Rževas

Rževas

    Vienu iš kertinių sovietų – vokiečių fronto taškų nuo 1941 metų spalio iki 1943 kovo buvo nedidelis rusų miestas Rževas, esantis maždaug 200 km į vakarus nuo Maskvos. Iki karo jame gyveno apie 50 tūkstančių, o ir dabar ten tik apie 70 tūkst. gyventojų. Rževas žymus greičiausiai tik tuo, kad nuo jo prasideda laivyba Volgos upe. Nepaisant to, karo metu vienintelė Stalino išvyka fronto link buvo į Rževo rajoną (1943 metų rugpjūtis). Ir 1943 metų kovą Čerčilis asmeniškai pasveikino Staliną su šio miestelio paėmimu – kaip jis rašė –

    „man žinoma, kokią didelę reikšmę Jūs suteikiate šio punkto išvadavimui“.

    Generolo-pulkininko Krivošejevo redaguotame darbe „Sovietų nuostoliai“ (Londonas, 1997 – pirmojo leidinio vertimas) kalbama apie 3 Rževo mūšius – Raudonosios Armijos puolamosios operacijos 1942 metų sausį – kovą, liepą – rugpjūtį, 1943 metų kovą. Pirmoji operacija vadinama strategine, kitos dvi – fronto operacijomis.

    Amerikiečių istorikas pulkininkas Glancas knygoje „Kai susiduria titanai“ (Kanzasas, 1995) nurodo 4 Rževo mūšius – pridėdamas 1942 metų spalio-lapkričio puolamąją operaciją.

    Vokiečių generolas Grosmanas atsiminimų knygoje „Rževas – Rytų fronto kertinis akmuo“ (Rževas, 1996) rašo apie 6 Rževo mūšius. Pirmuoju jis vadina Rževo paėmimą 1941 metų spalį (pagal sovietinę istoriografiją – Kalinino gynybinės operacijos pradžioje), antruoju apsiriboja 1942 metų sausio ir vasario mėnesiais, trečiu – vokiečių puolimą 1942 metų liepos pirmoje pusėje, ketvirtu mūšiu – nuo 1942 metų liepos pabaigos iki spalio, penktu – 1942 metų lapkritį – gruodį ir šeštu – 1943 metų kovą.

    Vienok ir sovietiniuose šaltiniuose nėra vienybės. Pavyzdžiui knygoje „Didysis Tėvynės karas 1941 – 1945“ (Maskva, 1990) kalbama apie 1942 metų sausio 7 dieną nesėkmingai pasibaigusią Kalinino puolamąją operaciją – 22-ajai, 29-ajai ir 39-ajai sovietinėms armijoms nepavyko užimti Rževo, tai jos bandė padaryti nuo 1941 metų spalio 24 dienos.

    * * *

    Pirmoji Raudonosios Armijos Rževo-Viazmos puolamoji operacija prasidėjo iš karto po Maskvos operacijos – kaip sovietų puolimo beveik visu frontu sudėtinė dalis.

    Pagrindinį smūgį vokiečių armijų grupei „Centras“ turėjo suduoti Kalinino ir Vakarų frontas. Pagal Vyriausiosios Vadovybės Būstinės 1942 metų sausio 7 dienos direktyvą šių dviejų frontų kariuomenė turėjo apsupti vokiečių Možaisko-Gžatsko-Viazmos grupuotę (9-ąją ir 4-ąją tankų armijas).

    Padedant Kalinino ir Vakarų frontams tuo pačiu metu smūgius sudavė ir jiems kaimyniniai Šiaurės-Vakarų ir Briansko frontai.

    Rževo-Viazmos operacijai iš pradžių buvo sutelkta 67 šaulių divizijos ir 26 šaulių brigados, 1 tankų divizija ir 20 tankų brigadų, 17 kavalerijos divizijų – iš viso 1 mln 59 tūkst. žmonių.

