„Raseinių tanko“ istorijos klausimu

„Raseinių tanko“ istorijos klausimu

    Klausimo istoriografija

    …1941 metų birželį, Lietuvoje, netoli Raseinių, vienas tankas KV parą sulaikė vokiečių 4-os tankų grupės puolimą1.

    Tikriausiai nemažai karo istorijos mėgėjų tik iš šios skandalingai žinomo autoriaus knygos citatos sužinojo apie šį įdomų, tačiau palyginti nedaug tyrinėtą Vokietijos ir SSRS karo pradžios epizodą. Bet tai visai nenuostabu, ir štai kodėl. Sovietų Sąjungoje taip vadinamam Didžiajam Tėvynės karui buvo skiriama gana daug dėmesio. Gausybė kino filmų karo tematika (kurti filmus šia tema specializavosi Dovženkos vardo kino studija), knygų, straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Bet vėlgi – negalima stebėtis ir tuo. Juk beveik kiekviena tuometinės SSRS šeima vienaip ar kitaip buvo nukentėjusi nuo karo. Nenuostabu ir tai, kad buvo aukštinami didvyriai ir jų žygdarbiai. Kai karas vis labiau nutolsta, pradeda aiškėti, kad neretai tie didvyriai buvo tariami, o jų žygdarbiai – tik mitai, skirti pakelti karių dvasiai. Bet keista štai kas. Pasirodo, kad buvo ir didvyrių bei jų atliktų tikrų, neišgalvotų žygdarbių, kurie sovietiniais laikais nesuprantama kodėl buvo nutylimi…
    Vienas tokių – pusiau legendinė „Raseinių tanko KV“ istorija. Pirmą kartą šis karo pradžios epizodas paminėtas dar vokiečių okupacijos metais. Vilniuje vokiečių kalba ėjusio laikraščio „Wilnaer Zeitung“ karo korespondento Kurto Slozenbergo (Kurt G.Slozenberg) straipsnio „Plieninių dramblių kautynės“ vertimą 1942 metais išspausdino žurnalas „Karys“. Sovietiniais metais vienišo tanko istorija Lietuvoje buvo mažai žinoma. Viešai šis epizodas buvo prisimintas tik 1965 metais, kai buvo prisiruošta karių palaikus iš jų palaidojimo vietos pakelėje perkelti į Raseinių karių kapines. Apie tankistų perlaidojimą rašė „Valstiečių laikraštis“2, Raseinių rajoninis laikraštis. Bet paskui – ir vėl mirtina tyla.
    Vakaruose šis epizodas buvo gana gerai žinomas. Jau pasibaigus karui grupė į amerikiečių nelaisvę patekusių aukštų vermachto karininkų buvo nugabenti anapus Atlanto. Čia jie, vadovaujami buvusio generalinio štabo viršininko generolo pulkininko Franco Halderio (Franz Halder) parašė seriją straipsnių. Šių straipsnių rinkiniai buvo naudojami kaip amerikiečių karių mokomoji priemonė. Vienas iš pirmųjų vienišo tanko mūšio ties Raseiniais aprašymų anglų kalba yra 1950 metais JAV išleistoje brošiūroje „Rusų kariuomenės kovinių veiksmų metodai Antrajame pasauliniame kare“3. Bet šiame leidinyje mūšiui skiriama palyginti nedaug vietos (maždaug vienas puslapis), jis aprašomas prabėgomis, neišsamiai ir nekonkrečiai. Kaip teisingai pažymi A.Isajevas, „iš raporto susidaro įspūdis apie daugiadienę tanko apgultį dėl to, kad tekste nėra įvykių chronologijos, susiejimo su laiku ir datomis“4 .
    Išsamiausiai tanko istorija aprašyta 1953 metų liepą JAV išleistoje istorinėje studijoje „Nedidelių junginių koviniai veiksmai Vokietijos kampanijos Rusijoje metu“ („Small unit actions during the German campaign in Russia“, toliau šis pavadinimas bus trumpinamas – „Small unit actions“)5. Vienas šio leidinio straipsnių „Šarvuota sankryžos blokada“ skirtas mūšio eigai aprašyti6. Reikia pasakyti, kad ir kai kuriuose kituose tekstuose yra teiginių iš minimo straipsnio apie tai, kad mūšis truko dvi paras. Kad ir kaip ten būtų, šis straipsnis buvo ir yra daugelio autorių, rašančių apie „Raseinių tanką“, pirminis šaltinis. Tarp kitko, ši brošiūra pirmą kartą paskelbė ir vėliau plačiai išgarsėjusią nuotrauka – vokiečių karys fotografuoja pamuštą sovietinį tanką KV-27.
    Vienas iš solidžiausių leidinių, skirtų sovietų ir vokiečių karo pradinio laikotarpio tyrinėjimams, yra pulkininko Davido Glanco (David M.Glantz) redaguota knyga „Pradinis karo Rytų fronte laikotarpis, 1941 birželio 22 – rugpjūtis“8. Šis leidinys yra Bavarijos Alpėse mieste Garmiše – Panterkirchene vykusiame simpoziume skaitytų pranešimų rinkinys. Mūšiams Lietuvoje buvo skirtos dvi temos: mūšiai Šiaulių9 ir Vilniaus kryptyse10. Pranešimą apie mūšius Šiaulių kryptyje, be kitų pranešėjų, skaitė atsargos pulkininkas Helmutas Ritgenas, tuo metu buvęs 6-osios tankų divizijos tankų pulko bataliono vado adjutantu, jį papildė atsargos generolas grafas fon Kielmansegas, kuris tuo metu buvo tos pačios 6-osios tankų divizijos štabo karininkas. Nors būtent ši tankų divizija susidūrė su legendiniu tanku, mūšiui pranešime skirta vos viena pastraipa11.
    Vokietijos šarvuotų junginių istorijai skirtoje Tomo Jenco (T.L.Jentz) knygoje „Šarvuoti junginiai“ („Panzertruppen“) cituojama vokiečių 6-osios tankų divizijos 11-ojo tankų pulko kovinis dienoraštis, kuriame aprašomas mūšio pradžios fragmentas12. Deja tik fragmentas, nes viso mūšio aprašymas kažkodėl nepateikiamas. Tą fragmentą cituoja daugelis tanko istoriją aprašančių autorių, pavyzdžiui, žinomas rusų karo istorijos tyrinėtojas A.Isajevas13.
    Pats išsamiausias mūšio aprašymas pateikiamas E.Rauso (Erhard Raus) knygoje „Tankų mūšiai Rytų fronte“14. Autorius plačiai aprašo visą mūšio, kuriam jis pats vadovavo, eigą. Tačiau atsiminimai, kitaip negu dienoraščiai ar koviniai dokumentai, būna rašomi prabėgus palyginti nemažai laiko, kai daugelis detalių iš atminties jau būna išblėsusios. Ne išimtis ir E.Rauso atsiminimų knyga. Maža to. Kaip įžanginiame žodyje rašo knygos vertėjas į rusų kalbą15, ši knyga yra išleista ne pagal E.Rauso rankraštį, nes šis neaiškiomis aplinkybėmis dingo. Rankraščio tekstas buvo bandoma atkurti remiantis straipsniais įvairiose brošiūrose ir laikraščiuose bei neskelbtomis pastabomis. Sulyginus E.Rauso knygos skyriaus „Atkirsti vieno tanko!“ tekstą16 su tekstu iš „Small unit actions“ nesunkiai galime įsitikinti, kad į atsiminimų knygą yra įdėtas nedaug perdirbtas tekstas „Šarvuota sankryžos blokada“. O tai leidžia manyti, kad jis priklauso E.Rauso plunksnai.

    Rusų kalba sovietiniais metais apie šį karo fragmentą taip pat beveik nebuvo žinoma. Jei teisus V.Starostinas, ši istorija papasakota tik vaikams skirtoje knygelėje (!) „Būsimųjų vadų knyga“17, plačiau apie šią istoriją buvo pradėta rašyti tik po 90-ųjų. Nuo tada vienišo tanko mūšis minimas praktiškai kiekviename leidinyje, skirtame tanko KV istorijai18. Apie „Raseinių tanką“ rašė jau minėtasis V.Suvorovas. Tiesa sakant į šio epizodo aprašymą „Paskutinėje respublikoje“ gal ne kiekvienas skaitytojas ir atkreipė dėmesį, tačiau už šio aprašymo sėkmingai užsikabino „kritikai“. Vienas jų, Valerijus Charlamovas19, net tvirtina, kad tokio tanko apskritai nebuvo (!).
    Labiausiai „vienišą tanką“ išgarsino vienas iš didžiausių V.Suvorovo kritikų A.Isajevas, aprašęs mūšį žurnale „Poligonas“ (vėliau sutrumpintas straipsnio variantas buvo įdėtas knygoje „Antisuvorovas“20). Dar kartą tekstas iš „Poligono“ buvo pakartotas 2006 metais išėjusiame straipsnių rinkinyje „Tankų prasiveržimas. Sovietų tankai 1937 – 1942 metų mūšiuose“21. Reikia pasakyti, kad A.Isajevas rusakalbėje literatūroje plačiausiai ir išsamiausiai aprašė šį karo pradžios epizodą.

    Taigi, kaip viskas buvo. Užbėgant įvykiams už akių – tai buvo tanko iš sovietų 3-ojo mechanizuoto korpuso (3 MK) 2-osios tankų divizijos (2 td) ir vermachto 41-ojo armijos motorizuoto korpuso (XLI. Armekorps (mot.)) 6-osios tankų divizijos (6.Pz.) kovos grupės „Raus“ (kampfgruppe Raus) mūšis. Šiek tiek plačiau apie šiuos dalinius.

    Raudonosios armijos 2-oji tankų divizija karo išvakarėse

    SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (PYKA) teritorijoje, be kitų dalinių, buvo dislokuoti ir du mechanizuotieji korpusai (MK) – 3 MK ir 12 MK. Pastarasis buvo pradėtas formuoti tik 1941 metų vasarį Latvijoje. Karo išvakarėse, 1941 metų birželio 16 dieną, korpuso vadovybė gavo apygardos štabo direktyvą apie slaptą divizijų perkėlimą arčiau sienos su Vokietija. Vėlų birželio 18 dienos vakarą 12MK divizijos pajudėjo į žygį ir po dviejų dienų maršo atvyko į šiaurinius Lietuvos rajonus.
    3 MK buvo pradėtas formuoti 1940 metų birželio pradžioje Vakarų ypatingojoje karinėje apygardoje (VYKA)22. „Išvadavus“ Baltijos valstybes tolesnis korpuso formavimas buvo pavestas naujai įkurtos Pabaltijo karinės apygardos vadovybei. Pirmuoju korpuso vadu buvo paskirtas generolas leitenantas A.I.Jeriomenko, 1940 metų gruodį jį pakeitė tankų kariuomenės generolas majoras V.Kurkinas. 84-oji motorizuotoji divizija (84md) buvo formuojama Vilniuje buvusios 84-osios šaulių divizijos pagrindu, karo pradžioje jai vadovavo generolas majoras P.I.Fomenko. 5-oji tankų divizija (5td) buvo formuojama Prienuose ir Alytuje 2-osios lengvosios tankų brigados (2ltbr) pagrindu, karo pradžioje jai vadovavo pulkininkas F.F.Fiodorovas.
    2-oji tankų divizija (2td) buvo formuojama Jonavoje 7-osios kavalerijos divizijos (7 kd) bazėje. Divizijos tankų pulkai buvo formuojami iš 21-osios sunkiųjų tankų brigados (21 stbr), 7-osios kavalerijos divizijos (7 kd) tankų pulko ir 24-ojo šaulių korpuso (24 ŠK) šaulių divizijų tankų batalionų. Pirmasis divizijos vadas buvo tankų kariuomenės generolas majoras Semionas Moisejevičius Krivošeinas, 1940 metų gruodį jį pakeitė tankų kariuomenės generolas majoras Jegoras Nikolajevičius Soliakinas.
    Formuojant diviziją iškilo tam tikrų sunkumų. Visų pirma trūko gyvenamųjų patalpų tiek kariams, tiek karininkams. Antra, korpusas buvo formuojamas ne iš techniniu požiūriu parengtų ir aprūpintų dalinių (išimtis buvo tik 2 ltbr), o iš pačių įvairiausių padalinių: atskirų tankų batalionų, pionierių kuopų, kavalerijos dalinių ir t.t. Nepaisant to pirmasis korpuso vadas A.I.Jeriomenko sugebėjo parengti karių mokymus ir 1940 metų gruodį vykusiame aukščiausios vadovybės pasitarime korpusas šarvuotų junginių kategorijoje užėmė pirmąją vietą23.

