Dr. doc. S. Jegelevičiaus straipsnis „Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį“. Arvydo pastabos.

Dr. doc. S. Jegelevičiaus straipsnis „Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį“. Arvydo pastabos.


    Lietuvoje apie vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą rašyta nemažai. Publikacijų pagausėdavo karo pabaigos jubiliejinių sukakčių metais. Tuomet pasirodydavo rašinių ir apie atskirus pirmųjų karo dienų epizodus. Tai būdavo publicistiniai propagandinio pobūdžio rašiniai, kuriuose nevengta papetikos ir pasipriešinimo momentų heroizavimo. Vis tik šio klausimo mokslinė ar į tokią pretenduojanti lietuvių istoriografija negausi. Absoliuti daugumos tekstų – sovietinės istoriografijos rašiniai. Nedideli apibendrinamieji siužetai yra daugelyje akademinio pobūdžio leidinių.

    Tai citata iš generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro tęstiniame leidinyje „Karo archyvas. XXI“ išspausdinto dr. doc. A. Jegelevičiaus straipsnio „Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo frontas Lietuvos teritorijoje 1941 metų birželį“ (1).
    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Reikia sutikti su autoriaus teiginiu, kad literatūros lietuvių kalba apie mūšius Lietuvoje 1941 metų birželį praktiškai nėra. Neužsiminėja Lietuvos istorikai šiuo klausimu. Kodėl? Atsakymą duoda pats autorius.

    Svarbiausi tokiam tyrimui pirminė dokumentinė/archyvinė medžiaga yra Berlyno ir Maskvos archyvuose. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių šie šaltiniai sunkokai prieinami. (1-141 psl.)

    Šaltiniai tikrai sunkokai prieinami, ypač Rusijoje. Ir ne todėl, kad jie slapti. Pakankamai daug dokumentų yra atviruose fonduose. Bėda tame, kad į tuos atvirus Rusijos archyvų fondus tyrinėtojai iš užsienio sunkokai įsileidžiami. Kur kas lengviau patekti į Vokietijos ar JAV archyvus. Tačiau čia iškyla kita problema – finansinė. Bet labai norint, reikiamų dokumentų kopijas galima gauti jas užsisakius kad ir internetu.

    Tad su dideliu susidomėju paėmiau į rankas šį straipsnį, tikėdamasis papildyti savo žinias. Kaip tikriausiai tikisi papildyti savo žinias tie, kuriems šis straipsnis yra skirtas – moksleiviai, Karo Akademijos kariūnai, studentai – istorikai.

    Šis straipsnis taip pat gali būti mokymo priemonė studijuojantiems Lietuvos istoriją. Juolab kad iš dabar besimokančios kartos retas moka rusų kalbą, o kol kas dauguma literatūros yra rusų kalba. (1-142 psl.)

    Tikrai, rusų kalbą jaunimas moka prastai, informacijos susirasti patiems sudėtinga, tad studijuojantys Lietuvos istoriją šiuo tekstu tikriausiai naudosis kaip vienu iš žinių šaltinių. Bet ar visi tekste pateikiami teiginiai, faktai ir skaičiai yra teisingi? Ar tikrai galima rekomenduoti šį straipsnį studijuojantiems Lietuvos istoriją? Pabandykime prabėgomis peržvelgti straipsnio turinį.

    Skyrius „Istoriografinė situacija“

    Rašant straipsnį, daugiausia teko naudotis sovietmečiu išėjusių karo istorijos leidinių tekstais. (1-141 psl.)

    Tikrai, autorius remiamasi vien senais sovietiniais leidiniais (9, 10, 18). Paminimas ir vienas kitas sąlyginai naujesnis šaltinis (17, 18, 19, 20), tačiau beveik visi jie yra abejotinos vertės. Ir visai nesuprantama, kodėl autorius net neužsimena apie tokius solidžius postsovietinius tyrinėtojus, kaip M.Meltiuchovas (34), visiškai nekalba apie kapitalinį dokumentų dvitomį „1941 metai“(33), nemini kovinių dokumentų rinkinių («Сборник боевых документов»), kurių bent dviejuose tomuose yra nemažai dokumentų ir apie mūšius Lietuvoje karo pradžioje. Aptariant vermachto kokybinę ir kiekybinę sudėtį vertėjo pasinaudoti ir kapitaliniu B.Miulerio-Gilebrando veikalu (30), kuris rusų kalba išleistas bent kelis kartus, paskutinis leidimas 2003 metais. Juk visi šie paminėti (ir gausybė nepaminėtų) šaltiniai yra gana lengvai prieinami, daugumos jų elektroninės tekstų versijos yra internete. Straipsnio šaltiniu lietuvių kalba naudojamas pakankamai solidus K.Škirpos tekstas (13). Keista, bet kaip pirminis šaltinis cituojamas abejotinos vertės dr. P.Stankero straipsnis (15), kuriame esančias gausias klaidas aš esu jau išanalizavęs (35).

    Tad galima teigti, kad tekste esančios klaidos yra ne tik dėl autoriaus menko kai kurių karinių dalykų (ypač karinės technikos) išmanymo, bet ir dėl to, kad pirminių informacijos šaltinių sąrašas (1 – 20) itin skurdus.

    Darytina prielaida, kad Maskvos archyvuose nebus detaliai atspindėtas pirmosios karo savaitės Lietuvoje fronto judėjimas, kautynės ar kiti įvykiai, nes Raudonoji armija skubiai traukėsi/bėgo, štabai neretai neturėjo ryšio su junginiais/daliniais ar jų padaliniais. Dėl to nebuvusi sukaupta tų dienų operatyvinė dokumentacija. (1-141 psl.)

    Viskas tai taip. Ir bėgo, ir ryšio nebuvo, ir dokumentų liko labai mažai. Tačiau bent šiokia-tokia dokumentacija vis tik yra išlikusi. Pirmųjų karo veiksmų Lietuvoje dokumentai yra aukščiau minėtame daugiatomio „Kovinių dokumentų rinkinys“ 39-ame tome, šarvuotos technikos junginių veiksmai Lietuvoje aprašomi 41-ojo tomo dokumentuose. O štai vokiečių dokumentai yra išlikę. Tik reikia įdėti bent šiek tiek pastangų norint juos gauti.

    Skyrius „Raudonosios armijos techninės galimybės karo išvakarėse“

    Autorius serijomis šaudančius pėstininkų ginklus vadina automatais (V.Degtiariovo automatas PPD, Georgijaus Špagino sistemos automatas PPŠ, Aleksejaus Sudajevo automatas PPS). Terminas „automatas“ vartojamas tiems ginklams apibūdinti, akademiniame straipsnyje derėtų juos vadinti vien tikruoju pavadinimu „pistoletas-kulkosvaidis“ ir vengti žodžio „automatas“ .

    Kariuomenės ginkluotėje karo išvakarėse iš principo jau buvo 7,62 mm 1940 m. pavyzdžio V.Degtiariovo automatas PP (pistolet-pulemiot Degtiariova – Degtiariovo pistoletas kulkosvaidis), bet kariuomenė jų turėjo labai nedaug (Lietuvoje dislokuotuose daliniuose, atrodo, šito ginklo neturėta). (1-144 psl.)

    Remiantis M.Kolomijco pagal archyvinius duomenis sudaryta lentele (27-12, 13 psl.), Lietuvoje dislokuotuose 3-iame ir 12-ame mechanizuotuose korpusuose buvo 2509 PPD. Palyginimui galima parodyti, kad tuose pačiuose korpusuose buvo 4041 SVT (pusiau automatinis Tokarevo šautuvas) ir 34340 (tiesa, lentelėje šis skaičius pateikiamas su klaustuku) šautuvų ir karabinų. Galima numanyti, kad panašiu santykiu PPD galėjo būti ir šaulių divizijose. Taip kad pistoletų-kulkosvaidžių, kad ir ne tiek daug kiek norėjo, Lietuvoje dislokuoti daliniai turėjo.

    Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo šmaiserį MP-40 iškeitė į SVT-40. (1-145 psl.)

