Didžiausias tankų mūšis

Didžiausias tankų mūšis

    1941 metų birželio 23-iąją Vakarų Ukrainoje prasidėjo didžiausias pasaulio istorijoje tankų mūšis, tęsėsi jis savaitę. Brodų-Rovno-Lucko rajone susidūrė sovietiniai 8-asis, 9-asis, 15-asis, 19-asis, 22-asis mechanizuoti korpusai ir vokiečių 11-oji, 13-oji, 14-oji, 16-oji tankų divizijos.

    Birželio 22-ąją šiuose penkiuose sovietų korpusuose buvo 33 KV-2, 136 KV-1, 48 T-35, 171 T-34, 2415 T-26, OT-26, T-27, T-36, T-37, BT-5, BT-7. Viso 2803 sovietinių tankų. Tai yra daugiau nei ketvirtis penkiose SSRS vakarų karinėse apygardose turimų tankų [Karinis-istorinis žurnalas, Nr.11, 1993]. Taip pat verta pažymėti, kad į vakarus nuo Brodų kovojo sovietų 4-asis mechanizuotas korpusas – pats galingiausiais tarp sovietinių korpusų – 892 tankai, iš jų 89 KV-1 ir 327 T-34. Birželio 24-ąją šio korpuso 8-oji tankų divizija (325 tankai, tame skaičiuje 50 KV ir 140 T-34 – birželio 22-osios situacija) buvo pervesta į 15-ojo mechanizuoto korpuso pavaldumą.

    Birželio 22 dieną priešpriešiais stovinčiose keturiose vokiečių tankų divizijose buvo 80 Pz-IV, 195 Pz-III (50 mm), 89 Pz-III (37 mm), 179 Pz-II, 42 BefPz. Tai apie šeštadalis visų vokiečių tankų, skirtų visam Rytų frontui. Be to, nuo birželio 28-osios į šį mūšį įsitraukė vokiečių 9-oji tankų divizija (birželio 22 būklė – 20 Pz-IV, 60 Pz-III (50 mm), 11 Pz-III (37 mm), 32 Pz-II, 8 Pz-I, 12 BefPz) [T.Jentz, Panzertruppen 1933-1942]

    Padėtis birželio 22 d. vakare

    (žemiau dėl aiškumo sovietų daliniai vadinami tankų, vokiečių – „pancerių“. Atitinkamai sovietiniai – šaulių ir motošaulių (formaliai – motorizuoti), vokiečių – pėstininkų ir motorizuoti)

    Birželio 23-iąją generolo majoro I.I.Karpezo 15-ojo mechanizuoto korpuso 10-oji ir 37-oji tankų divizijos atakavo vokiečių grupuotės dešinįjį sparną, turėdamos tikslą Miliatino rajone pralaužti apsupties žiedą apie 124-ąją šaulių diviziją. Korpuso 212-ąją motošaulių diviziją dėl sunkvežimių trūkumo teko palikti užnugaryje. Pelkėta vietovė ir liuftvafės smūgiai lėtino tankų divizijų judėjimą (19-tasis tankų pulkas užstrigo pelkėje ir tos dienos mūšyje nedalyvavo), ir vokiečių 197-oji pėstininkų divizija savo sparne suspėjo organizuoti stiprią prieštankinę gynybą. Nedidelio skaičiaus T-34 ataka vokiečius išgąsdino, tačiau vakare į pagalbą atėjo 11-oji „pancerių“ divizija.

    Padėtis birželio 23 d. vakare

    Birželio 24-ąją 11-oji „pancerių“ divizija judėjo Dubno link, palauždama 37-osios tankų divizijos pasipriešinimą ir padarydama jai didelių nuostolių. Besiginančią ir kontratakuojančią 10-ąją tankų diviziją vokiečių pėstininkų gynyba sulaikė prie Lopatino. Tą pačią dieną į Brodų rajoną buvo nukreiptas 8-asis mechanizuotas korpusas. Pagal korpuso vado generolo leitenanto D.I.Riabiševo atsiminimus, kelyje buvo prarasta iki pusės lengvųjų tankų (t.y. apie 300 BT).