    Operacija prasidėjo 1942 metų vasario 8. Generolo-pulkininko Konevo Kalinino fronto kariuomenė – penkios armijos ir kavalerijos korpusas – puolė į vakarus nuo Rževo ir Syčiovkos link Viazmos. Armijos generolo Žukovo Vakarų fronto kairys sparnas – trys armijos ir Belovo kavalerijos grupė – smogė į pietų-vakarus nuo Juchnovo ir judėjo turint tikslą susijungti su Kalinino frontu. Vakarų fronto dešinys sparnas – penkios armijos – pralaužė vokiečių frontą Volokalamsko ir Gžatsko rajone, o taip pat per Možaiską Viazmos kryptimi.

    Pirmąją operacijos dieną Kalinino fronto 39-oji, 29-oji armijos ir 11-asis kavalerijos korpusas sėkmingai užėjo į vokiečių kariuomenės užnugarį iš šiaurės, o Vakarų fronto Belovo kavalerijos grupė ir 33-oji armija – iš pietvakarių. Nusimatė šių pajėgų susijungimas Viazmos rajone.

    Vokiečių 9-oji ir 4-oji tankų armijos buvo beveik apsuptos. Jų tiekimas vyko tik geležinkelio linija Smolenskas-Viazma-Rževas, kuriam sovietinė kariuomenė grasino ir iš šiaurės, ir iš pietų. Jei ši linija atkarpoje tarp Smolensko ir Viazmos būtų perkirsta, tai šių dviejų vokiečių armijų likimas būtų nulemtas.

    Vienok vokiečiams pavyko uždengti plyšį, atsiradusį po sovietinės kariuomenės junginių prasiveržimo Viazmos kryptimi ir atkirsti juos nuo savo frontų pagrindinių pajėgų. Sausio pabaigoje 33-oji armija ir Belovo kavalerijos grupė buvo visiškai apsupta. Į pagalbą jiems buvo mestas 4-asis oro-desanto korpusas, bet ir tai nepataisė padėties.

    Sausio viduryje Vakarų fronto dešiniajame sparne 20-ajai ir 1-ajai smogiamajai armijoms, sustiprintoms kavalerijos korpusu ir slidininkų batalijonais, pavyko paistūmėti 50 – 70 kilometrų. Vyriausiosios Vadovybės Būstinė manė, kad puolimas šiame ruože vyksta sėkmingai ir perdavė 1-ąją smogiamąją armiją Šiaurės – Vakarų frontui. To pasėkoje 20-oji armija nesugebėjo pratęsti puolimo.

    Sausio 29 Žukovas raportavo Stalinui apie Vakarų fronto sunkius nuostolius ir apie nepakankamą pajėgų papildymą:

    „Dauguma divizijų ir šaulių brigadų šiuo metu tiek nukraujavę, kad jos neturi jokios smogiamosios jėgos. Daugelis divizijų turi po 200 – 300 durtuvų, o šaulių brigados ir šaulių pulkai po 50 – 100 durtuvų“.

    Vasario pradžioje Kalinino ir Vakarų frontų puolamieji veiksmai užstrigo. Be 33-osios armijos ir Belovo kavalerijos grupės, visiškai apsupta buvo ir 29-oji armija.

    Vasario 16 Vyriausiosios Vadovybės Būstinė vėl įsakė Vakarų ir Kalinino frontams sutriuškinti vokiečių Rževo-Viazmos-Juchnovo ir Briansko grupuotę. Užduoties įvykdymo terminas buvo nustatytas kovo 5.

    Vasario pabaigoje iš apsupties pavyko išeiti 29-ajai armijai. Jos sudėtyje tuo metu liko 5.200 žmonių, tame skaičiuje 800 sužeistųjų.

    Kovo 5 sovietinė kariuomenė sugebėjo užimti Juchnovą, bet nei apsupti vokiečių grupuotę ar nors deblokuoti 33-ąją armiją ir kitus apsuptus junginius nepavyko.

