Šešioliktoji lietuviškoji: skerdynės ties Aleksejevka – Rytų frontas 1941-1945
„Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“

Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-osios divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį.

Į Maskvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasprukusi sovietinės Lietuvos vadovybė jautėsi ten, švelniai tariant, nejaukiai.
Veltui Antanas Sniečkus, Justas Paleckis ar Mečislovas Gedvilas demonstravo tvirtą lietuvių pasiryžimą kautis su nacistine Vokietija. Veltui nuo 1941-ųjų rugpjūčio prašė ir ragino sukurti tokioms kovoms specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.
Visas jų entuziazmas atsimušdavo į tylos sieną. Tylėjo SSSR NKVD viršininkas Lavrentijus Berija, nesiteikė atsakyti ir pats Josifas Visarionovičius Stalinas.
Lietuviams beliko pavydžiai šnairuoti į kaimynus – štai latvių komunistams ilgai prašytis nereikėjo. Iš jų sovietai suformavo net dvi divizijas (viena jau 1941-ųjų žiemą taip pasižymėjo Maskvos gynyboje, kad net tapo elitine gvardijos divizija). Estai vertinti ne mažiau – jų irgi pririnko porą divizijų.
Paskubom buvo kuriami armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kt. tautų daliniai. O kaipgi kitaip – sovietams labai jau norėjosi pademonstruoti, kad kautis už SSRS kaip viena pakilo visos „broliškos respublikos“.
O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.

Svetimi tarp savų

Matyt, SSRS vadovybė negalėjo užmiršti, kuo baigėsi jos „eksperimentas“, kai 1940-aisiais okupavus Lietuvą visa „buržuazinė lietuvių kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.
Pastarasis taip ir netapo patikimu daliniu – 1941-ųjų sausį slaptose sovietų agentų pažymose pripažinta: „Jei atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus…“
Tad nenuostabu, kad jau pirmosiomis karo dienomis 29-asis korpusas, užuot vykdęs sovietinių vadų įsakymus – pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir kovojant trauktis į SSRS gilumą, paprasčiausiai ištirpo.
Dauguma lietuvių karių nė nemanė palikti tėvynės, tad pasitraukdavo iš Raudonosios armijos gretų arba, sukilę, tiesiog iššaudydavo ar nuginkluodavo sovietinius vadus.
Kruviniausios „skyrybos“ su sovietais teko 179-ajai divizijai, kuriai iš Pabradės poligono teko trauktis kitų raudonarmiečių dalinių apsuptai.
Birželio 24 d., matydamas, jog nėra galimybės atitrūkti nuo sovietų, Adutiškyje nusišovė divizijos pulkininkas leitenantas Otonas Milaševičius, prieš mirtį jis sušuko: „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“
Dalis lietuvių karių sukilo dar ties Pabrade, apie 60 išsilaisvino Švenčionyse, keli nuožmūs susirėmimai tarp lietuvių ir sovietų įvyko už Adutiškio, ties Noricos, Žukovo, Glubokojės kaimais.
Birželio 26 d., anot istoriko Vlado Striužo, „..jau už Adutiškio, kažkur ties Pastovių, Glubokojės miesteliais sukilo dvi lietuvių pėstininkų kuopos, kurios netikėtai …puolė divizijos štabą. Įnirtingas mūšis truko apie valandą“.
Šį sukilimą sovietai numalšino artilerijos ugnimi, o belaisvių neėmė – visus sušaudė vietoje.
Divizijos agonija pasibaigė 1941 liepą, jau Rusijos Pskovo srityje, kai pasiųsti prieš vokiečius ties Idrica lietuviai tiesiog pasidavė nelaisvėn.
Likusius divizijos karius sovietai, jau visiškai nebepasitikėdami, nuginklavo ir išskirstė po kitus Raudonosios armijos dalinius.
Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS tepasitraukė vos apie 1,5 tūkst.
Dalis jų buvo fanatiški sovietinės valdžios šalininkai. Kiti – dėl šaudmenų trūkumo, neryžtingumo ar nepalankių aplinkybių taip ir nesugebėję laiku atitrūkti nuo besitraukiančių raudonarmiečių ir likti Lietuvoje.

