Generolas Vlasovas

Generolas Vlasovas

    Žurnalą galima įsigyti spaudos kioskuose!

    Žurnalą galima įsigyti spaudos kioskuose!

    Ar gali taip būti, kad Rusijos pilietinis karas (1918–1920) užsitęsė daug ilgiau, negu mes manome, ir pasibaigė visai ne taip, kaip mums atrodo? Pamėginkime atskleisti vieną Antrojo pasaulinio karo paslaptį. Turiu omeny generolą Andrejų Vlasovą (1901–1946) ir jo armiją – vlasovininkus, vlasovcus.

    Legendų apie Andrejų Vlasovą daug: kad su visa savo armija (ar divizija) pasidavė vokiečiams, atidengė frontą ir dėl jo Maskva tik per plauką nebuvo užimta; kad vlasovininkai paskui narsiai kovėsi prieš sovietus. Girdėjau net folklorinį pasakojimą – jeigu gerai įkrėsdavo Raudonajai armijai, po mūšio neva džiaugdavęsi: „Tai davėm saviškiams į kailį!“ O jeigu patys būdavo sumušti, irgi neliūdėdavo: „Gerai mūsiškiai mums įkrėtė!“ Sąmojis kvailokas, bet atspindi padėties dviprasmiškumą.
    Iš tikrųjų šis rusų generolas jokios divizijos hitlerininkams neatidavė ir jokio fronto neapnuogino.

    Andrejus Vlasovas gimė Lomakino kaime Žemutinio Naugardo gubernijoje. Buvo įstojęs į stačiatikių šventikų seminariją. Tai netrukdė vėlesnei karjerai, juk Stalinas irgi buvęs seminaristas. Po bolševikų perversmo – Spalio revoliucijos – Vlasovas užsirašė į Raudonąją armiją, kariavo Ukrainoje, Kryme, Kaukaze. Galbūt kovėsi neblogai, nes sparčiai kilo tarnybos laiptais. Jį pažinoję pasakojo, jog buvo simpatiškas, patrauklus žmogus.
    1930-aisiais įstojo į komunistų partiją ir buvo išsiųstas į Kiniją, nacionalistinės Čan Kai Ši (Kinijos politinis ir karinis veikėjas, 1887–1975) armijos, kovojusios su japonais, patarėju. Už šią tarnybą apdovanotas Kinijos Auksinio drakono ordinu. Kai sugrįžo į Sovietų Sąjungą, gavo įsakymą perorganizuoti 99-ąją Šaulių diviziją. Tą darbą atliko labai gerai. Buvo tik 36 metų, kuomet Stalinas suteikė jam generolo laipsnį. Na… Dėl nuolatinių represijų Raudonojoje armijoje atsirado daug laisvų postų. Ar Vlasovas tarnyboje kilo būtent dėl to, ar kad įskųsdavo savo kolegas, šito jau niekada nesužinosime.

    Hitlerininkams užpuolus Sovietų Sąjungą, Vlasovas organizavo gynybą, daug prisidėjo stabdant vokiečius prie Maskvos. Už tai apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu (nors tuo metu Raudonoji armija patyrė daugybę smūgių ir Stalino įsakymu ordinai bei medaliai dalijami nebuvo), o vėliau net gavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardą ir Auksinę žvaigždę. Pagrindinis šalies laikraštis „Pravda“ paskelbė karvedžių, tarp kurių buvo ir Vlasovas, nuotraukas su antrašte: „Maskvos gynėjai.“
    Po pasižymėjimo Maskvos mūšyje Vlasovas paskirtas vadovauti pasiruošimams Kijevo gynybai. Per kelias savaites buvo iškasti apkasai ir prieštankiniai grioviai, pastatyti gelžbetoniniai bunkeriai. Tačiau prie Kijevo priartėję vokiečiai nė nesiruošė pulti apkasų, mat tokie veiksmai būtų prieštaravę generolo Hainco Guderiano (Heinz Wilhelm Guderian) sukurtam bitzkrygo, žaibiško karo, planui. 1941 metų rugpjūtį hitlerininkai su savo šarvuočių daliniais apėjo miestą ir pradėjo jį supti. Aukšti vadai Kremliuje ir Vlasovas Kijeve bandė įrodyti Stalinui, kad artėja katastrofa, kad reikia išsaugoti karius, o ne žemės gabalą ar miestą. Bet Stalinas užsispyrė: „Ginti iki paskutinio kraujo lašo.“
    Hitlerininkai apsupo Raudonosios armijos Kijevo grupuotę, ir užvirė garsusis Kijevo „katilas“. Galų gale, gerokai pavėluotai, iš Maskvos atėjo įsakymas trauktis. Beveik visi mūšiuose dalyvavę kariai žuvo arba pateko į nelaisvę.

