Ginčai apie 1941 metus: bandymai kritiškai apmastyti vieną diskusiją

Ginčai apie 1941 metus: bandymai kritiškai apmastyti vieną diskusiją

    Отечественная история, 1994, Nr. 3.

    Michailas Ivanovičius Meltiuchovas, Rusijos dokumentų tvarkymo ir archyvų mokslinio tyrimo instituto mokslinis bendradarbis.

    Milžinišku tiražu Rusijoje išleista V.Suvorovo knyga „Ledlaužis“ negalėjo neatkreipti plačiosios visuomenės dėmesį. Ir nors knygoje išdėstyta ne pati naujausia 1941 metų įvykių versija, negalima nepažymėti, kad, ko gero, pirmą kartą mūsų šalyje taip aštriai buvo iškeltas klausimas apie įvykių Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse naują įvertinimą. Jau pirmuosiuose mokslinių sluoksnių atsiliepimuose visų pirma pabrėžiama silpnos darbo vietos, kurios, tiesa, neturi autoriaus koncepcijoje principinės reikšmės. Tuo pat metu negalima nepastebėti, kad atsiliepimuose į šią knygą pagrinde nagrinėjami tik atskiri [kai kurie] jos teiginiai, o kiti paliekami nepaminėti. Mūsų nuomone, kad objektyviai įvertinti V.Suvorovo knygą, reikia pasverti, kiek tokia kritika, iš kurios, beja, daroma išvada apie visos knygos nepagrįstumą, pasiekia tikslą.
    Visų pirma sulaukė prieštaravimų bendri knygos teiginiai apie tai, kad Raudonoji Armija ruošėsi puolimui, o SSRS – agresijai prieš Europą, prisidengdama žodžiais apie taiką ir gynybą. Taip, dėl Raudonosios Armijos pasirengimo A.S.Orlovas mano, kad jokio prieštaravimo tarp pareiškimų, skirtų platiems visuomenės sluoksniams, šiuo atveju nėra. “Sovietinė karinė doktrina , – pažymi A.S.Orlovas, – gynybinė pagal savo politinį chrakterį, tai yra neturi agresyvių siekių, bet SSRS užpuolimo iš išorės atveju Raudonoji Armija kariaus puolamąjį karą iki visiško agresoriaus sutriuškinimo. Išeinant iš to, visa karinė statyba, armijos ir laivyno kovinė ir operatyvinė parengtis buvo buvo persunkta ryžtingo puolimo idėja” [1]. Vienok nesuprantama, kodėl V.Suvorovo tezė sukelia prieštaravimus, jeigu A.S.Orlovas tvirtina tą patį.
    Negalima nepažymėti, kad karinės doktrinos “politinis charakteris” – dalykas gana miglotas. Bet kurioje šalyje armija yra pagrinde užsienio politikos interesų užtikrinimo instrumentas ir naudojama priklausomai nuo konkrečios situacijos. Kaip žinoma, Sovietų Sąjungos teritorijos plėtimas 1939 – 1940 metais buvo vykdomas dalyvaujant armijai, kas leidžia appie šiuos įvykius kalbėti kaip apie agresiją, t.y. tiesioginiu arba šalutiniu “vienos šalies ginkluotų pajėgų panaudojimu prieš kitos šalies teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, įskaitant iniciatyvos, kėsinimosi arba agresyvių tikslų požymius.” [2]. Jokiu kitu būdu nebuvo įmanoma pasiekti pagrindinio SSRS užsienio politikos tikslo, kurio, pasak D.A.Volkogonovo, siekiama įvykdyti “pasaulinę proletariato revoliuciją” [3], arba, kalbant normalia kalba, pasiekti pasaulinį viešpatavimą.
    Sulaukė kritikos ir “Ledlaužio” autoriaus tezė apie Sovietų Sąjungos ruošimąsi pulti Vokietiją 1941 metais. A.S.Orlovas priekaištauja V.Suvorovui dėl to, kad šis “gynybos stiprinimo ir kovinės parengties priemones aiškina kaip pasirengimą agresijai” [4]. Jam antrina A.N.Mercalovas, manantis, kad sovietinės kariuomenės judėjimas vermachto puolimo išvakarėse vyko tada, “kai Stalinas jau tiesiog negalėjo nereaguoti į realų įsiveržimo pavojų” [5]. Tiesa, pats Orlovas rašo, kad “Stalinas iki paskutinio momento netikėjo, kad Hitleris ryšis kautis dviem frontais” toje situacijoje, kai 1941 metų pavasario – vasaros situacija suteikė Vokietijai galimybę užgrobti Artmuosius Rytus, t.y. nugalėti Angliją. Orlovo nuomone, “Stalinas tikėjosi nukelti Vokietijos puolimą, kuris buvo neišvengiamas 1941 iki 1942. Jis manė, kad iki to laiko SSRS pilnai pasirengs karui”. Štai kodėl 1941 metų pavasarį Maskva iš visų jėgų ramino Hitlerį, kad neduoti jam preteksto apkaltinti Sovietų Sąjungą antivokiška politika. Todėl, mano Orlovas, net birželį Stalinas neleido kariuomenėje paskelbti kovinę parengtį [6].
    Tos pačios versijos kiek kitokį variantą siūlo V.B.Makovskis, Stalinas būk tai neteisingai nustatė agresijos pradžios terminus, todėl kariuomenės kovinės parengties padidinimo priemonės buvo planuojamos įvykdyti iki 1941 metų liepos 10 dienos, a kai kurios dar vėliau. Bet, “pajutęs, kad Vokietija mus aplenkė susiklosčiusoje situacijoje lieka tik viena galimybė nutolinti karą – neduoti agresoriui preteksto jį pradėti, jis renkasi jį” [7]. Maža to, kad Stalinas ruošėsi atremti agresiją, kurios pradžia jisnetiki, ir todėl negalėjo nustatyti jos terminų nei teisingai, nei neteisingai, jis “pajautęs” (!?), kad agresorius jau pasirengęs smūgiui, pradėjo nutolinti karo pradžią. Mūsų nuomone, panašūs samprotavimai pernelyg fantastiški. Šios versijos prieštaringumą pastebėjo ir V.Suvorovas, bet vietoj šio prieštaravimo išaiškinimo jo kritikai vėl atgamina seną, nieko nepaaiškinančią versiją.
    Visiškai nesuprantama, kaip Stalinas galėjo “atitolinti Vokietijos puolimą, tapusį neišvengiamu 1941 metais”. Už Vokietiją sprendė jos vadas – A.Hitleris, todėl toks teiginys mažiausiai nekorektiškas. Be to, Maskvoje puikiai žinojo, kad XX amžiaus viduryje karai ne skelbiami, o jie prasideda netikėtu smūgiu, ir agresoriui nereikia jokių pretekstų, kurie išrandami tik dėl propagandinių tikslų savo veiksmų pateisinimui. Tarp kitko, SSRS veiksmai Rytų Europoje 1939 – 1940 metais to pavyzdys. Todėl, mūsų požiūriu, sunku sutikti su V.B.Makovskio ir A.S.Orlovo tvirtinimais, kartojančiais vieną iš pagrindinių tėvyninės istoriografijos tezių apie tai tai, kad “pirminė priežastis nesavalaikio kovinės parengties paskelbimas priedangos kariuomenėje buvo vis tik Stalino siekis nesuteikti agresoriui preteksto pulti Sovietų Sajungą” [8].
    Taip pat neaišku, kodėl aplamai Stalinui reikėjo nutolinti karą su Vokietija, kurio neišvengiamumu, pagal D.A.Volkogonovo nuomonę, jis buvo įsitikinęs [9]. Tikriausiai, Stalinas norėjo sulaukti Anglijos pralaimėjimo kare ir susikauti su Vokietija vienas prieš vieną, t.y. pastatyti SSRS į žinomai sudėtingas kovos su pagrindinėmis vermachto pajėgomis sąlygas? Vargu ar kas rimtai imsis ginti šį pasiūlymą. Kodėl gi šios versijos šalininkai taip lengvai sutinka matyti Staliną kaip politinį naivuolį? Jau kuo – kuo, bet naivuoliu Stalinas niekada nebuvo. Jis negalėjo nesuprasti, kad kur kas lengviau sutriuškinti Vokietiją kariaujant su jos antraeilėmis apjėgomis, o tam tinka panaudoti pagrindinių vermachto jėgų užimtumą kituose karo veiksmų teatruose.
    Jeigu įsivaizduoti padėtį Europoje 1941 metų birželio mėnesį, tai galima pastebėti, kad Vokietija turėjo tris labiausiai tikėtinas puolamųjų veiksmų kryptis: Britanijos salos, Artimieji Rytai ir Sovietų Sąjunga. Maskvoje, kaip pripažįsta A.S.Orlovas, vadovavosi tuo, kad Vokietija 1941 metais nepuls, o pasistengs priversti pralaimėti Angliją. Tokiu būdu, lieka tik dvi strateginės kryptys, bet kuri jų 1941 metų vasarą galėjo tapti pagrindine ir prikaustyti prie savęs pagrindines vermachto jėgas. Kai vermachtas įsitrauks į mūšius, atsivers nuostabi galimybė suduoti smūgį į jo antraeiles pajėgas ir perkelti karą į priešo teritoriją. Jeigu Vokietija suduotų pagrindinį smūgį į Artimuosius Rytus, tai bet koks Raudonosios Armijos puolimas atkirstų šias jėgas nuo Vokietijos. Jeigu prasidėtų vokiečių išsilaipinimas į Britanijos salas, tai šių jėgų panaudojimas sovietinio puolimo atrėmimui taptų praktiškai neįmanomas. Tokiu būdu, pati 1941 metų vasaros strateginė padėtis diktavo Stalinui tinkamu metu pradėti puolamuosius veiksmus prieš Vokietiją, kas leistų pasiekti sovietinės vyriausybės pagrindinį tikslą – įvykdyti Europoje “proletariato revoliuciją”. Apie tai ir rašo V.Suvorovas [10], bet kažkodėl tai būtent šie jo teiginiai nerado kritikų. Gal būt todėl, kad jie teisingi? Bet tada vyraujanti tėvyninės istoriografijos versija apie Stalino siekį nutęsti karą iki 1942 metų neatitinka tikrovės. Nepaisant to, ši versija atkaliai klajoja iš darbo į darbą ne tik pas tėvyninius, bet ir pas užsienio tyrinėtojus, nepaisant jos nelogiškumo ir prieštaringumo.
    Labiausiai kritišką poziciją V.Suvorovo teiginiui apie pasirengimą pulti Vokietiją užima A.N.Mercalovas, manantis, kad kai kurie 1939 – 1941 metų istoriniai faktai netelpa į “Ledlaužio” autoriaus schemą. “Kodėl, klausiama, – rašo A.N.Mercalovas, – Stalinas atsisakė sudarant paktą Varšuvos ir Liublino vaivadijų, jeigu jis tikrai siekė maksimaliai priartinti savo armiją prie Berlyno? Kodėl nesudavė smūgio Vokietijos “rumunišką naftos širdį” Besarabijos atsiėmimo metu – juk vokiiečių jėgos tuo metu buvo užimtos Vakaruose?” [11] Šie tikrai rimti klausimai reikalauja atsakymų.
