Palangos ir Debiosų angelai velniai, kita mitologija

Palangos ir Debiosų angelai velniai, kita mitologija

    Žurnalą galima įsigyti spaudos kioskuose!

    Žurnalą galima įsigyti spaudos kioskuose!
    1941 metų birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą (tuo pačiu – ir sovietų aneksuotą Lietuvą), tarsi į spąstus pateko šimtai lietuvių vaikų, atostogavusių pionierių stovyklose Palangoje ir Druskininkuose. Jų neparvežė į namus, bet evakavo į Udmurtiją, Debiosų kaimą. Šie įvykiai vis dar apraizgyti būtais ir nebūtais dalykais.

    Linksma taip nebuvo niekad:
    Stovyklauti traukiam.
    Neilgam namus paliekam –
    Ašarų nebraukiam.

    (Čia ir toliau – Salomėjos Nėries poemos „Mama! Kur tu?“ posmeliai)

    Temdo Lietuvos padangę
    Vokiški lėktuvai.
    Žūva laisvės dienos brangios,
    Mūsų laimė žūva.

    Kūdikių nekaltas kraujas
    Girdo baltas kopas.
    Braido jį prakeiktos gaujos,
    Žmogžudžio kanopos.

    Šių metų ISTORIJŲ 3-me numeryje rašėme apie 1941-ųjų įvykius Lietuvoje. Kalbintas istorikas Rimantas Zizas dalijosi mintimis apie sovietmečio propagandinės literatūros išpūstus karo faktus ir sakė: „Tiek rašyta apie siaubingą Palangos pionierių stovyklos ataką iš oro, bet, matyt, tai tebuvo sovietinis mitas. Dabar kai kurie liudytojai teigia, kad Palangos stovykloje birželio 22-ąją niekas nežuvo.“
    Išspausdinus straipsnį sulaukėme skambučio iš Šiaulių: „Esu Arūnas, jūsų žurnalo skaitytojas. Mano tėvas dar neskaitė šio straipsnio, bijau, kad perskaitęs labai susijaudins. Jis buvo toje stovykloje prasidėjus karui, daug iškentėjo. Galėtų pasidalyti prisiminimais, nes turi gerą atmintį.“ Ką paliudys Arūno tėvas? Vis dėlto žuvo pionierių?! Poetė Salomėja Nėris apdainavo tikrus įvykius?
    Štai ir vėl – birželis. Karo pradžios metinės. Proga grįžti į 1941-uosius, išklausyti pačiame įvykių sūkuryje buvusį liudytoją. Šiaulietis VYTAUTAS PETRAITIS į Palangos stovyklą pateko būdamas dvylikos.
    Išvykęs į stovyklą praleisti vasaros, namo jis grįžo po ketverių metų. Atsistojo virtuvėje prie staktos – nepaaugo nė centimetru, pieštukas tik pakartojo ankstesnį brūkšnį.

