Sedos kautynės

Sedos kautynės

    1944 metų liepos mėnesio pradžioje Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Istorikai nuo tada prasidėjusį laikotarpį vadina Lietuvos reokupacija. Daugelis patriotiškai nusiteikusių lietuvių organizavosi į kovos būrius, ginklavosi ir traukėsi į Žemaitiją. Jau 1944 metų liepos 28 dieną čia buvę karininkai bei būrių vadai nutarė visus atskirus dalinius sujungti į karinį junginį ir pavadinti jį Tėvynės apsaugos rinktine. Susikūrė rinktinės vadovybė, štabas. Būriai buvo performuoti į kuopas. Jau rugpjūčio 4 dieną buvo suformuotas Pirmasis lietuvių savanorių pulkas, kuris sugebėjo laikinai sustabdyti Raudonosios armijos veržimąsi į Vakarus, kovėsi Ventos fronte taip pat Sedos kautynėse, kurios įvyko 1944 metų spalio 7 dieną. Šiose kautynėse žuvo apie 100 Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, nemažai jų pateko į nelaisvę, o dalis pasitraukė į Vakarus ir išsibarstė po visą pasaulį.

    Tėvynės apsaugos rinktinės vadu tapo kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna. Vėliau rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas, kuris ir vadovavo Sedos kautynėse rinktinės batalionams. Štabo būstinė iš pradžių įsikūrė Pievėnuose, po to persikėlė į Plinkšių kaimą. Jau nuo liepos 30 dienos rinktinės pirmojo pulko kariai jau kovėsi su bolševikais Ventos fronte. Tuo metu pradėtas organizuoti ir antrasis pulkas, mąstyta ir apie trečiąjį. Iš viso rinktinėje buvo apie 6 tūkstančiai savanorių, tarp jų 112 karininkų, iš kurių 5 turėjo pulkininkų laipsnį. Tai Jurgis Giedrys, Mečys Kareiva, Matas Naujokas, Mykolas Kalmantas ir Kazys Pranckonis.

    Lietuviška žiniasklaida teigia, kad tose Sedos kautynėse dalyvavo ir būsimasis bei dabartinis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, tačiau dabar nedažnai prisimenamas šis jo biografijos faktas. Mūsų būsimam prezidentui tuo metu buvo vos 17 metų. Kaip teigiama, jis net nebuvo ginkluotas ir, matyt, ten pakliuvo atsitiktinai. Kalbant rimtai, tai tos Sedos ir Adamkaus istorijos gana garsiai eskaluotos, o rusai net suspėjo visam pasauliui apskelbti, kad neva jis kovėsi nacių armijos pusėje ar panašiai.

    Formaliai žiūrint, Sedos kautynių dalyviai, t.y. Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai buvo pavaldūs vokiečių Vermachtui.

    Kalbant apie Sedos kautynes bei kitus mūšius, kuriuose dalyvavo Lietuvos savanoriai, šis formalus pavaldumas vokiečiams visiškai nieko nereiškė, nes pastarieji traukėsi į Rytprūsius, nesidairydami ir įsakymų nedalydami. Būtent Lietuvos karininkai vadovavo visoms toms kautynėms, jie priiminėjo savarankiškus sprendimus dėl pasipriešinimo atakuojantiems rusams. Ir kovėsi jie ne už Hitlerį ar byrantį Trečiąjį reichą, o už savo šalį, už savo tautą. Amerikos migracijos ir natūralizacijos tarnybos iš tikrųjų yra apkaltinusios nemažai lietuvių išeivių, kurie neva karo metais bendradarbiavo su naciais ir nuslėpė šį faktą. Tai visai logiška, kad tie išeiviai nelabai nori prisiminti net formalaus priklausymo kokioms nors vokiečių karinėms struktūroms, nors iš tikrųjų tokiais istoriniais faktais, kaip Sedos kautynės ar kiti valstybės gynimo atvejai, reikėtų tik didžiuotis.


