S.Jegelevičius „1941 metų birželis: Raudonosios armijos katastrofos anatomija“. Arvydo pastabos

S.Jegelevičius „1941 metų birželis: Raudonosios armijos katastrofos anatomija“. Arvydo pastabos

    Leidinyje „Knygų aidai“ 2008 metų Nr.6 istorijos mokslų daktaras Sigitas Jegelevičius apžvelgė dvi Rusijoje išleistas knygas: Марк Солонин «22 июня, или когда началась Великая отечественная война» ir Арсен Мартиросян «Трагедия 22 июня: блицкриг или измена» .
    Vieną dr.S.Jegelevičiaus Antrojo pasaulinio karo istorijos tematikos tekstą jau esu nagrinėjęs. Tai buvo leidinyje „Karo archyvas“ paskelbtas straipsnis „Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį“. Tada buvau nemaloniai nustebintas aptikęs gausybe klaidų. Deja, ir šiame straipsnyje autoriui klaidų nepavyko išvengti.
    Analizuosime tik pirmą straipsnio dalį, skirtą M.Solonino knygai.

    Manytume, jog šio rašinio žanrą gal būtų galima įvardyti kaip pristatomąją dviejų knygų recenziją. Rašyti analitinę, juolab kritinę (ne propagandine, bet moksline prasme) recenziją galima būtų ryžtis tik susipažinus bent su dalimi monografijos autoriaus bei kitų autorių naudotos pirminės dokumentinės informacijos. Tam neturime galimybių.
    Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Ne pavadinime esmė – kritinė ta recenzija, ar pristatomoji. O štai labai nustebino teiginys, kad nėra galimybės susipažinti su knygoje naudojamais informacijos šaltiniais. Atsiverčiam knygos galą, kur išvardyti tie šaltiniai. Šešiuose su puse lapo 167 tų šaltinių sunumeruota. Pasiėmiau pieštuką ir pradėjau žymėti tuos šaltinius, kurie „kabo“ internete. Tik vieno kito nesugebėjau rasti.

    Netgi kirba mintis, kad jau išleidus minimą knygą kai kas ėmė apgailestauti, jog jos autoriui buvo leista pasi¬naudoti tokiais šaltiniais.
    Geriau jau būtų nesukirbėjus ta mintis. Niekas taip negalėjo apgailestauti, nes neįmanoma uždrausti pasinaudoti tais šaltiniais. Tiems, kas neturi tos knygos po ranka ir negali pasižiūrėti į tą literatūros sąrašą paaiškinu: kaip šaltiniai yra išvardintos įvairių leidyklų įvairiais metais išleistos knygos, žurnalų straipsniai ir nuorodos į interneto svetaines. Didžioji dauguma rusų autorių kūriniai, anglų ir vokiečių kalba tik penki šaltiniai. Ir nei vienos nuorodos į archyvinius dokumentus. Nejaugi recenzijos autorius neperžvelgė tos naudotos literatūros sąrašo?

    Tai Rusijoje jau gana plačiai žinomo, bet Lietuvoje bemaž visiškai negirdėto autoriaus (iš profesijos – aviacijos inžinieriaus, mėgstančio prisistatyti ir kūriku, kuriuo jam teko dirbti slapstantis nuo saugumo už antitarybinę veiklą jau perestroikos metais Marko Solonino veikalas „Birželio 22-oji, arba Kada prasidėjo Didysis Tėvynės karas?“
    Nuorodoje paaiškinama kodėl autoriaus nuomone ta knyga Lietuvoje beveik nežinoma.
    1 Peržvelgus jungtinio Lietuvos bibliotekų katalogo LIBIS bei mokslinių bibliotekų elektroninius katalogus konstatuotina, kad Lietuvos bibliotekose esama tik vieno šios knygos egzemplioriaus (MAB).
    Komentaras būtų toks – ir taip, ir ne. Antrojo pasaulinio karo istorija besidominčiųjų Lietuvoje nėra labai daug. Tačiau jiems, ypač mokantiems rusų kalbą, M.Solonino kūriniai yra pakankamai gerai žinomi. Jo knygos pardavinėjamos knygynuose. Tai, kad beveik jų nėra bibliotekose, rodo visai ką kitą – tų bibliotekų prastą finansinę būklę.

    Turint galvoje vietines sąlygas, galima manyti, kad Solonino knygos platinamos tik Maskvoje ir Didžiojo Tėvynės karo mito saugotojai ten gali nesibaiminti, jog knyga pasklisianti po Rusijos platybes ir paveiksianti daugelio rusų protus ar bent juose pasėsianti abejonių.
    Nėra ką komentuoti. Tiek kad šis teiginys pralinksmino. Prie progos reiks paklausti Marko, gal nors jo gimtojoje Samaroje tų jo knygų galima gauti.