    Kiek plačiau apžvelgsime 2-osios tankų divizijos sudėtį karo išvakarėse.
    Divizijos vadas – tankų kariuomenės generolas majoras J.N.Soliakinas,
    3-asis tankų pulkas – vadas majoras I.I.Ragočis,
    4-asis tankų pulkas – vadas nežinomas,
    2-asis motorizuotųjų šaulių pulkas – vadas majoras P.P.Gačenkovas,
    2-asis haubicų artilerijos pulkas,
    2-asis autotransporto batalionas,
    2-asis atskiras zenitinės artilerijos divizionas,
    2-asis žvalgybos batalionas,
    2-asis pontonų ir tiltų batalionas,
    2-asis atskiras ryšių batalionas ir keletas kitų smulkesnių padalinių.
    Nuolatinės dislokacijos vieta – Ukmergė.
    Ši divizija buvo pirmasis Raudonosios armijos junginys savo ginkluotei gavęs tankų KV. Pirmosios kovos mašinos į junginį atkeliavo 1940 metų rugpjūtį. Karo išvakarėse 2td turėjo 51 tanką KV. Kai kuriuose leidiniuose24 galima rasti tvirtinimus, kad PabYKA karo išvakarėse buvo 78 tankai KV. Tačiau tai ne tiesa. Kaip teigia M.Kolomijcas, remiantis archyviniais duomenimis, PabYKA karo išvakarėse buvo paskirta dar 27 tankai KV. Lydinčiuose dokumentuose buvo nurodyta „paskirties punktas Alytus“ (t.y. 5td). Tačiau pakeliui ešeloną užklupo karas, jis buvo nukreiptas į Baltarusiją ir šie papildomi tankai KV karą sutiko VYKA. Ataskaitose šis maršruto pakeitimas nebuvo pažymėtas25.
    Birželio 18 dieną ir 3MK buvo paskelbtas karinis pavojus. Divizijos buvo išvestos iš savo nuolatinės dislokacijos vietų. 2td buvo išvesta į Ruklą ir Gaižiūnų geležinkelio stoties rajone esančią mokymo stovyklas, o jei tiksliau – į apie 5 kilometrus nuo stovyklų esančius miškus.

    Vermachto 6-oji tankų divizija karo išvakarėse

    Prieš sovietų kariuomenę, esančią Lietuvoje, pagal „Barbarosos“ planą nuo Palangos iki Vištyčio ežero šiaurinio kranto turėjo veikti armijų grupė „Šiaurė“ (Heeresgruppe Nord) ir nuo Vištyčio ežero pietinio kranto iki Kapčiamiesčio – armijų grupės „Centras“ (Heeresgruppe Mitte) 3-oji tankų grupė (Panzergruppe 3)26.
    Vokiečių armijoje tankai buvo tik tankų divizijose, kurios savo ruožtu įėjo į tankų grupes, pėstininkų divizijos tankų neturėjo. Pasienyje su Lietuva buvo išdėstytos dvi tankų grupės – 3-ioji ir 4-oji.
    Generolo pulkininko Eriko Hiopnerio (Erich Hoepner)27 vadovaujama 4-oji tankų grupė buvo dislokuota armijų grupės “Šiaurė” centre, ji buvo pagrindinė šios grupės smogiamoji jėga. Į jos sudėtį įėjo tankų kariuomenės generolo Georgo Hanso Reinhardto (Reinhardt) vadovaujamas 41-asis armijos korpusas, susidedantis iš 1-osios tankų divizijos (1.Pz.Div.) ir 6-osios tankų divizijos (6.Pz.Div.), 36-osios motorizuotosios divizijos (36.(mot.)Div.) ir 269-osios pėstininkų divizijos (269.Div.), pėstininkų generolo Eriko fon Manšteino (Erich von Manstein) vadovaujamas 56-asis armijos korpusas (LVI. Armekorps(mot)), susidedantis iš 8-osios tankų divizijos (8.Pz.Div.), 3-osios motorizuotos divizijos (3.(mot.)Div.), 290-osios pėstininkų divizijos (290.Div.) bei rezerve esančios motorizuotos pėstininkų SS divizijos „Kaukolė“ („Totenkopf“). Reikia atkreipti dėmesį, kad kituose šaltiniuose pastaroji divizija priskiriama ne korpuso, bet tankų grupės rezervui.
    Išsamiau panagrinėsime šio korpuso 6-osios tankų divizijos istoriją, sudėtį ir kovinius veiksmus pirmosiomis karo dienomis.
    Divizija buvo vienas iš seniausių vermachto tankų junginių, jos istorija prasidėjo nuo 1937 metų spalio 12 dienos, kai Vupertalyje buvo suformuota 1-oji lengvoji brigada (1.leichte Brigade)28. Jos vadu tapo tuomet dar generolas majoras Hiopneris. 1938 metų lapkričio 10 dieną ši brigada performuota į 1-ąją lengvąją diviziją (1.leichte Division), o 1939 metų spalio 18 dieną (T.L.Jentz duomenimis – 1939 metų rugsėjo 12 dieną) – pervadinta į 6-ąją tankų diviziją. 1938 metais tuometinė lengvoji divizija dalyvavo užimant Sudetus, 1939 metais armijų grupės „Pietūs“ 10-osios armijos 14-ojo armijos korpuso (XIV. Armeekorps) sudėtyje – užimant Lenkiją, 1940 metais jau kaip 6-oji tankų divizija fon Kleisto tankų grupės 41-ojo tankų korpuso (XLI. Panzerkorps) sudėtyje – užimant Prancūziją.
    Karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse generolo majoro Franco Landgrafo vadovaujama divizija buvo dislokuota Torūnėje. Divizijos sudėtis buvo tokia29:
    11-asis tankų pulkas, susidedantis iš 3 tankų batalionų – I, II ir 65 . Divizijos tankų batalionuose buvo 47 Pz.II, 155 Pz.35(t), 30 Pz.IV, 5 vadų tankai tankų Pz.35(t) bazėje ir 8 vadų tankai tanko Pz.II bazėje. Ši divizija buvo vienintelė visame vermachte, turėjusi čekiškus tankus Pz.35(t), kurie sudarė du trečdalius visų tankų.
    6-asis motorizuotąją pėstininkų brigada (6.Schtz. Brig.) sudarė
    4-asis motorizuotas pėstininkų pulkas (S.R. 4.) ,
    114-asis motorizuotas pėstininkų pulkas (S.R. 114),
    6-asis motociklininkų batalionas (6. Krd. Btl.)
    Kiekviename pulke buvo du pėstininkų batalionai ir palaikymo kuopa, ginkluota šešiomis 75 mm patrankomis. Tik viena pėstininkų kuopa buvo gavusi naujų pusiau vikšrinių vilkikų SPW.
    76-asis motorizuotas artilerijos pulkas (A.R.76), susidedantis iš dviejų lengvųjų patrankų (105 mm) ir vieno vidutinių (155mm) haubicų batalionų, kiekviename po tris baterijas, turinčias po keturis pabūklus.
    57-asis žvalgybos batalionas (Pz.A.A.57)
    41-asis prieštankinės artilerijos batalionas (Pz.Jg.41).
    Ginkluotėje tik 12 naujųjų 50-mm prieštankinių patrankų (5-cm-PaK 38) ir 24 vadinamos „tarškynėmis“ 37-mm prieštankinės patrankos (3,7-cm-PaK 36).
    57-asis pionierių batalionas (Pz.Pi.57).
    82-asis motorizuotas ryšių batalionas (82.Nachr.Btl.) .
    57-asis transporto batalionas (57.Nachs.Btl.).
    Be to, prieš pat karą divizijai buvo priskirta 59-ojo artilerijos pulko II divizionas ir 411-ojo zenitinio pulko II divizionas (II/Flak.411).
    Grįžtant prie divizijos tankų sudėties reikia atkreipti dėmesį į čekiškus tankus Pz.35(t). Daugelis tyrinėtojų vokiečių tankų skaičiui karo išvakarėse nustatyti kaip pirminį šaltinį nurodo B.Miulerio-Gilebrando veikalą „Vokietijos sausumos armija. 1933-1945“30. Tačiau šios knygos 267 psl. pateikiamoje 24. lentelėje ties tankais Pz.35(t) – tuščia vieta.

    Vermachto 6-osios tankų divizijos veiksmai birželio 22 – 23 dienomis

    1941 metų birželio viduryje divizija gavo įsakymą judėti pasienio link31. Judėta keturias paras, tik naktimis, dieną bet koks judėjimas buvo uždraustas. Pasiekus Tilžę, kilo problemos keliantis per Nemuną Karalienės Elžbietos tiltu, nes juo taip pat judėjo 1-oji tankų divizija. Dėl to tiltu naudojosi tik tankai, o automobiliai ir kita technika kėlėsi paskutiniu momentu pastatytu pontoniniu tiltu ties Šereitlaukiu. Priešakiniai daliniai pozicijas pasienyje netoli Tauragės užėmė birželio 21 dieną, o pagrindinėms pajėgoms užimti jas buvo leista tik naktį iš birželio 21-osios į birželio 22-ąją.
    Divizija gavo tokią užduotį: forsuoti miškingą Šilinės – Kangailių ruožą, užimti šiauriau Kangailių esantį tiltą per Šešuvį ir aukštumas ties Meškomis (1-as tarpinis tikslas); toliau užimti Steigvilas (16 km į šiaurės rytus nuo Tauragės) ir ten esantį tiltą per Šešuvį (pirmasis puolimo tikslas). Tada divizija turi Šaltuonos krantais per Eržvilką pasiekti aukštumas prie Raseinių (antrasis puolimo tikslas). Ir galiausiai antros dienos tikslas – užimti placdarmą į šiaurės rytus nuo Raseinių, už Dubysos upės, kelių į Grinkiškį ir Šiluvą kryptimi. Šio tikslo įgyvendinimas, korpuso vadovybės žodžiais buvo „gyvybiškai svarbus“.
    1941 metų birželio 22 dieną 3.05 Berlyno laiku (4.05 Lietuvoje galiojusiu Maskvos laiku) prasidėjo vokiečių artilerinė parengtis. Jai pasibaigus žvalgai pranešė, kad pasienyje prie Šilinės kaimo esantys mediniai kulkosvaidžių bokštai sunaikinti ir 6-oji tankų divizija peržengė sieną. Prieš puolimo pradžią divizija buvo padalyta į dvi taktines grupes – kovos grupė „fon Zekendorf“ ir kovos grupė „Raus“. Šioms grupėms vadovavo papulkininkis baronas Erichas fon Zekendorfas (Erich von Seckendorf) ir pulkininkas Erhardas Rausas.