    Kaip žinoma, sudarant sovietų-vokiečių rugsėjo 28 dienos sutartį dėl draugystės ir sienų tarp Maskvos ir Berlyno buvo pasiektas susitarimas dėl A.N.Mercalovo nurodytų lenjiškų teritorijų į Lietuvą. Pagal S.V.Volkovos ir J.V.Jemeljanovo – autorių, tolimų V.Suvorovo koncepcijų simpatijų, nuomonę, “tai panaikino Baltarusijos užpuolimo iš šiaurės pavojų” [12], t.y. aprūpino būsimo Vakarų fronto šiaurinį sparną, kas vaidino žymų vaidmenį ir puolant, ir ginantis. Taip kad jokio prieštaravimo čia nėra.
    Atsakymui į antrą klausimą reikia prisiminti 1940 metų birželio mėnesio pabaigos situaciją Europoje. Kaip žinoma, birželio 22 Prancūzija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, t.y. vermachtas, priešingai A.N.Mercalovo nuomonei, jau nebuvo užimtas Vakaruose. Visai tikėtina, kad būtent kovinių veiksmų Prancūzijoje pabaiga privertė sovietinę vyriausybę atsisakyti Bukovinos klausimo sprendimo kariniu būdu, kas iš pradžių buvo planuota [13], nors, greičiausiai, susidūrimas su Vokietija 1940 metais ir neįėjo į Stalino planus. Karas Europoje tik prasidėjo, ir įsimaišyti į jį vertėjo tik tinkamu metu tam iš pagrindų pasiruošus. Kol kas reikėjo pagerinti SSRS strateginę padėtį Rytų Europoje, laviruojant tarp karo dalyvių, ir ruošti būsimo susidūrimo su Vokietija placdarmą [14].
    Prieš perduodant Sovietų Sąjungai Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną įvyko sovietų – vokiečių birželio 23 – 26 konsultacijos, kuriose Vokietija aplamai palaikė sovietų pretenzijas, atkreipdama SSRS dėmesį į rumuniškų naftingų rajonų svarbą Vokietijai. [15]. Nedera užmiršti, kad be SSRS teritorines pretenzijas Rumunijai turėjo Vengrija ir Bulgarija. Kaip pažymi B.I.Želickis ir A.I.Puškašas, Sovietų Sąjunga palaikė Vengrijos pretenzijas ir buvo ne prieš pakurstyti vengrų – rumunų karą 1940 metų liepos pradžioje, kad tuo pačiu sudaryti Vokietijai ekonominius sunkumus ir supykdyti ją su galimais sąjungininkais [16]. Situacijos apie Rumuniją paaštrėjimas 1940 metų birželį – rugpjūtį, pagal eilės autorių nuomonę, iššaukė padidintą Vokietijos dėmesį šiam regionui ir pagreitino Hitlerio priėmimą sprendimo apie pasiruošimą karui prieš SSRS [17].
    D.A.Volkogonovas ir A.S.Orlovas tvirtina, kad “niekam nėra žinoma apie kokį nors dokumentą, planą, kurie patvirtintų Stalino užmačias atatinkamu momentu užpulti Vokietiją “ [18]. Tarp kitko toks dokumentas yra, jis gerai pažįstamas abiem autoriams ir net neseniai J.A.Gorkovo paskelbtas [19]. Jis žinomas kaip “Pasiūlymai dėl Sovietų Sąjungos strateginio išskleidimo karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui” ir pateikiamas paskutinis iš penkių žinomų šio dokumento variantų.
    Prieš pradedant jo analizę, dera trumpai sustoti prie sovietinio karinio planavimo bendro chrakterio. Pirmas SSRS karinių pajėgu strateginio išskleidimo karui su Vokietija plano variantas buvo ruošiamas nuo 1939 metų spalio iki 1940 metų liepos pabaigos. Rugsėjo 18 planas buvo pateiktas vyriausybei, spalio 5 peržiūrėtas ir po papildymo 1940 metų spalio 14 patvirtintas [20]. Vienok darbas tikslinant planą tęsėsi. 1941 metų kovo 11 buvo paruoštas dar vienas, o gegužės 15 – galutinis variantas, kuriuo ir turėjo vadovautis Raudonoji Armija karo pradžioje. Deja, šio plano variantai paskelbti tik dalinai (apie 40% teksto) [21], kas apsunkina Raudonosios Armijos veiksmų karo pradžioje planavimo kompleksinę analizę, vienok kaikurias tendencijas pažymėti galima.
    Pirmuose variantuose pagrindinė sovietinės kariuomenės užduotis buvo “sumušti Rytų Prūsijoje ir Varšuvos rajone sutelktas vokiečių pajėgas; pagalbiniu smūgiu sutriuškinti priešininko grupuotes Ivangorodo, Liublino, Grubešovo, Tomašovo, Sandomiro rajone”. Atatinkamai kariuomenei, pavyzdžiui, Šiaurės-Vakarų fronto, pateikiama užduotis “susitelkus atakuoti priešą turint galutinį tikslą bendrai su Vakarų frontu sutriuškinti priešininko grupuotę Rytų Prūsijoje ir ją užimti” [22].
    Vienok plano tobulinimo metu vyko Raudonosios Armijos pagrindinių jėgų perorientacija į pietų Lenkiją, “tam, kad galingu smūgiu Liublino ir Krokuvos kryptimi ir toliau link Breslau (Bratislava) [23] jau pirmajame karo etape atkirsti Vokietija nuo Balkanų šalių, atimti iš jos svarbiausias ekonomines bazes ir ryžtingai paveikti Balkanų šalis dalyvavimo kare klausimu”, bet pakol kas buvo išsaugojamas ir aktyvių veiksmų Rytų Prūsijoje “šiaurinis variantas”, nors ir su ribotais tikslais [24]. Tokiu būdu, net ir pirmuosiuose plano variantuose pagrindinis dėmesys buvo sutelktas SSRS puolamiesiems veiksmams.
    Atkreipia į save dėmesį iš dokumento į dokumentą pasikartojantis teiginys, kad “dokumentinių duomenų apie tikėtinų priešininkų operatyvinius planus…Raudonosios Armijos generalinis štabas neturi” [25]. Ir tai, mūsų nuomone, kalba apie tai, kad karo išvakarėse į Maskvą patekę žvalgybos duomenys apie Vokietijos ketinimus, apie kuriuos buvo tiek rašyta paskutiniais metais, žymiu mastu nebuvo imami dėmesin. Iki šiol tėvyninėj istoriografijoj nėra atsakymo į klausimą, kodėl Stalinas netikėjo savo žvalgybos pranešimais apie užpuolimo pavojų. Kaip taisyklė, autoriai tik konstatuoja šį faktą arba rašo, kad Stalinas šiuose pranešimus matė kaip britų provokacijos vaisių [26]. V.Suvorovo pasiūlyta šio klausimo aiškinimo versija [27], tiesiog atmetama[28], nors jokios kitos tiesiog nėra. Tiesa, negalima nepažymėti, kad “Ledlaužio” autorius suprantamai nepaaiškina jos kilmę ir todėl ji lieka , nors ir labai tikėtina, bet tik viso labo hipoteze.
    1941 metų kovo 15 dienos dokumentas yra pakol kas vienintelis pilnai paskelbtas Raudonosios Armijos veiksmų strateginis išskleidimo planas, kuris duoda bendrą supratimą apie sovietinės karinės-politinės vadovybės planus. Visų pirma atkreipia į save dėmesį tas faktas, kad šio dokumento rengėjai kalba tik apie spėjamą galimybę Vokietijai užpulti SSRS [29]. Raudonosios Armijos kariuomenei buvo duodama užduotis suduoti vokiečių kariuomenei suduoti smūgį, tuo tikslu “Raudonosios Armijos veiksmų pirmas strateginis tikslas sutiusškinti vokiečių armijos pagrindines pajėgas išskleidžiamas į pietus nuo linijos Bresta – Demblinas ir 30-ąją operacijos dieną išeiti į frontą Ostrolenka, upė Narevas, Lovičius, Lodzė, Kreicburgas, Opelnas, Olomoucas. Sekanti strateginė užduotis yra pulti iš Katovicų rajono šiaurės arba šiaurės vakarų kryptimi, sutriuškinti stambias vokiečių fronto fronto centro ir šiaurinio sparno pajėgas ir užimti buvusios Lenkijos ir Rytų Prūsijos teritorijas. Artimiausia užduotis – sutriuškinti vokiečių armiją į rytus nuo Vislos ir Krokuvos kryptyje, išeiti į Narevo, Vyslos upes ir užimti Katovicų rajoną”, tam buvo planuojama suduoti pagrindinį smūgį Pietvakarių fronto pajėgomis ir pagalbinį smūgį Vakarų fronto kairiuoju sparnu. Kituose sienos ruožuose buvo planuojama “aktyvi gynyba” ir rengiami galingi smūgiai į Rumuniją “iš Černovicų ir Kišiniovo rajonų turint artimiausią tikslą sutriuškinti šiaurinį Ruminijos armijos sparną ir išeinant į up.Moldova, Jasai ribą” [30].
    Atrodo, kad šie planai taip iškalbingai liudija apie tikruosius SSRS vadovybės ketinimus, kad nereikia jojių komentarų. Vienok atsiranda nauji argumentai tam, kad nepripažinti akivaizdaus. Taip, A.S.Orlovas ir D.A.Volkogonovas remiasi tuo, kad šis planas nebuvo G.K.Žukovo pasirašytas ir neaišku ar buvo jis pateiktas Stalinui [31]. Tikrai, kariškių parašų nebuvimą paaiškinti sunku paaiškinti, bet J.A.Gorkovas pažymi, kad “po 1938 metų visi Generalinio štabo ruošti operatyviniai planai yra be liaudies komisaro ir Generalinio štabo viršininko parašų (išskyrus 1940 metų rugsėjo planą, pasirašytą Timošenkos ir Mereckovo)” [32]. Todėl nieko keisto tame nėra.
    Abejonės dėl to ar buvo susipažinęs Stalinas su šiuo planu remiasi tikriuosiai tuo faktu, kad ant jo nėro jokios jo rezoliucijos. Bet žinios, praneštos A.M.Vasilevskio apie sovietinės vyriausybės panašių dokumentų peržiūrėjimo tvarką suteikia visišką aiškumą: visus nurodymus Stalinas duodavo žodžiu [33]. J.A.Gorkovas nurodo, kad aukščiau minėto dokumento aptarimui 1941 metų gegužės 24 dieną Kremliuje įvyko Stalino ir V.M.Molotovo pasitarimas su gynybos liaudies komisaru, Generalinio štabo viršininku, kariuomenės vadais, karinių tarybų nariais ir vakarų pasienio karinių oro pajėgų vadais, kuriame buvo tikslinama užduotys kariuomenei [34].