    Leidykla gana objektyviai, nė kiek neperdėtai, bet tik su kriminaline potekste šitaip pristato Solonino veikalą: „Sensacingoje ir skandalingoje Marko Solonino knygoje naujai nagrinėjamas pradinis karo tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos laikotarpis. Surinktų duomenų iš anksčiau buvusių įslaptintų dokumentų bei medžiagos pagrindu, taip pat analizuodamas istorinę mokslinę literatūrą bei memuarus, autorius paneigia jau susiklosčiusius ir naujus mitus apie Raudonosios armijos katastrofiškų pralaimėjimų priežastis pirmaisiais karo mėnesiais, pa¬teikia objektyvų ir giliai argumentuotą karo veiksmų traktavimą.
    Kalbėdamas apie dokumentinę informaciją S.Jegelevičius matomai rėmėsi šia leidyklos anotacija. Pasikartosiu – knygoje nėra jokių nuorodų į „anksčiau buvusius įslaptintus dokumentus“ .

    „Vis dėlto Suvorovo koncepcija sėkmingai tilpo šioje „matricoje“, kuri jo skaitytojų sąmonėje per daugelį metų jau buvo komunistinės propagandos suformuota. Taigi išoriškai nesugretinamos Suvorovo versija ir Chruščiovo-Stalino versija sutapo dėl svarbiausio dalyko: karinės katastrofos priežasčių jie ieško tankuose ir lėktuvuose, kartu kruopščiai apeidami visa, kas susiję su tankistų, artileristų, lakūnų, kulkos¬vaidininkų bei jų vadų veiksmais ar neveiklumu.
    Atkreipsime dėmesį, kad tankų ir lėktuvų M.Soloninas taip pat neapeina.

    Gausūs „suvoroviečiai“ jau spėjo sukurti ištisą teoriją apie tai, kad pasirengusi pulti kariuomenė ir pajėgi sėkmingai gintis kariuomenė, – tai dvi skirtingos kariuomenės […]. Pagaliau vadinamoji „puolamoji“ kariuomenė, apginkluota geriausiais pasaulyje „puolamaisiais“ tankais, visuomet gali pasinaudoti visais laikais laikytu geriausiu gyny¬bos būdu – pačiai pereiti į puolimą“, – rašo Soloninas (p. 18–20).
    Komentaras būtų toks. Pulti ir gintis gali ta pati kariuomenę. Tačiau jei ji ruošiasi pulti, jos išsidėstymas turi būti vienoks, kai ruošiasi gintis – visai kitoks.

    Gen. Boldino grupės svarbiausia smogia¬moji jėga – 6-asis mechanizuotas korpusas, kuris pa¬gal naujausio tipo tankų skaičių RA užėmė 1-ą ar 2-ą vietą: turėjo 352 naujausių priešininkui kol kas neįveikiamų tankų (114 KV ir 238 T-34). Kitais duomenimis, korpuse buvo 383 ar net 452 tokie tankai. RA tuomet stokojo technikos, bet 6-asis mechkorpusas turėjo 294 traktorius vilkti pabūklams, 4779 automobilius bei 1042 motociklus. Tiek technikos neturėjo nė vienas RA mechkorpusas.
    Duomenys jau žinomi pakankamai tikslūs, tad kam spėlioti – gal pirmas, o gal antras, gal tiek tankų, o gal tiek.

    Galbūt Suvorovas, pagrindines knygas rašęs iki SSRS žlugimo ir visas – neturėdamas galimybės dirbti Rusijoje, po ranka turėjo mažai šaltinių. Jo išvados paremtos apmąstymais, prielaidomis. Soloninas tvirtai remiasi pirmine dokumentine informacija – šaltiniais ir tik šaltiniais.
    Kelintą kartą sutinkamas tvirtinant to, ko knygoje nėra leidžia daryti prielaidą, kad recenzijos autorius knygą vartė labai prabėgomis.

    Ne tik (pro)sovietinėje literatūroje apie karo pradžią įprasta RA pralaimėjimus teisinti technine Vėrmachto persvara, ypač tankų ir aviacijos gausa. Prieš SSRS vokiečiai metė keturias tankų grupes (jos neturėjo standartinės struktūros ir aiškiai nustatyto tankų skaičiaus).
    Vermachto tankų ir aviacijos gausa jau labai seniai niekas RA pralaimėjimų neteisina. O štai dėl karinės technikos kokybės galima diskutuoti. Beje Vermachtas prieš SSRS metė ne tik keturias tankų grupes.