    1 pav. Ankstyvą birželio 22-osios rytą vokiečių 6-osios tankų divizijos daliniai kerta sieną ir pradeda puolimą | Šaltinis: Horst Scheibert. Bildband der 6. Panzer-Division. 52psl.

    Zekendorfo kovos grupė turėjo forsuoti mišką Šilinės – Kangailių ruože; ties Kangailiais ir Anieliške užimti tiltą per Šešuvį; tada staigiu smūgiu užimti placdarmą ties Steigvilais. Kairįjį sparną turėjo saugoti 6-asis motociklininkų batalionas.
    Rauso kovos grupė buvo užlaikyta ir įsakymą pajudėti iš išeities pozicijų gavo kiek vėliau. Ji šiauriau Šilinės miško esančiais keliukais apie 2 km turėjo judėti paskui Zekendorfo kovos grupę ir paskui miško keliukais pro Pameižius ir Meižius veržtis Meškų kryptimi. Tada, perėjus Platkepurius, užimti Gaurę.
    Puolimą pradėjo 6-asis motociklininkų batalionas ir Zekendorfo kovos grupė. Pagal belaisvių parodymus vokiečiai sužinojo, kad tuo metu sovietų pajėgos buvo išskirstytos plačiuose ruožuose, o tai leido keletai didesnių grupuočių patekus į užnugarį stipriai priešintis. Gerai įsitvirtinę vietovėje jie savo pozicijas laikė iki paskutinio žmogaus. Vokiečių staigūs prasiveržimai vis lėtėjo – trukdė prasti keliai ir raižyta vietovė.
    Įsakymas pulti Raus kovos grupei buvo vis atidėliojamas. Tuo laiku gautas pranešimas, kad įklimpo Zekendorfo kovos grupės žvalgybos batalionas ir kelias likusiems daliniams žygiuoti nėra tinkamas. Apie 9.30 val. Raus kovos grupė gavo įsakymą judėti paskui 6-ąjį motociklininkų batalioną. Nugalėjusi didelius sunkumus (kelias per mišką buvo specialiai išgrįstas rastais) Raus kovos grupė apie 19 valandą pasiekė Kangailius, o 23 valandą – Kiukiškius. Dėl blogų kelių atsiliko tiekimo daliniai – autocisternos ir lauko virtuvės.
    Antrą karo dieną kovos grupės iš Eržvilko pajudėjo lygiagrečiais keliais. Fon Zekerdorf kovos grupė judėjo keliu pro Bliūdžius ir Kalnujus. Rauso kovos grupė iš sustojimo vietos Anieliškėje pajudėjo 5.30 val. ir iki Eržvilko judėjo paskui Zekendorfo kovos grupę, paskui pasuko kiek artimesniu maršrutu pro Rutkiškes, Paupį. Keliai pagerėjo ir, padidinę tempą, priešakiniai daliniai, vadovaujami majoro Šmidto (Schmidt), priartėjo prie plataus miškingo ruožo ties Aukštaslyniu ir pasivijo besitraukiantį priešo ariergardą. Po trumpos, tačiau atkaklios kovos priešas buvo sumuštas, tačiau vokiečiai patyrė ir pirmųjų nuostolių: buvo išvestas iš rikiuotės vienas tankas, mirtinai sužeistas 4-osios šaulių brigados 1-ojo bataliono 2-os kuopos vadas oberleitenantas Kulokas.


    2 pav. Pakeliui į Raseinius | Šaltinis: Wolfgang Paul. Brennpunkte: Die Geschicte der 6. Pz. Div. 112psl.

    12.45 val. vokiečiai pasiekė vietovę į pietvakarius nuo Raseinių. Pulti ruoštasi nuo aukštumos, esančios į vakarus nuo miesto. Apie 13.30 Rauso kovos grupės 4-ojo motorizuoto šaulių pulko 1-asis batalionas (I./4.S.R), 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono 3-oji baterija (3./41.Pz.Jg) ir 76-ojo artilerijos pulko 2-asis divizionas (II./76.AR) pradėjo puolimą. Rauso kovos grupė tikslą pasiekė 15.00 val.
    Pietiniame ir pietrytiniame miesto gale, Zekendorfo kovos grupės sektoriuje, buvo paskelbtas kovos aliarmas. Jį gavusi Zekendorf kovos grupė į kovą neįsitraukė; jai buvo įsakyta judėti per aukštumas į vakarus nuo miesto Raseinių kelio – Dubysos upės kryptimi.
    4-ojo motorizuoto pulko 2-ojo bataliono (II./4.S.R.), 76-ojo artilerijos pulko 6-osios baterijos (6./76.AR) ir 57-ojo pionierių bataliono 3-osios kuopos (3./57.Pz.Pi.Bn.) dalims buvo skirti transportas ir 16.30 žygis vėl tęsiamas. Pralaužus stiprų pasipriešinimą 19.00 buvo pasiektas ir užimtas tiltas per Dubysą. Sustiprintas 4-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 2-asis batalionas (II.Bn/4.S.R.) užėmė placdarmą. Šiluvos link buvo pasiųsti žvalgybiniai daliniai. Kovos grupės štabas įsikūrė Bedančiuose. Zekendorfo kovos grupė tuo laiku užėmė tiltą per Dubysą ir placdarmą kairiajame (rytiniame) upės krante ties Kybartėliais.

    Tačiau ilgai džiaugtis pergale neteko. Liuftvafės žvalgyba pranešė, kad iš Kėdainių ir Jonavos rajono Krakių link juda apie du šimtai sovietinių tankų. Nebuvo jokių abejonių, kad jų tikslas – vokiečių 6-oji tankų divizija.

    Raudonosios armijos 2-osios tankų divizijos veiksmai birželio 22 – 23 dienomis

    Apie prasidėjusį karą „tarybinė liaudis“ sužinojo ne iš karto. Štai kaip karo pradžią aprašo Berežnojus, tuo metu dirbęs sovietų pasiuntinybėje Berlyne.
    Šeštą valandą Maskvos laiku mes įsijungėme radijo imtuvą laukdami, ką pasakys Maskva. Bet visos mūsų radijo stotys iš pradžių transliavo gimnastikos pamoką, vėliau pionierių rytmetį ir pagaliau paskutines žinias, kurios, kaip paprastai, prasidėjo naujienomis iš laukų ir pranešimais apie darbo pirmūnų pasiekimus.[…] Nuolat prieinam prie radijo imtuvo. Iš jo vis dar skamba liaudies muzika ir maršai. Tiktai 12 valandą Maskvos laiku Molotovas perskaitė Sovietinės vyriausybės pranešimą.32Tad nenuostabu, kad apie prasidėjusį karą ne iš karto sužinojo ir kiek toliau nuo sienos esančių dalinių kariai. Kaip rašo savo atsiminimuose D.I.Osadčis33, birželio 22 d.10 val. 45 min. 2-oje tankų divizijoje buvo skaitoma politinė informacija, o apie prasidėjusį karą dar nieko nebuvo žinoma. Ir tik tada, kai atskridę vokiečių bombonešiai subombardavo tuo metu buvusias tuščias kareivines Rukloje ir Gaižiūnų geležinkelio stoties rajone (kaip jau minėta, divizija buvo už keleto kilometrų miškuose), tapo aišku, kad prasidėjo kovos veiksmai.
    Be abejo, taip vėlai apie karo pradžią sužinojo tik eiliniai kariai, o apygardos (fronto), armijų, korpusų vadai apie vokiečių puolimo pradžią sužinojo gana greitai ir pradėjo rengti gynybai (?) skirtus kovinius įsakymus. Bet kol tie įsakymai iš fronto štabo perėjo visas instancijas ir pasiekė 2td, prabėgo vos ne pusė dienos. Štai Šiaurės-Vakarų fronto vado direktyva, be kita ko skirta ir 8-osios armijos vadui, buvo pasirašyta 9 val. 45 min34. Kol ši direktyva pasiekė 8-osios armijos štabą praėjo nemažai laiko, nes kovinis įsakymas, be kitko, nurodantis ir 2td veiksmus, buvo pasirašytas 14 val.00 min35. Betarpiškai divizija įsakymą gavo apie 16.00. Ir tik 17 val. 30 min. divizija pradėjo žygį. Jau temstant tankų kolona pasiekė Jonavą. Nuo Kauno ėjo nenutrūkstama pabėgėlių vora. Šis priešpriešinis srautas labai apsunkino judėjimą, todėl buvo duotas įsakymas pakeisti maršrutą: pervažiavus tiltą per Nerį Raseinių link buvo važiuojama šalutiniais dulkėtais keliukais. Kolonai judant buvo kategoriškai uždrausta naudotis radijo stotimis. Šis maršas tamsiu paros metu, nepatyrus nuostolių dėl priešininko aviacijos, pokariniuose vadovėliuose buvo aprašomas kaip gero organizavimo pavyzdys. Nors nuostolių nebuvo išvengta. Pagal techninius normatyvus važiuojant tokiomis sąlygomis buvo privalu kas dvi valandas keisti tankų KV oro filtrus. Daugelis ekipažų to nepaisė, o ir galimybių nelabai buvo, todėl nemažai tankų sustojo pakelėje, nepasiekę galutinio tikslo.
    Šiaurės-Vakarų fronto vado įsakymas ir jį atkartojantis 8-osios armijos vado įsakymas susidariusioje situacijoje buvo logiškas. Vokiečių armijos XLI motorizuoto korpuso puolimo kryptis buvo daugiau negu akivaizdi: Tauragė – Šiauliai – Ryga. Sovietų divizijos vienu metu turėjo suduoti smūgį vokiečių divizijų sparnams ir užnugariui, jas apsupti ir sutriuškinti. 12-ojo mechanizuoto korpuso 23-ioji ir 28-oji tankų divizijos turėjo smogti pietryčių kryptimi kairiajam vokiečių sparnui, 3-iojo mechanizuoto korpuso 2-oji tankų divizija – pietvakarių kryptimi dešiniajam vokiečių sparnui. Tačiau tai tebuvo geri sovietų ketinimai, smūgis vienu metu nebuvo suduotas dėl elementarių ir proziškų priežasčių – stigo kuro ir šaudmenų, divizijų vadai dėl prasto ryšio nekoordinavo savo veiksmų.
    Kad ir kaip ten būtų, šis epizodas istorinėje literatūroje gavo tankų mūšio ties Raseiniais pavadinimą. Iš esmės tai buvo keli mūšio epizodai: sovietinių 23-iosios ir 28-osios tankų divizijų mūšis su vokiečių 1-aja tankų ir 61-aja pėstininkų divizijomis ir sovietinės 2-osios tankų divizijos mūšis su vokiečių 6-aja tankų divizija. Štai šį epizodą panagrinėkime kiek plačiau.
    Kaip jau buvo minėta, 2-oji tankų divizija birželio 22-osios dienos pavakare gavo 8-osios armijos vado įsakymą vykti Raseinių kryptimi. Tiksliau sakant, šį įsakymą divizija dėl nutrūkusio ryšio gavo ne tiesiogiai iš armijos vado, jį perdavė ir tolimesnius nurodymus davė į diviziją atvykęs Šiaurės-Vakarų fronto šarvuočių ir tankų valdybos (Автобронетанковое управление, sutrumpinimas АБТ) viršininkas P.Polubajarovas. Jis greitai priėjo prie išvados, kad pirminis įsakymas pradėti puolimą 4 val. ryto yra neįvykdomas, perkėlė puolimo pradžią į 11 val. ryto ir apie tai informavo fronto vadą36 . Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ir šis terminas buvo nerealus.
    Šioje vietoje prasideda šiokie tokie neaiškumai dėl mūšio pradžios laiko. J.Drigas, o ir kai kurie kiti autoriai, nurodo, kad 2-oji tankų divizija stojo į mūšį birželio 23-os dienos ryte37. Šis teiginys tikriausiai paimtas iš P.Polubajarovo atsiminimų38. Tačiau atsiminimai nėra pats patikimiausias istorinių įvykių tyrinėjimo šaltinis. Kur kas patikimesnis šaltinis yra to meto dokumentai. Konkrečiai vokiečių 6-osios tankų divizijos birželio 23 dienos kovinių veiksmų ataskaitoje nurodoma, kad mūšis dėl Raseinių prasidėjo apie pietus, tad tankų mūšis prie Dubysos turėjo prasidėti gerokai vėliau. Kad tankų mūšis prasidėjo 15 val. rašo ir V.Hauptas39. Tačiau kyla klausimas – kur buvo ir kokiu maršrutu į mūšio lauką vyko divizija? Juk nuo Jonavos apylinkių iki Raseinių yra maždaug apie 100 kilometrų. Žinoma, važiuota buvo ne pačiu tiesiausiu maršrutu. Vokiečių oro žvalgyba pranešė, kad pastebėjo sovietų tankų koloną ties Baisiogala, Grinkiškiu. Pažvelgus į žemėlapį nesunkiai galima įsitikinti, kad tankų kolona padarė labai didelį lanką ir nuvažiavo ne mažiau kaip 150 kilometrų. Tad nenuostabu, kad dėl to pradėjo kilti problemų. Visų pirma tikriausiai ne vienas ir ne du tankai galėjo likti pakelyje, neatlaikę tokio „ralio“. Antra, ir tai svarbiausia – degalai. Net jei tankai išvyko su pilnais bakais degalų, pasiekus tikslą tie bakai jau turėjo būti apytuščiai. Žinant, koks buvo sovietinis tiekimas, naivu būtų tikėti, kad tie bakai pakelyje galėjo būti papildyti. Bet kad ir su kokiomis problemomis susidūrė, sovietinė 2-oji tankų divizija iki tikslo keliavo pernelyg ilgai. Kaip jau žinome, iš Ruklos apylinkių divizija pajudėjo apie 17.30, Jonavą pasiekė tik temstant, t.y. maždaug 22.00 – 23.00. Nuo Jonavos iki Dubysos buvo keliaujama apie 16 valandų. Daugoka. Kita vertus tai galima paaiškinti tuo, kad buvo vykstama šalutiniais keliais, o žemėlapių neturėta. Štai kaip tai aprašo D.Osadčis40 (paryškinta mano – A.Ž.).
    „Apie 16 valandą 3-iojo tankų pulko vadas majoras I.P.Ragočis išsikvietė batalionų ir kuopų vadus ir davė kovinę užduotį. Iš jo žodinio įsakymo aš išsiaiškinau, kad priešas perėjo valstybės sieną ir juda Raseinių kryptimi. Pulkui teks atlikti maršą numatant priešpriešinį mūšį. Pulko vadas nurodė judėjimo maršrutą ir galimas išsiskleidimo ribas. Visa tai mes užsirašėme į bloknotus. Topografinių žemėlapių niekas neturėjo.“