    Kas apkaltintas dėl pralaimėjimo? Ogi tie kareiviai ir karininkai, kurie liko „katile“ ir neturėdami maisto, šaudmenų, nuolatos aviacijos daužomi, buvo priversti pasiduoti. Beje, tame karo etape sovietų kariai gan noriai pasiduodavo į nelaisvę.
    „Katilo“ sienos nebuvo labai sandarios, ir generolui Vlasovui pavyko laiku iš jo ištrūkti. Kijevo tragedija jam tapo rimta pamoka – savo kailiu patyrė, kaip prastai paruošta ir vadovaujama yra Raudonoji armija. Galimas dalykas, kad Stalinas irgi suprato buvęs neteisus, nors niekada to nepripažindavo. 1942 metų gegužę Vlasovą jis paskyrė vadovauti didžiulei kariuomenės grupuotei, pavadintai Antrąja smogiamąja armija, privalėjusiai sulaužyti vokiečių frontą, geležiniu blokados žiedu apsupusį Leningradą, ir rusų kariuomenei atidaryti kelią į tą antrąjį pagal svarbą sovietų miestą.

    Tačiau Antrosios smogiamosios armijos ir generolo Vlasovo žygis baigėsi nesėkme – 1942-ųjų birželį jo vadovaujami daliniai buvo apsupti ir sunaikinti. Pavaldiniai siūlė savo vadui sėsti į lėktuvą ir bėgti (lėktuvą buvo paruošę), bet generolas atsisakė. Jis liko vokiečių užimtoje teritorijoje ir pasislėpė pas vieną kolūkietį. Slapstytis teko neilgai – po dešimties dienų žmogelis savo svečią išdavė hitlerininkams. Rusijos valstiečiai nejautė didelės meilės bolševikams.
    Belaisvį rusų generolą tardė jo oponentas tame mūšyje, irgi generolas Georgas Lindemanas (Georg Lindemann), vadovavęs vokiečių kariuomenei, Volchovo fronte kovojusiai prieš Antrąją smogiamąją armiją. Abu karininkai iki smulkmenų išsikalbėjo apie mūšių epizodus, o po to Lindemanas išsiuntė Vlasovą į karo belaisvių kalėjimą Vinycioje (Ukraina). Vėliau Vlasovas tvirtino, kad slapstydamasis pas kolūkiečius, matydamas, kaip tie žmonės gyvena, kalbėdamasis su jais jis praregėjo ir tapo antibolševiku. Pareiškė, kad tada pradėjo suprasti, jog Stalinas yra didžiausias rusų tautos priešas.
    Galbūt taip buvo, galbūt ne. Net dabar, kai jau laisvai ir be baimės galima nagrinėti istoriją, dauguma sovietų istorikų tvirtina, jog į nacistinės Vokietijos pusę Vlasovas perėjo tenorėdamas likti gyvas. Jis matė, kaip naciai elgiasi su sovietų belaisviais. Tarkim, ant nepaklusnaus belaisvio – kito sovietų generolo naciai žiemą tol pylė vandenį, kol žmogus pavirto ledo luitu. Generolas Vlasovas galėjo bijoti ir Stalino keršto už pralaimėtą mūšį ir sumuštą armiją. O greičiausiai viskas susipynė į viena.

