LTV laida „Popietė su A.Čekuoliu“, 2007.12.02. Arvydo pastabos. – Rytų frontas 1941-1945

Algimantą Čekuolį prisimenu dar nuo vaikystės, kai su dideliu malonumu skaitydavau jo knygas apie jūrininkų gyvenimą, vėliau, priešsąjūdiniais laikais, laukdavau tiems laikams drąsių tekstų savaitraštyje „Gimtasis kraštas“, kurio redaktoriumi buvo ponas Algimantas. O dabar, esant galimybei, stengiuosi pažiūrėti jo vedamas popietes. O tai, kad viena popiečių buvo skirta mūšiui dėl Maskvos tik dar labiau padidino susidomėjimą. Tad siūlau kartu paskaitinėti tos laidos ištraukas.

*********
Prieš daugiau negu 60 metų vyko didžiausias pasaulio istorijoje mūšis, apie kurį abi kariaujančios šalys nelabai noriai kalba iki šiol ir turi priežasčių daug ką nutylėti. Todėl žmonės mano, kad didžiausias mūšis vyko prie Stalingrado. Ne, didžiausias vyko dėl Maskvos ir jame žuvo daugiau žmonių, nei bet kuriame kitame žinomame mūšyje.

Tenka sutikti su ponu Algimantu, kad mūšis dėl Maskvos buvo didesnis jame dalyvavusių žmonių ir patirtų aukų skaičiumi, nei kad mūšis prie Stalingrado. Prieš keletą mėnesių panašų klausimą (kuris mūšis didesnis) man uždavė vienas bičiulis. Tada dar ir aš šventai tikėjau, kad mūšis prie Stalingrado buvo didesnis. Tačiau dėl visiško aiškumo pabandžiau susumuoti turimus duomenis. Buvau nustebęs kai paaiškėjo, kad aš klydau. Tad pakartosiu – ponas Algimantas šioje vietoje visiškai teisus. Tačiau toliau mažai kur galėsiu sutikti su gerbiamu autoriumi.

*****
NKVD (sovietų saugumo tarnyba) jau buvo net atspausdinusi proklamacinius lapelius, kurie turėjo būti klijuojami arba mėtomi okupuotame mieste: „draugai, mes palikome Maskvą vokiečių puolimo spaudžiami, tačiau verkti nereikia“ – tikino neva pogrindinis partijos komitetas ir tikino, kad atėjus laikui sostinė bus išvaduota. Kadangi galų gale miestas užimtas nebuvo, tai tie pernelyg ankstyvi prisipažinimai pateko į pačius tamsiausius NKVD archyvo užkaborius.

Apie minimus lapelius užklausiau vieno pažįstamo Rusijoje, NKVD istorijos žinovo. Buvau labai nustebęs kai jis atsakė, kad apie tokius lapelius jis nieko nežino. Nors ką gali žinoti, gal ir buvo…

*****
Tik dabar tapę žinomi faktai rodo, kad Maskva iš tikro vos vos nekrito.

Tai, kad Maskva vos nekrito buvo žinoma labai seniai. Nuo pat 1941-ųjų. Nors teiginys suintrigavo – kokie gi tie tik dabar tapo žinomo faktai. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad jokių naujų faktų laidoje neišgirdau.

*****
Todėl žinome apie gigantišką, istoriškai svarbų mūšį mažai, faktai buvo slepiami, istorija falsifikuojama.

Mažai žinome ne tik apie šį mūšį, apie kitus mūšius – ne ką daugiau. Bet taip yra todėl, kad šiais laikais Antrojo pasaulinio karo istorija bent Lietuvoje yra įdomi tik itin siauram specialistų ratui.

*****
Garsiam amerikiečių žurnalistui Andriu Nagorski, ilgai dirbusiam korespondentu Maskvoje (dabar jis žurnalo „Newsweek“ tarptautinių leidinių redakcijos šefas), pasisekė atskleisti amžiaus uždangą ir pasiekti pačius šaltinius. Jis parašė apie tai knygą „Didysis mūšis“, kuria šiandiena daugiausia ir remiuosi, kalbėdamas su Tamstomis.

