Klaidos A.Čekuolio tekstuose

Klaidos A.Čekuolio tekstuose

    O jis ateina į kiekvieno mūsų namus – kas sekmadienį pasikalba su mumis iš televizoriaus ekrano. Ne savo nuomonę perša, o pateikia faktus. Nes būtent faktai, pasak Algimanto, yra svarbiausia. Nuomonę tegul susidaro pats žiūrovas,– taip rašo žurnalistė Loreta Paškevičienė, pristatydama leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“.

    Nėra jokios abejonės, A. Čekuolio sekmadieninės popietės turi savo specifinę, beje, gana nemažą, auditoriją. Žinomas, solidus, pagyvenęs vyriškis dėsto paprastam žiūrovui dažnai nežinomus faktus. Įdomu, o ir sužinoma šis tas naujo. Ne kartą internetinėse diskusijose, o ir gyvuose pokalbiuose tenka išgirsti argumentą – „juk taip sakė pats Čekuolis“. Tad visai nenuostabu, kad išėjusi knygą su popiečių tekstais Lietuvoje, tikriausiai nesuklysiu, turi milžinišką populiarumą. Bet kad ir kaip būtų apmaudu, į šią medaus statinę įverstas didokas samtis deguto.

    Nežinau kaip kitose temose, bet temoje, kurią šiek tiek išmanau – Antrojo pasaulinio karo istorija – A. Čekuolio popietėse pastebiu daug klaidų ir netikslumų. Kartais net šiurkščių. Televizijos eterio metu į tas klaidas daugelis žiūrovų galbūt net neatkreipia dėmesio, bet knygoje parašytų žodžių, pasak patarlės, nė kirviu neiškirsi.

    Antrojo pasaulinio karo istorijai skirta penkta knygos dalis, kurioje yra penki straipsniai. Ne visi tie straipsniai tiesiogiai susiję su šia tema, tad aptarsime tik du iš jų: „Stalinas. Slaptieji archyvai“ ir „Generolas Vlasovas“.

    Straipsnis „Stalinas. Slaptieji archyvai“ prasideda pusiau sensacingu teiginiu: „Maskvoje išslaptinti Stalino, didžiausio ir baisiausio žmonijos istorijoje diktatoriaus, archyvai“. Skaitytojui turėtų susidaryti maždaug toks įspūdis: yra kažkoks atskiras Stalino archyvas; jis buvo slaptas, dabar jį išslaptino; išslaptino visą; išslaptino visai neseniai.Tiksliai nežinau, kada ši laida buvo eteryje, spėju, kad maždaug 2006 – 2007 metais. O išslaptinta buvo 2002 metų pabaigoje. „Stalino archyvas“ yra tik buityje naudojamas terminas, o tie su Stalinu susiję dokumentai sovietiniais laikais buvo SSKP CK Politbiuro archyve, po to pateko į vadinamąjį Rusijos Federacijos prezidento archyvą. Iš pastarojo 2002 metų gruodžio mėnesį į Rusijos socialinės-politinės istorijos archyvą perduota dalis tų dokumentų. Būtent tik dalis, nes daug dokumentų vis dar lieka įslaptinti.

    Toliau A.Čekuolis rašo: „Britų istorikas Saimonas Montefiorė (Simon Sebag – Montefiore) susipažino su jais ir prakalbino kelis dar gyvus Stalino aplinkos žmones“. Su dokumentais, esančiais Rusijos socialinės – politinės istorijos archyve gali susipažinti kiekvienas norintis, tiek Rusijos, tiek kitos šalies pilietis. O štai britų istorikas Saimonas Montefiorė paminėtas neatsitiktinai – visas (arba beveik visas) toliau einantis tekstas remiasi šio istoriko tyrinėjimais. Bent jau pirmi penki puslapiai yra artimas originalui atpasakojimas iš laikraštyje „Le Nouvel Observateur“ 2006 metų liepos 26 dieną išspausdinto Vincento Žovero (Vincent Jauvert) interviu su Saimonu Montefiore. Toliau einantis tekstas tikriausiai yra paimtas iš šio istorikų knygų apie Staliną. Normalu, kad kalbant remiamasi kuriuo nors šaltiniu, tačiau tai darant, mano nuomone, reiktų aiškiai ir konkrečiai paminėti. Taip, kaip A.Čekuolis paminėjo laidoje apie Maskvos mūšį.

    Garsiam amerikiečių žurnalistui Andriu Nagorski, ilgai dirbusiam korespondentu Maskvoje (dabar jis žurnalo „Newsweek“ tarptautinių leidinių redakcijos šefas), pasisekė atskleisti amžiaus uždangą ir pasiekti pačius šaltinius. Jis parašė apie tai knygą „Didysis mūšis“, kuria šiandiena daugiausia ir remiuosi, kalbėdamas su Tamstomis.Taip pasakius, žiūrovui ar skaitytojui tampa aišku – laidoje minimi faktai paimti iš štai tokio šaltinio.