    1 pav. Zarasų krašto II kuopos savanorių skyrius
    (Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

    Pasakoja buvę Sedos kautynių dalyviai Vincas Seibutis ir Vladas Kazlauskas:

    1944 m. liepos 14 ar tai 15 dieną mums pranešė, kad link Svėdasų nuo Užpalių artėja rusai. Šautuvus mes visi turėjome. Tada greitai apsikasėmė ant vieno iš kalniukų, netoli Svėdasų. Ir po kokios valandos vienas po kito išvažiavo aštuoni rusų tankai T-34. O mes kaip durniai pradėjome į juos šaudyti. O ką tu iš paprasto šautuvėlio jiems pakenksi… Teko trauktis. Per naktį pasiekėme Šimonis, vėliau Kupiškį. Per porą savaičių pasiekėme Mažeikių apskritį. Apsistojome Pievėnų bažnytkaimyje. Būtent Pievėnuose ir buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė. O liepos 29 dieną jau gavome įsakymą žygiuoti ir užimti pozicijas ties Venta, prie Papilės. Ten apie tris savaites kasėme apkasus. Vasara buvo sausa, žemė molinga, įdžiūvusi, todėl buvo ne kasimas o kančia, nors dantimis tą molį graužk. Gerai, kad mūsų kuopos vadas leitenantas Norkus, jau kariavęs Rytų fronte ir apdovanotas Geležiniu kryžiumi, žinojo, ko kareiviams reikia ir kaip jiems padėti. Tai jis kažkur surado kirtiklių, laužtuvų, ir jau tada apkasus išsikasėme lengviau. Mūsų apkasai buvo apie porą šimtų metrų nuo Ventos, o rusų apkasai buvo iš karto kitoje Ventos pusėje. Naktį, būdami žvalgyboje, puikiausiai girdėdavome kaip rusai minėdavo „motinėlę”.

    Kartą visai šalia rusų apkasų nukrito lėktuvas. Lėktuve buvo geras 20 mm kulkosvaidis, tai mes sugalvojome nieko valdžiai nesakę tą kulkosvaidį išsimontuoti. Vieną naktį tai ir padarėme. O rusai buvo visai šalia – būtų išgirdę, būtų mus ten sutraiškę, bet, žinote, jaunystė – durnystė.

    Maždaug po trijų savaičių mus atitraukė į Sedą. Netoli Sedos, Dagių kaime vyko apmokymai. Naktį iš spalio 5 į 6 mus pakėlė pagal pavojaus signalą – kelt ir su visa ginkluote vykti į Sedą. Atvykę į Sedą užėmėme pozicijas arčiau bažnyčios, arčiau upės.

    Ar jūs tikėjotės atsilaikyti, ar tai buvo labiau simbolinė pasipriešinimo forma?

    Mes tikėjomės atsilaikyti. Tiesa, buvome jauni idealistai ir negalvojome, kad ateina tokia jėga. Kaip jauni žmonės tiesiog manėme, kad turime ginklų, tai ir kovosime.

    Atžygiavę į Sedą iš karto išsikasėme apkasus. 1944 m. spalio 6 d. praleidome apkasuose, o spalio 7 d. jau matėsi, kad viskas artėja – matėsi gaisrai, girdėjosi šaudymas. Pro šalį pravažiavo vokiečių tankai. Tikėjomės, kad jie mus parems. Nė velnio. Pasirodo, kad jie nebeturėjo šaudmenų ir važiavo į Darbėnus pasipildyti, o mus paliko visiškai vienus. Mums buvo aiškinama, kad turime atremti pėstininkų puolimą. Be to, kautynių metu mus parems vokiečių tankai. Ir viskas bus labai gerai. Bet vokiečių tankai kautynėse taip ir nepasirodė. Ir tai mums aiškino ne vokiečių karininkai, bet mūsų, lietuvių, vadai. Žinoma, jiems tai išaiškino vokiečių vadovybė. Kariuomenė jau toks dalykas – įsakymų iš viršaus privalai klausyti, savo samprotavimų reikšti negali.

    Bet apie Tėvynės apsaugos rinktinę noriu pasakyti tai, kad mes tikrai nebuvome vokiečių pagalbininkai. Iš tiesų tarp mūsų nebuvo nė vieno vokiečio. Vokiečiai mums davė tik uniformas ir ginklus. Ir tų pačių bijojo daug duoti. Visi karininkai ir kareiviai buvo lietuviai. Kareiviai buvo vaikinai po 19 metų.

