Arvydo pranešimo, skaityto susitikimo(2006.12.02) su VU IF dėstytoju metu, tekstas

Arvydo pranešimo, skaityto susitikimo(2006.12.02) su VU IF dėstytoju metu, tekstas

    Arvydo prierašas 2007.09.10.

    Šis susitikimas, kuriame aš turėjau garbės išsakyti savo žemiau pateikiamas mintis, įvyko beveik prieš metus. Pagrindinis mano kritinių pastabų „taikinys“ buvo 2005 metais išleistas straipsnių rinkinys „Lietuvas 1940 – 1990 metais. Okupuotos Lietuvos istorija“, o tiksliau – vienas iš straipsnių „Žaibo karas Lietuvoje“. Susitikime dalyvavo ir vienas dėstytojas – docentas Algis Kasperavičius. Kaip sužinojau vėliau, gerbiamas docentas buvo minėto leidinio recenzentas. Išduosiu mažą paslaptį. Mano „žvalgyba“ jau po susitikimo pranešė, kad yra ruošiamas ir antrasis minėtos knygos leidimas ir jį taip pat recenzuos doc.A.Kasperavičius. Tad su dideliu nekantrumu laukiau to naujojo knygos leidimo. Ir štai ilgai laukta knyga ant mano stalo.


    Tikrai to nesitikėjau, bet daugelis mano nurodytų klaidų ir netikslumų naujajame leidinyje ištaisyti (nesakau, kad būtinai tai mano nuopelnas). Pataisytas tekstas skamba žymiau solidžiau ir tiksliau, tad jį jau galima rekomenduoti besidomintiems karo veiksmais Lietuvoje. Kita vertus neartų dirvonų yra dar gana daug. Sakykim, jei mūšiai karo pradžioje yra bent šiek tiek paliesti, tai 1944 metų įvykiai dar „tamsus miškas“.

    Tad atsiraitokime rankoves ir kibkim į darbą. Kai ką galim ir patys (ne šventieji puodus lipdo), kai kur – prisidėdami po vieną kitą kruopelę prie profesionalių istorikų.

    (tekste rėmeliuose pateikiamos citatos iš antrojo, 2007 metų knygos leidimo)


    Istorija domėjausi dar mokykloje ir mokėjau ją pakankamai gerai. Tačiau gyvenimas darė savo, atsirado kitų pomėgių. Tačiau prieš keletą metų visai atsitiktinai į rankas pateko V.Suvorovo knyga „Ledlaužis“. Knyga iš pradžių skaitėsi sunkokai, bet kuo toliau, tuo labiau įsijaučiau. Armijos, korpusai, divizijos, numeriai, skaičiai ir gausybė nuorodų į knygas. Visa tai padarė įspūdį. Pradėjau ieškoti daugiau šio autoriaus knygų. Radau – Savižudybė, Diena M, Paskutinė respublika. Bet ir to buvo maža. Pradėjau ieškoti panašios literatūros internete. Atradau internetinės bibliotekos militera.ru vandenyną. Niekur nedingsi, teko pradėti skaityti rusiškai. Kol vieną kartą, ir vėl visai atsitiktinai, atradau antraspasaulinis.net tinklalapį. Tada dar domėjausi visais karo epizodais – nuo pirmosios salvės iki Berlyno mūšio ir Japonijos sutriuškinimo. Tačiau kuo toliau, tuo darėsi aiškiau – visko neaprėpsi. Reikia rinktis kokį nors vieną karo epizodą ir jį analizuoti. Ir štai svetainėje pasirodė A.Pociūno straipsnis „1941 m. birželio 24 d. tankų kautynės ties Raseiniais“. Šis straipsnis buvo paimtas iš žurnalo „Kardas“, 2005 metų Nr.3. Tuo metu mano turimos žinios leido man tame straipsnyje rasti keletą klaidų. Nutariau susitikti su autoriumi ir su juo pasikalbėti. Internete visai nesunkiai radau autoriaus koordinates. Pasirodo, tai buvo tuometinis Kauno karo muziejaus karybos skyriaus vedėjas, šiuo metu jis berods jau pakilo pareigose ir yra muziejaus direktoriaus pavaduotojas. Taigi, paskambinau jam ir jis maloniai sutiko pasimatyti. Pokalbio metu aš jam pasakiau, kad ketinu svetainėje „sutaršyti“ jo straipsnį. Mano nuostabai jis neprieštaravo. Rašyk, sako, jei nori, bet gal geriau imkis pats parašyti straipsnį panašia tema, tik parašyk daug geresnį už manąjį. Štai tada ir galutinai nusprendžiau pasidomėti giliau mūšiais Lietuvoje karo pradžioje, tik dar tada nesupratau kokią sunkią naštą užsikroviau… Mano nuostabai, šia tema literatūros lietuvių kalba radau itin mažai, neskaitant keletos sovietinių laikų knygelių. Taip ir rankioju viską po kruopelę. Ir viską tikrinu – kiekvieną faktelį, kievieną skaičiuką. Štai ir pradėjau rasti mūsų istorikų darbuose vieną klaidą po kitos. Gal kiek ir įžūliai elgiuosi, tačiau nusprendžiau ir jums parodyti tas profesionalių istorikų darbuose rastas klaidas.

    -1-
    Knyga – straipsnių rinkinys “Lietuva 1940 – 1990. Okupuotos Lietuvos istorija.” Straipsnis “Lietuvos kariuomenės neutralizavimas”.


    Straipsnis “Lietuvos kariuomenės neutralizavimas”. Straipsnio autorius doc.dr. A.Anušauskas. 73 psl.

    “Sovietiniai kariškiai siekė perimti vadovavimą kariuomenei. Tuo tikslu iš Maskvos atsiųstas Raudonosios armijos gen.mjr. Feliksas Baltušis – Žemaitis liepos 12 d. buvo paskirtas liaudies kariuomenės vadu (jam suteiktas lietuviškas brigados generolo laipsnis).”

    Ir pateikiama nuoroda į šį faktą patvirtinantį dokumentą: “Įsakymas liaudies kariuomenei Nr. 88, 1940 m. liepos 12 d., LCVA, f.R-222, ap.1, b.3.” Šiek tiek teko pavargti, bet per bičiulius Vilniuje šio dokumento archyvinę kopiją gavau…

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Tačiau, pasirodo, mano vargas ieškant dokumento buvo visiškai bereikalingas. Jau paruošus šį tekstą prieš pat numatytą svetainės narių susitikimą su VU IF dėstytojais į rankas pateko ką tik išleista knyga – straipsnių rinkinys: Algirdas Jakubčionis, Stasys Knezys, Arūnas Streikus „Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija“, leidykla Margi raštai, Vilnius, 2006.


    Pusę šios knygos teksto sudaro doc.dr. Algirdo Jakubčionio tekstas „Lietuvos kariuomenės likvidavimas 1940-1941 metais“. Nors jei būti iki galo smulkmeniškai tiksliam, pačio teksto yra palyginti nedaug, didžiąją knygos dalį užima dokumentai. Greta kitų yra ir aukščiau minėtas dokumentas (227 psl.) apie F.Baltušio-Žemaičio paskyrimą kariuomenės vardu. Taip pat šis faktas minimas dar dviejose vietose. 166 psl.

    „Tačiau Maskva siekė perimti vadovavimą į savo rankas, nes tai irgi buvo labai svarbus kariuomenės neutralizavimo aspektas. Tuo tikslu iš Maskvos atsiunčiami du lietuviai komunistai. Vienas iš jų – Raudonosios armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis liepos 12 d. paskiriamas liaudies kariuomenės vadu, jam suteikiamas lietuviškas brigados generolo laipsnis.“.

    Ir ištrauka iš 253 psl. esančios lentelės.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir teisingai: F.Baltušis – Žemaitis 1940 metų liepos 12 dieną tikrai paskiriamas kariuomenės vadu, dokumente tai aiškiai parašyta.Bet pradedant domėtis jo kariniu laipsniu pradeda kilti problemos. Pasirodo, kad originaliame dokumente nekalbama, kokį laipsnį F.Baltušis – Žemaitis turėjo prieš atvykdamas į Lietuvą.

