir amerikiečiai. Jei bandysime ant šios klasifikacijos “kurpalio” užempti vokiečių tankus, tada jūs būtumėte teisus – taip, vokiečiai karo pradžioje neturėjo sunkiojo tanko. Problema yra tame, kad iki 1943 metų vokiečiai tankus klasifikavo pagal pabūklo kalibrą ir pagal šią klasifikaciją Pz.IV buvo sunkusis tankas.

  3. WOT Lietuva | Lietuvos World Of Tanks fanai says:

    […] Straipsnis paimtas iš internetinės svetainės: rytufrontas.net […]

  4. aleksandr.n says:

    O Dzūkiją užgriebė armijų grupės „Centras“ puolimas – per Alytų ir Varėną Vilniaus link veržėsi pora vokiečių armijų (9-oji lauko ir 3-ioji tankų – Panzergruppe 3). Čia Fortūnai meldėsi jau vokiečių generolas Hermannas Hothas – dvi jo tankų divizijos taikėsi į tiltus per Nemuną ties Alytumi, trečioji veržėsi per Merkinę.

    Per Dzūkiją veržėsi tik 3-ji tankų grupė. Iš 9-os lauko armijos šalia Pertako (į pietus nuo Kapčiameščio) kaimo 41.06.22d. per kelias valandas pražygiavo 161 pd.

    O jei to pasirodydavo maža – sovietų tankus iš oro pribaigdavo pikiruojantys vokiečių bombonešiai.

    Yra rimtų abejonių, kad tankų mūšio metu vyko bomdardavimai. Turimi dokumentai tuo nepatvirtino. Vokiečiai artejant 7 td prie Alytaus nutraukė apylinkių bombardavimą. Buvo bombarduojami rajonai į rytus-pvz. Valkininkai. Priežastis: buvo bijoma subombarduoti savosius.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.