Šešioliktoji lietuviškoji: skerdynės ties Aleksejevka

Šešioliktoji lietuviškoji: skerdynės ties Aleksejevka

    „Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“

    Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-osios divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį.

    Į Maskvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasprukusi sovietinės Lietuvos vadovybė jautėsi ten, švelniai tariant, nejaukiai.
    Veltui Antanas Sniečkus, Justas Paleckis ar Mečislovas Gedvilas demonstravo tvirtą lietuvių pasiryžimą kautis su nacistine Vokietija. Veltui nuo 1941-ųjų rugpjūčio prašė ir ragino sukurti tokioms kovoms specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.
    Visas jų entuziazmas atsimušdavo į tylos sieną. Tylėjo SSSR NKVD viršininkas Lavrentijus Berija, nesiteikė atsakyti ir pats Josifas Visarionovičius Stalinas.
    Lietuviams beliko pavydžiai šnairuoti į kaimynus – štai latvių komunistams ilgai prašytis nereikėjo. Iš jų sovietai suformavo net dvi divizijas (viena jau 1941-ųjų žiemą taip pasižymėjo Maskvos gynyboje, kad net tapo elitine gvardijos divizija). Estai vertinti ne mažiau – jų irgi pririnko porą divizijų.
    Paskubom buvo kuriami armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kt. tautų daliniai. O kaipgi kitaip – sovietams labai jau norėjosi pademonstruoti, kad kautis už SSRS kaip viena pakilo visos „broliškos respublikos“.
    O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.

    Svetimi tarp savų

    Matyt, SSRS vadovybė negalėjo užmiršti, kuo baigėsi jos „eksperimentas“, kai 1940-aisiais okupavus Lietuvą visa „buržuazinė lietuvių kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.
    Pastarasis taip ir netapo patikimu daliniu – 1941-ųjų sausį slaptose sovietų agentų pažymose pripažinta: „Jei atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus…“
    Tad nenuostabu, kad jau pirmosiomis karo dienomis 29-asis korpusas, užuot vykdęs sovietinių vadų įsakymus – pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir kovojant trauktis į SSRS gilumą, paprasčiausiai ištirpo.
    Dauguma lietuvių karių nė nemanė palikti tėvynės, tad pasitraukdavo iš Raudonosios armijos gretų arba, sukilę, tiesiog iššaudydavo ar nuginkluodavo sovietinius vadus.
    Kruviniausios „skyrybos“ su sovietais teko 179-ajai divizijai, kuriai iš Pabradės poligono teko trauktis kitų raudonarmiečių dalinių apsuptai.
    Birželio 24 d., matydamas, jog nėra galimybės atitrūkti nuo sovietų, Adutiškyje nusišovė divizijos pulkininkas leitenantas Otonas Milaševičius, prieš mirtį jis sušuko: „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“
    Dalis lietuvių karių sukilo dar ties Pabrade, apie 60 išsilaisvino Švenčionyse, keli nuožmūs susirėmimai tarp lietuvių ir sovietų įvyko už Adutiškio, ties Noricos, Žukovo, Glubokojės kaimais.
    Birželio 26 d., anot istoriko Vlado Striužo, „..jau už Adutiškio, kažkur ties Pastovių, Glubokojės miesteliais sukilo dvi lietuvių pėstininkų kuopos, kurios netikėtai …puolė divizijos štabą. Įnirtingas mūšis truko apie valandą“.
    Šį sukilimą sovietai numalšino artilerijos ugnimi, o belaisvių neėmė – visus sušaudė vietoje.
    Divizijos agonija pasibaigė 1941 liepą, jau Rusijos Pskovo srityje, kai pasiųsti prieš vokiečius ties Idrica lietuviai tiesiog pasidavė nelaisvėn.
    Likusius divizijos karius sovietai, jau visiškai nebepasitikėdami, nuginklavo ir išskirstė po kitus Raudonosios armijos dalinius.
    Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS tepasitraukė vos apie 1,5 tūkst.
    Dalis jų buvo fanatiški sovietinės valdžios šalininkai. Kiti – dėl šaudmenų trūkumo, neryžtingumo ar nepalankių aplinkybių taip ir nesugebėję laiku atitrūkti nuo besitraukiančių raudonarmiečių ir likti Lietuvoje.

    Žydiškiausia Raudonosios armijos divizija

    „Palaiminti“ lietuviško dalinio kūrimą sovietai delsė dar ir dėl abejonių, ar iš viso tų lietuvių prisirinks tiek, kad užtektų bent pusėtinai divizijai. Mat iš vokiečių žaibiškai – vos per penkias dienas – užimtos Lietuvos į SSRS tesuspėjo pasitraukti gal kokie 15 tūkst. žmonių, o ir pačioje Sovietų Sąjungoje nebuvo jokios gausesnės lietuvių bendruomenės.
    Bepigu buvo latviams kurti savo dvi divizijas, kai SSRS jų gyveno apie 150 tūkst., o dar 50 tūkst. evakavosi iš pačios Latvijos.
    Tie būgštavimai pasitvirtino – kai 1941 m. gruodžio 18-ąją SSRS Valstybės gynimo komitetas nusprendė leisti suburti 11 tūkst. karių lietuviškąją diviziją, pačių lietuvių (iki 1942-ųjų vasario) teprisirinko apie 2 tūkst.
    Tačiau netrūko žydų – šie taip veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, jog netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti ir, rašo 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas dr. Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.
    Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudija ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“
    Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą.
    Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka – ir 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių.
    Tad, kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas, pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją:
    – Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
    – Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.
    Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.
    Šitaip 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užima antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių, nusileidžia tik britų 1944-aisiais įkurtai vadinamajai Žydų brigadai.