    Vėl buitinės kalbos motyvas. Per karą visi vokiečių tankai buvo „Tigrai“ ir „Panteros“, savaeigiai artilerijos pabūklai vien tik „Ferdinandai“ (jei tikėti sovietinėmis ataskaitomis iš Kursko lanko, tai pastarųjų ten buvo sunaikinta kelis kartus daugiau, nei buvo pagaminta iš viso), o visi pistoletai-kulkosvaidžiai – „šmaiseriai“. Žodį „smaiser“ pavadinime turėjo vokiškas pistoletas-kulkosvaidis Schmeisser MP.28, II. Schmeisser – tai vokiečių ginklų konstruktoriaus Hugo Šmaiserio pavardė, jo vardu ir buvo pavadintas šis ginklas.
    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Populiariausią Antrojo pasaulinio karo vokiečių pistoletą-kulkosvaidį MP-38 ir jo vėlesnę modifikaciją sukonstravo Erfurte buvusios ginklų gamyklos Erma Werke vyriausias konstruktorius konstruktorius Henrikas Folmeris (Heinrich Vollmer). ERMA Werke direktoriumi buvo tas pats Hugo Šmaiseris ir tai gali būti viena iš tų priežasčių, dėl kurių dažnai pistoletas kulkosvaidis MP.38/MP.40 klaidingai vadinamas „šmaiseriu“.
    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Skaitant šio skyriaus tekstą gali susidaryti įspūdis, kad „automatas“ (t.y. pistoletas-kulkosvaidis) visais atvejais pranašesnis už šautuvą ar karabiną. Tačiau autorius pripažįsta, kad pistoletai-kulkosvaidžiai „buvo puolimo, artimos kovos, bet ne gynybos veiksmų ginklas“ (1-144 psl.), o šautuvai buvo „patogūs nebent poziciniam karui (buvo galima šaudyti prisitaikant į taikinius, esančius net už 2 km)“. (1-145 psl.)

    Buvo dar užsilikusių jau negaminamų lengvųjų tankų T-37, T-38, T-40 ir BT-5. (1-146 psl.)

    T-40 nebuvo nei užsilikęs, nei negaminamas modelis. Priešingai, tai buvo ką tik pradėtas gaminti modelis. Į Raudonosios Armijos ginkluotę šis modelis buvo priimtas tą pačią dieną, kaip ir T-34 bei KV – 1939 metų gruodžio 19 dieną SSRS Gynybos Komiteto nutarimu Nr.443ss.

    Vidutinių tankų vyraujantis modelis buvo T-28. (1-146 psl.)

    1941 metų birželio 1 dieną T-28 būta 442, o T-34 – 892 (34-8 priedas). Tad vyraujantis vidutinių tankų modelis karo pradžioje buvo T-34.

    Sovietai turėjo šiek tiek sunkiųjų tankų T-35 (karo metais šio modelio tankai nebebuvo gaminami). (1-146 psl.)

    Karo išvakarėse šio modelio tankų buvo 59 vienetai (34-8 priedas). T-35 paskutiniai tankai buvo pagaminti 1939 metais (34-9 priedas). Tad šio modelio tankai ne tik kad nebuvo gaminami karo metais, bet jų gamyba buvo nutraukta gerokai prieš karo pradžią.

    Tankuose T-34 ir KV jau buvo dyzeliniai varikliai. Abiejuose šiuose tankuose buvo įmontuotos ilgavamzdės patrankos. (1-146 psl.)

    Karo pradžioje tankas T-34 turėjo „normalaus“ ilgio patranką Ф-34, jos ilgis buvo 41,6 kalibro, tad ilgavamzde ją galima vadinti tik sąlyginai. Tikrai ilgavamzdę 51,6 kalibrų ilgio patranką D-5 tankas T-34 gavo tik 1943 metų pabaigoje. Tankai KV karo pradžioje buvo dviejų modifikacijų: KV-1 ir KV-2. KV-1 buvo ginkluotas patranka ЗиС 5, kurios ilgis taip pat buvo 41,6 kalibro, taigi „normalaus“ ilgio, „sąlyginai ilgavamzdė“. KV-2 gi buvo ginkluotas 152,2 mm haubica, kurios, kaip žinia, būna trumpavamzdės.

    Wermahto ginkluotėje karo pradžioje buvo lengvieji tankai T-I ir T-II bei vidutiniai tankai T-III ir T-IV, taip pat trofėjiniai čekų ir prancūzų tankai. (1-146 psl.)

    Vokiečių tankų markes T-I, T-II, T-III ir T-IV žymėdavo sovietai. Vieną iš galimų priežasčių yra nurodęs garsusis V.Suvorovas: pas sovietus karo metais rašomosiose mašinėlėse nebuvo lotyniškų simbolių, tad teko naudoti simbolį T vietoj vokiškojo Pz. (panzerkampfwagen – šarvuota kovos mašina). Teko matyti karo meto sovietinius dokumentus, kuriuose buvo žymima vokiečių tankų markės. Įdomu tai, kad karo metų sovietų rašomosiose mašinėlėse taip pat nebuvo simbolių „I“ ir „V“. Išeitis buvo rasta simbolį „I“ pakeičiant skaitmeniu 1, o simbolį „V“ rusiška raidė У (liet.Ū). Taip ir rašydavo – Т1, Т11,Т111, Т1У…

    Tad vokiškų tankų tankų markes vis tik derėtų žymėti taip, kaip visuotinai priimta – Pz.I, Pz.II, Pz.III ir Pz.IV. Žinoma, galima naudoti ir ilgesnį variantą, pavyzdžiui pirmo modelio tanką žymėti PzKpfw I ar net PzKpfw I (Sd Kfz 101), turbūt patogiausias yra trumpas variantas. Dėl trofėjinių tankų. Taip, čekiškus tankus vokiečiai rytų fronte naudojo. Prancūziški tankai rytų fronte buvo naudojami itin nedideliais kiekiais. Kaip pavyzdį galima paminėti keletą tankų iš šarvuoto traukinio sudėties Bresto tvirtovės šturme.

    Karo išvakarėse minėti lengvieji tankai, turėję labai plonus šarvus, jau nebebuvo gaminami, o pradėti gaminti modernizuoti vidutiniai tankai T-III ir T-IV (su dyzeliniais varikliais, pastorintu priekiniu šarvu ir kitais patobulinimais). (1-146 psl.)

    Puslapio apačioje eančioje išnašoje sakoma. Apie tankus pagal Всемирная история. Вторая мировая война, с.429; История Великой Отечественной войны Советского Союзаю 1941-1945, т.1, с.453; Великая Отечественная войнаю 1941-1945. Энциклопедия. Москва. 1985.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Peržiūrėjau pirmus du nurodytus šaltinius ir nei viename jų neradau nurodytų tokių faktų. Trečiojo šaltinio puslapis nenurodytas, tad nebuvo galimybės jo patikrinti.

    Bet kuriuo atveju šiuose dviejuose sakiniuose yra neteisingi teiginiai.
    Pirma – apie lengvųjų tankų gamybą. Autorius teigia, kad Pz.I ir Pz.II karo išvakarėse jau nebuvo gaminami. Sakykim, Pz.I iš tikrųjų buvo baigtas gaminti 1937 metais. Bet ir čia reiktų padaryti išlygą, kad 1942 metais buvo pagamintos dvi nedidelės partijos šios markės tankų: 40 vienetų Pz.I Ausf C ir 30 vienetų Ausf F.(28). O štai tankai Pz.II buvo gaminami ir prieš karą, ir karo pradžioje 1941 metais, ir dar 1942 metais jų buvo pagaminta virš 200 (30) . Dar daugiau, 1942 metais buvo sukurta eilinė tanko modifikacija Pz.Kpfw Aufs L. Luchs (Sd Kfz 123), kuri buvo gaminama ir 1943 metais, netgi 1944 metais jų buvo pagaminta keletas vienetų. (29)

    Teiginys, kad autoriaus vadinami modernizuotais T-III ir T-IV turėjo dyzelinius variklius yra elementari ir grubi klaida: neturėjo vokiečių tankai dyzelinių variklių. Visi be išimties (įskaitant ir garsiuosius „Tigrus“ bei „Panteras“) buvo varomi benzininiais varikliais. Tai galima rasti bet kokioje, kad ir pačioje elementariausioje ginklų enciklopedijoje.

    Teiginys pradėti gaminti modernizuoti vidutiniai tankai T-III ir T-IV taip pat yra labai primityvus ir nekonkretus. Perskaičius šį sakinį susidaro įspūdis, kad iki karo pradžios buvo gaminti kažkokie nemodernizuoti T-III ir T-IV, o prieš pat karą juos modernizavo. Faktiškai tankai (o ir kita karinė technika) buvo modernizuojama pastoviai. Vokiečiai tankų modifikacijomas žymėti naudojo didžiasias lotyniškas raides. Pavyzdžiui Pz Kpfw III Aufs.E arba Pz Kpfw IV. „Trejukių“ indeksai A, B, C, ir D žymėjo bandomasias partijas, serijinė gamyba prasidėjo 1939 metais nuo indekso E, tuoj po to pasirodė indeksas F, o 1940 metais pradėtai leisti H indekso tankai (31). Būtent su šių modelių tankais Vokietija pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Panaši situacija yra ir su Pz.IV markės tanku. Tam, kad skaitytojui nereiktų spėlioti, ką autorius turi mintyje, reiktų rašyti konkrečiau, nurodyti tikslias markes ir modifikacijas ir bent prabėgomis paminėti kuo jos skiriasi viena nuo kitos.