    Problema yra ta, kad F.Baltušis – Žemaitis į Lietuvą atvyko dar neturėdamas karinio laipsnio “generolas-majoras”. Aplamai “generoliški” kariniai laipsniai Raudonojoje armijoje buvo sugrąžinti tik 1940 metais. Pirmieji tokie laipsniai kariškiams buvo suteikti 1940 metų birželio 4 dienos SSRS liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr.945 “Apie karinių laipsnių suteikimą RA aukščiausiajai vadovaujančiai sudėčiai”. Tuo įsakymu generolo -majoro laipsnis suteiktas 479 kariškiams, artilerijos generolo-majoro – 105, aviacijos generolo-majoro – 60, tankų kariuomenės generolo-majoro – 44, ryšių kariuomenės generolo-majoro – 20, inžinierijos kariuomenės generolo-majoro – 22, techninės kariuomenės generolo-majoro – 26intendantūros tarnybos generolo-majoro – 36. Kaip tikriausiai supratote, tarp jų F.Baltušio-Žemaičio nėra. Jo taip pat nėra ir tarp 1940 metų gruodžio 29 dieną generoliškus laipsnius gavusiųjų 29ŠK aukštųjų karininkų. Tą dieną Liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr.2685 generolų laipsniai suteikti greta Latvijos ir Estijos kariškių ir šešiems lietuviams. Štai jų sąrašas ir jiems suteikti laipsniai:

    Vincas Vitkauskas – generolas-leitenantas
    Vincas Žilys – artilerijos generolas-majoras
    Jonas Juodišius – artilerijos generolas-majoras
    Vladas Karvelis – generolas-majoras
    Jonas Černius – generolas-majoras
    Albinas Čepas – generolas-majoras

    Generolo-majoro laipsnis F.Baltušiui-Žemaičiui buvo suteiktas tik 1942 metų gegužės 3 dienos SSRS liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr.615. Nutarimo originalas yra Rusijos Federacijos valstybiniame archyve, fondas R-5446, aprašas 1, byla 200.

    Tačiau F.Baltušio-Žemaičio „byloje“ dar lieka ir neatsakytų klausimų. Kokį laipsnį jis turėjo prieš atvykstant į Lietuvą? Kombrigas, komdivas, o gal tik pulkininkas? Jei jam Lietuvoje 1940 metais buvo suteiktas brigados generolo laipsnis, o generolo-majoro laipsnį jis gavo tik 1942 metais, tai negi jis visą šį laiką vaikščiojo su „buržuaziniu“ laipsniu? O gal jam vis tik buvo grąžintas „sovietinis“ karinis laipsnis. Kada?

    Ir visai baigiant šią temą. Pasirodo, viso šio sudėtingo mano tyrinėjimo ir nereikėjo. Jau vėliau nuėjau į biblioteką ir atsiverčiau sovietinių laikų lietuviškąją enciklopediją. Tekste apie F.Baltušį – Žemaitį yra sakoma, kad jis buvo generolas-majoras (1942). Jei gerai suprantu, skliausteliuose nurodyti laipsnio suteikimo metai. Sutampa?

    Tekstas antrajame leidime. 75 psl. Sovietiniai kariškiai siekė perimti vadovavimą kariuomenei, nes tai buvo labai svarbus kariuomenės neutralizavimo aspektas. Tuo tikslu iš Maskvos atsiųstas aukštas Raudonosios armijos veikėjas Feliksas Baltušis – Žemaitis liepos 12 d. buvo paskirtas liaudies kariuomenės vadu (jam suteiktas lietuviškas brigados generolo laipsnis).
    -2-

    Na, bet keliaukime arčiau karo pradžios. Kodėl prasidėjo karas, kaip prasidėjo, kas norėjo pulti, o kas norėjo gintis. Šioje vietoje reiktų paminėti V.Suvorovą. Tačiau jei mes čia ir dabar pradėsime analizuoti šio pono kūrybą, jei pradėsime aiškintis kur jis yra teisus, o kur klysta, tai nieko daugiau šiandien neaptarsim, tik įsivelsim į beprasmiškus ginčus ir dar galų gale susipyksim. Todėl aš paliesiu tik vieną labai mažą fragmentėlį iš mūsų istoriko vieno darbo. Aš turiu mintyje žurnalo “Voruta” 2002 metų Nr.3 esančiame doc.dr.Algio Kasperavičiaus straipsnį “Apie mokyklinius istorijos vadovėlius ir “populiariąją istoriją”. Nesiruošiu čia analizuoti to jau gan senai parašyto straipsnio, pabandysiu tik vienu sakiniu pasakyti kaip aš supratau to straipsnio mintį – mokykliniuose istorijos vadovėliuose nereikia minėti V.Suvorovo koncepcijų, nes jos yra klaidingos. Ir toliau bandoma įrodinėti koks tas V.Suvorovas blogas, negeras ir dar melagis. Tegul bus taip. Sustosiu ties viena citata iš šio straipsnio. Autorius iš pradžių cituoja V.Suvorovą:

    “Specialiosios paskirties batalionai daugiausiai padirbėjo 1941 metų birželio 14-ąją. Tą baisią dieną buvo deportuoti taikūs gyventojai iš pasienio rajonų. Dauguma jų taip ir neišvydo gimtinės. […] Kiekvienas agresorius, prieš įvesdamas kariuomenę į pasienio juostą iškelia iš jos gyventojus”.

    Ir toliau autorius V.Suvorovo teiginį bando paneigti.

    “Taip, iš tikrųjų tą dieną prasidėjo trėmimai iš SSRS aneksuotų Baltijos šalių. Tačiau trėmė ne vien iš pasienio su Rytprūsiais. Iš Vilkaviškio apskrities santykinai ištrėmė ne daugiau negu iš Rokiškio. O Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėse srityse pasienyje su Vokietijos aneksuotomis lenkų žemėmis masinių trėmimų 1941 m. birželį visai nebuvo. Jų trys bangos praėjo 1940 m. pirmoje pusėje. Tokiu būdu atmintina Lietuvos gyventojams pirmoji didžioji deportacija – tai ne pasienio zonos “valymas” prieš numatytą Vokietijos puolimą. Kitaip negu teigia V.Suvorovas”.

    Nesiveldamas į diskusiją apie masinių trėmimų tikslą, norėčiau atkreipti dėmesį į sakinį O Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėse srityse pasienyje su Vokietijos aneksuotomis lenkų žemėmis masinių trėmimų 1941 m. birželį visai nebuvo. Būtent juo docentas bando paneigti V.Suvorovo teiginį. Pasakysiu atvirai – buvau nustebęs. Bandykim pasiaiškinti. Dėl Ukrainos, žiūrint priekabiai, gal ir teisus gerb.A.Kasperavičius – joje (bet ir tai su tam tikromis išlygomis) trėmimų 1941 metų birželio mėnesį nebuvo, o buvo gegužės pabaigoje, o tiksliau gegužės 22. Kažkodėl autorius nemini Moldavijos. Šioje respublikoje ir tuo pačiu Ukrainos Černovicų ir Izmailovo srityse, trėmimai buvo vykdomi naktį iš birželio 12 į 13. O Vakarų Baltarusijoje trėmimai buvo vykdomi aplamai karo išvakarėse – naktį iš birželio 19 į 20. Nejaugi straipsnio autorius šių faktų nežinojo? Nesiruošiu kategoriškai tvirtinti, kad trėmimai iš pasienio rajonų būtinai reiškė sovietų pasiruošimą puolimui, bet aš visada labai susierzinu pamatęs kaip vieną menamai klaidingą teiginį bandoma paneigti darant kitą, dar didesnę, klaidą.

    (Susitikimo metu man pasirodė, kad gerb. A.Kasperavičius pripažino savo klaidą.)

    -3-

    Bet tai abstraktūs ginčai ir pasvarstymai tema kas ko norėjo ar nenorėjo arba kas kam ruošėsi ar nesiruošė. Eikime prie konkrečių faktų ir skaičių. Knyga – straipsnių rinkinys “Alytaus miesto istorijos fragmentai”. Doc.dr. Sigito Jegelevičiaus straipsnis “Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis”. Ir vėl neanalizuosiu viso straipsnelio, panagrinėsiu tik vieną jo fragmentą. 135 puslapis.

    “Alytuje karo išvakarėse buvo dislokuota Raudonosios armijos 5-oji tankų brigada, bent pulkas naikintuvų aviacijos, priešlėktuvinės artilerijos divizionas, skirtas dengti iš oro aerodromui ir kitiems objektams”.