    Kaip ošia jūra

    – Ar buvote labai aktyvus pionierius, kad patekote į stovyklą pajūryje?– Stovykla tik vadinosi pionierių. Mano būryje buvo 30 vaikų, iš jų gal trys keturi ryšėjo kaklaraiščius. Visi kiti – paprasti moksleiviai. Kiek pamenu, nebuvo sunku į tą stovyklą patekti. Kas norėjo, tas gavo kelialapį. Mano tėvelių tikrai nepavadinsi veikėjais. Tėvas dirbo suvirintoju. Tuometiniam elitui nepriklausė. Iš Šiaulių į Palangą nuvykome pirmomis birželio dienomis. Eidavome prie jūros, maudydavomės. Dauguma vaikų, kaip ir aš, tą vasarą pirmą kartą išvydome jūrą.
    – Ką pamenate apie kitus vaikus?– Labai daug vaikų atvyko iš Kauno, nemažai ir iš Vilniaus. Daug – žydų tautybės. Iš kaimų kažkodėl visai mažai buvo. Mūsų būrį įkurdino dviejų aukštų mediniame namuke J. Biliūno gatvėje (namo numeris 8 ar 10 – nebepamenu), vos per porą šimtų metrų nuo Kurhauzo. Daug vaikų apsigyveno dideliame name tarp J. Biliūno ir Vytauto gatvių, prie jo, aikštėje, vykdavo „liniuotės“. Visi išsirikiuodavome, pakeldavo vėliavą, nuleisdavo. Varžybos, žaidimai – taip bėgo dienos. Valgyti eidavome į Kurhauzą, ten buvo įrengta didelė valgykla. Apsilankydavome ir šiltnamiuose už Tiškevičiaus rūmų, kur dabar Gintaro muziejus. Kartą su vadovu ėjome ten gėlių, norėjome jomis apsodinti stovyklos teritoriją. Tąkart pirmą kartą pamačiau vokiečių kareivius. Juk ten netoliese siena, Klaipėda jau priklausė vokiečiams. Spygliuota viela, vienoj pusėj sovietiniai pasieniečiai vaikšto, kitoj – vokiečiai su šalmais.
    – Ir štai išaušo birželio 22-oji…– Ta diena man kaip vaikui buvo ir įdomi, ir baisinga. Mes, berniukai, nakvojome antrame aukšte. Langai, kaip visuomet, praverti. Rytą, dar neprašvitus, išgirdome gaudesį, kažkokį duslų ir kraupų gaudesį. Nesupratome, kas vyksta. Ar jūra taip ošia? Audra? Tai kad jūra kažkaip kitaip ošia, bangos pakyla ir atslūgsta, o šis gaudesys – ištisas, drebinantis. Pakilę dairėmės pro langus. Šalia mediniame name gyveno pasieniečiai. Matėm juos lakstančius po savo kiemą. Staiga jie ėmė šaudyti į jūros pusę, vokiečiai turbūt irgi šaudė ir padegė pasieniečių namą. Mūsų vadovas atbėgęs ramino: „Vaikai, neišsigąskite, manevrai.“ Ir paliepė bėgti į Kurhauzą.
    O man rūpestis dėl pusseserės, miegojusios pirmame aukšte kartu su kitomis mergaitėmis. Buvau įpareigotas ją, jaunesnę, globoti. Nusileidau laiptais, o ten jau nė vienos mergaitės. Vėliau sužinojau, kad jos visos nubėgo parko link, nežinau kodėl. Na, o mes – į Kurhauzą. Ten valgykloje prisigrūdo labai daug vaikų. Turbūt ne tik mūsų būriui buvo duota tokia komanda. Paskui kažkas pasakė rinktis autobusų stotyje. O tas gaudesys, dundėjimas netilo, tiesiog drebino orą. Gatvėse išvydome daug duobių, iš kurių sklido baisus dvokas. Manau, tai vokiečių artilerija pasidarbavo. Matyt, būtent artilerija be perstojo ir šaudė visą rytą.
    – Ar atakavo vokiečių lėktuvai? Ar bombardavo pionierių stovyklą?– Ne. Aš Zoknių aerodrome nuo 5 metų nuolat lankydavausi, tėvas pasisodinęs ant dviračio kas antrą dieną ten veždavosi. Lėktuvų motorų garsus pažinojau. Jų „balsą“ atskirčiau bet kokiame triukšme. Be to, siena už kilometro – koks tikslas čia lėktuvus siųsti? Kažkur skaičiau, kad bombardavo, bet tai – fantazijos.
    – Ar žuvo vaikų? Prasidėjus karo veiksmams jų galėjo nemažai nukentėti.– Aš asmeniškai nemačiau nė vieno žuvusio. Vėliau, jau apsigyvenę vaikų namuose, dalydavomės prisiminimais. Kažkas sakė, kad matė vieną ar du gulinčius negyvus vaikus. Be abejo, karas – tikimybė tikrai maža, kad nežūtų nė vienas iš tokio didelio vaikų būrio, bet Palangoje specialiai į mus niekas nešaudė.