    Iki 1942-1943m., kai buvo pradėti gaminti „Tigrai“ (T-V) ir „Panteros“ (T-VI), vokiečiai apskritai neturėjo sunkiųjų tankų. (1-146 psl.)

    Prie pavadinimo romėnišką skaičių „V“ turėjo „Pantera“, o „VI“ – „Tigras“. Tai viena. Kita – dėl sunkiųjų tankų tankų turėjimo ar neturėjimo. Sovietai naudojo amerikietišką tankų klasifikavimo sistemą – pagal svorį. Iki 20 tonų – lengvieji, nuo 20 iki 40 tonų – vidutiniai, virš 40 tonų – sunkieji. Vokiečiai gi naudojo kitą tankų klasifikacijos sistemą – pagal pabūklo kalibrą. Šioje klasifikacijoje sunkiaisiais tankais buvo vadinami tokie, kurie turėjo 75mm kalibro ir didesnius pabūklus. Tad vokiečiai savuosius Pz.IV klasifikavo kaip sunkiuosius.

    Vokiečiai turėjo dar vieną mažai žinomą tanko modelį – NeubauFahrzeug (NbFz). Pagal amerikietišką klasifikaciją jis taip pat būtų vidutinis, tačiau vokiečiai jį laikė sunkiuoju, nes jis buvo ginkluotas dviem patrankom, viena jų buvo 75 mm kalibro. Šių tankų buvo pagaminta viso labo 5 vienetai – du mokomieji iš minkšto plieno ir trys koviniai. Įdomu tai, kad vokiečiai įvykdė meistrišką dezinformacijos kompaniją ir sovietai įsivaizdavo, kad tokių tankų vokiečiai turi labai daug. NbFz siluetas yra net ir preškariniame Raudonosios Armijos kariams skirtame vokiškos karinės technikos žinyne.
    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Ir užrašas po siluetu skelbia – vokiečių sunkusis tankas (32-51 psl.). Taigi, vokiečių sunkiųjų tankų klausimas nėra toks paprastas.

    Vokiečių lengvųjų tankų ekipažas – 3, modernizuotų vidutinių – 5 tankistai. (1-147 psl.)

    Ir taip, ir ne. Sakykim, tanko Pz.I pirmųjų dviejų modifikacijų (PzKpfw I Ausf A, Pzkpfw I Ausf B) modifikacijų ekipažas buvo du žmonės, PzII vėlyvosios modifikacija PzKpfw II Ausf L – keturi žmonės. Pz.III ir Pz.IV, ne tik modernizuoti, bet ir ankstyvesnieji tankai turėjo 5 žmonių ekipažus.

    Sovietai 1940-1941 m.jau buvo sukūrę ir gamino pirmuosius prieštankinius šautuvus, kurie vėliau pasirodė esą efektyvus ginklas kovojant su lengvaisiais ir vidutiniais tankais. Šie šautuvai buvo itin įslaptinti ir iki karo pradžios kariuomenė jų neturėjo. Vokiečiai tuo metu panašaus ginklo apskritai neturėjo. (1-148 psl.)

    Pirmieji sovietiniai prieštankiniai šautuvai buvo projektuojami ir bandomi poligomuose nuo 30-ųjų vidurio. Per 1937 metų balandžio mėnesį ir 1938 metų rugpjūčio mėnesį buvo išbandyta 13 prieštankinių šautuvų modelių. 1939 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo bandomi dar dviejų šautuvų modeliai. Vieną iš jų – prieštankinį Rukavišnikovo šautuvą (ПТР) 1939 metų spalio 7 dieną Gynybos komitetas priėmė į ginkluotę. Šio šautuvo buvo pagaminta keletas šimtų egzempliorių, bet 1940 metų liepos 26 dieną gynybos komitetas priėmė nutarimą, kuriame buvo nurodoma „14,5 mm prieštankinį Rukavišnikovo šautuvą ir šovinius jam išimti iš ginkluotės, gamybą nutraukti“. Ginkluotėje buvę šautuvai buvo atiduoti perlydymui kaip metalo laužas. Šio išėmimo iš ginkluotės yra dvi priežasčių versijos. Pirma – ginklai buvo labai nesaugūs ir nepatikimi. Kita versija – sovietų vadovybė klaidingai manė, kad vokiečiai turi daug tankų su itin storais šarvais. Šiaip ar taip, prieštankinių šautuvų sovietinė armija neturėjo ne todėl, kad jie buvo slapti ir todėl sukrauti sandėliuose, o todėl kad jų nebuvo aplamai. Vėl prie prieštankinių šautuvų gamybos buvo grįžta karui jau prasidėjus (23).

    Ir atvirkščiai karo pradžioje vokiečiai ginkluotėje turėjo prieštankinius šautuvus. Nesigilant į smulkmenas ir detales – karo išvakarėse vokiečių ginkluotėje buvo 7,92 mm prieštankiniai šautuvai PzB.38 ir PzB.39. 1939 metų rugsėjo 1 vermachtas turėjo viso labo 568 vienetus PzB.38, 1940 metų balandžio 1 dieną 1118 PzB.38 ir PzB.39 marlės prieštankinių šautuvų, o 1941 metų birželio 1 dieną šių dviejų markių prieštankinių šautuvų buvo 25298. (24-14 psl.). Karo pradžioje taip pat vokiečiai naudoju trofėjinį lenkų gamybos Morošeko M.1935 prieštankinį šautuvą, kuris vokiečių klasifikacijoje turėjo indeksą PzB.35 (p). (24-44 psl.). Tiesa, šiais šautuvais buvo ginkluoti tik užnugario pagalbiniai daliniai.

    Skyrius „Kariuomenės organizacija karo išvakarėse“

    Puolamojoje operacijoje svarbiausią vaidmenį turėjo atlikti smogiamoji armija. (1-149 psl.)
    Karo išvakarėse Lietuvos teritorijoje nebuvo nė vienos smogiamosios armijos. (1-150 psl.)

    Reiktų suprasti – kažkur kitur karo išvakarėse tokios armijos buvo?
    1-oji smogiamoji armija buvo suformuota Gynybos liaudies komisariato 1941 metų lapkričio 23 dienos įsakymu Nr.00112. Antroji – 1941 metų gruodžio 13 dienos įsakymu Nr.00119 (jos vadu buvo paskirtas vėliau į vokiečių pusę perėjęs A.Vlasovas). Trečioji ir ketvirtoji – 1941 metų gruodžio 25 dieną ir t.t. Taigi – karo išvakarėse ne tik Lietuvoje, bet Sovietų Sąjungoje aplamai smogiamųjų armijų dar nebuvo.
    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Toliau autorius detalizuoja dalinių ir junginių struktūrą.

    Šaulių korpuse buvo 3 šaulių divizijos (1-152 psl.).

    Ne visai taip. Korpusai neturėjo vieningos struktūros. Tiksliau būtų sakyti šaulių korpusą sudarė 2-4 šaulių divizijos. Pavyzdžių būtų galima pateikti daug, apsiribosim vienu: geriausiai mums žinomą 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą sudarė dvi divizijos – 179 ir 184. Taip pat dvi divizijos įėjo į latvių 22-ąjį ir estų 24-ąjį teritorinius šaulių korpusus. Ir aplamai karo pradžioje Raudonojoje Armijoje buvo maždaug per pusę šaulių korpusų turinčius dvi ir tris šaulių divizijas. (21)

    1939 – 1941 m. buvo performuojami ir perginkluojami tankų bei šarvuočių daliniai. Vietoj tankų brigadų 1940 m. buvo formuojami mechanizuoti korpusai, tankų ir motorizuotos divizijos. Iki karo pradžios buvo suformuoti 9 mechanizuoti korpusai ir dar 20 buvo formuojama. (1-153 psl.)

    Ne visai taip. SSRS Liaudies komisarų tarybos 1940 metų liepos 9 nutarimu Nr.1193-464ss buvo pradėti formuoti pirmi aštuoni mechanizuoti korpusai ir dvi atskirosios tankų divizijos. Devintasis mechanizuotas korpusas buvo pradėtas formuoti gynybos liaudies komisaro 1940 metų lapkričio 4 dienos direktyvos pagrindu. 1941 metų vasario 12 dieną Generalinis štabas pristatė „Mobilizacinį planą Nr.23“. Pagal šį planą, be kita ko, buvo numatyta suformuoti dar 21 mechanizuotą korpusą. Tad iš viso Raudonojoje Armijoje turėjo būti 30 mechanizuotų korpusų. Balandžio mėnesį vienas mechanizuotas korpusas buvo išformuotas, tad karo pradžioje jų liko 29 (36).

    Skyrius „Raudonosios armijos junginiai Lietuvos teritorijoje karo išvakarėse“

    Nedetalizuosime visų smulkių klaidelių ir netikslumų, kurie atsirado dėl senų šaltinių naudojimo. Paminėsiu tik keletą.