Žydiškiausia Raudonosios armijos divizija

„Palaiminti“ lietuviško dalinio kūrimą sovietai delsė dar ir dėl abejonių, ar iš viso tų lietuvių prisirinks tiek, kad užtektų bent pusėtinai divizijai. Mat iš vokiečių žaibiškai – vos per penkias dienas – užimtos Lietuvos į SSRS tesuspėjo pasitraukti gal kokie 15 tūkst. žmonių, o ir pačioje Sovietų Sąjungoje nebuvo jokios gausesnės lietuvių bendruomenės.
Bepigu buvo latviams kurti savo dvi divizijas, kai SSRS jų gyveno apie 150 tūkst., o dar 50 tūkst. evakavosi iš pačios Latvijos.
Tie būgštavimai pasitvirtino – kai 1941 m. gruodžio 18-ąją SSRS Valstybės gynimo komitetas nusprendė leisti suburti 11 tūkst. karių lietuviškąją diviziją, pačių lietuvių (iki 1942-ųjų vasario) teprisirinko apie 2 tūkst.
Tačiau netrūko žydų – šie taip veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, jog netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti ir, rašo 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas dr. Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.
Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudija ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“
Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą.
Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka – ir 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių.
Tad, kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas, pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.
Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.
Šitaip 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užima antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių, nusileidžia tik britų 1944-aisiais įkurtai vadinamajai Žydų brigadai.