    Nežinau iš kur autorius ėmė šį teiginį. Nors kartais vakarų šalių autorių knygose kartais galime rasti mistines tankų brigadas karo pradžioje. Būtent mistines, nes 1941 metų birželio 22 dieną Raudonojoje armijoje nebuvo nei vienos tankų brigados. Karo pradžioje buvo 5 šaulių brigados, 16 oro desanto brigadų, 10 artilerijos brigadų, 9 priešlėktuvinės gynybos brigados, 5 aviacijos brigados. Jei būti iki galo preciziškai tiksliu, reikia pasakyti kad vis tik buvo viena su šarvuota technika susijusi brigada – tai 9-oji motorizuota šarvuočių brigada. Bet ši brigada įėjo į 17-osios armijos sudėtį, kuri savo ruožtu buvo Užbaikalės karinėje apygardoje. Taigi – brigadų kokių norim, bet tik ne tankų. Taip, buvo tos brigados 1941 metų pradžioje ir tų pačių metų pabaigoje vėl jų atsirado, bet karo išvakarėse Alytuje buvo 5-oji tankų divizija, kuri savo ruožtu buvo 3-ojo mechanizuoto korpuso sudėtyje. Šiek tiek istorijos. 3-asis mechanizuotas korpusas buvo pradėtas formuoti 1940 metų birželio mėnesį tuometinėje Vakarų Ypatingojoje karinėje apygardoje. „Išvadavus“ Baltijos valstybes ir jų teritorijoje įsteigus Pabaltijo Ypatingąją karinę apygardą korpuso tolimesnis formavimas buvo perduotas pastarajai. Korpuso valdyba ir 84-oji mechanizuota dvizija buvo formuojama Vilniuje, 2-oji tankų divizija – Jonavoje, 5-oji tankų divizija – Prienuose ir Alytuje. 5-oji tankų divizija buvo formuojama 2-osios lengvosios tankų brigados bazėje, be to formavimui buvo panaudota 21-osios tankų brigados batalionas ir 121-osios šaulių divizijos tankų batalionas, 84-osios divizijos 344-asis šaulių pulkas ir tos pačios divizijos haubicų artilerijos pulkas performuoti į tankų divizijos motošaulių pulką ir haubicų artilerijos pulką. Beveik visuose leidiniuose minima, kad divizija 1940 metų gruodžio mėnesį suvedant metinius rezultatus buvo pripažinta geriausia tarp šios rūšies dalinių. Įdomus faktas, kad divizijos pirmasis vadas buvo tuo metu dar pulkininkas P.Rotmistrovas. Bet grįžkim prie tankų brigadų. Pabaltijo Ypatingojoje apygardoje iš tikro buvo trys tankų brigados: 6-oji, 22-oji ir 27-oji. Kai kuriuose net iš pirmo žvilgsnio atrodančiuose itin patikimuose šaltiniuose (pvz. Borba za Sovietskuju Pribaltiku) sakoma, kad šios brigados egzistavo ir karo pradžioje. Tačiau šios brigados nustojo egzistuoti 1941 metų vasario mėnesį, kai jų pagrindu buvo formuojamos 12-ojo mechanizuoto korpuso 23-oji ir 28-oji tankų ir 202-oji motorizuota divizijos.

    -4-

    Ir taip prieiname prie pagrindinio, jau ankščiau šiek tiek minėto, veikalo “Lietuva 1940 – 1990. Okupuotos Lietuvos istorija”, analizuosime dr. Petro Stankero straipsnį “Žaibo karas Lietuvoje”.

    Buvo taip. Vasaros pradžioje man paskambino antraspasaulinis.net svetainės „šefas“ Arūnas (Gaga) ir pasakė, kad gautas vienas naujas straipsnis iš svetainės nario X (etikos sumetimais jo vardo neminėsiu) apie mūšius Lietuvoje. Man, kaip šio laikotarpio šiokiam tokiam žinovui, Arūnas pasiūlė peržiūrėti tą straipsnį ar verta jį dėti į svetainę. Peržiūrėjau. Plika akimi pastebėjau smulkesnių ir stambesnių klaidų klaidelių, bet tema aktuali, naudinga, tiek to, tiks. Bet… Straipsnio pabaigoje nebuvo jokios nuorodos į naudotą literatūrą. Arūnas paprašė tos nuorodos, gavom ją… Taip, tai buvo mano minėta knyga. Sutikrinau… O Dieve! Nupilta žodis žodin. Autoriaus (t.y. minėto svetainės nario X) pasiteisinimas buvo daugiau nei naivus – o tai kad nėra daugiau ką ten prirašyti… Teko paaiškinti tam jaunuoliui, kad plagijato tikrai į svetainę nedėsim, o leidimo perspausdinti šį straipsnį nei prašėm, nei gavom. Todėl ir dabar šį straipsnį pateiksiu tik cituodamas (susitikimo metu buvo pademonstruotas visas straipsnio tekstas).

    Grįžkime prie straipsnio. Kaip minėjau, nemažai klaidų radau peržiūrėjęs straipsnio tekstą plika akimi, dar daugiau jų radau į pagalbą pasitelkęs žinynus. Parašiau pastabas su straipsnio citatomis ir nuorodomis į klaidas ir parodžiau jas vienam istorikui, kitam, trečiam… Dideliam mano nusivylimui, susidomėjimo nesulaukiau. Reakcija buvo maždaug tokia: “ai, kas čia tokio“. Naudodamasis proga bandau parodyti tas klaidas čia.

    Pagal „Barbarosos“ planą Šiaurės armijų grupė (Heeresgruppe Nord)

    Literatūroje šias grupes įprasta vadinti taip: armijų grupė “Šiaurė”, armijų grupė “Centras”, armijų grupė “Pietūs”.

    Tekstas antrajame leidime. 163 psl. Pagal „Barbarosos“ planą armijų grupė „Šiaurė“ (Heeresgruppe Nord)

    vadovaujama generolo feldmaršalo Wilhelmo Ritterio von Leebo

    Nežinau, kaip į tai žiūri kalbininkai, bet asmeniškai mane toks pusiau vokiškas, pusiau lietuviškas pavardžių rašymas erzina. Man labiau priimtinas lietuviškas pavardės rašymas ir, jei to reikia, skliausteliuose originaliai parašyta pavardė. Šiuo atveju būtų Vilhelmas Riteris fon Lėbas (Wilhelm Ritter von Leeb).

    Tai smulkmenos. Stilius. Rašyba. Toliau prasideda rimtesni dalykai.

    Šiaurės armijų grupę sudarė gen. plk. Georgo von Kiuchlerio 18 –oji armija (iš 11 pėstininkų divizijų)

    Bandom išvardinti 18-osios armijos divizijas.
    Į 18-osios armijos sudėtį įėjo I.Armijos korpusas (toliau Armijos korpusas bus žymimas AK) susidedantis iš 1, 11 ir 21-osios pėstininkų divizijų (toliau bus žymimos pd), XXVI. AK, susidedantis iš 61 ir 217 pd, tiesiogiai armijos vadovybei pavaldi 291pd, o taip pat armijos rezerve esantis XXXVIII. AK, jo sudėtyje – 58pd. Taigi, 18-oji armija turėjo 7 (septynias) pėstininkų divizijas.

    (susitikimo metu buvo pademonstruota lentelė, kurioje parodyta vermachto struktūra karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse).

    Tekstas antrajame leidime. 163 psl. „Šiaurės“ armijų grupę sudarė gen.plk. Georgo von Kuchlerio 18-oji armija (iš 7 pėstininkų divizijų)

    gen. plk. Ernsto Buscho vadovaujama 16 –oji armija (iš 20 pėstininkų divizijų)

    Bandom skaičiuoti. Į 16-osios armijos sudėtį įėjo: II.AK -12, 32 ir 121pd, XXVIII.AK -122 ir 123pd, X.AK – 30 ir 126 pd plius armijos rezerve 253pd. Iš viso – 8 (aštuonios) pėstininkų divizijos.