    Iki šiol rusų istorikai neturi bendros nuomonės dėl sovietų lėktuvų skaičiaus karo išvakarėse ar tiesiog nežino/negauna tikrų duomenų apie to meto aviaciją. (1-158 psl.)

    Lėktuvų skaičius, daugiau ar mažiau tikslus ir jis yra žinomas. Šaltinis pakankamai patikimas – Statistinis rinkinys Nr.1 (22), šiuo rinkiniu naudojasi daugelis rusų istorikų.

    Dauguma tankų (1045 kovos mašinos) buvo senų modelių BT, T-26, T-28, bet neabejotinai šiek tiek buvo ir T-35 modelio tankų. (1-160 psl.)

    Visi Lietuvoje buvę BT tankai buvo BT-7, tai buvo naujausias šios markės modelis. Ir visiškai neabejotina, kad Lietuvoje niekada nebuvo dislokuoti tankai T-35. Kaip jau minėta aukščiau šių penkiabokščių sunkiųjų tankų iš viso buvo pagaminta apie 61, karo pradžioje jų buvo 59. Maskvos karinė apygarda jų turėjo 2, Pavolgio karinė apygarda 6. Daugiausiai – 51 vienetą turėjo Kijevo Ypatingoji karinė apygarda. (34-8 priedas) Čia jie buvo 8-ojo mechanizuoto korpuso 34-osios tankų divizijos 67-ame ir 68-ame tankų pulkuose.

    Dabar rusų istorikai tvirtina, kad dauguma senų modelių tankų buvo techniškai netvarkingi ar sugedę ir tik ne daugiau kaip 27 % buvo tvarkingų tankų. (1-160 psl.)

    Sovietinių tankų techninę būklę yra išanalizavę P.N.Zolotovas ir S.I.Isajevas straipsnyje “Mūšiams buvo pasirengę”. Šis straipsnis buvo išspausdintas ne kur kitur, o Rusijos gynybos ministerijos leidinyje “Karinis-istorinis žurnalas”, 1993 metų Nr.11. Straipsnyje pateiktoje lentelėje matyti, kad 1941 metų birželio 1 dieną Raudonoji Armija turėjo 23106 tankus ir SAP, iš jų tinkami mūšiams buvo 18691 arba 80,9%. Vakarinėse karinėse apygardose mūšiams tinkamų buvo 10540 tankai ir SAP arba 82,5%.

    Skyrius „Vokietijos pajėgos Lietuvos pasienyje karo išvakarėse“

    4-ojoje tankų grupėje buvo gen.Hanso Teinhardo vadovaujamas (1-167 psl.)

    Pakartojama P.Stankero tekste esanti redakcinė klaida. Turi būti Rainhardto (Hans Reinhardt).

    Armijos žinioje buvo 3-oji SS „Totenkopf“ tankų (motorizuota?) divizija. (1-168 psl.)

    Vėl iš P.Stankero perrašyta klaida – į vieną krūvą suplaktos dvi divizijos. Turėtų būti „Armijos žinioje buvo 3-oji motorizuota pėstininkų divizija(vadas generolas-leitenantas Kurtas Janas (Kurt Jahn)) ir motorizuota pėstininkų SS divizija „Kaukolė“ (vadas SS grupenfiureris Teodoras Aikė (Theodor Eike)).

    Armijų grupės „Šiaurė“ rezervą sudarė 23-asis armijos korpusas, kuriame buvo 203-oji, 251-oji ir 254-oji pėstininkų divizijos. (1-168 psl.)

    Turi būti ne 203-oji, o 206-oji. Korpusų numerius vokiečiai žymėjo romėniškais skaičiais. Tad čia ir kitur juos taip pat derėjo rašyti romėniškai.

    Sąveikaudami su 3-ąja tankų grupe, kiek į pietus nuo Merkinės turėjo veržtis 9-osios lauko armijos (vadas gen.plk. Strausas) kairysis sparnas, kurį sudarė 8-asis armijos korpusas. Šiame korpuse buvo 8-oji, 28-oji ir 161-oji pėstininkų divizijos. Korpuso smūgio centras buvo Druskininkų rajone. (1-169 psl.)

    Tiksliau būtų sakyti – „…9-osios lauko armijos VIII-ojo armijos korpuso kairysis sparnas“. Reikalas tame, kad 8-ojo armijos korpuso veiksmai buvo Baltarusijoje. Štai armijų grupės „Centras“ operatyvinio skyriaus 1941 metų birželio 22 dienos 8.00 pranešime skaitome be kita ko ir apie VIII-ojo korpuso veiksmus pirmosiomis karo valandomis (34-dok.Nr.609):

    “8—asis armijos korpusas – 8-oji pėstininkų divizija, įveikdama stiprų priešininko pasipriešinimą aukštumoje į vakarus nuo Bogatiri-Lesne , Golinkos rajone pasiekė kelią Kurjanka, Sopockin. Markovicuose tęsiasi mūšis, 28-oji pėstininkų divizija yra pusiaukelėje nuo sienos ir Sopockino. 161-oji divizija pasiekė aukštumą 118 (3 km į vakarus Šabanų) Mocevičiai.“

    Pasiėmus žemėlapį nesunku įsitikinti, kad minimos vietos yra Baltarusijos Gardino rajone. Likimo ironija, bet būtent tose vietose I-ojo pasaulinio karo metu 1915 metų vasario mėnesį žuvo Rusijos armijos 10-osios armijos XX korpusas. (37)

    Sovietų istorikai, pateikdami šiuos skaičius, stengėi įrodyti Vermachtą turėjus didelę jėgų persvarą. Manytume, kad Vermachtas kaip tik neturėjo labai didelės persvaros, apie kurią dešimtmečiais kalbėta ir rašyta Sovietų Sąjungoje. Nebuvo ir tos didžiulės tankų persvaros. (1-169 psl.)

    Jei kalbėsim absoliučiais skaičiais – taip, Vermachtas neturėjo kiekybinės persvaros. Tačiau pabandykime paanalizuoti situaciją Lietuvoje Alytaus – Vilniaus kryptyje. Pora pastraipų aukščiau autorius išvardija šia kryptimi puolusią 3-ąją tankų grupę (9-osios armijos 8-ojo korpuso neimsime dėmesin): keturios tankų, trys motorizuotos ir keturios pėstininkų divizijos. Kokie sovietiniai junginiai gynė šį ruožą? Betarpiškai prie sienos buvo 126-osios šaulių divizijos vienas pulkas (pagrindinės pajėgos buvo dar tik pakeliui, Prienų apylinkės miškuose), 128 šaulių divizija ir 23-osios divizijos du bataljonai (pagrindinės pajėgos – marše Ukmergės rajone). Kiek tolėliau nuo sienos, Oranų poligone prie Varėnos – „mūsų“ 29-ojo šaulių korpuso 184-oji šaulių divizija gavo įsakymą trauktis, į mūšį jos mesti nesiryžta – „nepatikima“. Ne be pagrindo – pakeliui į Vilnių divizija pakriko. Alytuje – 5-oji tankų divizija. Tad bent šia krytimi vokiečiai tikrai turėjo didelę jėgų persvarą .

    Būtume linkę abejoti ar apskritai istorikų apyvartoje yra patikimų duomenų apie Raudonosios armijos junginius bei jų ginkluotę Lietuvos teritorijoje. (1-169 psl.)

    Apie Raudonosios armijos junginius Lietuvoje karo išvakarėse, tiksliau sakant apie jų buvimo vietą žinoma pakankamai tiksliai iš Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos 1941 metų birželio 21 dienos 22..00 val. operatyvinės suvestinės. Kiek sudėtingesni kiekybiniai klausimai. Raudonojoje Armijoje buvo nustatyta, kad įvairios ataskaitos aukštesniesiems štabams turi būti siunčiamos mėnesio 1-ąją dieną. Tad daugiau ar mažiau patikimi duomenys yra tik 1941 metų birželio 1 dienos būklei. Aš turiu mintyje V.Suvorovo išreklamuotą garsųjį „Sbornik N1“ – tankų, artilerijos pabūklų, lėktuvų ir asmeninės sudėties skaičiai išskaidyti pagal karines apygardas (22). Kita vertus tas „sbornikas“ irgi nėra galutinės tiesos instancija. Pavyzdžiui, jį pavartę nesužinosite kiek Raudonojoje Armijoje buvo šarvuotų automobilių. O ir nuo birželio 1 iki 22 – trys savaitės, per kurias įvyko šiokie tokie pakitimai.

    Tačiau nepaisant to reikiamus duomenis galima apskaičiuoti pakankamai tiksliai.

    Skyrius „Prologas“

    Vis dėl to likus kelioms dienoms prieš karo pradžią sovietai perdislokuoti į naujus rajonus 11-ąją, 23-ąją, 48-ąją, 126-ąją ir 183-ąją šaulių divizijas. (1-172 psl.)