    Pirmosios karo dienos rytą šiose grupėse buvo 3266 tankai, t. y. vidutiniškai 817 tankų grupėje.
    Tankų buvo šiek tiek daugiau, dėl jų skaičiaus galima diskutuoti. Esminis dalykas, kad kalbant apie šarvuotą techniką labai dažnai pamirštama pridėti vokiečių savaeigę artileriją.

    Vėrmachto tankų grupė faktiškai buvo stambus motorizuotų pėstininkų junginys, sustiprintas 3–5 tankų pulkais.
    Suprask – tankų grupė yra toks nelabai didelis junginys. Pagalvok tik keli tankų pulkai…

    Kituose Vėrmachto junginiuose (pėstininkų ar motorizuotose divizijose) tankų apskritai nebuvo. Stambiausioje ir garsiausioje gen. Guderiano 2-oje tankų grupėje buvo 994 tankai (p. 36, 37).
    Taip, kitur tankų nebuvo, bet buvo savaeigių artilerijos pabūklų.

    Beje, visi vokiečių tankai turėjo benzininius variklius.
    Na ir kas? Tai juk visą karą prakariavo su tais benzininiais varikliais. Įskaitant garsiuosiu Tigrus, Panteras ir Ferdinandus (Elefantus).

    RA puolimo kumštis – vienodos struktūros mechanizuoti korpusai (kiekviename buvo po 2 tankų divizijas).
    Reiktų pridėti – mechanizuotame korpuse greta dviejų tankų divizijų buvo viena motorizuota divizija.

    Vis dėlto tuose 20 korpusų buvo 11 029 tankai (iš jų per 1500 buvo naujausių tankų T-34 ir KV su dyzeliniais varikliais, prieš kurių šarvus tuo metu vokiečių prieštankinė artilerija buvo bejėgė).
    Ne per 1500, o beveik 1500. O artilerija nebuvo jau tokia bejėgė. Prieštankinė artilerija turėjo problemų, tačiau zenitinės ir didesnio kalibro lauko patrankos tuos naujuosius tankus pamušti sugebėdavo.

    Dar per 2000 tankų buvo trijuose mechanizuotuose korpusuose, kurie per pirmas dvi karo savaites buvo įvesti į kautynes prie Daugpilio, Lepelio ir Šepetovkos (p. 39).
    Reikia turėti mintyje, kad tuo metu, kai tie trys korpusai buvo įvesti į kautynes, pirmuosiuose mūšiuose dalyvavę korpusai jau buvo gerokai aplamdyti.

    Be to, sovietų mechkorpusuose buvo ratinių 45 mm patrankomis 20K ginkluotų šarvuotų automobilių БА-20, kurie ginkluotės galingumu lenkė vokiečių tankus PZ-I, PZ-II, PZ-38(t), o tokie tankai sudarė 56% tankų grupių technikos parko).
    БА-20 buvo ginkluoti ne patrankomis, o kulkosvaidžiais.  Patrankomis buvo ginkluoti БА-6, БА-10, БА-11. Tai viena. Antra – šarvuoti automobiliai galėjo važiuoti tik keliais, gi tankai galėjo važiuoti ir bekele. Ir trečia – šarvuoti buvo labai menkai šarvuoti, jų šarvus galėjo pramušti net ir stambaus kalibro kulkosvaidžiai. Apskritai šarvuotų automobilių vaidmuo kariniuose veiksmuose buvo menkas.

    Taigi pirmomis dienomis karo veiksmų teatre RA turėjo 4 kartus daugiau tankų nei Vėrmachtas.
    Teiginys daugiau nei diskutuotinas.

    Dau¬giau kaip trečdalis sovietų tankų buvo naujausių tipų.
    O šis teiginys apskritai klaidingas. Nejaugi autorius naujausio tipo tankais laiko BT-7? Jei ne, tai patys naujausi KV, T-34 ir T-40 niekaip nesudaro trečdalio.

    Vėrmachto pėstininkų bei kavalerijos divizijose tankų nebuvo.
    Jau minėjau, tankų nebuvo, bet šios divizijos kaip taisyklė buvo sustiprintos savaeigiais artlerijos pabūklais, kurie savo ugnies galia nenusileisdavo, o dažnai ir lenkdavo tankus.

