Legenda apie 28 panfiloviečius

Legenda apie 28 panfiloviečius

    Dvidešimt aštuonių panfiloviečių legenda – viena iš žinomiausių Antrojo pasaulinio karo legendų. Todėl labai nustebau sužinojęs, kad apie šią legendą daugelis jaunosios kartos atstovų žino labai mažai arba apskritai nieko nežino. O ir vyresnieji dažnai žino tik vadinamąją „oficialiąją“ legendos versiją.

    Bandydamas užpildyti šią žinių spragą, siūlau jūsų dėmesiui kelių tekstų rinkinį. Visuose šiuose tekstuose kalbama apie vieną ir tą patį epizodą. Kalbama panašiai, bet ir kartu labai skirtingai. Išvadas siūlau pasidaryti patiems.


    Viktoras Suvorovas „Pergalės šešėlis“. 5-9 psl.
    Leidykla „Mintis“, Vilnius, 2003

    Štai legendinis 1941 m. lapkričio 16 d. mūšis ties Dubosekovo geležinkelio pervaža. Mūsų buvo generolo majoro I.Panfilovo 316-osios šaulių divizijos 1075-ojo šaulių pulko ketvirtosios kuopos 28 kariai. Kareiviai ginkluoti tik šautuvais, granatomis ir buteliais su padegamuoju mišiniu. Neturi nei tankų, nei artilerijos. Vokiečių – 54 tankai, juos palaiko dvi dešimtys granatsvaidžių (vertėjo arba korektūros klaida, originale – minosvaidžių – diedo past.) bei artilerijos baterijų.

    Prieš mūšį politvadovas Dijevas ištaria žodžius, kurie apskriejo visą šalį: „Didelė Rusija, o trauktis nebėra kur – už mūsų Maskva!“ Didvyriai panfiloviečiai sunaikino daugybę tankų, visi žuvo, bet prie Maskvos nepraleido… Vakarų fronto vadas armijos generolas G.Žukovas kreipėsi su prašymu, tad SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Įsaku kiekvienam iš dvidešimt aštuonių karių po mirties būtų suteiktas Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas…

    Šio žygdarbio pavyzdžiu mes visi auklėti.
    Tačiau būta ir neaiškumų. 1941 m. lapkričio 27 d. „Krasnaja zvezda“ pranešė, kad 28 didvyriams vadovavo politvadovas Dijevas. Bet tame pačiame laikraštyje 1942 m. sausio 22 d. jau buvo rašoma, kad didvyrių grupei vadovavęs politvadovas Kločkovas. Bandymai sujungti du herojus į vieną davė priešingą rezultatą. Didvyris susidvejino. Į sovietinę istoriografiją jis pateko keturiais variantais: Dijevas, Kločkovas, Kločkovas-Dijevas ir Dijevas-Kločkovas.

    O jeigu žuvo visi, tai iš kur tapo šalyje žinomi herojiško politvadovo žodžiai?
    Būta ir kitų nesutapimų. Dar nuostabesnių.
    Po karo šiuo epizodu susidomėjo karinė prokuratūra. Iškilo įdomių smulkmenų, išties fantastiškų. Pirmiausia: už nugaros Maskva, bet trauktis vis dar buvę kur. 1075-asis pulkas to mūšio metu buvo išstumtas iš savo pozicijų. Už tai pulko vadas ir komisaras buvo pašalinti iš pareigų.

    Dar vienas momentas. Jeigu 2-ojo bataliono visa ketvirtoji kuopa paguldė galvas, bet priešo nepraleido, jeigu priešais 2-ojo bataliono tranšėjas degė dešimtys vokiečių tankų, tai bataliono vadas majoras Rešetnikovas privalėjo apie tai raportuoti. Bet jis kažkodėl taip nepadarė – tikriausiai nepastebėjo liepsnojančių vokiečių tankų. Nieko apie herojišką žygdarbį nepranešė nei 1075-ojo šaulių pulko vadas pulkininkas I.Koprovas, nei 316-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras I.Panfilovas, nei 16-osios armijos vadas generolas leitenantas K.Rokosovskis. Ypač įdomu, kad ir vokiečiai apie šį mūšį nieko nesužinojo. Štai ir iškilo klausimas: jeigu niekas iš fronto vadų nepranešė apie žygdarbį, tai kaip apie jį sužinojusi Maskva?

    Pirmasis apie tai parašė centrinis kariuomenės laikraštis „Krasnaja zvezda“. Laikraščio literatūrinis sekretorius A.Krivickis didvyrišką mūšį aprašė tarsi būtų jį stebėjęs. Bet ar buvo jis liudininkas? Karinėje prokuratūroje jis buvo mandagiai paklaustas: ar tikrai 1941 m. lapkričio 16 d. jis buvęs Dubosekovo pervažos rajone? Paaiškėjo: mūšio zonoje minėtasis draugas nebuvęs. Jeigu būtų ten atsidūręs, tai iš to pragaro gyvas nesugrįžtų. Per apklausą jis prisipažino, kad 1941 m. lapkričio mėnesį jis nebuvo išvykęs iš Maskvos. Apie žygdarbį sužinojęs iš korespondento V.Korotejevo, kuris tuomet lankėsi kariuomenėje. Tiesa, V.Korotejevas priekinių linijų link arčiau kaip iki 16-osios armijos štabo nužengti nerizikavo. Kaip tik tenai, užnugario štabe, šaunusis karo korespondentas ir nugirdęs gandą apie žygdarbį ir tarsi šarka ant uodegos nunešęs naujieną į savo mieląją redakciją.

    Tardymo metu buvo nustatyti ir šaltiniai tų skaičių, kuriais „Krasnaja zvezda“ nustebino pasaulį. Žygdarbis buvo kurpiamas taip. Laikraščio vyr. redaktorius D.Ortenbergas paklausė rašeivos Korotejevo, kiek didvyriškoje kuopoje buvę karių? Tasai atsakė: 30-40. Nusprendė: jų būta 30. Bet negalėjo visi tapti didvyriais? Negalėję. Juk pasitaiko ir neigiamų pavyzdžių. Antai ir Vyriausias kariuomenės vadas draugas Stalinas 1941 m. rugsėjo 18 d. įsakyme Nr. 308 reikalauja „geležine ranka pažaboti bailius ir panikuotojus“. Vadinasi, prieš mūšį du iškėlę rankas ir bėgę pasiduoti. Mūsiškiai, savaime aišku, čia pat juos sušaudę. Trumpai tariant, pažaboję geležine ranka. Taigi kiek didvyrių belikę? Teisingai, 28. Po to Ortenbergas pagalvojo, kad du išdavikai – per daug. Todėl vieną išdaviką išbraukė. O 28 didvyriai taip ir liko. O kiek gi buvo vokiečių tankų? Tarkim, po du kiekvienam didvyriui… vadinasi, tankų bus 56. Vyr. redaktorius, vėlgi pamąstęs, du tankus nubraukė. Taip būsią arčiau tiesos. Po dešimtmečių sunaikintų tankų skaičių sumažino net iki 18. Čia vėlgi – gryniausia matematika. Tiesiog 54 padalino iš trijų. Jeigu mūsų šaunieji žmonių sielų inžinieriai ir toliau taip drąsiai dalytų ir atiminėtų, galų gale būtų priartėję ir prie tiesos.