Vėl skambi frazė – pasisekė atskleisti amžiaus uždangą, pasiekti pačius šaltinius. Pabandžiau paieškoti internete informacijos apie minimą autorių ir jo knygą. Šiek tiek radau, bet tik šiek tiek. Tikslus knygos pavadinimas „The greatest battle – Stalin, Hitler, and the desperate struggle for Moscow… “ – „Didžiausias mūšis – Stalinas, Hitleris ir desperatiška kova dėl Maskvos…“

Ištrauka iš knygos anotacijos: „Drawing on recently declassified documents from Soviet archives, including files of the dreaded NKVD; on accounts of survivors and of children of top Soviet military and government officials; and on reports of Western diplomats and correspondents[…]“
(„Pasitelkiant neseniai išslaptintus sovietinių archyvų dokumentus, įskaitant bylas iš siaubingosios NKVD; atsiminimus išgyvenusiųjų ir sovietų karinių bei vyriausybės pareigūnų vaikų atsiminimus, vakarų šalių diplomatų ir korespondentų pranešimus[…]“)

Vėl pabandžiau tarp pažįstamų – rasti karo istorijos specialistų, žinančių apie šį autorių bei jo knygą, nesisekė.
Ir esminis dalykas. Kalbėti apie bet kokį istorinį faktą remiantis vienu šaltiniu yra pernelyg rizikinga.

*****
Mūšis dėl Maskvos prasidėjo 1941 metų rugsėjo 30 ir tęsėsi iki 1942 balandžio 20. Į didžiausią žmonijos dvikovą stojo didžiausios kada nors buvusios kariuomenės. Buvo tarpų, kai kovoje dalyvavo 7 milijonai žmonių, tai yra du kartus daugiau nei prie Stalingrado. Ten dalyvavo perpus mažiau dėl labai paprastos ir labai niūrios priežasties – ir viena, ir kita kariuomenė buvo jau iškapotos prie Maskvos. Ir žmonių aukų prie Maskvos buvo dvigubai daugiau nei prie Stalingrado. Tą rudenį prie Maskvos žuvo, buvo suluošinta ar pateko į nelaisvę 1 milijonas 900 tūkstančių sovietų karių ir 600 tūkstančių vokiečių, viso du su puse milijono vyrų.

Prie Stalingrado karių buvo mažai todėl, kad labai daug žuvo prie Maskvos???….Ufff… Vietoj komentaro belieka tik sunkiai atsidusti.

*****
Mūšis istoriškai buvo svarbus ne tiktai dėl jo dydžio. Prie Maskvos pirmą kartą patyrė nesėkmę pats hitlerininkų kariavimo būdas, jų „blickryg“, žaibo karo doktrina – galingu šarvuočių kumščiu smogti, įsiveržiant giliai į priešo teritoriją, sutriuškinti jo pasipriešinimą ir taip išvengti ilgų kovų apkasuose.

Panašiai, bet ne visai taip. Labai jau primityviai nusako ponas Algimantas tą vokiečių kariavimo būdą.

*****
Tai kodėl toks mūšis, kuriuo Rusija turėtų didžiuotis, beveik užmirštas.

Iš kur toks teiginys? Bent pačioj Rusijoj tas mūšis nėra užmirštas. Tai, kad apie jį nežinome mes – tai jau mūsų problema.

*****
Teisybė yra tokia. Būtent Stalino klaidos, jo nesupratingumas ir jo nesusigaudymas , ypač kariniuose reikaluose, ir jo brutalumas – jis išnaikino visą karininkiją, nukapojo bent kiek šviesesnes galvas ir tikrai – nebuvo kas jam galėjo patarti. Visa tai davė galimybę vokiečių daliniams ateiti iki Maskvos priemiesčių.

Vėl daugiau nei primityvu. O ko vertas teiginys – išnaikino visą karininkiją.

*****
Maršalas Georgijus Žukovas, tikrai talentingas karvedys, jau po karo įsakė savo pavaldiniams ištirti ir suskaičiuoti kiek per tuos mūšius pamaskvėje visgi žuvo sovietų karių. Kai duomenys buvo pateikti, Žukovas įsakė juos kuo giliau paslėpti ir niekam niekada nerodyti. Maršalui turbūt nė į galvą neatėjo, kad amerikiečio žurnalisto pinigai atveria ir ne tokius seifus.