    Tą dieną [1941 m. birželio 17 ] 1-ojo mechkorpuso vadas gen. Černiachovskis iš Leningrado karo apygardos štabo gavo įsakymą koviniu aliarmu pakelti 1-ąją tankų diviziją, kuri turėjo judėti į Lietuvą.
    Tai sakinys – šedevras. Ir sugebėk man taip…
    Iš eilės. 1941 – 1945 metais Raudonojoje armijoje buvo tik vienas generolas – tai Ivanas Danilovičius Černiachovskis, kito generolo su tokia pavarde nebuvo. Tad nėra jokios abejonės, kad S.Jegelevičius turėjo mintyje būtent Ivaną Danilovičių, bet…Visa bėda tame, kad pirmą generolišką laipsnį, t.y. generolą majorą jis gavo 1942.05.03, karo pradžioje I.Černiachovskis vis dar buvo pulkininkas. Ir vadovavo jis tuomet ne 1-am mechanizuotam korpusui, o 12-ojo mechanizuoto korpuso 28-ajai tankų divizijai. Nejaugi šie faktai recenzijos autoriui nėra žinomi? Kaip galima tai paaiškinti? Atsakau, recenzijos autorius knygą skaitė paskubomis, užmetė akį, kur parašyta 1-ojo mechanizuoto korpuso vado pavardė ir…Suprantu knygoje ta pavardė skamba labai panašiai , tai generolas – majoras Černiavskis. Galima papildyti ir patikslinti M.Soloniną. Tai tankų kariuomenės generolas – majoras Michailas Lvovičius Černiavskis.
    Bet ir tai ne viskas. Jei suklydimą rašant pavardę galima pateisinti neatidumu, išsiblaškymu ar dar kaip, tai jokiomis priežastimis negalima pateisinti citatos pabaigą. Pakartosiu ją.

    gavo įsakymą koviniu aliarmu pakelti 1-ąją tan¬kų diviziją, kuri turėjo judėti į Lietuvą.
    Ir kada aš nustosiu stebėtis?

    Visas aukščiau paminėtas klaidas, netikslumus ar diskutuotinas vietas galima buvo nurašyti į nežymių smulkmenų grafą, galima apšaukti mane, kad kabinėjuosi pats nežinau prie ko. Tačiau vien dėl šio sakinio buvo verta gaišti savo laiką rašant šias eilutes.
    Taip ir norisi recenzijos autoriaus paklausti ar jis tikrai skaitė aptariamą knygą? Juk 1-os divizijos judėjimo krypčiai paskirtas visas pirmas skyrius. Būtent ta judėjimo kryptimi stebisi M.Soloninas, būtent dėl tos krypties jis daro savas išvadas. Nejaugi S.Jegelevičius viso to neperskaitė?

    Ne į Lietuvą judėti divizijai buvo duotas įsakymas, o visai priešinga kryptimi – link Suomijos.

    Liūdna.

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Gintas | Bir 23, 15:41 |
      Komentarai: 44

      Knygos tiražas tik 5000 egzempliorių, tai, kad plačiai paplisti Rusijoje negali.

      Arvydas | Bir 23, 17:17 |
      Komentarai: 129

      Gintai, ar tu perskaitei visą aptariamo straipsnio tekstą? Padėsiu.
      Nuo 2005-ųjų sausio, kai pasirodė pirmasis leidimas, ši knyga „Jauzos“ perleista bent dešimt kartų (vis po keletą tūkstančių egzempliorių, recenzuojamasis leidimas išleistas 4000 tiražu),
      Aš turiu dviejų leidimų (2005 ir 2006 metų) egzempliorius, abiejų tiražai po 5000. Turim jau 10000. Jegelevičius cituoja 2007 metų leidimą, dar 4000. Nežinau ar teisus Jegelevičius teigdamas, kad knyga perleista 10 kartų, tačiau žinome apie bent tris leidimus bendru 14000 tiražu. Ne kiekvienas autorius gali pasigirti tokiais tiražais.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Majoras | Bir 23, 19:05 |
      Komentarai: 2

      Solonino knygas, ne vien apie „birzelio 22 d.“ tematika, lengvai galima pasisiusti internetu, as bent jau 5 – 10 tinklapius zinau. Specialiai perziurejau, tai pas mane yra sios knygos 2008 m. leidimo elektroninis variantas. Soloninas – zymus karo tyrinetojas, stengiuosi nepraleisti laidu su jo dalyvavimu, pav. „Pergales kaina“ per RTVI, nesutinku su jo kai kuriomis isvadomis, bet kaip ir kokiu budu ji pristato daktaras Jegelevicius???
      Pirmas sakinys is karto nuteikia skaitytoja, kad toliau bus ne koks rimtas, 50 kartu tikrintas istoriko straipsnis, o pigus propagandinis veikalas:
      „Prieš penkiolika metų Rusijos skaitytoją (ten žmonės knygas skaito ne mažiau nei pas mus) tiesiogine šių žodžių prasme pribloškė ir pašiurpino pradėtos leisti buvusio sovietinio žvalgybininko, politinio emigranto Viktoro Suvorovo (Vladimiro Rezuno) knygos“.
      Pirma, – Rusijoje zmones skaito! Ne tik girti voliojasi, ne tik baltos meskos miestu gatvemis vaiksto, bet ir zmones knygas skaito! Kaip istorikui tai turbut buvo tarsi koks atradimas. Ir antra, – jau aisku, jog visas kitas tekstas bus tik ditirambai Suvorovui ir „jam artimam Soloninui“ (cia yra tik autoriaus nuomone). Linkiu istorijos mokslu daktarui perskaityti kitu rusu autoriu knygas, pav. Meltiuchovao(autorius gales ji priskirti prie Chrusciovo istoriografijos), Shirokorado, Sokolovo, Kolpakidi ir pan.. Ir siaip kodel autorius pristato kaip stalinista kazkoki Martirosiana, galetu koki Isajeva „prikalti prie gedos stulpo“…