    Link Latvijos

    – Taigi iš valgyklos bėgome į autobusų stotį, – toliau pasakoja Vytautas Petraitis. – Ten gal keli šimtai vaikų susirinko. Stovim, laukiam. Vietos žmonių visai nesimatė, turbūt išsigandę kanonados slapstėsi. Atvažiavo du ar trys autobusai, vaikų prisigrūdo kiek tilpo. Didesnė pusė netilpo.
    Važiuodami iš Palangos matėme ne vieną degantį namą. Pravažiavome Šventąją, Darbėnus. Kažkur lauke baigėsi benzinas. Pasislėpėme miške, žiūrėjome į juodus dūmus, slenkančius nuo Palangos. Pasitraukimui vadovavo stovyklos viršininkas Dubauskas (ar Dubauskis). Jis išėjo į kelią ir pradėjo stabdyti besitraukiančių kariškių sunkvežimius, prikrautus visokios mantos. Kur buvo vietos, ten sodino vaikus. Plentu važiavo mašina po mašinos. Plungėje kažko stabtelėjome. Po aikštę vaikščiojusios moteriškės klausė: „Vaikai, kur jūs važiuojate?“ Mes joms aiškinom, kad karas, o jos netikėjo. Iš tikrųjų, oficialaus pranešimo nebuvo.
    – Ar nebuvo noro pabėgti namo? Juk iki Jūsų gimtųjų Šiaulių – ranka paduoti.– Dabar kai pagalvoju, tikrai keista, kad nepabandžiau namų pasiekti. Net ir vienas galėjau per porą dienų nueiti. Iš Šiaulių mūsų buvo gal dešimt berniukų. Gal kažkuris ir pabėgo, nepamenu. Man toks įspūdis likęs, kad visi laikėmės kartu, krūvoj. Gal baisu buvo atsiskirti? Juk mumis kažkiek rūpinosi, o ką rasi namie – nežinia.
    – Kokiu maršrutu toliau traukėte? – Kurį laiką pabuvome ūkyje prie Telšių. Matėm, kaip vokiečių lėktuvai subombardavo prekinį traukinį – netoliese ėjo gelžkelis. Vokiečių armija judėjo pleištais, mūsų jie nesiekė. Iš Telšių pasukom link Tryškių. Į vežimus pakrovėme daiktus, mažas mergaites. Ten sužinojome, kad vokiečiai jau prie Šiaulių, todėl mums reikia kiton pusėn. Pėstute patraukėm link Papilės. Pakelėj išvydome pirmą žuvusį rusų kareivį su musėmis ant veido. Mums atnešė iš pieninės kelis bidonus pieno, grietinės. Toliau – Kruopiai, Žagarė. Mažesnius berniukus ir mergaites stačiomis, vienas prie vieno, sustatė sunkvežimyje ir jie išvažiavo. Mūsų liko gal keturios dešimtys, pėsčiomis nuėjome link Latvijos. Tik ten pajutome tikrą karą. Vokiečių lėktuvai skraidė labai žemai. Ne kartą praskrido virš galvų, bet į mus nešaudė. Kai pasiekėme plentą, vadovas vėl ėmė stabdyti rusų kariškių mašinas ir prašyti mus paimti. Mūsų būrelį išskirstė. Tai nulėmė vaikų likimą. Kas pirmi nuvažiavo, vėliau atsidūrė Kirovo srityje, Konstantinovkoje. Meitenėje prie pat kelio ir dabar stovi nedidelis baltas mūrinis pastatas. Kai į Rygą važiuoju, žvilgteliu į jį… Turbūt buvo vokiečių antpuolis ir mes, vaikai, išvydome jo rezultatą. Sudaužytos mašinos, vežimai, žmonės gabalais išmėtyti po medžius… Po truputį pasiekėme Rygą. Perėję tiltą pasukome kairėn – prieš akis lingavo neįtikėtinai platus žmonių srautas. Visa gatvė užpildyta, nuo pastato iki pastato, žmogus prie žmogaus, ėjo kaip pingvinai Antarktidoj. Ir mes panirome į tą srautą, tik stengėmės laikytis vienas kito, kad nepasimestume. Latvius turiu pagirti: kur tik įmanoma, prie namų stovėjo taburetė, kibiras vandens, puodukas. Prie Rygos audinių fabriko srautas užsikimšo, žmonės tik trypčiojo vietoj ir nė žingsnio pirmyn. Ir, kas baisiausia, iš to fabriko langų pradėjo šaudyti į žmones. Ne tiek aukų, kiek panikos. Viens kitą ėmė stumdyti, lipti ant galvų. Gretimoj gatvėj netikėtai pasirodė rusų tankas. Kelis kartus šovė į fabriko langus – ir nutildė šaulį. Mums pasisekė, kad šalia stabtelėjo sunkvežimis su kažkokiom dėžėm. Vairuotojas pats pasiūlė pavėžėti, tai mes ir sulipom. Mūsų jau gal penkiolika buvo likę. Pravažiavęs zoologijos sodą vairuotojas pasuko link kelio į Pskovą ir išlaipino prie vieno posūkio. Ten buvo kariškių postas, kuris žiūrėjo, kad mašinos nevyktų pustuštės. Būrys žmonių laukė išvykimo. Ir mes toj eilėj. Netrukus mus susodino į sunkvežimį.
    – Kokią išvydote Rusiją?– Pskovas degė. Geležinkelio stotyje stovėjo evakuacijai parengti ešelonai, pilna žmonių. Išgirdome, kad šis traukinys – jau paskutinis, daugiau nebus. Mus šiaip ne taip sugrūdo į vieną vagoną. Važiavom gal porą savaičių. Didesnėse stotyse laukdavome po pusdienį ir ilgiau. Būdavo pastatomi ilgi stalai su valgiais. Visi eidavo ir valgydavo. Dar gaudavome maišelius su maistu, butelį vandens. Nė vienas iš mūsų nemokėjome rusiškai kalbėti, todėl ne visuomet suprasdavome, ką mums aiškina, ko iš mūsų nori. Kartą ešelonas sustojo šalutiniame kelyje, matyt, praleidinėjo į kitą pusę vykusius traukinius. Mes ten išlipome ir žaidėme ne per toliausiai, kad spėtume įlipti, kai vėl pajudės. Pastebėjome priekyje, prie kito vagono, išdykaujančias mergaites. Aš įsižiūrėjau: lyg matytos… Taigi mergaitės iš mūsų stovyklos, su jom prie Žagarės išsiskyrėme. Jų būrelį irgi į Pskovą atvežė, į tą patį traukinį pasodino. Buvo smagu, kad saviškių atsirado.