    Tardymo metu paaiškėdavo tokių dalykų, kad ir prisiminti nepatogu. Todėl karinė prokuratūra didelio triukšmo nekėlė. Rašeivas būtų galima nubausti. Būtų galima duoti per sprandą ir vyr. redaktoriui. Betgi panfiloviečių žygdarbis jau įrašytas į enciklopedijas bei vadovėlius, jau išrėžtas granite, jau aukso raidėmis įrašytas į karo istoriją kaip vienas ryškiausių jo epizodų. Be to, į šį reikalą įpainiotas pats Sovietų Sąjungos maršalas G.Žukovas. Rašeivos persistengė? Nieko baisaus. Juk visa Sovietų Sąjungos istorija taip pat prasimanyta. Jeigu ne Žukovas, tai 28 panfiloviečių žygdarbis būtų atsidūręs tarp tokių istorijų kaip kazokų Kozmos Kriučkovo žygdarbiai. Juk ir apie jį Pirmojo pasaulinio karo metu sklandę nuostabiausi pasakojimai, savo prasme ir dvasia labai artimi herojiškiems barono Miunhauzeno nuotykiams. Pasakodavę, kad Kozma Kriučkovas ant vienos ieties po septynetą vokiečių kareivių pamaudavęs. Tad ir 28 panfiloviečiai galėję tapti Kozmos Kriučkovo bendražygiais. Tokios istorijos nieko blogo nedarančios. Štai ir Aleksandras Tvardovskis juk parašė poemą apie tai, kaip rusų kareivis Vasilijus Tiorkinas išėjo rytą į lauką ir mato: veržiasi link jo tūkstantis vokiečių tankų! Rusų kareivis, savaime aišku, nepasimetė… Už linksmas nesąmones pamėgo fronto brolija Tvardovskį ir jo išgalvotą kareivį Vasilijų Tiorkiną, kuris išeidavo nugalėtoju bet kokioje pačioje neįtikinamiausioje situacijoje. Visi suprasdavo: tai menas, linksmi pokštai. Jis gi kiekviena proga pasigirdavęs: kur tik aš, ten ir pergalė. Bet kokia vokiečių ataka užstringanti, vos tik pasirodau aš! Mano vedami kariai žūsta, bet nepasiduoda! 1941 m. gruodžio mėnesį kažkuris iš pavaldinių perskaitė „Krasnaja zvezda“ pasakojimą apie fantastišką 28 panfiloviečių žygdarbį ir visa tai pranešė Žukovui. Žukovas pareikalavo sudaryti žuvusiųjų sąrašą, t.y. sąrašą tų, kurie galėję dalyvauti tame legendiniame mūšyje, ir pristatyti apdovanojimui. Visiems, kuriuos įtraukė į sąrašą, po mirties buvo suteikti garbingiausi vardai. Žukovas pirmasis suteikė oficialų statusą šiai nuostabiai istorijai. Po to, kai Aukščiausioji Taryba išleido įsaką, herojinis žygdarbis liovėsi buvęs žurnalistų plepalais, jis tapo realiu įvykiu. Nors ne visi, kurie atsidūrė sąraše, žuvo. Didvyrių sąraše buvo ir tokių, kurie savo noru perbėgo pas hitlerininkus ir tarnavo jiems ne tik kūnu, bet ir siela.

    Istorija apie 28 panfiloviečius suręsta taip prastai, kad nuolatos patraukdavo dėmesį tų tyrinėtojų, kurie įkyriai norėdavo sužinoti tiesą. Daug anksčiau dar prieš „perestroiką“ V.Kardinas žurnale „Novyj mir“ išnarstė po kaulelį nei šiokią, nei tokią istoriją. Po to sekė B.Sokolovas, V.Liulečnikas ir kiti. Dar vėliau prasidėjo publikacijų griūtis, ir taip šis epizodas prarado herojinio žygdarbio rangą.


    Sovietų Sąjungos Didžiojo tėvynės karo istorija. 1941 – 1945.
    Antras tomas. 260 – 261 psl.
    (iš rusų kalbos vertė diedas)

    Lapkričio 16 dieną 4-osios tankų grupės kariuomenė perėjo į puolimą prieš 16-ąją armiją Volokolamsko kryptyje. Čia jie sutiko įnirtingą pasipriešinimą. Tą pačią dieną 16-osios armijos dešiniojo sparno daliniai sudavė kontrasmūgį šiauriau Volokolamsko į vokiečių 3-osios ir 4-osios tankų grupių sandūrą.

    Apie 16-osios armijos ruože vykusių mūšių charakterį galima spręsti iš generolo majoro I.V.Panfilovo 316-osios šaulių divizijos, generolo majoro L.M.Dovatoro kavalerijos grupės, 1-osios gvardijos, 27, 28 ir 23-iosios tankų brigadų karių ir vadų didvyriškumo. Šie 16-osios armijos junginiai lapkričio 16-ąją atrėmė keletą įnirtingų priešo tankų atakų.

    316-osios divizijos 1075-ojo šaulių pulko tankų naikintojų grupė tą dieną prie Dubosekovo pralankos įvykdė savo nemirtingą žygdarbį. 28 didvyriams teko 50 priešo tankų smūgis. Priešininkas šiame ruože tikėjosi pralaužti mūsų gynybą, prasiveržti į Volokolamsko plentą ir judėti link Maskvos. Kaip pasakoja šio mūšio dalyvis G.M.Šemiakinas (1), lapkričio 16 dienos ryte pulko pozicijos buvo stipriai bombarduojamos iš oro. Dar neišsisklaidė bombų sprogimų dūmai, kaip link sovietinių karių apkasų pajudėjo fašistinių automatininkų grandinės. Bendra šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi ataka buvo atmušta. Tada priešininkas į mūšį metė 20 tankų ir naują automatininkų grupę. Tuo metu į tankų naikintojų apkasus prasibrovė kuopos politinis vadovas V.G.Kločkovas. „Ne taip ir baisu, – pasakė jis kariams, – mažiau nei po vieną tanką žmogui“. Granatomis, buteliais su degiu skysčiu ir prieštankinių šautuvų ugnimi narsūs panfiloviečiai pamušė 14 priešo tankų. Likę tankai pasuko atgal. Nespėjo kariai persirišti žaizdų, kai apkasų link pajudėjo dar 30 priešo tankų. Jėgų persvara buvo aiškiai priešo pusėje. Politinis vadovas Kločkovas kreipėsi į karius žodžiais, kurie vėliau tapo visų Maskvos gynėjų devizu: „Plati Rusija, bet trauktis nėra kur, už mūsų Maskva!“. Žiauriame mūšyje sovietiniai kariai vienas po kito išeidavo iš rikiuotės. Sunkiai sužeistas politinis vadovas su granatų ryšuliu metėsi po priešo tanku ir jį susprogdino. Keturias valandas tęsėsi šis legendinis mūšis. 18 tankų ir dešimtis kareivių čia prarado priešas, bet pralaužti gynybos jam nepavyko.