      Dadis | Bir 23, 21:32 |
      Komentarai: 6

      Širokoradas kaip tankų specialistas gal ir neblogas, bet gink dieve ne kaip istorikas – pagal išankstinį nusistatymą ir tulžingumą jį nebent su Muchinu galima lyginti.
      O Jegelevičiaus recenzija tikrai nuvylė – istorijos mokslų daktaras tsakant…

      Arvydas | Bir 23, 21:37 |
      Komentarai: 129

      Labai nenuklystant nuo temos. Apie Širokoradą istorijos tyrinėtojų sluoksniuose Rusijoje atsiliepiama pašaipiai, jis priskiriamas „kompiliatorių“ kategorijai.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Arvydas | Bir 25, 18:35 |
      Komentarai: 129

      Šiandien M.Soloninui e-paštu uždaviau kelis klausimus ir štai kokius gavau atsakymus.
      Klausimas. Ar tiesa, kad Jūsų knyga“Birželio 22″ išleista 10 kartų?
      Atsakymas. Vien leidykloje „EKSMO – JAUZA“ ši knyga išleista daugiau kaip 10 kartų.
      Klausimas. Ar tiesa, kad Jūsų knygos yra išleistos 150 tūkst. egzempliorių tiražu?
      Atsakymas. Mano knygų tiražas seniai perkopė per 170 tūkst. egzempliorių.
      Ar tiesa, kad Rusijoje Jūsų knygos platinamos tik Maskvoje, į provinciją jų neleidžia?
      Atsakymas. Kliedesiai (originale – бред). Tiesiog provincijoje tų knygų yra mažiau, nes ten mažiau pirkėjų, mažiau skaitytojų, mažiau didelių knygynų.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Bir 26, 01:03 |
      Komentarai: 42

      Vis dėlto tuose 20 korpusų buvo 11 029 tankai (iš jų per 1500 buvo naujausių tankų T-34 ir KV su dyzeliniais varikliais, prieš kurių šarvus tuo metu vokiečių prieštankinė artilerija buvo bejėgė).
      Ne per 1500, o beveik 1500. O artilerija nebuvo jau tokia bejėgė. Prieštankinė artilerija turėjo problemų, tačiau zenitinės ir didesnio kalibro lauko patrankos tuos naujuosius tankus pamušti sugebėdavo.

      Pasikabinėsime ir mes
      Jei S.J. rašo : “ vokiečių prieštankinė artilerija buvo bejėgė“, tai , hm, palikim jam teisę turėt savo nuomonę? Nes apie visą vokiečių artileriją jis lyg ir nerašo nieko? Juolab, kad puolant, didesnis kalibras, atitemptas arklių kinkiniu, vargu bau ar padės puolančiajam…

      Taigi pirmomis dienomis karo veiksmų teatre RA turėjo 4 kartus daugiau tankų nei Vėrmachtas.
      Teiginys daugiau nei diskutuotinas.

      Na , vėlgi, kodėl? (11029+2000):3266=3,98928 . Žinoma – tai nėra 4,000 karto, bet …

      Apie šarvuotus automobilius Arvydas rašo:
      Ir trečia – šarvuoti buvo labai menkai šarvuoti, jų šarvus galėjo pramušti net ir stambaus kalibro kulkosvaidžiai. Apskritai šarvuotų automobilių vaidmuo kariniuose veiksmuose buvo menkas.

      БА-10 šarvai – 10mm, priekinės dalies – iki 15. Vokiečių „pirmukai“ ir „antrukai“ galėjo pasigirti panašiais. Bet ne 45 mm pabūklais.
      Dėl menko vaidmens. 1-ą` karo dieną 6-ių БА-10 grupė sunaikino 6-is vokiečių lengvuosius tankus. Tai 1 proc. tankų grupės. Na, o jei dar imsim domėn, kad karo pradžioje RA turėjo 2460 БА-10, tuomet…
      Klausimas. Ar tiesa, kad Jūsų knygos yra išleistos 150 tūkst. egzempliorių tiražu?
      Atsakymas. Mano knygų tiražas seniai perkopė per 170 tūkst. egzempliorių.