    Kodėl aš taip akcentuoju pirminio šaltinio paminėjimo svarbą? Kaip minėjau, A.Čekuolio laidose istorine tematika ne taip jau retai pasitaiko mažesnių ar didesnių faktinių klaidų. Nežinant šaltinio tampa neaišku, kas tų klaidų „autorius“.

    Pasižiūrėkime į konkrečias klaidas. 173 psl. A.Čekuolis rašo: „Tos veiklos Berija paslėpti nesugebėjo. Politbiuro posėdžio metu jį nušovė“. Skaitytojui turi susidaryti įspūdis, kad tai vienintelė ir teisinga Berijos mirties fakto versija. Iš tikrųjų tų konspirologinių versijų yra daug: jau minėta, kad nušautas posėdžio metu ir kad nušovė Chruščiovas; kad suimtas salėje, bet nužudytas tą pačią dieną kitoje vietoje, šią versiją yra iškėlęs Berijos sūnus Sergo; yra net visai fantastiška versija, kad Berijai pavyko ištrūkti ir jis savo dienas baigė Lotynų Amerikoje. Tai, kad egzistuoja bent viena kita versija žino ir A.Čekuolis. Štai citata iš jo straipsnio „Stalinas ir Berija – geri vadovai?“, kuris išspausdintas 2008 m. lapkričio 19 d. „Valstiečių laikraštyje“.

    „Pateisinęs Staliną, vadovėlis teisina ir Beriją. Priminsime jaunesniems skaitytojams – tai buvo sovietų saugumo viršininkas. Po Stalino mirties kompartijos vadovybė jį suėmė politbiuro posėdžio metu, ir vieni šaltiniai sako, kad jis buvo nušautas vietoje, kiti – kad sušaudytas vėliau“.Tad jei žinoma apie mažų mažiausiai dvi versijas, [tai] kodėl skaitytojams apie jas neužsimenama?

    173 psl. A.Čekuolis daro klaidą rašydamas apie Kijevo gynybą, kad Stalinas „leido nacistams apsupti miestą ir sutriuškinti penkis armijos korpusus. Nesileisdamas į diskusijas apie tikruosius nuostolius prie Kijevo, pažymėsiu tik tiek, kad Montefiore interviu teigia šiek tiek kitaip: „jis leido nacistams paimti [Kijevą] į maišą ir sutriuškinti penkių armijų grupuotę. Paaiškinsiu, kad armija susideda iš keleto korpusų…

    Viena grubiausių šio straipsnio klaidų yra šis teiginys: „Maršalas Žukovas savo atsiminimuose rašo, kad jau 1941-ųjų lapkritį Bulgarijos sostinėje Sofijoje įvyko slaptas aukštų sovietų pareigūnų ir hitlerininkų susitikimas, kuriame abi kariaujančios pusės vėl bandė susitarti“. (182 psl.). Prieš rašant tokius teiginius, reiktų juos pasitikrinti. Drįstu spėti, kad A.Čekuolis G.Žukovo knygos „Atsiminimai ir apmastymai“ neskaitė. Nėra ten tokio epizodo. Kažką panašaus rašo D.Volkogonovas knygoje „Stalinas. Politinis portretas“ ir P.Sudoplatovas knygoje „Specoperacijos. Liubianka ir Kremlius 1930 – 1950 metais“. Kalba eina apie tai, kad 1941 metų liepos viduryje buvo prašyta Bulgarijos pasiuntinio Sovietų Sąjungoje Stamenovo, kad šis būtų tarpininkas galimoms Maskvos deryboms su Vokietija dėl kovinių veiksmų nutraukimo mainais į teritorines nuolaidas.

    Straipsnyje „Generolas Vlasovas“ taip pat rasime gana daug klaidų. Turint mintyje, kad šis tekstas buvo paskelbtas ir žurnale „Istorijos“, kyla klausimas – nejaugi autorius savo straipsnių neperžiūri?

    Bent kelios klaidos yra 185 puslapyje.

    „Kai grįžo į Sovietų Sąjungą, gavo įsakymą perorganizuoti 99-ąją sovietų armiją“. Karo su vokiečiais metu didžiausias armijos numeris buvo 70. A.Vlasovas vadovavo 99-ajai šaulių divizijai.

    „Buvo tik 36 metų, kai Stalinas suteikė jam generolo laipsnį“. Ir vėl pro šoną. A.Vlasovas gimė 1901 metais, generolo laipsnį gavo 1940 m.

    “Už tai apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu (nors tuo metu Raudonoji armija patyrė daugybę smūgių ir Stalino įsakymu ordinai ir medaliai dalijami nebuvo)“. Netiesa, tokio įsakymo nebuvo. Pavyzdžiui, pačiu sunkiausiu laikotarpiu, 1941 metų lapkričio 6 d., Raudonosios Vėliavos ordinu buvo apdovanotas I.Bagramianas.

