Ištrauka iš rengiamos spaudai M.Solonino knygos “BIRŽELIO 22-0JI: KATASTROFOS ANATOMIJA“

Ištrauka iš rengiamos spaudai M.Solonino knygos “BIRŽELIO 22-0JI: KATASTROFOS ANATOMIJA“

    Ištrauka iš rengiamos spaudai M.Solonino knygos

    “BIRŽELIO 22-0JI: KATASTROFOS ANATOMIJA“

    1.3. Pirmasis mūšis

    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Šiaurės vakarų ir Vakarų frontų bendrų veiksmų taip ir nebuvo. Šiaurės Vakarų fronto svarbiausios smogiamosios jėgos – generolo majoro Šestopalovo 12-asis mechanizuotasis korpusas ir generolo majoro Kurkino 3-iasis (be 5-osios tankų divizijos) nuo Kauno–Suvalkų krypties (kaip buvo nurodyta direktyvoje Nr. 3) buvo naujai nukreipti šiaurės vakarų kryptimi, į Šiaulius, kur birželio 23–24 d. įvyko didelės tankų kautynės su vermachto 4-osios tankų grupės svarbiausiomis pajėgomis. O 5-oji tankų divizija Šiaurės vakarų fronto vado įsakymu birželio 22 d. išjungta iš 3-iojo mechanizuotojo korpuso ir tapo tiesiogiai pavaldi 11-osios armijos vadui.
    Nuo 1941 m. birželio vidurio 11-osios armijos kariuomenė, kaip ir visi Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (YKA) – būsimojo Šiaurės vakarų fronto – junginiai, laikantis griežčiausio slaptumo reikalavimų, buvo visiškai parengti kovai. Jau birželio 15 d. apygardos kariuomenės vadas generolas pulkininkas F. Kuznecovas išleido įsakymą Nr. 0052, kuriame savo valdiniams priminė, kad “būtent šiandien, kaip niekada, mes turime būti visiškai pasirengę kovai… bet kurią minutę mes turime būti pasirengę vykdyti bet kokią kovos užduotį” (19, p. 8). Toliau įsakyme pateikti jau visai konkretūs nurodymai:
    “… Vielos užtvaras pradėti įrengti nedelsiant (čia ir toliau paryškinta mano. – M. S.)Nuo pirmos kovos veiksmų valandos organizuoti savo užnugario apsaugą, o visus įtartinus asmenis nedelsiant sulaikyti ir greit nustatyti jų asmenybę… Lėktuvus aerodromuose išsklaidyti ir užmaskuoti miškuose, krūmuose, neleidžiant rikiuoti linijomis… Tankų dalinių ir artilerijos parkus išsklaidyti, išdėstyti miškuose, kruopščiai užmaskuoti, paliekant galimybių per nustatytą laiką susirinkti paskelbus aliarmą… Armijos vadui, korpuso ir divizijos vadui sudaryti įsakymo įvykdymo kalendorinį planą, kurį visiškai įvykdyti iki šių metų birželio 25 d. (19, p. 11–12)
    1941 m. birželio 18 d. Pabaltijo YKA vadas išleidžia šį įsakymą:
    “… Priešlėktuvinės gynybos zonos viršininkui iki 1941 m. birželio 19 d. pabaigos (čia ir toliau paryškinta mano. – M. S.) visiškai parengti kovai visą apygardos priešlėktuvinę gynybą… Ne vėliau kaip 1941 m. 6. 20. į fronto ir armijų vadavietes permesti komandas su būtinomis priemonėmis organizuoti jose ryšių mazgus… Numatyti ir parengti ryšininkų komandas, kurios turi būti pasirengusios iki 1941 m. 6. 20. ryto pagal junginių vadų įsakymą paimti savo kontrolėn mano patvirtintus ryšių mazgus… Sudaryti Telšių, Šiaulių, Kauno, Kalvarijos kryptimis mobiliuosius prieštankinių minų kovos būrius. Šiam tikslui turėti autotransportu vežiojamų prieštankinių minų atsargų. Būrių parengtis iki 1941 m. 6. 21.Tiltų griovimo planą patvirtinti armijų karo taryboms. Įvykdymo laikas 1941. 6. 21.… Atrinkti iš apygardos dalinių (išskyrus aviacijos ir mechanizuotųjų) visus benzinvežius ir perduoti juos po 50 proc. 3-iajam ir 12-ajam mechanizuotiesiems korpusams. Įvykdymo laikas 1941 m. 6. 21. (19, p. 22–25)
    “Kovos dokumentų rinkinio” Nr. 34, iš kurio pacituoti šie įsakymai, viršelyje yra spaudukas: “Išslaptinta”. Generalinio štabo direktyvos dėl išslaptinimo numeris ir data: 1965 m. 11. 30. Šešiasdešimt penktieji metai. Dešimtmečius sovietiniai karo istorijos “mokslo” korifėjai žinojo ar bent turėjo žinoti šių dokumentų turinį, bet metai iš metų jie toliau sekė pasakėles apie “netikėtą užpuolimą” ir “taikiai miegančią sovietų šalį…”
    Deja, KDR Nr. 34 yra vienintelis apygardų (frontų) kovos dokumentų rinkinys, į kurį įtraukta nors keletas laikotarpio iki 1941 m. birželio 22 d. dokumentų. Visi kiti rinkiniai, kaip, beje, ir visi nepriklausomiems tyrinėtojams prieinami gynybos ministerijos centrinio archyvo (GMCA) fondai iškart prasideda nuo birželio 22 d., nuo “netikėto užpuolimo” dienos. Visa, kas vyko iki šio baisaus “netikėtumo”, sėkmingai nutylėta. Bet nėra taisyklių be išimčių. Į KDR Nr. 33 (mechanizuotųjų korpusų kovos dokumentai) kažkokiu būdu pateko (beje, net ne pačioje pradžioje, o aštuntoje vietoje, po 1941 m. liepos dokumentų) birželio 18 d. 12-ojo mechanizuotojo korpuso vado įsakymas Nr. 0033. (28, p. 23–24). Dokumentas papuoštas “ypatingos svarbos”, grifu kas korpuso lygio dokumentams yra didelė retenybė. Įsakymas Nr. 0033 prasideda žodžiais: “Gavus šį įsakymą, parengti kovai visus dalinius. Dalinius parengti kovai pagal kovinio pavojaus paskelbimo planus, bet pavojaus neskelbti (paryškinta mano. – M. S.)… Pasiimti tik tai, kas reikalinga išgyventi ir kautis”. Toliau pateikiamas nurodymas birželio 18 d. 23 val. 00 min. pajudėti į susitelkimo rajonus, be to, visi galutiniai maršrutų punktai yra miškuose!