    Prie katorgininkų trakto

    Debiosai – miestelis Udmurtijoje, 141 km už Iževsko. Pirmą kartą paminėtas 1646 m.
    1797 m. čia susijungė du keliai, vedę į Sibirą iš Sankt Peterburgo ir Maskvos. Galima teigti, kad būtent Debiosuose prasideda žymusis Sibiro traktas, dar vadinamas XVIII-XIX a. Rusijos pagrindine gatve. Nuo čia katorgininkai, barškindami geležiniais pančiais, toliau eidavo vienu keliu. XX a. ketvirtame dešimtmetyje juo iškeliavo ir debiosiečiai, atsisakę stoti į kolūkius. O XIX a. traktą mynė lietuviai – sukilimų dalyviai.
    1824 m. spalį čia lankėsi Aleksandras I. Tai buvo įvykis! Valstiečius daug naktų mokė labai garsiai sveikinti priekurtį carą. Kadangi caras buvo dar ir bailus, privežė statinių su degutu, kad šviestų kaip dieną. Svarbiausia buvo pripratinti arklius prie tų šūkavimų ir liepsnų. Kai atvyko caras, žmonės ir arkliai nuo alinančių treniruočių buvo beveik išprotėję.
    Iš tikrųjų traktas labai daug reiškė Debiosams, nes čia buvo keičiami arkliai, vyko prekyba, daug visokių paslaugų reikėjo etapus lydintiems kareiviams – gyvenimas virte virė.
    Oficialioje krašto informacijoje teigiama: „Debiosai artimai susiję su Lietuva – karo metais čionai atveždavo represuotų lietuvių ir jų vaikų, kuriuos įkurdindavo specializuotuose vaikų namuose ir mokyklose-internatuose.“