    1. Po karo tapo žinoma, kad penki iš 28 panfiloviečių liko gyvi (laikraštis «Сеыире-ченская правда», 1959 metų gegužės 9 diena).


    Generolas leitenantas E.A.Šilovskis „Vokiečių kariuomenės sutriuškinimas prie Maskvos“. Valstybinė politinės literatūros leidykla, Vilnius, 1947. 16-17 psl.

    Tarp didelio didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžių, kuriuos kovose dėl Maskvos parodė paskiri kovotojai, vadai, grupės ir ištisos dalys, ypač išsiskiria 28 gvardiečių-panfiloviečių žygis.

    Išbandyta kautynėse, užgrūdinta ir tvirtos dvasios 316-oji šaulių divizija (dabar 8-oji gvardijos) kovėsi su vokiečių pėstininkų daliniais ir tankais, pridengdama savo kairiojo sparno dalimis Volokolamsko plentą ir kelią į Įstrą bei Maskvą. Lapkričio mėn. 16 d. rytą priešininkas perėjo į puolimą, mėgindamas čia plentu prasiveržti Maskvos link. Kovotojų grupė, seržanto Dobrobabino vadovaujama, užėmė paslėptą poziciją Dubosekovo pralankos rajone (7 km į pietryčius nuo Volokolamsko). Netrukus viena fašistų pėstininkų kuopa, 20 tankų palaikoma, atakavo mūsų kovotojus.

    Sutikti netikėta ir tikslia gvardiečių ugnimi, vokiečiai sustojo, netekę iki 70 žmonių užmuštais ir keleto tankų. Įšalusiame apkase ties Dubosekovo pralanka kovotojai prisiekė vieni kitiems kautis su priešu iki paskutinio kraujo lašo. Jų tarpe buvo rusų, ukrainiečių, Talgaro kolektyvinio ūkio valstiečių, kazachų iš Alma-Atos. Jų krauju patvirtinta kariškoji draugystė tapo kovinės vienybės ir pakilusių prieš savo žūtbūtinį priešą mūsų šalies tautų nenutraukiamos draugystės įkūnijimu.

    Didvyrių buvo 28. Dvidešimt devintasis, kuris pasirodė esąs niekšas-bailys, buvo čia pat gvardiečių sunaikintas. Kautynės su tankais tęsėsi daugiau nei keturias valandas, ir fašistiniai tankai negalėjo pralaužti šaunių gynėjų gynybos. Dalis didvyrių buvo užmušta, kita – sunkiai sužeista. Bet niekas iš likusiųjų net nekrūptelėjo ir nesumišo. Į ataką puolė dar 30 tankų. Sunkioje, nelygioje kovoje vėl buvo pamušta 11 priešo tankų. Pas šauniuosius Maskvos gynėjus pasibaigė visi šaudmenys. Buvo panaudoti prieštankiniai šautuvai, buteliai su degalais, granatos. Politvadovas Kločkovas-Dijevas, prisikabinęs prie savęs granatų rištę ir jau būdamas sužeistas, puolė po tanku ir jį susprogdino.


    Versta iš Aleksandro Krivickio prisiminimų knygos „Neužmiršiu amžiais“ (Кривицкий Александр Юрьевич – „Не забуду вовек“). Originalus tekstas rusų kalba – http://militera.lib.ru/memo/russian/krivitsky_au/index.html . Vertė diedas

    * * *

    Persikėlus į „Pravdos“ patalpas redaktorius įteikė man keturias eilutes iš vienos Maskvą gynusios divizijos politinio skyriaus politinio pranešimo. Ten buvo pasakyta, kad grupė karių su politiniu vadovu Dijevu priešakyje atrėmė 50-ies tankų ataką. Nei karių vardų, nei tikslaus ruožo, kuriame vyko mūšis, – nieko nebuvo žinoma. Tik politinio vadovo pavardė, Dubosekovo pralankos paminėjimas ir pats faktas, jaudinantis, kaip grėsminga, galinga daina…

    Tuoj pat sėdau už stalo ir parašiau vedamąjį. Aš pavadinau jį „Dvidešimt aštuonių didvyrių priesakas“.
    Skaitytojas jį čia perskaitys visą. Negaliu pasakyti, kad jis gerai parašytas. Bet būtent jame – tegul padrikai ir neišsamiai – pirmą kartą papasakojau apie dvidešimt aštuonių didvyrių-panfiloviečių žygdarbį. Jis buvo išspausdintas lapkričio 28-ąją – dvidešimt dienų po mūšio.

    Taigi, vedamasis:
    „Rūsčiomis dienomis, kai sprendėsi Maskvos likimas, kai priešo spaudimas buvo itin stiprus, visas sostinę ginančių Raudonosios Armijos karių gyvenimo ir kovos tikslas buvo užtverti priešui kelią. Nė žingsnio atgal – štai aukščiausias mums visiems įstatymas. Pergalė arba mirtis – štai mūsų kovinis šūkis.

    Ir ten, kur šis šūkis tapo mūsų žmonių valia, ten, kur mūsų kariai pasiryžo iki paskutinio kraujo lašo ginti Maskvą, apginti savo pozicijas arba mirti, – ten vokiečiai nepraeis.

    Prieš keletą dienų prie Maskvos daugiau nei penkiasdešimt priešo tankų pajudėjo link dvidešimt devynių tarybinių gvardiečių iš Panfilovo divizijos užimamų pozicijų. Fašistų tankai judėjo link apkasų, kuriuose glaudėsi mūsų kariai.

    Pasipriešinimas atrodė beprotybė. Penkiasdešimt šarvuotų baidyklių prieš dvidešimt devynis žmones! Kokiame kare, kokiais laikais vyko toks nelygus mūšis! Bet tarybiniai kariai stojo į jį nesudrebėję. Jie neatsitraukė atgal. „Atgal mums kelio nėra“, – pasakė jie sau.

    Silpnos dvasios buvo tik vienas iš dvidešimt devynių. Kai vokiečiai, užtikrinti savo lengva pergale, sušuko „Pasiduokit!“ – tik vienas pakėlė rankas aukštyn. Tuoj pat nugriaudėjo salvė. Keletas gvardiečių iš anksto nesusitarę, vienu metu, be komandos iššovė į bailį ir išdaviką. Tai Tėvynė nubaudė bailį. Tai Raudonosios Armijos gvardiečiai nesvyruodami sunaikino vieną, norėjusį savo išdavyste mesti šešėlį ant likusių dvidešimt aštuonių narsuolių.