    Politiškai ypač nepatikimi kariai

    Lietuviškosios divizijos kariai į frontą veržėsi dar nuo 1942-ųjų gegužės – kai davė priesaiką.
    Ir ne vien dėl karšto sovietinio patriotizmo – paprasčiausiai užnugario maitinimo normos buvo tokios, kad žmonės kone badavo. „Dienai duodavo 600 gramų duonos, padalintos į tris davinius, dubenėlį skystos balandų sriubos, ją praminėm „Volga-Volga“, ir po samtį košės. Kariai tiesiog badavo. Žygio į frontą laukėme nekantriai“, prisimena Š. Skopas.
    Tačiau sovietinės vadovybės pasitikėjimas lietuviais nebuvo nė kiek padidėjęs ir divizija mėnesių mėnesiais, iki pat 1942-ųjų pabaigos, marinuota užnugaryje.
    „…jokia kita suformuota Raudonosios armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą“, teigia istorikas dr. Rimantas Zizas.
    Kariai vis labiau niršo, nesuprasdami, kodėl „draugas Stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“ ir jiems reikia beprasmiškai kamuotis užnugaryje.
    Prasidėjo dezertyravimas – vien iki 1942 m. spalio Karo tribunolas nuteisė 118 sučiuptų bėglių.
    Įdomu, kad daugeliui užkietėjusių Lietuvos komunistų ir bolševikų, pabuvus SSSR, pakramsnojus skurdų užnugario davinį, „atsivėrė akys“.
    Štai Joniškėlio partorgas Adomas Jurėnas nusivylęs burbėjo: „Dabar rusai mūsų jau daugiau neapgaus. Mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. Nėra dėl ko mums kariauti.“ Buvę Šakių sovietų valdžios pareigūnai pareiškė, kad „…Sovietų Sąjungoje komunistų partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai“. Na, o buvęs „Tiesos“ žurnalistas prasitarė, jog „sėdėti fašistiniame [Lietuvos] kalėjime geriau negu dirbti Sovietų Sąjungoje“.
    Sovietų kontržvalgyba, sudarinėjusi taip šnekėjusių politiškai nepatikimų karių sąrašus, netruko atkreipti dėmesį, kad tarp tokių burbeklių vyrauja lietuviai (nors pasitaikydavo ir žydų).
    O Raudonoji armija tuo metu mušė priešą – 1943-iųjų pradžioje prie Stalingrado sutriuškino vermachto VI armiją. Sovietus apėmė euforija, vokiečiams teko trauktis.
    1943-iųjų pradžioje ir 16-oji lietuviškoji pagaliau gavo įsakymą vykti į frontą Rusijos pietuose, Oriolo srityje.
    Tikėtasi, kad ilgai rinkta, gerai ginkluota bei pailsėjusi (na – ir pabadavusi) divizija sėkmingai įsijungs į kovas. Tad 16-oji lietuviškoji į frontą išlydėta pompastiškai – su mitingais, linkėjimais ir sveikinimais. Pats A. Sniečkus iškilmingai įteikė divizijai Raudonąją vėliavą.
    Tačiau, užuot kovojusi, divizija porą mėnesių klampojo Oriolo srities keliais – mat sovietų vadovybė vis neapsispręsdavo, kuriai armijai tuos lietuvius priskirti. Iš pradžių nurodė įsilieti į Briansko fronto 3-iąją armiją, vėliau – į generolo Novoselskio operatyvinę grupę, dar vėliau – į 2-ąją tankų armiją, o galų gale priskyrė 48-ajai armijai.
    Šitaip klaidžiodami iš armijos į armiją kariai nužingsniavo apie 400 km, arkliai pervargo, mašinos gedo. Veteranai prisimena: „…buvome įsitikinę, kad paskirties punkto jau nebepasieksime. Mašinos ir vežimai nepravažiuodavo per užsnigtus kelius, žmonės ant savęs tempė minas, sviedinius, šovinių dėžes. Eidavome po 25 kilometrus per dieną, miegodavome sniege, daugelis mirtinai sušaldavo.“
    48-osios armijos vadas įsakė „lietuviams“ atakuoti Aleksejevkos kaimo apylinkes, kuriose buvo įsitvirtinę vokiečių 45-osios divizijos likučiai ir desantininkų pulkas.
    Sušalusi, išbadėjusi divizija Aleksejevkos apylinkes pasiekė vasario 18 dieną. Tai buvo beveik vien tik pėstininkai – artilerija, automobiliai, lauko virtuvės liko toli užnugaryje, įstrigę sniegynuose.