    Tekstas antrajame leidime. 163 psl. Gen.plk. Ernsto Buscho vadovaujama 16-oji armija (iš 8 pėstininkų divizijų)

    „Šiaurės“ armijų grupę sudarė gen.plk. Georgo von Kuchlerio 18-oji armija (iš 7 pėstininkų divizijų)

    Tilžės apylinkėse dislokuota gen. plk. Ericho Hoepnerio vadovaujama 4 –oji tankų grupė, kurią sudarė du tankų korpusai

    Karo pradžioje abu 4-osios tankų grupės korpusai, o ir kitų trijų tankų grupių korpusai, buvo ne tankų, o motorizuoti. Į tankų korpusus motorizuoti korpusai buvo performuoti 1942 metais.

    Tekstas antrajame leidime. 163 psl. Tilžės apylinkėse dislokuota gen.plk. Ericho Hoepnerio vadovaujama 4-oji tankų grupė, kurią sudarė du motorizuoti korpusai

    41 –asis, vadovaujamas gen. Hanso Teinhardto (susidedantis iš 1 –osios ir 6 –osios tankų, 36 –osios motorizuotosios ir 269 –osios pėstininkų divizijų)

    Tikriausiai korektūros klaida – vado pavardė ne Teinhardtas, o Reinhardtas.

    Tekstas antrajame leidime. 163 psl. 41-asis, vadovaujamas gen. Hanso Reinhardto

    ir 56 –asis, vadovaujamas gen. Ericho von Mansteino (susidedantis iš 8 –osios tankų, 3 –iosios motorizuotosios, 290 –osios pėstininkų ir 3 –iosios SS „Totenkopf“ tankų divizijų).

    Į Manšteino korpusą įėjo ne 3-ioji SS “Totenkopf” tankų divizija (tokios iš viso nebuvo), o 3-oji motorizuota pėstininkų divizija . SS motorizuota pėstininkų divizija “Totenkopf” buvo tiesiogiai pavaldi 4-osios tankų grupės vadovybei. Autorius suplakė abi šias divizijas į vieną krūvą.

    Tekstas antrame leidime. Nuoroda į 56-ojo motorizuoto korpuso sudėtį. Korpuso sudėtyje buvo 8-oji tankų divizija, 290-oji pėstininkų divizija, 3-oji motorizuota divizija. Rezerve buvo SS divizija „Totenkopf“.

    Per Lietuvos teritoriją Vilniaus-Minsko kryptimi turėjo pulti ir gen. feldmaršalo Fedoro von Bocko vadovaujamas Centro armijų grupės keturi korpusai bei 3 –ioji tankų grupė.

    Sakinio pabaiga turėtų skambėti maždaug taip: ”vadovaujama armijų grupės “Centras” 3-oji tankų grupė, susidedanti iš keturių korpusų”.

    Tekstas antrame leidime. 163 – 164 psl. Per Lietuvos teritoriją nuo Suvalkų trikampio Vilniaus – Minsko kryptimi taip pat turėjo pulti ge.feldmaršalo Fedoro von Bocko vadovaujamos armijų grupės „Centras“ gen.plk. Hermanno Hotho vadovaujama 3-ioji tankų grupė: 39-asis ir 57-asis motorizuoti korpusai bei 5-asis (35-oji ir 5-oji pėstininkų divizijos) ir 6-asis armijos korpusai (26-oji ir 6-oji pėstininkų divizijos).

    Lietuva tuo metu buvo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (nuo 1941m. birželio 22d. – Šiaurės vakarų fronto) žinioje (vadas – gen. plk. F. Kuznecovas). Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota 8 –oji (vadas gen. mjr. P. Sobenikovas) ir 11 –oji (vadas gen. ltn. V. Morozovas) sovietų armijos (septynios pėstininkų bei šešios motorizuotosios divizijos).

    Pradžiai pastebėsiu, kad sovietinėje armijoje šias divizijas buvo priimta vadinti ne pėstininkų, o šaulių divizijomis (rus. – стрелковая дивизия).

    Keista, bet autorius kažkodėl nedetalizuoja 8-osios armijos sudėtį, todėl bandom aiškintis 11-osios armijos sudėtį. Lentelės fragmentas – 11-osios armijos šaulių dalinių struktūra.


    Į 11-osios armijos sudėtį dar įėjo 3-asis mechanizuotas korpusas, kurio sudėtyje buvo 2-oji ir 5-oji tankų divizijos bei 84-oji motorizuota divizija. Bendroje sumoje – 8 (aštuonios) šaulių divizijos, 2 (dvi) tankų divizijos ir 1 (viena) motorizuota divizija. (susitikimo metu buvo pademonstruota lentelė, kurioje parodyta Raudonosios armijos struktūra karo išvakarėse).
    Ir, norėdamas, kad jūs susidarytumėte bendrą vaizdą apie Raudonosios armijos Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos struktūrą karo išvakarėse, siūlau paanalizuoti vieną dokumentą ir tuo pačiu paskaičiuoti sovietines divizijas(dokumento vertimas iš rusų kalbos – mano). Noriu atkreipti dėmesį, kad dokumente neminima aviacijos daliniai ir apygardoje buvęs oro desanto korpusas.

    Raudonosios Armijos
    Generalinio Štabo Viršininkui

    Operatyvinė suvestinė Nr.1 41.6.21 22.00 PabKA štabas miškas 12 km į šiaurės-rytus nuo Panevėžio

    Pirma. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos dalys ir junginiai nuolatinės dislokacijos vietose vykdo kovinį ir politinį pasirengimą, valstybinės sienos link išsiųsta atskiros dalys ir junginiai stebėjimui. Tuo pat metu vykdoma atskirų junginių perdislokavimas į naujus rajonus.

    Antra. 8-osios armijos dalys 41.6.41 17.00 užėmė tokias padėtis:

    а) 10-asis šaulių korpusas (korpuso štabas – 5 km į šiaurės–vakarus nuo Varnių):

    10-oji šaulių divizija (divizijos štabas – Kuliai) užima Palangos, Švėkšnos, Kulių rajoną;

    90-oji šaulių divizija (divizijos štabas – miškas 5 km į šiaurės-rytus nuo Šilalės) užima Kvėdarnos, Pagramančio, Kaltinėnų rajoną. Trys bataljonai išsiųsti į Meškinę, Žigaičius stebėjimui;

    b) 11-asis šaulių korpusas (korpuso štabas – miškas 2 km į pietvakarius nuo Skaudvilės):

    125-oji šaulių divizija (divizijos štabas – 5 km į pietvakarius nuo Batakių), išsiuntusi atskirus padalinius stebėjimui į Aukštupį, Pojūrus, užima
    Pagramančio, Tauragės, Gaurų, Skaudvilės rajoną;

    c) 48-oji šaulių divizija tęsia maršą į Nemakščius, iki 41.6.21 22.00 ilsėjosi miške 10 km į pietus nuo Šiaulių, sutemus tęs maršą;

    d) 11-oji šaulių divizija, geležinkeliu [vykdama] iš Narvos rajono, nuo 41.6.21 ryto pradėjo telktis Radviliškio, Baisogalos ir Šeduvos rajone;

    e) 65-ojo šaulių korpuso valdyba, turėdama užduotį geležinkeliu atvykti į Keblių rajoną (10 km į šiaurę nuo Šiaulių), ir 16-oji šaulių divizija – į rajoną piečiau Prienų (rytiniame Nemuno krante) dėl vagonų trūkumo krovimosi nepradėjo;

    f) 12-asis mechanizuotas korpusas ( štabas – 12 km. Į šiaurės-vakarus nuo Šiaulių) 41.6.21 vakare užima sekančią padėtį:

    23-oji tankų divizija (divizijos štabas 1 km į šiaurę nuo Nerimdaičių) – Sedos, Tryškių, Tirkšlių rajone;

    28-oji tankų divizija (divizijos štabas – 3 km į vakarus nuo Meškuičių) – Gruzdžių, Šiaulių, Meškuičių rajone;

    202-oji motorizuota divizija 41.6.21 vidudienį susitelkė Kelmės rajone;

    g) 9-oji prieštankinės gynybos artilerijos brigada (brigados štabas – 1 km į
    pietryčius nuo Užvenčio) – Varnių, Kražių, Kelmės, Užvenčio rajone;

    h) 402-asi didelio galingumo haubicų artilerijos pulkas tęsia susitelkimą geležinkeliu Užpekių stoties rajone;

    j) armijos štabas – miške 15 km į pietvakarius nuo Šiaulių.