    Iš tikro, 23-ąją, 48-ąją ir 126-ąją šaulių divizijas karas užklupo žygyje pasienio link, o 11-oji šaulių divizija išsikraudinėjo iš vagonų Baisogalos geležinkelio stotyje. O štai 183-oji šaulių divizija grįžo iš stovyklos Gulbenės rajone į pastovios dislokacijos vietą Rygoje.

    Skyrius „1941 m. birželio 22-oji, sekmadienis: karo veiksmų pradžia“

    1940 – 1941 m. ir vėliau Lietuva pergyveno kelis laiko juostų pasikeitimus, todėl literatūroje esama painiavos dėl Vokietijos – SSRS karo pradžios ir įvairių jo pradinių veiksmų laiko. (1-174 psl.)

    Jokios painiavos nėra, į visus klausimus atsakyta (25). Trumpai esmę galima nusakyti taip. Tarpukario Lietuvoje buvo Vidurio Europos laikas, t.y. buvo toks pats laikas, kaip Varšuvoje ar Berlyne. Šio laiko ir Maskvos laiko skirtumas buvo dvi valandos. 1940 metų pavasarį daugelyje Europos valstybių, tame tarpe ir Vokietijoje ir Lietuvoje buvo įvestas vasaros laikas, t.y. laikrodžių rodyklės buvo pasuktos viena valanda į priekį. Sovietų Sąjungoje laikas nebuvo keičiamas, todėl skirtumas tarp Maskvos laiko ir Vidurio Europos šalyse galiojančio laiko sumažėjo iki vienos valandos. Kaip žinome, 1940 metų birželį sovietai mus „išvadavo“, o tų pačių metų rugpjūčio pradžioje Sovietų Sąjunga „išpildė mūsų prašymą – priėmė į broliškų tautų šeimą“. Dar po poros dienų laikrodžiai Lietuvoje buvo pasukti dar viena valanda į priekį ir laikas Lietuvoje tapo toks pat kaip ir Maskvoje. Vokietijoje gi prie žiemos laiko buvo grįžta tik 1942 metų rudenį, tad karo pradžioje situacija buvo tokia: Lietuvoje galiojo Maskvos laikos, kuris nuo Berlyno laiko skyrėsi viena valanda.

    Autoriaus minima painiava dėl karo veiksmų pradžios laiko yra todėl, kad įvairių tekstų autoriai neakcentuoja kokį laiką – Maskvos ar Berlyno – jie turi mintyje. Kitas dalykas, daug autorių nežino tikrojo – vienos valandos – skirtumo. Aptariamame straipsnyje taip pat yra „karo pradžios laiko“ temos klaidų.

    Sovietinėje literatūroje paprastai nurodoma: birželio 22 d. 4 val. ryto, nors randama ir 3 val. 50 min. laiko nuorodas. (1-174 psl.)

    Minimoje literatūroje yra pačių įvairiausių nuorodų – nuo 2.50 iki 4.00.

    Laikytina, kad Vermachtas karo veiksmus pradėjo iš Berlyno per radiją nuskambėjus slaptažodžiui Dortmund – 2 val. 30 min. Berlyno laiku arba 3 val. 30 min. iki aneksijos Lietuvoje buvusiu laiku, – kai visame pasienyje vienu metu buvo iššautos raketos, reiškusios signalą pradėti karo veiksmus (rusiškuose komentaruose nurodomas 3 val. 30 min. laikas). (1-174 psl.)

    Buvo visiškai ne taip. Signalas Dortmund ne nuskambėjo per Berlyno radiją birželio 22 dienos ryte, o buvo perduotas birželio 21 dieną 13.00 kariuomenės dalinių vadams. Tai buvo numatyta dar 1941 metų birželio 10 dienos Vokietijos sausumos karinių pajėgų vyriausiojo vado potvarkiu, kuriame buvo numatyta ir sutarto signalo laikas, ir buvo nustatytas pačio puolimo pradžios laikas – 3.30. Vėliau po didelių ginčų galutinis puolimo pradžios laikas buvo nustatytas 3.05 Berlyno laiku. Šioje vietoje tenka padaryti išlygą. Kai kuriais, dokumentais nepatvirtintais, duomenimis, dėl puolimo laiko nebuvo prieita bendros nuomonės ir AG „Centras“ puolimą pradėjo 10 minučių vėliau – 3.15.

    Tą dieną Lietuvoje buvo sunaikinta 1811 sovietų lėktuvų (322 numušti ore ir 1489 sunaikinti ant žemės). (1-176 psl.)

    Po šio sakinio pateikiama nuoroda į P.Stankero straipsnį (15). Šis teiginys klaidingas. Tiek lėktuvų per pirmąją dieną rusai neteko visame Rytų fronte. O Lietuvoje tiek lėktuvų net ir nebuvo. Visoje Pabaltijo Ypatingojoje karinėje apygardoje buvo 1344 (22) lėktuvai.

    Aplamai sovietinės armijos lėktuvų nuostoliai per pirmąją karo dieną yra vienas iš labiausiai ginčytinų karo istorijos momentų. Kiti autoriai pateikia kitokius, žymiai mažesnius sovietinių lėktuvų pirmosios karo dienos nuostolių skaičius.

    Vokiečių duomenimis, armijų grupės „Šiaurė“ veiksmų erdvėje birželio 22 – 28 d. buvo sunaikinta maždaug 700 sovietų lėktuvų, o nuo birželio 22 iki liepos 13 d. čia sunaikinti 1698 lėktuvai. (1-176 psl.)

    Po šio sakinio – nuoroda į vokiečių generolo V.Švabediseno veikalą (19). Šiek tiek keista, kad aptariamo straipsnio autorius neatkreipė dėmesio į akivaizdų prieštaravimą. P.Stankero tekste nurodoma, kad per pirmą dieną sovietai neteko 1811 lėktuvų, o vokiečių generolas per savaitę priskaičiuoja tik 700 sunaikintų sovietinių lėktuvų. Nelabai keičia situaciją sekantis sakinys.

    Dalis lėktuvų buvo sunaikinta ir armijos grupės „Centras“ veikimo erdvėje (daugiausia Alytaus ir Kirtimų oro uostuose). (1-176 psl.)

    Be abejo, kažkiek lėktuvų buvo sunaikinta ir minimoje erdvėje. Kiek – sunku pasakyti, tam reikalingas detalus tyrimas. Bet jokiu būdu ne tiek, kad gautųsi P.Stankero minimas skaičius.

    3 val. 05 min. ryto vokiečių kariuomenė peržengė Lietuvos sieną visame jos 300 km ruože nuo Palangos iki Kapčiamiesčio. (1-176 psl.)

    Šis sakinys puikiai iliustruoja autoriaus teiginį “literatūroje esama painiavos dėl Vokietijos – SSRS karo pradžios ir įvairių jo pradinių veiksmų laiko“. Painiavos būtų kur kas mažiau, jei autorius būtų parašęs kokį laiką jis turi mintyje. Sakykim „3 val. 05 min. Berlyno laiku“ arba „3 val. 05 min. Maskvos laiku“. Dabar gi skaitytojui tenka tik spėlioti kokį laiką autorius turi mintyje.

    Apie karo pradžios laiką kalbėta aukščiau, dabar tik pasikartosiu. Vokiečiai karo veiksmus (t.y. artilerinę parengtį) pradėjo 3 val. 05 min. Berlyno laiku – tokiu laiku artilerinę parengtį pradėjo AG „Šiaurė“ (26). Sieną kariuomenė peržengė šiai parengčiai pasibaigus.

    Vokiečių aviacijos sudaužyti Raudonosios armijos 5-osios tankų divizijos tankai prie Alytaus (Kaniūkų kaimas). Tai tikriausiai naujausių modelių tankai – T-34 ir, atrodo, netgi KV (įvirtęs į apkasą su nudaužtu bokšteliu). 1941 m. birželio 22 d. rytas. (1-182 psl., parašas po nuotraukomis).

    Labai prastos kokybės nuotraukose nei KV, nei T-34 nėra. Nuotraukoje matomas tankas su nudaužtu bokšteliu yra BT-7 markės. 181 puslapyje taip pat matyti BT-7 markės „radijinis“, t.y. turintis radijo ryšio įrangą, tankas.

    Skyrius „Didžiosios tankų kautynės ir jų pasekmės“

    Pagal pavadinimą skyrius turėtų būti skirtas vien tik tankų kautynių aprašymui ir analizei, tačiau šio skyriaus tekste kalbama ir apie mūšius kitose vietose. Paminėsiu tik pora šio skyriaus klaidų.

    Taigi, trečiosios karo dienos antroje pusėje 60 km ruože tarp Raseinių ir Kaltinėnų maždaug 25 km į gylį pasidėjo pirmosios stambios to karo tankų kautynės, kuriose iš abiejų pusių dalyvavo apie 1000 tankų. (1-192 psl.)