Reikia suprasti – karo metu Žukovas nuostolių nežinojo, sužinojo juos tik po karo?
Prie amerikiečių žurnalisto verta sustoti atskirai. Laidos pradžioje teigiama, kad ponas Andrew Nagorski atskleidė kažkokią amžiaus paslaptį , pasiekė šaltinius ir parašė knygą apie Maskvos mūšį. Dabar teigiama, kad amerikiečio pinigai atvėrė seifus. Suprask – slaptų archyvų seifus. Ir tuose seifuose kad sužinojo tai sužinojo. To, ko niekas nežinojo… Bet kaip jau minėta, knygos anotacijoje sakoma kiek kitaip – „Drawing on recently declassified documents from Soviet archives“. Išslaptintus dokumentus naudojo ponas Andrew, išslaptintus. O į slaptus archyvus už pinigus, „piratiškai“, niekas nepateko. Ir vargu ar pateks.

*****
Ir nesakau, kad maršalas Žukovas užjautė kareivius. Kai po trijų metų buvo puolamas Berlynas, Žukovas net nemirktelėjęs pražudė 300 tūkstančių savo karių. Ne dėl to, kad užimtų Berlyną anksčiau nei amerikiečiai, jau buvo sutarta, kad užims sovietai, bet vien tik tam, kad užimtų Vokietijos sostinę anksčiau nei maršalas Konevas ir taip įeitų į pasaulio istoriją.

Dėl 300 tūkst. Nesiginčysim, tegul bus tiek. Atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad maršalai Žukovas su Konevu lenktyniavo ne dėl paties Berlyno, o dėl Reichstago užėmimo.

*****
Bet grįžkime prie Maskvos. Teisybę apie mūšį prie Maskvos reikėjo slėpti todėl, kad nors dalis sovietų kareivių kovojo tikrai didvyriškai, šimtai tūkstančių skubėjo pasiduoti priešui į nelaisvę būtent tuo sunkiausiu šaliai metu.

Mūšio dėl Maskvos sovietų kareiviai į nelaisvę masiškai jau nepasidavinėjo. Taip buvo karo pradžioje.

*****
Tos milžiniškos katastrofos prie Maskvos priežastis – Stalino politika ir gigantiškos jo klaidos. Masiniai Raudonosios Armijos valymai 1937 ir 1938 metais sužlugdė tą kariuomenę dar iki karo pradžios. Buvo suimti, sušaudyti arba pasodinti į gulagus geriausi, talentingiausi ir patyrę karininkai.

Laidos pradžioje ponas Algimantas teigė, kad buvo sunaikinta visa karininkija. Dabar gi teigiama, kad buvo represuoti tik geriausi, talentingiausi ir patyrę. Vis šiokia tokia pažanga, vadinasi kažkiek tų karininkų liko.

*****
Vienas iš pirmųjų aukų buvo maršalas Michailas Tuchačevskis. Caro karininkas, aristokratas, pasižymėjęs pirmajame pasauliniame kare, paskui Rusijos pilietiniame. Kai jo vadovaujami raiteliai pasiekė Varšuvos priemiesčius, o dešinysis sparnas įsirėžė giliai į Lietuvą, Panevėžį pasiekė. Jis gerai mokėjo vokiečių kalbą, buvo ragavęs Berlyno karo akademijos. Matydamas kaip, kokiais ginklais ir kokiu mastu ginkluojasi hitlerinė kariuomenė, Tuchačevskis, kuris jau buvo tapęs Raudonosios Armijos vadu, numatė, kad vokiečiai gali be jokio įspėjimo užpulti Sovietų Sąjungą, tokiu būdu jų šarvuočiai prasiskverbtų labai toli, o karas būtų labai ilgas ir sunkus.

Na buvo galima ir plačiau papasakoti kaip tam maršalui sekėsi prie Varšuvos priemiesčių. Kiek atsimenu, pasiekimai buvo nelabai įspūdingi. Kur kas geriau jam sekėsi kovoti su Kronštato maištininkais ir Tambovo valstiečiais. Raudonosios Armijos vadu Tuchačevskis nebuvo, jo pareigų pikas – gynybos liaudies komisaro 1-sis pavaduotojas.