    Į Udmurtiją, į Debiosus

    Iš Pskovo vaikus nuvežė į rajono centrą Pjano Perevoz (maždaug tarp Gorkio ir Kazanės miestų), suguldė miegoti mokykloje, ant čiužinių. Atėjus mokslo metams išskirstė po artimiausius kolūkius. Atvažiavo kolūkiečiai, susisodino vaikus į vežimus ir išsivežė.
    Iki šalčių ten gyveno, maitintis eidavo į vaikų darželį. Valgė iš lakuotų medinių dubenėlių su tokiais pat dekoratyviniais šaukštais. Paprastai tokie indai tik dėl grožio statomi virtuvėje. Gal kitokių nebeturėjo. Vytautas iki šiol prisimena keistą skonį burnoje po pietų.
    – Jau ir į mokyklą teko eiti, – pasakoja šiaulietis. – Vieną kitą žodį rusiškai ėmiau suprasti, bet mokytis! Pasodino pirmame suole ir specialiai man ant lentos atskyrė plotą, kur didžiulėm raidėm rašydavo rusiškus žodžius. Aš juos tiesiog perpiešdavau į sąsiuvinį nieko nesuprasdamas. Kai prasidėjo šalčiai, mus iš visų kolūkių surinko ir apgyvendino mėlynai dažytoje medinėje cerkvėje. Patalpos aukštos, dieną naktį kūrendavom, bet vis tiek būdavo šalta. Iš Lietuvos išvykom vasariniais drabužėliais, niekas šiltų mums neparūpino. Velniškai šalom. Prakentėjom ten tą žiemą. Vienintelis maistas buvo kvietinė košė. Lietuvoj gyvuliai jos neėstų… Bet ką darysi, valgėm. Dar gaudavom gabalėlį duonos visai dienai. Mūsų ten gal šimtas buvo. Vėliau dar gyvenome Čialkuose, litovskij detskij dom. Visi vaikai buvo iš Palangos. Jau veikė kelios lietuviškos klasės, atsirado mokytojų. Tik maisto visąlaik trūko. 1943 metų pabaigoje iš Čialkų vyresniuosius vaikus, taip pat ir mane, per Gorkį, Kirovą nuvežė į Debiosus, ten irgi buvo litovskij detskij dom, vidurinė mokykla. Debiosuose buvo apgyvendinami ne tik iš pionierių stovyklų evakuoti lietuviukai, bet ir šiaip valkatavę, pasimetę nuo tėvų vaikai. Į Lietuvą visi parvykome 1945 metų sausio pabaigoje. Visus Debiosus vienu traukiniu parvežė.
    – Ar užaugęs buvote ten kada apsilankęs?– Du kartus lankiausi Iževske tarnybiniais reikalais. Iki Debiosų visai netoli, bet nedrįsau nuvažiuoti. Per daug skaudūs prisiminimai.
    – Ar žinote, kad yra sukurtas filmas apie Debiosų vaikus? Kasmet gegužės 9 dieną jie renkasi Vilniaus Sereikiškių parke.– Nieko apie tai negirdėjau. Manęs niekur nekvietė. Amžinatilsį aktorė Marytė Rasteikaitė, šiaulietė, – mano kaimynė, vos už 100 metrų gyveno. Irgi Debiosų vaikas, tik ją ten ne iš Lietuvos, bet iš Arteko atvežė. Susitikę persimesdavome su ja vienu kitu žodžiu, tik apie Rusijoje praleistus metus beveik nekalbėjome. Tai buvo tokie sunkūs laikai, kad nesinori prisiminti.
    – O kaip jūsų mažoji pusseserė, kurią buvote įpareigotas globoti?– Milda išsigelbėjo. Iš pionierių stovyklos tą birželio 22-osios rytą ji su kitomis mergaitėmis pabėgo į Tiškevičiaus parką ir… liko Lietuvoje. Vokiečiai aptiko jas miške ir grąžino tėvams.