    Be žemėlapių naktį nuvažiuot nežinomais kaimų keliukais apie 150 km… Tad gal visai nenuostabu, kad divizija kelyje užtruko ne tiek mažai.
    Kita problema – mūšio vieta. Štai kaip tai nusako J.Drigas41.
    Birželio 23-osios rytą dvi divizijos kovos grupės „Raus“ ir „Zekendorf“, – persikėlę per Dubysą, užėmė placdarmą rytiniame upės krante.
    Kaip dažnai atsitikdavo 1941 metų pasienio mūšiuose, sovietinių pajėgų suplanuoto kontrsmūgio išeities pozicijos jau buvo užimtos priešininko. 2-osios tankų divizijos daliniai sutiko Reinhardo korpuso 6-ąją diviziją vakariniame Dubysos krante, keletas kilometrų į šiaurę nuo Raseinių.

    Šiek tiek keistoki teiginiai. Nors vokiečiai užėmė placdarmą rytiniame upės krante, sovietai sutiko priešus vakariniame krante. Bet gal tai tik korektūros klaida? Bet korektūros klaidomis būtų sunku paaiškinti A.Isajevo geografinius „atradimus“ žurnale „Poligonas“42, turint mintyje tai, kad tekste yra įdėta schema.

    1-oji tankų divizija turėjo kitą tikslą: užgrobti geležinkelio tiltą per Dubysą. Šis tiltas buvo žemiau pagal upės tėkmę nuo to, kurį laikė užgrobęs Raseinių KV.

    Kalbėdamas apie geležinkelio tiltą, A.Isajevas turi mintyje Lyduvėnus. Nereikia būti dideliu geografijos specialistu, kad įsitikintum: Lyduvėnai yra aukščiau pagal upės tėkmę, nei tiltas, kurį neva užgrobęs laikė Raseinių KV. Apie tikslią tanko vietą – toliau.


    3 pav. Raseinių tankų mūšio schema, demonstruota 1987m. Garmiše – Panterkirchene vykusiame simpoziume. Mėlyna rodyklė žymi Dubysos upės tėkmę.

    Kadangi 300 metrų ilgio geležinkelio tiltas buvo užgrobtas, 1ajai tankų divizijai nebuvo persikėlimo per Dubysą ir judėjimo tolyn į Pabaltijo gilumą problemos.

    Kalbant visiškai tiksliai, geležinkelio tiltas ties Lyduvėnais turėjo strateginę reikšmę sėkmingam visos 4-osios tankų grupės konkrečiai ir visos armijų grupės „Šiaurė“ apskritai judėjimui į rytus. Taktiniam vienetui – 1-ajai tankų divizija – persikelti per Dubysą ir sėkmingai judėti toliau į rytus visiškai pakako automobilių tilto ties tais pačiais Lyduvėnais. Tarp kitko Lyduvėnų geležinkelio tilto ilgis yra daugiau negu du kartus ilgesnis. Šis tiltas yra ilgiausiais Lietuvoje, jo ilgis – 599 metrai.

    Birželio 23 dieną 15.00 kovos grupė „Zekendorf“ iš 6-osios tankų divizijos užgrobė Raseinius ir nedidelį placdarmą dešiniajame Dubysos krante.


    4 pav. Karo topografijos skyriaus 1939 m. išleisto žemėlapio Raseiniai – Betygala fragmentas.

    Pažiūrėjus į žemėlapį matome, kad Dubysa yra maždaug už 10 kilometrų į šiaurės-rytus nuo Raseinių. Kovos grupė „Zekendorf“ judėjo keliu Raseiniai – Grinkiškis ir užėmė placdarmą rytiniame, t.y. kairiajame Dubysos krante.
    Būtų galima necituoti A.Isajevo tekste esančių klaidų, bet štai visai neseniai, t.y. 2007 metų pavasarį, išėjo knyga – straipsnių rinkinys „Tankų prasiveržimas. Sovietiniai tankai 1937 – 1942 metų mūšiuose“43. Be kitų autorių, jame yra ir A.Isajevo straipsnis apie Raseinių KV. Žodis žodin iš „Poligono“. Su visomis klaidomis. Nesvarbu, kad kai kurios jų autoriui buvo asmeniškai parodytos. Kas tai – savęs ar skaitytojų negerbimas? Pasiteisinimas forume „vif2ne“ – „klaidoms ištaisyti neturėjau laiko“44 – neįtikina.

    Bet grįžkime prie mūšio. Taigi, sovietinės 2-os tankų divizijos ir vokiečių 6-osios tankų divizijos kovos grupės „Zekendorf“ mūšis prasidėjo birželio 23 dieną maždaug 15 valandą rytiniame Dubysos krante į šiaurės – rytus nuo Raseinių. Neanalizuosim plačiau šio mūšio eigos. Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad, kaip rašė J.Drigas, vietoj kontrsmūgio sovietams teko stoti į priešpriešinį mūšį. Vokiečiams šiame mūšyje buvo labai netikėtas susitikimas su sunkiaisiais sovietų KV. Paaiškėjo, kad nei vokiečių 37 mm prieštankinės patrankos, nei vokiečių tankų patrankos nesugeba padaryti šiems monstrams žalos. Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad karo pradžioje vokiečiai neturėjo jokių priemonių prieš tankus KV, kad pastarieji buvo faktiškai nepažeidžiami. Tai netiesa. Vokiečiai labai greitai, tiesiog mūšio lauke nustatė, kad su KV galima sėkmingai kovoti 105 mm patranka, 150 mm haubica; 150mm patranka netgi buvo pernelyg galinga – žinomi atvejų, kad po taiklių jos šūvių buvo nunešamas tanko bokštelis. O pats efektyviausias ginklas buvo 88mm zenitinė patranka. Ten, kur vokiečiai suskubdavo laiku atsigabenti šį ginklą, sovietiniams tankams tapdavo striuka.

    Vienišo tanko istorija

    Vokiečių 6-osios tankų divizijos Zekendorfo kovos grupės ir sovietų 3-iojo mechanizuoto korpuso 2-osios tankų divizijos mūšio į šiaurės rytus nuo Raseinių metu į kelią Raseiniai – Šiluva, netoli sankryžos į Dainius atklydo vienas sovietų tankas. Kaip jau minėta, šiuo keliu judėjo 6-osios tankų divizijos kovos grupė „Raus“. Ji jau buvo užėmusi tiltą per Dubysą ir placdarmą rytiniame krante. Štai šiame kelyje ir atsirado sunkusis sovietų tankas KV. Jis blokavo bet kokį judėjimą. Pabandykime nustatyti, kokioje tiksliai vietoje jis sustojo.
    Dažnai rašoma, kad tankas stovėjo prie tilto per Dubysą arba labai arti jo. Štai eilutės iš A.Isajevo „Antisuvorovo“45 .

    41-ojo armijos motorizuotojo korpuso 1-ajai tankų divizijai, kitaip negu to paties korpuso 36-ajai motorizuotai divizijai, vienišas tankas prie tilto per Dubysą nemaišė.

    Tą pačią klaidą daro netgi E.Rauso atsiminimų knygos vertėjas įžanginiame žodyje46.