*****
Pasienyje su Sovietų Sąjunga hitlerininkai sukaupė didžiulę kariuomenę šarvuočius, į sovietų teritoriją neva netyčia užklysdavo jų žvalgybiniai lėktuvai. Apie parengtį kalbėjo perbėgėliai.

Didžiulė kariuomenė buvo sukaupta ir rytinėje sienos pusėje. Ir lėktuvai su žvaigždėmis „netyčia“ į Vokietijos teritoriją užklysdavo.

*****
Todėl kai vokiečiai įsiveržė, jie ėjo nuo pergalės prie pergalės. Nukovė arba paėmė į nelaisvę tiesiog minias sovietų karių, užvaldė parengtus ginklų sandėlius. Dėl to raudonarmiečiams neretai tekdavo eiti į mūšį ar pasitikti priešo puolimą neginkluotiems. Padėtis dažnai būdavo tokia: būrys eina į puolimą, bet tik kas dešimtas turi šautuvą. Kiti eina plikomis rankomis ir laukia kada tas ginkluotasis jų draugas bus nukautas ir tada paima jo ginklą.

Vienas iš labiausiai įsišaknijusių mitų, tik ponas Algimantas jį dar hiperbolizuoja. „Vienas šautuvas trims“ pas jį virsta „vienas šautuvas dešimčiai“. Paaiškinimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas – atseit vokiečiai užėmė sandėlius, todėl ir neliko tų šautuvų. Taip, užėmė nemažai tų sandėlių. Bet ne visus. Ir šautuvų vis tik liko pakankamai. O mitologizuota frazė „vienas šautuvas trims“ atėjo dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, kur tokių atvejų berods tikrai buvo (nesu garantuotas). 1941 metais tokių atvejų pasitaikė, bet tai buvo išimtys, o ne taisyklė. Ir kariai priešo akivaizdoje atsidurdavo beginkliai ne todėl, kad tų šautuvų nebūdavo aplamai. Kaip taisyklė tai būdavo kaip papildymas į frontą siunčiami taip vadinami maršo batalionai ir dėl įvairių priežasčių (vadų aplaidumas, spartus netikėtas priešo puolimas ir pan.) jie atsidurdavo priešakinėse pozicijose. Savo archyve turiu dokumentą – 1941 metų liepos 24 dienos 126-osios šaulių divizijos štabo viršininko majoro Serebrovo pokalbį su 22-osios armijos operatyvinio skyriaus viršininku pulkininku Neriavinu. Tame pokalbyje kalbama apie tai, kad vienas iš maršo batalionų pasiklydo ir atsidūrė priešakinėse linijose. Tuoj dideli vadai davė velnių mažesniems, įsakė naujokus skubiai išvesti į užnugarį ir tik reikiamai apginklavus jais papildyti kovojančius dalinius.

*****
Beje, panašiai buvo kaunamasi ir Stalingrade.

Tikriausiai ponui Algimantui labai patiko „Priešas prie vartų“?

*****
Bet šitaip susiklosčius padėčiai kodėl visgi Maskva nekrito? Pasirodo, Hitleris padarė dar didesnių klaidų negu Stalinas. Išsiuntė 1941 birželio pabaigoje savo armiją į Rusiją be žieminių drabužių. Jis buvo įsitikinęs, kad sugebės laimėti anksčiau nei orai subjurs. Ėjosi lyg ir pagal jo planą. Liepos viduryje jis jau pasiekė Smolenską. Vokiečių generolai, tarpe jų šarvuočių dalinių vadas Haincas Guderianas norėjo veržtis toliau į rytus, iki pat Maskvos, iki jos buvo likę tik 400 kilometrų. Tačiau Hitleris įsakė pasukti į pietus ir pirma užimti Ukrainą. Įsakymas buvo įvykdytas, bet brangus laikas prarastas. Kai galų gale rugsėjo 30 prasidėjo operacija „Taifūnas“ – taip buvo pavadintas Maskvos puolimas – pradėjo smarkiai lyti. Keliai Rusijoje, žinote, niekada nebuvo geri, o liūtys per kelias dienas pavertė juos neišbrendamomis pelkėmis. Ir šalti pradėjo anksčiau negu kitais metais. Vokiečiai dangstėsi viskuo, ką sugebėdavo pavogti iš gyventojų.