    Pats J.A.Gorkovas iškelia kiek kitokią versiją pagrindžiant tai, kad “Sovietų Sąjunga nesiruošė agresijai prieš Vokietiją 1941 metais”. Jis mano, kad “to patvirtinimas yra sovietinės politinės vadovybės ir vyriausybės sprendimo dėl karo pradžios nebuvimas…Iki šiol dokumentų, patvirtinančių buvus tokiam politiniam sprendimui, neišaiškinta” [35]. Vienok ne visai aišku, būtent kokį dokumentą nori rasti autorius, juk svarbu ne kokio nors dokumento buvimas ar nebuvimas, o realūs veiksmai, daromi tų ar kitų ketinimų įgyvendinimui, patvirtinami, tarp kitko, kitais dokumentais.
    Kalbant apie bendrus SSRS vadovybės planus Europos atžvilgiu, galima remtis eile aukščiausiųjų pareigūnų pasisakymų. Taip 1939 metų rugsėjo 7 kalbėdamas su Kominterno vadovybe Stalinas, įvertindamas prasidėjusį Europoje karą, pareiškė, kad “karas vyksta tarp dviejų kapitalistinių šalių grupių (vargšu ir turtuolių kolonijų, žalavių ir t.t. požiūriu) dėl pasaulio perdalijimo, dėl viešpatavimo pasaulyje! Mes ne prieš, kad jie gerokai pasimuštų ir vieni kitus susilpnintų. Neblogai, jeigu Vokietijos rankomis bus išklibinta turtingiausių kapitalistinių valstybių padėtis (ypatingai Anglijos). Hitleris, pats to nesuprasdamas ir nenorėdamas, išderina, pakerta kapitalistinę sistemą. … Mes galime manevruoti, stumtelti vieną pusę prieš kitą, kad geriau pasimuštų. Nepuolimo paktas kai kuria prasme padeda Vokietijai. Sekantis momentas – stumtelti kitą pusę” [36].
    Panašios idėjos buvo išsakytos pokalbyje tarp Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Molotovo ir Lietuvos premjer-ministro pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro V.Krėvės – Mickevičiaus Maskvoje naktį į 1940 metų liepos 3. “Dabar, – pasakė Molotovas savo pašnekovui, – mes esame įsitikę labiau nei kada nors, kad genialus Leninas neklydo, įtikindamas mus, kad antrasis pasaulinis karas padės iškovoti valdžią visoje Europoje, kaip pirmasis pasaulinis karas padėjo užgrobti valdžią Rusijoje. Šiandien mes palaikome Vokietiją, vienok lygiai tiek, kad sulaikyti ją priimti taikos pasiūlymą iki tol, kol badaujančios kariaujančių nacijos neišsiskirs su iliuzijomis ir nepakils prieš savo vadovus. Tada vokiečių buržuazija susitars su savo priešu, sąjunginių valstybių buržuazija tam, kad suvienytomis pastangomis nuslopinti sukilusį proletariatą. Bet tuo momentu mes ateisim jiems į pagalbą, mes ateisime su šviežiomis jėgomis, gerai pasiruošę, ir Vakarų Europos teritorijoje…įvyks lemiamas mūšis tarp proletariato ir pūvančios buržuazijos, kuris ir nulems visiems laikams Europos likimą” [37]. Iš esmės, kalba ėjo apie, kad būtent Raudonoji Armija puls Vokietijos okupuotą Europą tinkamu metu po nacionalinio ir socialinio išsivadavimo lozungais.
    Praėjus beveik metams, 1941 metų gegužės 5, bankete surengtame po karinių mokyklų kursantų išleistuvių iškilmingo posėdžio buvo paskelbtas tostas už taikingą stalinišką užsienio politiką. Atsakydamas į jį žodžio paprašė Stalinas. “Leiskite pataisyti, – pasakė jis. – Taikinga užsienio politika užtikrino taiką mūsų šaliai. Taiki politika geras dalykas. Mes iki laiko vedėmė gynybos liniją – iki tol, kol neperginklavome mūsų armiją, neaprūpinome armiją šiuolaikinėmis kovos priemonėmis. O dabar, kai mes mūsų armiją rekonstravome, prisotinome šiuolaikiniam mūšiui skirta technika, kai mes tapome stiprūs, – dabar reikia pereiti nuo gynybos į puolimą. Ginti mūsų šalį mes turime puolimu. Nuo gynybos pereiti prie puolamųjų veiksmų karinės politikos. Mums būtina puolimo dvasia perstatyti mūsų auklėjimą, mūsų propagandą, agitaciją, mūsų spaudą. Raudonoji Armija yra šiuolaikinė armija, o šiuolaikinė armija – puolanti armija” [38].
    Propagandos perstatymas turint užduotį “auklėti asmeninę sudėtį karinga ir puolimo dvasia, neišvegiamo Sovietų Sąjungos susidūrimo su kapitalistiniu pasauliu dvasia ir pastoviu pasirengimu pereiti į triuškinantį puolimą” prasidėjo sutinkamai su Vyriausiosio karinės tarybos 1941 metų gegužės 14 dienos sprendimu. Direktyvos “Apie politinės propagandos Raudonojoje Armijoje artimiausiu laiku užduotis” projekte pažymima, kad “visa Raudonosios Armijos asmeninė sudėtis turi įsisąmoninti, kad išaugusi Sovietų Sąjungos politinė, ekonominė ir karinė galia leidžia mums įgyvendinti puolamąją užsienio politiką, ryžtingai likviduojant karo židinius prie mūsų sienų, išplečiant savo teritorijas” [39]. Mūsų požiūriu, šie pavyzdžiai pakankamai iškalbingai liudija apie tikruosius sovietinės vadovybės tikslus.
    Suprantama, kad panašūs faktai neįtikins tuos, kurie būtinai nori rasti dokumentus, matomai, Stalino ranka patvirtintus, apie jo 1941 metų ketinimus. Todėl tenka vėl grįžti prie jau minėto 1941 metų gegužės 15 plano, kuriame po bendrų frontų užduočių išdėstymo pasakyta sekančiai: “Tam, kad užtikrinti aukščiau išdėstyto sumanymo įvykdymą, būtina iš anksto įvykdyti sekančias priemone, be kurių neįmanoma suduoti priešininkui netikėtą smūgį (pabraukta mano – M.M.) kaip iš oro, taip ir žemėje:
    1. atlikti slaptą kariuomenės mobilizaciją prisidengiant atsarginių mokymais;
    2. prisidengiant išėjimu į stovyklas įvykdyti slaptą kariuomenės susitelkimą arčiau vakarinės sienos, pirmoje eilėje sutelti visas Vyriausios vadovybės rezervo armijas;
    3. slapta sutelkti iš nutolusių apygardų aviaciją lauko aerodromuose ir tuoj pat pradėti skleisti aviacijos užnugarį;
    4. palaipsniui, prisidengiant atsarginių mokymais ir užnugario mokymais išskleisti užnugarį ir ligoninių bazę”.
    Karinė vadovybė prašė “leisti vykdyti palaipsninę slaptą mobilizaciją ir slaptą susitelkimą pirmoje eilėje visų Vyriausios vadovybės rezervo armijose ir aviacijoje”[40].
    Pažiūrėkim ar buvo vykdomos kokios nors iš šių pasiūlytų priemonių?
    Pagal 1 punktą. 1941 metų gegužės pabaigoje – birželio pradžioje buvo įvykdyta slapta atsargos karo prievolininkų mobilizacija prisidengiant “didžiaisiais mokymais”, kas leido pašaukti 802,1 tūkst. žmonių (24% prirašytos pagal mobilizacinį planą asmeninės sudėties). Tai leido sustiprinti 99 daugumoje vakarų pasienio šaulių divizijas: 21 divizija buvo padidinta iki 14 tūkst. žmonių, 72 divizijos – iki 12 tūkst. žmonių ir 6 divizijos – iki 11 tūkst. žmonių esant karo meto etatiniam skaičiui 14483 žmonės. Tuo pat metu buvo papildoma asmenine sudėtimi ir kitų kariuomenės rūšių daliniai ir junginiai bei buvo pateikta kariuomenei 26620 arklių [41].
    Pagal 2 punktą. Nuo 1941 metų 13 iki 22 prasideda keturių armijų (16, 19, 21 ir 22-osios) iškėlimas prie vakarinės sienos ir ruošiamas dar trijų armijų (20, 24 ir 28-osios) iškėlimas, jos turėjo baigti susitelkti iki liepos 10. Nuo 1941 metų birželio 12 iki 15 Generalinis štabas įsakė vakarų pasienio apygardų štabams, prisidengiant mokymais ir vasaros stovyklų dislokacijos pakeitimu, pradėti slaptą kariuomenės, išsidėsčiusios teritorijos gilumoje, perkėlimą arčiau valstybės sienos, tam 32 apygardų rezervo divizijos turėjo iki liepos 1 susitelkti 20-80 km atstumu nuo sienos [42]. Tai, tarp kitko, paneigia J.A.Gorkovo tvirtinimą apie tai, kad “visi vietose atliekami pasiruošimai karui buvo nutraukiami iš viršaus” [43].
    Pagal 3 punktą. Žinios apie aviacijos susitelkimą yra labai šykščios. Nepaisant to yra žinoma, kad 1941 metų gegužės 1 vakarų karinėse apygardose buvo 57 naikintuvų, 48 bombonešių, 7 žvalgybos ir 5 šturmo aviacijos pulkų, kuriuose buvo priskaičiuojama 6980 lėktuvų. Iki birželio 1 atvyko dar 2 šturmo aviacijos pulkai ir lėktuvų skaičius išaugo iki 7009, o birželio 22-ajai vakarinėse apygardose buvo 64 naikintuvų, 50 bombonešių, 7 žvalgybos ir 9 šturmo aviacijos pulkai, kuriuose buvo priskaičiuojama 7133 lėktuvai. Duomenų apie tolimosios aviacijos junginių išskleidimą nėra, žinoma tik, kad 1941 metų birželio 22 Vakarų karo veiksmų teatre buvo keturi tolimųjų bombonešių korpusai ir viena tolimųjų bombonešių divizija, kuriuose buvo priskaičiuojama 1339 lėktuvai [44].
    Nuo 1941 metų balandžio 10 pagal SSRS LKT ir VKP(b) CK sprendimą prasidėjo perėjimas prie naujos aviacijos užnugario sistemos, kuris tapo autonomiškas nuo KOP rikiuotės dalinių. Ši sistema užtikrino kovinių dalinių manevro laisvę, išlaisvino juos nuo nuosavo užnugario perbazavimą paskui save, išsaugojo pastovų pasirengimą priimti naujus lėktuvus ir aprūpinant jų kovinę veiklą. Perėjimas prie šios sitemos turėjo baigtis 1941 metų liepos 1 [45].