    Toliau apie kautynes. Labai gerai atsimenu, kad apie pirmą valandą dar spėjome papietauti. Tada virėjas surinko mūsų visų kuprines su asmeniniais daiktais ir išvažiavo. O tada staiga viskas ir prasidėjo. Pamačiau, kas yra tie T-34 – tie baisūs rusų tankai. Maždaug už pusantro kilometro iš miško išlindo keli tokie tankai ir visu greičiu per laukus ir arimus atpylė prie mūsų. Bet ant tų tankų sėdėjo ir pėstininkai. Minosvaidžių kuopai vadovavęs dabartinis Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Nainys su savo kariais labai greitai tuos pėstininkus nuo tankų nukėlė, o tada ir mums pasidarė lengviau. Bet vis tiek tankai per mus pervažiavo. Ką daryti – tankai jau pravažiavo, mūsų patranka sutraiškyta… Įsakymo trauktis nėra, o mes drausmingi… Pasiuntėme vieną karį, kad susisiektų su vadaviete. Prišliaužė jis prie kuopos vadavietės, už Sedos bažnyčios, ir perdavė, kad ten jau nieko nėra. Reikia trauktis. Trauktis tai trauktis, bet pabandyk tu išlįsti iš apkaso, kai iš visų pusių kerta automatininkai. Bet kažkaip sėkmingai pavyko iš tų apkasų išlįsti. Likimas, matyt, taip lėmė. Bet vėliau reikėjo trauktis apie pusės kilometro pieva, be jokios priedangos. Mes traukėmės, o rusų tankai nuo Sedos bažnyčios pliekė į mus. Ten buvo užmušta daug mūsiškių… Taip ir dabar akyse stovi vaizdas vieno išverstais viduriais gulinčio uteniškio, prašančio, kad jį nušautumėme…

    Vėliau traukėmės pro Barstyčius. Jau buvo susidariusi mūsų grupelė. Dar žandarus pakrūmėmis aplenkėme, kad nesusitiktumėme. Ir pirmą naktį po kautynių miegojome kažkur prie Platelių. Kitą dieną pasiekėme Kretingą, ir ten mus sučiupo vokiečiai. Nuvedė į tokį surinkimo punktą ir ruošėsi įjungti į kokį kitą vokiečių dalinį. Bet už Trečiąjį reichą kariauti mes nenorėjome.

    Kaip girdėjome iš šio pasakojimo, Tėvynės apsaugos savanoriai tikrai neplanavo kovoti už Trečiojo reicho interesus. Kai kurie istorikai gana įdomiai interpretuoja Tėvynės apsaugos rinktinės veiklą. Pavyzdžiui, kalbant apie Sedos kautynes arba apie mūšius prie Ventos, kartais net sakoma, jog tuo metu Lietuva, kaip valstybė, prieš kitą valstybę stojo ginti savo gyvybinių interesų. Iš tikrųjų Tėvynės apsaugos rinktinę, matyt, galima laikyti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazga, tiksliau – būsimos kariuomenės pradžia. Tie mūsų minėti karininkai ir eiliniai kareiviai šventai ir galbūt kiek naiviai tikėjo, jog rinktinės pagrindu pavyks ateityje atkurti savo kariuomenę. Kaip kadaise tuo tikėjo ir generolas Povilas Plechavičius, sukūręs Vietinę rinktinę.

    Teko skaityti, kad prie Sedos Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai kovojo prieš rusų tankus beveik beginkliai. Nors vargu ar beginkliai kareivėliai būtų pamušę 8 rusų tankus… Šie tankai buvo pamušti vadinamaisiais „panzerfaustais“. Kita vertus, tikslūs puolusių bolševikų nuostoliai nėra aiškūs. Rusai niekada nepasižymėjo kruopštumu skaičiuodami nuosavus nuostolius, be to, visada buvo aiški tendencija tuos nuostolius slėpti, nes realus vaizdas galėtų sutrukdyti karininkams bei politrukams kilti karjeros laiptais, gauti eilinius apdovanojimus ar laipsnius.