    Kai tankas KV labai sėkmingai atsistojęs ant tilto per Dubysą, į dvi dalis perkirto 6-ąją tankų diviziją, visos tankistų pastangos kenkėjiškam tankui sunaikinti pasitelkiant aviaciją buvo bevaisės. Lakūnai kategoriškai atsisakė užsiimti tokiu smulkiu taikiniu.

    O štai kaip aprašo pirmąjį susitikimą su tanku E.Rausas47.

    Pažeidžiant nustatytas taisykles keletas belaisvių, paimtų paskutiniuose mūšiuose, įskaitant vieną Raudonosios armijos leitenantą, buvo pasiųsti į užnugarį sunkvežimiu lydimi tik vieno puskarininkio. Pusiaukelėje į Raseinius vairuotojas netikėtai ant kelio pamatė priešo tanką ir sustojo.

    Taigi – tanką sunkvežimis su belaisviais sutiko pusiaukelėje tarp Dubysos ir Raseinių. Turint mintyje, kad atstumas tarp tų dviejų taškų yra maždaug 10 kilometrų, galima numanyti, kad tankas stovėjo nuo tilto apie 5 kilometrus į pietus. Tuo remdamiesi kai kurie autoriai teigia, kad tankas stovėjo prie pat sankryžos į Dainius.


    5 pav. Vietovių senbuvis Jonas Tamutis svetainės nariui Arminui rodo vietą, kur buvo suguldyti dėl numatytų melioracijos darbų iškasti tankistų palaikai, tankistai buvo palaidoti kiek toliau nuo kelio.

    Tanko stovėjimo vietą pavyko nustatyti pakankamai tiksliai. Kaip yra žinoma, tankistai buvo palaidoti čia pat, pakelėje, 1965 metais jie buvo perlaidoti į Raseinių karių kapines. Perlaidojimo priežastis buvo daugiau negu proziška: tose vietose buvo numatyti žemių sausinimo darbai… Kaip buvo atkasami tankistai papasakojo šių vietovių senbuvis Jonas Tamutis. Jis parodė vietą, kur tankistai buvo palaidoti48.


    6 pav. Nustatyta tanko stovėjimo vieta pusiaukelėje tarp Raseinių ir Dubysos

    Kitas įdomus klausimas – kada tiksliai tankas sustojo ant kelio. Skaitant tekstą knygoje „Small unit actions…“ galima suprasti, kad tankas netoli Dainių sankryžos sustojo dar birželio 23 dieną. Kiti autoriai šio klausimo nedetalizuoja.
    Apytikslį tanko atsiradimo ant kelio laiką pavyko nustatyti iš 6-osios motorizuotos brigados kovinio dienoraščio49.

    24.6. Planuotas divizijos žygis buvo sustabdytas. Oro žvalgybai pranešus apie stambesnių priešo tankų grupuočių telkimąsi, buvo įsakyta pereiti į gynybą.
    Pastebėtų priešo tankų puolimas buvo nukreiptas tik prieš Zekendorfo kovos grupę. Sunkieji tankai (vėliau aprašyti kaip naujesnio 52 t. modelio), pralaužę gynybinę liniją, įsiskverbė į užnugarį. Apie 9 valandą buvo pranešta, kad du tokie gigantai atsidūrė ant mūsų puolimo kelio.
    Apie 14 val. į pagalbą Zekendorfo kovos grupei buvo pasiųstas 65-as tankų batalionas, vadovaujamas pulkininko leitenanto Schenko. Apeiti priešo pajėgų nepasisekė, jis ugnimi užėmė mūsų placdarmą ir iš šiaurės abiems Dubysos krantais nedideliais pėstininkų batalionais pradėjo puolimą.
    Netikėtai vienas priešo tankas atsidūrė netoli nuo mūsų brigados vadavietės. Padegęs du mūsiškių sunkvežimius jis sustojo kelio vidury. Toks akiplėšiškumas paliko didelį įspūdį, tačiau tuo metu nebuvo žinoma, jog jis sustojo dėl techninių gedimų.

    Tad, remiantis koviniu dienoraščiu apytikriai galime teigti, kad tankas ant kelio atsirado birželio 24 dienos vidudienį. Tarp kitko šis dienoraščio fragmentas yra įdomus tuo, kad matome vokiečius minint „52 t. modelio“ tankus. Be abejonės, kalba eina apie tankus KV-2, tik vokiečiai karo pradžioje dar nežinojo jo „oficialaus“ pavadinimo. Kita vertus, technines tanko charakteristikas jie sužinojo labai greitai – iš į nelaisvę paimtų tankistų. Štai 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono vado raportas50.

    “Vieno rusų tanko įgula davė parodymus, kuriuos išklausė ir užrašė vertėjas:
    Jie pasakojo apie savo 52 tonų tanką. Šarvo storis – 85 mm, vien tik dangčio – 38 mm. Tankas turi 15,2 cm pabūklu, tris 7,62 mm kulkosvaidžius (atsargoje yra dar du). Šios dienos tankų mūšyje dalyvavę tankai priklauso 2-ajai tankų divizijai, 1939 metais suformuotai kaip brigada ir neseniai praplėstai iki divizijos. Už šiandien atakavusios divizijos stovi viena pėstininkų divizija, taip pat turinti tankų. Ši pėstininkų divizija atvyko šiandien. Kiekviena tankų kuopa vidutiniškai turi 20 tankų. Tankų divizijoje artilerija nenaudojama. Divizija buvo dislokuota Jonavoje.”

    Visiškai įmanoma, kad būtent šio raporto pagrindu buvo nusiųstas pranešimas į Berlyną, kur su juo susipažino F.Halderis. Birželio 24 dienos įraše51 jis dar abejoja, ar tankas gali turėti tokio galingumo patranką.

    Armijų grupių „Pietūs“ ir „Šiaurė“ fronte pasirodė rusų sunkusis naujo tipo tankas, kuris, matomai, turi 80 mm kalibro patranką (pagal armijų grupės „Šiaurė“ pranešimus – netgi 150 mm, kas, beje, mažai įtikėtina).

    O štai birželio 25 dienos įraše52 patrankos kalibru F.Halderis, ko gero, gavęs papildomų žinių, sovietų naujo modelio sunkiojo tanko ginkluote jau neabejoja.

    Gauti kai kurie duomenys apie naująjį rusų sunkųjį tanką: svoris – 52 tonos, priekinis šarvas – 34 cm(?), bortų šarvai – 8 cm. Ginkluotė: 152-mm patranka ir trys kulkosvaidžiai.

    Bet grįžkime į Raseinių – Šiluvos kelią. Ant kelio atsidūręs tankas kovos grupei „Raus“, kurios vadavietė tuo metu buvo vos už 1,5 km į šiaurės vakarus nuo jo stovėjimo vietos, sukėlė nemažai rūpesčių. Visų pirma tankas nutraukė laidus, todėl neliko telefono ryšio su divizijos štabu, buvo neaišku, ar nepasirodys daugiau tankų, todėl buvo duotas nurodymas ruoštis žiedinei gynybai. Pionieriai gavo užduotį užminuoti kelius, o žvalgų būrys buvo skubiai išsiųstas išžvalgyti apylinkes. Jis netruko nustatyti, kad apylinkėse daugiau tankų nėra. Tačiau ir šis tankas kėlė daug problemų. Nusidriekė didelė sanitarinių automobilių eilė – nebuvo įmanoma į užnugarį evakuoti sužeistuosius. Keletas jų, įskaitant leitenantą grafą Pletenbergą, mirė laiku nesulaukę tinkamos pagalbos. Iš Raseinių pusės sustojo sunkvežimių su šaudmenimis ir maisto produktais kolona. Keletą jų (dauguma autorių mini 12, koviniame dienoraštyje kalbama apie 2) tankas sunaikino savo pabūklo ugnimi. Bandymai apvažiuoti tanką laukais taip pat nepasiteisino. Apvažiuojant iš vienos pusės automobiliai klimpo į smėlį, kita pusė buvo pelkėta, todėl ir pro čia apvažiuoti buvo neįmanoma. Tad teko skubiai imtis priemonių šiai kliūčiai pašalinti.
    Įsakymas sunaikinti tanką buvo duotas 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono artileristams. E.Rauso knygoje rašoma53, kad sunaikinti tanką buvo duotas minėto bataliono baterijai, kuriai vadovavo leitenantas Vegenrotas. O 6-osios motorizuotos brigados koviniame dienoraštyje rašoma54, kad tanką sunaikinti turėjo 41-ojo bataliono 1-osios kuopos, vadovaujamos vyr.leitenanto Neckenauer, pabūklai. Dar vienas neatitikimas yra pabūklų skaičius. E.Rauso knygoje yra kalbama apie keturis pabūklus, gi koviniame žurnale – tik apie du. Bet kuriuo atveju tai buvo prieš pat karą gauti 5 cm kalibro prieštankiniai pabūklai Pak40. Bet toliau vėl seka neatitikimai – iš kokio atstumo į tanką šaudė Pak‘ai. „Small unit actions…“ rašoma, kad iš pradžių prieštankinės patrankos prisiartino 1000 jardų atstumu, vėliau atsargiai priartėta iki 600 jardų. Rusiškoje E.Rauso knygos versijoje jardai virsta metrais. O koviniame dienoraštyje kalbama apie 200 metrų atstumą. Kaip ten bebūtų, šaudyta buvo iš pakankamai arti ir tiksliai. Ugnis buvo taikli, aštuonis kartus buvo pataikyta į tanką. Ir kai atrodė, kad viskas baigta, tanko pabūklo vamzdis lėtai pasisuko, kruopščiai prisitaikė ir metodiška ugnimi sunaikino abi naujutėles patrankas. Sprogus prie vieno pabūklo buvusiems šaudmenims, 2 artileristai žuvo, 1 buvo sužeistas.
    Taip vokiečiai eilinį kartą įsitikino, kad net naujosios 50 mm prieštankinės patrankos Pak40 prieš naujuosius sovietų sunkiuosius tankus yra bejėgės, tuo jau išvakarėse, birželio 23 dienos mūšyje, buvo įsitikinę „Zekendorfo“ kovos grupė.
    Sunaikinti tanką buvo pabandyta 105 mm kalibro lauko patranka. Įsitikinus taiklia tanko pabūklo ugnimi, šį pabūklą nebuvo pabandoma pastatyti į tiesaus taikymo poziciją, o buvo šaudoma iš uždaros pozicijos, ugnį koreguojant. Tačiau ir tai nedavė naudos – reikėjo tikslai pataikyti, o netoliese sprogstančių sviedinių skeveldros tankui žalos nedarė. Įdomu tai, kad šis epizodas nei E.Rauso knygoje, nei „Small unit actions…“ neminimas.
    Pasidarė aišku, kad turimomis priemonėmis tanko sunaikinti nepavyks, tad vienintelė galimybė – 88 mm zenitinis pabūklas (8,8-cm-Flak). Vienas jų, iškviestas iš Raseinių, pradėjo atsargiai slinkti prie tanko iš pietų. Pats tankas vis dar buvo pasisukęs į šiaurę, nes būtent iš tos pusės jis buvo atakuotas. Kelyje vis dar smilko anksčiau padegti sunkvežimiai. Dūmai ir trukdė gerai prisitaikyti, ir buvo šiokia tokia priedanga bei suteikė galimybę prislinkti nepastebėtiems kuo arčiau. Pagaliau pabūklui buvo parinkta pozicija pamiškėje, maždaug 500 metrų nuo tanko. Artileristai karštligiškai pradėjo ruošti pabūklą. Tačiau tankistai pasirodė turintys geležinius nervus. Kai atrodė, kad pabūklas jau baigtas ruošti, tankas staiga pasuko bokštelį ir iššovė pirmas – šūvis buvo taiklus, zenitinis pabūklas nusirito į griovį, keletas karių žuvo, kiti buvo priversti atsitraukti.
    Tankas ir toliau blokavo kelią, kovos grupė vis dar buvo paralyžuota, artėjo naktis. Brigados štabe buvo svarstomi įvairūs tanko sunaikinimo variantai. Vienas jų buvo bandymas susprogdinti tanką ant jo padėtais sprogmenimis. Savanorių pionierių grupė naktį iš birželio 24 į 25 nepastebėti prislinko prie tanko ir padėjo ant jo du sprogmenų paketus: vieną jų, didesnįjį, ant virš vikšro esančios lentynos, kitą, mažesnįjį – prie vamzdžio pagrindo. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai laukto rezultato nedavė.
    Išaušo rytas, o tankas vis dar blokavo kelią. Vokiečiams teko imtis gudrybės. Buvo nutarta atkreipti tanko dėmesį. Į rytus, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus nuo jo buvo reti miškeliai. Po juos pradėjo važinėti Pz.35(t) šaudydami tanko link. Tankistai pradėjo pastebimai nervintis, vamzdis pradėjo sukiotis kairėn – dešinėn ir nepastebėjo iš užnugario besiartinančio pavojaus.
    Taigi, nukreipus tanko dėmesį, į ugnies pozicijas buvo pastatytas 88 mm zenitinis pabūklas. Čia reiktų paminėti dar vieną gan įdomią smulkmeną. 6-osios tankų divizijos archyve pasisekė rasti radiogramą, kurioje kalbama, kad į Raseinių aerodromą naktį iš 24 į 25 buvo lėktuvu (!) pristatyti šaudmenys zenitiniams pabūklas. Galimas daiktas, kad tai būtent tanko sunaikinimui skirta amunicija. Tačiau ir šis, paskutinis mūšio epizodas, uždavė mįslę. S.Zaloga teigia, kad tai buvo pabūklas iš 298-ojo zenitinės artilerijos bataliono (Flak.Abt.298)55. Tikriausiai nusižiūrėję nuo šio pripažinto autoriteto ir kiti autoriai tvirtina tą patį. Bet tai nėra tiesa. 6-osios tankų divizijos sudėtyje iš tikro buvo 298-asis zenitinės artilerijos batalionas, bet jis buvo suformuotas tik 1943 metais. Pradiniame karo etape buvo kitas batalionas, kurio sutrumpinimas skambėjo lygiai taip pat – Flak.Abt.298, bet jis buvo liuftvafės sudėtyje, buvo dislokuotas Prancūzijoje ir neturėjo zenitinių pabūklų, nes tai buvo prožektorių bataljonas Flakscheinwerfer-Abt. 298(v). XLI korpuse buvo tik vienas junginys, kuris savo ginkluotėje turėjo 88mm zenitines patrankas – tai 3-iojo zenitinio pulko I mišrus zenitinis batalionas (Fla.-Abt.gem.I./3.). Tik šio bataliono patrankos galėjo sunaikinti tanką. Tai patvirtina ir įrašas divizijos koviniame žurnale.
    Beje, šis įrašas užduoda dar vieną mįslę – jame kalbama apie tris pabūklus! Tai ten buvo vienas ar vis tik trys pabūklai? Šaudė vienas ar visi trys? Taip pat lieka neaiškumų dėl taiklių šūvių skaičiaus. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus skaičius. Divizijos koviniame žurnale rašoma, kad šūvių buvo 13 ir tik vienas jų pramušė šarvą.
    Kaip rašo savo atsiminimuose E.Rausas, vokiečių kariai buvo sukrėsti rusų karių didvyriškumo ir todėl palaidojo tankistus su visa kariška pagarba.