Politiškai ypač nepatikimi kariai

Lietuviškosios divizijos kariai į frontą veržėsi dar nuo 1942-ųjų gegužės – kai davė priesaiką.
Ir ne vien dėl karšto sovietinio patriotizmo – paprasčiausiai užnugario maitinimo normos buvo tokios, kad žmonės kone badavo. „Dienai duodavo 600 gramų duonos, padalintos į tris davinius, dubenėlį skystos balandų sriubos, ją praminėm „Volga-Volga“, ir po samtį košės. Kariai tiesiog badavo. Žygio į frontą laukėme nekantriai“, prisimena Š. Skopas.
Tačiau sovietinės vadovybės pasitikėjimas lietuviais nebuvo nė kiek padidėjęs ir divizija mėnesių mėnesiais, iki pat 1942-ųjų pabaigos, marinuota užnugaryje.
„…jokia kita suformuota Raudonosios armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą“, teigia istorikas dr. Rimantas Zizas.
Kariai vis labiau niršo, nesuprasdami, kodėl „draugas Stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“ ir jiems reikia beprasmiškai kamuotis užnugaryje.
Prasidėjo dezertyravimas – vien iki 1942 m. spalio Karo tribunolas nuteisė 118 sučiuptų bėglių.
Įdomu, kad daugeliui užkietėjusių Lietuvos komunistų ir bolševikų, pabuvus SSSR, pakramsnojus skurdų užnugario davinį, „atsivėrė akys“.
Štai Joniškėlio partorgas Adomas Jurėnas nusivylęs burbėjo: „Dabar rusai mūsų jau daugiau neapgaus. Mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. Nėra dėl ko mums kariauti.“ Buvę Šakių sovietų valdžios pareigūnai pareiškė, kad „…Sovietų Sąjungoje komunistų partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai“. Na, o buvęs „Tiesos“ žurnalistas prasitarė, jog „sėdėti fašistiniame [Lietuvos] kalėjime geriau negu dirbti Sovietų Sąjungoje“.
Sovietų kontržvalgyba, sudarinėjusi taip šnekėjusių politiškai nepatikimų karių sąrašus, netruko atkreipti dėmesį, kad tarp tokių burbeklių vyrauja lietuviai (nors pasitaikydavo ir žydų).
O Raudonoji armija tuo metu mušė priešą – 1943-iųjų pradžioje prie Stalingrado sutriuškino vermachto VI armiją. Sovietus apėmė euforija, vokiečiams teko trauktis.
1943-iųjų pradžioje ir 16-oji lietuviškoji pagaliau gavo įsakymą vykti į frontą Rusijos pietuose, Oriolo srityje.
Tikėtasi, kad ilgai rinkta, gerai ginkluota bei pailsėjusi (na – ir pabadavusi) divizija sėkmingai įsijungs į kovas. Tad 16-oji lietuviškoji į frontą išlydėta pompastiškai – su mitingais, linkėjimais ir sveikinimais. Pats A. Sniečkus iškilmingai įteikė divizijai Raudonąją vėliavą.
Tačiau, užuot kovojusi, divizija porą mėnesių klampojo Oriolo srities keliais – mat sovietų vadovybė vis neapsispręsdavo, kuriai armijai tuos lietuvius priskirti. Iš pradžių nurodė įsilieti į Briansko fronto 3-iąją armiją, vėliau – į generolo Novoselskio operatyvinę grupę, dar vėliau – į 2-ąją tankų armiją, o galų gale priskyrė 48-ajai armijai.
Šitaip klaidžiodami iš armijos į armiją kariai nužingsniavo apie 400 km, arkliai pervargo, mašinos gedo. Veteranai prisimena: „…buvome įsitikinę, kad paskirties punkto jau nebepasieksime. Mašinos ir vežimai nepravažiuodavo per užsnigtus kelius, žmonės ant savęs tempė minas, sviedinius, šovinių dėžes. Eidavome po 25 kilometrus per dieną, miegodavome sniege, daugelis mirtinai sušaldavo.“
48-osios armijos vadas įsakė „lietuviams“ atakuoti Aleksejevkos kaimo apylinkes, kuriose buvo įsitvirtinę vokiečių 45-osios divizijos likučiai ir desantininkų pulkas.
Sušalusi, išbadėjusi divizija Aleksejevkos apylinkes pasiekė vasario 18 dieną. Tai buvo beveik vien tik pėstininkai – artilerija, automobiliai, lauko virtuvės liko toli užnugaryje, įstrigę sniegynuose.