    Analogiško įsakymo 3-iajam mechanizuotajam korpusui tikslaus teksto šios knygos autoriui rasti nepavyko, bet yra žinoma, kad 5-oji tankų divizija rengėsi greitai prasidėsiantiems ir neišvengiamiems karo veiksmams, kaip ir visa kita Pabaltijo YKA kariuomenė: birželio 18 d. visi divizijos daliniai buvo pakelti pagal kovinio pavojaus signalą, išvesti iš nuolatinio dislokavimo vietų ir išdėstyti išilgai Nemuno rytinio kranto Alytaus rajone ir piečiau (8). Taigi 5-oji tankų divizija atsidūrė kaip tik tame rajone (Alytus–Merkinė), į kurį buvo nutaikytas vokiečių „tankų pleišto“ smaigalys.
    Tiesiogiai Alytaus kryptimi puolė vermachto 3-iosios tankų grupės 20-oji ir 7-oji tankų divizijos. Iki birželio 22-osios vidurdienio vokiečių 20-oji tankų divizija, įveikusi 60 km nuotolį nuo pasienyje esančio Kalvarijos miestelio iki Alytaus, forsavo Nemuną tiltu, kuris taip ir nebuvo susprogdintas, nepaisant „tiltų griovimo plano, patvirtinto armijos karo tarybos“ (žr. anksčiau tekste). Svarbiausias sovietinis Didžiojo Tėvynės karo pradinio laikotarpio istorijos specialistas, profesorius, istorijos mokslų daktaras, elitinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MVTSI) Istorijos katedros vedėjas draugas Anfilovas vienoje iš daugelio savo monografijų taip aiškina šį faktą: „Priešas forsuoti Nemuną per trumpą laiką įstengė todėl, kad 4-ojo pontoninių tiltų pulko pionieriai dėl sudėtingos padėties ir negavę kariuomenės vadų įsakymo sprogdinti, tiltų anksčiau nurodytuose rajonuose nesusprogdino“ (177, p. 67).
    Čia mes pirmą (bet anaiptol ne paskutinį) kartą susiduriame su stebėtina sovietinių istorikų logika: nelemta „sudėtinga padėtis“ laikoma (ir peršama skaitytojams) kaip kažkokia gaivalinė nelaimė, kaip pateisinama, „objektyvi“ priežastis, iškart pateisinanti VISKĄ. Be to, net nekeliamas klausimas, kas buvo priežastis, o kas – padarinys; ar dėl sudėtingos padėties netekta tokios svarbios gynybos ribos, kaip vandeningasis Nemunas, ar, atvirkščiai, vokiečiai galėjo be kliūčių persikelti per jį todėl, kad konkretūs vadai masiškai nevykdė tiesioginių pareigų, o tai ir sudarė „sudėtingą padėtį“…
    Jaunesniojo leitenanto A. Iljino atsiminimuose (karo išvakarėse jis buvo 5-osios divizijos autotransporto bataliono cheminės tarnybos viršininkas) atsiskleidžia labai įsidėmėtinų šios „sudėtingos padėties“ detalių: „Mūsų 5-oji tankų divizija pagal kovinio pavojaus signalą iš anksto atžygiavo prie Nemuno rytinio kranto ir įsirengė gynybos pozicijas prieš keletą dienų iki karo pradžios. Kai įsitvirtinome, aš buvau paskirtas ryšių tarp divizijos štabo ir autotransporto bataliono delegatu…. Maždaug 11. 30 val. į štabą buvo atvesta sušlapusi moteris, perplaukusi Nemuną, kuri pasakė, kad už miesto ji matė vokiečių tankus, bet prokuroras tuojau riktelėjo: „provokacija“, „šnipė“ ir iš karto ją nušovė. O po 30 minučių palei tiltą kariai sulaikė vyriškį, kuris buvo lietuvis ir laužyta rusų kalba pasakė, kad vokiečių tankai jau mieste, bet ir šį operatyvinis įgaliotinis apšaukė provokatoriumi ir nušovė…“ (178).
    Beje, jokia upė savaime nėra „gynybos riba“. Galiausiai, kai negrasina ginkluotas priešas, per tokią upę kaip Nemunas galima per kelias valandas nutiesti pontoninį tiltą. Gynybos ribą sudaro (ar nesudaro) žmonės, kariai ir tam tikrų kariuomenės dalinių bei junginių vadai. 1941 m. birželio 22 d. Alytaus miesto rajone toks junginys galėjo (o pagal 11-osios armijos vadovybės planus bei nurodymus turėjo) būti 5-oji tankų divizija. Koviniame raporte, kurį Šiaurės Vakarų fronto vadas birželio 22 d. 9.35 val. išsiuntė SSRS gynybos komisarui, buvo pranešama, kad „5-oji tankų divizija Nemuno rytiniame krante Alytaus rajone užtikrins 128-osios šaulių divizijos (esančios prie pat sienos 11-osios armijos divizijos. – M. S.) atsitraukimą ir pridengs 11-osios armijos užnugarį nuo Lietuvių, taip pat neleis priešui persikelti per Nemuną šiauriau Druskininkų“ (19, p. 37).
    Įsidėmėtina, kad uždavinys „pridengti 11-osios armijos užnugarį nuo lietuvių“ (turėta galvoje dvi Raudonosios armijos 29-ojo šaulių korpuso divizijos, suformuotos 1940 m. „išvaduotos Lietuvos“ ginkluotųjų pajėgų pagrindu) yra pirmoje vietoje, o užduotis „neleisti priešui persikelti į Nemuno rytinį krantą“ suformuluota kaip papildoma („taip pat“). Bet, žinoma, mūsų dėmesį turi patraukti ne šis kazusas. Svarbiausia tai, jog 5-oji tankų divizija turėjo realių galimybių vokiečių 20-ąją tankų diviziją ne tik sustabdyti, bet ir visiškai sutriuškinti.
    5-oji tankų divizija, kaip ir visas 3-iasis mechanizuotasis korpusas, buvo įtraukta į „pirmosios bangos“ tankų junginių skaičių (pirmieji aštuoni mechanizuotieji korpusai suformuoti 1940 metų vasarą) ir iš esmės sukomplektuota jos ginkluotė. Artilerijos ginkluotės ji turėjo net daugiau, negu numatyta pagal etatų sąrašą (žr. lentelę).