    Skerdynės ties Aleksejevka

    Divizijos vadas Feliksas Baltušis-Žemaitis buvo ne aklas ir matė, kad jo kariai iš nuovargio virsta, artilerijos nėra, šaudmenų nepakanka.
    Todėl, paliudijo ne vienas veteranas (F. Bieliauskas, Š. Skopas), vasario 22-ąją gavęs įsakymą atakuoti, „…generolas Žemaitis vangiai paprašė armijos vado kelias paras poilsio – kad diviziją prisivytų atsilikę artilerijos ir užnugario daliniai.
    Bet divizijos komisaras Macijauskas išplėšė telefoną divizijos vadui iš rankų ir žvaliai atraportavo, jog divizija pasiruošusi pulti į kovą!.. Matyt, niekšas, nusprendė Raudonosios Armijos dienai (Raudonosios Armijos diena buvo švenčiama vasario 23-iąją – G.K.) vadovybei dovanėlę įteikti ir pats įsiteikti. Armijos vadas sumaurojo – „Šaunuoliai!“ ir taip prasidėjo mūsų divizijos naikinimas.“
    Bet tądien 16-ajai lietuviškajai nepavyko net priartėti prie vokiečių – šie dar iš už puskilometrio ėmė pliekti į priešus minosvaidžiais ir pabūklais. Atviram įšalusiam lauke neturėjusi kur išsikasti apkasų divizija tučtuojau prarado 273 žmones – tiek priskaičiuota užmuštų ir sužeistų.
    Atsišaudyti nebuvo kuo – 16-osios divizijos artilerija dar net nebuvo pasiekusi mūšio lauko.
    Vasario 24 d. divizija, remiama 7 tankų, vėl pabandė pulti ir buvo atmušta, o prarado jau 426 žmones. Kitądien scenarijus pasikartojo – bevaisės atakos metu „lietuviškoji“ neteko 572 karių.
    16-osios divizijos kaimynės – sovietinės 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos – susidomėjusios stebėjo beviltiškus „lietuvių“ puolimus, tačiau nė nemanė padėti.
    O 48-osios armijos vadovybė puolė į isteriją, stebėdamasi, kodėl Lietuviškosios divizijos kariai šitaip „iškreiptai skausmingai“ reaguoja į vokiečių apšaudymą. Juk pastarieji į puolančiuosius tešaudydavo „vos“ iš kokių dviejų artilerijos, dviejų minosvaidžių baterijų ir 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. Tačiau to, rūstavo sovietų generolai, „…užteko, kad daliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas visada buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“.
    Čia dar vokiečiai sužinojo, kad priešais juos kariauja lietuviai ir, sužinome iš veteranų atsiminimų, nedelsdami ėmėsi visokių gudrybių – per radijo ruporus gryniausia lietuvių kalba ėmė kviesti pereiti pas juos. O stojus pauzėms tarp mūšių paleisdavo lietuviškų liaudies dainų, netgi Maironio „Už Raseinių ant Dubysos“.
    Vasario 26-ąją divizija, ko gero, stipriausiai puolė vokiečius – pasiekė net šių spygliuotų vielų užtvaras, tačiau pro jas nebeprasibrovė. Žuvo ar buvo suluošinta 615 karių.
    Vasario 27-ąją eilinis beprasmis puolimas pražudė 266 žmones, 28-ąją – netekta 341 kario.
    Nieko nepadėjo ir kovo 6 d. mėginimas pulti vokiečius paleidus dūmų uždangą – tądien divizija prarado 329 žmones, o kitądien – dar 457.
    Armijos vadovybė ėmėsi žiaurių priemonių – už lietuvių apkasų suformavo vadinamuosius užtvaros būrius, jie turėjo šaudyti į divizijos karius, jei šie sumanytų trauktis.
    Diviziją imta niekinti – ji viešai pavadinta „persišovėlių divizija“, nes esą iš 2 745 sužeistųjų net pusė buvo sužeisti į ranką.
    Negana to, kai per vieną ataką 48-osios armijos vado pavaduotojui pulkininkui Kolganovui pasivaideno, jog lietuvių batalionas bėga iš fronto, jis lietuvių karininkų akivaizdoje paskambino kaimyninei divizijai ir įsakė iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių tučtuojau apšaudyti minėto bataliono apkasus…
    Beprasmės kautynės ties Aleksejevka truko iki kovo 21-osios, kol pagaliau jau visiškai nukraujavusi 16-oji divizija buvo išvesta į užnugarį.
    Oficialiais duomenimis, lietuviškoji divizija toje mėsmalėje prarado per 5 tūkst. karių, iki pusantro tūkstančio buvo nukauta.
    Nebuvo įvykdyta nė viena kovinė užduotis, nepaimtas nė vienas belaisvis, neužimta jokia vokiečių pozicija.
    Tai buvo tikra karinė katastrofa.
    Priežasčių buvo daugybė. Ir menka kaimyninių dalinių parama, ir artilerijos neturėjimas.
    Ir karinės patirties stoka – kariai puolė tirštomis gretomis, be slepiamųjų apsiaustų.
    Galų gale 48-osios armijos vadovybė apkaltino Feliksą Žemaitį būdo minkštumu ir silpnu reiklumu kariams. Jis buvo atleistas iš pareigų, o divizijos vadu tapo Vladas Karvelis.
    Ilgainiui divizijos vadai atsikratė „nereikalingo minkštumo“ ir išmoko sovietinio kariavimo būdo. Koks tas būdas, puikiai iliustruoja veterano Š. Skopo atsiminimai apie pulkininką Vladą Motieką, vieną narsiausių divizijos karininkų.
    „Iki šiol negaliu užmiršti vieno nutikimo Baltarusijoje, įvykusio mano akyse. Batalionai sugulė ir, stipriai apšaudomi priešo, niekaip nekilo į ataką. Ir čia į apkasus atėjo pulko vadas Vladas Motieka, būsimasis 16-osios vadas. Atėjo visu ūgiu, išsitraukė pistoletą ir… iš eilės nušovė penkis kareivius, gulėjusius apkase. Ir žmonės vėl pakilo į ataką.“
    Po 16-osios divizijos tragedijos ties Aleksejevka sovietinės Lietuvos vadovybės noras regėti lietuvius priešakinėse fronto linijose akimoju išblėso.
    Diviziją pradėta „taupyti“ – reikėjo išsaugoti nuo žūties lietuvių komunistus, kad būtų kam dirbti „išvaduotoje“ sovietinėje Lietuvoje.
    Ir nors vėliau divizija atlaikė ne mažiau žiaurių mūšių – tarp jų ir garsiąsias Kursko kautynes, veteranai Aleksejevką iki šiol vadina tiesiog „divizijos kapu“. Kapu, kuriame buvo palaidota dauguma 16-osios lietuviškosios tarybų valdžios fanatikų, kautynes išgyvenęs J. Šeinas apie tai yra sakęs: „Dauguma „senųjų“ komunistų ir komjaunuolių buvo užmušti tose žiemos kovose, o tie, kurie išliko, į daugelį dalykų jau žiūrėjo visai kitaip…“

    Straipsnio autorius dėkoja istorikui Dr. Rimantui Zizui, pasidalinusiam surinkta archyvine ir statistine medžiaga apie 16-ąją lietuviškąją diviziją.