    „A. Vlasovas tuo ordinu buvo apdovanotas po sėkmingo kontrpuolimo prie Maskvos. O vėliau net gavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardą ir Auksinę žvaigždę“. Netiesa, A. Vlasovas nebuvo gavęs nei didvyrio vardo, nei Auksinės žvaigždės. Aukščiausias A. Vlasovo turėtas apdovanojimas buvo Lenino ordinas, kurį jis gavo 1941 metų vasario mėnesį.

    Bet labiausiai mane pribloškė štai ši frazė: „Po pasižymėjimo Maskvos mūšyje Vlasovas paskirtas vadovauti pasiruošimams Kijevo gynybai“. Jeigu anksčiau minėtos vienos klaidos yra nežymios, kitoms pastebėti reikia gilesnių žinių, tai šios frazės komentuoti, ko gero, nereikia.

    Vienoje interneto svetainių diskutuojant apie būtent šį straipsnį vienas komentatorių parašė: „.. .nuolat kai tik spaudoje, televizijoje ar kitur pasirodo informacija istorine tema su netikslumais, iškyla dvi nuomonės: “fundamentalistų- perfekcionistų”, kad VISKAS turi būti teisingai ir tiksliai, ir kita- “oportunistų”- “ko jūs norit, čia gi skirta visuomenei, kas čia tokio, NIEKAS vis vien nepastebės”… Labiau linkstu prie pirmųjų, nes manau, kad visgi turi būti kažkokios “nukrypimų” ribos ir atlaidžiai žiūrint skatinama ir toliau pro pirštus žiūrėti į detales“. Visiškai sutinku ir pritariu šiai nuomonei. Net ir „plačioms liaudies masėms“ skirtuose tekstuose negali būti klaidų, juo labiau šiurkščių. Tad palinkėsime ponui A. Čekuoliui ateityje tų klaidų daryti kiek galima mažiau.

    Tekstas paimtas iš delfi.lt rubrikos Vox populi gavus Delfi sutikimą.
    Norint panaudoti šį tekstą kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur būtina gauti Delfi sutikimą.

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Arvydas | Bir 10, 09:00 |
      Komentarai: 129

      Vakar portalas lrytas.lt surengę tiesioginę vaizdo konferenciją su A.Čekuoliu, kurios metu ponas Algimantas atsakinėjo į skaitytojų internetu užduodamus klausimus. http://www.lrytas.lt/-12445485441244205458-a-%C4%8Dekuolis-viena-dabartinio-sunkme%C4%8Dio-diena-yra-%C5%A1imt%C4%85-kart%C5%B3-geresn%C4%97-u%C5%BE-sovietin%C4%99-dien%C4%85-3-video.htm Be kitų, buvo užduotas klausimas ir apie šią publikaciją
      Balandžio pradžioje portalas Delfi rubrikoje ” Vox populi” paskelbė straipsnį, kuriame analizuojamos tikros ar tariamos jūsų padarytos klaidos. Jei Jūs skaitėte tą straipsnį, tai gal galėtumėt trumpai pakomentuoti?
      Nenuostabu, kad į klausimą sureaguota nebuvo.
      Bet įdomiausia man pasirodė viena iš paskutinių A.Čekuolių frazių, kai jis bandė “iš bendro” atsakinėti apie vidaus degimo variklių eros pabaigą. Štai ta frazė.
      Bet dėmesio: jūs mane nestumkite, bičiuliai, į temas kuriose aš nesu specialistas. Aš čia tik iš nuogirdų galiu pasakyti, tai ką dabar pasakiau, iš to ką esu skaitęs, bet aš nesu strategas, kuris gali sukinėti.
      Tai ir nestumiam, ponas Algimantai, į tas jums menkai žinomas temas, nestumiam. Juk jūs pats tas temas popietėms pasirenkant ir kartais pasakojat mums apie tai, ką žinote tik iš nuogirdų arba pasiskaitęs nelabai rimtuose šaltiniuose. O absoliuti dauguma žiūrovų visa tai priima kaip už gryną pinigą. Pasakokit mums tai, ką tikrai išmanote – geografija, kelionės…

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Bir 10, 12:16 |
      Komentarai: 42

      Pasakokit mums tai, ką tikrai išmanote – geografija, kelionės…

      Čia Arvydai gali išeiti lygiai taip pat, kaip ir su APK dalykais. Labai jau abejoju p.Čekuolio kokiu nors specialiuoju išmanymu. Galbūt jis žino daugiau už kurį nors neskaičiusį statistinį vienetą. Tačiau bet kuris skaitęs statistinis vienetas tikrai žinos daugiau už Čekuolį.
      Turi p. Algimantas pasakotojo talentą – to iš jo neatimsi. Tiksliau – perpasakotojo talentą.

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.