    Kovo 20 Vyriausiosios Vadovybės Būstinė išleido eilinę direktyvą – šį kartą dėl priešininko Rževo-Viazmos-Gžatsko grupuotės sutriuškinimo paspartinimo. Užduoties įvykdymo terminas – ne vėliau kaip balandžio 20.

    Kalinino ir Vakarų frontai vėl, kaip kad ir vasario mėnesį, buvo pastiprinti šaulių divizijomis, tankų brigadomis, aviacija.

    Eilinis bandymas apsupti ir sutriuškinti vokiečių grupuotę nebuvo sėkmingas. 1942 metų balandžio 20 Vyriausiosios Vadovybės Būstinė Kalinino ir Vakarų frontams įsakė pereiti į gynybą.

    Kalinino fronto 39-oji armija ir 11-asis kavalerijos korpusas, Vakarų fronto 33-oji armija, 1-asis gvardijos kavalerijos korpusas ir 4-asis oro desanto korpusas liko apsuptyje.

    Pirmosios Rževo-Viazmos puolamosios operacijos metu sovietų negrįžtamieji nuostoliai buvo 272 tūkst. žmonių, sanitariniai nuostoliai – 505 tūkst.

    * * *

    1942 liepos 30 prasidėjo pirmoji Rževo-Syčiovkos puolamoji operacija – prieš penkis vokiečių 9-osios armijos korpusus pajudėjo Kalinino fronto 29-oji (naujai suformuota) ir 30-oji armijos bei Vakarų fronto 20-oji ir 31-oji armijos (pagal Krivošejevą – 345 tūkst. Žmonių operacijos pradžioje).

    Kaip rašo Grosmanas: „jie turėjo sparčiai sumušti 9-ąją armiją ir po to smūgiu į Viazmą ir Smolenską sutriuškinti armijų grupę „Centras“.

    Vienok ir šį kartą tikslas nebuvo pasiektas. Sovietai Krivošejevo duomenimis patyrė tokius nuostolius: negrįžtamų – 51 tūkst., sanitarinių – 142 tūkst. Bet, kaip kalbama „Didysis Tėvynės karas 1941-1945“ – sovietinė kariuomenė privertė priešininką į operacijos rajoną permesti 12 divizijų iš kitų sovietų-vokiečių frontų ruožų (tame skaičiuje – iš Kaukazo-Stalingrado krypties).

    Vokiečių kariuomenė patyrė pakankamai didelius nuostolius. Pagal Grosmano žodžius, mūšių nuo 1942 metų liepos 31 iki rugpjūčio 9 išdavoje viename iš pėstininkų bataljonų liko tik 1 karininkas ir 22 kareiviai. Kitame batalione rugpjūčio 28 rikiuotėje liko tik 1 karininkas ir 12 kareivių.

    * * *

    Kaip rašo Grosmanas – 1942 metų rudenį generolo-pulkininko Modelio 9-osios armijos pozicijos buvo iššaukiančiai išsikišusios į priešininko teritorijos pusę ir tiesiog prašėsi, kad į jas iš trijų krypčių būtų suduotas smūgis. 1942 metų lapkričio mėnesį buvo trečiasis sovietinio puolimo bandymas – antroji Rževo-Syčiovkos puolamoji operacija, taip pat žinoma kaip operacija „Marsas“.

    Pulkininkas Glancas mano, kad ši operacija vienu metu su Stalingrado operacija pagal sovietų vadovybės užmačias turėjo perlaužti visą karo eigą.

    Vokiečių 9-oji armija užėmę šalia Rževo esančią kyšulio viršūnę, kurios gylis buvo maždaug 100 km ir pagrindo plotis apie 150 km. Pagal sovietinius duomenis, šioje armijoje buvo 19 divizijų, tame skaičiuje 2 tankų ir viena motorizuota. Bendras skaičius armijoje – 140 tūkst. žmonių, 1900 pabūklų ir minosvaidžių, 125 tankai. Vienok beveik iš karto po sovietų puolimo pradžios vokiečiai operatyviai pritraukė rezervus – tris tankų divizijas, vieną motorizuotą ir vieną kavalerijos divizijas.