    Tačiau egzistuoja viena istorikams mažai žinoma aplinkybė. Vinycios kalėjime Vlasovą pradėjo lankyti hitlerininkų kapitonas Vilfrydas Štrik-Štrikfeldas (Wilfried Strik-Strikfeldt), Rygoje gimęs vokietis. Sprendžiant iš pavardės, galbūt kalavijuočių ar kryžiuočių palikuonis. Labai spalvinga asmenybė. Mokėsi Peterburge, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam (Rusijos ir Vokietijos) karui, savanoriu stojo į carinės Rusijos armiją. Rusų pilietiniame kare prisijungė prie baltųjų ir Baltijos šalyse kovojo prieš bolševikus. Greičiausiai tarnavo ir bermontininkų eilėse. Karams pasibaigus dalyvavo vykdant Nanseno planą. (Garsus norvegų keliautojas Fritjofas Nansenas (Fridtjof Nansen, 1861–1930), šiaurės tyrėjas ir humanistas, buvo organizavęs pasaulinę kampaniją po pilietinio karo badaujančiai Rusijai, ypač Pavolgiui, gelbėti.) Vėliau Štrik-Štrikfeldas tapo verslininku – atstovavo vokiečių ir britų firmoms Latvijoje. 1939-aisiais, Hitleriui susitarus su Stalinu, kartu su kitais Baltijos šalių vokiečiais išvyko į Vokietiją, pateko į Vermachtą (Wehrmacht) – hitlerininkų kariuomenę, gavo kapitono laipsnį.
    Būdamas baltijietis, jis geriau negu pasipūtėliai Berlyne orientavosi situacijose – suprato, kad Vokietija niekaip negalės laimėti karo Rytuose, jeigu laikysis hitlerinės politikos. Tas kryžiuočių palikuonis pats vienas ėmėsi darbo, kurį galima palyginti tik su Don Kichoto kova prieš vėjo malūnus: siekė pakeisti hitlerininkų planus – orientuoti juos ne į visos Rusijos ir visos Rytų Europos užkariavimą ir pavergimą, o į sąjungą su to regiono tautomis, turint bendrą jungiamąją grandį – kovą prieš bolševizmą.
    Kaip dabar suprantame, Vokietijos interesų pažiūriu tai buvo vienintelis realus, vienintelis rimtas planas.

    Pagal šį planą Baltijos šalyse būtų sudarytos pusiau marionetinės vyriausybės, paskelbta mobilizacija ginti tėvynę nuo Sovietų ir atkeršyti už masinį 1941-ųjų trėmimą ir žiaurumus. Taigi, vienoje rankoje – trispalvė, kitoje – vokiškas automatas – ir pirmyn! Mūsų žmonės tam būtų pritarę. Tas pats – Ukrainoje ir daugelyje Rusijos vietų, tikrai – vakarų Gudijoje, rytų – vietomis. Kai dabar pagalvoji… ant kokios bedugnės krašto mes visi stovėjome.
    Sovietų Sąjunga būtų buvusi sutraiškyta, bet tai mus pastatytų prieš didžiąją koaliciją – Ameriką, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, o karas tęstųsi be galo ilgai. Nedaug kas iš mūsų būtų gyvi likę.
    Laimei, Štrik-Štrikfeldo padėtis hitlerininkų hierarchijoje buvo neaukšta ir šalininkų jis turėjo nedaug. Kaip visada diktatūrose, kiekvienas žiūrėjo tik į viršų: ką aukščiau stovintis pasakys, o ne kas svarbu, kas išmintinga. Tačiau Štrik-Štrikfeldui pavyko įtikinti generolą Vlasovą padėti vokiečiams. Vlasovas drauge su kitu belaisviu pulkininku Vladimiru Bojarskiu (1901–1945) Vermachto vadovybei parašė laišką, kuriame pateikė pasiūlymą apie antistaliniškai nusiteikusių rusų bendradarbiavimą su Vokietijos kariuomene.

    Vermachto kapitonas Štrik-Štrikfeldas buvo nežymi mažuma karinėje ir politinėje nacių valstybės mašinoje, bet nevisiškai vienišas. Vlasovo laišką ir savo komentarus jis gana sėkmingai platino tarp aukštų karininkų. Galų gale sovietų generolas, globojamas Vermachto propagandos departamento, buvo atvežtas į Berlyną ir drauge su nemaža grupe į nelaisvę patekusių sovietų karininkų pradėjo ruošti planus kurti Laikinąją Rusijos vyriausybę bei organizuoti Rusijos išvadavimo armiją, kuriai turėtų vadovauti karininkai rusai. Iš esmės tai buvo bandymas atkurti Baltąją gvardiją, pilietiniame kare kovojusią prieš bolševikus ir pralaimėjusią.
    1943-ųjų pavasarį Vlasovas parašė antibolševikinį atsišaukimą, vadinamąją Smolensko deklaraciją, kurioje aiškino, kad jis ir jo šalininkai kovoja ne prieš motiną Rusiją, o už ją, prieš stalinizmą ir bolševikus. Milijonai to atsišaukimo egzempliorių iš lėktuvų išmėtyti virš Raudonosios armijos pozicijų. Proklamacijoje buvo prierašas: „Kai pamatysi vokiečių kareivį, parodyk jam šį lapelį. Su tavim elgsis gerai.“ Proklamacijos suveikė – raudonarmiečiai pasidavinėjo tūkstančiais.
    Padėtis tapo grėsminga, ir Stalinas suskubo keisti karo charakterį. Buvo paskelbta, kad tai „Tėvynės karas“, motinos Rusijos gynyba. Komunistinis himnas Internacionalas pakeistas patriotiniu. Karininkams ir kareiviams įvesti carinio tipo antpečiai. Buvo paleista pasaulinė komunistų sąjunga – Trečiasis Internacionalas (tai turėjo ypač patikti Vakarų sąjungininkams, ginklų ir maisto tiekėjams). Duota laisvė tikybai ir paskleisti gandai, kad po karo kolchozai bus panaikinti.
    Visa tai padėjo – Raudonoji armija tapo daug kovingesnė.