Teiginys „reikėjo pulti Maskvą, o ne Kijevą“ yra iš temos „kas būtų, jeigu būtų“. Daug istorikų iečių dėl šio karo fragmento yra sulaužyta. Tačiau mes negalime žinoti, kad vokiečiams būtų buvę geriau pulti Maskvą, palikus Ukrainą neužimtą. Elementarus kontrargumentas – tokiu atveju vokiečiai rizikavo gauti smūgį iš pietų į savo ir taip ištęstas komunikacijas. Reikėjo užimti Maskvą. Bet ir Ukrainą su Kijevu reikėjo užimti. Ir Leningradą reikėjo užimti. Bet neapžiojo visko – tiesiog pritrūko jėgų. Tad vienareikšmiškai teigti, kad Hitleris padarė klaidą nurodydamas užimti Ukrainą, o tik po to Maskvą, vargu ar galime.

*****
Kariai, matydami kas jų laukia, kovėsi daug ryžtingiau, Bet vis tiek Stalinas bijojo rizikuoti. Raudonosios Armijos užnugaryje liepė apsikasti kulkosvaidžiais ginkluotiems NKVD daliniams. Jie šaudė į savus jei tie traukėsi. Tas pats metodas vėliau buvo taikomas ir prie Stalingrado, Kursko ir net puolant.

Vėl mito kartojimas.
Bandau įsivaizduoti apkasų liniją, o už kažkiek tai metrų (net neįsivaizduoju už kiek) eina kita apkasų linija, kurioje sėdi enkavedistai su kulkosvaidžiais… Vėl tikriausiai „Priešas prie vartų“ įtaka? Eina būrys į ataką – pusė žūsta nuo priešo kulkų. Likusi pusė traukiasi – tuos enkavedistai išpyškina. Tai kas eina į kitą ataką arba ginasi nuo kontratakuojančio priešo?

*****
Bet Stalinui nusišypsojo laimė. Kai jis sužinojo iš savo slapto agento Richardo Zorgės, kad japonai nepuls Sovietų Sąjungos iš rytų, skubiai perkėlė 400.000 karių iš Sibiro. Tie daliniai, aprengti Sibiro žiemai, greitai ėmė traiškyti nuvargusius ir į kaulą sušalusius vokiečius. Pridursim. Kai Stalinas iš to paties agento Richardo Zorgės buvo gavęs pranešimą, kad vokiečiai pradės puolimą birželio 22, Stalinas parašė, kad tai provokacija, liepė iškviesti Zorgę į Maskvą, kur jo būtų laukęs liūdnas likimas. Nespėjo.

Ir vėl mitas. Net nesinori kartotis, tai jau aptarta forume.

*****
Tačiau gavęs šį pranešimą kad Japonija nepuls jau patikėjo. Vėliau japonai Zorgę surado, suėmė ir pakorė.

Tikrai kvailas tas Stalinas. Kai nenori – netiki, kai nori – tiki…

*****
Tačiau spalio 16, didžiausios panikos Maskvoje dieną, Stalinas dar nežinojo į kurią pusę viskas pakryps. Aukštas aviacijos karininkas pasakojo matęs jį sėdintį už rašomojo stalo ir kartojantį: ką daryti, ką daryti. Stalinas nuvažiavo į geležinkelio stotį, kur stovėjo jau paruoštas traukinys, priėjo prie savo vagono, bet pradėjo vaikščioti peronu. Neįsėdo. O paskui išvažiavo iš stoties. Tai buvo svarbus sprendimas. Signalas, kad dar ne viskas prarasta.

Pavaikščiojo, pavaikščiojo po stotį ir nusprendė grįžti į Kremlių. Maskvos ginti… Be komentarų.

*****
Stalinas sudvigubino brutalios jėgos naudojimo taktiką. Buvo įvesta karo būklė.

Čia kaip – karo būklė buvo įvesta tik rudenį, kai vyko mūšis dėl Maskvos??? O iki tol karo būklės nebuvo??? Nesupratau.

*********
Įdomios tos sekmadienio popietės su A.Čekuoliu. Įdomios tada, kai jis kalba apie Kiniją, Ispaniją ir t.t. Bet laida apie Maskvos mūšį – visiškas fiasko.

Laidos įrašas yra svetainės www.lrt.lt archyve