    Prieš vokiečius buvo 6 armijos ir keletas Kalinino ir Vakarų frontų korpusų – 46 divizijos, 16 šaulių ir 32 tankų brigados, 6 atskiri tankų pulkai ir keletas dešimčių atskirų artilerijos ir minosvaidžių pulkų. Bendras sovietinės armijos kiekis – 545 tūkst. žmonių, beveik 11 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, virš 1300 tankų.

    Pagrindinių smūgių kryptyse sovietinės kariuomenės persvara asmeninėje sudėtyje buvo 4:1, tankais – 10:1.

    Pagal operacijos planą sovietinė kariuomenė turėjo priešpriešiniais smūgiais į kyšulio pagrindą iš vakarų ir iš rytų apsupti vokiečių 9-osios armijos dalinius ir vėliau juos sunaikinti. Viso to rezultate būtų sunaikintas strategiškai svarbus Maskvai grasinantis vokiečių placdarmas.

    Puolimas prasidėjo lapkričio 25 ryte – iš vakarų pagrindinį smūgį sudavė 41-oji armija su jai priskirtu 1-uoju mechanizuotu korpusu. Šiauriau puolė 22-oji armija su 3-uoju mechanizuotu korpusu ir 39-oji armija. Iš rytų pagrindinį smūgį sudavė 20-oji armija sustiprinta 6-uoju tankų korpusu ir 2-uoju gvardijos kavalerijos korpusu. Šiauriau puolė 31-oji armija.

    Pirmąją puolimo dieną 41-osios armijos smūgis buvo pakankamai sėkmingas. Puldama aštuonių kilometrų fronto ruože, armija pasislinko 6 km. Per 6 puolimo dienas ji prasimušė į gilumą 20-25 km, bet po to buvo priversta pereiti į gynybą.

    Po to vokiečiai dviem tankų divizojomis smogė į 41-osios armijos dešinį sparną ir atkirto 1-ojo mechanizuoto korpuso ir 6-ojo šaulių korpuso dalinius, kurie daugiau kaip dvi savaites buvo priversti kautis apsuptyje. Tiktai gruodžio 16 dviejų korpusų likučiai sugebėjo prasimušti pas saviškius, netekdami dviejų trečiųjų asmeninės sudėties, visų tankų ir sunkiosios ginkluotės.

    22-osios armijos puolimas nebuvo sėkmingas, nors 3-asis mechanizuotas korpusas per 10 mūšių dienų sugebėjo įsibrauti 18 km į vokiečių pozicijų gilumą. Vienok korpusas patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas pereiti į gynybą.

    39-oji armija per 4 mūšių dienas sugebėjo pasistūmėti 12 km, bet tolimesnių laimėjimų pasiekti nepavyko.

    Tokiu būdu, Kalinino fronto kariuomenė pasiekė vietinių laimėjimų, bet visiškai įvykdyti užduoties nesugebėjo.

    Prasčiau sekėsi pulti Vakarų fronto armijoms. 31-oji armija nesugebėjo pramušti vokiečių gynybą, o 20-ajai armijai, veikusiai pagrindinėje kryptyje, pavyko tai padaryti tik pasitelkus fronto rezervus. To rezultatas pavyko prasimušti aštuonių kilometrų fronto ruože 6 km į gilumą.

    Vienok ir čia vokiečiai sėkmingai sudavė smūgį iš sparno ir atkirto 2-ąjį gvardijos kavalerijos korpusą, o taip pat sustabdė 20-osios armijos puolimą.