    Birželio 24d. įvykių eiga

    Birželio 25 dieną 13-oji ir 14-oji „pancerių“ divizijos paėmė Lucką ir pradėjo judėjimą Rovno link. Jos susidūrė su 9-ojo mechanizuoto korpuso daliniais. Tuo pat metu stipriai nukentėjusio 22-ojo mechanizuoto korpuso daliniai kartu su 27-uoju šaulių korpusu užėmė gynybos pozicijas prie Lucko. Į Rovno rajoną atvyko 9-ojo ir 19-ojo mechanizuotų korpusų 20-oji, 35-oji, 40-oji, 43-ioji tankų divizijos. Jos turėjo atakuoti 11-ąją “pancerių” diviziją. Iš kitos pusės tą pačią diviziją turėjo atakuoti 8-ojo mechanizuoto korpuso 12-oji ir 34-oji tankų divizijos.

    Birželio 25 d. įvykių eiga

    Birželio 26-ąją prasidėjo sovietų kontrpuolimas. Mechanizuotų korpusų veiksmai nebuvo koordinuojami, be to, ne visi 9-ojo ir 19-ojo mechanizuotų korpusų daliniai suspėjo atvykti į mūšių vietą. Kovose dalyvavo tik tankų daliniai su nedidele motošaulių pagalba. Jiems pavyko perkirsti Lucko-Rovno kelią, o 43-iosios tankų divizijos daliniai paėmė Dubną, bet tik tada, kai pagrindinė dalis 11-osios „pancerių” divizijos dalis, judėdama į rytus, jį jau buvo palikusi.

    Vokiečiai, pajutę pavojų, priešingai pirminiam judėjimo į rytus planui, išskleidė 13-ąją „pancerių“ diviziją į pietus nuo Lucko. Be to, vokiečiai nukreipė 75-ąją, 111-ąją, 299-ąją pėstininkų divizijas 11-osios „pancerių“ divizijos komunikacijoms išvalyti.

    15-asis mechanizuotas korpusas turėjo tikslą susijungti su 8-uoju mechanizuotu korpusu. Tuo metu 8-ojo mechanizuoto korpuso vadas įsakė 34-ajai tankų divizijai ir 12-osios tankų divizijos priešakiniam būriui perkirsti plentą, kuriuo buvo vykdomas tiekimas 11-ajai ir 16-ajai „pancerių“ divizijoms. O iš Lvovo pusės rytų link pajudėjo 4-ojo mechanizuoto korpuso 8-oji tankų divizija, kad galėtų prisijungti prie kontrsmūgio.

    Birželio 26 d. įvykių eiga

    Birželio 27-ąją Rokosovskio 9-ojo mechanizuoto korpuso ir Feklenkos 19-ojo mechanizuoto korpuso puolimas pradėjo strigti. Jų priešakiniai daliniai buvo beveik sunaikinti ir likę daliniai buvo priversti atsitraukti. Mechanizuotų korpusų priešakinių dalinių likučiai buvo atkirsti maždaug 10 kilometrų atstumu. Jų galutiniam sunaikinimui buvo mesta 13-oji „pancerių“ divizija, kuri užėjo jiems iš sparno ir po to pasuko į rytus Rovno kryptimi. Gavosi taip, kad 13-oji „pancerių“ divizija išėjo į keturių tankų divizijų likučių užnugarį ir kitas dvi paras sovietiniai daliniai judėjo į rytus vokiečių divizijai iš paskos. 11-oji „pancerių“ divizija užėmė pagrindinę perkėlą Ostrogo rajone ir sovietinė vadovybė buvo priversta surinkti visus galimus (bet nedidelius) rezervus 13-osios ir 11-osios „pancerių“ divizijų blokavimui.