    Pagal 4 punktą. Apie užnugario ir ligoninių dalinių išskleidimą iki birželio 22 jokių duomenų neskelbta. Karo išvakarėse užnugario daliniai buvo laikomi pagal sumažintus etatus ir turėjo būti išskleisti: armijos – per 5-7 paras, fronto – per 15 parų nuo mobilizacijos pradžios [46]. Žinoma, kad 41 % stacionarių Raudonosios Armijos bazių ir sandėlių buvo vakarinėse apygardose, daugelis jų buvo 200 km pasienio juostoje. Šiuose sandėliuose buvo sukauptos žymios atsargos. Kaip nurodo A.G.Chorkovas “apygardos sandėliai, turėdami projektinę 91205 vagonų talpą, buvo užkrauti 93415 vagonais. Be to, apygardose atvirame ore buvo saugoma 14400 vagonų šaudmenų ir 4370 vagonų materialios dalies ir ginkluotės” [47]. 1941 metų birželyje Generalinis štabas pasiūlė į vakarines apygardas permesti dar virš 100 tūkst. tonų degalų [48]. Visa tai, pagal G.P.Pastuchovskio nuomonę, buvo pasirengimas “gilios paluomosios operacijos aprūpinimui” [49].
    Tokiu būdu, negalima nesutikti su V.Kiseliovu, V.Danilovu, kad gegužės 15 planas sovietinės vadovybės buvo patvirtintas, nes, kaip parodyta aukščiau, jame numatytos priemonės, kiek tai galima atsekti, tapo vykdomos 1941 metų gegužę – birželį. Iš to seka, V.Danilovo, V.Kiseliovo ir B.Petrovo nuomonės apie tai, kad Raudonoji Armija kūrė puolamąją grupuotę, atrodo visiškai pagrįstomis [50].
    Vienok negalima nepažymėti, kad 1941 metų gegužės 15 dienos kariuomenės strateginio išskleidimo planas, nors ir vaidino sovietų kariniame planavime žymų vaidmenį, bet juo planavimas nebaigė. Visų pirma, prie šio dokumento buvo pridėta eilė žemėlapių, kuriuose grafiškai vaizduojama planuojama kariuomenės grupuotė ir jos užduotis. Antra, be šio dokumento buvo raštas apie kariuomenės strateginio išskleidimo tvarką (frontų ir laivynų užduotys) su pridedamais žemėlapiais ir karinių junginių, aviacijos ir VVR dalinių paskirstymo frontams ir armijoms suvestine lentele; karinių veiksmų teatre ginkluotų pajėgų sutelkimui skirtų strateginių pervežimų planu; trateginio išskleidimo priedangos planas; užnugario aprūpinimo ir veikiančios armijos materialinio tiekimo planas; ryšių, karinio susisiekimo, priešlėktuvinės gynybos planai ir kiti dokumentai. Tiktai visų šių dokumentų kompleksinis tyrinėjimas leis detaliai parodyti, kokiomis priemonėmis sovietinė vadovybė tikėjosi pasiekti savo pagrindinį tikslą – sutriuškinti Vokietiją.
    Kita V.Suvorovo iškelta problema yra klausimas apie pirmojo strateginio ešelono paskirtį. Liesdamas šį klausimą A.Mercalovas pastebi, kad V.Suvorovas “veltui stengiasi…priskirti vienai kategorijai priedangos, įsiveržimo ir smogiamasiais armijas “ [51]. Vienok šį priekaištą reikia adresuoti A.I.Jegorovui ir M.N.Tuchačevskiui, kurių darbuose ši tezė smulkiai pagrįsta [52]. A.I.Jegorovo nuomone, pasisakiusiam dar 1932 metais, pasienio mūšiams dar taikos metu turi būti sukurtos specialios įsiveržimo grupės, kurios nuo karo pradžios išskleis puolimą priešininko teritorijoje sutrukdant jo ir pridegiant savo mobilizaciją.
    Po dviejų metų, į pasienio mūšių klausimus pasisuko M.N.Tuchačevskis, kuris manė, kad pasienio mūšiuose dalyvaus įpatinga priešakinė kariuomenė, vykdanti mobilizacijos ir pagrindinių įsiveržimo į priešininko teritoriją jėgų iškleidimo priedangos užduotis. “Kaip dabar turėtų būti rengiama mobilizacijos priedanga? – klausė Tychačevskis. – …Kol kas galima padaryti tik sekančias išvadas: 1. Pasienio juostoje esančių karinių junginių etatai turi būti artimi karo meto etatams. 2. Šiems daliniams skirtų žmonių, arklių ir visų rūšių transporto prirašymas turi būti paremtas greitu jų surinkimu pėsčiomis, nenaudojant geležinkelio transporto, t.y. iš iki pusės žygio rajono. 3. Pasienio juostos pagrindinė žmonių masė gali būti skirta tik antraeilėms formuotėms” [53].
    Įdomu pažymėti, kad šios rekomendacijos buvo įgyvendintos 1941 metais. Priedangos armijų junginiai ir daliniai pagal 1941 metų mobilizacijos planą turėjo būti išskleisti dviem ešelonais. Pirmas ešelonas, į kurį įėjo 114 divizjų, pirmos linijos įtvirtinti rajonai, 85% PLG kariuomenės ir VVR rezervo 34 artilerijos pulkai, oro desanto kariuomenė, virš 75% KOP turėjo baigti mobilizaciją 2-6 valandų laikotarpyje po mobilizacijos paskelbimo. Mobilizacijos laiko sutrumpinimas buvo pasiekiamas asmeninę sudėtį ir autotransportą pašaukiant iš artimų rajonų [54]. Kiti priedangos armijų daliniai turėjo baigti mobilizaciją antroje –trečioje mobilizacijos paroje naudojant visoje apygardoje prirašytą sudėtį.
    M.N.Tuchačevskis siūlė žymią aviacijos pajėgų dalį dislokuoti “priešakinėje aerodromų – tūpimo juostoje”, ne toliau kaip 150 – 500 km nuo sienos [55]. Šis pasiūlymas taip pat buvo įgyvendintas, nes priedangos armijų aviacija buvo dislokuota 150 km pasienio juostoje [56]. Lauko aerodromai buvo statomi 15 –30 km nuo sienos. Priedangos armijų naikintuvų ir šturmo aviacija dislokavosi 60 –100 km juostoje, turėjo eilę aerodromų prie pat sienos. Taip, pavyzdžiui, Kijevo Ypatingosios karinės apygardos (KYKA) 15-osios mišrios aviadivizijos aerodromas Čuneve buvo 15 km nuo sienos, jame bazavosis 83 lėktuvai (63 Mig-3 ir 20 I-16); tos pačios apygardos 64-osios naikintuvų aviadivizijos aerodromas Černovicuose buvo 20 km nuo sienos, jame buvo 131 lėktuvas (64 MiG-3 ir 67 I-153 bei I-16). Vakarų Ypatingosios karinės apygardos 9-osios mišrios aviadivizijos bazavimasis buvo sekantis: Tarnovo aerodrome (12 km nuo sienos) buvo 109 lėktuvai (57 MiG-3 ir 52 I-153); Dolubovo aerodrome (22 km nuo sienos) – 73 lėktuvai (50 MiG-3 ir 23 I-16), Vysokie-Mazovieckio aerodrome (40 km nuo sienos) – 99 lėktuvai (70 MiG-3 ir 29 I-16), Seburgino aerodrome – 77 lėktuvai (56 MiG-3 ir 21 I-16) ir Borisovčiznosaerodrome (70km nuo sienos) – 51 lėktuvas (22 Ar-2 ir 29 SB) [57].
    M.N.Tuchačevskis siūlė priedangos armijų mechanizuotus ir kavalerijos korpusus dislokuoti 50-70 km nuo sienos tam, kad jie nuo pat pirmos mobilizacijos dienos turėtų galimybę ją pereiti [58]. Šie pasiūlymai taip pat buvo priimti. Priedangos armijų mechanizuoti korpusai buvo dislokuoti vidutiniškai 100 km pasienio juostoje, ten pat buvo ir kavalerijos korpusai, dar taikos metu laikomi praktiškai karo meto etatuose [59].
    Tuchačevskio nuomone, pasienio kautynės turėjo vysttis tokiu būdu: 1. Aviacijos smūgis į priešininko aerodromus 150 – 200 km jo teritorijos juostoje; 2. Desantų išmetimas šioje juostoje siekiant sutrukdyti mobilizaciją; 3. Aviacijos smūgiai į geležinkelius; 4. Priešininko kariuomenės priešakinės kariuomenės sutriuškinimas pasienio juostoje [60]. Šios idėjos buvo tobulinamos ir tikrinamos 30-ųjų metų viduryje mokymų metu. Vienok, kaip nurodoma A.I.Jegorovo raporto publikacijos pratarmėje, “strateginių žaidimų ir mokymų patirtis…parodė, kad įsiveržimo grupės nėra pajėgios įvykdyti tas užduotis, kurios joms pavedamos pirmame kovos strateginiame etape. Jos buvo pernelyg silpnos pagal savo sudėtį ir taikėsi į veiksmus izoliuotomis kryptimis, dėl ko jos galėjo būti palaipsniui sutriuškintos. Vietoj grupių buvo numatoma pradžioje sukurti įsiveržimo armijas arba smogiamasias armijas, o po to įsiveržimo armijų užduotis buvo pripažinta būtina pavesti visam pirmajam ginkluotojų pajėgų strateginiam ešelonui” [61]. V.Suvorovas priskiria šią išvadą laiko požiūriu po G.Žukovo paskyrimo Generalinio štabo viršininku[62], kas, mūsų nuomone, yra ginčytinas teiginys.
    Šios idėjos išlaikė savo svarbą karo pradžioje, tai patvirtino savo pasisakyme aukščiausiųjų DVRA vadų pasitarime 1940 metų gruodžio mėnesį Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos (PabYKA) štabo viršininkas generolas – leitenantas P.S.Kleniovas, kalbėjęs apie “pradinio periodo operacijas, kurios vykdomos siekiant užimti artimas ribas tam, kad būtų palanki padėtis išskleidimui. Panašių operacijų vykdymui mums reikės turėti reikalą su priedangos daliniais” [63]. Kaip pažymi P.N.Bobylevas, šiai nuomonei pritarė ir Raudonosios Armijos Generalinis štabas [64]. Tokiu būdu, “Ledlaužio” autorius nieko neišgalvojo, o tik sugretino šiuos teorinius tyrinėjimus su jam žinoma įvykių eiga.
    Ką šiai V.Suvorovo tezei priešpastato jo kritikai.? D.A.Volkogonovas tvirtina, kad visuose dokumentuose viskas buvo nukreipta gynybai, bet konkrečių pavyzdžių nepateikia [65]. J.A.Gorkovas V.Suvorovo teiginių paneigimui naudoja dokumentus iš ankstesnio planavimo laikotarpio – 1940 metų pabaigos. Maža to, kad autorius cituoja tik atskiras frazes iš šių plačios apimties dokumentų, iš jo pavyzdžių seka, pavyzdžiui, kad KYKA gavo įsakymą ruoštis puolimui, o apygardos armijoms įsakoma ruoštis tik gynybai [66]. Autorių neglumina, kad panašūs tvirtinimai yra visiškai nelogiški.