    Epilogas

    Tuo būtų galima ir baigti, tačiau lieka neatsakytas dar vienas klausimas – kokia buvo tanko markė? Visi tyrinėtojai sutaria – tai buvo KV markės tankas. Bet, kaip žinome, karo pradžioje sovietų ginkluotėje buvo dviejų modifikacijų KV markės tankai: KV-1 ir KV-2. Štai čia nuomonės ir išsiskiria.
    Argumentai už tai, kad ten buvo KV-1 markės tankas: taip tanką vadina E.Rausas savo atsiminimų knygoje; KV-1 siluetas iškaltas paminklinėje lentoje Raseinių karių kapinėse prie tankistų kapo; KV-1 turėjo žymiai didesnį kovinį sviedinių komplektą, negu KV-2, o vienišam tankui, kaip jau žinome, teko nemažai šaudyti jau stovint kelyje, o ir prieš tai vykusiame mūšyje jo patranka taip pat tikriausiai netylėjo.
    Ne kartą minėtoje studijoje „Small unit actions..“ tekstą apie vienišo tanko mūšį iliustruoja nuotrauka: vokiečių karys fotografuoja KV-2. Šią nuotrauką savo knygoje „Soviet heavy tanks“ yra įdėjęs ir Steavenas Zaloga. Parašas virš nuotraukos skelbia: „Ašies operatorius filmuoja užgrobtą KV-2 netoli Raseinių“. Šioje Zalogos knygoje yra ir kita to paties tanko nuotrauka. Parašas po šia nuotrauka taip pat nedviprasmiškai nurodo vietą: „Šis vienišas 1940 metų modelio KV-2 iš 2-os tankų divizijos neatsilaikė prieš daugkartines 6-osios tankų divizijos atakas netoli sankryžos prie Raseinių, Lietuvoje“.


    7 pav. S. Zalogos knygoje įdėta KV-2 tanko nuotrauka.

    Internete klaidžioja daugiau nei 50 šio tanko nuotraukų. Matomi tanko pažeidimai atitinka pažeidimus, kurie pagal mūšio aprašymus turėjo būti padaryti kelią blokavusiam tankui: nutrauktas vikšras, pažeistas vamzdis, kiauryminės skylės borte.
    Labiausiai į akis krenta nutrauktas dešinys vikšras.


    8 pav. Viena iš daugelio šio tanko nuotraukų.

    Tačiau visas prielaidas, kad minimose nuotraukose matomas tankas yra būtent TAS nubraukia nepaneigiamas šios versijos priešininkų argumentas: yra žinoma nemažai šio tanko nuotraukų su užrašu Ostrow.
    Taigi, norint nustatyti tikslią tanko markę, reikia tolesnių tyrinėjimų.

    Galima abejoti mūšio detalėmis, tačiau negalima nuneigti to fakto, kad toks mūšis buvo. Tegul tai buvo ne KV-2, o KV-1. Ir prasilaikė jis ne dvi paras, o nepilną vieną. Ir sulaikė jis ne visą tankų grupę, ne vieną korpusą ir net ne vieną diviziją, o tik dalį jos. Bet juk visa tai padarė vienas tankas, atsitiktinai atsidūręs tinkamoje vietoje! O kaip žinome, tokių monstrų Lietuvoje buvo apie 50. Jei jiems visiems iš anksto būtų parinktos tinkamos gynybos pozicijos, vokiečių puolimas, ko gero, būtų kur kas lėtesnis. Bet ar buvo ruoštasi gynybai?

    Mums gi šis mažas karo pradžios epizodas įdomus tuo, kad jis vyko Lietuvos žemėje.

    2008.11.26 papildymas

    Jau paskelbus tekstą paaiškėjo naujų detalių, kuriomis noriu pasidalinti.
    Straipsnyje yra štai toks teiginys.

    Rusų kalba sovietiniais metais apie šį karo fragmentą taip pat beveik nebuvo žinoma. Jei teisus V.Starostinas, ši istorija papasakota tik vaikams skirtoje knygelėje (!) „Būsimųjų vadų knyga“17, plačiau apie šią istoriją buvo pradėta rašyti tik po 90-ųjų.

    Paaiškėjo, kad V.Starostinas nėra teisus. Su kolegos Todd pagalba pavyko gauti tą knygelę. Pasirodo, kad joje aprašoma visai kitas karo epizodas, kalbama apie kitą vietovę. Tačiau sovietiniais metais apie vienišo tanko istoriją vis tik buvo rašyta. Visai neseniai gavau laikraščio „Krasnaja zezda“ iškarpą. Žmogus, atsiuntęs man tą iškarpą, tviritina, kad tai 1966 metų laikraštis, tačiau negalėjo nurodyti nei laikraščio numerio, nei mėnesio, nei dienos.

    Kas jie, didvyriai-tankistai

    Brangi redakcija! Neseniai Lietuvos SSR, Raseinių miesto kapinėse buvo perlaidota 11 karių, kritusių Didžiojo Tėvynės karo metu mūšiuose prieš vokiškuosius fašistinius grobikus. Mums pavyko nustatyti keturių žmonių pavardes, kita vertus, didvyrių-tankistų, žuvusių 1941 metų birželio 25, vardai liko nežinomi.
    Iš liudininkų pasakojimų Raseinių karinio komisariato karininkai sužinojo, kad naktį iš birželio 23-osios į 24-ąją, šeši kilometrai nuo Raseinių, ant kelio, vedančio į Šiaulius, sustojo „KV“ markės tankas.
    Birželio 24-osios rytą keliu prasidėjo į rytus besiveržiančių fašistinių kolonų judėjimas. Tanko šūviais buvo pamušta priešo mašina su šaudmenimis ir du šarvuočiai. Judėjimas keliu buvo nutrauktas beveik dvi paras. Tankas buvo užblokuotas, bet prie jo niekas negalėjo prisiartinti. Hitlerininkai šaudymui tiesiu taikymu išrideno du pabūklus ir atidengė ugnį. Vieną pabūklą tankistai sunaikino, bet šūviais iš kito hitlerininkai pamušė mūsų tanką.
    Kape, kuriame buvo palaidoti tankistai, rasta keletas daiktų, matomai leidžiančių nustatyti žuvusiųjų vardus. Pagal visus požymius, tanke buvo septyni kariai, jų tarpe du karininkai. Vienas iš jų – leitenantas. Rasti du šaukštai su užrašais: „Smirnov V.A.“ ir „Š.N.A.“. Rastas komjaunimo bilietas Jeršovo Pavlo Jegoričiaus vardu. Išduotas VLKJS Čudo rajone. Biliete įdėta pažyma apie paso LU Nr.28759 pridavimą. Jeršovas šią pažymą gavo Pskovo apygardos policijos skyriuje. Į armiją 1940 metų vasario 11 jį pašaukė Čudo rajono karinis komisariatas.
    Prašome paskelbti šį laišką. Gal būt į jį atsilieps 3-ojo ir 12-ojo mechanizuoto korpuso kariai, o taip pat Pavelą Jeršovą ir kitus ekipažo narius pažinoję draugai.