    Pirmomis gruodžio dienomis 20-osios armijos veikimo ruože į kovas buvo įvestos dar 4 divizijos, bet nei praplėsti pralaužą, nei deblokuoti korpusą nepavyko.

    Gruodžio 3 dieną buvo įvesta Vakarų fronto 30-oji armija, bet per 5 mūšių dienas jai pavyko užimti tik pirmąsias dvi vokiečių gynybos tranšėjas.

    Gruodžio 8 Vyriausioji Vadovybės Būstinė Kalinino ir Vakarų frontams įsakė tęsti puolimą. Vakarų frontui davė 5-ąjį tankų korpusą ir 4 šaulių divizijas, Kalinino frontas pastiprinimo negavo.

    Gruodžio 11 sovietinė kariuomenė vėl pabandė pulti, bet dešimties dienų mūšis baigėsi be rezultatų.

    Gruodžio 20 Kalinino ir Vakarų fronto kariuomenės perėjo į gynybą.

    Per 25 mūšių dienas dviejų frontų kariuomenė pagal oficialius sovietinius duomenis negrįžtamai neteko 70 tūkst. žmonių, sanitariniai nuostoliai sudarė 145 tūkst. Prarasta 1.336 tankų.

    Apie vokiečių nuostolius galiu duoti tik sąlyginį skaičių, paremtą atskirų divizijų nuostoliais – maždaug 40 tūkst. Žuvusiais, dingusiais ir sužeistais.

    Maršalo Žukovo nuomone, kuri išdėstyta jo memuaruose, pagrindinė šios operacijos nesėkmės priežastis buvo sudėtingas vietovės reljefas ir nepakankamas sovietinių tankų ir artilerijos kiekis, o taip pat greitas vokiečių rezervų permetimas.

    Apie reljefą – Žukovas dūsavo, kad vokiečiai rengė savo gynybą kalvų šlaituose, o tai apsunkino jos apšaudymą iš artilerijos.

    Apie būtiną sovietiniam puolimui tankų ir artilerijos kiekį maršalas nieko konkretaus nepasakė, matomai penkių ar dešimties kartų persvara – jo nuomone – buvo nepakankama.

    Apie vokiečių rezervų permetimą Žukovas parašė, kad sovietų vadovybė to tiesiog nesitikėjo:

    “vokiečių vadovybė priešingai mūsų apskaičiavimams čia žymiai sustiprino savo kariuomenę, permetant ją iš kitų frontų“.

    Beje – šis maršalo pasisakymas paneigia dabartinius daugelio Rusijos istorikų gana atkaklius tvirtinimus apie tai, kad antrosios Rževo-Syčiovkos operacijos tikslas buvo atitraukti vokiečių pajėgas nuo Stalingrado.

    * * *

    1943 kovo 2, kaip tvirtina Grosmanas, vokiečiai pradėjo atsitraukti iš Rževo kyšulio, nes Hitleris sutiko sutrumpinti fronto liniją ir atlaisvinti daugiau kaip dešimt divizijų (12 vokiečių divizijų buvo pasiųstos iš ten į Kursko kryptį – pagal „DTK 1941-1945“).

    Tuo pat metu prasidėjo antroji Rževo-Viazmos operacija – dviejų frontų 12 bendros paskirties armijų puolimas (876 tūkst. asmeninės sudėties operacijos pradžioje) – prieš 6 vokiečių korpusus. 1943 kovo 31 kyšulys buvo likviduotas. Sovietai pagal Krivošejevą prarado 39 tūkst. žmonių negrįžtamai ir 100 tūkst. sužeistais.

    Straipsnis rusų kalba paimtas iš volk59.narod.ru/Rzhev. Išversta ir skelbiama gavus straipsnio autoriaus sutikimą. Maketavimas (teksto paryškinimai, pasvirimas, spalvos) – kaip originale. Naudojant visą straipsnį ar jo dalį nuoroda į volk59.narod.ru būtina.

    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.