    Apie priedangos armijų gynybines užduotis rašo ir V.B.Makovskis, kuris tvirtina, kad jokių puolimo užduočių priedangos armijos neturėjo ir įrodymui cituoja vieną frazę (!) iš plačios Generalinio štabo gegužės 5 direktyvos KYKA vadovybei [67]. Vienok žinoma, kad 1941 metų balandžio 10 Generalinio štabo operatyvinės valdybos viršininko pavaduotojas generolas-majoras A.M.Vasilevskis parengė direktyvą dėl pasienio apygardų kariuomenės operatyvaus išskleidimo plano parengimo. Deja, B.V.Petrovas iš šios direktyvos pateikia tik užuotis VakYKA , kuri turėjo bendrai su Pietvakarių frontu, puolant link Sedleco – Radomo, “sutriuškinti priešininko Liublino – Radomo grupuotę. Artimiausia užduotis užimti Sedlecą, Lukovą ir užimti perkėlas per Vyslą…Parengti 13-osios ir 4-osios armijų pirmosios operacijos planą ir 3-osios ir 10-osios armijų gynybos planą” [68].
    Iki šiol yra tik viena nepilna paskelbta liaudies komisariato 1941 metų gegužės 14 direktyva PabYKA vadovybei [69] Iš 14 dokumento lapų paskelbta tik 5 (35%), kuriuose išdėstomas pirmas skyrius “Gynybos užduotys”, ir publikacija nutraukiama toje vietoje, kur prasideda priedangos armijų užduotys. Bet net ir paskelbtoje dokumento dalyje yra frazės, kurios, mūsų nuomone, kelia klausimus, kurie lieka be įtikinamų atsakymų. Pavyzdžiui, užduotys aviacijai, kuriai įsakoma “aktyviais veiksmais…iškovoti viešpatavimą ore ir galingaissmūgiais į pagrindinius geležinkelio mazgus, tiltus, tarpstotes ir kariuomenės grupuotes sutrukdyti ir sulaikyti priešininko kariuomenės sutelkimą ir išskleidimą”[70] kažkodėl tai stipriai primena aukščiau nurodytus M.N.Tuchačevskio siūlymus. Šių “aktyvių veiksmų” charakterį galime įsivaizduoti pagal KOP vyriausiosios valdybos viršininko P.V.Rogačiovo pasisakymą DVRA vyriausiosios vadovybės pasitarime. Jis pažymėjo, kad viešpatavimo ore užkariavimas “pasiekiamas sunaikinant priešo aviaciją aerodromuose tuo pat metu suduodant smūgius į užnugarį (fronto bazės, remonto organai, degalų, šaudmenų sandėliai)”, o taip pat “sunaikinant priešo aviaciją virš mūšio lauko” [71]. Apie tai, kuriam būdui teikiama pirmenybė, galima spręsti iš PabYKA KOP temos 1941 metų birželio viduryje vykusių skraidymo-taktinių mokymų: “Mišrios aviacijos divizijos kova su priešininko lėktuvais jo aerodromuose” [72].
    Kelia klausimą ir kitas direktyvos punktas: “Susidarius palankioms sąlygoms visai besiginančiai kariuomenei ir armijų bei apygardos rezervams būti pasirengusiems Vyriausiosiajai vadovybei nurodžius suduoti veržlius smūgius” [73]. Kuo pasireiškia šios “palankios sąlygos”? Bet pagrindinius klausimus kelia didelės dokumento dalies trūkumas publikacijoje, kur nurodoma kariuomenei konkrečios užduotys. Lygiai taip pat pasirinktinai paskelbtas ir 1941 metų birželio 2 dienos PabYKA teritorijos priedangos mobilizacijos, apygardos kariuomenės sutelkimo ir išskleidimi metu planas. Iš 35 lapų paskelbta tik 9 (25%), kuriuose yra perpasakojama Generalinio štabo direktyva ir priešininkų galimybių įvertinimas [74].
    Priedangos armijų įvairių lygių vadų liudijimai apie valstybės sienos gynimo planus leidžia padaryti išvadą, kad, visų pirma, šie planai buvo griežtai slapti ir apie juos žinojo ribotas asmenų ratas, kuriame nebuvo daugelio divizijų, korpusų ir net armijų vadų, o antra, planų turinys, su kuriuo buvo supažindinti vykdytojai, apsiribojo tuo, kad kariuomenė gavo užduotį pagal sutartą signalą užimti jai žinomą susitelkimo rajoną prie sienos, išsiskleisti mūšiui ir laukti ten tolimesnių nurodymų [75]. Negalima nepažymėti, kad be įtvirtintų rajonų statybos prie naujosios sienos ir įrengimo ten pat divizijos juostų, jokios kitos gynybinės statybos apygardų teritorijų gilumoje nebuvo vykdoma, ja buvo planuojama pradėti tik po mobilizacijos paskelbimo, nors sovietinė vadovybė gerai įsivaizdavo galimas priešininko puolimo kryptis [76].
    Priedangos kariuomenės pakėlimo terminai pagal kovinio pavojaus signalą ir jos išvedimą į priedangos juostas neleido kariuomenei užimti gynybos pozicijas netikėto priešininko smūgio atveju. Tai, beje, gerai suprato priedangos armijų divizijų vadai [77]. V.B.Makovskis teisingai tame mato patvirtinimą to, kad priedangos armijos nebuvo pasirengę vykdyti gynybines užduotis. Priedangos kariuomenės gynybinių planų prieštaringumas leido L.M.Sandalovui, mūsų nuomone, visai teisėtai tvirtinti, kad “pagrindinis apygardos ir armijos plano trūkumas buvo jo nerealumas” [78].
    Apie tą patį, mūsų nuomone, liudija ir V.B.Makovskio pateikiami duomenys apie tai, kad PabYKA priedangos armijų daliniai birželio 22 dienos ryte buvo išskleisti savo juostose ir užėmė priedangos rajonus. Nors autorius jų grupuotę vertina kaip “grynai gynybinę, atatinkamai planui” [79], jos nesugebėjo įvykdyti savo užduoties ir sulaikyti puolantį priešininką. Jau birželio 22 vakare ši kariuomenė buvo nublokšta 30-40 km nuo sienos, o pagrindinio armijų grupės “Šiaurė” smūgio kryptyje jų frontas buvo pralaužtas 60-80 km, nes be visa ko kita, apygardos teritorija nebuvo pritaikyta gynybai, o ir kariuomenė jai nesirengė [80].
    V.B.Makovskio išvada apie grynai gynybinę PabYKA kariuomenės grupuotę atrodo nepakankamai pagrįsta. Jos patvirtinimui autorius pateikia tik kariuomenės išskleidimo schemą, grupuotė kurioje, mūsų požiūriu, turi klasikinį charakterį, kai judrūs junginiai sudaro antrąjį armijos ešeloną, kas leidžia vykdyti tiek gynybinius, tiek puolamuosius veiksmus priklausomai nuo vadovybės įsakymų. Todėl teisingiau būtų priedangos armijų susitelkimo ir išskleidimo rajonus žymėti terminu “laukimo”. V.A.Anfilovo, B.V.Petrovo ir V.A.Semidetko nuomone, pasienio apygardų kariuomenė buvo labiau pritaikyta puolimui nei gynybai [81].
    Paskutiniaisiais metais buvo paskelbta medžiaga, priverčianti kaip minimum suabejoti grynai gynybiniais priedangos armijų pasirengimais. Taip, pavyzdžiui, 1941 metų birželio 18 PabYKA vadas išleido įsakymą, nustatantį priemones dėl “karo veiksmų teatro greitesnio parengimo kovos veiksmams”, tarp kurių buvo ir tokia: “pradėti rengti parankines priemones (plaustai, baržos ir t.t.) perkėlų įrengimui per Vilijos, Nevėžio, Dubysos upes. Perkėlos punktus nustatyti kartu su apygardos operatyviniu skyriumi. 30-ąjį ir 4-ąjį pontoninius pulkus pavesti 11-osios armijos karinei tarybai. Pulkams būti pilnai pasirengusiems tiltų per Nemuną statybai. Eile mokymų šiems pulkams patikrinti tiltų statybos sąlygas, siekiant minimalių įvykdymo terminų” [82].
    Atrodytų, nieko ypatingo, bet visos šios upės yra kariuomenės užnugaryje ir turi tiltus. Jeigu vyksta pasirengimas gynybai, tai reikia rengtis jų sunaikinimui per jas einančius tiltus, kas, tarp kitko, ir numatoma sekančiame įsakymo puknte, o ne sutelkti ten plaukiančias persikėlimo preimones. Arba, gal būt, apygardos vadovybė rūpinasi apie vokiečių kariuomenę, kuriai reikės puolant forsuoti šias upes? Bet panašios prielaidos – aiškus absurdas, reiškia, šios priemonės skirtos kažkam kitam. Jei turėti mintyje, kad šios upės įteka į Nemuną 20 – 100 km nuo sovietų – vokiečių sienos, tai prašosi prielaida, plaukiančios persikėlimo priemonės ruošiamos ten būsimai operacijai Nemuno žemupio forsavimo operacijai Rytų Prūsijos teritorijoje. Ši prielaida tuo labiau tikėtina, nes 8-oji armija štabo mokymuose atidirbinėjo puolamąją operaciją Tilžės kryptimi, kuri išsidėsčiusi kairiajame (pietiniame) upės krante [83]. 1941 metų birželio viduryje PabYKA vadovybė ir štabas vykdė dvipusius 125-osios šaulių divizijos mokymos ir kovinės parengties patikrinimą 90-oje šaulių divizijoje, išsidėsčiusiose kaip tik prieš Tilžę ir Nemuno žemupyje [84].
    Aplamai pasienio apygardų kariuomenės parengimo kryptis sprendžiant pagal A.G.Chorkovo pateikiamus duomenis turėjo pagrindinai puolamąjį charakterį [85]. Šiuos duomenis patvirtina ir L.M.Sandalovas, pažymintis, kad “visi prieškariniai mokymai savo užmačiomis ir išpildymu kariuomenę orientavo pagrinde į įtvirtintų pozicijų pralaužimą”. “Vadovavimo – štabų mokymai ir išėjimas į lauką 1941 metų žiemos ir pavasario periode buvo vykdomi išimtinai puolamosiosmis temomi…1941 metų kovą balandį 4-osios armijos štabas dalyvavo apygardos operatyviniame žaidime žemėlapiuose Minske. Buvo studijuojama fronto puolamoji operacija iš Vakarų Baltarusijos teritorijos Bialystoko, Varšuvos kryptimi”. 1941 metų gegužę jau 4-osios armijos kariuomenėje buvo studijuojama armijos 28-ojo šaulių korpuso puolamieji veiksmai bendrai su Pinsko karine flotile ta pačia kryptimi [86]. Apie panašius štabo mokymus Odesos karinėje apygardoje 1941 metų pradžioje, kuriuose buvo tikrinama galimybė “atlikti aktyvius veiksmus Fokšansko – Bukarešto kryptimi” praneša ir M.V.Zacharovas [87]. Panašius liudijimus, kaip parodė V.Suvorovas, galima rasti ir kitose priedangos armijose.