    Kitoje fronto pusėje – vokiečių pusėje – generolas Vlasovas bandė formuoti antisovietinę, antistalinistinę Baltąją armiją. Su juo išvien veikė būrys buvusių aukštų sovietinių karininkų, patekusių į nelaisvę ar net savo noru pasidavusių: Baltijos regiono operatyvinis vadas, karo akademijos profesorius generolas majoras Truchinas; 19-osios armijos štabo viršininkas generolas majoras Malyškinas; generalinio štabo akademijos profesorius generolas majoras Zakutnas; generolai majorai Blagoveščenskis, Šapunavovas, Mlandrovas; brigados vadas Žilenkovas, pulkininkai Malcevas, Zverevas, Nerianinas, Bunjačenko ir kiti.
    Pusė ar net visas milijonas (tikslus skaičius niekada neskelbtas) buvusių Raudonosios armijos kareivių ir karininkų prisijungė prie vokiečių. Jie gavo vokiškas ar panašias uniformas, ginklus ir trispalvės carinės Rusijos vėliavos (dabar ji vėl oficiali Rusijos vėliava) ženklus ant rankovių, su raidėmis ROA (Russkaja osvoboditelnaja armija – Rusijos išlaisvinimo armija). Labai gražu. Tik… Jokios vlasovininkų armijos nebuvo. Buvo štabas, daug dalinių, bet jie niekada nebuvo suburti į armiją. Hitleris neleido. Jis bijojo, kad tokia kariuomenė gali nuversti Staliną ir sukliudyti Hitlerio svajonei išplėsti Vokietiją iki Uralo. Tokios politikos Hitleris Rytuose laikėsi visą karą. Ukrainiečiams leido sukurti savąją SS diviziją „Galicija“, bet ne tautinę kariuomenę. Estams, latviams, Krymo totoriams, Dono kazokams galiojo ta pati schema. Štai Dono kazokas: vokiška uniforma, vokiškas šalmas, raitas ant arklio. Atrodė kvailai. Lietuvoje elgtasi panašiai. Leido savanoriams rinktis į kelias kuopas, kurios buvo išsiųstos į frontą arba prieš partizanus, o kai generolas Povilas Plechavičius (1890–1973) ėmė burti vyrus kraštui ginti nuo artėjančios Raudonosios Armijos, vokiečiai įteikė jiems prancūziškus šautuvus… be šovinių. Kai vokiečiai pradėjo supti tuos dalinius, generolas davė komandą: „Vyhai! Kojas i hankas ih i khūmus!“ Hitlerininkai sušaudė kas dešimtą plechavičiuką.

    Panašus konfliktas brendo tarp vokiečių ir vlasovininkų. Pskove, kur jie surengė paradą, generolas pasakė kalbą ir vokiečius pavadino „svečiais“. Hitleris užsiuto. Vlasovas buvo pasodintas namų arešto, pagrasinta perduoti jį gestapui. Generolas savo ruožtu pagrasino atsistatydinsiąs ir grįšiąs į belaisvių stovyklą. Tarpininkai – vienos ir kitos pusės – konfliktą šiaip taip užglaistė. Tik 1944-ųjų rugsėjį, kai vokiečiai jau bėgo iš visų frontų, hitlerininkai galų gale leido Vlasovui sujungti kai kuriuos dalinius ir suformuoti Rusijos išlaisvinimo armiją. Rusų generolas norėjo suburti ir kitus slavus, bet leidimo vėl negavo.