    Gražus filmas apie tautų draugystę

    Vilnietė režisierė Natalija Ju prieš porą metų sukūrė dokumentinį filmą „Vaikai iš Debesų“. Ji ir scenarijaus autorė.
    „Ieškojau kokios nors gražios istorijos, – sakė Natalija ISTORIJOMS, šiais žodžiais iškart atskleidusi ir filmo koncepciją. – Kolegė iš Lietuvos radijo pasufleravo: „Ar žinai, kaip 1941 metais lietuvius vaikus iš pionierių stovyklų gelbėjo, išvežė į Rusiją?“ Mane šis siužetas labai sudomino. Pradėjau ieškoti medžiagos. Teatro ir kino muziejuje daug radau. Kai pradėjau skaityti Marytės Rasteikaitės Debiosuose rašytus dienoraščius, supratau, kad tai – mano tema. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo išleista knyga, kurion sudėtos visos ištremtųjų pavardės. Ir šitie vaikai ten surašyti. Nes buvo įvairiai traktuojama, kokiu būdu tie vaikai pateko į Rusiją. Žydai ėmė reikalauti juos iš ten išbraukti, nes tie pionieriai grįžę į Lietuvą daugelis savo šeimų neberado, per karą buvo nužudyti. Liko gyvi tik Debiosų vaikai. Kitame leidime klaida buvo ištaisyta. Net ir šiandien kai kurie lietuviai klysta, laiko tuos vaikus tremtiniais. Man vienas prodiuseris sakė: „Natalija, tu man pasakojai vieną istoriją, o ten buvo viskas kitaip. Šitie vaikai buvo ištremti, todėl aš nenoriu dalyvauti kuriant šį filmą.“ Aš net sutrikau. Be abejo, galima kurti filmą ir apie ištremtus mažamečius, bet tai bus jau visai kita tema. Aš norėjau gražesnės istorijos.“
    Kūrybinė filmo komanda buvo nuvykusi į Debiosus. Anot filmo direktoriaus Mindaugo Lungio, jiems rūpėjo apžiūrėti miestelį, vaikų namų teritoriją, susitikti su žmonėmis, kurie dar prisimena lietuvius ir, beje, mini juos tik geruoju.
    Kuriamai gražiai istorijai parinktas ir labai gražus pavadinimas (asociacijos su dangiška pagalba vargšams pionieriams ir net nekaltais angelais), deja, nieko bendra neturintis su tikrove. Debiosai lietuvio ausiai gal ir skamba panašiai kaip debesys. Gi udmurtams jis primena senus laikus, kai juos, pagonis, užkariautojai pravoslavai vadino velniais (besy). O Debiosai – tai vieta, kur velniai (gde besy) gyvena. Ypač pykdavo ant udmurtų rusų policijos pareigūnai. Atvykę aiškintis, kas vėl apiplėšė „zolotuchą“ (tai – karieta, kuria traktu iš Sibiro fabrikų buvo gabenami pinigai iždui), ir nieko nesužinoję jie būtinai apšaukdavo vietinius žmones „biesais“ – ko iš tokių norėti…
    Kol kas filmas apie pionierių iš Palangos ir Druskininkų kelionę į Debiosus demonstruotas tik festivaliuose ar susitikimuose (Udmurtijoje, Izraelyje, Latvijoje) žmonėms, kuriems ši tema artima.
    Lietuvių dokumentalistai turbūt tūkstantį kartų pagalvotų prieš imdamiesi Palangos ir Debiosų temos, prislėgtos propagandiniais štampais. Kaip šiomis dienomis pasakoti tą istoriją? Kam adresuoti pasakojimą? Tiems, kurie nieko apie ją nežino, ar tiems, kurie vis dar prisimena mokykloje išmoktą Salomėjos Nėries poemą apie kopose pralietą kraują? Ar pateikti naujų klausimų debiosiečiams, kurie sovietmečiu nepavargdami kartojo oficialų melą? Ar paieškoti tarp jų karo debesų į Debiosus atneštų tremtinių vaikų ir pasidomėti, kaip jie bendravo su pionieriais, kurių (daugelio? kelių?) tėvai visai neseniai Lietuvoje buvo atsakingi partiniai veikėjai? Kieno smegenyse apskritai gimė idėja birželį išvežti vaikus į stovyklas, kai karo nuojauta jau kankino visus?