    Kartu su tuo negalima nesutikti su V.B.Makovskio išvadomis apie tai, kad priedangos armijos tuo momentu, t.y. birželio 20-omis dienomis nebuvo pasirengę suduoti aplenkiamąjį smūgį, bet jo tvirtinimas apie tai, kad nebuvo vykdoma jokių tam pasirengimų, atrodo nepakankamai pagrįstas [88]. Tuo labiau, kad jo pagrindimui autorius duoda nuorodas į 1941 metų birželio 13 vermachto operatyvinę suvestinę ir Vokietijos pasiuntinio Maskvoje F.fon Šulenburgo ir pokalbį su Molotovu 1941 metų birželio 22 ryte. Vienok ne visai aišku, kodėl laikantis griežčiausių maskavimosi priemonių ir silpnos vermachto žvalgybos SSRS, ką pripažįsta ir 1939 – 1945 metų įvykių tyrinėtojai vokiečiai [89], vokiečių vadovybė galėjo disponuoti kokiais nors konkrečiais duomenimis apie Raudonosios Armijos ketinimus, ir dėl ko Molotovas turėjo sutikti su vokiečių vyriausybės kaltinimais dėl sovietinės kariuomenės koncentracija prie sienos, net jeigu, kaip mes matėme, tokie faktai ir buvo?
    Be to, nereikia užmiršti, kad bet kurios apygardos priedangos planas susidėjo iš daugelio dokumentų. Tarp jų buvo: užrašas apie priedangos kariuomenės veiksmus su pridedamu sprendimo ir kariuomenės grupuotės žemėlapiu; priedangos dalinių išėjimo ir susitelkimo prie sienos lentelė; PLG planas su oro erdvės stebėjimo ir įspėjimo apie pavojų punktų ir aktyvių PLG priemonių dislokavimo žemėlapiu; inžinierinio aprūpinimo planas su apskaičiavimais ir žemėlapiu; užrašas apie KOP panaudojimą su pridedamu bazavimosi ir sprendimo žemėlapiu; ryšių organizavimo planas; užnugario įrengimo, sanitarinės ir veterinarinės evakuacijos planas; priedangos dalinių pervežimo geležinkeliu į susitelkimo rajonus planas; nurodymai apie priedangos dalinių pakėlimą pagal pavojaus signalą ir išskyrimas palaikymo būrių pasienio kariuomenei; vykdomieji dokumentai – direktyvos, įsakymai it pan. Analogiškos sudėties buvo armijų ir atskirų korpusų priedangos planai [90]. J.A.Gorkovas visiškai teisus, kviesdamas kompleksiškai studijuoti šiuos dokumentus, kas, kiek mums žinoma, iki šiol nėra padaryta. Ir todėl jo tvirtinimai apie tai, kad “visi operatyvinio plano dokumentai – nuo Generalinio štabo iki armijos imtinai – leidžia daryti išvadą apie tai, kad Sovietų Sąjunga nesiruošė pulti Vokietijos pirma” [91], atrodo pirmalakiai.
    Sulaukė kritikos ir V.Suvorovo spėjimas dėl SSRS Vokietijos puolimo datos – 1941 metų liepos 6. D.A.Volkogonovas ir A.S.Orlovas nurodo, kad ji nefigūruoja jokiame karinio planavimo dokumente [92]. J.A.Gorkovas mano, kad jeigu “gegužės 15 plane nepasakyta apie aplenkiamąjį smūgį būtent 1941 metais”, o priešingai, yra užuominos apie karinės statybos priemones 1941 metų antroje pusėje ir 1942 metais, atatinkamai, ir puolimas 1941 metais nebuvo planuojamas [93]. Bet, kaip mes jau matėme, priemonės, pasiūlytos šiame dokumente siekiant užtikrinti netikėto smūgio sudavimą, buvo pradėtos vykdyti, o jei jos atspindi paskutinę pasiruošimo puolimui stadiją, tai jis ir turėjo įvykti būtent 1941 m.
    Kartu su tuo V.Suvorovo pasiūlyta sovietinio puolimo data faktiškai nepagrįsta. Autoriaus motyvacija susiveda pagrinde į tai, kad 1941 m. liepos 6 buvo sekmadienis, o Stalinas ir Žukovas būk tai mėgo pulti sekmadieniais [94]. Bet vargu ar galima tai priimti rimtai. Nepatvirtina autoriaus spėjimą ir pateikiama citata iš knygos “Pradinis karo periodas”, kurios esmę jis iškraipo. Šioje knygoje pasakyta, kad “vokiškųjų fašistų vadovybei (o ne “vokiečių kariuomenė”, kaip pas V.Suvorovą. – M.M.) tiesiog per paskutines dvi savaites prieš karą (t.y. nuo birželio 8 iki 22, o ne “dviem savaitėm”, kaip “Ledlaužyje”.-M.M.) pavyko aplenkti mūsų kariuomenę išskleidimo užbaigimu ir tuo pačiu sukurti palankias sąlygas strateginės iniciatyvos užgrobimui pradiniame karo etape” [95]. Be to šią citatą V.Suvorovas pateikia du kartus: vieną kartą teisingai, o antrą – iškreiptai [96].
    Ar aplamai buvo suplanuota tiksli data? Tiktai kompleksinis dokumentų tyrinėjimas, atspindinčių kaip karinio planavimo procesą, taip ir pasitengimo puolimui priemonių vykdymą, leis duoti atsakymą į šį klausimą. Tuo pačiu istorikams žinomos šių priemonių vykdymo datos neatmeta to, kad vis tik tokia data nustatyta buvo.
    Didžioji dalis “kovinės parengties padidinimo” priemonių pasienio apygardose turėjo būti užbaigtos iki 1941 metų liepos 1 [97] V.Danilovas mano, kad vėliausias parengties terminas buvo 1941 metų liepos 2 [98] Vienok žinoma, kad antrojo strateginio ešelono susitelkimas turėjo būti baigtas vėliau. Taip galutinis 22-osios armijos susitelkimas buvo planuojamas baigti liepos 3, 20-osios armijos – liepos 5, 19-osios armijos – liepos 7, o 16, 21, 24 ir 28-osios armijų – liepos 10 [99]. Dalis PLG priemonių ir pirmosios linijos įtvirtintų rajonų papildomo apginklavimo buvo numatyta baigti liepos 5 ir 15 [100]. Vadinasi, pagrindinių kariuomenės, skirtos karui su Vokietija, strateginio susitelkimo ir išskleidimo priemonių užbaigimas buvo planuojamas periode iki 1941 metų liepos 10-15.
    Pagal planą, Raudonosios Armijos mobilizacija turėjo būti atliekama etapais mėnesio bėgyje. Per pirmas tris mobilizacijos paras, kaip jau pažymėta aukščiau, buvo planuojama priedangos kariuomenės mobilizacija. Likusi kariuomenė mobilizaciją turėjo baigti per 8-15 parų, o atsarginės dalys ir stacionarios ligoninės – per 16-30 parų. KOP mobilizacija turėjo baigtis per 3-4 paras, be to kovinės dalys ir jas aptarnaujantis užnugaris turėjo būti parengtas kovai jau per 2-4 valandas. PLG buvo mobiluozaja dviem ešelonais. Pirmasis turėjo pastovią 2 valandų parengtį, o antrasis išskleidžiamas per 1-2 mobilizacijos paras. Naujai formuojamų dalinių mobilizaciją numatoma baigti per 3-5 paras. Tokiu būdu, iš 303 divizijų 172 turėjo pastovią 2-4 parų parengtį, 60 divizijų – 4-5 parų, likę – 6-10 mobilizacijos parų. Visos likę kovinės dalys, fronto užnugariai ir karinės mokymo įstaigos mobilizuojamos per 8-15 parų. Pilna ginkluotojų pajėgų mobilizacija numatoma per 15-30 parų [101], o pagrindinė kariuomenės dalinių dalis išskleidžiama maždaug per 10-15 parų.
    Kadangi be mobilizacijos kokie nors Raudonosios Armijos veiksmai buvo praktiškai neįmanomi, galimų jų pradžios termino nustatymas atsiremia į mobilizacijos pradžios terminą. Prieinamoje literatūroje šių duomenų nėra, todėl kokių nors tikslių išvadų padaryti neįmanoma. Galima tik numanyti, kad priedangos armijos galėjo pradėti kovinius veiksmus mobilizacijos 5-6 dieną, o nuo 10 dienos buvo galima pradėti naudoti antrojo strateginio ešelono kariuomenę, bet, kadangi jos buvo 450-500 km nuo fronto linijos, tai realus jų panaudojimas nusikelia, greičiausiai iki 15-osios mobilizacijos dienos.
    Jeigu sakysime, kad diena M – mobilizacijos pradžia – buvo numatyta 1941 m. liepos 10, tai priedangos armijos galėjo pradėti kovinius veiksmus liepos 15-16, o po liepos 20 jas galėjo palaikyti antrojo ešelono armijos. Vienok neatmetama, kad konkreti mobilizacijos pradžia nebuvo suplanuota, o priklausė nuoaplinkybių Europoje vystymosi. Viena neabejotina – dėl pravedamų Raudonosios Armijos susitelkimo išskleidimo priemonių, mobilizacija negalėjo būti ilgai atidėliojama. Manoma, kad, greičiausiai, mobilizacija ir, tuo pačiu, koviniai veiksmai prieš Vokietiją galėjo prasidėti 1941 m. liepą. Vienok jokių duomenų apie konkretų jos pradžios terminą mums nepavyko aptikti.
    Žymią vietąV.Suvorovo knygoje užima versija apie taip vadinamą Vokietijos “preventinį karą” prieš SSRS. Ginčai dėl šios versijos, pirmą kartą iškeltos vokiečių vyriausybės 1941 m. birželio 22, tęsiasi jau daugiau kaip pusę amžiaus. Tėvyninėje istoriografijoje viešpatauja požiūris, neigiantis preventinį karą. Dar kartą ją patvirtino savo straipsniuose D.A.Volkogonovas, A.S.Orlovas ir A.N.Mercalovas [102]. Vienok nei V.Suvorovas, nei jo kritikai į šį ginčą neįnešė nieko naujo. Mūsų nuomone, šis ginčas visiškai bevaisis, nes nėra aiškaus “preventyvumo” apibrėžimo. Kaip taisyklė, viskas suvedama į paieškas pusės, kuri pirma pradėjo pasirengimą puolimui. Tėvyninė istoriografija verčia kaltę Vokietijai, o dalis užsienio autorių, tame skaičiuje ir V.Suvorovas, – Sovietų Sąjungai.