    Vlasovo armija susikovė su Raudonąja tik vieną vienintelį kartą – 1945-ųjų vasarį, jau Vokietijoje, prie Oderio upės. Raudonieji buvo daug galingesni, geriau ginkluoti ir po trijų kautynių dienų Pirmoji vlasovininkų divizija ėmė trauktis, atsidūrė Prahoje.
    Tuo metu Čekoslovakijos sostinėje prasidėjo komunistų sukilimas. Tiksėjo paskutinės karo valandos. Pirmosios divizijos vadas generolas Sergejus Bunjačenko (1902–1946) paprašė Vlasovo leisti atsukti ginklus prieš esesininkus. Kiek padvejojęs, generolas leido ir tokiu būdu ne sovietų kariuomenė, o vlasovininkai išvadavo Prahą.
    Kodėl jie pasisuko prieš vokiečius? Ogi kad tie įgrisę buvo iki gyvo kaulo. Be to, tikėjosi sąjungininkų, o gal net ir sovietų malonės. Deja, veltui. Čekų komunistai gavo įsakymą medžioti „išvaduotojus“ vlasovininkus. Jų ieškojo net ligoninėse. Sužeistuosius traukė į koridorius ir šaudė vietoje. Vlasovui jo politiniai šalininkai vėl siūlė pabėgti – persirengus civiliais drabužiais mažu lėktuvu skristi į Ispaniją. Jis atsisakė ir kartu su savo kariuomenės likučiais patraukė į Vakarus ketindamas pasiduoti sąjungininkams. Vienas amerikiečių karininkas paskui pasakojo žurnalistams: „Pamatėme didžiulę vokiečių armiją, žygiuojančią plentu su iškeltomis baltomis vėliavomis. Paaiškėjo, kad tai baltieji rusai, kurie buvo prisijungę prie vokiečių, nes priešinosi Stalinui ir Rusijos komunistams.“
    1945-ųjų gegužės 10-ąją sąjungininkai amerikiečiai Vlasovą uždarė Tirolyje. Jis ir jo generolai aiškino britams ir amerikiečiams esantys išlaisvinimo kariai ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Sąjungininkų vadai sutriko. Kai kurie suprato padėtį ir norėjo padėti, bet bijojo užrūstinti sovietus ir savo pačių aukščiausiąją vadovybę.
    Gegužės 12-ąją, Vlasovui vykstant tęsti derybų, jo mašiną apsupo sovietų kareiviai. Amerikiečių palyda priešintis atsisakė. Generolas buvo suimtas. Netrukus sąjungininkai išdavė sovietams visus vlasovininkus, Dono kazokus, totorius ir kitus. Tik baltijiečių ne.

    Vlasovas buvo nugabentas į Maskvą, laikomas Lubiankoje, teistas (procesui pirmininkavo saugumo ministras) ir 1946 m. rugpjūčio 1-ąją pakartas drauge su vienuolika savo karininkų.
    Vieniems jis – tėvynės išdavikas (ir tai teisybė, nes prisijungė prie užpuoliko), kitiems – kovotojas už Rusiją, prieš komunizmą, pasinaudojęs vienintele įmanoma proga. Bet paaiškėjo, kad tos progos irgi neturėjo.
    Kur Vlasovo kapas, nežinoma. Stačiatikių kapinėse prie Novo Devejevo vienuolyno, netoli Niujorko, baltieji rusai generolui Vlasovui ir kitiems Rusijos išlaisvinimo armijos kariams – sušaudytiems arba atsidūrusiems Magadane, pastatė paminklą.

    Visa tai skatina pagalvoti apie keletą dalykų. Naikindamas savo kariuomenės karininkijos žiedą Stalinas nebuvo vien kruvinas idiotas. Jis taip elgėsi tikslingai, nes bijojo savų ginkluotų žmonių. Toks visų diktatorių likimas: kėsintasi ir į Musolinį, ir į Franką, ir į Hitlerį. Stalino metodika ieškant galimų sąmokslininkų prieš jį buvo kraupi ir primityvi – kirsti kiekvieną šviesesnę, savarankiškiau mastančią galvą ir dar traiškyti kitus kaip papuola – baimei įvaryti.
    Kitas klausimas gal pasirodys netikėtas. Siūlau pamąstyti, kas iš tiesų laimėjo Šaltąjį karą? Visai aišku, – pasakys kiekvienas, – Amerika. Minutėlę… Amerika ir apskritai Vakarų pasaulis laimėjo ekonomines lenktynes. Kapitalizmas, laisvos rinkos sistema pasirodė esanti daug našesnė, produktyvesnė už socialistinę. Bet ką sau naudingo laimėjo Amerika ir Vakarų Europa? Išsaugojo laisvę, savo gyvenimo būdą. Prarado kolonijas, ekonomiškai smarkiai prakuto. Tačiau, jeigu žiūrėtume į XX amžių kaip į vieną laiko atkarpą (o ateityje istorikai apie jį būtent taip ir rašys – „šimto metų karas“), tuomet nugalėtoju, ko gera, reikia laikyti… Rusiją. Sutriuškino carizmą, o komunizmas nukrito pats kaip sutrūnijusios kelnės. Tik laimėjo ne komunistinė Rusija, o baltoji. Buvo grąžinti į tėvynę ir iškilmingai palaidoti Denikino ir kitų Baltosios gvardijos vadų, caro šeimos palaikai. Generolas Vlasovas būtų laimingas tai matydamas. Grąžintas valstybės vardas, vėliava, kreipiniai, tikyba, kai kurios institucijos. Atkuriama ekonominė sistema, grąžinamas (net su kaupu) didžiavimasis savimi.
    Pastipęs komunistinis drakonas gimdo naują formaciją. Niekas nežino kokią, bet atrodo – gają. Panašiai – Kinija. Atsikratė feodalizmo, su komunizmu susitvarkė diplomatiškai ir eina pirmyn, vėliavos plevėsuoja.
    Istorijos kelias nėra nei tiesus, nei vienaprasmis. Rusijoje raudonieji laimėjo karą, tačiau baltieji laimėjo istorines grumtynes ir baigia paimti valdžią.