    INFO

    16-oji lietuviškoji šaulių divizija

    Stambiausias lietuviškas karinis dalinys, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, įkurtas 1941-ųjų gruodį, kovojęs sovietų pusėje.
    Lietuviškojoje divizijoje, sudarytoje iš trijų šaulių ir vieno artilerijos pulko, buvo 10 374 karių (1942 m. rugpjūčio duomenys).
    Pirmuoju 16-osios Lietuviškosios vadu tapo generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis, po nesėkmingų 1943 m. žiemos kovų jį pakeitė generolas majoras Vladas Karvelis. Pastarąjį jau Lietuvoje 1944-ųjų rugsėjį pakeitė generolas majoras Adolfas Urbšas.
    Sovietmečiu Lietuvoje 16-oji divizija buvo idealizuojama ir aukštinama, jos nesėkmės bei patirti nuostoliai nutylimi. O išeivių ir rezistentų ji vertinta kaip okupacinės sovietinės valdžios įrankis.
    16-oji lietuviškoji divizija Šiauliuose, 1945 m. liepa. Fotografija iš fotoalbumo „Kovų keliais“, 1965.

    16-osios lietuviškosios divizijos veteranų atsiminimai apie mūšį prie Aleksejevkos
    (iš tinklalapio www.iremember.ru)

    Jakovas Z. Šeinas, 16-osios divizijos 249 šaulių pulko, 2-ojo bataliono, 4-osios kuopos karys, apie kautynes ties Aleksejevka.
    O vėliau vadai pakilo pirmieji, ir mes grandine pajudėjome snieguotu lauku. Ir čia mums tiesiu taikymu smogė pabūklai ir kulkosvaidžiai. Sugulėm. Virš mūsų pasirodė vokiečių bombonešiai ir daugelis karių žuvo nuo aviacinių bombų sprogimų. Tuo metu danguje suskaičiavom devyniolika vokiečių pikiruojančių bombonešių, o mūsų aviacija nė karto taip ir nepasirodė visuose mūšiuose ties Nagornaja, Aleksejevka ir Choroševskaja. Suprantat – nė karto… Mes likom gulėti „neutralkėje“, įsakymo trauktis nebuvo. Politvadovai ir vėl bandė pakelti karių grandines atakon, bet vokiečiai neleisdavo pasistūmėti nė penkiasdešimt metrų, vokiečių kulkosvaidžiai, prisitaikę iš aukštumos, paprasčiausiai išguldydavo mūsų kuopas vieną po kitos. Tai buvo kaip tire. Mes gulime – tamsiai žali mundurai ant balto sniego kaip taikiniai šaudykloje, o diena puiki, saulėta, viskas matyti kaip ant delno, vokiečiams vienas džiaugsmas – žudyk kiek nori…
    Apie trisdešimties laipsnių šaltis, jei sanitarai sužeistojo iškart nenutempdavo į užnugarį, tai vakarop šiam – galas. Netekęs kraujo ir nusilpęs, jis greitai sušaldavo.
    …Koks tai buvo karas… Tu šaudai šautuvu kelių šimtų metrų atstumu į priešų šaudymo angas sniego pylime, o į tave vokiečiai pliekia tiesiu taikymu visų rūšių ginklais ir dar be gailesčio bombarduoja lėktuvais. Mūsų artilerija tylėjo. Gulim, švilpia sviediniai ir kulkos, sprogimai, greta tavęs, ant purvino sniego, šlepteli kieno nors nutraukta koja, o tu, sukandęs dantis, lauki savo valandos…
    Mes jautėmės pasmerkti, kai kuriuos užvaldė visiška apatija, atakon kilo kaip šešėliai, žinodami, kad greitai juos vis tiek užmuš. Aplink tik ir girdi, kaip gyvieji lietuviškai, rusiškai ar jidiš kalboms keikia vokiečius ir mūsų divizijos vadą…

    Šalomas Leibovičius Skopas, 16-osios divizijos žvalgų kuopos karys.
    …Batalionai pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet vokiečiai kulkosvaidžiais iš šaudymo angų sniego pylime guldė mūsiškių grandines. Tik sutemus likę gyvi sugebėjo grįžti į savo apkasus. O kitą dieną viskas pasikartojo iš naujo – pagal tą patį scenarijų. Kareiviai visu ūgiu be slepiamųjų chalatų it juodi taikiniai sniege bandė atakuoti. Ties Nagornajos kaimu vokiečiai į sniegą įkasė savo tankus ir prie patrankų, kulkosvaidžių, minosvaidžių apšaudymo prisidėjo tankų pabūklų ugnis… Divizija taip ir gulėjo sušaudyta ant sniego, baisiame šaltyje priešais vokiečių pozicijas. Apsikasti buvo neįmanoma. Atsitraukti neleido. Kariams įsakė: „Nė žingsnio atgal!“
    …Po šešių dienų pulkų likučius atitraukė iš priešakinių linijų ir permetė ties Nikitovkos kaimu, vėl įsakę bet kokia kaina pralaužti priešo gynybą. Tad čia vėl prasidėjo „mėsmalė“. Tai buvo ne kautynės, tai buvo žudymas.
    Dvi savaites mums visai netiekė maisto. Suvalgėme visus arklius, o vėliau… Kareiviai mito sušalusiais griežčiais. Retkarčiais duodavo po saujelę miltų ir kariai juos maišydavo su vandeniu…
    Daugelis mūsų nesiskusdavo po kelias savaites, o religingiems žydams ir visai leisdavo nešioti barzdas, tad kažkaip taip išėjo, jog daugelio nukautųjų veidai buvo apaugę juodomis barzdomis. Sibiriečiai, pamatę kalnus nukautųjų, parengtų laidoti, klausinėjo: „Iš kur pas jus tiek barzdotų gruzinų?“ Mes jiems atsakydavom: „Tai ne gruzinai, tai žydai. Įsiminkite tai!“