    Šalys ima domėn tik savo argumentus, kas atveda ginčą į aklavietę. Tuo pat neaišku, nuo kurio laiko reikia pradėti skaičiuoti abipuses pretenzijas. Nuo klausimų apie betarpišką pasirengimą karui diskusija pereina į labiau bendrų temų plokštumą, palaipsniui nusileidžiant iki amžių glūdumose išnakstančius pirmuosius germanų susidūrimus su slavais, apie kuriuos žinoma tik tiek, kad tokie buvo. Kalbėti apie ginčo moksliškumą netenka, nes kiekvienas užima tą poziciją, kuri jam asmeniškai imponuoja.
    Kiek mums žinoma, egzistuoja tik vienas bandymas tiksliai apibrėžti preventinius veiksmus, priklausantis žinomo vokiečių istoriko A.Chilgruberio plunksnai. Jis mano, kad preventinis karas – tai “kariniai veiksmai, kurių imamasi norint aplenkti priešininką, kuris yra pasiruošęs puolimui ar jau pradėjęs tokį, savo puolimo būdu” [103]. Tam reikia visų pirma žinoti apie priešininko ketinimus.
    Kaip žinoma, nei Vokietija, nei SSRS nesitikėjo priešininko puolimo, vadinasi, ir tezė apie preventinius veiksmus šiuo atveju netaikytina. Todėl V.Suvorovas naudoja tą patį metodą, kaip ir jo kritikuojami “komunistiniai istorikai”, bandydamas įrodyti, kad Hitleris sužlugdė sovietų puolimą, apie kurio ruošimą jis nieko nežinojo. Vokietijos vadovybė žinojo apie papildomų pajėgų permetimą į vakarines SSRS apygardas, bet matė tame tik junginių papildymą ir tariamus manevrus. Jokių rimtų puolamųjų veiksmų iš SSRS pusės 1941 m. liepą nebuvo tikimasi [104]. Negalima nepažymėti, kad jokių puolamųjų Raudonosios Armijos veiksmų birželio 20-osiomis dienomis nebuvo numatyta. Todėl sunku nesutikti su A.N.Mercalovo nuomone, kad “Raudonoji Armija Vokietijos agresyvaus antpuolio metu pasirodė esanti nepasiruošusi kokiems nors nedelsiamiems veiksmams – nei gynybiniams, nei tuo labiau puolamiesiems” [105]. Kodėl tai įvyko – kitas klausimas. Vokietijos veiksmai yra ne preventyvus karas, o aiški agresija. Manytina, kad versija apie prevencinį karą aplamai neturi nieko bendro su istorijos mokslu, o yra grynai propagandinė tezė savo veiksmų pateisinimui.
    Lygiai taip pat propagandiškai skamba ir kita V.Suvorovo tezė, iškelta į knygos paantraštę, – “Kas pradėjo antrąjį pasaulinį karą?” Kaip autorius nesistengė, jis nesugebėjo paneigti akivaizdaus – antrąjį pasaulinį karą pradėjo Vokietija, o štai kaip visų likusių didžiųjų valstybių politika tam padėjo ar kenkė – atskiras didelis klausimas, kuris, nežiūrint į didelę karo išvakarių istoriografiją, mūsų nuomone, vis dar reikalauja kruopštaus tyrinėjimo. Antrojo pasaulinio karo išvakarių tyrinėjimai ilgą laiką buvo idealoginės priešstatos lauku, kas darė tai žymiu mastu tendencingu.
    Kaip taisyklė, buvo ignoruojamas plačiai žinomas faktas, kad bet kurioje istorinėje epochoje egzistuoja eilė valstybių, kurių tarpusavio santykiai yra lemiantys tam periodui ir regionui. Dabar mes paprastai vadiname tokia valstybes “dižiosiomis valstybėmis” [106]. Taip pat plačiai žinoma, kad tarp didžiųjų valstybių tarptautinėje arenoje pastoviai vyksta kova dėl įtakos, kuri periodiškai išsilieja į ginkluotus susidūrimus. Šia kova visa mums žinoma žmonijos istorija, nors tokių valstybių rinkinys pasikeitė neatpažįstamai. Didžiųjų valstybių karinis – ekonominis potencialas – vieno lygio reiškinys, kas leidžia joms vesti kovą iš esmės lygiomis. Panašiai kovai visai pritaikomas terminas “imperialistinis”, nes bet kuri valstybė vadovaujasi joje arba ekspansiniais siekiais, arba siekia išlaikyti pasiektas pozicijas. Didžiosios valstybės subalansuoja viena kitos šiuos siekius, o kai ši trapi pusiausvyra pažeidžiama, įvyksta atviras konfliktas, esantis, pagal žinomą K.Klauzevico išsireiškimą, “politikos tęsiniu, tik kitomis priemonėmis”. Tokio konflikto rezultatu tampa arba atstatymas apytikrio status quo, arba susidaro naujas jėgų išsidėstymas tarptautinėje arenoje.
    XX a. pirmoje pusėje buvo septynios didžiosios valstybės: Anglija, Prancūzija, JAV, Vokietija, Italija ir Japonija. 20-30-ųjų metų situacija susiklostė dviejų pagrindinių įvykių rezultate: Versalio – Vašingtono susitarimo ir bolševikinio perversmo Rusijoje. Dominuojančią padėtį užėmė Anglija ir Prancūzija – faktiškos šios tarptautinės sistemos kūrėjos. JAV, nors ir nebuvo pilnai patenkinta šia situacija, nesiruošė priešintis Anglijai ir Prancūzijai dėl ginkluotos kovos, bet tikėjosi saviems interesams išnaudoti bet kokį europietišką konfliktą, iki laiko į jį nesikišant. “Grobio” dalybose po pirmo pasaulinio karo nuskriaustos Italija ir Japonija buvo nepatenkintos susiklosčiusia sistema, bet pakol kas pasitenkino kompensacija Etiopijoje ir Kininjoje, nesiryždamos atvirai kovai su Anglija ir Prancūzija. Sovietų Sąjunga, statanti “naują visuomenę”, kuri turės ateityje apimti visą žemės rutulį, neskubėjo atvirai kištis į kovą dėl savo įtakos išplėtimo, teikdama pirmenybę propagandinei kampanijai ir tikėdamasi saviems interesams išnaudoti bet kurį konfliktą tarp didžiųjų valstybių. Ir, pagaliau, Vokietija, pralaimėjusi karą ir patyrusi esminių nuostolių (teritorija ir įtaka), atvirai pareiškė, ypač po 1933 m., apie revanšistinius ir ekspancionistinius tikslus kuriant pasaulyje “naują tvarką”. Pilnam vaizdui reikia prisiminti apie anglų – prancūzų prieštaravimus.
    Taip nepastovi padėtis ir daugelio valstybių siekis ją peržiūrėti negalėjo neatvesti į eilinį karinį didžiųjų valstybių susidūrimą. Juo ir tapo antrasis pasaulinis karas, kaip ir ankstesni didžiųjų valstybių susidūrimai, turintis imperialistinį charakterį, papildomas okupuotų šalių ir teritorijų išsivaduojama kova. Karo rezultatu tapo naujas jėgų išsidėstymas tarptautinėje arenoje, egzistavusi iki 90-ųjų pradžios.
    Todėl V.Suvorovo kaltinimai tik SSRS adresu yra aiškiai tendencingi ir faktiškai nieko nepaaiškina. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kovai dėl viešpatavimo Europoje visiškai suprantama ir natūrali. Vienok “Ledlaužio” autorius smerkia šiuos SSRS veiksmus, tačiau linkęs pateisinti Vokietijos veiksmus. Vargu ar galima tokį dvigubą standartą objektyviu traktavimu. Mūsų nuomone, istorinio tyrinėjimo tikslas yra ne vienoks ar kitoks praeities įvykių įvertinimas, o maksimaliai objektyvus įvykių eigos parodymas ir į juos atvedusių priežasčių paaiškinimas.
    Analizuojant įvairių V.Suvorovo knygos “Ledlaužis” teiginių kritiką galima pastebėti, kad autoriaus išvados, kurios remiasi rimtų istorinių faktų baze, jo oponentai ne tik neišjudino, bet atvirkščiai, tapo naujais liudijimais. Gi tezės, paremtos propagandiniu tendencingu priėjimu, paneigiamos be didelio vargo. Kartu su tuo reikia pažymėti (ir šio straipsnio autorius tikisi, kad tai jam pavyko parodyti), kad V.Suvorovo knyga, turinti silpnų ir ginčytinų teiginių, iškelia rimtą ir daugiabriaunę problemą apie sovietinės vadovybės tikslus 1939 – 1941 m.

    Pastabos.

    [1] Орлов А. С. Так кто же начал войну? // Армия. 1993. № 8. C.17.
    [2] Советская военная энциклопедия. Т. 1. М., 1976. C.99 .
    [3] Волкогонов Д. А. Эту версию уже опровергла история // Известия. 1993. 16 января.
    [4] Орлов А. С. Cit.kūr. C.17.
    [5] Мерцалов А. Н., Мерцалова Л. А. „Непредсказуемое прошлое“ или преднамеренная ложь? // Свободная мысль. 1993. № 6. C.52.
    [6] Орлов А. С. Cit.kūr. C 19..
    [7] Маковский В. Б. Прикрытие госграницы накануне войны // Военно-исторический журнал 1993. № 5. C 55.
    [8] Ten pat, 54 psl.: Орлов А. С. Cit.kūr. C.19.
    [9] Волкогонов Д. А. Cit.kūr.
    [10] Суворов В. Ледокол. М., 1992. C 300-302.
    [11] Мерцалов А. Н., Мерцалова Л. А. Cit.kūr. C 53.
    [12] Волков С. В., Емельянов Ю. В. До и после секретных протоколов. М., 1996 C 161.
    [13] 28 июня 1940 г. Документы свидетельствуют // Мысль. 1991. № 1. C 17-28.; № 2. C 13-23; № 3. C 13-21.
    [14] Орлов А. С. СССР – Германия: август 1939 -июнь 1941. М., 1991. C 32; Безыменский Л. А. Встречался ли Сталин с Гитлером? // Новое время. 1990. № 48. C. 37; Орлов С. СССР-Германия: военно-политические отношения накануне агрессии // Военно-исторический журнал. 1991. № 10. C. 16-17.
    [15] Akten zur deutschen auswartigen Politik. Serie D. Bd. 10. Baden-Baden, 1963. S. 3, 4, 6 11-12, 18-19, 22-23.
    [16] Желицки Б. Ц. Втягивание Венгрии в орбиту германской политики и позиция венгерских политических сил // Международные отношения и страны Центральной и Юго-Восточной Европы в начале второй мировой войны (сентябрь 1939 -август 1940 г.). М., 1990. С. 73-94; Пушкаш A. И. Венгрия и ее балканские соседи (август 1940 – апрель 1941 г.) // Международные отношения и страны Центральной и Юго-Восточной Европы в период фашистской агрессии на Балканах и подготовки нападения на СССР (сентябрь 1940- июнь 1941 г.). М., 1992. С. 72-93.