    2008 m. balandžio mėnesio žurnalo “Istorijos” numerio ieškokite spaudos kioskuose. Tekstas publikuojamas gavus žurnalo redakcijos leidimą. Perspausdinti bet kurį ISTORIJŲ straipsnį galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina.

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Aleksandr.n | Bal 20, 14:34 |
      Komentarai: 24

      Čekuolis rašo:
      “Hitlerininkams užpuolus Sovietų Sąjungą, Vlasovas organizavo gynybą, daug prisidėjo stabdant vokiečius prie Maskvos. Už tai apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu (nors tuo metu Raudonoji armija patyrė daugybę smūgių ir Stalino įsakymu ordinai bei medaliai dalijami nebuvo), o vėliau net gavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardą ir Auksinę žvaigždę. Pagrindinis šalies laikraštis „Pravda“ paskelbė karvedžių, tarp kurių buvo ir Vlasovas, nuotraukas su antrašte: „Maskvos gynėjai.“

      Ordinai ir medaliai tikrai nebuvo dalinami, o duodami už nuopelnus. Vlasovui niekada nebuvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvirio vardas. Vlasovas nuo 41.11.30d. vadovavo 20-ai Vakarų fronto armijai. Tarp kitko Vlasovas tapo generolu 1940 metais, taigi 39-ju.

      Toliau Čekuolis rašo:
      “Po pasižymėjimo Maskvos mūšyje Vlasovas paskirtas vadovauti pasiruošimams Kijevo gynybai. ”

      Vėl “blinas”. Viskas buvo atvikščiai. Nuo 41.07.23d. Vlasovas vadovavo 37-ai armijai, kuri tiesiogiai gine Kijevą.

      “Vlasovas Kijeve bandė įrodyti Stalinui, kad artėja katastrofa, kad reikia išsaugoti karius, o ne žemės gabalą ar miestą. Bet Stalinas užsispyrė: „Ginti iki paskutinio kraujo lašo.“

      Vlasovas buvo tik armijos, o ne fronto vadas, kuris galėjo su Stalinu bendrauti šią tema. Nėra duomenų, kad iki 1941m. lapkričio mėn. Stalinas aplamai girdėjo apie tokį generolą Vlasovą. Tik kai Žukovas, kuris asmeniškai pažinojo Vlasovą, kai jis iki 1941m. kovo mėn. vadovavo 99-ai šaulių divizijai, pasiulė jo kandidatūrą 20-os armijos vadu, Stalinas galejo apie jį išgirsti.

      Tačiau prie Kijevo priartėję vokiečiai nė nesiruošė pulti apkasų, mat tokie veiksmai būtų prieštaravę generolo Hainco Guderiano (Heinz Wilhelm Guderian) sukurtam bitzkrygo, žaibiško karo, planui. 1941 metų rugpjūtį hitlerininkai su savo šarvuočių daliniais apėjo miestą ir pradėjo jį supti. Aukšti vadai Kremliuje ir Vlasovas Kijeve bandė įrodyti Stalinui, kad artėja katastrofa, kad reikia išsaugoti karius, o ne žemės gabalą ar miestą. Bet Stalinas užsispyrė: „Ginti iki paskutinio kraujo lašo.“

      Na čia reikia atskira straipsnį rašyti šią temą. Čekuolis galėjo bent susipažinti su informaciją, kad 1941 m. rugpjūčio mėn. vermachtas šturmavo 37-os armijos gynybos ruožą, bet prasiveržti nepavyko. Tik 1941m. rugsėjo mėn. buvo į rytus nuo Kijevo apsupta RA Piet-Vakarių fronto grupotė.