    Tekstas publikuojamas gavus žurnalo redakcijos leidimą. Perspausdinti bet kurį VERSLO KLASĖS straipsnį galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina – vz.lt

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Arvydas | Kov 13, 21:11 |
      Komentarai: 129

      Keletas nedidelių pastabėlių.
      Matomai ribota žurnalinio straipsnio apimtis neleido autoriui paminėti, kad tai buvo taip vadinamo antro formavimo 16-oji šaulių divizija. Pirmojo formavimo 16-oji šaulių divizija buvo suformuota 1918 metais. 1940 metais ši divizija dalyvauja Estijos “išvadavime”. Karo išvakarėse diviziją buvo planuota iš Estijos permesti arčiau sienos į Lietuvą, tačiau to padaryti nespėta. Liepos – rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais mūšiuose Estijoje divizija buvo sutriuškina ir spalio 1 buvo išformuota.
      kai 1941 m. gruodžio 18-ąją SSRS Valstybės gynimo komitetas nusprendė leisti suburti 11 tūkst. karių lietuviškąją diviziją
      Mano giliu įsitikinimu, turėtų būti naudojamas terminas suformuoti, o ne suburti. Čia tikriausiai prisidėjo žurnalo stilistės ranka.
      Prasidėjo dezertyravimas – vien iki 1942 m. spalio Karo tribunolas nuteisė 118 sučiuptų bėglių.
      Ne visai tikslu. Pirminiame šaltinyje sakoma, kad karinis tribunolas nuteisė 118 karių, tačiau tikrai ne visi jų buvo teisami už dezertyravimą.
      1943-iųjų pradžioje prie Stalingrado sutriuškino vermachto VI armiją.
      Vokiečių armijos buvo žymimos arabiškais skaitmenimis. Tad tiksliau būtųrašyti – sutriuškino vermachto 6-ąją armiją.
      Iš pradžių nurodė įsilieti į Briansko fronto 3-iąją armiją, vėliau – į generolo Novoselskio operatyvinę grupę, dar vėliau – į 2-ąją tankų armiją, o galų gale priskyrė 48-ajai armijai.
      Pagal Raudonosios armijos kovinės sudėties ataskaitas divizija 1942 metais buvo Maskvos karinės apygardos žinioje. 1943 metų sausio 1 dienos būklei ji buvo Briansko fronto vadovybės žinioje, vasario 1 – Briansko fronto 2-oje tankų armijoje, kovo 1 – Briansko fronto 48-oje armijoje ir t.t.
      16-osios divizijos kaimynės – sovietinės 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos – susidomėjusios stebėjo beviltiškus „lietuvių“ puolimus, tačiau nė nemanė padėti.
      Labai jau vaizdingas teiginys. Divizijos kaimynės kažin ar galėjo matyti tą puolimą, nebent tik nedidelį ruožą. Reikia turėti mintyje, kad divizija užima pakankamai platų ruožą. O padėti nesiveržė todėl, kad negavo tam įsakymo. Kare kaip kare – viskas tik pagal įsakymus.
      Lietuviškojoje divizijoje, sudarytoje iš trijų šaulių ir vieno artilerijos pulko
      Straipsnio autorius tikrai žino, kad divizijos sudėtyje buvo ir daugiau smulkesnių dalinių, gal net pirminiame variante apie tai rašė… Matomai čia pasidarbavo straipsnį trumpinančios redaktoriaus “žirklės”.
      Pirmuoju 16-osios Lietuviškosios vadu tapo generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis
      Šioje svetainėje jau ne kartą aptarinėjome Baltušio – Žemaičio generoliškas peripetijas, straipsnio autoriui tai tikrai yra žinoma, bet vėl tas trumpinimas… Akademiniame leidinyje ši frazė turėtų skambėti taip tapo kombrigas (nuo 1942.05.03 generolas – majoras) F.Baltušis – Žemaitis.
      Pastarąjį jau Lietuvoje 1944-ųjų rugsėjį pakeitė generolas majoras Adolfas Urbšas.
      Akademišku stiliumi frazė skambėtų taip pakeitė pulkininkas (nuo 1944.11.02 generolas – majoras) A.Urbšas.

      Visa tai – smulkmenos, kurių eilinis, karo istorija nesidomintis skaitytojas vargu ar pastebėjo. Todėl bendras įvertinimas – straipsnis labai geras. Esu įsitikinęs, kad daugelis, ypač jaunosios kartos, skaitytojų šio straipsnio dėka sužinojo daug naujo. O tai yra svarbiausia.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Aleksandr.n | Kov 14, 16:32 |
      Komentarai: 24

      Autorius rašo.
      Lietuviams beliko pavydžiai šnairuoti į kaimynus – štai latvių komunistams ilgai prašytis nereikėjo. Iš jų sovietai suformavo net dvi divizijas (viena jau 1941-ųjų žiemą taip pasižymėjo Maskvos gynyboje, kad net tapo elitine gvardijos divizija). Estai vertinti ne mažiau – jų irgi pririnko porą divizijų.
      Paskubom buvo kuriami armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kt. tautų daliniai. O kaipgi kitaip – sovietams labai jau norėjosi pademonstruoti, kad kautis už SSRS kaip viena pakilo visos „broliškos respublikos“.
      O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.