    Pietiniame vokiečių grupuotės sparne sovietų puolimas vyko šiek tiek sėkmingiau. Ten smūgiui buvo surinkta 8-ojo mechanizuoto korpuso 12-oji ir 34-oji tankų, 7-oji motošaulių divizijos ir 14-oji kavalerijos divizija. 15-ojo mechanizuoto korpuso 10-osios tankų divizijos papildymui pagaliau atvyko 8-oji tankų divizija iš 4-ojo mechanizuoto korpuso. Tačiau tankų šiuose daliniuose liko tik apie pusę nuo iš pradžių turėto kiekio (apie 800 tankų). 12-oji ir 34-oji tankų divizijos pasislinko į priekį maždaug 5 kilometrus, bet nesugebėjo pralaužti 11-osios pėstininkų divizijos gynybos. Po to vokiečiai pajudėjo į priekį su 13-ąja „pancerių“ divizija, o jai iš paskos 111-ąja pėstininkų. Jie sugebėjo padaryti koridorių tarp 9-ojo ir 19-ojo mechanizuotų korpusų, kovojusių į šiaurę nuo Dubno, ir 8-ojo mechanizuoto korpuso, atakavusio į pietus nuo Dubno. 7-ąją motošaulių diviziją iš užnugario atakavo 16-oji „pancerių“, o 75-oji pėstininkų smogė 12-ajai tankų divizijai, atkirsdama jos pagrindines jėgas nuo priešakinių būrių.

    Birželio 27 d. įvykių eiga

    Birželio 28-ąją 13-oji „pancerių“ divizija pasiekė Rovno rajoną, tačiau ji neturėjo pėstininkų paramos, nes vokiečiai pėstininkus metė į Dubno rajoną. 9-asis ir 2-asis mechanizuoti korpusai, atsitraukdami iš Dubno, sugebėjo užimti gynybines pozicijas į šiaurę ir į pietryčius nuo Lucko. Tokiu būdu susidarė „balkonas“, sulaikantis armijų grupės „Pietūs“ judėjimą Kijevo link. Manoma, kad būtent dėl to Hitleris nusprendė pakeisti savo strateginį sprendimą ir nukreipti papildomas jėgas į pietus, paimdamas jas iš Maskvos krypties.

    Birželio 28-ąją 12-osios ir 34-osios tankų divizijų daliniai kovojo į vakarus nuo Dubno, tačiau pagrindiniai tankų daliniai stengėsi atsitraukti.

    Tuo metu į Ostrogo rajoną atvyko 5-asis mechanizuotas korpusas (birželio 22-ąją turėjo 1070 tankų, be KV ir T-34. Pagal kitus duomenis, prie Ostrogo kovojo tik 5-ojo mechanizuoto korpuso 109-oji motošaulių divizija ir tankų pulkas) kuriam pavyko sustabdyti 11-osios „pancerių“ divizijos judėjimą. Tą pačią dieną gynybą į pietus nuo Brodų sustiprino 37-ojo šaulių korpuso daliniai. Bet ir vokiečiai metė į sovietų gynybos kairįjį flangą (Lvovo rajone) 9-ąją „pancerių“ diviziją. Šis manevras visiškai sugriovė sovietų dalinių gynybos kairįjį sparną.
    Tuo metu sovietiniuose tankuose beveik neliko degalų ir šaudmenų.

    Birželio 28 dienos įvykių eiga

    Sunkumai virto katastrofa birželio 29-ąją. Ryte 13-oji „pancerių“ divizija pajudėjo į rytus nuo Rovno, kai tuo metu sovietinė kariuomenė atsitraukinėjo šiauriau ir piečiau miesto, lygiagrečiai vokiečių judėjimo krypčiai. Sovietiniai tankai vis dažniau likdavo be degalų, ir vokiečių pėstininkai sunaikino 12-osios ir 34-osios tankų divizijų likučius.

    Motyvai, kuriais remiantis mechanizuoti korpusai buvo išvesti iš mūšio birželio 29 d.