      Hitlerininkai apsupo Raudonosios armijos Kijevo grupuotę, ir užvirė garsusis Kijevo „katilas“. Galų gale, gerokai pavėluotai, iš Maskvos atėjo įsakymas trauktis. Beveik visi mūšiuose dalyvavę kariai žuvo arba pateko į nelaisvę.

      Na ne visiškai taip. Prasiveržė apie 30 -35 000 karių, jų tarpe pats Vlasovas, Bagramianas, 21-os armijos vadas Kuznecovas, 26-os armijos vadas Kostenko, 38-os armijos vadas Feklenko ir t.t. Bet nuostoliai iš tikro buvo milžiniški.

      “Tačiau Antrosios smogiamosios armijos ir generolo Vlasovo žygis baigėsi nesėkme – 1942-ųjų birželį jo vadovaujami daliniai buvo apsupti ir sunaikinti. Pavaldiniai siūlė savo vadui sėsti į lėktuvą ir bėgti (lėktuvą buvo paruošę), bet generolas atsisakė. Jis liko vokiečių užimtoje teritorijoje ir pasislėpė pas vieną kolūkietį. Slapstytis teko neilgai – po dešimties dienų žmogelis savo svečią išdavė hitlerininkams. Rusijos valstiečiai nejautė didelės meilės bolševikams.”

      Perskaičiau gan daug knygų apie 2-os SA tragediją, bet niekur negirdėjau apie šį epizodą. Ir tai nenuostabu. Vlasovui niekas nebutu leides pabegti. Armija bandė prasiveržti iš apsupties ir armijos vadas turėjo vadovauti mūšiams ir prasiveržti arba žuti karo lauke. Be to tai buvo miškų-pelkių rajonas. Maistas ir amuniciją armijai kartais buvo tiekiama lektuvais išmetant parašiutais arba be jų.

      1943-ųjų pavasarį Vlasovas parašė antibolševikinį atsišaukimą, vadinamąją Smolensko deklaraciją, kurioje aiškino, kad jis ir jo šalininkai kovoja ne prieš motiną Rusiją, o už ją, prieš stalinizmą ir bolševikus. Milijonai to atsišaukimo egzempliorių iš lėktuvų išmėtyti virš Raudonosios armijos pozicijų. Proklamacijoje buvo prierašas: „Kai pamatysi vokiečių kareivį, parodyk jam šį lapelį. Su tavim elgsis gerai.“ Proklamacijos suveikė – raudonarmiečiai pasidavinėjo tūkstančiais.

      Ar Čekuolis gali pateikti faktų, kur 1943 metais raudonarmiečiai pasidavinėjo tūkstančiais, perskaite Vlasovo proklamaciją. Kada, koks frontas, kokia armija? Čia iš serijos “viena bobute pasakė”.

      Padėtis tapo grėsminga, ir Stalinas suskubo keisti karo charakterį. Buvo paskelbta, kad tai „Tėvynės karas“, motinos Rusijos gynyba.

      Tai buvo pasakyta Stalino kalboje 1941m. liepos 3d.
      Ir t.t.

      Gintas | Bal 20, 15:25 |
      Komentarai: 44

      Apsupus armija visada stengdavosi vadovybę evakuoti, o kareivius palikdavo likimo valiai, epizodas, kad atsisakė evakuotis man atrodovisai kito generolo 1941 m. kuris atsisakė evakuotis, o veržėsi su savo kariais ir per prasiveržimą žuvo

      Arvydas | Bal 20, 16:54 |
      Komentarai: 129

      gal galėtum apie tą kitą epizodą konkrečiau, nes nelabai aišku ką turi mintyje.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Aleksandr.n | Bal 20, 17:32 |
      Komentarai: 24

      Man yra žinomas tik vienas atvejis, kai RA vadovybės įsakymu (pabrežiu įsakymu), pagrindiniai grupuotes vadai buvo evakuoti palikdami kitus karius. Tai įvyko 1942m. liepos pirmomis dienomis prie Sevastopolio, kai povandeniu laivu buvo evakuota Pajūrio armijos ir Juodosios jūros laivyno vadovybė. Su kariais buvo paliktas vienos iš divizijų vadu generolas Novikovas.

