Melu lietuvių neapgaudavo

Melu lietuvių neapgaudavo

    Birželio 22 d. rytas Pažeimenės stovykloje. Trimitas. 215 šaulių pulkas kėlėsi negreitai, nerangiai, nes kareiviai mažai gavo miegoti. Šeštadienį dirbo iki 23 val. Iki VI. 22 d. 17 val., nors buvo sekmadienis, kariai neturėjo poilsio, nes buvo įsakyta kuo skubiausiai baigti atvykstantiems rusų atsarginiams palapines.

    Po pietų politrukai, neleidę pailsėti, vėl išvarė dirbti, bet drauge ir neramūs vaikštinėjo, lyg apmirę. Pagaliau ateina 22 d., 17 val. Pulko komisaras šaukia politrukų susirinkimą, o paskui kuopų ir būrių vadus. Kareiviai, lyg nujausdami, laukia savo vadų, bet, deja, greit jų nesulaukia. Tik pulko budėtojuo padėjėjas praneša kuopininkams kuo greičiausiai rikiuoti kuopas.

    Įsakau vyrams baigti darbą ir išrikiuoju kuopą. Gaunam įsakymą vesti kuopas į sporto aikštelę. Bevedant atėjo ir vadai. Man kuopos vadas pašnibždomis pasako, kad jau karas. Pulką išrikiuoja mjr. K., ateina pulko vadas ir komisaras Dobrinin. Tuojau pastebėjome, kad jie ne savo kailyje, atrodo, kaip elektros srovės pagauti. Komisaras atsikosėjęs pradėjo kalbėti pulkui ir drauge pranešė apie prasidėjusį karą.

    Po mitingo pulkas grįžo į savo palapines. Mūsų vyrai lietuviai kariai būriuojasi, tariasi, bet taip pat neužmiršta savo darbo ir žydai su komjaunuoliais. Jie slankioja ir klausosi, ką lietuviai kalba. Po mitingo lietuvių nuotaika žymiai pagerėjo, nors dar apie padėtį nieko nežinoma. Politrukai su žydais bėginėja tai į vieną, tai į kitą galą. Kuopos vadas įsako man išreikalauti tris tūkstančius šovinių sunkiesiems kulkosvaidžiams, nes buvo gavęs iš štabo įsakymą paskirti vieną būrį priešlėktuvinei apsaugai.

    Patikrinimas praėjo kaip ir visada. Po patikrinimo bataliono vadas nurodė kuopininkams vietas, kur vesti kuopas paskelbus lėktuvų pavojų. Grįžus į kuopą, politrukas man įsako surinkti kuopą ir baigti rengti pamokų klasę. Kadangi jau buvo po patikrinimo, tai vyrai atsisakė eiti. Naktis praėjo ramiai.

    VI. 23 d. rytą, tik pradėjus aušti, pulkas gauna įsakymą žygiuoti į rytus. 215 šaulių pulkui išžygiavus, atskrido vokiečių lėktuvai ir kulkosvaidžių ugnimi apšaudė palapines ir padegė keletą sandėliukų. Pulkas, pražygiavęs į rytus apie 3 km, apsikasė Pabradės kryptimi, bet kareiviai neturėjo nei vieno šovinio. Iš pradžių dar turėjo po 15 šovinių, bet ir tai ne visi, o vėliau politrukai iš lietuvių karių atėmė ir išdalijo juos rusų kareiviams, žydams ir komjaunuoliams.

    23 d, rytą pirmą kartą pamatėme vokiečių lėktuvus. Lietuvius apėmė neapsakomas džiaugsmas, nes tikėjosi galėsią ištrūkti bolševikų replių.Vokiečių lėktuvai tuo tarpu į mus nešaudė. Išbuvus visą 23 d. stovyklos ribose, pulkas gauna įsakymą žygiuoti toliau rytų kryptimi. Mes, lietuviai, tikėjomės, kad žygiuosime Vilniaus kryptimi, bet paskui paaiškėjo, kad 179 šaulių diviziją vedė iš Lietuvos žemės. Kareiviai ėmė klausinėti, kur žygiuojam. Poltrukai aiškino, kad nužygiuosime iki Švenčionių, apsikasime ir ginsimės nuo vokiečių. Bet tai buvo tik grynas melas. Žygiavome visą naktį gana smarkiai, retai kur sustodami bent trumpai atsikvėpti.

    Pradėjus aušti birželio 24 d. rytui, jau buvome netoli Pabradės – Vilniaus plento. Smarkus bėgančių rusų mašinų ūžimas gąsdino mūsų pulko rusiškąją vadovybę. Mums buvo juokinga, kai pulko komisaras su pulko vadu nei iš šio, nei iš to pamatė besileidžiančius vokiečių parašiutininkus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad pastėbėjo parašiutininkus, nes tuo laiku dar buvo gana tamsu, ir jie nesugebėjo atskirti savo bėgančių mašinų ūžimo nuo vokiečių lėktuvų.