    Išties apie lietuvių karių tarnybą bei mūšius vokiečių kariuomenėje nėra daug žinoma. O gal mes galime pasinaudoti kaimynų latvių ar estų patirtimi, įamžinant tuos karius?

    Latviai yra paskelbę savo Waffen SS generolus Daukerį ir Bangerskį tautos didvyriais, nepaisydami amžino rusų nepasitenkinimo. Bet prisiminkime, kad įvairiuose vokiečių kariuomenės daliniuose tarnavo apie 150 tūkstančių latvių jaunuolių, čia buvo sukurtos dvi pilnakraujės ir labai kovingos SS grenadierių divizijos. Estai yra iškilmingai pagerbę, pavyzdžiui, Alfonsą Rebanę – SS papulkininkį, karo metais vadovavusį divizijai. Jam, beje, asmeniškai Hitleris yra įteikęs du aukščiausius nacistinės Vokietijos apdovanojimus – Riterio kryžius. Kaip matome, latviai su estais jau nebijo savo istorijos, nebijo pagerbti savo didvyrių, kad ir kurioje kariuomenėje jie būtų tarnavę. Visi ten puikiai suvokia, kad vokiškoji SS uniforma dar nesuteikia pagrindo teigti, kad jie kovojo už svetimųjų interesus. Tuo metu tai buvo tiesiog vienintelis kelias, siekiant sulaikyti didžiausių visos civilizuotos žmonijos priešų – bolševikų – veržimąsi į Vakarus ir taip galbūt apginti savo valstybės interesus, gal net iškovoti Nepriklausomybę. Mes vis dar kažko bijome, kai ką bandome nutylėti ir vis bailiai dairomės, kad tik niekas ko nors apie mus nepagalvotų blogai.

    Tačiau grįžkime prie Sedos kautynių istorijos. Apskritai kokia jų strateginė reikšmė? Ar buvo verta aukoti jaunus Lietuvos kareivėlius? Pagaliau kokia buvo mūsų vadų kompetencija?

    Sedos kautynėse, kaip minėta, dalyvavo Pirmasis lietuvių savanorių pulkas, vadovaujamas majoro Alfonso Urbono. Du pulko batalionai – pirmasis ir antrasis – spalio 6-osios vakare išsidėstė prie strateginių kelių Sedai ginti. Rusams tai buvo svarbi kryptis, nes, pralaužus lietuvių gynybą, faktiškai norėta atkirsti stiprią Kuršo grupuotę nuo sausumos aprūpinimo kelių. Pirmajam lietuvių batalionui vadovavo majoras Pranas Puodžiūnas. Jis anksčiau buvo vadovavęs 4 savisaugos batalionui Rytų fronte. Antrajam batalionui vadovavo leitenantas Liudas Norkus. Jis taip pat turėjo 1941-1944 metų Rytų fronto kovų patirtį, kaudamasis lietuvių savanorių batalione, Wermachto sudėtyje. Tuo tarpu antrasis lietuvių savanorių pulkas spalio 7 dieną buvo užfrontėje ir kautynėse nedalyvavo, nes tam nebuvo parengtas, kadangi dar nebuvo iki galo suformuotas. Žinoma, šiandien mąstant pragmatiškai, yra aišku, kad kur kas galingesnio priešo šie kariai neturėjo galimybių sulaikyti. Buvo galima tik šiek tiek pristabdyti rusų puolimą, kas ir buvo padaryta. Žinoma, ir turima ginkluotė neatitiko lietuvių savanorių pulkui keliamų užduočių – reikėjo tankų ir aviacijos palaikymo, o to labiausiai ir trūko.