Skerdynės ties Aleksejevka

Divizijos vadas Feliksas Baltušis-Žemaitis buvo ne aklas ir matė, kad jo kariai iš nuovargio virsta, artilerijos nėra, šaudmenų nepakanka.
Todėl, paliudijo ne vienas veteranas (F. Bieliauskas, Š. Skopas), vasario 22-ąją gavęs įsakymą atakuoti, „…generolas Žemaitis vangiai paprašė armijos vado kelias paras poilsio – kad diviziją prisivytų atsilikę artilerijos ir užnugario daliniai.
Bet divizijos komisaras Macijauskas išplėšė telefoną divizijos vadui iš rankų ir žvaliai atraportavo, jog divizija pasiruošusi pulti į kovą!.. Matyt, niekšas, nusprendė Raudonosios Armijos dienai (Raudonosios Armijos diena buvo švenčiama vasario 23-iąją – G.K.) vadovybei dovanėlę įteikti ir pats įsiteikti. Armijos vadas sumaurojo – „Šaunuoliai!“ ir taip prasidėjo mūsų divizijos naikinimas.“
Bet tądien 16-ajai lietuviškajai nepavyko net priartėti prie vokiečių – šie dar iš už puskilometrio ėmė pliekti į priešus minosvaidžiais ir pabūklais. Atviram įšalusiam lauke neturėjusi kur išsikasti apkasų divizija tučtuojau prarado 273 žmones – tiek priskaičiuota užmuštų ir sužeistų.
Atsišaudyti nebuvo kuo – 16-osios divizijos artilerija dar net nebuvo pasiekusi mūšio lauko.
Vasario 24 d. divizija, remiama 7 tankų, vėl pabandė pulti ir buvo atmušta, o prarado jau 426 žmones. Kitądien scenarijus pasikartojo – bevaisės atakos metu „lietuviškoji“ neteko 572 karių.
16-osios divizijos kaimynės – sovietinės 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos – susidomėjusios stebėjo beviltiškus „lietuvių“ puolimus, tačiau nė nemanė padėti.
O 48-osios armijos vadovybė puolė į isteriją, stebėdamasi, kodėl Lietuviškosios divizijos kariai šitaip „iškreiptai skausmingai“ reaguoja į vokiečių apšaudymą. Juk pastarieji į puolančiuosius tešaudydavo „vos“ iš kokių dviejų artilerijos, dviejų minosvaidžių baterijų ir 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. Tačiau to, rūstavo sovietų generolai, „…užteko, kad daliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas visada buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“.
Čia dar vokiečiai sužinojo, kad priešais juos kariauja lietuviai ir, sužinome iš veteranų atsiminimų, nedelsdami ėmėsi visokių gudrybių – per radijo ruporus gryniausia lietuvių kalba ėmė kviesti pereiti pas juos. O stojus pauzėms tarp mūšių paleisdavo lietuviškų liaudies dainų, netgi Maironio „Už Raseinių ant Dubysos“.
Vasario 26-ąją divizija, ko gero, stipriausiai puolė vokiečius – pasiekė net šių spygliuotų vielų užtvaras, tačiau pro jas nebeprasibrovė. Žuvo ar buvo suluošinta 615 karių.
Vasario 27-ąją eilinis beprasmis puolimas pražudė 266 žmones, 28-ąją – netekta 341 kario.
Nieko nepadėjo ir kovo 6 d. mėginimas pulti vokiečius paleidus dūmų uždangą – tądien divizija prarado 329 žmones, o kitądien – dar 457.
Armijos vadovybė ėmėsi žiaurių priemonių – už lietuvių apkasų suformavo vadinamuosius užtvaros būrius, jie turėjo šaudyti į divizijos karius, jei šie sumanytų trauktis.
Diviziją imta niekinti – ji viešai pavadinta „persišovėlių divizija“, nes esą iš 2 745 sužeistųjų net pusė buvo sužeisti į ranką.
Negana to, kai per vieną ataką 48-osios armijos vado pavaduotojui pulkininkui Kolganovui pasivaideno, jog lietuvių batalionas bėga iš fronto, jis lietuvių karininkų akivaizdoje paskambino kaimyninei divizijai ir įsakė iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių tučtuojau apšaudyti minėto bataliono apkasus…
Beprasmės kautynės ties Aleksejevka truko iki kovo 21-osios, kol pagaliau jau visiškai nukraujavusi 16-oji divizija buvo išvesta į užnugarį.
Oficialiais duomenimis, lietuviškoji divizija toje mėsmalėje prarado per 5 tūkst. karių, iki pusantro tūkstančio buvo nukauta.
Nebuvo įvykdyta nė viena kovinė užduotis, nepaimtas nė vienas belaisvis, neužimta jokia vokiečių pozicija.
Tai buvo tikra karinė katastrofa.
Priežasčių buvo daugybė. Ir menka kaimyninių dalinių parama, ir artilerijos neturėjimas.
Ir karinės patirties stoka – kariai puolė tirštomis gretomis, be slepiamųjų apsiaustų.
Galų gale 48-osios armijos vadovybė apkaltino Feliksą Žemaitį būdo minkštumu ir silpnu reiklumu kariams. Jis buvo atleistas iš pareigų, o divizijos vadu tapo Vladas Karvelis.
Ilgainiui divizijos vadai atsikratė „nereikalingo minkštumo“ ir išmoko sovietinio kariavimo būdo. Koks tas būdas, puikiai iliustruoja veterano Š. Skopo atsiminimai apie pulkininką Vladą Motieką, vieną narsiausių divizijos karininkų.
„Iki šiol negaliu užmiršti vieno nutikimo Baltarusijoje, įvykusio mano akyse. Batalionai sugulė ir, stipriai apšaudomi priešo, niekaip nekilo į ataką. Ir čia į apkasus atėjo pulko vadas Vladas Motieka, būsimasis 16-osios vadas. Atėjo visu ūgiu, išsitraukė pistoletą ir… iš eilės nušovė penkis kareivius, gulėjusius apkase. Ir žmonės vėl pakilo į ataką.“
Po 16-osios divizijos tragedijos ties Aleksejevka sovietinės Lietuvos vadovybės noras regėti lietuvius priešakinėse fronto linijose akimoju išblėso.
Diviziją pradėta „taupyti“ – reikėjo išsaugoti nuo žūties lietuvių komunistus, kad būtų kam dirbti „išvaduotoje“ sovietinėje Lietuvoje.
Ir nors vėliau divizija atlaikė ne mažiau žiaurių mūšių – tarp jų ir garsiąsias Kursko kautynes, veteranai Aleksejevką iki šiol vadina tiesiog „divizijos kapu“. Kapu, kuriame buvo palaidota dauguma 16-osios lietuviškosios tarybų valdžios fanatikų, kautynes išgyvenęs J. Šeinas apie tai yra sakęs: „Dauguma „senųjų“ komunistų ir komjaunuolių buvo užmušti tose žiemos kovose, o tie, kurie išliko, į daugelį dalykų jau žiūrėjo visai kitaip…“