    Po to pasigirdo ramūs politinio vadovo Dijevo žodžiai: „Nė žingsnio atgal!“ Įsiliepsnojo nematytas mūšis. Iš prieštankinių šautuvų narsuoliai pamušinėjo tankus, mėtė į juos butelius su degiu skysčiu.

    Tuo metu saujelė didvyrių nebuvo vieniša. Virš jos pleveno didinga mūsų tautos, krūtine gynusios savo nepriklausomybę, praeitis. Su jais buvo šaunios rusų gvardijos pergalės, apie kurias feldmaršalas Saltykovas dar Septynmečio karo su prūsais metais pranešinėjo į Peterburgą: „Apie rusų gvardiečius galiu pasakyti, kad prieš juos niekas negali atsilaikyti, o jie patys, kaip liūtai, į savo žaizdas nekreipia dėmesio“. Su jais buvo Raudonosios Armijos šlovė ir garbė, jos kovinės vėliavos, kurios tomis minutėmis lyg apgaubė didvyrius. Su jais buvo didysis mūsų liaudies palaiminimas kovai su priešu.

    Narsuolių gretos vis retėjo, bet ir tą tragišką minutę, kai mirtis bandė užmerkti jų akis, jie iš paskutiniųjų jėgų suduodavo priešams smūgį. Jau aštuoniolika sumaitotų tankų nejudėdami sustingo mūšio lauke. Mūšis tęsėsi ilgiau nei keturias valandas, ir šarvuotas fašistų kumštis nesugebėjo prasiveržti per gvardiečių ginamą liniją. Bet štai baigėsi šaudmenys, išseko šoviniai prieštankinių šautuvų dėtuvėse. Neliko ir granatų.

    Fašistų mašinos priartėjo prie apkasų. Vokiečiai iššoko iš liukų, norėdami paimti gyvus likusius narsuolius ir su jais susidoroti. Bet ir vienas lauke karys, jei jis sovietinis karys! Politinis vadovas Dijevas surikiavo aplink save likusius draugus, ir vėl užvirė kruvina kova. Mūsų žmonės kovėsi atsimindami seną šūkį: „Gvardija žūsta, bet nepasiduoda!“. Ir padėjo jie savo galvas – visi dvidešimt aštuoni. Žuvo, bet priešo nepraleido! Atskubėjo mūsų pulkas, ir priešo tankų grupė buvo sustabdyta.

    Mes nežinome priešmirtinių didvyrių minčių, bet savo drąsa, savo bebaimiškumu jie paliko priesaką mums, gyviesiems. „Mes padėjome savo gyvybes ant Tėvynės altoriaus, – kalba jų balsas, ir garsiu, nenutylančiu aidu jis nuskrieja į sovietinių žmonių širdis. – Neliekite ašarų prie mūsų nejudančių kūnų. Sukandę dantis, būkite tvirti! Mes žinome, vardan ko ėjome į mirtį, mes atlikome savo kario pareigą, mes užtvėrėme kelią priešui. Eikite į mūšį su fašistais ir atminkite: pergalė arba mirtis! Kitos išeities jūs neturite, kaip neturėjome jos ir mes. Mes žuvome, bet mes nugalėjome!“

    Žuvę Tėvynės karo didvyriai – narsūs dvidešimt aštuoni gvardiečiai iš Panfilovo divizijos – paliko mums atkaklumą ir tvirtybę, ištvermę ir panieką mirčiai vardan pergalės prieš prakeiktą priešą. Mes įvykdysime šiuos priesakus iki galo. Mes apginsime Maskvą, sumušime hitlerinę Vokietiją, ir mūsų pergalės saulė amžiams nušvies sovietinių karių, kritusių kovos lauke, žygdarbius“.

    Kitos dienos rytą į redakciją paskambino Michailas Ivanovičius Kalininas ir pasakė:
    – Gaila mūsų žmonių – skauda širdį. Karo tiesa sunki, bet be tiesos dar sunkiau. Ką padarysi, jei kariauti, tai kariškai, kaip sakė Leninas. O tai, kad jūs keliate ant skydo didvyrius, – gerai. Reikėtų sužinoti jų vardus. Pasistenkite. Negalima, kad didvyriai liktų bevardžiais.

    Dieną redaktorius man pasakė, kad skambino Vyriausiosios politinės valdybos viršininkas ir pranešė: vedamojo turinys sudomino Staliną.
    Redakcijoje mes jautėme vieną: laikraštis rado mūsų gynybos simbolį.

    Tą patį vakarą aš išvykau į frontą. Jis buvo nuo redakcijos per keturiasdešimt penkias minutes važiuojant automobiliu. Diviziją, kurioje tarnavo dvidešimt aštuoni, aš radau performuojamą Nachabino mieste. Tai buvo panfiloviečių divizija. Jos vadą – generolą I.V.Panfilovą – aš žinojau anksčiau. Jis žuvo prieš man atvykstant. Štabo viršininkas pulkininkas Serebriakovas mane užtikrino, kad negirdėjo apie jokį politinį vadovą Dijevą. Divizijos komisaras Jegorovas taip pat negalėjo prisiminti tokios pavardės. Tuo tarpu tai buvo būtent ta divizija, kuri kovėsi prie politiniame pranešime minimos Dubosekovo pralankos. Bet Dijevo niekas nežinojo.
    Ką tai galėjo reikšti?

    Tiesa, divizija ką tik išėjo iš daugiadienių sunkių mūšių. Nuostoliai buvo dideli. Krauju užlietoje tų dienų baisioje karštinėje, užkimusioje nemigoje, beprotiškoje įtampoje, pakaitomis einant mirčiai ir papildymo priėmimui, žinoma, galėjo pasimesti kuopos politinio vadovo vardas. Bet juk kažkas turėjo jį žinoti.

    Dienos pabaigoje atsitiktinumas mane suvedė su kapitonu Gundilovičiumi iš Karpovo pulko. Dar nieko nežinodamas apie mano atvykimo tikslą ir vien tik išgirdęs klausimus apie Dijevą jis ramiai pasakė:
    – O kaip gi, Dijevas, Dijevas… Mano kuopos politinis vadovas. Tikroji jo pavardė Kločkovas, o Dijevu jį praminė vienas karys – ukrainietis, nuo žodžio „die“: girdi, mūsų politinis vadovas visada užsiėmęs, visada ką nors veikia (rus. действует), na, „die“, vienu žodžiu. Ach, Kločkovas, Kločkovas, didvyriškas vaikinas buvo! Jis su savo kariais prie Dubosekovo sustabdė pusšimtį tankų…


    Auksine Sovietų Sąjungos Didvyrio žvaigžde apdovanojamas vienas iš penkių panfiloviečių, kuriuos propaganda įrašė į žuvusiųjų sąrašus

    Versta iš rusų kalbos. Originalus tekstas – http://risk-inform.narod.ru/text/2004/11/legenda11.html . Vertė diedas

    ***

    Vis. slaptai.
    Egz. Nr. 1

    Pažyma-raportas
    „Apie 28 panfiloviečius“

    1947 metų lapkričio mėnesį Charkovo garnizono karinė prokuratūra areštavo ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn už Tėvynės išdavimą pilietį Dobrobabiną Ivaną Jevstafjevičių.