    2 pav. Majoras Petras Puodžiūnas
    (Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį)

    Faktiškai Vermachto „Herres gruppe Mitte“ grupuotės vadas pulkininkas Mederis majorą Urboną, štabo adjutantą leitenantą Žukauską ir leitenantą Tamošiūną patikino, kad Sedą ginančius batalionus parems jo dispozicijoje esančiais tankais. Tačiau tie tankai neturėjo nei šaudmenų, nei degalų ir lietuviams negalėjo realiai pagelbėti. Kita vertus, Mederis, derindamas su Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybe Sedos gynybos planą, turėjo aiškų tikslą bent trumpam paralyžiuoti bolševikų puolimą, bent laikinai sustabdyti ir taip leisti persigrupuoti užfrontėje esantiems daliniams. Mederis planavo, kad lietuvių batalionai, neturėdami manevravimo erdvės, nes jų užnugaryje buvo klampi Varduvos upė, kausis iki paskutinio kareivio. Faktiškai taip ir įvyko, nes niekas į rusų nagus gyvas patekti nenorėjo, o trauktis taip pat nebuvo kur. Lietuvių savanoriai kovėsi iki paskutinio šovinio, kurių taip pat trūko. Iššaudę visus šovinius, lietuviai kėlėsi į kitą Varduvos upės krantą. Būtent šiuo momentu dauguma jų ir žuvo.

    Belieka paminėti kelis bene labiausiai Antrajame pasauliniame kare pasižymėjusius lietuvių karius, kovojusius Rytų fronte su bolševikais. Pirmiausia čia reikėtų išskirti visą šeštąjį savisaugos batalioną, kuris buvo apsuptas Stalingrade kartu su feldmaršalo Fridricho Pauliaus 6-ąja armija. Batalionui vadovavo Lietuvos kariuomenės majoras Jonas Semaška. Būtent jis išvedė šį batalioną iš apsupties net per tris bolševikų linijas. Jonas Semaška vėliau dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime ir bolševikų buvo sušaudytas. Neeiliniu narsumu Rytų fronte pasižymėjo ir kapitonas Bronius Mikalkevičius, kuris Rytų fronte kovėsi nuo 1941-ųjų iki pat karo pabaigos 1945 metais. Jis buvo apdovanotas net 3 Geležinio kryžiaus ordinais, 25 kartus dalyvavo durtuvų kautynėse vyras prieš vyrą ir net nė karto nebuvo sužeistas. Čia taip pat reikėtų paminėti ir leitenanto Juozo Šliarpo vadovaujamą Savisaugos bataliono kuopą. Ši kuopa prie Ilmenio ežero sugebėjo sulaikyti ir sumušti puolantį visą bolševikų batalioną. Na, lietuviai gal neturėjo tokio tankų aso kaip Michaelis Vitmanas, kuris su savo „Tigru“ sunaikino 138 priešo tankus ir 132 pabūklus arba tokio naikintuvų piloto, kaip Erikas Hartmanas, kuris vienas numušė 352 priešo lėktuvus, bet lietuvių kariai tikrai buvo vertinami Vermachto vadovybės ir ne kartą apdovanoti aukščiausiais apdovanojimais. Tačiau svarbiausia, kad reikia suvokti, jog Baltijos tautos neturėjo kito pasirinkimo, kaip su ginklu rankose kovoti prieš bolševizmą. Vokiečiai šiuo požiūriu mums buvo didesni sąjungininkai nei tie patys anglai su amerikiečiais, tuos bolševikus visokeriopai rėmę.

    Tekstas paimtas iš bernardinai.lt. Naudojant visą straipsnį ar jo dalį nuoroda į bernardinai.lt/index.php?url=articles/54167 būtina.

    Šiame puslapyje komentarų: 2

    1. admin says:

      cobbvd | Lap 06, 22:01 |
      Komentarai: 6

      Jauni, matyt, autoriai, ginklo rankose nelaikę ir armijoje netarnavę….todėl ir tokie tendencingi…kartais net naivūs…bet blogiausia, kai tokie ima kalbėti visos tautos vardu…

      cobbvd

    2. ALVYDAS says:

      Mano giminaitis kovesi toje rinktineje ir zuvo. Nezinau ar daug zygdarbiu atliko, ar tik zuvo kaip paprastas karys, atliktamas pareiga likt savame poste iki galo. NEZINAU. BET TIKRAI TIKIU KAD JU AUKOS NEBUVO BEPRASMES , JIE VISI -MANO Vaikuciu kuriu turiu net 5 kriksto tevai. Ir rytoj mes visi eisim i Karo muziejaus sodeli juos pagerbt.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.