Straipsnio autorius dėkoja istorikui Dr. Rimantui Zizui, pasidalinusiam surinkta archyvine ir statistine medžiaga apie 16-ąją lietuviškąją diviziją.

INFO

16-oji lietuviškoji šaulių divizija

Stambiausias lietuviškas karinis dalinys, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, įkurtas 1941-ųjų gruodį, kovojęs sovietų pusėje.
Lietuviškojoje divizijoje, sudarytoje iš trijų šaulių ir vieno artilerijos pulko, buvo 10 374 karių (1942 m. rugpjūčio duomenys).
Pirmuoju 16-osios Lietuviškosios vadu tapo generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis, po nesėkmingų 1943 m. žiemos kovų jį pakeitė generolas majoras Vladas Karvelis. Pastarąjį jau Lietuvoje 1944-ųjų rugsėjį pakeitė generolas majoras Adolfas Urbšas.
Sovietmečiu Lietuvoje 16-oji divizija buvo idealizuojama ir aukštinama, jos nesėkmės bei patirti nuostoliai nutylimi. O išeivių ir rezistentų ji vertinta kaip okupacinės sovietinės valdžios įrankis.
16-oji lietuviškoji divizija Šiauliuose, 1945 m. liepa. Fotografija iš fotoalbumo „Kovų keliais“, 1965.

16-osios lietuviškosios divizijos veteranų atsiminimai apie mūšį prie Aleksejevkos
(iš tinklalapio www.iremember.ru)