    Kapitonas A.Sorokin

    Kaip matome, tekste iš esmės atpasakojama tai, kas parašyta „Valstiečių laikraščio“ straipsnyje. Tai nenuostabu, nes pagal turimus duomenis kapitonas A.Sorokin tuo metu ėjo Raseinių rajono karinio komisariato 3-ojo skyriaus viršininko pareigas. Skirtumas tik tas, kad čia minimi 7 (septyni) ekipažo nariai. Tai kiek keistoka, nes pagal etatų sąrašą tankas KV-1 turėjo penkis, o tankas KV-2 šešis ekipažo narius. Sakykim, tas septintasis buvo ne ekipažo narys, bet tada kyla klausimas – ar galėjo KV markės tanke tilpti septyni žmonės? Šį klausimą uždaviau žinomam rusų šarvuotos technikos žinovui Michailui Svirinui. Atsakymas buvo toks. O kodėl gi ne? Tankas KV tai ne t-34. Jame vietos yra.
    Taigi, gavus šią iškarpą iškilo dar vienas klausimas – tai kiek gi buvo tų tankistų? Šeši ar septyni? Gal vis tik klysta kapitonas A.Sorokin, juk ir Raseinių karių kapinėse esančioje paminklinėje lentoje teigiama – šeši…
    Tais senais, 1965 ar 1966 metais, šį laikraščio „Krasnaja zvezda“ straipsnį perskaitė motina, kurios sūnus karo pradžioje dingo be žinios. To kario pavardė Šulgat Nikolai Aleksandrovič (Шульгат Николай Александрович), t.y. jo inicialai sutampa su tankistų kape rasto šaukšto inicialais. Pagal turimus duomenis šis karys, tiksliau – leitenantas, karo pradžioje tarnavo 23-osios tankų divizijos 23-ojo motošaulių pulko būrio vadu. Ar galėjo to pulko karys atsidurti tanke? Abejonių yra, nes birželio 24 – 25 dienomis 23-oji tankų divizija buvo apie 100 km į vakarus nuo Raseinių – dokumentuose divizija, kad tuo metu divizija buvo maždaug Kaltinėnų rajone. Kita vertus, 100 ar net kiek daugiau kilometrų net ir tais laikais nubuvo toks jau didelis atstumas. Tai, kad pas tankistus naktį iš birželio 24 į 25 kažkas buvo atėję rašoma ir jau aukščiau E.Rauso knygos 13 puslapyje.

    Netikėtai kitoje kelio pusėje esančiame miške pasigirdo traškesiai ir žingsniai. Į vaiduoklius panašios figūros kažką šaukdamos metėsi tanko link. Nejaugi tai ekipažas? Po to pasigirdo smūgiai į bokštelį, žvangėdamas atsidarė liukas ir kažkas išlindo laukan. Spendžiant iš neaiškaus tarškesio, buvo atneštas maistas.

    O gal tai buvo kažkokie priklydę kariai, kuriuos ekipažas priėmė pas save? Eilinį kartą galime tik spėlioti.

    Straipsnio tekste nepaminėjau dar vienos įdomios detalės. Pokalbio metu J.Tamutis minėjo, kad tankas ant kelio Raseiniai – Šiluva atvažiavo nuo Dainių, kur buvo trumpam stabtelėjęs ir vienas iš tankistų ten klausė vietinių kur yra degalų sandėlis. Tai patvirtina prielaidą, kad tankas sustojo pasibaigus kurui. Bandžiau aiškintis ar tikrai Raseinių apylinkėse buvo degalų sandėlis, bet mano pastangos ilgą laiką buvo bevaisės. Ir štai visai neseniai svetainės narys Aleksandras ieškodamas vieno konkretaus žmogaus rado štai tokį dokumentą.

    Skaitome paskutiniąją pavardę – Андреев Николай Гаврилович. Адресс: штаб 2-ой танковой дивизии, помощник начальника склада горюче-смазочного материалов, гор. Расейняй, Литовск.ССР. Lietuviškas vertima – Andrejev Aleksandr Gavrilovič tarnavo Raseiniuose, 2-osios tankų divizijos degalų-tepalų sandėlio viršininko padėjėju. Taigi liudininko pasakojimas įgauna dokumentinį patvirtinimą – degalų sandėlis Raseiniuose karo išvakarėse buvo.

    Šaltiniai

    [1]Виктор Суворов «Последняя республика», Москва, АСТ, 2004, c.274c.
    [2]„Valstiečių laikraštis“, 1965 spalio 8
    [3]Сборник военно-исторических материалов ВОВ. Выпуск №18, М:Вениздат, 1955, с.150
    [4]Полигон, 2002, №3. А.В.Исаев. Старший сержант проив генерал – полковника.
    [5]Historical study. Small unit actions during the German campaign in Russia. Department of the army, July 1953.
    [6]Ten pat, The armored roadblock (June 1941), p.76 – 84.
    [7] Ten pat, p. 83.
    [8] „The initial Period of War on the Eastern Front, 22 June – August 1941: Proceedings of the Fourth Art of War Symposium, Garmisch, October 1987“.
    [9]Ten pat, The border battles on the Siauliai axis 22 – 26 June 1941, p. 78 – 154.
    [10]Ten pat,The border battles on the Vilnius axis 22 – 26 June 1941, p.155 – 183.
    [11]Ten pat, p. 114.
    [12]T.L.Jentz „Panzertruppen“. The complete guide to the creation and combat employment of Germans tank force. 1939-1942. Schiffer Millitary History, 1996, p.198.
    [13]Cit.kūr., 35 p., Алексей Исаев «Антисуворов», М:Яуза, 2004, 321 c., А.Исаев, М.Свирин, Е.Дриг, В.Гончаров, И.Кошкин «Танковый прорыв. Советские танки в боях 1937-1942 г.г.», М: Яуза, 2007, 248 c..
    [14]Эрхард Раус «Танковые сражения на восточном фронте», М: АСТ, 2005.
    [15]Э.Раус, сit.kūr., p. 3 – 5.
    [16]Ten pat, p.67 – 78.
    [17]Interneto svetainė «Легенды и мифы», puslapis «Расейняй – героический экипаж КВ», prieiga per internetą http://www.volk59.narod.ru/Raseynyay.htm
    [18]Pvz. КВ. История создания и примененияю Часть 2, Москва, Восточный фронтб 1996; Боевые машины №63. КВ-2; Фронтовая илюстрация. 1941: Бои в Прибалтике. №5, 2002б изд.»Стратегия КМ»; Максим Коломиец. Танк прорыва КВ «Клим Ворошилов», Москва, Яуза, 2006.
    [19]Prieiga per internetą http://www.deol.ru/manclub/war/suvtank.htm
    [20]Алексей Исаев «Антисуворов», М:Яуза,c.317 – 324.
    [21]А.Исаев, М.Свирин, Е.Дриг, В.Гончаров, И.Кошкин «Танковый прорыв. Советские танки в боях 1937-1942 г.г.», М: Яуза, 2007, c.238 – 255.
    [22]SSR Sąjungos liaudies komisarų tarybos 1940 metų liepos 6 nutarimas Nr.1193-464 ss, ЦХСД, ф.89, пер.74, док
    [23]Čia ir toliau duomenys apie 3MK pagal Евгений Дриг. Механизированные корпуса РККА в бою. Москва, АСТ, 2005.
    [24]Фронтовая илюстрация N.4 – 2001 Прелюдия к «Барбаросе»; Боевой и численный состав вооруженных сил СССР в период Великой Отечественной войны (1941 – 1945 гг.), с.144. Статистический сборник N.1(22 июня 1941 г.), Институт ввоенной истории МО РФ, 1994.
    [25]Фронтовая илюстрация. 1941: Бои в Прибалтике. №5, 2002,с.9.
    [26]Vokietijos kariuomenės sudėtis pagal Unternehmen Barbarossa, “Kriegsgliederung Barbarossa” (B-Tag) OKH GenStdH./Op.Abt.(III) Prüf-Nr.15801
    [27]Vokietijos kariuomenės dalinių ir junginių vadai pagal Stellenbesetzung Stand B-Tag 19.6.1941, O.K.H.GenStdH Op.Abt.(IIIb) Prüf.Nr.15790
    [28]Thomas Jentz, cit.kūr., p.50.
    [29]D.Glantz, cit.kūr., p.108 – 109.
    [30]Б.Мюллер-Гиллебранд «Сухопутная армия Германии. 1933-1945», М: “Эксмо, 2005.
    [31]Divizijos koviniai veiksmai judėjimo maršrutai ir koviniai veiksmai pagal Э.Раус, cit.kūr; Ia, Kriegstagenbuch. Jun 17 – Sep 15, 1941. NARA,T-315, Item No.25448/2, Roll 323; Ia, Kriegstagenbuch Nr.3. Jun 21 – Nov 22, 1941. NARA, T-315, Item No.22835/1b, Roll 322.
    [32]Бережков Валентин Михайлович „Страницы дипломатической истории“, М.: Международные отношения, 1987. c.56l.
    [33]Военно-исторический журнал, 1988, N6, c.52 – 57.
    [34]Генеральный штаб. Военно-научное управление. Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 34. Военное издательство министерства обороны Союза ССР. Москва – 1953. Директива командующего войсками Северо-Западного фронта от 22 июня 1941 г.командующим войсками 8-й и 11-й армии, командирам 3-го и 12-го механизированных корпусов о нанесении удара по противнику, прорывающемуся на Таураге.
    [35]Генеральный штаб. Военно-научное управление. Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 33. Военное издательство министерства обороны Союза ССР. Москва – 1957. Боевой приказ комадующему 8-й армией №1 от 22 июня 1941 г. на контрудар в направление Таураге.
    [36] Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 34. Донесение начальника автобронетанкового управления Северо – Западного фронта от 23 июня 1941 г. комадующему войсками Северо – Западного фронта о задачах, поставленных командирам 3-го и 12-го механизированных корпусов.
    [37]Евгений Дриг, cit.kūr, c.137.
    [38]На Северо-Западном фронте.П.П.Полубаяров. Крепче брони. Москва, Наука, 1969.
    [39]Вернер Хаупт. Сражения группы армий “Север». Москва, Яуза, 2006, c. 36 .
    [40]Военно-исторический журнал, 1988, N6, c.52.
    [41]Е.Дриг, cit.kūr., c.137.
    [42]Cituojama iš Полигон, 2002, №3. А.В.Исаев. Старший сержант проив генерал – полковника.
    [43]А.Исаев, М.Свирин, Е.Дриг, В.Гончаров, И.Кошкин «Танковый прорыв. Советские танки в боях 1937-1942 г.г.», М: Яуза, 2007
    [44]Prieiga per internetą http://vif2ne.ru/nvk/forum/0/archive/1314/1314708.htm
    [45]Алексей Исаев «Антисуворов», М:Яуза, c.319.
    [46]Э.Раус, cit.kūr., c.17.
    [47]Э.Раус, cit.kūr.,c.67.
    [48]Plačiau apie tai svetainėje „Rytų frontas“, prieiga per internetą http://www.rytufrontas.net/e107_plugins/content/content.php?content.26
    [49]Ia, Kriegstagenbuch Nr.3. Jun 21 – Nov 22, 1941. NARA, T-315, Item No.22835/1b, Roll 322.
    [50]Ia, Ankomende Meldung, 22 Jun – 19 Jul 1941. NARA, .Item No.25448/16, Rol 325.
    [51]Ф.Галдер «Военный дневник: 1941 год», М: Русич, 2006, c.265..
    [52]Ten pat,c..270-271.
    [53]Э.Раус, cit.kūr., c.69.
    [54]Ia, Kriegstagenbuch Nr.3. Jun 21 – Nov 22, 1941. NARA, T-315, Item No.22835/1b, Roll 322. 24 dienos įrašas.
    [55]Steven J.Zaloga, James Grandsen “Soviet heavy tanks”, London, Osprey publishing, 1981.