    Tyrimo medžiagoje nustatyta, kad, būdamas fronte, Dobrobabinas savavališkai pasidavė vokiečiams į nelaisvę ir 1942 metų pavasarį įstojo pas juos į tarnybą. Tarnavo vokiečių okupuoto Charkovo srities Valkovo rajono Perekopo kaimo policijos viršininku. 1943 metų pavasarį, išvadavus šį rajoną nuo vokiečių, Dobrobabinas, kaip išdavikas, sovietinių organų buvo areštuotas, bet iš suėmimo vietos pabėgo, vėl perėjo pas vokiečius ir vėl įsitaisė į darbą vokiečių policijoje, tęsdamas aktyvią išdavikišką veiklą, sovietinių piliečių areštus ir betarpiškai vykdydamas priverstinį jaunimo išsiuntimą į katorgos darbus Vokietijoje.

    Dobrobabino kaltė visiškai nustatyta ir jis pats prisipažino padaręs nusikaltimus. Arešto metu pas Dobrobabiną buvo rasta knyga apie „28 didvyrius-panfiloviečius“ ir paaiškėjo, kad jis yra vienas iš pagrindinių šio didvyriško mūšio dalyvių, už tai jam ir suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.

    Dobrobabino tardymo metu nustatyta, kad Dubosekovo rajone jis tikrai buvo lengvai sužeistas ir vokiečių paimtas į nelaisvę, bet jokių žygdarbių neatliko, ir viskas, kas apie jį parašyta knygoje apie didvyrius-panfiloviečius, neatitinka tikrovės.

    Toliau buvo nustatyta, kad be Dobrobabino gyvi liko Vasiljevas Ilarionas Romanovičius, Šemiakinas Grigorijus Melentjevičius, Šadrinas Ivanas Demidovičius ir Kužebergenovas Danilas Aleksandrovičius, kurie taip pat yra 28 panfiloviečių, žuvusių kovoje su vokiečių tankais, sąraše. Todėl iškilo būtinybė ištirti ir pačias 28 gvardiečių iš Panfilovo vardo divizijos mūšio, vykusio 1941 metų lapkričio 16 dieną ties Dubosekovo pralanka, aplinkybes.

    Tyrimas nustatė:
    Pirmą kartą pranešimas apie gvardiečių iš Panfilovo divizijos mūšį pasirodė laikraštyje „Krasnaja zvezda“ 1941 metų lapkričio 27 dieną.

    Karinio korespondento Korotejevo apybraižoje aprašomas didvyriškas gvardiečių iš Panfilovo vardo divizijos mūšis su priešininko tankais. Kaip antai, pranešama apie politvadovo Dijevo vadovaujamos N-ojo pulko 5-osios kuopos mūšį su vokiečių tankais, kurio metu buvo sunaikinta 18 priešininko tankų. Apie mūšio dalyvius sakoma, kad „žuvo visi iki vieno, bet priešo nepraleido“.

    Lapkričio 28 dieną „Krasnaja zvezda“ buvo išspausdintas vedamasis „28 žuvusių didvyrių priesakas“. Šiame straipsnyje nurodoma, kad su priešininko tankais kovėsi 29 panfiloviečiai.
    ”Virš penkiasdešimt priešo tankų pajudėjo link dvidešimt devynių sovietinių gvardiečių iš Panfilovo vardo divizijos užimamų pozicijų… Silpnos dvasios buvo tik vienas iš dvidešimt devynių… tik vienas pakėlė rankas aukštyn… keletas gvardiečių vienu metu, nesusitarę, be komandos, iššovė į bailį ir išdaviką…“

    Toliau vedamajame kalbama, kad likę 28 gvardiečiai sunaikino 18 priešininko tankų ir… „padėjo savo galvas – visi dvidešimt aštuoni. Žuvo, bet priešo nepraleido“
    Vedamąjį parašė „Krasnaja zvezda“ literatūrinis sekretorius Krivickis. Kovojusių ir žuvusių gvardiečių pavardžių kaip pirmame, taip ir antrame straipsnyje nebuvo nurodyta.

    1942 metais, sausio 22 dienos „Krasnaja zvezda“ numeryje, Krivickis patalpino apybraižą „Apie 28 žuvusius didvyrius“, kuriame smulkiai parašė apie 28 panfiloviečių žygdarbį. Šioje apybraižoje Krivickis užtikrintai, kaip matęs pats arba girdėjęs mūšio dalyvių pasakojimus, rašo apie 28 gvardiečių asmeninius pergyvenimus ir poelgius, pirmą kartą nurodydamas jų pavardes:
    “Tegul armija ir šalis pagaliau išgirsta jų garbingus vardus. Apkase buvo: Kločkovas Vasilijus Georgijevičius, Dobrobabinas Ivanas Jevstafjevičius, Šepetkovas Ivanas Aleksejevičius, Kriučkovas Abramas Ivanovičius, Mitinas Gavrilas Stepanovičius, Kasajevas Alikbajus, Petrenko Grigorijus Aleksejevičius, Jasibulatovas Narsutbajus, Kaleinikovas Dmitrijus Mitrofanovičius, Natarovas Ivanas Moisejevičius, Šemiakinas Grigorijus Michailovičius, Dutovas Piotras Danilovičius, Mitčenko Nikolajus, Šapokovas Dušankulas, Konkinas Grigorijus Jefimovičius, Šadrinas Ivanas Demidovičius, Moskalenko Nikolajus, Jemcovas Piotras Kuzmičius, Kužebergenovas Danilas Aleksandrovičius, Timofejevas Dmitrijus Fomičius, Trofimovas Nikolajus Ignatjevičius, Bondarenko Jakovas Aleksandrovičius, Vasiljevas Larionas Romanovičius, Bolotovas Nikolajus, Bezrodnas Grigorijus. Sengirbajevas Mustafa, Maksimovas Nikolajus, Ananjevas Nikolajus…“

    Toliau Krivickis sustoja prie 28 panfiloviečių žūties aplinkybių:
    „…Mūšis tęsėsi ilgiau nei keturias valandas. Jau keturiolika tankų nejudėdami sustingo mūšio lauke. Jau žuvo seržantas Dobrobabinas, žuvo karys Šemiakinas…, negyvi Konkinas, Šadrinas, Timofejevas ir Trofimovas… Degančiomis akimis Kločkovas pažiūrėjo į draugus – „Trisdešimt tankų, draugai, – pasakė jis kovotojams, – tikriausiai visiems teks mirti. Plati Rusija, o trauktis nėra kur. Už mūsų Maskva–… Tiesiai prieš priešo kulkosvaidžio vamzdį, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, eina Kužebergenovas ir krinta negyvas…“

    Visos apybraižos ir pasakojimai, eilės ir poemos apie 28 panfiloviečius, vėliau pasirodę spaudoje, parašyti arba Krivickio, arba jam dalyvaujant ir įvairiais variantais atkartoja jo apybraižą „Apie 28 kritusius didvyrius“.