    37 mm 45 mm 76 mm 122 mm 152 mm minosv. minosv.
    zenitinė prieštank. 50 mm 82 mm

    Etat. 12 0 4 12 12 27 18

    Fakt. 12 12 6 12 24 32 18

    Nepaisant aiškaus artilerijos „pertekliaus“, turimų mechaninių traukos priemonių (65 traktorių ir vilkikų) neužteko joms transportuoti (37 mm zenitinės patrankos ir minosvaidžiai buvo vežami automobiliais ir vikšrinių vilkikų jiems nereikėjo). Jau 1940 m. lapkritį (t.y. daug laiko likus iki 1941 metų pavasario paslėptinės mobilizacijos pradžios) 5-oji tankų divizija turėjo 1051 visų rūšių automobilių, iš jų – 92 autocisternas (etatinė norma atitinkamai 1360 ir 139) (179). Beje, automobilių ir vilkikų skaičius neturėjo esminės reikšmės, kai 5-oji tankų divizija pirmą ir vienintelį kartą kovėsi tiesiog ikikarinio išdėstymo rajone.
    Svarbiausia 5-osios tankų divizijos ginkluotės dalis, suprantama, buvo tankai: 188 lengvieji (170 BT ir 18 T26), 30 tribokščių T28 (tai pėstininkams paremti ugnimi skirtas tankas, ginkluotas 76 mm patranka, analogiška vokiečių “nuorūkai“ ir dviem atskiruose sukiojamuosiuose bokšteliuose įrengtais kulkosvaidžiais), 50 naujųjų T34. Ne visai aišku, kiek 5-oji tankų divizija turėjo sunkiųjų tankų KV.
    Daugumoje šaltinių apie juos nieko nekalbama, bet, kita vertus, žinoma, kad 3-iajame MK 1941 m. balandžio pabaigoje buvo 78 tankai KV (180). Sunkiųjų tankų galėjo turėti tik korpuso dvi tankų divizijos (2-oji ir 5-oji). Net jei laikysime, kad 2-oji tankų divizija buvo tankais KV sukomplektuota iki etatinės normos (63 tankai), ir šiuo atveju 5 tankų divizijos “daliai” turėjo likti mažiausia 15 sunkųjų KV. O jei vadovausimės labai autoritetingo šaltinio (8) duomenimis, kad 2-oji tankų divizija turėjo 51 KV, tai, skaičiuojant paprasčiausiai aritmetiškai, 5-ojoje tankų divizijoje turėjo būti 37 tankai KV.
    Ar tai daug – 37 KV ir 50 T34 – vienoje tankų divizijoje? Viskas paaiškėja, kai imi lyginti. Kad deramai įvertintume 5-osios tankų divizijos ginkluotę ir kovines galimybes, reikia palyginti su priešo, t.y. vermachto 20-osios tankų divizijos, ginkluote. Vienintelis vokiečių tankas, kuris 1941 metų vasarą bent teoriškai galėjo kovoti su sovietiniais T34 (bet ne su KV!), buvo paskutinių modifikacijų (H ir J) vidutinis tankas PzIII, ginkluotas 50 mm patranka KwK38. Artimu nuotoliu ši patranka galėjo pramušti ”trisdešimketvirtuko“ šoninius šarvus vikšrus palaikančiųjų ratų ruože (ten 45 mm šarvo lakštas buvo vertikalus, nepasviręs). Ir nors kad galėtų šaudyti priešo tankui į šoną, vokiškam tankui reikėjo aktyviai manevruoti mūšio lauke, o judančiam tankui pataikyti į siaurą ruožą tarp ratų beveik neįmanoma, tuo labiau, kad 76 mm T34 patranka galėjo lengvai pramušti PzIII priekinį šarvą per kilometrą, tačiau sėkmės galimybių PzIII įgula vis dėlto galėjo turėti. Jos labai padidėdavo naudojant specialų pokalibrinį šarvamušį sviedinį su volframo karbido šerdimi. Bet tokių sviedinių buvo labai mažai, be to, ir šie paprastai atšokdavo nuo “trisdešimtketvirtuko” pasvirų šarvų lakštų.
    Visa vermachto Rytų fronto tankų kariuomenės grupuotė turėjo 707 tankus PzIII su 50 mm patrankomis. Bet 3-iojoje tankų grupėje nebuvo NĖ VIENO šio modelio tanko (gretima, 4-oji tankų grupė turėjo tik 71). 3-iosios tankų grupės tankų divizijos, (taip pat ir 20-oji) buvo daugiausia ginkluotos 1938 m. pavyzdžio čekiškais tankais “Škoda”, vermachto pavadintais Pz38(t). Tai lengvasis tankas su kulkų nepramušamais šarvais, mažos galios (125 AG) varikliu ir varžtais bei kniedėmis (kurių galvutės, pataikius priešo sviediniui, atitrūkdavo ir žalojo įgulą) sutvirtintu korpusu. Vokiečių tankistas O. Kariusas, karo pradžioje tarnavęs 20-ojoje tankų divizijoje, prisimena:
    “… Liepos 8-ąją mums pataikė. Man pirmiausia teko ropštis iš pamuštos mašinos… Keikėme trapų ir nelankstų čekišką plieną, kuris nebuvo kliūtis rusiškai 45 mm prieštankinei patrankai. Mūsų mašinos šarvų lakštų nuolaužos ir tvirtinimo varžtai padarė didesnę žalą, negu sviedinys ir jo skeveldros. Mano išmušti dantys netrukus atsidūrė medpunkto šiukšlių kibire…” (183, p. 15).
    Pz38(t) buvo ginkluotas čekiška 37 mm patranka A7, kuri, nors turėjo kiek didesnę šarvų pramušamąją galią negu vokiškas 37 mm “belstukas”, tačiau kovojant su T34 buvo iš esmės bevertė. Apskritai Pz38(t) bendromis taktinėmis techninėmis galimybėmis prilygo “beviltiškai pasenusiam” lengvajam tankui T26 ir gerokai atsiliko (ginkluote, greičiu, eigos atsarga) nuo greitojo tanko BT7. Bet ir šių “stebuklingų ginklų” neužteko aprūpinti vermachto tankų divizijoms, todėl 3-iojoje tankų grupėje vietoj tikrų tankų net naudotos ginkluotos kulkosvaidžiais mokomosios kovinės tanketės PzI, kurios visiškai netiko kovoti su bet kokiais sovietiniais tankais.
    Birželio 22-osios rytą vermachto 20-ojoje tankų divizijoje buvo 44 PzI, 31 PzII (kiek galingesnė tanketė, ginkluota 20 mm “patranka”), 121 Pz38(t) ir 31 vidutinis tankas PzIV (ginkluotas trumpavamzde 75 mm “nuorūka”; paskutinės modifikacijos turėjo sustiprintus iki 50–60 mm priekinius šarvus) (10, p. 206).
    Sovietinės 5-osios ir vokiečių 20-osios tankų divizijų ginkluotę galima palyginti lentelėje:

    5-oji (sov.) T26 BT7 T28 T34 KV
    ———————————————–
    18 170 30 50 37

    20-oji (vok.) PzI PzII Pz38(t) PzIV
    ————————————————
    44 31 121 31

    Priešpriešiniame tankų mūšyje sovietiniai T34 ir KV beveik visai saugiai turėjo tiesiog sušaudyti visą šį vokiečių tankų “žvėryną”. Negana to, priešpriešinis mūšis prie Alytaus nebuvo tikrai priešpriešinis: vokiečių tankų divizija pasiekė miestą ir tiltą per Nemuną žygio kolona, o sovietiniai tankai teoriškai galėjo būti išskleisti mūšio tvarka ir iš anksto (nuo birželio 19 iki 22 d.) užmaskuoti parengtose ugnies pozicijose.
    Jokios šiuolaikinio kariavimo dvejų metų patirties (apie ką taip mėgo šnekėti sovietiniai istorikai propagandistai) vokiečių tankistai nė negalėjo turėti: vermachto 20-oji tankų divizija buvo suformuota 1940 metų spalį; nei Lenkijos, nei Prancūzijos kampanijose ji nedalyvavo ir mūšis prie Alytaus jai taip pat buvo pirmosios karo kautynės. Jau minėtuose O. Kariuso atsiminimuose skaitome:
    “… Be keleto karininkų ir puskarininkių, niekas iš mūsų dar nebuvo dalyvavę kovos veiksmuose. Iki šiol mes tikrus šūvius girdėjome tik poligone. Mes tikėjome senais kariauninkais, turinčiais geležinius kryžius ir kovinio pasižymėjimo ženklus, kurie atrodė visiškai ramūs. Visiems kitiems neišlaikė nei skrandis, nei šlapimo pūslė…” (183, p. 11).
    Tankų mūšiui prie Alytaus (kuris greičiausiai buvo pačios pirmosios Didžiojo Tėvynės karo kautynės) sovietiniai istorikai ir memuaristai skiria nemaža dėmesio. Pavyzdžiui, istorijos mokslų daktaras M. Ježovas yra parašęs straipsnį, specialiai skirtą šiam tragiškam karo epizodui (178.) Deja, atrodanti gausi informacija nepadeda atkurti tikro įvykių vaizdo. Greičiau atvirkščiai – pateikti faktai (jei tik tai “faktai”, o ne išgalvotos atgaline data galingo tankų junginio sutriuškinimo “pateisinamosios priežastys”) prieštarauja ir vieni kitiems, ir elementariam sveikam protui. Konkrečiai, remiantis esamais šaltiniais neįmanoma atsakyti į pačius paprasčiausius klausimus: kur, kada ir kokie 5-osios tankų divizijos padaliniai dalyvavo mūšyje?
    SSRS Šarvuočių bei tankų kariuomenės vyriausiąjį maršalą P. Rotmistrovą karas užklupo turintį pulkininko laipsnį ir einantį 3-iojo mechanizuotojo korpuso štabo viršininko pareigas (prieš tai jis kelis mėnesius ėjo 5-osios tankų divizijos vado pavaduotojo pareigas). Iš jo atsiminimų aiškėja, kad tik keletas 5-osios tankų divizijos padalinių birželio 22-osios vakare stojo į mūšį su vokiečių tankais, beje, jau Nemuno rytiniame krante:
    “… Iki birželio 22 d. vakaro priešo 3-iosios tankų grupės pirmojo ešelono divizijos, pasinaudodamos prie Alytaus ir Merkinės užgrobtais tiltais, persikėlė per Nemuną. Mėgindama sustabdyti priešo artėjimą prie Nemuno 11-osios armijos vadovybė metė į mūšį 5-ąją tankų diviziją. Divizijos vadas pulkininkas F. Fiodorovas suspėjo prie Alytaus tilto pastūmėti tik 5-ojo motošaulių pulko artileriją (o tai vos 4 patrankos, kurių kalibras 76 mm. – M. S.), atskirą zenitinės artilerijos divizioną ir 9-ojo tankų pulko 2-ąjį batalioną…” (181).
    O štai iš mūšio aprašymo M. Ježovo straipsnyje aiškėja, kad 5-oji tankų divizija pasitiko vokiečius gerokai didesnėmis pajėgomis, be to, upės vakariniame krante birželio 22-osios vidurdienį, dar iki tol, kai priešas forsavo Nemuną:
    “… Iki vidurio dienos priešas įstengė prasiveržti prie Alytaus. Tada 11-osios armijos vadovybės įsakymu 5-oji tankų divizija pasislinko į Nemuno vakarinį krantą ginti prietilčio pozicijų (čia ir toliau paryškinta mano. – M. S.) ir nesustodama pradėjo mūšį su 20-osios tankų divizijos daliniais. 5-osios divizijos 10-asis tankų pulkas už trijų kilometrų į vakarus nuo Alytaus pirmasis pasitiko ir sunaikino priešakinį fašistinių motociklininkų būrį. Paskui 5-osios tankų divizijos 9-ojo tankų pulko tankistai, 5-ojo motošaulių pulko ir atskirojo zenitinės artilerijos diviziono artileristai, prisileidę priešą per 200–300 metrų, atidengė į juos ugnį tiesiuoju taikymu. Per 30–40 mūšio minučių jie pamušė 16 priešo mašinų. Priešo tankų divizijos judėjimas buvo pristabdytas.
    Tada sovietinių tankistų pozicijoms Nemuno vakariniame krante priešai sudavė smūgių bombomis ir artilerijos ugnimi. Jie patyrė didelių nuostolių. Priešo tankams pavyko prasiveržti per tiltą į Nemuno rytinį krantą piečiau Alytaus. Bet juos tuojau kontratakavo 5-osios tankų divizijos padaliniai, kurie nušlavė vokiečių tankus ir įsiveržė į miestą…”