    [17] Волков С. В., Емельянов Ю. В. Указ. соч. С. 186-187; Григорьянц Т. Ю. Проблема сфер интересов СССР и Германии накануне и во время визита В. М. Молотова в Берлин в ноябре 1940 г. // Международные отношения и страны Центральной и Юго-Восточной Европы в период фашистской агрессии на Балканах и подготовки нападения на СССР. С 32-53; Шиpеp У. Взлет и падение третьего рейха. М., 1991. Т. 2. С. 183; Горлов С. А. Переговоры B. М. Молотова в Берлине в ноябре 1940 г. // Военно-исторический журнал. 1992. № 6-7. C. 45.
    [18] Волкогонов Д. А. Cit.kūr..; Орлов А. С. Так кто же начал войну? С. 18.
    [19] Горьков Ю. А. Готовил ли Сталин упреждающий удар против Гитлера в 1941 г. // Новая и новейшая история. 1993. № 3. С. 40-45.
    [20] Волкогонов Д. А. Триумф и трагедия. Кн. 2. Ч. 1. М., 1989. С. 133; Захаров М. В. Генеральный штаб в предвоенные годы. М., 1989. С. 213.
    [21] Военно-исторический журнал. 1991. № 12. С. 17-20; 1992. № 1. С. 24-29; № 2. С. 18-22.
    [22] Военно-исторический журнал. 1991. № 12. С. 20.
    [23] Taip tekste. Teisingai – Vroclavas.
    [24] Военно-исторический журнал. 1992. № 1. С. 27.
    [25] Ten pat. 1991. № 12. С. 18; 1992. № 1. С. 25; № 2. С. 20.
    [26] Žr.pvz..: Орлов А. С. Указ. соч. С. 19; Семиряга М. И. Тайны сталинской дипломатии. 1939-1941. М., 1992. С. 285-286.
    [27] Суворов В. Cit.kūr. С. 311-314.
    [28] Волкогонов Д. А. Эту версию уже опровергла история; Маковский В. Б. Cit.kūr. C. 58.
    [29] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 40.
    [30] Ten pat. С. 40, 42.
    [31] Волкогонов Л. А. Эту версию уже опровергла история; Орлов А. С Cit.kūr. С. 18.
    [32] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 38.
    [33] Василевский А. М. Накануне войны. // Новая и новейшая история. 1992. № 6. С. 8.
    [34] Ten pat. С. 4.
    [35] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 37.
    [36] Фирсов Ф. И. Архивы Коминтерна и внешняя политика СССР. 1939-1941 гг. // Новая и новейшая история. 1992 № 6. С. 18.
    [37] Донгаров А. Г. Между Рейном и Волгой. // Родина. 1991. № 5. С. 39.
    [38] Российский центр хранения и изучения документов новейшей истории (далее – РЦХИДНИ), ф. 558, оп. 1. л. 3808, л. 11-12: Dokumentas dalinai paskelbtas Д. А. Волкогоновым (Знамя. 1991. № 6. С. 4).
    [39] РЦХИДНИ, ф. 17, оп. 125, д. 27, л. 54, 75; Киселев В. Н. Упрямые факты начала войны //Военно-исторический журнал. 1992. № 2. С. 15.
    [40] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 42-43, 44.
    [41] Центральный архив Министерства обороны (toliau – ЦАМО), ф. 15А, оп. 2245, д. 83, л. 111-112; Владимирский А. В. На киевском направлении. М., 1989. С. 50.
    [42] Киселев В. Н. Cit.kūr. С. 15.
    [43] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 36.
    [44] ЦАМО, Инв. № 962, л. 5-11.
    [45] Хорьков А. Г. Грозовой июнь. М., 1991. С. 32-33.
    [46] Пастуховский Г. П. Развертывание оперативного тыла в начальный период войны // Военно-исторический журнал. 1988. № 6. С. 19; Киршин Ю. Я., Раманичев Н. М. Накануне 22 июня 1941 г. // Новая и новейшая история. 1991. № 3. С. 12.
    [47] Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 50.
    [48] Тыл Советских Вооруженных Сил в Великой Отечественной войне. М., 1977. С. 60.
    [49] Пастуховский Г. П. Cit.kūr. С. 19.
    [50] Киселев В. Н. Указ. соч. С. 14-15; Петров Б. Н. О стратегическом развертывании Красной Армии накануне войны // Военно-исторический журнал. 1991. № 12. С: 12: В. Данилов Готовил ли Генеральный штаб Красной Армии упреждающий удар по Германии? // Сегодня. 1993. 28 сентября.
    [51] Мерцалов А. Н., Мерцалова Л. А. Указ. соч. С. 52.
    [52] Егоров А. И. Тактика и оперативное искусство на новом этапе // Военно-исторический журнал. 1963. № 10; Тухачевский М. Н. Избранные произведения, Т. 2. М, 1964. С. 212-221.
    [53] Тухачевский М. Н. Cit.kūr. С. 213.
    [54] ЦАМО, ф. 15А, оп. 2245, д. 83, л. 86-89; Захаров М. В. Указ. соч. С. 279; Владимирский А. В. Cit.kūr. С. 33-34.
    [55] Тухачевский М. Н. Cit.kūr. С. 218-219.
    [56] Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 109.
    [57] ЦАМО, ф. 208, оп. 2683, д. 1, л. 3-5.
    [58] Тухачевский М. Н. Cit.kūr. С. 218-219.
    [59] Žr.: Хорьков А. Г. Указ. соч. С. 43, 116; Семидетко В. А. Истоки поражения в Белоруссии // Военно-исторический журнал. 1989. № 4. С. 28-29 (схема); Маковский В. Б Cit.kūr. С. 57 (схема).
    [60] Тухачевский М. Н. Cit.kūr. С. 217-218.
    [61] Военно-исторический журнал. 1963. № 10. С. 31.
    [62] Суворов В. Cit.kūr. С. 164.
    [63] Русский архив. Великая Отечественная. Т. 1. М., 1993. С. 154.
    [64] Бобылев П. Н. Репетиция катастрофы // Военно-исторический журнал. 1993. № 6. С. 16
    [65] Волкогонов Д. А. Эту версию уже опровергла история.
    [66] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 33.
    [67] Маковский В. Б. Cit.kūr. С. 52.
    [68] Петров Б. Н. Cit.kūr. С. 12.
    [69] Военно-исторический журнал. 1992. № 4-5. С. 10-11.
    [70] Ten pat.
    [71] Русский архив. Великая Отечественная. Т. 1. С. 177.
    [72] История Прибалтийского военного округа. 1940-1967. Рига, 1968. С. 54.
    [73] Военно-исторический журнал. 1992. № 4-5. С. 11.
    [74] Ten pat. С. 11-12.
    [75] Фронтовики ответили так! // Военно-исторический журнал. 1989. № 3. С. 62-68.
    [76] Žr.: Военно-исторический журнал. 1991. № 12. С. 18; 1992. № 1. С. 25; № 2. С. 20.
    [77] Первые дни войны в документах//Военно-исторический журнал. 1989. № 5. С. 47; Маковский В. Б. Cit.kūr. 55.
    [78] Сандалов Л. М. Первые дни войны. М., 1989. С. 31.
    [79] Маковский В. Б. Cit.kūr. С. 56.
    [80] Žr.pvz..: Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне. Кн. 1. Рига, 1966. С. 42-45.
    [81] Анфилов В. Л. Провал „блицкрига“. М., 1974. С. 196; Петров Б. Н. Cit.kūr. С. 12-13; Семидетко В. А. Cit.kūr. С. 30.
    [82] Первые дни войны в документах. С. 46.
    [83] Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне. Кн. 1. С. 66-67.
    [84] Ten pat. С. 44.
    [85] Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 54-55, 58-59, 60-62, 63, 65, 66. 74. Apie vakarinių apygardų KOP parengtį žr.: Кожевников М. Н. Командование и штаб ВВС Советской Армии в Великой Отечественной войне. М., 1985. С. 26-31.
    [86] Сандалов Л. М. Cit.kūr. С. 39-41.
    [87] Захаров М. В. Cit.kūr. С. 269.
    [88] Маковский В. Б. Cit.kūr. С. 54, 56.
    [89] Хоффман И. Подготовка Советского Союза к наступательной войне. 1941 год // Отечественная история. 1993. № 4. С. 24-25.
    [90] Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 88-89.
    [91] Горьков Ю. А. Cit.kūr. С. 34.
    [92] Волкогонов Д. А. Эту версию уже опровергла история; Орлов А. С. Cit.kūr. С. 18.
    [93] Горькое Ю. А. Cit.kūr. С. 37.
    [94] Суворов В. Cit.kūr. С. 333.
    [95] Начальный период войны. М., 1974. С. 212.
    [96] Суворов В. Cit.kūr. С. 317, 333.
    [97] Žr.: ЦАМО, ф. 7, оп. 179415, д. 126, л. 7-26; Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 25, 33, 47, 168; Киселев В. Н. Cit.kūr. С. 15; Первые дни войны в документах. С. 43; Медведев Н. Е. Артиллерия РВГК в первом периоде войны // Военно-исторический журнал 1987. № 11. С. 81.
    [98] Данилов В. Готовил ли Сталин нападение на Германию? // Комсомольская правда. 1992. 4 января.
    [99] Žr.: Захаров М. В. Cit.kūr. С. 259-261; Хорьков А. Г. Cit.kūr. С. 173-174. Начальный период войны. С. 211.
    [100] Первые дни войны в документах С. 43; Хорьков А. Г. Cit.kūr. С 173; Анфилов B. А. Cit.kūr. С. 188.
    [101] ЦАМО, ф. 15А, оп. 2245, д. 83, л. 86-92.
    [102] Волкогонов Д. А. Эту версию уже опровергла история; Орлов А. С. Cit.kūr. C. 19; Мерцалов А. Н., Мерцалова Л. А. Cit.kūr. С. 50.
    [103] Семиряга М. И. Cit.kūr. С. 283.
    [104] Žr.pvz.: Сборник военно-исторических материалов Великой Отечественной теины. Вып. 18. М, I960. С 134; Военно-исторический журнал. 1989. № 5. С. 32.
    [105] Мерцалов А. Н., Мерцалова Л. А. Cit.kūr. С. 54.
    [106] „Didžiosiomis valstybėmis“ čia suprantamos šalys, turinčios didžiausią karinį-ekonominį potencialą, o ne tik pripažįstančios viena kitą tokiomis essant, kaip kad yra dabar, kai didžiosiomis valstybėmis laikomos tik JTO Saugumo tarybos narės.

    Originalus tekstas rusų kalba yra tinklalapyje gkaf.narod.ru/kirillov/ref-liter/meltyuhov-94.html. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina.

    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.