    Toli nuo Lietuvos gimusi Natalija ne taip seniai sužinojo šią seną istoriją. Apie ką ji papasakojo? Sėdau žiūrėti filmo. „Na tai kaip ten su Lietuvos okupacija?“ – nuskambėjo jau pirmomis minutėmis. Sereikiškių parke besisveikinantys užaugę ir jau pasenę debiosiečiai nepamiršta, kad jų susitikimas vyksta gegužės 9-ąją, Rusijoje švenčiamą Pergalės dieną. Galiu tik spėti, kas jų būrelyje uždavė šį klausimą ir kas susinepatoginęs mostelėjo ranka – ak, kokie niekai, kokia okupacija… Taip klausti natūralu žydų tautybės debiosiečiui, taip kultūringai atsakyti būdinga lietuviui. Negi imsi politikuoti ir ginčytis, kai taip retai susitinki? Ar kelerius metus praleidęs Rusijoje jau kiek kitaip žiūri į gimtinės reikalus?
    Bandau susiimti ir tiesiog klausyti, ką pasakoja apie savo likimus vaikai iš pionierių stovyklos, bet vis gaunu per nosį – du kartus žvilgteli į mane Leninas, tebestovintis Debiosuose ir… ant komunisto Mykolo Burokevičiaus stalo – mat jis irgi debiosietis.
    Pasidaro įdomu, kaip filmas buvo suprastas kitose šalyse, kaip jis aprašytas Lietuvos rusakalbėje spaudoje. Štai kelios citatos iš įvairių leidinių, kuriuos man maloniai parodė Natalija.
    „Filmas sukurtas pagal realų Antrojo pasaulinio karo faktą – vaikų stovyklos Palangoje bombardavimą 1941 metų vasarą ir vaikų išvežimą iš Lietuvos į Udmurtiją, Debiosų kaimą.“
    („Obzor“, Lietuva)
    „Filmas delikatus ir jautrus, be garsių politinių išvadų ir pamokymų. Bet iš tikrųjų jis šiuolaikiškai polemiškas. Yra teigiančių neva 1944 metais Tarybinė Armija ne išlaisvino Lietuvą, o antrą kartą okupavo (man teko susitikti su taip manančiais Lietuvos seimo deputatais). Filmas konkrečiais faktais, gyvais liudijimais parodo fašistų atneštų netekčių kartėlį ir didžiąją gėrio ir pagalbos misiją. Ją vykdė ne tik kareiviai, lieję savo kraują ir žuvę išlaisvindami Pabaltįjį, bet ir paprastos kaimo moterys, gelbėjusios vaikus.“
    („Udmurtskaja pravda“)
    „1941 metų birželį daugelis Lietuvos moksleivių buvo išvykę į pionierių stovyklas. Birželio 22-osios rytas, saulėtas ir šiltas, buvo tiesiog sudraskytas ginkluotės griausmu ir degėsių dvoku. O paskui atskrido lėktuvai su svastikomis ant sparnų. Iš giedro dangaus į žemę nuskriejo mirtis, paslėpta tūkstančiuose bombų ir sprogmenų.“
    („Seičas“, Latvija)
    „Iš debiosiečių užaugo žymių lietuvių kultūros veikėjų plejada – aktorių, žurnalistų, rašytojų, yra tarp jų garsus puškinistas. Vienas iš debiosiečių, ištikimas komunistiniams įsitikinimams, jau nepriklausomos Lietuvos laikais buvo nuteistas 12 metų.“
    (Pokalbis su Natalija Ju, „Izvestija“, Kazachstanas)
    Filmas „Vaikai iš Debesų“ atitinkamai nusiteikusiems žurnalistams suteikė progą dar kartą padiskutuoti Lietuvos neokupacijos tema, pakartoti sovietinės propagandos mitus. Na nebombardavo fašistai stovyklos ir rytas buvo apsiniaukęs, tik vėliau prasigiedrijo…