    Cituojant tekstą nuoroda į “Lietuvos istorijos studijos” ir rytufrontas.net yra būtina.

    Šiame puslapyje komentarų: 3

    1. admin says:

      Arminas | Rgs 14, 13:47 |
      Komentarai: 7

      Menkutis patikslinimas: 5-oje iliustracijoje J.Tamutis rodo vietą, kur pakelėje matė suguldytus tankistų palaikus, iškastus vykstant melioracijai. Palaidoti jie buvo truputį toliau nuo kelio.

      Arvydas | Rgs 14, 14:45 |
      Komentarai: 129

      dėkoju kolegai Arminui už pastabą, parašas po nuotrauka pataisytas.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      ARS | Rgs 15, 14:50 |
      Komentarai: 2

      Antra nuotrauka iš viršus : http://sammler.ru/index.php?showtopic=44654 . Panašu į tą patį tanką iš 7 , 8 pav..

      Vembras | Rgs 15, 15:48 |
      Komentarai: 42

      dar pastaba dėl linksnio :
      6-asis motorizuotąją pėstininkų brigada
      O tankistų asmenybės nustatytos?
      Ir pati tanko atsiradimo duotoje vietovėje aplinkybė : labiau atsitiktinė ar yra dokumentų, liudijančių kitką? Gal tankas traukėsi po mūšio, ar atvirkščiai – buvo atsilikęs ir skubėjo prisijungti?

      Arvydas | Rgs 15, 21:24 |
      Komentarai: 129

      kolegai ARS – 7 ir 8 pav. matomo tanko nuotraukų svetainės administratoriai turi surinkę gerokai virš 50. Tai buvo tada, kai mes tikrinome hipotezę, kad nuotraukose matomas tankas yra būtent TAS vienišas tankas. Deja, vilčių įrodyti tą hipotezę beveik neliko…
      kolegai Vembras. Gramatinę klaidą pataisysim – dėkui už pastabą. Apie tankistų asmeybes žinoma tiek, kie buvo žinoma 1965 metais. Perlaidojant juos buvo rasta asmeninių daiktų, pagal kuriuos buvo tiksliai nustatyta vieno jų tapatybė, dar vieno pavardė ir vardo, tėvavardžio inicialai. Plačiau apie tai sename “Valstiečių laikraščio” numeryje http://www.antraspasaulinis.net/uploader5/failai/Valstieciu_laikrastis.jpg Nors už klausimą taip pat dėkoju – turėsiu mintyje papildydamas straipsnį.
      Tanko atsiradimo aplinkybės yra miglotos. Sovietinės 2-osios tankų divizijos dokumentų iš to laikotarpio nėra išlikę. Vokiški dokumentai taip pat nelabai ką paaiškina. Lieka tik spėlioti. Mano ir Armino pokalbio su liudininku J.Tamučiu metu pastarasis pasakojo, kad tankas važiavo pro Dainius link kelio Raseiniai – Šiluva ir sustojęs kaimiečių klausė kur yra kariniai sandėliai(?). Nors kaimiečiai jam parodė į Raseinių pusę, jis kažkodėl pasuko link Šiluvos. Tad variantai gali būti tokie: 1) tankas pasiklydo (žemėlapių juk neturėjo), 2) ieškojo sandėlių, kur turėjo pasipildyti degalų (mano bandymai išsiaiškinti ar tose apylinkėse buvo kokie nors sandėliai buvo nesėkmingi), 3) abu variantai kartu – pasiklydo ieškodamas kur pasipildyti degalų, 40 galimi ir dar kokie nors kiti variantai.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      kemelinis | Rgs 16, 17:34 |
      Komentarai: 1

      http://pomnite-nas.ru/img/327/200607201735000.6.jpg
      atminimo lentelė Raseinių karių kapinėse

      Arvydas | Rgs 16, 18:11 |
      Komentarai: 129

      šią ir keletą kitų po internetą klaidžiojančiųnuotraukų iš Raseinių karių kapinių prieš pora metų mano prašymuyra padaręs kolega Savas.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      quattro51 | Rgs 19, 16:55 |
      Komentarai: 22

      Puikus darbas, viskas prie ko galiu prikibti tai tik šie du pasikartojimai, bet tai gramatika, nieko reikšmingo
      Tad, remiantis koviniu dienoraščiu apytikriai, apytikriai galime teigti, kad tankas ant kelio atsirado birželio 24 dienos vidudienį.

      „Small unit actions…“ rašoma, kad iš pradžių iš pradžių prieštankinės patrankos prisiartino 1000 jardų atstumu,

      “Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.” – Albertas Enšteinas
      Aleksandr.n | Rgs 19, 19:45 |
      Komentarai: 24

      Labai sudomino informacija, kad žinomos pavardes 2-ju tankistu. Saite http://www.obd-memorial.ru/Memorial/Memorial.html pavyko rasti panašu karį.
      http://www.obd-memorial.ru/221/Memorial/Z/006/058-0977520-0959/00000284.jpg

      Deja skiriasi tevavardis. O gal laikraštyje klaida?

      Arvydas | Rgs 19, 20:06 |
      Komentarai: 129

      Klaida gali ir žiniaraštyje, ir laikraštyje – bet tai tik spėjimai. Ant paminklinės lentos Raseinių karių kapinėse iškalta tėvavardžio pirma raidė kaip ir laikraštyje – “E”. Kita vertus pats puikiai žinai kaip būna su tais tėvavardžiais. O sutapimų pakankamai daug – atitinka pavardė, vardas, gyvenamoji vieta. Tad tikimybė pakankamai didelė. Tikiu, kad tu pasinaudosi savais ryšiais ir pabandysi patikrinti šią versiją.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Aleksandr.n | Rgs 19, 20:33 |
      Komentarai: 24

      Pasistengsiu tai padaryti.

      Arvydas | Spa 17, 11:31 |
      Komentarai: 129

      jau senokai kirbėjo mintis, kad mano turimas straipsnis sename “Valstiečių laikraštyje” http://www.antraspasaulinis.net/uploader5/failai/Valstieciu_laikrastis.jpg yra be pabaigos. Kolegų paprašiau dar kartą surasti tą laikraščio numerį. Pasirodo, kad mano įtarimai buvo su pagrindu. Teksto pabaiga buvo kitame laikraščio puslapyje. Štai jis

      d. paimtas Čiudovo karinio komisariato.
      Tikimės, kad pagal šiuos duomenis surasime Jeršovo artimuosius ar jį pažinojusius žmones. Tuo būdu atversime dar vieną pusslapį iš kario gyvenimo. Bet kas buvo kiti tankistai? Apie juos reikia žinoti. Tai mūsų pareiga didvyriams.
      J.Lauraitis
      Raseinių rajono laikraščio
      “Naujas rytas” darbuotojas

      Pagl šiuos ir jau anksčiau turėtus duomenis kolega Aleksandras sugebėjo rasti žiniaraštį, kuriame P.Jeršovas minimas kaip dingęs be žinios. Štai tas dokumentas http://www.obd-memorial.ru/221/Memorial/Z/006/058-0977520-0684/00000200.jpg Pagal jį sužinome daugiau duomenų apie šį konkretų karį: kada ir kur gimė, kur gyveno iki pašaukimo į armiją, kada pašauktas į armiją.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Aleksandr.n | Spa 17, 21:43 |
      Komentarai: 24

      Dabar bandysime susisiekti su Čiudovo miesto karinių komisariatu.

      Arvydas | Vas 12, 16:00 |
      Komentarai: 129

      Su apgailestavimu konstatuoju, kad tekste yra įsivėlę pora apmaudžių klaidų. Keista, kad niekas iš lietuvaičių neatkreipė į jas dėmesio. Citatose paryškinta mano.
      Bet kuriuo atveju tai buvo prieš pat karą gauti 5 cm kalibro prieštankiniai pabūklai Pak40.

      Taip vokiečiai eilinį kartą įsitikino, kad net naujosios 50 mm prieštankinės patrankos Pak40 prieš naujuosius sovietų sunkiuosius tankus yra bejėgės

      Be jokios abejonės kalba eina apie 5 cm prieštankinę patranką Pak38, gi Pak40 buvo 75 cm prieštankinė patranka ir ginkluotėje ji atsirado tik 1942 metais.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Arvydas | Lie 24, 08:32 |
      Komentarai: 129

      Dar pora pastebėtų netikslumų.
      3 MK buvo pradėtas formuoti 1940 metų birželio pradžioje Vakarų ypatingojoje karinėje apygardoje (VYKA).
      1940 metų birželį dar buvo Baltarusijos ypatingoji karinė apygarda, į Vakarų ypatingąją karinę apygardą ji perorganizuota 1940 metų liepą.
      Kaip teigia M.Kolomijcas, remiantis archyviniais duomenimis, PabYKA karo išvakarėse buvo paskirta dar 27 tankai KV. Lydinčiuose dokumentuose buvo nurodyta „paskirties punktas Alytus“ (t.y. 5td). Tačiau pakeliui ešeloną užklupo karas, jis buvo nukreiptas į Baltarusiją ir šie papildomi tankai KV karą sutiko VYKA.
      Pagal naujai rastus dokumentus šį teiginį galima patikslinti.
      Leningrado Kirovo gamykloje 5-aja tankų divizijai 1941 metų kovo 11 dieną buvo pakrauta 20, o kovo 18 – 7 KV markės tankai. Kol kas neaišku ar ešelonai užtruko išvykti, ar užstrigo kur nors pakelėje, tačiau Alytų jie pasiekė balandžio mėnesį. Taip pat kol kas neaišku, ar tankai Alytaus stotyje buvo iškrauti iš vagonų, žinoma tik tiek, kad gegužės mėnesį atėjo įsakymas tuos 27 tankus iš Alytaus peradresuoti į Volkovyską ten buvusiam 6-ajam mechanizuotam korpusui.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.

    2. Darius says:

      Straipsnis 100 balų 🙂
      Gyvenu Raseiniuose, todėl viskas įdomu. Šnekinau ne vieną garbaus amžiaus mūsų gyventoją, daug kas sutampa.
      Tanko būta, bet ne ant kelio, o šalia kelio jaunuolyno krūmuose, dešinėje važiuojant link tilto. Dabar ten miško pradžia.
      12 sunkvežimių niekas nematė, o pora sunkvežimių sugadintų tikrai matė.
      Dėja niekas negali patvirtinti kuris tankas buvo KV1 ar KV2?
      Faktas kad po kurio laiko tankas buvo nutemptas prie komendantūros.

    3. Arvydas says:

      Ar tie garbaus amžiaus gyventojai gali garantuoti, kad prie komendantūros buvo atvilktas būtent TAS tankas? Jei būtų pateikti tokie neginčijami įrodymai, tai tanko markės klausimas būtų išpręstas, nes prie komendantūros stovėjo KV-1. Ir dar. Būtų labai gerai tų garbaus amžiaus gyventojų prisiminimus užfiksuoti – kas pasakojo, kada pasakojo, ką pasakojo.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.