      Darjos Doncovos knygų tiražas perkopė per 100 mln. Čia šiaip – domėjausi tiražais.
      Viename iš savo interviu M.Soloninas klausytojui, kuris paklausė, kur galima nusipirkti jo knygą ( 1-o tiražo) atsakė, jog jis knygų prekyba neužsiima. Ir pasiūlė ieškoti Maskvos knygynuose.

      Arvydas | Bir 26, 09:06 |
      Komentarai: 129

      Jei S.J. rašo : “ vokiečių prieštankinė artilerija buvo bejėgė“, tai , hm, palikim jam teisę turėt savo nuomonę?
      Turėti savo nuomonę turi teisę kiekvienas. Kitas reikalas kiek ta nuomonė atitinka tikrovę.
      Nes apie visą vokiečių artileriją jis lyg ir nerašo nieko?
      Nerašo, todėl ir toliau tiražuojamas mitas apie tai, kad T-34 ir KV buvo beveik nepažeidžiami. Kita vertus ir ta prieštankinė artilerija nebuvo jau tokia bejėgė, tiek kad dabar neturiu po ranka duomenų ir statistikos.
      Juolab, kad puolant, didesnis kalibras, atitemptas arklių kinkiniu, vargu bau ar padės puolančiajam…
      Kaip taisyklė pamirštami savaeigiai artilerijos pabūklai. „Didesnis kalibras“ irgi nebūtinai arkliais buvo tempiamas, pusiauvikšrinių šarvuočių turėta irgi ne tiek mažai.
      Na , vėlgi, kodėl? (11029+2000):3266=3,98928 . Žinoma – tai nėra 4,000 karto, bet …
      Dėl tų po trūkstančių šimtųjų dalių niekas nesikabinėtų. Kalba eina apie jėgų santykį karo veiksmų teatre pirmosiomis dienomis, tie trys tada dar buvo tolimame užnugaryje, taigi 2000 skliausteliuose „ne prie ko“. Antra – sumažintas dalinys, vokiečiai pirmose linijose turėjo bent keletu šimtų daugiau.
      Ir esminis dalykas. Nors vokiečiai turėjo tankų kartais mažiau, pagrindinio smūgio kryptyse, siauruose puolimo ruožuose jie įgydavo žymią karių ir technikos (tankų taip pat) persvarą, būtent tuo galima aiškinti jų pirmų dienų laimėjimus. Klasikinis pavyzdys Lietuvoje yra Alytaus – Vilniaus kryptis.
      БА-10 šarvai – 10mm, priekinės dalies – iki 15. Vokiečių „pirmukai“ ir „antrukai“ galėjo pasigirti panašiais. Bet ne 45 mm pabūklais.
      БА-10 priekinės dalies šarvas 13 mm, bet čia šiaip. „Pirmukų“ Rytų fronte buvo nepilni 200. „Antrukai“ 15 mm priekinės dalies šarvais galėjo „pasigirti“ tik iki Lenkijos kampanijos. Ten įsitikita, kad tokį šarvą pramuša stambaus kalibro kulkosvaidis, todėl visų „antrukų“ priekinė dalis buvo sustiprinta papildomu 20 mm lakštu.
      Dėl menko vaidmens. 1-ą` karo dieną 6-ių БА-10 grupė sunaikino 6-is vokiečių lengvuosius tankus.
      Gal taip ir buvo, tik turėtum sukonkretinti – kur toks epizodas buvo.
      Tai 1 proc. tankų grupės. Na, o jei dar imsim domėn, kad karo pradžioje RA turėjo 2460 БА-10, tuomet…
      Na taip…Vienas KV sulaikė pusę divizijos, tai visai divizijai sulaikyti reikia dviejų KV. Ketvirtoj tankų grupėj buvo trys tankų divizijos, tai jai sulaikyti turėtų užtekti 6 KV, galim dar kelis į pagalbą mestelt, negaila, Lietuvoje juk 51 toks buvo.
      Viename iš savo interviu M.Soloninas klausytojui, kuris paklausė, kur galima nusipirkti jo knygą ( 1-o tiražo) atsakė, jog jis knygų prekyba neužsiima. Ir pasiūlė ieškoti Maskvos knygynuose.
      Įdomu, kodėl tam klausytojui prireikė būtent 1-ojo tiražo knygos, 9-ame tiraže raidės tai tokios pačios. Maskvos knygynuose kažkokią konkrečią knygą rasti kur kas lengviau, nei Tambove. Lygiai taip pat lengviau kažką rasti Vilniaus knygynuose, nei Vilkaviškio.
      Bet teigti, kad Solonino knygos platinamos vien tik Maskvoje todėl, kad jo idėjos nepasklistų po Rusiją….