    Išgelbėti? Represuoti?

    Natalijos paminėtas leidinys, kuriame surašytos debiosiečių pavardės, tai – „Lietuvos gyventojų genocidas“, išleistas 1992 metais. Buvo ten ir šiauliečio Vytauto Petraičio pavardė su trumpu pristatymu (išvežtas iš Palangos pionierių stovyklos, 12 metų, šiaulietis). Anot istorikės Birutės Burauskaitės, į leidinį pateko visi, kurie vokiečių okupacijos metais Raudonojo kryžiaus sąrašuose buvo užfiksuoti kaip nežinia kur pradingę, sovietų prieš karą ištremti ar nužudyti.
    Žydų reakcija natūrali. Kažkur skaičiau, kad net trečdalis vaikų Debiosuose buvo žydų tautybės. Na tikrai, koks čia genocidas, jei tai išgelbėjo jiems gyvybę, apsaugojo nuo holokausto. Kituose leidimuose debiosiečių pavardės buvo išbrauktos.
    „Sovietinė propaganda iškraipė tikruosius įvykius ir daug metų kūrė valdžiai patogius mitus, – sakė ISTORIJOMS Birutė Burauskaitė. – Nors įvykiai išties buvo tragiški. Kai kurie vaikai savarankiškai pasiekė namus ir rado juos tuščius, nes tėvai, nugirdę apie stovyklos evakuaciją, jau patys pasitraukė į Rusiją tikėdamiesi ten surasti savo sūnelius ir dukreles. Neabejotinai tragiškas likimas ištiko vaikus, kurie palei jūrą bandė pasiekti Šventąją, o juos paviję vokiečiai išrūšiavo pagal išvaizdą į žydus ir nežydus. Nors stovyklos ir nebombardavo, bet vaikams tų dienų košmaras, be abejo, liko visam gyvenimui. Tik nereikia stengtis dar labiau juodinti to juodo laiko. 1957 m. Palangoje buvo atidengtas akmuo būsimam paminklui „žuvusiems pionieriams atminti“. Jokiuose prisiminimuose, publikacijose nepavyko aptikti nė vienos žuvusio vaiko pavardės.“

    2008 m. birželio mėnesio žurnalo “Istorijos” numerio ieškokite spaudos kioskuose. Tekstas publikuojamas gavus žurnalo redakcijos leidimą. Perspausdinti bet kurį ISTORIJŲ straipsnį galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina.

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Arvydas | Bir 12, 13:50 |
      Komentarai: 129

      Prieš maždaug metus, bendraujant su dabartiniu Kauno Karo muziejaus direktoriaus pavaduotoju Arvydu Pociūnu, be kitų klausimų aptarėme ir Palangos reikalus. Kaip papasakojo gerbiamas mano bendravardis, toje stovykloje buvo jo pačio a.a. mama ir dėdė (t.y. mamos brolis). Pasak jų atsiminimų, prasidėjus karui stovykloje vis tik buvo ir aukų, nors ne tiesiogiai nuo vokiečių apšaudymų. Vieną mergaitę nutrenkė nutrauktas elektros laidas, dar keli vaikai susižeidė nuo išdužusių langų stiklų šukių. Vaikus pradėjus sodinti į sunkvežimius, dalis jų, tame tarpe ir mano pašnekovo mama ir dėdė, kartu su vienu vadovų patraukė pajūrio link kur klaidžiojo bent dvi dienas, kol juos aptiko vokiečių kariai. Vadovą iš karto atskyrė nuo vaikų, jo likimą galime tik numanyti. Vaikus gi pamaitino ir kiek vėliau sunkvežimiais pargabeno pas tėvus, į Kauną. Pašnekovas sakė, kad jo artimieji kalbėjo apie Palangos bombardavimą. Aš linkęs manyti, kad bombardavimo vis tik nebuvo, buvo tik, kaip teigiama B.Balikienės straipsnyje, artilerijos apšaudymas – siena juk buvo čia pat, jei neklystu – Nemirseoje. Ir tikrai vokiečiai šaudė ne į pionierių stovyklą, o į Palangoje įsikūrusius Radonosios armijos dalinius. Pagal mano turimą informaciją Palangoje buvo dislokuotas 10-osios šaulių divizijos 62-asis šaulių pulkas ir 30-asis artilerijos pulkas. Tai patvirtinama Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (Šiaurės – Vakarų fronto) vado generolo-pulkininko F.Kuznecovo 1941.06.22 6 val. 10 min. raporte, kuriame sakoma.
      4.00 vokiečiai pradėjo kovinius veiksmus. Priešininko karinės oro pajėgos bombardavo Vindavos, Panevėžio, Šiaulių, Kauno aerodromus. Artilerija apšaudė Palangą, Tauragę, Kalvariją.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      TomasV | Sau 03, 18:43 |
      Komentarai: 6

      neseniai žiūrėjau,,mūsų miesteliai”apie Palangą, laidos kartojimą,ten kalbantys liudininkai taip pat tvirtino,kad jokių mūšių Palangoje nebuvo.Pagal liudininkės viena bomba mesta iš lėktuvo pataikė į pionierių stovyklą per klaidą,nes norėta sunaikinti paštą,kuris buvo šalia stovyklos.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.