      Gunas | Geg 09, 09:25 |
      Komentarai: 11

      Apie Čekuolį dar. Naujame “Istorijso” žurnalo numeryje yra jo straipsnis apie vikingus. Vėl pilna briedo, suplakta į krūvą nesuderinami faktai, epochos, pripaistyta apie vikingų laivų tipus, pridaryta “atradimų”… Bijau, kad Čekuolis apskritai klaidina skaitytojus savo paviršutiniškais straipsneliais, namų šeimininkių lygio “analizėmis’. Sunku vertinti tas temas, kuriomis nesidomi, bet tos, kuriose bent kažkiek žinau- pilna klaidų. Ko gero, ir kitos ne išimtis… Vienintelis dalykas ko galima iš jo pasimokyti- sugebėjimas dėstyti ir įtikinamai atrodyti

      Jexter | Geg 09, 17:59 |
      Komentarai: 21

      Gal “Istorijoms” reiktų kokį netrumpą laišką parašyti, kad yra ir geresnių rašytojų už A. Čekuolį.

      Įdomu kaip ten su visais jo pasakojimais apie valstybes ir t.t.? Nusimanančių reiktų paklausti.

      Pamenu kadaise apie globalizaciją šnekėjo ten taip pat smarkiai į lankas nuvažiavo.

      Gal jau tikrai ponui Algimantui laikas užtarnautam poilsiui?

      Oberleutnant Jexter
      Kommandant Panzer Lehr Division
      Panzergruppe Dietrich
      Deutsche Wermacht
      Arvydas | Geg 10, 10:37 |
      Komentarai: 129

      po ilgesnių apmastymų priėjau išvados, kad gal nereiktų “kalti prie sienos” pono Algimanto, gal vis tik žiūrėkime į jo tekstus atlaidžiau, taip kaip mums siūlo kolega rix svetainės diskusijose? http://www.rytufrontas.net/e107_plugins/forum/forum_viewtopic.php?524.10 Žurnalui “Istorijos” galima apie tai parašyti, bet ar verta? Gal geriau kas nors iš mūsų pabandykime tam žurnalui kaip alternatyvą pasiūlyti savo tekstą? Gal taip būtų konstruktyviau? Šios pastabos netaikau kolegai Gunui, žinau, kad jo tekstai eina kitam žurnalui.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Gunas | Geg 10, 11:20 |
      Komentarai: 11

      Iš tiesų, didelės tragedijos Čekuolio straipsniuose ir laidose nematau, bet gal verta kelti klausimą iš ėsmės (nors taip nutolstame nuo gen. Vlasovo temos): nuolat kai tik spaudoje, televizijoje ar kitur pasirodo informacija istorine tema su netikslumais, iškyla dvi nuomonės: “fundamentalistų- perfekcionistų”, kad VISKAS turi būti teisingai ir tiksliai, ir kita- “oportunistų”- “ko jūs norit, čia gi skirta visuomenei, kas čia tokio, NIEKAS visvien nepastebės”… Labiau linkstu prie pirmųjų, nes manau, kad visgi turi būti kažkokios “nukrypimų” ribos ir atlaidžiai žiūrint skatinama ir toliau pro pirštus žiūrėti į detales.

      Hotas | Geg 05, 15:46 |
      Komentarai: 1

      cekuolis kaip cekuolis ,o apie vlasova as is savo tevo girdejau jis siek tiek su juo bendravo niekuo neissiskyre is kitu vadu toks buvo laikas

      [b]
      Gintas | Geg 05, 20:21 |
      Komentarai: 44

      Ir kiek metų tavo tėvui? Ir kur bendravo?

      Žalgiris | Bir 03, 06:25 |
      Komentarai: 4

      Raudonarmiečiai,žinodami,kad prieš juos kovoja vlasovininkai,dešimtimis ir šimtais pereidavo į POA pusę.Bet kad taip masiškai,perskaitę Smolensko deklaraciją,vargiai…Greičiausiai eilinis Čekuolio išpūstas burbulas.

      Istoriją rašo nugalėtojai,taigi ji-neobjektyvi…
      Žalgiris | Bir 09, 00:40 |
      Komentarai: 4

      Atsiprašau.POA vieninteliame mūšyje 1945 balandžio mėn.Oderio fronte kovojo.Iki 1944m.lapkričio tokio junginio,kaip POA tiesiogiai nebuvo.Raudonarmiečiai pereidavo į vokiečių pusėje kovojusių rusiškų dalinių pusę.

      Istoriją rašo nugalėtojai,taigi ji-neobjektyvi…

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.