    Kitų šaltinių duomenimis, mūšis taip pat prasidėjo birželio 22-osios dieną, Nemuno vakariniame krante, be to, jame kartu su tankų padaliniais dalyvavo ir vienas 5-osios divizijos motošaulių batalionas:
    “Į prietilčio įtvirtinimą prie Alytaus 5-osios divizijos vadas pasiuntė vieną motošaulių batalioną, sustiprintą 5-ojo motošaulių pulko artilerija. Vėliau, kai tik pasirengė, skirtingu laiku ten atvyko ir kiti divizijos padaliniai, taip pat 9-ojo tankų pulko 2-sis tankų batalionas bei atskirasis zenitinės artilerijos divizionas. Jau iki birželio 22-osios vidudienio šie daliniai buvo įtraukti į tankų mūšį su prasiveržusiomis į Alytų 7-ąja ir 20-ąja priešo tankų divizijomis…” (8).
    Esama pranešimų, kad kartu su 9-ojo tankų pulko 2-ju batalionu mūšyje dalyvavo ir pulko 1-asis batalionas (tankai T28), buvę pasaloje prie tilto Nemuno rytiniame krante.
    Kita vertus, pagal O. Kariuso atsiminimus išeitų, kad Nemuną vokiečių 20-osios tankų divizijos tankistai pasiekė be menkiausio pasipriešinimo:
    “… Su jauduliu laukėme pirmo kovinio kontakto su rusais. Bet nieko panašu nenutiko. Kadangi mūsų batalionas nebuvo priešakinis, tokio kontakto galima buvo tikėtis tik tuo atveju, jei avangardas bus sustabdytas. Mes be klūčių pasiekėme tos dienos žygio tikslą – Alytaus aerodromą. Laimingi nusimetėme dulkėtas uniformas ir džiaugėmės, pagaliau radę vandens deramai nusiprausti.
    -Visai nebloga čia kariauti, – juokaudamas pasakė mūsų tanko vadas puskarininkis Deleris po to, kai kelintą kartą ištraukė galvą iš puskubilio su vandeniu…”
    (183, p. 12).
    Tačiau visų keisčiausia, kad nė viename šaltinyje (įskaitant priešo kareivius ir karininkus) net neminima, jog mūšyje prie Alytaus kaip nors dalyvavo 5-osios tankų divizijos svarbiausia smogiamoji jėga – tankai T34 ir KV! Juk nepastebėti susidūrimo su “trisdešimtketvirtuku” vokiečiai tiesiog negalėjo. Ne kartą jau minėtuose O. Kariuso atsiminimuose “pirmai pažinčiai” su T34 skirtas visas skyrius, be to, tas susitikimas vokiečių tankistams paliko pačių ryškiausių prisiminimų:
    “… Dar vienas įvykis mus pribloškė kaip tona plytų; pirmąkart pasirodė rusų tankai T34. Buvome apstulbinti. Kaip galėjo atsitikti, jog ten, viršuje, nežinota, kad yra toks puikus tankas? T34 geri šarvai, ideali forma bei nuostabi ilgavamzdė 76,2 mm patranka visus vertė drebėti, jo privengė visi vokiečių tankai iki pat karo pabaigos. Ką mums reikėjo daryti su šiais baisūnais, kurių daugybė buvo mesta prieš mus?”
    Štai tik tas įvykis, pribloškęs vermachto 20-osios tankų divizijos kareivius, buvo ne prie Alytaus, o rugpjūčio pradžioje Jelnios rajone! Kur birželio 22 d. buvo 5-sios tankų divizijos 50 tankų T34 ir keliasdešimt KV? Jie per kruopščiai užsimaskavo?
    5-oji tankų divizija buvo galutinai sutriuškinta greičiausiai jau Nemuno rytiniame krante po to, kai į mūšio lauką atskubėjo vermachto 7-osios tankų divizijos daliniai, persikėlę per Nemuną kiek piečiau Alytaus (ir taip pat pervažiavę nesusprogdintu tiltu). Rotmistrovo atsiminimuose šis įvykis aprašytas taip:
    “… Užgrobęs antrą tiltą per Nemuną, piečiau Alytaus, priešas pradėjo veržlų puolimą į šiaurę ir netrukus Nemuno rytiniame krante 5-osios tankų divizijos svarbiausias pajėgas suspaudė iš dviejų pusių. Nelygiame itin įnirtingame mūšyje mūsų junginys patyrė pralaimėjimą, netekome 90 kovos mašinų, nors mūsų kariai sunaikino apie 170 priešo tankų, šarvuotųjų automobilių ir šarvuočių”.
    Priešo dokumentuose pats tankų mūšio prie Alytaus faktas patvirtinamas. Tiesa, netekčių skaičiai visai kitokie. Štai telegramoje, 1941 m. birželio 23-iosios rytą 3-iosios tankų grupės štabo išsiųstoje “Centro” armijų grupės vadovybei, skaitome:
    “… 6. Birželio 22-osios vakare 7-oji tankų divizija kovėsi didžiausiame per šio karo laiką tankų mūšyje (keistas pasakymas operatyvinėje suvestinėje “šio karo” antrą dieną. – M. S.) ryčiau Alytaus su 5-ąja tankų divizija. Sunaikinta 70 priešo tankų. Mes netekome 11 tankų, iš jų 4 sunkiųjų” (vermachte PzIV buvo laikomas “sunkiuoju tanku”. – M. S.) (182, p. 34).