      Iš šitos pastraipos galima suprasti tai, jog iš latvių ir estų buvo suformotos po dvi divizijas. Buvo kuriami nacionaliniai daliniai iš armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kitų. tautų daliniai, o lietuviams nebuvo leista kurti nacionalinį junginį. Tai klaidinga nuomonė. Taip, 201-ji latvių šaulių divizija buvo pirmas nuo karo pradžios suformotas RA nacionalinis junginys. Divizija į Vakarų frontą atvyko 41.12.5d., o priešakinese linijose pasirodė 41.12.20d. taigi Maskvos gynyboje tikrai nedalyvavo, o gvardijos vardą divizija gavo už mūšius Šiaures-Vakarų fronte. Antroji latvių divizija (308 ŠD) suformota tik 1944m. birželio men. Kiti pamineti junginiai buvo formojami tik 1942m., išskirus 7-ją estų ŠD, kuri buvo pradėta formoti kartu 16 LŠD, t.y. nuo 1941m. gruodžio mėn.

      Beprasmės kautynės ties Aleksejevka truko iki kovo 21-osios, kol pagaliau jau visiškai nukraujavusi 16-oji divizija buvo išvesta į užnugarį.

      Iš tikro mūšiai ties Alekejevka (jei tiksliai, tai ties Nagornaja ir Choroševskaja kaimų) vyko iki vasario 27d. Naktį į vasario 28d. divizija buvo permesta apie 8 km į pietus ir pakeitus 6 Gv ŠD puolė tarp Krestjanovkos kaimo ir Maslovkos upės. Kovo 17d. Divizija nutraukė atakas.

      Nebuvo įvykdyta nė viena kovinė užduotis, nepaimtas nė vienas belaisvis, neužimta jokia vokiečių pozicija. Tai buvo tikra karinė katastrofa.

      Didelių pergalių iš tikro nebuvo pasiekta. Vasario 24d. 156-as šaulių pulkas užemė aukštumą 242.7 tarp Nagornaja ir Choroševskaja kaimų. Tuo metu RA žiemos puolimas išsikvepė. Jos junginiai patyrė dydelių nuostolių, o vokiečiai gavo nemažą pastiprinimą iš Rževo miesto apylinkių

      Arvydas | Kov 15, 20:29 |
      Komentarai: 129

      jei ką domina latvių 201-oji šaulių divizija. Ji buvo suformuota 1941 metų rugpjūčio 3 Valstybinio gynybos komiteto nutarimu Nr.383. Maskvos gynyboje tiesiogine to žodžio prasme ji tikrai nedalyvavo, bet dalyvavo kontrapuolime prie Maskvos. Tad autoriaus padaryta klaidelė nėra tokia didelė – mūšiuose prie Maskvos divizija vis tik dalyvavo. Gvardijos vardas divizijai buvo suteiktas, t.y. ji buvo pervadinta į 43-ąją gvardijos latviškąją šaulių diviziją 1942 metų spalio 15. Tad teigti, kad ji gvardijos vardą gavo už mūšius dėl Maskvos ne visai tikslu.
      Teigti, kad paskubomis buvo kuriami nacionaliniai daliniai teisinga tik iš dalies. Paskubomis buvo kuriama daug naujų dalinių, jų tarpe ir nacionaliniai – padėtis fronte to reikalavo. Reiktų šioje vietoje priminti, kad veikiančioje armijoje nuo pat karo pradžios buvo dar prieš karą suformuotų nacionalinių dalinių, iš esmės tai buvo Užkaukazės ir Vidurinės Azijos tautų daliniai. Galima pavardinti ir keletą numerių – 9 ir 47 gruzinų kalnų šaulių divizija, 63 gruzinų šaulių divizija, 77 azerbaidžaniečių ir 76 armėnų šaulių divizija, 20 tadžikų, 18 turkmėnų, 17 uzbekų kavalerijos divizijos. Nors reikia sutikti su pagrindine autoriaus mintimi, kad lietuviams formuoti savo diviziją buvo leista vieniems iš paskutiniųjų. Prieš tai kelios dešimtys nacionalinių divizijų buvo pradėta formuoti 1941 lapkričio 13 nutarimu Nr.894. Gi lietuviams ir estams leista tai daryti mėnesiu vėliau. Reiktų patikslinti, kad estams tuo nutarimu buvo leista formuoti dvi divizijas (7-oji ir 249-oji).

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Aleksandr.n | Kov 16, 23:07 |
      Komentarai: 24

      Teisingai, RA egzistavo 47 ir 63-ji gruzinų kalnų šaulių divizijos( 9-ji neturėjo vardo gruzinų kalnų šaulių divizija), buvo 77-ji azerbaidžaniečių ir 76 armėnų kalnų šaulių divizijos ir t.t., bet 1938m. gegužes mėn. visi tie vardai atimti, kadangi RA junginiai perėjo prie eksteritorialinio komplektavimo principo.( «Краснознамённый Закавказский» Тбилиси, 1981г. стр.100-102). Taigi 1941.6.22d. tų vardų jau nebuvo.
      Sutinku, kad lapkričio 13 nutarimu Nr.894 buvo leista formoti kelis dešimtys nacionalinių junginių. Kitas klausimas, kas iš to gavosi, pvz. iš 5 uzbekų kavalerijos divizijų visos buvo išformotos nebaigiant jas galutinai suformoti. Tas pats įvyko su 2 kazachų kavalerijos divizijomis, 2 kalmukų kavalerijos divizijomis 3 kirgizų kavalerijos divizijomis ir t.t.
      Nesutinku, kad lietuviams buvo leista formuoti vieniems iš paskutiniųjų savo junginius. Po to buvo dar buvo formojamos gruzinų, armenų ir azerbaidzanečių junginiai.
      Taigi autoriaus teiginys: «O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.» neatitinka tikrovės.