    Trečia. 11-osios armijos dalys 41.6.21 17.00 užima padėtį:

    а) 16-asis šaulių korpusas (korpuso štabas – miškas 7 km į pietvakarius nuo Kazlų Rūdos stoties):

    5-oji šaulių divizija (divizijos štabas – Lukšiai) – Jūrės stovykloje; trys jos batalionai linijoje Žiliai (10 km piečiau Jurbarko), Dobiškiai, Penšiškiai;

    33-oji šaulių divizija (divizijos štabas – 5 km į pietvakarius nuo Pilviškių) – Vilkaviškio Marijampolės rajone; turi tris bataljonus linijoje Naumiestis, Boblaukis;

    188-oji šaulių divizija (divizijos štabas – giria 14km į pietus nuo Vilkaviškio) – Jūrės stovykloje; turi tris batalionus linijoje Virbalis, Vištytis;

    128-oji šaulių divizija (divizijos štabas – miškas 5 km į vakarus nuo Seirijų) užima Lazdijų, Seirijų, Simno rajoną;

    b) 23-oji šaulių divizija naktį į 41.6.22 juda iš Pageležių rajono (20 km į pietvakarius nuo Ukmergės) į Andriuškaičių rajoną tolimesniam judėjimui į miškus, esančius į pietus ir pietryčius nuo Kauno;

    c) 126-oji šaulių divizija naktį į 41.6.22 juda iš Žiežmarių į miškų rajoną, esantį prie Prienų;

    d) 29-ojo šaulių korpuso valdyba, 184-oji šaulių divizija ir 429-asis vyriausiosios vadovybės rezervo haubicų artilerijos pulkas – Oranų stovykloje;
    179-oji šaulių divizija – Švenčionių stovykloje;

    2-oji tankų divizija – stovykloje 5 km į pietryčius nuo Jonavos;

    84-oji motorizuota divizija – Kaišiadorių rajone;

    5-oji tankų divizija Alytaus rajone rytiniame Nemuno krante

    е) 10-oji prieštankinės gynybos artilerijos brigada – Kazlų Rūdos miškų rajone;

    f) armijos štabas – fortas Nr.6 Kaunas.

    Ketvirta. 27-oji armija (22-asis šaulių korpusas, 67-oji šaulių divizija ir 3-oji atskiroji šaulių brigada) užima nuolatinės dislokacijos punktus.

    24-asis šaulių korpusas: valdyba, korpuso dalys ir 181-oji šaulių divizija – stovykloje Gulbenės rajone;

    183-oji šaulių divizija – marše į Rygos stovyklą. Iki sutemstant 41.6.21 – Zosino, Sobarų rajone (50 km į vakarus nuo Gulbenės).

    Armijos štabas – Ryga.

    Štabo viršininkas
    [Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos]
    generolas-leitenantas P.Kleniovas

    Apygardos štabo operatyvinio skyriaus
    viršininko pavaduotojas
    pulkininkas S.Kinosianas

    Teksto antrajame leidime necituosiu (164 – 165 psl.), tik pastebėsiu, kad tai labiausiai papildyta antrojo leidimo teksto vieta: divizijos vadinamos jau ne pėstininkų, o šaulių, visos jos išvardintos, nurodant vadų pavardes, karių ir ginkluotės skaičius.

    1941 m. birželio 22 –ąją, sekmadienį, 3 val. 30 min. Berlyno laiku nuskambėjus sutartam slaptažodžiui „Dortmund“.

    Dėl signalo nuskambėjomo laiko galime ginčytis dėl penkių minučių. Taigi, jis nuskambėjo 3.00 arba 3.05 Berlyno laiku.
    Prierašas: šiuo metu, remdamasis jau po susitikimo gautais dokumentais, galiu tvirtai teigti: signalas „Dortmund“ nuskambėjo 3val. 05min.

    Tekstas antrajame leidime. 166 psl. Birželio 22-ąją, sekmadienį, 3 val. 5 min. Berlyno laiku nuskamnėjus sutartam slaptažodžiui „Dortmund“

    Pirmąją puolimų dieną 322 rusų lėktuvai buvo sunaikinti ore ir 1489 – ant žemės.

    Tiek lėktuvų per pirmąją dieną rusai neteko visame rytų fronte, nors skaitant straipsnį gali susidaryti, kad tiek jų neteko vien Lietuvoje. Aplamai sovietinės armijos lėktuvų nuostoliai per pirmąją karo dieną yra vienas iš labiausiai ginčytinų karo istorijos momentų. Kiti autoriai pateikia kitokius, žymiai mažesnius skaičius.

    Šios tankų grupės 56 –asis tankų korpusas dar aušrai brėkštant peržengė Rytprūsių sieną ir gen Ericho Brandenbergerio vadovaujama 8 –oji tankų divizija užėmė Dubysos tiltą ties Ariogala, paskui staigiu smūgiu užėmė Jurbarką, pasiekė Kauno-Daugpilio kelią ir sustojo ties Daugpiliu.

    Kažkoks keistas tos divizijos maršrutas: iš pradžių divizja nulekia iki pat Lietuvos vidurio ir užima tiltą per Dubysą ties Ariogalos, po to apsisuka 180 laipsnių ir kažkodėl sugrįžta į pasienį užimti Jurbarką, o po to beveik vienu šuoliu pasiekia Daugpilį. Iš teksto gali susidaryti įspūdis, kad vokiečių tankai ties Daugpiliu atsidūrė jau pirmos dienos pavakarėje.

    Tekstas antrajame leidime. 167 psl. Šios tankų grupės 56-asis motorizuotas korpusas birželio 22-ąją, dar aušrai brėkštant, peržengė Rytprūsių sieną. Gen.Ericho Brandenbergerio vadovaujama 8-oji tankų divizija užėmė Dubysos tiltą ties Ariogala (birželio 22 d. vakare), pasiekė Kauno – Daugpilio kelią ties Ukmerge (birželio 24 d.) ir sustojo ties Daugpiliu (birželio 26 d.)

    Ypač didelių nuostolių patyrė šio korpuso 290 –oji pėstininkų dvizija, vadovaujama gen. Hercogo.

    290-osios pėstininkų divizijos vadas buvo generolas-majoras Teodoras fon Vrede (Theodor von Wrede). Artilerijos generolas Kurtas Hercogas vadovavo tiesiogiai 18-ajai armijai pavaldžiai 291-ajai pėstininkų divizijai.

    Tekstas antrajame leidime. Teksto apie 290-ąją pėstininkų diviziją antrajame leidime nėra.

    Išaušus birželio 24 –osios rytui, 6 –ąją tankų diviziją, vadovaujamą gen. Franzo Landgrafo, kontratakavo Raudonosios armijos 3 –iasis tankų korpusas bei pėstininkų junginys ir ji buvo nustumta į aukštumas prie Raseinių.

    Raudonojoje Armijoje karo pradžioje tankų korpusų nebuvo, o buvo mechanizuoti korpusai. Prie Raseinių (kelyje Raseiniai – Grinkškis) vokiečių 6-osios tankų divizijos kovinę grupę “Zekendorf” (tai buvo maždaug pusė visos divizijos) atakavo ne visas 3-asis mechanizuotas korpusas, o viena iš jo sudedamųjų dalių – 2-oji tankų divizija. Kita šio sovietų korpuso divizja – 5-oji tankų divizija – tuo metu buvo baigiama triuškinti prie Alytaus, korpuso 84-oji motorizuota divizija nesėkmingai bandė kontratakuoti ties Jonava.

    Tekstas antrajame leidime. Antrajame leidime jau kalbama apie 3-ąjį mechanizuotą korpusą.

    Į pagalbą 6 – ajai divizijai atskubėjo 3 –ioji SS „Totenkopf“ tankų divizija, vadovaujama SS grupenfiurerio Theodoro Eicke‘s.

    Kaip jau minėta anksčiau, tokios divizijos nebuvo. Teodoras Eikė vadovavo vadovavo SS motorizuotai pėstininkų divizijai “Totenkopf”. Nei vienas mano sutiktas šaltinis šios divizijos dalyvavimą mūšiuose prie Raseinių nemini. Priešingai, Erchardas Rausas, kovinės grupės “Raus” vadas, savo atsiminimuose rašo, kad su rusų tankais kovinė grupė “Zekendorf” susitvarkė savo jėgomis.