    Panašiai, bet ne visai. Pirmasis to karo tankų mūšis Brodų – Rovno – Lucko rajone prasidėjo birželio 23, taigi šiek tiek anksčiau.

    Tai vienos didžiausių tankų kautynių Vokietijos – Sovietų Sąjungos kare. Didesnės tankų kautynės įvyko 1943 m. liepos 12 d. Kursko lanke prie Prochorovkos geležinkelio stoties, kur iš abiejų pusių dalyvavo apie 1200 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. (1-192 psl.)

    Autorius pakartoja vieną iš Antrojo pasaulinio karo istorijos mitų. Taip, mūšis prie Prochorovkos buvo vienas iš didžiausiųjų tankų mūšių, tačiau tame mūšyje dalyvavo kur kas mažiau nei 1200 tankų ir savaeigių pabūklų.

    Pačias tankų kautynes autorius aprašo padrikai, nenuosekliai ir miglotai. Nieko apie jas nežinančiam skaitytojui iš straipsnio teksto sunku būtų susidaryti kiek aiškesnį vaizdą. Šias kautynes kur kas aiškiau, išsamiau ir tiksliau (nors irgi ne be klaidų) yra aprašęs dabartinis Kauno Karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas A.Pociūnas (38).

    Skyrius „Pabaiga“

    Būtinai reikia ieškoti naujų šaltinių ir nuodugniau tyrinėti pirmosios Vokietijos – SSRS karo savaitės įvykius Lietuvos teritorijoje. (1-200 psl.)

    Visiškai sutinku su paskutiniaja straipsnio autoriaus fraze. Naujų šaltinių ieškoti, žinoma, reikia. Tačiau galima nuodugniau tyrinėti pirmosios Vokietijos – SSRS karo savaitės įvykius Lietuvos teritorijoje ir naudojantis naujais, pastaraisiais metais išleistais tekstais bei paskelbtais dokumentais.

    Mano nuomone aptariamą tekstą dėl jame esančių klaidų (o jos aptartos ne visos) vargu ar būtų galima rekomenduoti kaip mokymo priemonę studijuojantiems Lietuvos istoriją.
    Naudoti šaltiniai:

    (1) Karo archyvas : tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro leidinys / Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ; mokslinis redaktorius ir sudarytojas Gintautas Surgailis. – Vilnius : Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2006. – ISSN 1392-6489 [T.] 21. – 2006 (Vilnius : KAM Leidybos ir inform. aprūpinimo tarnyba). – 423, [1] p. : iliustr., portr. – Str. liet., pranc. – Santr. angl., pranc. – Tiražas 700 egz..
    (2)Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1957 metų, Vilnius, 1958.
    (3)Varašinskas K. Karo sūkuriuose.- Vilnius, 1970.
    (4)Lietuvos TSR istorija. 1940-1958 metai.- Vilnius, 1975, t.4, p.80-83
    (5)История Литовской ССР (С древнейших времен до наших дней), Вильнюс, 1978, с. 448-451.
    (6)Rakūnas A. Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais, Vilnius, 1976.
    (7)Dobrovolskas J. Lietuvių tautos kova prieš hitlerinius grobikus Didžiojo Tėvynės karo pradžioje// Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare, Vilnius, 1975.
    (8)Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. 1940-1959, Vilnius, 1985.
    (9)Истоия Великой Отечественной войны Советского Союза. 1941-1945, Москва, 1961, т.1-2.
    (10)Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне. 1941-1945. В трех книгах, Рига, 1966. Кн.1.
    (11)Севастьянов В. Неман-Волга-Дунай, Москва, 1961.
    (12)Галицкий К. Годы суровых испытаний. 1941-1944. Записки командарма, Москва, 1973.
    (13)Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga, Vašingtonas, 1973.
    (14)Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), Vilnius, 1998.
    (15)Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005.
    Stankeras P. Vokietijos – SSRS karo pradžia. „Žaibo karas“ Lietuvoje. (ten pat)
    (16)Рачинский Я. Шестдесят лет после битвы//30 октября. 2005. N.53, с.1.
    (17)Всемирная история. Вторая мировая война, Минск-Москва, 2002, с.428.
    (18)Великая Отечественная война. 1941-1945. Энциклопедия, Москва, 1985.
    (19)Швабедиссен В. Сталинские соколы. Анализ действий советской авиации 1941-1945 гг., Минск-Харвест, 2004, с.39.
    (20)Бутлар. Война в России// Мировая война 1939-1945 гг., Москва-Санкт-Петербург, 2000, с.201, 203.
    (21)Боевой состав Советской Армии за 1941-1945 гг., Москва. Боевой состав Советской Армии на 22 июня 1941 г.
    (22) Боевой и численный состав вооруженных сил СССР в период Великой Отечественной войны. Статистический сборник № 1. (22 июня 1941г.).
    (23) Б.Давыдов. Советское ПТР. Неизвестное об известном. Мир оружия, август 2005.
    (24) Пехотное оружие III Рейха. Часть V. Противотанковые ружья Вермахта. Оружие, N5, 2003.
    (25)Prieiga per internetą http://www.rytufrontas.net/e107_plugins/content/content.php?content.33 , trumpa teksto versija žurnalas „Kardas“, 2006 Nr.3, 40 – 41 psl.
    (26) Ia, Kriegstagenbuch Nr.3. 21 Jun-22 Nov 1941. 6 Pz Div 22835/1/b.
    (27)Максим Коломиец. 1941:Бои в Прибалтике 22 июня – 10 июля 1941 года. Фонтовая илюстрация. 2002, N.5.
    (28) Бронетехника Германии 1934-1945 гг.: Иллюстрированный справочник / И. П. Шмелев. – М.: ООО „Издательство Астрель“: ООО „Издательство АСТ“, 2003.) Prieiga per intenetą http://armor.kiev.ua/Tanks/BeforeWWII/PzI/2/
    (29) Бронетехника Германии 1934-1945 гг.: Иллюстрированный справочник / И. П. Шмелев. – М.: ООО „Издательство Астрель“: ООО „Издательство АСТ“, 2003.) Prieiga per internetą http://armor.kiev.ua/Tanks/WWII/PzII/1/
    (30) Б.Мюлер-Гиллебранд. Сухопутная армия Германтт. 1933-1945, ЭКСМО, Москва, 2003.
    (31) Бронетехника Германии 1934-1945 гг.: Иллюстрированный справочник / И. П. Шмелев. – М.: ООО „Издательство Астрель“: ООО „Издательство АСТ“, 2003.) Prieiga per internetą http://armor.kiev.ua/Tanks/WWII/PzIII/2/
    (32) Краткий справочник по вооруженным силам Германии, Москва, 1941. Prieiga per internetą http://www.amyat.narod.ru/theory/vooruzhennyye_sily_germanii/vooruzhennyye_sily_germanii.djvu
    (33) 1941 в 2-х книгах. Книга вторая, Москва, 1998.
    (34) Мельтюхов М.И. Упущенный шанс Сталина. Советский Союз и борьба за Европу: 1939-1941 (Документы, факты, суждения). — М.: Вече, 2000.
    (35) Prieiga per internetą http://www.rytufrontas.net/e107_plugins/content/content.php?content.7
    (36) Е.Дриг. Механизированные корпуса РККА в бою, Москва, Транзиткнига, 2005.
    (37) Каменский м.п. Гибель ХХ корпуса, Петербург, Гиз, 1921. Prieiga per internetą http://militera.lib.ru/h/kamensky/index.html
    (38) A.Pociūnas. 1941 m. birželio 24 d. tankų kautynės ties Raseiniais. Žurnalas „Kardas“, 2005 m. Nr.3. Prieiga per internetą http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.481

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Gintas | Rgp 18, 18:02 |
      Komentarai: 44

      Jai dr.doc. S.Jegelevičius pasidomėtu kaip buvo ginkluotas vokiečių pėstininkų skyrius, tai gal nelaikytu pistolėto-kulkosvaidžiu pranašesnių už automatinį šautuvą.Ir tikriausiai visai nustebtu, jai sužinotu, kad „automatų“ RA šaulių divizijoje buvo daugiau, nei Vermacto pėstininkų divizijoje.
      Ir labai keista, kad nesinaudoja naujausia literatūra.

      rix | Rgs 11, 15:46 |
      Komentarai: 18

      Kritiškas straipsnis, nors kolega Arvydas irgi įvelia smulkių klaidų, pvz rašydamas, jog KV-1 karo pradžioje buvo ginkluotas patranka ЗиС 5, kurios ilgis taip pat buvo 41,6 kalibro, taigi „normalaus“ ilgio, sąlyginai ilgavamzdė. Ši patranka iš tikro priimta ginkluotėn tik 1941 rugsėjo 30 d ir pradėta pramoniniu būdu gaminti kitą dieną – 1941 spalio 1 d., iki tol naudota F-32. Žinoma perlenkiama lazda, kad negalima straipsnio naudotis kaip mokymo priemonę studijuojantiems Lietuvos istoriją. Istorijos megėjams tai vertingas referatas, padedantis gilintis į vykusias peripetijas