    Poetas N.Tichonovas 1942 metų kovą parašė poemą „Žodis apie 28 gvardiečius“, kurioje jis, apdainuodamas 28 panfiloviečių žygdarbį, ypatingai kalba apie Kužebergenovą Danilą:

    Sargyboje stovi prie Maskvos
    Kužebergenovas Danilas,
    Negailėsiu aš savo galvos
    Kovosiu kol jėgos apleis!…

    Apklausiamas apie medžiagą, pasitarnavusią poemos parašymui, N.Tichonovas parodė:
    „Iš esmės, kaip poemos parašymo medžiaga pasitarnavo Krivickio straipsnis, iš kurio aš paėmiau poemoje minimas pavardes. Kitos medžiagos aš neturėjau… Apskritai viskas, kas parašyta apie 28 didvyrius-panfiloviečius, remiasi Krivickiu arba parašyta pagal jo medžiagą.“

    1942 metų balandį, po to kai visuose kariniuose daliniuose iš laikraščių tapo žinoma apie 28 gvardiečių iš Panfilovo divizijos žygdarbį, Vakarų fronto vadovybės iniciatyva Gynybos liaudies komisarui buvo pateiktas tarpininkavimas dėl suteikimo jiems Sovietų Sąjungos Didvyrių vardų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1942 metų liepos 21 dienos nutarimu visiems 28 gvardiečiams, paminėtiems Krivickio apybraižoje, po mirties buvo suteikti Sovietų Sąjungos Didvyrio vardai.

    1942 metų gegužę Vakarų fronto Ypatingasis skyrius už savanorišką pasidavimą vokiečiams areštavo gvardijos 8-osios Panfilovo vardo šaulių divizijos 1075 šaulių pulko 2-ojo bataliono 4-os kuopos raudonarmietį Kužebergenovą Danilą Aleksandrovičių, kuris per pirmas apklausas parodė, kad jis yra tas pats Kužebergenovas Danilas Aleksandrovičius, kuris laikomas vienu iš žuvusiųjų 28 didvyrių-panfiloviečių.

    Tolimesniuose parodymuose Kužebergenovas prisipažino, kad jis nedalyvavo mūšyje prie Dubosekovo, o savo parodymus davė remdamasis laikraščių pranešimais, kuriuose apie jį rašė kaip apie vieną iš 28 didvyrių-panfiloviečių dalyvavusių mūšyje su vokiečių tankais.

    Remdamasis Kužebergenovo parodymais ir tyrimo medžiaga, 1075 šaulių pulko vadas pulkininkas Kaprovas Gynybos Liaudies Komisariato Vyriausiosios kadrų valdybos apdovanojimų skyriui raportu pranešė apie klaidingą įtraukimą į 28 gvardiečių, žuvusių kovoje su vokiečių tankais, sąrašą Kužebergenovą Danilą ir prašė vietoj jo apdovanoti Kužebergenovą Askarą, būk tai žuvusį šioje kovoje. Tačiau 4-os ir 5-os kuopų sąrašuose Kužebergenovo Askaro nėra.

    1942 metų rugpjūtį Kalinino fronto karinė prokuratūra tikrino Vasiljevą Ilarioną Romanovičių, Šemiakiną Grigorijų Melentjevičių ir Šadriną Ivaną Demidovičių, kurie pretendavo gauti apdovanojimus ir Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą kaip didvyriško 28 gvardiečių-panfiloviečių mūšio su vokiečių tankais dalyviai. Tuo pat metu patikrinimą apie šį mūšį vykdė Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos Vyriausiosios politinės valdybos (GlavPURKKA) 4-ojo skyriaus vyresnysis instruktorius vyresnysis bataliono komisaras Mininas, kuris 1942 metų rugpjūtį pranešė GlavPURKKA Organizacinio inspektorių skyriaus viršininkui divizijos komisarui drg. Proninui:
    „1075 šaulių pulko 4-a kuopa, kurioje gimė 28 didvyriai-panfiloviečiai, užėmė Nelidovo-Dubosekovo-Petelino gynybą.
    1941 metų lapkričio 16 dieną priešininkas, aplenkdamas mūsų dalinių puolimą, apie 8 valandą ryto didelėmis tankų ir pėstininkų pajėgomis perėjo į puolimą.
    Mūšių metu, atakuojamas gausesnių priešininko pajėgų, 1075 šaulių pulkas patyrė didelių nuostolių ir atsitraukė į naują gynybinį ruožą.
    Už šį pulko atsitraukimą pulko vadas Kaprovas ir karinis komisaras Muchomedjarovas buvo nušalinti nuo užimamų pareigų ir atstatyti į jas po to, kai divizija buvo atitraukta iš mūšių ir ilsėjosi bei buvo papildomai komplektuojama.
    Apie 28 žygdarbį nei mūšių metu, nei iš karto po mūšio niekas nežinojo ir tarp masių jis nebuvo populiarinimas.
    Legenda apie 28 didvyriškai kovojusius ir žuvusius didvyrius prasidėjo O.Ognevo straipsniu („Kazachstanskaja pravda“, 1942.04.02), o po to Krivickio ir kitų straipsniais.“

    Per vietinių gyventojų apklausą išsiaiškinta, kad Panfilovo vardo divizijos mūšiai su vokiečių tankais vyko 1941 metų lapkričio mėnesį Maskvos srities Nelidovo apylinkės tarybos teritorijoje.
    Savo paaiškinime Nelidovo apylinkės tarybos pirmininkė Smirnova pasakojo:
    „Panfilovo divizijos mūšis ties mūsų Nelidovo kaimu ir Dubosekovo pralanka vyko 1941 metų lapkričio 16 dieną. Šio mūšio metu visi mūsų gyventojai, tarp jų ir aš, slėpėsi slėptuvėse… Į mūsų kaimo ir Dubosekovo rajoną vokiečiai įėjo 1941 metų lapkričio 16 dieną ir buvo Raudonosios Armijos išmušti 1941 metų gruodžio 20 dieną. Tuo metu labai pustė, taip tęsėsi iki 1942 metų vasario, todėl iš laukų žuvusiųjų nerinkome ir nelaidojome.
    …Pirmosiomis 1942 metų vasario dienomis mūšio lauke mes radome tik tris palaikus, kuriuos ir palaidojome broliškame kape mūsų kaimo pakraštyje. O jau vėliau, 1942 metų kovą, kariniai daliniai į brolišką kapą perkėlė dar trijų žuvusiųjų palaikus, tame skaičiuje ir karių atpažinto politvadovo Kločkovo. Taigi broliškame didvyrių-panfiloviečių kape, kuris yra mūsų Nelidovo kaimo pakraštyje, palaidoti 6 Sovietinės Armijos karių palaikai. Daugiau palaikų Nelidovo apylinkės tarybos teritorijoje nerasta“.