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Bir 26, 10:55 |
      Komentarai: 42

      Kalba eina apie jėgų santykį karo veiksmų teatre pirmosiomis dienomis, tie trys tada dar buvo tolimame užnugaryje, taigi 2000 skliausteliuose „ne prie ko“.

      Na kodėl? Čia reikėtų susitarti, ką mes vadiname „pirmosiomis dienomis“. Liepos 6 diena, asmeniškai man – vis dar karo pradžia, arba, pirmosios karo dienos ( 2-os savaitės pabaiga 3-ios savaitės pradžia ).
      Ir esminis dalykas. Nors vokiečiai turėjo tankų kartais mažiau, pagrindinio smūgio kryptyse, siauruose puolimo ruožuose jie įgydavo žymią karių ir technikos (tankų taip pat) persvarą, būtent tuo galima aiškinti jų pirmų dienų laimėjimus. Klasikinis pavyzdys Lietuvoje yra Alytaus – Vilniaus kryptis.

      Iš principo – tai , atrodytų, logiška išvada. Ir gana įprasta karo analitikų darbuose. Tačiau buvo ir nemažai išimčių, kurios provokuoja daryti kiek kitokias išvadas.
      Tarkim – „Lepelio kontrsmūgis“. Vokiečiai, su apytiksliai 300-400 tankų, iš kurių nemažiau trečdalio – LT vz.38, ir apie 1770 tankų iš rusų pusės.
      Matome atvirkščią vaizdą – rusai pagrindinėse smūgio kryptyse sutelkę daugkartinę technikos bei gyvosios jėgos persvarą, o vokiečiai ginasi. Ir jokio laimėjimo. Manau tai buvo karinio pasirengimo kokybės skirtumų pasekmė, kuri , atsiradus vėlesniam taktiniam lankstumui, buvo kompensuota gyvosios jėgos persvara.
      Dėl menko vaidmens. 1-ą` karo dieną 6-ių БА-10 grupė sunaikino 6-is vokiečių lengvuosius tankus.

      Gal taip ir buvo, tik turėtum sukonkretinti – kur toks epizodas buvo.

      Informacija iš čia. :
      В 5.00 22 июня 1941 года командир танкового полка 5-й танковой дивизии 3-го механизированного корпуса полковник Богданов поставил задачу на проведение разведки взводу из 6 бронемашин БА-10 старшего лейтенанта Суровцева. Машины вышли из расположения части в 6.25. При подходе к местечку Л. командир взвода организовал в лесу, по обе стороны от шоссе, засаду. Машины замаскированы так, что с расстояния 200 метров их было трудно заметить.
      В 10.00 показалось до взвода немецких мотоциклистов, которые были уничтожены огнем БА-10 с дистанции 200 – 300 м. Через 40 минут на дороге показался легкий танк, двигавшийся с большой скоростью. Командир одной из бронемашин первым же выстрелом из орудия поджег его. Спустя 7 минут к засаде приблизились еще дна танка, которые также были уничтожены огнем БА-10. Десятью минутами позже к месту, где стояли подбитые танки и мотоциклы, подошла колонна из 15 танков и мотоциклистов. Своим внезапным огнем БА-10 вывели из строя 3 танка и большое количество мотоциклов, чем вынудили остальные немецкие машины повернуть обратно. С подходом к местечку Л, главных сил 7-й танковой дивизии 39-го танкового корпуса немцев, взвод старшего лейтенанта Суровцева отошел к своим. Таким образом, в результате грамотно организованной засады 6 бронемашин БА-10 подбили и уничтожили 6 немецких танков и большое количество мотоциклов.

      Na taip…Vienas KV sulaikė pusę divizijos, tai visai divizijai sulaikyti reikia dviejų KV. Ketvirtoj tankų grupėj buvo trys tankų divizijos, tai jai sulaikyti turėtų užtekti 6 KV, galim dar kelis į pagalbą mestelt, negaila, Lietuvoje juk 51 toks buvo.

      Tik reikiamu atstumu tuos KV reikia paskleisti, kad fašistas neprasibrautų pro tarpus
      Įdomu, kodėl tam klausytojui prireikė būtent 1-ojo tiražo knygos, 9-ame tiraže raidės tai tokios pačios.