Jakovas Z. Šeinas, 16-osios divizijos 249 šaulių pulko, 2-ojo bataliono, 4-osios kuopos karys, apie kautynes ties Aleksejevka.
O vėliau vadai pakilo pirmieji, ir mes grandine pajudėjome snieguotu lauku. Ir čia mums tiesiu taikymu smogė pabūklai ir kulkosvaidžiai. Sugulėm. Virš mūsų pasirodė vokiečių bombonešiai ir daugelis karių žuvo nuo aviacinių bombų sprogimų. Tuo metu danguje suskaičiavom devyniolika vokiečių pikiruojančių bombonešių, o mūsų aviacija nė karto taip ir nepasirodė visuose mūšiuose ties Nagornaja, Aleksejevka ir Choroševskaja. Suprantat – nė karto… Mes likom gulėti „neutralkėje“, įsakymo trauktis nebuvo. Politvadovai ir vėl bandė pakelti karių grandines atakon, bet vokiečiai neleisdavo pasistūmėti nė penkiasdešimt metrų, vokiečių kulkosvaidžiai, prisitaikę iš aukštumos, paprasčiausiai išguldydavo mūsų kuopas vieną po kitos. Tai buvo kaip tire. Mes gulime – tamsiai žali mundurai ant balto sniego kaip taikiniai šaudykloje, o diena puiki, saulėta, viskas matyti kaip ant delno, vokiečiams vienas džiaugsmas – žudyk kiek nori…
Apie trisdešimties laipsnių šaltis, jei sanitarai sužeistojo iškart nenutempdavo į užnugarį, tai vakarop šiam – galas. Netekęs kraujo ir nusilpęs, jis greitai sušaldavo.
…Koks tai buvo karas… Tu šaudai šautuvu kelių šimtų metrų atstumu į priešų šaudymo angas sniego pylime, o į tave vokiečiai pliekia tiesiu taikymu visų rūšių ginklais ir dar be gailesčio bombarduoja lėktuvais. Mūsų artilerija tylėjo. Gulim, švilpia sviediniai ir kulkos, sprogimai, greta tavęs, ant purvino sniego, šlepteli kieno nors nutraukta koja, o tu, sukandęs dantis, lauki savo valandos…
Mes jautėmės pasmerkti, kai kuriuos užvaldė visiška apatija, atakon kilo kaip šešėliai, žinodami, kad greitai juos vis tiek užmuš. Aplink tik ir girdi, kaip gyvieji lietuviškai, rusiškai ar jidiš kalboms keikia vokiečius ir mūsų divizijos vadą…

Šalomas Leibovičius Skopas, 16-osios divizijos žvalgų kuopos karys.
…Batalionai pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet vokiečiai kulkosvaidžiais iš šaudymo angų sniego pylime guldė mūsiškių grandines. Tik sutemus likę gyvi sugebėjo grįžti į savo apkasus. O kitą dieną viskas pasikartojo iš naujo – pagal tą patį scenarijų. Kareiviai visu ūgiu be slepiamųjų chalatų it juodi taikiniai sniege bandė atakuoti. Ties Nagornajos kaimu vokiečiai į sniegą įkasė savo tankus ir prie patrankų, kulkosvaidžių, minosvaidžių apšaudymo prisidėjo tankų pabūklų ugnis… Divizija taip ir gulėjo sušaudyta ant sniego, baisiame šaltyje priešais vokiečių pozicijas. Apsikasti buvo neįmanoma. Atsitraukti neleido. Kariams įsakė: „Nė žingsnio atgal!“
…Po šešių dienų pulkų likučius atitraukė iš priešakinių linijų ir permetė ties Nikitovkos kaimu, vėl įsakę bet kokia kaina pralaužti priešo gynybą. Tad čia vėl prasidėjo „mėsmalė“. Tai buvo ne kautynės, tai buvo žudymas.
Dvi savaites mums visai netiekė maisto. Suvalgėme visus arklius, o vėliau… Kareiviai mito sušalusiais griežčiais. Retkarčiais duodavo po saujelę miltų ir kariai juos maišydavo su vandeniu…
Daugelis mūsų nesiskusdavo po kelias savaites, o religingiems žydams ir visai leisdavo nešioti barzdas, tad kažkaip taip išėjo, jog daugelio nukautųjų veidai buvo apaugę juodomis barzdomis. Sibiriečiai, pamatę kalnus nukautųjų, parengtų laidoti, klausinėjo: „Iš kur pas jus tiek barzdotų gruzinų?“ Mes jiems atsakydavom: „Tai ne gruzinai, tai žydai. Įsiminkite tai!“

Tekstas publikuojamas gavus žurnalo redakcijos leidimą. Perspausdinti bet kurį VERSLO KLASĖS straipsnį galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina – vz.lt