    Maždaug tą patį pasakojo ir kiti Nelidovo kaimo gyventojai, kad antrą dieną po mūšio jie matė likusius gyvus gvardiečius Vasiljevą ir Dobrobabiną.

    Tokiu būdu, reikia laikyti nustatytu, kad pirmą kartą pranešimai apie 28 didvyrius-panfiloviečius pasirodė laikraštyje „Krasnaja zvezda“ 1941 metų lapkritį ir šių pranešimų autoriais buvo fronto korespondentas Korotejevas ir laikraščio literatūrinis sekretorius Krivickis.

    Apie savo korespondenciją, paskelbtą laikraštyje „Krasnaja zvezda“ 1941 metų lapkričio 27 dieną Korotejevas parodė:
    „Maždaug 1941 metų lapkričio 23-24 dienomis aš kartu su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentu Černyševu buvau 16-osios armijos štabe… Išeidami iš armijos štabo mes sutikome 8-osios panfiloviškosios divizijos komisarą Jegorovą, kuris papasakojo apie ypač sunkią padėtį fronte ir pranešė, kad mūsų žmonės didvyriškai kaunasi visuose ruožuose. Konkrečiai Jegorovas nurodė kaip pavyzdį didvyrišką vienos kuopos mūšį su vokiečių tankais, kurios užimamą liniją puolė 54 tankai, ir kuopa juos sulaikė, dalį jų sunaikindama. Jegorovas pats nedalyvavo mūšyje, o perpasakojo pulko komisaro žodžius, kuris taip pat nedalyvavo mūšyje su vokiečių tankais… Jegorovas rekomendavo parašyti laikraštyje apie didvyrišką kuopos mūšį su priešininko tankais, prieš tai susipažinus su iš pulko gautu politiniu pranešimu…
    Politiniame pranešime kalbama apie penktos kuopos mūšį su priešininko tankais ir apie tai, kad kuopa stovėjo „mirtinai“ – žuvo, bet nesitraukė, ir tik du pasirodė esantys išdavikai, pakėlė rankas, kad pasiduotų vokiečiams, bet jie buvo sunaikinti mūsų karių. Pranešime nekalbama apie kuopos karių kiekį ir neminimos pavardės. Tai mes nenustatėme ir pokalbio su pulko vadu metu. Prasiskverbti į pulką buvo neįmanoma ir Jegorovas mums nepatarė bandyti patekti į pulką.
    Atvykęs į Maskvą aš pranešiau laikraščio „Krasnaja zvezda“ redaktoriui Ortenbergui apie padėtį, papasakojau apie kuopos mūšį su priešininko tankais. Ortenbergas manęs paklausė, kiek gi buvo žmonių kuopoje. Aš jam atsakiau, kad kuopa, matomai, buvo nepilnos sudėties, maždaug 30-40 žmonių; aš taip pat pasakiau, kad iš šių žmonių du pasirodė esantys išdavikai… Aš nežinojau, kad ruošiamas vedamasis šia tema, bet Ortenbergas mane dar kartą iškvietė ir klausė, kiek žmonių buvo kuopoje. Aš jam atsakiau, kad maždaug 30. Tokiu būdu ir atsirado 28 kovojusių skaičius, nes iš 30 du pasirodė išdavikai. Ortenbergas kalbėjo, kad apie du išdavikus rašyti negalima, ir , matomai, su kai kuo pasitaręs, nutarė vedamajame parašyti tik apie vieną išdaviką.
    1941 metų lapkričio 27 dienos laikraštyje buvo atspausdinta mano trumpa korespondencija, o lapkričio 28 dieną „Krasnaja zvezda“ buvo atspausdintas vedamasis „28 kritusių didvyrių priesakas“, parašytas Krivickio.“

    Apklausiamas šioje byloje Krivickis parodė, kad kai „Krasnaja zvezda“ redaktorius Ortenbergas pasiūlė jam parašyti vedamąjį, patalpintą 1941 metų lapkričio 28 dienos laikraštyje, tai pats Ortenbergas pasakė su priešo tankais kovojusių didvyrių-panfiloviečių skaičių – 28.

    Iš kur Ortenbergas paėmė šį skaičių, Krivickis nežino ir tik pokalbių su Ortenbergu pagrindu jis parašė vedamąjį, pavadindamas jį „28 kritusių didvyrių priesakas“. Kai tapo žinoma, kad vieta, kur vyko mūšiai, išvaduota nuo vokiečių, Krivickis Ortenbergo pavedimu išvažiavo į Dubosekovo pralanką. Kartu su pulko vadu Kaprovu, komisaru Muchamedjarovu ir 4 kuopos vadu Gundilovičiumi Krivickis išvyko į mūšio vietą, kur po sniegu rado trijų mūsų karių palaikus. Tačiau į Krivickio klausimą apie kritusių didvyrių pavardes Kaprovas atsakyti negalėjo:
    Kaprovas man pavardžių neišvardijo, o pavedė tai padaryti Muchamedjarovui ir Gundilovičiui, kurie sudarė sąrašą, paėmę žinias iš kažkokio žiniaraščio ar sąrašo.
    Tokiu būdu aš gavau sąrašą 28 panfiloviečių
    , kritusių mūšyje su vokiečių tankais prie Dubosekovo pralankos. Atvažiavęs į Maskvą laikraščiui parašiau „rūsį“
    (rūsys – laikraštininkų žargonu platus, nuo ketvirčio iki trečdalio puslapio dydžio straipsnis, talpinamas puslapio apatinėje dalyje – vert past.) „Apie 28 kritusius didvyrius“; „rūsys“ buvo nusiųstas patvirtinimui į politinę valdybą. Politinėje valdyboje kalbant su drg. Krapivinu jis domėjosi, iš kur aš paėmiau politinio vadovo Kločkovo žodžius, parašytus mano „rūsyje“: „Plati Rusija, bet trauktis nėra kur – už mūsų Maskva“, – aš jam atsakiau, kad tai išsigalvojau aš pats.
    „Rūsys“ buvo patalpintas 1942 metų sausio 22 dienos „Krasnaja zvezda“. Čia aš panaudojau Gundilovičiaus, Kaprovo, Muchamedjarovo, Jegorovo pasakojimus. Gi dalis 28 didvyrių jausmų ir veiksmų – tai mano literatūrinė išmonė. Nė su vienu sužeistu ar likusiu gyvu gvardiečiu nekalbėjau. Iš vietinių aš kalbėjau tik su 14-15 metų berniuku, kuris man parodė kapą, kuriame palaidotas Kločkovas.
    …1943 metais man iš divizijos, kurioje tarnavo ir kovojo 28 didvyriai-panfiloviečiai, atsiuntė raštą apie suteiktą man gvardiečio vardą. Divizijoje iš viso buvau tris ar keturis kartus.“