    Vokiečiams pasisekė rusų tankus sustabdyti tik tada, kai jie atsivežė priešlėktuvinės artilerijos 88 mm patrankų.

    Esminis 88-mm patrankų, atsigabentų iš Tauragėje tuo metu buvusio priešlėktuvinės gynybos dalinio, vaidmuo buvo 6-osios tankų divizijos kovinei grupei “Raus” (tai kita divizijos pusė, kovojusi kelyje link Šiluvos) “iškrapštant” po mūšio nuklydusį vienišą rusų tanką ties Dainiais. Kitur tankai KV buvo sėkmingai stabdomi ir kitais (100mm didesnio kalibro patrankomis ir 150mm ir didesnio kalibro haubicomis) artilerijos pabūklais.

    Tuo tarpu Centro armijų grupės 39 –asis tankų korpusas, sėkmingai pralaužęs rusų pasienio pasipriešinimą, birželio 22 d. per Vilkaviškį ir Marijampolę pasiekė Alytų ir užėmė rusų nespėtą sunaikinti tiltą per Nemuną.

    Armijų grupės „Šiaurė“ ir armijų grupės „Centras“ skiriamoji linija ėjo pietiniu Vištyčio ežero krantu. XXXIX. Armijos motorizuotas (o ne tankų) korpusas priklausė armijų grupei „Centras“ ir Alytaus link važiavo žymiai trumpesniu maršrutu – per Kalvariją ir Simną. Per Vilkaviškį ir Marijampolę ėjo vokiečių armijų grupės „Šiaurė“II. Armijos korpusas.

    Tekstas antrajame leidime. 168 – 169 psl. Tuo tarpu armijų grupės „Centras“ 39-asis motorizuotas korpusas, sėkmingai įveikęs pasienyje sutelktos 128-osios šaulių divizijos ir kitų dalinių pasipriešinimą, birželio 22 d. pasiekė Alytų

    Ir straipsnio analizės pabaigoje pasižiūrėkime vieną lietuvišką motyvą. Kalba eina apie 29-ąjį šaulių korpusą.

    SSRS pasiekė tik korpuso likučiai – apie 1,5 – 2 tūkst. (iš 6 tūkst.) 179 –osios divizijos karių ir 745 184 –osios divizijos kariai. Pskovo srityje, prie Nevelio ir Velikije Lukų jie buvo surinkti, perorganizuoti ir liepos 10 – 14 d. mesti į mūšį su vokiečiais ties Idricos upe. Čia daug jų pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Likusieji buvo atitraukti, o korpusą išformavus, paskirstyti į kitas Raudonosios armijos dalis ir vėliau pateko į formuojamą 16 –ąją lietuviškąją šaulių diviziją.

    Ką sužinotų apie šio korpuso likimą nieko apie jį nežinantis pilietis? Tai, kad korpusas liepos viduryje dar šiek tiek pakovojo, buvo sumuštas, atitrauktas ir išformuotas. Beje, panašią formuluotę dažnai galima sutikti ir literatūroje rusų kalba. Pavyzdžiui leidinyje „Борба за советскую Прибалтику в Великой О;течественной войне 1941 – 1945 в трех книгах. Первые годы. Книга первая.“ – Издательство «Лиесма», Рига, 1966.(Kova už sovietinį Pabaltijį Didžiajame tėvynės kare 1941 – 1945 metais). 183 psl. „Rugpjūtyje [1941 m.] rikiuotėję likę korpuso kariai ir karininkai buvo nukreipti į įvairias Raudonosios Armijos dalis.
    Ir pats šviežiausias pavyzdys – jau minėtoje knygoje „Okupacija ir aneksija“ 186 psl.S.Knezys rašo:

    „Rusiją pasiekė tik korpuso likučiai, daugiausiai iš 179-osios šaulių divizijos. Pskovo srityje, prie Nevelio ir Velikije Lukų jie buvo surinkti, perorganizoti ir liepos 10-14 d. mesti į mūšį su vokiečiais ties Idricos upe. Čia daug jų pasidavė į nelaisvę. Likusieji buvo atitraukti, o korpusą išformavus paskirstyti į kitas Raudonosios armijos dalis ir vėliau pateko į naujai formuojamą 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją.“

    Nepasakysiu nieko naujo, tik pakartosiu, kad 29-asis šaulių korpusas buvo suformuotas 1940 metais buvusios Lietuvos kariuomenės pagrindu. Korpusą sudarė dvi divizijos: 179-oji ir 184-oji. Karo pradžioje 179šd buvo stovykloje Pabradės stovykloje, 184šd – Oranų stovykloje prie Varėnos. Pastaroji atsitraukdama Vilniaus link labai greit pakriko ir kaip kovinis vienetas nustojo egzistuoti. Jau 1941 metų liepos 1 dieną Raudonosios armijos kovinėje sudėtyje šios divizijos numerio nerasine, nors juridiškai ši divizija buvo išformuota tik 1941 metų rugsėjo 17 dieną. Jūsų dėmesiui pateikiu originalaus dokumento kopiją. Tai vadinama karinio dalinio kortelė, kurioje žymima dalinio išformavimo ir performavimo datos.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    179šd divizijos likimas buvo visiškai kitoks. Kadangi ji buvo ganėtinai toli nuo sienos, jos atsitraukimas į Rytus vyko organizuočiau, iš jos pasitraukti kariams buvo gerokai sunkiau. Iš tikrųjų divizijos kariai kovėsi prie Velikije Lukų, bet tos kovos vyko ne tik liepos 10 – 14 dienomis, bet ir antroje liepos pusėje, o ir visą rugpjūčio mėnesį divizija vis dar kovojo prie mums beveik negirdėtų gyvenviečių, rugpjūčio pabaigoje buvo patekusi į apsupimą, iš kurio išėjo smarkiai nukraujavusi. Labi nesigilininant į 179šd divizijos ir korpuso kovų kelią pateikiu jūsų dėmesiui 179šd ir 29ŠK korpuso priklausomybės nuo karo pradžios iki rugsėjo pradžios.

    06.22

    Šiaurės-vakarų fronto 11 armijos sudėtyje 29ŠK (179šd, 184šd)

    07.01

    Šiaurės-vakarų fronto sudėtyje, tiesiogiai pavaldus fronto vadovybei 29ŠK (179šd)

    07.10

    Šiaurės-vakarų fronto 27 armijos sudėtyje 29ŠK (5šd, 126šd, 188šd)
    Vakarų fronto 22 armijos sudėtyje 62ŠK (174šd, 179šd, 186šd)

    08.01

    Vakarų fronto sudėtyje 22 armijos sudėtyje 29ŠK (126šd, 179šd, 214šd)

    09.01

    Vakarų fronto 22 armijos sudėyje 29ŠK (126šd, 179šd, 214šd)

    10.01

    Vakarų fronto 22 armijos sudėtyje, tiesiogiai pavaldi armijos vadovybei 179šd.

    Taigi 179šd nebuvo išformuota. Nei liepos mėnesį, nei rugpjūčio. Dar daugiau – ji buvo viena iš tų nedaugelio divizijų, kuri per visą karą nei kartą nebuvo nei išformuota, nei performuota. Šio teiginio įrodymas – divizijos kortelės kopija.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Žinoma, lietuvių šioje divizijoje ko gero neliko.
    Pats 29ŠK buvo išformuotas 1941 metų rugsėjo 1 dieną.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį

    Susitikimo metu buvo pademonstruotas statistinis rinkinys „Великая Отечественная. Действующая армия“ (Didysis tėvynės. Veikiančioji armija), kuris sudarytas remiantis aukščiau minėtomis kortelėmis.

    Tekstas antrajame leidime. 171 psl. Rusiją pasiekė tik korpuso likučiai – apie 1,5 – 2 tūkst. (iš 6 tūkst.) 179-osios divizijos karių ir 184-osios divizijos 745 kariai. Pskovo srityje, prie Nevelio ir Velikije Lukų jie buvo surinkti, perorganizuoti ir liepos mėnesį išsiųsti į mūšį su vokiečiais ties Idricos upe 27-osios, vėliau – 22-osios armijų sudėtyje. Čia daug jų pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Likusieji buvo atitraukti, 1941 metų rugsėjo 1 d. korpusą išformavus (179-oji divizija išliko, bet jau be lietuvių), paskirstyti į kitas Raudonosios armijos dalis ir vėliau pateko į formuojamą 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją.