      Arvydas | Kov 17, 08:27 |
      Komentarai: 129

      Taigi 1941.6.22d. tų vardų jau nebuvo.
      Neneigiu, tik bandau svarstyti. Tikrai, tos minėtos divizijos prieš pat karo pradžią buvo eksteritorinės, bet prasidėjus karui jos vėl tampa teritorinėmis. Kiek teko skaityti straipsnių šia tema, dažnai sutikdavau štai tokį teiginį.
      Что касается Закавказья и Средней Азии, то здесь приходилось воссоздавать дивизии и полки, сформированные еще до 1938 года.
      Vertimas – Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje teko atkurti dar iki 1938 metų suformuotas divizijas ir pulkus.
      Klausimas būtų – kada tos divizijos vėl tapo teritorinėmis?
      Taigi autoriaus teiginys: «O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.» neatitinka tikrovės.
      Gediminas galvoja vienaip, Aleksandras kitaip. Mano nuomone jų teiginiai atspindi kraštutinius požiūrius, tiesa tikriausiai slypi kažkur ties viduriu. Tai, kad lietuviais ne itin pasitikėjo – tiesa, kita vertus diviziją formuoti, nors ir ne pirmiems, vis tik leido. Mano nuomone aptariamoje frazėje žodelį aiškiai pakeitus kitu, ne tokiu kategorišku terminu, teiginys skambėtų korektiškiau.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Kov 17, 09:28 |
      Komentarai: 42

      Nesutinku, kad lietuviams buvo leista formuoti vieniems iš paskutiniųjų savo junginius. Po to buvo dar buvo formojamos gruzinų, armenų ir azerbaidzanečių junginiai.

      Keista logika remiamės Aleksandrai. Cituoju paties tekstą:

      RA egzistavo 47 ir 63-ji gruzinų kalnų šaulių divizijos( 9-ji neturėjo vardo gruzinų kalnų šaulių divizija), buvo 77-ji azerbaidžaniečių ir 76 armėnų kalnų šaulių divizijos ir t.t.

      Tai, kad po lietuvių junginių buvo formuoti , tarkim, rusų daliniai – neįrodo nieko. Visos kitos SSSR tautos tokius junginius jau turėjo – pervadintus ar ne , po to vėl sugrąžintus pavadinimus – esmės nekeičia. Apie tautas kalbu turėdamas omenyje “broliškų respublikų” tautas.

      Todėl Aleksandro teiginys :
      Taigi autoriaus teiginys: «O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.» neatitinka tikrovės.

      neatitinka tikrovės

      Arvydas | Kov 17, 09:53 |
      Komentarai: 129

      kolega Vembras nekorektiškai cituoja Aleksandrą, t.y. jis cituoja nepilnai
      RA egzistavo 47 ir 63-ji gruzinų kalnų šaulių divizijos( 9-ji neturėjo vardo gruzinų kalnų šaulių divizija), buvo 77-ji azerbaidžaniečių ir 76 armėnų kalnų šaulių divizijos ir t.t
      .
      šios citatos pabaiga skamba taip
      bet 1938m. gegužes mėn. visi tie vardai atimti, kadangi RA junginiai perėjo prie eksteritorialinio komplektavimo principo
      Jei trumpai, tai Aleksandras tikriausiai norėjo pasakyti – RA buvo nacionaliniai junginiai, bet nuo 1938 tų nacionalinių junginių neliko. Mano klausimas buvo – įdomu būtų sužinoti, kada tie buvę nacionaliniai junginiai iš eksteritorinių vėl tapo nacionaliniais.
      Tai, kad po lietuvių junginių buvo formuoti , tarkim, rusų daliniai – neįrodo nieko.
      Bet nieko ir nepaneigia, nes po lietuvių divizijos buvo formuojamos ir kitos divizjijos, net tik rusų, bet ir nacionaliniu pagrindu.
      Visos kitos SSSR tautos tokius junginius jau turėjo
      Teiginys labai kategoriškas. Jam paremti reiktų įrodymų. Dar vienas niuansas. Kalbant apie tas TSRS tautas reiktų atskirti iki 1940 metų Sąjungos sudėtyje buvusias tautas ir Baltijos valstybių tautas. Šiuo požiūriu latviai pirmieji suformavo savo diviziją, o lietuviais su estais suformavome kartu. Tiesa, estai pririnko kontingentą dviems divizijoms.
      Pasikartosiu – tai nieko nei įrodo, nei paneigia. O didesniam ar mažesniam nepasitikėjimui pagrindas vis tik buvo – Maskvoje labai gerai prisiminė 29TŠK veiksmus karo pradžioje,

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Kov 17, 15:40 |
      Komentarai: 42

      Aleksandrą citavau korektiškai Nekorektiška būtų buvę traukt iš konteksto atskiras mintis ir maišyt savo mišrainę…
      Bet čia nuokrypis. Pasidomėjau kiek šia tema ir aptikau gan įdomią situaciją. Tie “atimti” iš divizijų “nacionaliniai” prierašai lyg ir egzistavo – matyt neoficialiai – o oficialiai divizijos buvo vadinamos tik numeriu. Tarkim 77 šd buvo pervadinama į 77 gšd, tačiau literatūroje skliausteliuose prirašoma “azerbaidžanietiška”. Kol kas neaptikau, kad jai tas vardas būtų “grąžintas”. Net 2-ą kartą ją suformavus oficialiame pavadinime tautinės “priklausomybės” neaptikau.