    Generolas-majoras Ortenbergas, iš esmės patvirtindamas Korotejevo ir Krivickio parodymus, paaiškino:
    „Klausimas apie sovietinių karių tvirtumą tuo periodu įgavo ypatingą reikšmę.
    Šūkis „Mirtis arba pergalė“, ypatingai kovoje su priešo tankais, buvo lemiamas šūkis. Panfiloviečių žygdarbis ir buvo tokio tvirtumo pavyzdžiu.
    Tuo remdamasis, aš pasiūliau Krivickiui parašyti vedamąjį straipsnį apie panfiloviečių didvyriškumą, kuris ir buvo išspausdintas 1941 metų lapkričio 28 dienos laikraštyje. Kaip pranešė korespondentas, kuopoje buvo 30 panfiloviečių, bet du iš jų bandė pasiduoti vokiečiams į nelaisvę. Manydamas, kad politiškai netikslinga parodyti iš karto du išdavikus, vedamajame straipsnyje palikau tik vieną; kaip žinoma, su juo kariai susidorojo. Todėl vedamasis ir buvo pavadintas „28 žuvusių didvyrių priesakas.“

    Pavardes didvyrių sąrašui Krivickio reikalavimu jam davė kuopos vadas Gundilovičius.
    Jis žuvo mūšyje 1942 metų balandžio mėnesį, todėl nėra galimybių patikrinti, kuo remdamasis jis davė sąrašą.

    Buvęs 1075 šaulių pulko vadas Ilja Vasiljevičius Kaprovas, apklausiamas apie 28 gvardiečių iš Panfilovo divizijos mūšio prie Dubosekovo pralankos aplinkybes ir apie jų pristatymo apdovanojimui aplinkybes, parodė:
    …Jokio 28 panfiloviečių mūšio su vokiečių tankais prie Dubosekovo pralankos 1941 metų lapkričio 16 dieną nebuvo – tai grynas išsigalvojimas. Tą dieną prie Dubosekovo pralankos 2-ojo bataliono sudėtyje su vokiečių tankais kovėsi 4-oji kuopa, ir tikrai kovėsi didvyriškai. Kuopoje žuvo virš 100 žmonių, o ne 28, kaip kad apie tai rašė laikraščiai. Tuo laikotarpiu niekas iš korespondentų į mane nesikreipė; niekam niekada nekalbėjau apie 28 panfiloviečių mūšį, o ir negalėjau kalbėti, nes tokio mūšio nebuvo. Jokio politinio pranešimo dėl šios priežasties nerašiau. Aš nežinau, kokios medžiagos pagrindu laikraščiuose, tame skaičiuje ir „Krasnaja zvezda“, buvo rašoma apie 28 gvardiečių iš Panfilovo vardo divizijos mūšį.
    1941 metų gruodžio pabaigoje, kai divizija buvo atitraukta formavimui, pas mane į pulką atvyko „Krasnaja zvezda“ korespondentas Krivickis kartu su divizijos politinio skyriaus atstovais Gluško ir Jegorovu. Čia aš pirmą kartą išgirdau apie 28 gvardiečius-panfiloviečius. Pokalbio metu Krivickis pareiškė, kad reikia, jog būtų 28 didvyriai-panfiloviečiai, kurie kovojo su vokiečių tankais. Aš jam pareiškiau, kad su vokiečių tankais kovėsi visas pulkas ir ypatingai 2-ojo bataliono 4-oji kuopa, bet apie 28 gvardiečių mūšį man nieko nėra žinoma… Pavardes Krivickiui iš atminties davė kapitonas Gundilovičius, kuris kalbėjosi su jais ta tema, pulke apie 28 panfiloviečių mūšį jokių dokumentų nebuvo ir būti negalėjo. Manęs pavardžių niekas neklausė.
    Dėl to, po ilgo pavardžių tikslinimo, tiktai 1942 metų balandžio mėnesį iš divizijos štabo į pulką atsiuntė pasirašyti jau parengtus apdovanojimo lapus ir bendrą 28 gvardiečių sąrašą. Aš pasirašiau šiuose lapuose dėl Sovietų Sąjungos didvyrio vardo suteikimo 28 gvardiečiams. Kas buvo sąrašo sudarymo ir apdovanojimo lapų 28 gvardiečiams iniciatorius – aš nežinau“.

    Tokiu būdu, tyrimo medžiagoje nustatyta, kad spaudoje nušviestas 28 gvardiečių-panfiloviečių žygdarbis yra korespondento Korotejevo, „Krasnaja zvezda“ redaktoriaus Ortenbergo ir ypatingai literatūrinio sekretoriaus Krivickio prasimanymas. Šį prasimanymą savo kūriniuose pakartojo rašytojai N.Tichonovas, V.Stavskis, N.Kuznecovas, A.Bekas, V.Lipko, M.Svetlovas ir kiti ir jis buvo plačiai populiarinimas Sovietų Sąjungos gyventojų tarpe.

    28 panfiloviečių atminimas įamžintas pastatant paminklą Maskvos srityje esančiame Nelidovo kaime. Almatos kultūros ir poilsio parke pastatytas marmurinis obeliskas su memorialine lenta; jų vardais pavadintas Federacijos parkas ir keletas respublikos sostinės gatvių. 28 panfiloviečių vardai suteikti daugeliui Sovietų Sąjungos mokyklų, įmonių ir kolūkių.

    SSRS ginkluotojų pajėgų vyriausiasis prokuroras
    justicijos generolas-leitenantas

    N.Afanasjevas.
    1948 metų gegužės 10 diena


    Generolo majoro I.Panfilovo 316-osios šaulių divizijos gynybiniai veiksmai 1941 metų lapkritį. Žemėlapis paimtas iš http://rkkaww2.armchairgeneral.com/
    (Paspauskite žemėlapį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Gunas | Rgp 22, 10:17 |
      Komentarai: 11

      Žurnalistinė antis taip sakant… Muilo burbulas. Bet pamėgink eiliniam rusui tai pasakyti Prikurta tiek mitų, kad jų pagrindu jau sukurta ištisa „paralelinė“ konjunktūrinė oficiali Rusijos istorija…

      Arvydas | Rgp 22, 10:41 |
      Komentarai: 129

      aš pats nebandžiau to sakyti, bet esu skaitęs rusiškuose forumuose tokius bandymus sakyti. Atsakymas būna maždaug toks – taip, tai legenda, bet ko jūs norite, karo metu reikėjo tokių legendų, kad pakelti karių dvasią ir t.t. ir pan. Bet apsisukus vėl tvirtinima – buvo 28, buvo politrukas, buvo paskutinė frazė…
      Visose šalyse patriotinės legendos labai gajos ir prisiliesti prie jų – tabu.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Gunas | Rgp 23, 11:27 |
      Komentarai: 11

      Bet kai už legendas duodami Didvyrio vardai… Ko jie tada tampa verti? Reiktų rusams įsteigti Vasilijaus Tiorkino vardo apdovanojimą- už geriausią legendą
      [ taisyta Rgp 23, 15:13 ]

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.