      Čia interviu darytas po 1-o tiražo Tenka lankytis Maskvos knygyne „Dom knigi“ – sovietiniais laikais, matyt, buvo didžiausias Sąjungoje. Karinės tematikos skyrius užima 100 m² plotą. Ir netgi Suvorovą ten galima surasti – ką bekalbėt apie Soloniną…

      Arvydas | Bir 26, 14:00 |
      Komentarai: 129

      Liepos 6 diena, asmeniškai man – vis dar karo pradžia,
      Sutinku, bet liepos 6 tankų santykis bus jau visai kitas. Koks? Sunku pasakyti, reiktų skaičiuoti, nors tą padaryti būtų labai sunku. Todėl ir skaičiuojame karo pradžiai.
      Tačiau buvo ir nemažai išimčių, kurios provokuoja daryti kiek kitokias išvadas.
      Prisimeni tokį posakį – nėra taisyklės be išimties, išimtis tik patvirtina taisyklę.
      Tarkim – „Lepelio kontrsmūgis“. Vokiečiai, su apytiksliai 300-400 tankų, iš kurių nemažiau trečdalio – LT vz.38, ir apie 1770 tankų iš rusų pusės.
      Iš Vikipedijos nurašei? Nebuvo 1941 metais tokios markės – LTvz.38. Beje Vikipedijos straipsnis paremtas Bešanovu. Jei nepamiršiu, pasižiūrėsiu – nejaugi ir Bešanovas pateikia tokią tankų markę?
      Matome atvirkščią vaizdą – rusai pagrindinėse smūgio kryptyse sutelkę daugkartinę technikos bei gyvosios jėgos persvarą, o vokiečiai ginasi. Ir jokio laimėjimo.
      Na taip, vien persvaros neužtenka, reikia kažko daugiau. Į tą kažką tu ir atkreipei dėmesį.
      Manau tai buvo karinio pasirengimo kokybės skirtumų pasekmė.
      Informacija iš čia. :
      Aaaaa… Jooo, skaitant tuos šaltinius paaiškėja, kad buvo sunaikinta daugiau vokiečių tankų, nei jų buvo apskritai. Ir dar – atpasakojant tuos įvykius nėra nurodytas informacijos šaltinis. Matomai tai bus kokio nors veterano pagražintas pasakojimas.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Bir 26, 15:52 |
      Komentarai: 42

      Iš Vikipedijos nurašei?

      Tikrai taip. Ir netikrinau
      Nebuvo 1941 metais tokios markės – LTvz.38

      Nesiginčysiu. Nors, kiek suprantu, čia naudojama čekiškas pavadinimas.
      Tarkim toks šaltinis, kaip „German Tanks of World War II“ ( Michael Green, Gladys Elena Morales, Thomas Anderson, Frank Schulz) nurodo, jog iš 17 tankų divizijų, kirtusių Sovietų sieną 1941 birželį, 6-ios buvo ginkluotos didžiąja dalimi čekų gamybos tankais LTvz.35 ir LTvz.38. Pastaruosius gamino iki 1941 spalio ir pagamino apie 1400 vienetų. Čekai gi buvo spėję pagaminti 10 vnt.
      Jooo, skaitant tuos šaltinius paaiškėja, kad buvo sunaikinta daugiau vokiečių tankų, nei jų buvo apskritai. Ir dar – atpasakojant tuos įvykius nėra nurodytas informacijos šaltinis. Matomai tai bus kokio nors veterano pagražintas pasakojimas.

      Gali būti. Bet kuomet minučių tikslumu aprašomi įvykiai – susidaro įspūdis, jog išrašas iš rusiško pulko kovinio dienoraščio

      Gintas | Bir 26, 19:42 |
      Komentarai: 44

      Nejaugi autorius naujausio tipo tankais laiko BT-7?

      O kodėl ne? 1940 pagamintas tankas kurio pabuklas 76,2 mm kalibro ar tai pasenes tankas? Tas pats su T – 26 ar pagamintas 1940 m. jis jau pasenes?

      Arvydas | Bir 26, 20:00 |
      Komentarai: 129

      O kodėl ne? 1940 pagamintas tankas kurio pabuklas 76,2 mm kalibro ar tai pasenes tankas?
      Eilinis pavyzdys, kai perskaitoma ne tai, kas parašyta, o tai, kas norima perskaityti. Kur mano pranešime radai žodį pasenęs? Aš naudoju terminą naujausio tipo, būtent toks išsireiškimas yra ir aptariamame straipsnyje. Jauti skirtumą? Todėl ir perklausiu – ar BT-7 1941 metais buvo naujausio tipo?
      Dėl 76,2 mm pabūklo. Tu juos sugebėjai įtaisyti į BT-7? Na taip, buvo toks modelis BT-7A, bet kiek jų buvo? Pusantro šimto…Kiti – 45 mm pabūklais.
      Tas pats su T – 26 ar pagamintas 1940 m. jis jau pasenes?
      Atsakymas tas pats – ar tai naujausio modelio tankai? Ar jie ginkluoti 76,2 mm patrankomis?

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.