    Einant prie pabaigos vis tik noriu parodyti jums vieną klaidelę iš aukščiau minėto A.Pociūno straipsnio „1941 m. birželio 24 d. tankų kautynės ties Raseiniais“. Ją parodau norėdamas supažindinti jus su tankų divizijų tankų pulkų numeravimo struktūra.

    18 val. 12-ojo mechanizuotojo korpuso 23-iosios tankų divizijos 55-asis tankų pulkas prasiveržė ties Kaltinėnais.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai. Iš tikrųjų į generolo-majoro Nikolajaus Michailovičiaus Šestopalovo vadovaujamo 12-ojo mechanizuoto korpuso sudėtį įėjo pulkininko Timofejaus Seminovičiaus Orlenko vadovaujama 23-oji tankų divizija. Nukrypdamas nuo temos negaliu išsilaikyti nepaminėjęs kitas dvi šio korpuso divizijas, nes labai jau žinomos jų vadų pavardės. Taigi, 28-ajai tankų divizijai vadovavo tuomet dar pulkininkas Ivanas Danilovičius Černiachovskis, 202-ajai motorizuotai divizijai vadovavo žinomo politinio veikėjo bendrapavardis Vladimiras Konstantinovičius Gorbačiovas. Bet grįžkime prie straipsnio tekste. 23-iosios tankų divizijos 55-asis tankų pulkas. Kiekvienas besidomintis tankų divizijų organizacine struktūra ir pulkų numeracija jose pasakys: čia yra klaida. Tankų pulkų numeracija buvo pakankamai paprasta. Divizijose būdavo du tankų pulkai ir jiems numeriai būdavo suteikiami pagal formulę: divizijos numeris padaugintas iš dviejų minus vienas ir divizijos numeris padaugintas iš dviejų. Bet čia baigiasi aritmetika ir prasideda aukštoji matematika. Kiekvienoje taisyklėje būna išimtis. Ir tankų divizijose buvo tankų pulkų numeracijos išimtys. Iš Lietuvoje esančių tankų divizijų pulkų numerių išimtis buvo vienoje ir būtent 23-oje tankų divizijoje. Taigi, šioje divizijoje vieno pulko numeris buvo 45 (pulko vadas majoras Nikolajus Kondratjevičius Tichonenko), o antro pulko numeris buvo ne 46 (šis numeris kažkodėl atiteko 31td), o 144 (vadas pulkininkas Josifas Petrovičius Kokinas).

    Ir pabaigai. Visais šiais akmenukais į istorikų daržą nenoriu pasakyti – štai kokie jie neišmanėliai. Ne, neklysta tie, kas nieko nedaro. Aš noriu paskatinti jus kuo daugiau domėtis, kuo daugiau skaityti, kad apie šį labai trumpą istorijos periodą sužinotumėtė kuo daugiau. Ir viską tikrinkite, nežiūrėdami į autoriaus pavardę. O tada ir patys klaidų nedarysite ir klaidas darančius pataisysite.

    P.S. Nesu galutinės tiesos instancija. Gal ir aš kažkur suklydau. Argumentuotai parodžius klaidą mano tekste, tikrai ją pripažinsiu ir ištaisysiu. Aš juk ne istorikas – profesionalas, o tik savamokslis mėgėjas…


    Papildymas
    Kaip jau minėjau, tik prieš pat susitikimą VU IF man į rankas pateko ką tik išleista knyga – straipsnių rinkinys: Algirdas Jakubčionis, Stasys Knezys, Arūnas Streikus „Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija“, leidykla Margi raštai, Vilnius, 2006.

    Todėl tada dar neturėjau galimybės atidžiau peržvelgti visų knygoje esančių straipsnių. Šį kartą siūlau paanalizuoti doc.dr.Algirdo Jakubčionio teksto „Lietuvos okupavimas ir aneksavimas“ fragmentą. Skyrelis „Lietuvos okupavimo karinis planas“, 15 – 16 psl.

    Lietuvai okupuoti buvo paskirtos rinktinės Raudonosios armijos jėgos. Pulti turėjo: 11-osios armijos 6-asis kavalerijos korpusas, 4-oji Leningrado Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų K.Vorošilovo Dono divizija, 6-oji Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų S.Budiono Kubanės-Tereko divizija, dar 6 šaulių divizijos, 21-oji ir 32-oji tankų brigados bei 3-osios armijos 10-oji šaulių divizija, 23-oji Charkovo divizija, dar 4 šaulių divizijos ir 2 tankų brigados, aviacijos ir artilerijos daliniai.* Tai sudarė 221 260 raudonarmiečių, buvusių, kaip ir ultimatumo metu nurodė V.Molotovas, „dešimtyje divizijų“. Iš puolimui parengtų divizijų ypač pajėgios buvo 4-oji ir 6-oji divizijos, sudariusios 6-ąjį kavalerijos korpusą. Šiam korpusui iki 1938 m. vadovavo būsimasis Sovietų Sąjungos maršalas G.Žukovas. Atsiminimuose jis nurodė, kad divizijos buvo itin geros parengties, korpuso pasirengimas buvo geresnis už kitų. Be to, anot G.Žukovo, tai buvo „kazokų korpusas“.** […]

    *Žukovas G. Atsiminimai ir apmastymai, – V., 1983, t.1, p.51; Мельтюхов Д. Упущенный шанс Сталина. – М., 2000.
    **Ten pat, p.161-164

    Eilinis skaitytojas turėtų suprasti – tai iš būtent šių šaltinių paimti visi šie skaičiai, numeriai, pavadinimai. Pabandykim patikrinti, pradėkim nuo pirmojo. G.Žukovo atsiminimų dvitomį lietuvių kalba galima rasti tikriausiai kiekvienos vidurinės mokyklos bibliotekoje. Imam pirmąjį tomą, atsiverčiam 51 puslapį ir randam aprašymą… apie 1916 metų pabaigos – 1917 metų pradžios įvykius Rusijoje. Sakykim, kad tai korektūros klaida, G.Žukovo atsiminimuose apie A.Jakubčionio tekste minimą 6-ąjį kavalerijos korpusą bei 4-ąją ir 6-ąją divizijas kalbama už 110 puslapių – 161 puslapyje. Bet apie tai kiek vėliau. Tam, kad būtų lengviau aiškintis, iš karto pasižiūrėkime ir į antrą nuorodą. Autorius žinomas, nuorodoje minima knyga – taip pat. Tik kiek keista – kalbama apie į Lietuvą pasiruošusios įžengti sovietų armijos sudėtį, o nuoroda duota į visą knygą, o ne konkretų skyrių ir puslapį. Bet juk Meltiuchovas rašo ne vien apie įvykius Baltijos valstybėse 1940 metų vasarą… Dar vienas dalykas – jei jau duodama nuoroda į kokią knygą, tai reikia nurodyti pilną jos pavadinimą. O Meltiuchovo (beje, jo vardo pirma raidė ne D, o M – Michailas) knygos pilnas pavadinimas skamba taip: Мельтюхов М.И. Упущенный шанс Сталина. Советский Союз и борьба за Европу: 1939-1941 (Документы, факты, суждения). — М.: Вече, 2000. Norintys paskaityti šią knygą, ją gali rasti internete – militera.lib.ru/research/meltyukhov.

    Jei tai būtų prasto studento darbas, aš įtarčiau, kad jis net nėra skaitęs minėtos knygos. Mesti tokius įtarimus docentui būtų pernelyg įžūlu. Taigi, ištaisau gerbiamo docento klaidą ir pateikiu tikslią nuorodą į antrąjį šaltinį. Taigi, apie įvykius Baltijos valstybėse kalbama skyriuje „Наращивание советского военного присутствия в Прибалтике“, okupacijai paruoštos armijos sudėtis nurodoma 198 puslapyje esančioje 15 lentelėje. Štai ji (vertimas į lietuvių kalbą – mano).

    15 lentelė. Sovietų grupuotė 1940 metų birželio 15-16 d.d.