    Birželio 30-ąją 9-oji „pancerių“ divizija atakavo 3-iosios kavalerijos divizijos likučius. Po to ji atkirto 8-ąją ir 10-ąją tankų divizijas, baigdama jų apsupimą. Tuo metu 6-osios sovietų armijos vadovybė įsakė visiems savo daliniams atsitraukti į pozicijas į rytus nuo Lvovo. O vokiečiai tuo metu į pietus nuo Lucko surinkinėjo 13-osios ir 14-osios divizijų dalinius tam, kad sudaryti kumštį smūgiui Žitomiro ir Berdičevo kryptimi.

    Liepos 1-ąją sovietiniai Pietvakarių fronto mechanizuoti korpusai praktiškai buvo sunaikinti. 22-ajame liko apie 10 % tankų, 8-ajame ir 15-ajame – 10-15 %, 9-ajame ir 19-ajame – apie 30 %. Šiek tiek geresnėje padėtyje buvo generolo A.A.Vlasovo (to pačio) vadovaujamas 4-asis mechanizuotas korpusas – jis sugebėjo atsitraukti turėdamas maždaug 40 % tankų.

    Tačiau palyginus su kitais sovietiniais frontais, Pietvakarių frontas savais mechanizuotais korpusais sugebėjo padaryti vokiečiams žymių nuostolių.

    Baigiant apie tuos įvykius, pacituosiu vieno iš tų įvykių dalyvio, 11-osios „pancerių“ divizijos karininko Heinco Guderiano atsiminimus – tuo metu jis buvo vyresnysis leitenantas. Dabar jis atsargos generolas-majoras.

    “Asmeniškai rusų kareivis buvo gerai apmokytas ir buvo šaunus kovotojas. Šaudymo parengtis buvo nuostabi – daugelis mūsų kareivių buvo užmušti šūviais į galvą. Jo ekipuotė buvo paprasta, bet efektyvi. Rusų kareiviai nešiojo žemės rudumo spalvos uniformą, kuri gerai juos maskuodavo. Jų valgis buvo spartietiškas lyginant su mūsų. Jiems teko susidurti su mūsų profesionalia vokiečių „pancerių“ divizijų taktika. Tai yra su manevringumu, netikėtomis atakomis, naktinėmis atakomis ir pėstininkų sąveika su tankais.

    Apie rusų taktiką pasienio mūšiuose. Mums susidarė įspūdis, kad rusų kuopos ir būriai buvo kas sau. Jie nekooperavo nei su artilerija, nei su tankais. Visiškai nenaudojama žvalgyba. Nebuvo radijo ryšio tarp štabų ir padalinių. Todėl mūsų atakos dažnai būdavo netikėtos.”

    Kaip mano pulkininkas Glancas – įnirtingos, nors ir nebuvę sėkmingomis sovietinės kontratakos, sulaikė vokiečių armijų grupę „Pietūs“ mažiausiai savaitei. Tuo pačiu tai privertė Hitlerį dalį armijų grupės „Centras“ pajėgų iš Maskvos krypties pasiųsti ukrainietiškosios krypties sustiprinimui. Pulkininkas Glancas taip pat nurodo, kad pasienio mūšiai Vakarų Ukrainoje taip pat parodė, kad vokiečių tankistai nėra nenugalimi. Tai davė daugeliui sovietų vadų, pavyzdžiui Rokosovskiui, brangiai kainavusios, bet naudingos patirties tankų kare.

    Didelis ačiū pulkininkui Glancui už smulkų šio mūšio aprašymą knygoje „Pradinis karo laikotarpis“.

    Straipsnis išverstas iš rusų kalbos ir publikuojamas svetainėje gavus straipsnio autoriaus sutikimą. Originalus tekstas rusų kalba paimtas iš V.Starostino asmeninės interneto svetainės „Legendos ir mitai“ (http://www.volk59.narod.ru), straipsnio internetinis adresas – http://www.volk59.narod.ru/veltank.htm
    Žemėlapiai paimti iš knygos „Nuo Dubno iki Rostovo“, gavus autoriaus A.Isajevo leidimą. Knygos internetinis adresas – http://militera.lib.ru/h/isaev_av3/index.html

    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.