      Arvydas | Rgs 11, 18:16 |
      Komentarai: 129

      mėgstu kartoti posakį: klysti nebaisu, jei klaidą pripažįsti ir ją ištaisai.
      Taip, aš suklydau. Karo pradžioje tikrai dar nebuvo patrankų ЗиС-5. Tankuose KV-1 karo pradžioje tikrai buvo montuojamos patrankos F-32, o 1940 metų gamybos tankuose KV-1 buvo patrankos L-11. Pažiūrėkime, ar mano padaryta klaidelė turi įtakos sakinio minčiai (tankų KV patrankos nebuvo ilgavamzdė).
      Taigi (jei klystu – kolega HEAT tikrai pataisys) patrankos L-11 ir F-32 buvo atatinkamai 30,5 ir 40,5 kalibro ilgio, taigi netgi trumpesnės už ЗиС-5.
      Žinoma, straipsnį galima naudoti, bet rekomenduojant jį reikia atkreipti dėmesį bent jau į pačias didžiausias klaidas.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Arvydas | Rgs 15, 17:20 |
      Komentarai: 129

      „Karo archyvas. XXI“ jau yra ir internete, generolo Jono Žemaičio karo akademijos tinklalapyje http://www.lka.lt/index.php/lt/132600/ , tad dabar jau galite perskaityti visą S.Jegelevičiaus tekstą.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      cobbvd | Rgs 25, 23:26 |
      Komentarai: 6

      Gerb. doc. S. Jegelevičiaus straipsnyje kelis kartus minima kažkokia mistinė šalis Sovietija. Gal kas galėtų paaiškinti, kas tai yra ir kokiomis lingvistinėmis taisyklėmis remiantis tas pavadinimas sukurtas?
      Šiaip ar taip ,dėstant aukštojoje karo mokykloje nederėtų to naujadaro vartoti, nes tada jau ir Vokietiją reikėtų vadinti Doičliandu – o JAV – kokiais nors Junaitomis Valstijomis ( analogija su Sovietų Sąjunga ). Aš suprantu kai kurių savo laiku nukentėjusių asmenų nepasitenkinimą ir norą bet kokia kaina atsigriebti , pažeminti rusus, Rusiją, buv. Tarybų Sąjungą ir t.t. , bet tai dera galbūt kokiems paaugliams, o ne aukštosios mokyklos dėstytojui. Ir juo labiau to nederėtų propaguoti valstybiniu mastu.

      cobbvd
      Jexter | Rgs 26, 00:23 |
      Komentarai: 21

      doc. S. Jegelevičius dėsto Karo akademijoje?

      Oberleutnant Jexter
      Kommandant Panzer Lehr Division
      Panzergruppe Dietrich
      Deutsche Wermacht
      Arvydas | Rgs 26, 08:55 |
      Komentarai: 129

      Sovietų Sąjunga, mano manymu, yra tarptautinė tos valstybės pavadinimo versija. Kai kuriose kalbose naudojama verstinė žodžio совет versija, kai kur paliekama originali, kai kur (pvz.Lenkijoje) ir ta, ir ta. Kai kuriuos geografinius terminus išversti galima (Grenlandija – žalia šalis), bet to nedaroma, kai kurriuos verčiame, nes taip patogiau (pvz.Centinės Afrikos Respublika – bandau įsivaizduoti kaip ji skamba originale).
      Grįžkim prie žodžių sovietas, sovietinis, Sovietų Sąjunga. Matosi, kad naujajam kolega tas žodis skamba užgauliai. Ką padarysi. Tačiau angliakalbiai kažkodėl naudoja soviet, Soviet Union ir t.t., ir jiems tai neskamba užgauliai. Nepaisant to, kad jų kalboje yra žodis, reiškiantis tarybą – council.
      Asmeniškai aš taip pat savo tekstuose naudojau ir naudosiu žodžius sovietas, Sovietų Sąjunga ir nematau tame nieko blogo.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Gunas | Rgs 26, 09:18 |
      Komentarai: 11

      Bet terminas „Sovietija“ pagal konstrukciją sudaryta tuo pat principu, kaip Rusynas. Nesu Nei Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Rusijos, kaip valstybės mylėtojas, tačiau čia sutinku su cobbvd- geriau „įkasti“ korektiškai ir faktais, o ne užgauliais pavadinimais. Taip, Sovietų Sąjunga- mano manymu, pilnai vartotinas terminas. Bet Sovietija- kas čia būtų pagal prasmę- Tarybija? O JAV- Junaitija? Manau, tai nerodo aukšto lygio.

      Jexter | Rgs 26, 09:36 |
      Komentarai: 21

      Šį karo archyvo numerį rodos turiu kažkur, gal galėtumėte nurodyti tikslią vietą kur pavartotas šis terminas?

      —————————
      Parašęs prisiminiau, kad tas numeris namie (Anykščiuose), gal galėtų kas nors atskenuoti tą puslapį?
      [ taisyta Rgs 26, 09:37 ]

      Oberleutnant Jexter
      Kommandant Panzer Lehr Division
      Panzergruppe Dietrich
      Deutsche Wermacht
      Arvydas | Rgs 26, 11:12 |
      Komentarai: 129

      Jexteriui – nereikia atskenuoti. Žvilgtelk pora pranešimų aukštyn, yra nuoroda – visą knygą rasi internete. Ką tik atsidariau knygą internete ir perfiltravau paieškos programoje šaknį „soviet-„. Radau Sovietų Sąjunga ir daugybę išvestinių žodžių: sovietmetis, sovietiniai, antisovietinis, sovietai ir t.t. Tačiau žodžio „sovietija“ paieškos programa nesurado. Tad drįstu manyti, kad kolegos su nesuprantamu vardu cobbvd teiginys, kad S.Jegelevičiaus tekste kelis kartus minima kažkokia mistinė šalis Sovietija. neatitinka tikrovės. Nebent jis nurodys tikslią citatą ir puslapį iš kurio ta citata paimta.
      [ taisyta Rgs 26, 13:45 ]

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Jexter | Rgs 26, 13:09 |
      Komentarai: 21

      Vat būtent tai ir norėjau sužinoti. Gal kokioje ankstesnėje straipsnio versijoje taip buvo? Na, palauksim cobbvd atsakymo
      [ taisyta Rgs 26, 13:10 ]

      Oberleutnant Jexter
      Kommandant Panzer Lehr Division
      Panzergruppe Dietrich
      Deutsche Wermacht
      Gunas | Rgs 26, 15:19 |
      Komentarai: 11

      Tikrai netikrinau straipsnyje, maniau, kad cobbvd rado šį terminą originaliame tekste…

      quattro51 | Rgs 26, 16:41 |
      Komentarai: 22

      Šiaip žodis „Sovietija“ yra gana plačiai vartojamas, tuo įsitikinti užtenka, kad ir įvedus žodį į „Google“ paiešką. Tad manau nieko keisto, kad galbūt ir doc. S. Jegelevičius pavartojo šį terminą.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas
      cobbvd | Rgs 27, 23:34 |
      Komentarai: 6