    Saulei patekėjus išėjome į Pabradės – Vilniaus plentą. Pamatėme baisų vaizdą. Pilnas plentas prisikimšęs apdaužytų rusiškų griozdų ir pilni sunkvežimiai prisėdę žydų bei rusų karių šeimų. Daugelis jų buvo apiraišioję galvas. Tada tik mums liko aišku, kad rusams jau riesta. Visą laiką plentu žygiuoti negalėjome, nes jis buvo užsikimšęs rusiškomis mašinomis, o be to, persekiojo vokiečių lėktuvai. Vargais negalais atžygiavome iki Švenčionių miesto paprastais lauko keliais. 11 val. pražygiavome miestą, už kurio tuoj buvo postovis. Mes žygiavę beveik parą ir, be to, nevalgę buvome labai pavargę. Sustojus postoviui, buvo išduoti pusryčiai ir pietūs drauge. Gavome tik po dvi mažytes, jau dvokiančias, žuveles ir po vieną džiovintos duonos riekutę su nesaldinta kava.

    Po užkandžio kariai visi kaip vienas sugulė kur papuola, bet drauge ir išnaudojo progas bėgti. Tuomet politrukai dar, turbūt, negalvojo, kad prasidės masinis lietuvių bėgimas. Per patį postovį daug karių pabėgo. Per šį postovį žuvo ir bataliono vadas majoras Bartkus. Pasibaigus postoviui, pulko vadas sušaukė kuopų vadų susirinkimą, bet,deja, jau ne visi susirinko. Prasidėjo sąmyšis. Politrukai, pastebėję paliktus ginklus ir aprangą, pradėjo nertis iš kailio ir likusiems kareiviams liepė juos rinkti. Bet tie vaikščiojo, kaip apmirę, nes kiekvienas galvojo kaip atsikratyti politrukų ir jų pakalikų.

    Grįžus kuopų vadams iš susirinkimo, politrukai, susišaukę kuopas, patikrino kareivius. 1 k. kp. jau trūko kuopos ir būrio vadų. Kuopos vadu buvo paskirtas naujai atvykęs ir ką tik baigęs rusiškąją karo mokyklą, nieko nenusimanąs rusas. Politrukai pradėjo liežuviu malti, kad raudonoji armija užėmusi Varšuvą, Klaipėdą, o Karaliaučius ir, be to, Berlynas buvęs bombarduotas 700 anglų ir 600 sovietų lėktuvų. Berlynas jau esąs visai paverstas į griuvėsius. Bet kareiviai suprato jų melą ir pradėjo klausinėti, kodėl mes žygiuojame į rytus, o ne į vakarus ir, aplamai, traukiamės, o ne pirmyn einame. Politrukai buvo pagauti bemeluoją ir pradėjo visaip išsisukinėti. Aiškinosi, kad mūsų 179 šaulių divizija yra rezerve ir pažygiavusi užims geras pozicijas. Bet šis plepalas nieko neįtikino.
    Po postovio visi buvo kaip apmirę, nes likę lietuviai kariai jau nebeturėjo daugelio savo draugų bei vadų. Kiekvienas buvo susirūpinęs savo likimu. Pulkas vėl tęsė žygį Adutiškio – Postovių link. Išėjus į plentą, tuoj pradėjo mus kažkas apšaudyti. Kaip vėliau paaiškėjo, apšaudė pabėgę lietuviai kariai, kad sukeltų paniką ir tuo pasinaudodami pabėgtų jų likusieji draugai. Žinoma, nemaža taip ir padarė.

    Pulkas žygį tęsė toliau, tik labai trukdė vokiečių lėktuvai. Tai iš dalies lietuviams buvo gana naudinga. Kai tik paskelbdavo oro pavojų, tai lietuviai tuoj spausdavo kur kojos neša. Iki lėktuvų pavojaus neturėdavo progų pabėgti, nes lietuviai visą laiką buvo labai sekami politrukų bei komjaunuolių. Paskelbus oro pavojų, sekimas nutrūkdavo, nes rusai ir žydai labai bijodavo vokiečių lėktuvų.

    215 šaulių pulkas žygiavo divizijos priešakyje, o mes, kuopininkai, buvome prie virtuvių ir maisto gurguolių, kur turėjome rūpintis maistu. Vieno lėktuvų pavojaus metu ir aš su vežiku kareiviu pabėgau. Ti kbuvo gaila likusių kuopoje lietuvių, nes jų likimas buvo liūdnas. Vėliau teko sužinoti, kad jie buvo visai nuginkluoti. Per poilsius lietuvius susodindavo viduryje, o rusai, susėdę iš šalių, laikydavo juos apsupę. Be to, kai kuris nors pavargdavo, nebegalėdavo paeiti, tai politrukai ar ypatingojo skyriaus enkavedistai jį sušaudydavo vietoje.

    Nuo karo pradžios neteko matyti nė vieno rusų lėktuvo. Politrukai ir rusų kareiviai patys savęs klausdavo: „Kur mūsų lėktuvai?“ Tik pabėgęs pamačiau tris skrendančius rusų lėktuvus Vilniaus link, bet greit vėl grįžo atgal. Grįždami numetė keletą bombų ant savo žygiuojančios divizijos. Toliau nieko nebežinau apie 215 šaulių pulko likimą. Vėliau iš virš. Guigos išgirdau, kad politrukas pranešęs kuopai, jog esąs pagautas ir sušaudytas. Tačiau, kai jie mane „šaudė“, aš tuo laiku jau buvau Švenčionėlių partizanų eilėse.

    Psk. A. Griškėnas

    Šaltinis: „Karys“. 1943?. Nr. 25.
    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.