      Tiesa, estai pririnko kontingentą dviems divizijoms.

      Trims Viena estų divizija ( 7-a ) į priekines linijas pateko mėnesiu anksčiau nei 16-a. Nematau didelio skirtumo laike – tai paneigtų teiginį dėl ypatingo nepasitikėjimo.

      Aptikau sau naują informaciją – pasirodo latviai buvo suformavę avia-pulką. Šito nežinojau…

      Arvydas | Kov 17, 16:20 |
      Komentarai: 129

      Nekorektiška būtų buvę traukt iš konteksto atskiras mintis ir maišyt savo mišrainę…
      Taip pat nekorektiška pateikti ne visą sakinį, ypač kai ta nutylėta sakinio dalis keičia viso sakinio prasmę.
      Trims Viena estų divizija ( 7-a ) į priekines linijas pateko mėnesiu anksčiau nei 16-a.
      Nea, vis tik trims. Skaičiuojam. 7 šaulių divizija, vėliau tapusi 118 gvardijos šalių divizija; 249 šaulių divizija, vėliau tapusi 122 gvardijos šaulių divizija. Koks tos trečiosios estiškos divizijos numeris?
      Tai, kad 7-oji šaulių divizija pateko mėnesiu anksčiau rodo, kad ir estai po suformavimo pakankamai ilgai nebuvo mesti į mūšį.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Kov 17, 16:50 |
      Komentarai: 42

      Koks tos trečiosios estiškos divizijos numeris?

      Pridėjau korpuso numerį – ir gavau 3 Iš tiesų peržiūrėjau 8-o estų šaulių korpuso sudėtį ir priskaičiavau 19-ą gšd … Klaida. Suklaidino korpuso nacionalinė-procentinė sudėtis – 80 proc. estų. To pakako kad 19-ą priskirčiau prie estiškų

      Taip pat nekorektiška pateikti ne visą sakinį, ypač kai ta nutylėta sakinio dalis keičia viso sakinio prasmę.

      Na toje sakinio dalyje, kurią citavau buvo pakankamai informacijos, kurią pateikė pats kolega Aleksandras. O būtent : tokie daliniai RRKA buvo formuojami. Ir taškas. Kada atšaukė – čia jau kita daina, ar ne?
      Juolab, kad iš principo Aleksandro teiginiui, jog lietuviškų dalinių formavimo istorija kažkokia tai ypatinga specifika nepasižymėjo – pritariu. Nepritariau jo samprotavimų loginei sekai, bet ne pačiai išvadai.

      Gintas | Kov 17, 17:23 |
      Komentarai: 44

      Nebuvo juk tiek lietuvių Rusijoje, todėl ir neformavo, juk kai sovietai atėjo į Rusiją iškart pradėjo formuoti ir antrą lietuvišką diviziją.

      Aleksandr.n | Kov 17, 19:01 |
      Komentarai: 24

      Perskaičiau kolegos Vembro parašyta tekstą 2 kartus ir nieko nesupratau… Tik dabar pasidarė aišku, «kur šuo pakastas». Mano sakinys: «Po to buvo dar buvo formuojami gruzinų, armenų ir azerbaidzanečių junginiai.» buvo suprastas, kad kalba eina apie prieškarinius kaukaziečių nacionalinius junginius, aš gi rašydamas tą sakynį turėjau omenyje karo metu suformuotas nacionalines divizijas, pvz. 296-ją ir 414-ją gruzinų ŠD, 416-ją azerbaidzaniečių ŠD ir t.t.
      Dabar apie 47, 63, 76 ir 77 KŠD. Po karo pradžios divizijos ne tapo nacionalinemis ir pvz 47 KŠD atvyko į frontą, kaip «47-ая горнострелковая Краснознаменная дивизия им. И. B. Сталина.»
      Ar Arvydas gali pateikti konkretų pavyzdį, patvirtinanti tai, kad «Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje teko atkurti dar iki 1938 metų suformuotas divizijas ir pulkus.»
      Tada galima konkrečiau panagrinėti pavyzdį.
      Kaip žinoma lietuvių buvo formuojama viena divizija, o estų –dvi. Priežastis labai aiški. Lietuviams truko kontingento, kadangi vokiečiai užemė Lietuvą praktiškai per savaitę. Estai realiai į mūšį buvo mesti 1942 gruodžio viduryjė šalia Velikije Luki miesto.

      Vembras | Kov 17, 20:14 |
      Komentarai: 42

      Būtent taip ir supratau – kad iki 1938 buvo formuojami, ir , anot Arvydo, karo metu atkurti.
      Kaip jau rašiau apie 77 šd – ją literatūroje vadina “azerbaidžanietiška”, bet oficialiai niekur neradau, kad būtų taip įvardijama. Štai ir su 47 šd panašiai.

      Aleksandr.n | Kov 17, 21:39 |
      Komentarai: 24

      Noriu parodyti dokumento pavyzdį, patvirtinanti teiginį apie divizijos nacionalinio vardo panaikinimo:
      http://www.obd-memorial.ru/221/Memorial/Z/002/058-0818883-0846/00000068.jpg
      Dokumentas sudarytas 1942.01mėn. Nuo 41.12.9d. divizija iš kalnų šaulių buvo performuota į šaulių.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.