    Tai, kad vokiečių tankų realūs nuostoliai pasirodė kur kas mažesni, negu teigė Rotmistrovas, nieko keista – panašiai padidinti priešo nuostolius bet kokiose operatyvinėse suvestinėse yra ne išimtis, o norma. Stebina kas kita: vokiečiai pareiškia, kad mūšyje sunaikino 70 sovietinių tankų (tikrasis skaičius, matyt, buvo dar mažesnis), o sovietinis maršalas rašo, kad prarasta 90 kovos mašinų! Formaliai terminas “kovos mašina” nėra tapatus terminui “tankas”, bet šiame kontekste Rotmistrovas, žinoma, turėjo galvoje būtent tankus. Didelio skaičiaus memuaristui prireikė greičiausiai, kad sustiprintų savo teiginį, jog “5-osios tankų divizijos kariai ir vadai, nepaisydami sunkios padėties, laikėsi drąsiai ir kovėsi iki paskutinio sviedinio, iki paskutinio tanko”. Tačiau net netekusioje 90 tankų 5-ojoje tankų divizijoje dar turėjo likti daugiau kaip 200 tankų! Atrodytų, kalbėti apie “paskutinį tanką” dar anksti (anaiptol ne kiekviena vermachto tankų divizija iki kovos veiksmų pradžios turėjo po 200 tankų), tuo labiau po mūšio prie Alytaus.
    5-oji tankų divizija iš esmės nustojo egzistuoti kaip kovinis junginys.
    5-osios tankų divizijos pirmas (taip pat ir paskutinis) mūšis baigėsi lyg birželio 22-osios vakare, lyg 23-iosios ryte. Anksčiau cituotame 3-iosios tankų grupės štabo dokumente minimas birželio 22-osios vakaras. Tas pats metas nurodomas ir Anfilovo monografijoje (“sovietiniai tankistai kelias valandas įnirtingai, įtemptai kovėsi su priešo tankais prie perkėlų per Nemuno upę, bet temstant birželio 22 d. jie buvo priversti atsitraukti”). Tačiau buvusio 3-osios tankų grupės vado H. Hoto atsiminimuose visiškai konkrečiai minimas birželio 23-iosios rytas: “7-osios tankų divizijos pulkas, kuris saugojo tiltus Alytuje ir naktį buvo pakeistas pėstininkų daliniu, išžygiuodamas iš Alytaus, ankstų rytą susidūrė su atvykstančia iš Varėnos rusų 5-ąja tankų divizija. “Kaip pranešė pulko vadas, ypač sunkiame tankų mūšyje” , priešo divizija, menkiau pasirengusi kovoti vienas prieš vieną, patyrė pralaimėjimą” (13, p. 68). Apie tai, kad 5-osios tankų divizijos paskutinis mūšis vyko birželio 23-iosios rytą rašo ir dabartiniai istorikai (8, 178). Pasitaiko pranešimų ir apie tai, kad birželio 22-osios–23-iosios naktį 5-osios tankų divizijos 10-asis pulkas vykdė tankų daliniui keistą užduotį – Varėnos rajone (30 km į pietryčius nuo Alytaus) ieškojo neegzistuojančio vokiečių “parašiutininkų desanto, kuriame buvo 660 karių”.
    Tiek daug dėmesio siekiant nustatyti tikslų 5-osios tankų divizijos sutriuškinimo laiką susiję su tuo, kad, jau auštant birželio 24-ajai, divizijos vadas pulkininkas F. Fiodorovas su savo divizijos likučiais (15 tankų, 20 šarvuotųjų mašinų ir 9 pabūklais) atsidūrė Baltarusijos Maladečinos rajone už 170 km nuo Alytaus, matuojant tiesia linija.
    Armijos generolas S. Ivanovas (karo pradžioje – Vakarų fronto 13-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas) savo memuaruose susitikimą su 5-osios tankų divizijos vadu aprašo taip:
    “… Įėjo pulkininkas tankisto uniforma ir pranešė, kad jis yra 5-osios tankų divizijos vadas… Pulkininko Fiodorovo tankų divizija gavo užduotį užtikrinti šaulių dalinių likučių pasitraukimą ir neleisti hitlerininkams forsuoti Nemuno šiauriau Druskininkų. Tačiau priešas, smogdamas galingus aviacijos ir artilerijos smūgius, neleido divizijai pasiekti Nemuno ir ji taip pat turėjo didelių nuostolių. Triuškindami atsitraukiančius mūsų pėstininkus priešo tankai prasiveržė dviem tiltais į Nemuno rytinį krantą…
    -Tai nepataisoma nelaimė, – palūžo tankistas, – ir man teks už tai atsakyti savo galva”
    (45, p. 49).
    Beje, pagal dokumentus (1941. 6. 24 d. 10 val. Vakarų fronto štabo operatyvinė suvestinė Nr. 4) išeitų, kad pulkininkas Fiodorovas ne tik “palūžo”, bet ir darė tai, kas karo tribunolo kalba reiškė “gandų apie paniką skleidimą”:
    “… 4. Šiaurės vakarų fronto 5-osios tankų divizijos vadas pranešė 13-osios armijos kariuomenės vadui, kad 1941. 6. 23. 17.00 Vilnių užėmė vokiečiai, kurie puola toliau”. (186, p. 37). Šiuo atžvilgiu 5-osios tankų divizijos vadas smarkiai “skubino įvykius” – vokiečių 7-oji tankų divizija į Vilnių įžengė tik birželio 24-osios rytą.