      Tiesiog dėl laiko , reikalingo paieškai, stokos, nededu originalių minėto straipsnio citatų, bet galite pasitikrinti, pav. 137 ir 139 puslapiuose ( toliau nebeieškojau). Patikėkit, tas žodis „Sovietija“ ten tikrai naudojamas . Iki šiol panašaus lygio „terminų’ aptikdavau tik Delfio lygio komentaruose, na, o ten, manau žinote, kokia publika. Todėl pamačius jį aukštosios mokyklos docento leksikone kilo abejonės jo kaip žmogaus kultūros, o kartu ir mokslo lygiu. Aš aplamai labai stebiuosi iš kur pas jaunus žmones, nemačiusius nei karo žiaurumų, nei pokario kovų ,nei net tarybinių laikų , atsirado tokia patologinė neapykanta viskam ,kas rusiška, tarybinių laikų ir t.t. Tai , deja, jau įgauna epidemijos požymius ir mastus, primena neapykantą, pav., esančią tarp žydų ir musulmonų. Jei mes tai toliau eskaluosime, tai dar prie mūsų gyvos galvos ir prie kokio nors terorizmo prieisime. Žodis „sovietas“, „sovietinis“ ir pan. atsirado lietuvių kalboje visai neseniai ir su tuo pačiu tikslu , kaip kad II pasauliniame kare pas rusus buvo atsiradęs vienos tautos pavadinimas „Fricai“- su primityviu tikslu apjuodinti, pažeminti, na, paniekinti tą fricą, sovietą, burlioką, labusą, pšeką , zyrgą galvą ar dar ką nors. Ir su nebyliu mūsų kalbininkų , kurie kartais ohoho kaip triukšmauja dėl kokios smulkmenos, pritarimu tuoj paplito žiniasklaidoje ir leksikone. Anais laikais tie patys kalbininkai, turiu pripažinti, kur kas labiau rūpinosi mūsų kalbos grynumu. Ir gal dėl to pripratino prie visai nekalto , be jokių dviprasmybių ,žodžio „Taryba“, „Tarybų Sąjunga“ ir t.t. Dabar gi, kažkieno užsakymu ar kažkam pataikaujant jį staiga prisireikė pakeisti į „Sovietų“ , „sovietinį’ ir t.t. Kaip jau minėjau anksčiau, vadovaujantis panašiomis „taisyklėmis“ galėtų būti ne JAV o Junaiti Steitai, ne Vokietija o Doičliandija, ne Lenkija o koks nors Pšekynas ir panašiai. Aišku, jei mūsų valstybė ir tauta jau ritasi į tokį lygį, aš čia su savo grynai asmenine nuomone nieko nepakeisiu. Tačiau pulti keisti šalies pavadinimą vien todėl , kad anglas ar amerikonas ją vadina Soviet Union- tai paprasčiausiai nesolidu ir vaikiška. Nebent mums jau visiems dabar tas pats, kas mes -lietuviai ar lifjueinai… vis tiek po 50 metų mūsų anūkai kalbės angliškai, o proproanūkiai po 100 metų- kiniškai )
      Gerb. quattro 51, tikiuosi atleis man už šį grubų palyginimą, kad kai kurie necenzūriniai žodžiai „Google“ irgi pakankamai dažnai randamas, tačiau kaip sakė lotynai „quod licet Jovi non licet bovi“ ( kas leidžiama Jupiteriui- neleidžiama jaučiui), taigi kas tinka nesubrendusiam paaugliui neturi tikti solidžios mokyklos docentui. Atleiskit kad šįvakar nesugebėjau išsireikšti trumpiau.

      cobbvd
      cobbvd | Rgs 27, 23:49 |
      Komentarai: 6

      Gerb. Arvydas rašė: „Tačiau angliakalbiai kažkodėl naudoja soviet, Soviet Union ir t.t., ir jiems tai neskamba užgauliai.“
      Manau, tada visiškai neturėtų jų ir mūsų užgauti ir Junaitos Valstijos ( nors ir United, ir Soviet kiekvienoj kalboj turi atitikmenis, net ir tokius keistus , kaip estų Noukogude Liit , pavyzdžiui ).
      O gal mus jau kas nors priskyrė anglosaksų tautų grupei? Tada atsiprašau, nežinojau…
      Kaip kad man estas Aare sakė- „а у нас , скандинавов“…

      cobbvd
      Gunas | Rgs 28, 09:17 |
      Komentarai: 11

      Manau, kad jaunimas kaip tik jau pamiršo, kas yra Sovietai ir tapo „kietumo“ požymiu nešioti pjautuvus su kūjais ir žvaigždėmis, SSSR herbus ir pan. Jie neįsivaizduoja kas yra tarybinis socializmas.
      O žodis „Sovietinis“ buvo naudojamas ir 1940 m., Paleckio ir jo šutvės, pavartykit to meto žurnalus. Ir SSSR buvo normalus pavadinimas, tik vėliau sulietuvintas.

      Arvydas | Rgs 28, 13:33 |
      Komentarai: 129

      kolega cobbvd buvo teisus, žodis „sovietija“ S.Jegelevičiaus tekste yra naudojamas. Nežinau kaip į tai žiūri kalbininkai, bet man taip pat toks terminas nepriimtinas.
      Terminai Sovietų Sąjunga, sovietai ir pan buvo naudojami Lietuvoje ne tik 1940 bet ir dar gerokai anksčiau. Pakartosiu – mano nuomone, tai visai normalus terminas. Žinoma, kolegos cobbvd mes neperkalbėsime, jam atrodo kitaip. Tačiau jis, kaip ir kiekvienas mūsų, turi teisę į savo nuomonę ir niekas iš jo tos teisės neatims.
      Nuomonės išsakytos, ginčas baigėsi niekuo. Prašau čia toliau šios temos neeskaluoti, juolab kad ginčas pradėjo „kvepėti“ politika ir idealogija, kas šioje svetainėje nėra pageidautina.
      Kolegai Gunui. Prašyčiau ateityje vengti terminų „šutvė“ bei panašių, net jei jie skirti labai negiamiems personažams.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      cobbvd | Rgs 28, 19:59 |
      Komentarai: 6

      Pilnai sutinku su gerb. Arvydu, nereikia iš to daryti politikos. Tada jau ir susipykti lengva, o to nereikia. Paskutiniu savo pasisakymu tik noriu pabrėžti, kad reikia kol galime kalbėti lietuviškai ir ypač moksle naudoti lietuviškus žodžius, jei tokie yra sukurti. Juk ir kolega Gunas pripažino, kad iki 1940 metų “ SSSR buvo normalus pavadinimas, tik vėliau SULIETUVINTAS“. Tad kam vėl jį suamerikonizuoti? Nuo to diskusija prasidėjo, tuo ir užbaigsiu, o sekančią savaitę išskrisiu trumpam į Junaitas Valstijas.

      cobbvd
      Aleksandr | Sau 09, 22:22 |
      Komentarai: 4

      Šioks toks neesminis patikslinimas.
      Karo pradžioje T-34 tankai daugiausia turėjo patranką Л-11. Nuo 1941m. vasario buvo gaminami tankai su Л-11 ir Ф-34 patrankomis.
      T-34 tankai gavo patranką Д-5 tik 1944m. pradžioje. Pirmosios Д-5 tipo patrankos, kurios buvo skirtos tankams T-34-85, buvo pagamintos 1943m. gruodžio mėn. Jų tada spejo pagaminti tik 10 vnt.

      Rašoma
      1-oji smogiamoji armija buvo suformuota Gynybos liaudies komisariato 1941 metų lapkričio 23 dienos įsakymu Nr.00112. Antroji – 1941 metų gruodžio 13 dienos įsakymu Nr.00119 (jos vadu buvo paskirtas vėliau į vokiečių pusę perėjęs A.Vlasovas).

      Šioks toks patikslinimas.
      Pirmuoju 2ŠA vadu buvo paskirtas generolas Sokolov, veliau generolas Klykov ir tik nuo 1942m. balandžio 16d. generolas Vlasov, kuris ne perejo į vokiečių puse, o buvo paimtas belaisviu 1942m. liepos men. 15d. Tik veliau jis sukure РОА( RIA) ir t.t.

      Arvydas | Sau 11, 08:28 |
      Komentarai: 129

      Sutinku su Aleksandro pastabomis.
      Iš tikrųjų, kaip rašo Aleksandras, tankas T-34 karo pradžioje buvo ginkluotas ir F-34 (Ф-34) ir L-11 (Л-11) patrankomis, bet kaip ne kartą buvo akcentuota, nei viena jų nebuvo ilgavamzdė.

      Dėl 2-osios smogiamosios vado tikrai iš mano teksto gali susidaryti įspūdis, kad A.Vlasovas buvo pirmasis šiosarmijos vadas, tad Aleksandras teisingai pastebėjo, kad A.Vlasovas buvo tik trečiasis tos armijos vadas.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Arvydas | Vas 04, 21:27 |
      Komentarai: 129

      Noriu dar kartą grįžti prie iliustracijų temos
      Vokiečių aviacijos sudaužyti Raudonosios armijos 5-osios tankų divizijos tankai prie Alytaus (Kaniūkų kaimas). Tai tikriausiai naujausių modelių tankai – T-34 ir, atrodo, netgi KV (įvirtęs į apkasą su nudaužtu bokšteliu). 1941 m. birželio 22 d. rytas. (1-182 psl., parašas po nuotraukomis).
      Nuotraukos 182 psl. yra paimta iš vokiečių karo kronikos apie…Jonavos užėmimą. Tuos vaizdus galima pamatyti filmuko http://radikal.ru/F/s52.radikal.ru/i138/0901/b8/4216ed1aa44d.jpg.html http://www.youtube.com/watch?v=S8KPFor9O30 atkarpose tarp 6:20 ir 6:43.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      Vembras | Vas 08, 21:02 |
      Komentarai: 42

      Dėl Arvydo pastabos apie „šmaiserius“. Oficiali versija yra čia : http://en.wikipedia.org/wiki/MP18
      Pirminis ginklas, kurio kūrime dalyvavo Louis Schmeisser, buvo Maschinenpistole 18/I. Tiesa, jie dar buvo vadinami ir bergmanais ir kaiserschlachtais.
      Louis Schmeisser yra Hugo tėvas. Šmaiseriai – čia labiau šeimos o ne asmens vardas

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.