    Dar viena 5-osios tankų divizijos 10-ojo tankų pulko grupė (15 tankų T34 ir 14 lengvųjų T26) iki birželio 23 d. pabaigos atriedėjo į Varanavo miestelio rajoną (20 km į šiaurę nuo Lydos miesto, 80 km nuo Alytaus į Vakarų fronto 21-ojo šaulių korpuso 37-osios divizijos pozicijas (8). Paskui ta grupė buvo performuota į tankų batalioną, kuris birželio 26–27 d. dalyvavo 21-ojo šaulių korpuso kontrsmūgyje Lydos m. rajone. H. Hoto atsiminimuose aptinkama užuomina apie tai, kad birželio 25–28 d. vokiečių 19-oji tankų divizija Varanavo–Trabų rajone “nuolat buvo atakuojama priešo, remiamo 50-tonių tankų… iki birželio 28 d. jai teko atremti atakas iš pietų pusės. Gal tai buvo 5-osios tankų divizijos tankai, kurių nežinomos įgulos jau po divizijos sutriuškinimo tęsė savo karą…
    Šiaurės vakarų fronto vadovybė tuo metu visiškai neįsivaizdavo, kur yra 5-osios divizijos likučiai. Fronto štabo koviniame raporte, išsiųstame SSRS gynybos liaudies komisarui birželio 24 d. 22.45 val., buvo sakoma: “5 oji tankų divizija 1941 m. 6. 23. 14,00 val. kovėsi su priešu Radziškių rajone (30 km į pietvakarius nuo Vilniaus. – M. S.). Divizijos padėtis ir buvimo vieta 1941 m. 6. 24. nežinoma“ (19, p. 66). Beje, ar verta kalbėti apie vieną diviziją, jei po dviejų dienų Šiaurės vakarų fronto štabas jau “pametė” visą 11-ąją armiją! Eiliniame koviniame raporte, išsiųstame į Maskvą birželio 26 d. 20.35 val., rašoma:
    “… 11-oji armija – armijos štabas ir karinė taryba, įvairiais duomenimis, pakliuvo į nelaisvę ar žuvo. Vokiečiai pagrobė šifruotą dokumentą. Nežinoma, kur yra 5-oji, 33-ioji, 188-oji, 128-oji šaulių divizijos ir kokia jų būklė. Daug atsilikusiųjų ir pabėgusiųjų, sulaikomų pakeliui į Daugpilį. Daug pamestų ginklų…” (19, p. 69).
    11-osios armijos likučių ir jos štabo (jis anaiptol nežuvo ir nepateko į nelaisvę) ieškojo žvalgybinė aviacija. Ne vokiečių – sovietinė. Birželio 30 d. būta šiokių tokių paieškos rezultatų. Tą dieną iš Maskvos Šiaurės vakarų fronto štabo adresu (kuris kaip tik tą dieną “persibazavo” į Pskovą, t.y. už 450 km nuo sienos) buvo išsiųsta telegrama, pasirašyta G. Žukovo:
    “Daugėliškio stoties, Kaltanėnų miško, ryčiau Švenčionių, rajone aptikta Šiaurės vakarų fronto 11-oji armija, besitraukianti iš Kauno rajono. Armija neturi degalų, sviedinių, maisto ir arkliams pašaro. Ji nežino, kokia yra padėtis ir ką jai daryti…”
    Klasikinėje sovietinėje istoriografijoje tą sumaištį buvo įprasta aiškinti liūdnai pagarsėjusiu “ryšių netekimu” – neva vokiečių diversantai nukarpė visus laidus, o apie radijo ryšį Raudonojoje armijoje, esą, niekas nebuvo ir girdėjęs. Vakarų fronto (kaip, beje, ir visų kitų frontų) daliniai bei junginiai iš tikrųjų neturėjo ryšio. Bet radijo ryšio techninių priemonių turėjo. Ir nemažai. Be to, ne tik frontų ir armijų lygmeniu. Pavyzdžiui, 5-ojoje tankų divizijoje jau 1940 m. liepą, t.y. likus beveik metams iki karo pradžios, buvo (neskaitant 120 tankų radijo stočių 71TK ):
    1 radijo stotis 11AK;
    23 radijo stotys 5AK;
    87 batalionų ir kuopų radijo stotys (6PK, PPS, RRU, RB22) (179).
    Dabar verta paaiškinti, ką reiškia visos šios didžiosios raidės. 11AK – tai galinga (500 vatų) radijo stotis, kurią gabena du sunkvežimiai. Ji užtikrino telefono ir telegrafo ryšį 300–500 km spinduliu. 5AK buvo didelės dėžės dydžio, vežiojama automobiliu arba arklių traukiamu vežimu. Jos veikimo spindulys – 25 km telefono ir 50 km telegrafo ryšio režimu, t.y. visiškai apima (ir net gerokai viršija) divizijos puolimo fronto ruožo plotį…
    Paskutinės užuominos apie 5-osios tankų divizijos likimą datuojamos 1941 m. liepos 2 d. Šiaurės vakarų fronto vadovybės koviniuose raportuose:
    “… 5-oji tankų divizija 1941 m. 6. 24. Vilniaus rajone buvo apsupta priešo ir išsisklaidė. Likusieji kariai ir vadai tik 1941 m. 6. 26. pradėjo atsirasti Polocko rajone (200 km į rytus nuo Vilniaus, 185 km į šiaurės rytus nuo Maladečinos) ir 1941 m. 6. 30. Pskovo rajone. Kovos mašinų materialinė dalis visiškai sunaikinta arba palikta priešo teritorijoje. Asmeninės sudėties ir ratinių mašinų materialinė dalis dabar surenkama Pskovo ir Polocko rajone…” (19, p. 107).
    O štai papulkininkio Fiodorovo niūri nuojauta (“man teks už tai atsakyti galva”) nepasitvirtino. Per šimtus kilometrų “išsisklaidžiusios” divizijos vadas nebuvo nei sušaudytas priešais išlikusių karių rikiuotę, nei eiliniu pasiųstas į priešakines linijas “kaltės atpirkti krauju”. Jis paskirtas Maskvos mokomojo automobilių ir šarvuočių centro viršininku, vėliau – Solikamsko aerorogių mokyklos Uralo šiaurėje viršininku. Ten, tolimame užnugaryje, už tūkstančių kilometrų nuo fronto, 1945 m. sausio 20 d. jis mirė nuo šiltinės.

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Gintas | Sau 26, 09:49 |
      Komentarai: 44

      gal žinoma kokia knygos kaina?

      Arvydas | Sau 26, 11:21 |
      Komentarai: 129

      Kaip sakė leidyklos atstovas, knygos kaina dar nėra nustatyta, galima kalbėti tik apie orientacines.
      Taigi knygynuose kaina gali siekti 45 litus, leidyklos knygyne (Parodos 4, prie Litexpo) ji bus maždaug 37, mugės metu – apie 40 litų.
      Šiek tiek kandžiojasi? Sutinku. Kita vertus – kietas viršelis, kreidinis popierius, daug nuotraukų (viena jų – iš mano asmeninio archyvo ) ir spalvotų žemėlapių.
      Dar kartą akcentuoju – nurodytos kainos nėra galutinės, o tik orientacinės.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      quattro51 | Sau 26, 17:07 |
      Komentarai: 22

      Pabūsiu gan kategoriškas, bet knygos viršelio dizainas labai jau prastas. Pasakysiu net kiek įžūliai, mano galva jis siaubingas. Toks vaizdas, kad jis buvo atmestinai paskubomis sukurtas su paprasta grafikos programa. Su rusiško leidimo viršeliu, asmeniškai, net neišeina palyginti. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad taip, žinoma, mums APK entuziastams svarbiausias yra turinys, bet pritraukti naujų skaitytojų, iki tol nesidomėjusių karu su tokiu viršeliu… na, nežinau. Tikrai buvo galima paieškoti įspūdingesnių fotografijų, labiau perteikiančių tą „22-tos dienos katastrofą“.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas
      Arvydas | Sau 26, 21:38 |
      Komentarai: 129

      Aš nebūsiu toks kategoriškas. Knygos viršelis yra leidyklos pasirinkto dailininko kūrybos rezultatas, įmantriai išsireiškus – tokia jo matymo vizija. Mano asmeniniu supratimu viršelis pakankamai tiksliai atspindi knygos pagrindinę mintį. Dar daugiau – jis yra „rėkiantis“, atkreipiantis potencialaus pirkėjo dėmesį.
      Bet kuriuo atveju diskusijos temomis „gražu – negražu“, „patinka-nepatinka“ ir pan. yra beviltiškos. Kaip sakoma – dėl skonio nesiginčijama.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      karolis | Sau 29, 15:56 |
      Komentarai: 4

      Tarp kitko: Solonino nuomone, tai pats geriausias visų jo knygų viršelis. Mano nuomone, Solonino knygų esmė: karą laimėjo kruvinasis Stalinas, o rusų liaudis jį pralaimėjo. Nes po karo buvo vėl apiplėšta, iišprievartauta ir nužmoginta.

      quattro51 | Sau 29, 16:38 |
      Komentarai: 22

      Na jei autorius taip teigia, keliu rankas į viršų tada. Tačiau kad ir kaip ten būtų, knygą būtinai įsigysiu.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas
      Vembras | Vas 02, 17:58 |
      Komentarai: 42

      Čia kalbate apie šį viršelį:
      http://www.briedis.eu/_files/9d3xoyzftsfjz5ocemaclv2ln1cks8s4csog483o9mklnx4jimdr9ob5
      ?
      Stalinas yra neblogas „brandas“, o raudona spalva = kraujo upės ir minios pasmerktų belaisvių – turinys gražiai atspindėtas.
      Tik štai leidyklos anotacijoje yra frazė:
      M. Solonino darbai ilgą laiką Rusijoje nebuvo publikuojami.

      Čia suprask – uždrausti buvo?
      Skaitom oficialią Marko biografiją ( pateiksiu tik faktus, paimtus iš http://www.solonin.org/biography) :
      Gimė 1958 metais, 1975-76 baigė vidurinę, kur labai domėjosi istorija. Įstojo į aviacijos institutą +5 metai ir 6 metus dirbo konstruktorių biure. Gautųsi, jog iki 1986 -1987 dirbo konstruktorių biure. 1987-ais metais Markas Soloninas sudalyvavo konferencijoje ir paliko darbą institute – įsidarbino katilinėje. Šiokia tokia „disidentinė“ legenda kaip ir sukurta. 1988-ais Soloninas Samaroje suorganizuoja klubą „Perspektyva“ir tais pačiais metais pradeda spausdinti straipsnius vietiniame laikraštyje „Volgos komjaunuolis“…
      2003 -iais ( 4 metus rašė ) pabandė išspausdinti knygą „Бочка и обручи“ – bet 32 Rusijos leidyklos atsisakė. Po to atsisakė ir 14-a Ukrainos leidyklų – o štai 15-a apsiėmė ir išspausdino. Taip buvo sukurtas mitas apie „ilgą laiką nepublikuojamus darbus“.
      Čia panašiai būtų, jei aš išsiuntinėčiau į visus LKL klubus prašymus priimti mane sunkiuoju gynėju už 10000 algą per mėnesį. Po to nusiųsčiau dar ir Latvijos lygos klubams ir galų gale pareikščiau : NELEIDŽIA ŽAISTI.
      Savo biografijoje Soloninas nenurodo kodėl Rusijos leidyklos atsisakė spausdinti jo rankraščio.
      Bet disidento legendai sukurti – labai patogus būdas.

      Visa ką parašiau – niekaip nesusiję su M.Solonino knygų turiniu. Su pačiu M.Soloninu ir jo brando piaru – susiję.

      eppanzer | Vas 03, 12:08 |
      Komentarai: 5

      Gal vis dėlto nebuvo tokia beviltiška knyga „Бочка и обручи“, kaip kad kolegos pavyzdys dėl žaidimo LKL
      Gali būti, kad leidyklų šefai dabar pirštus graužia dėl tokio apsirikimo

      karolis | Vas 10, 09:44 |
      Komentarai: 4

      Lietuvos žiniose turi pasirodyti Solonino interviu. Už žydus gausime – neįsižeiskite. Nors įspėjau jį, kad lietuviai jautriai reaguoja. Bet, jei jau rusų jam negaila, tai mūsų tuo labiau… Provokuoti moka.

      quattro51 | Vas 18, 13:59 |
      Komentarai: 22

      Sužinojęs, kad leidykla „Briedis“ yra gana arti manęs, neiškenčiau ir įsigyjau knygą tiesiai iš leidyklos. Aišku, tai kažkiek įtakojo riboti studento finansai ir nenoras mokėti antkainius. Arvydas dėl pačios knygos kokybės neklydo, geras popierius, kokybiško fotografijos, spalvoti žemėlapiai. Knyga pasirodė taip sumaketuota ir tokio formato, kad vartant apėmė jausmas, kad vartau mokyklinį vadovėlį (matomai, gal kiek įtakojo ir tai, kad „Briedis“ nemažai specializuojasi šioje srityje), net truputį nostalgija apėmė. Labai geras dalykas yra tas, kad gale yra paaiškinimai dėl junginių sudėties, karinių pajėgų pavadinimų ir t.t., tai padės nedaug besidominčiam lengviau susiorentuoti.
      Vienu žodžiu, jei kas paklaustų, knygą tikrai rekomenduočiau, o pačiam leidiniui ir leidyklai linkiu komercinės sėkmės.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.