    Paspauskite paveikslėlį, jeigu norite jį pamatyti didesnį
    Lentelėje naudojami sutrumpinimai:
    ŠK – šaulių korpusas
    YŠK – ypatingasis šaulių korpusas
    KK – kavalerijos korpusas
    šd – šaulių divizija
    mšd – motošaulių divizija
    kd – kavalerijos divizija
    ltbr – lengvoji tankų brigada
    odbr – oro desanto brigada

    Bandom skaityti tekstą iš eilės.

    Pulti turėjo: 11-osios armijos 6-asis kavalerijos korpusas, 4-oji Leningrado Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų K.Vorošilovo Dono divizija, 6-oji Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų S.Budiono Kubanės-Tereko divizija

    Skaitytoją galintis klaidinti Raudonosios armijos struktūros nežinojimas. 4-oji ir 6-oji kavalerijos divizijos įėjo į 6KK sudėtį. Todėl reikėtų rašyti taip:
    11-osios armijos 6-asis kavalerijos korpusas, susidedantis iš 4-osios Leningrado Raudonosios ir Lenino ordinų K.Vorošilovo Dono divizijos ir 6-osios Raudonosios vėliavos ir Lenino ordinų S.Budiono Kubanės-Tereko divizijos.

    Bet ir tai ne visai būtų tikslu. Nesuprantu, kam autorius bandė naudoti pilnus šių dviejų divizijų pavadinimus. Aukščiau minėta nuoroda į G.Žukovo memuarus tikriausiai norėta parodyti, kad būtent iš čia paimti šių dviejų divizijų pavadinimai. Pasižiūrėkim į garsiojo maršalo knygą.

    6-ojo kavalerijos korpuso kovinė parengtis buvo daug geresnė už kitų dalių. Be 4-osios Dono kazokų divizijos, išsiskyrė 6-oji Kubanės Tereko Čiongarsko kazokų divizija.

    Šiek tiek skiriasi? Aplamai, autoriaus vietoje nebūčiau rašęs tų gremėzdiškų pavadinimų, verčiau jau vertėjo išvardinti visų korpusų ir divizijų numerius. Na, bet jeigu jau buvo nutarta rašyti ilgus pavadinimus, tai rašyti juos reikia tiksliai ir pilnai. Štai kaip turėtų skambėti šių divizijų pavadinimai.
    4-oji Dono kazokų Lenino, Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordino Vorošilovo vardo kavalerijos divizija
    6-oji Kubanės-Tereko kazokų Čiongarsko Lenino, Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinų Budionio vardo kavalerijos divizija.
    Gremėzdiška? Sutinku. Todėl gal reikėjo pasitenkinti elementariu pavadinimu – 4-oji kavalerijos divizija, 6-oji kavalerijos divizija.

    Skaitom tekstą toliau.

    dar 6 šaulių divizijos

    Jei skaitytojas nieko nežinotų apie aukščiau minėtas 4-ąją ir 6ąją divizijas, jis tikrai pagalvotų, kad jos taip pat buvo šaulių divizijos.

    23-oji Charkovo divizija

    Ši divizija buvo ne bet kokia, o šaulių. Beje, vėl nesuprantama kodėl būtent tik šios divizijos nurodomas ne tik numeris, bet ir vardas. Juk panašius vardus turėjo ir kitos divizijos ir korpusai. Pavyzdžiui 10-oji Šiaurės krašto šaulių divizija, 29-oji Suomijos proletariato šaulių divizija ir t.t.

    21-oji ir 32-oji tankų brigados

    Tikslus pavadinimas „lengvoji tankų brigada“.

    Tai sudarė 221 260 raudonarmiečių, buvusių, kaip ir ultimatumo metu nurodė V.Molotovas, „dešimtyje divizijų“.

    Ar tikrai taip ultimatumo įteikimo metu nurodė V. Molotovas? Atsiverčiam leidinį „СССР и Литва в годы второй войны. Том I. СССР и Литовская республика (март 1939 – август 1940 г.г.)”, leidykla LII, Vilnius 2006. 595 puslapis. Tai žymusis J. Urbšio ir V. Molotovo pokalbio užrašas ultimatumo įteikimo metu. Vertimas į lietuvių kalbą ir paryškinimas tekste – mano.

    […]Urbšys klausia – kiek dar numatoma įvesti sov[ietinės] kariuomenės?
    Drg. Molotovas atsako – 3-4 korpusus.
    Urbšys prašo patikslinti – divizijomis. Drg. Molotovas atsako, kad maždaug 9-12 divizijų.[…]

    Taigi drg. Molotovas nurodė šiek tiek kitaip, nei bandoma cituoti.

    Iš puolimui parengtų divizijų ypač pajėgios buvo 4-oji ir 6-oji divizijos, sudariusios 6-ąjį kavalerijos korpusą.

    Vėl trūksta tikslumo. Pažiūrėjus į M. Meltiuchovo lentelę matome, kad į 6KK sudėtį įėjo ne vien minimos divizijos, bet dar ir 33šd, o taip pat 22ltbr ir 29ltbr. Be to, reikia paminėti, kad tai buvo ne bet kokios, o kavalerijos divizijos.

    НКО № 061 от 21.04.36 г.
    Переименовать 4 и 6 кавалерийские дивизии (БВО) в казачьи, присвоив 4 кавалерийской Ленинградской Краснознаменной дивизии имени т.Ворошилова наименование: «4 Донская казачья Краснознаменная дивизия имени т.Ворошилова», 6 кавалерийской Чонгарской дивизии имени т.Буденного наименование: «6 Кубано-Терская казачья Краснознаменная Чонгарская дивизия имени т.Буденного».

    Šiame puslapyje 1 komentaras

    1. admin says:

      Komentarai
      quattro51 | Vas 04, 19:50 |
      Komentarai: 22

      Knygos „Lietuva 1940 – 1990 metais. Okupuotos Lietuvos istorija“ antrajame leidime 166 psl. yra ši nuotrauka:

      Komentaras po fotografija skelbia:
      Vokieciu kariuomenė įžengia į Lietuvą birželio 22 d.

      Bet kaip išaiškėjo apk.net temoje, nuotraukoje matyti automobilis priklausantis 17-ajai tankų divizijai, kurios karo pradžioje Lietuvoje nebuvo.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas
      Arvydas | Vas 04, 20:14 |
      Komentarai: 129

      malonu, kad kolega jaunasis quatro51 atidžiai sklaido pakankamai rimtas ir storas knygas, akivaizdu, kad dalyvavimas internetinėse Antrojo pasaulinio karo tematikos svetainėse duoda rezultatų. O jaunojo kolegos pastaba yra eilinis įrodymas, kad ne šventieji puodus lipdo, kad ir mokinukas (tikriausiai nesuklydau ir neįžeidžiau) – karo istorijos mėgėjas gali pataisyti solidžių dėdžių padarytas klaidas. Jei išeis trečiasis šio s knygos leidimas, tikriausiai redakcija įdės vietoj minimos nuotraukos kitą, kuri atitiks tekstą „Vokiečių kariuomenė įžengia į Lietuvą birželio 22 d.“
      P.S. O diskusiją apk.net dėl tos nuotraukos aš buvau visai pamiršęs.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      quattro51 | Vas 04, 20:49 |
      Komentarai: 22

      Dėl mokinuko, tai nesuklydai ir tikrai neįsižeidžiau (tiesa, jau paskutiniai metai mokykloje). O kas dėl fotografijos, tai tu pirmasis forume identifikavai kokie daliniai įamžinti, aš tiesiog tik žvelgdamas į fotografiją knygoje prisiminiau, kad tai „nelietuviška“ nuotrauka.
      P.S. nors ir susitarėm, kad galiu į tave kreiptis tiesiog „tu“, bet tai daryti man dar kažkiek vistiek nejauku . Iki tavęs man daug „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, kad galėčiau taip kreiptis.

      „Visi žino, kad tai neįmanoma. Tačiau ateina neišmanėlis, kuris apie tai nenutuokia, ir padaro.“ – Albertas Enšteinas
      eppanzer | Kov 02, 07:49 |
      Komentarai: 5

      Nežinau, aš iki dabar nesu tikras, kad Meltiuchovas yra visiškai teisus dėl 1939 ir 1940 Lietuvą turėjusių pulti dalinių. Man atrodo, kad pasipriešinimo atveju dar buvo numatyta ir „antroji banga“. Kadangi kitų šaltinių be Meltiuchovo kol kas nėra, spėlioti sunku.

      Arvydas | Kov 02, 08:43 |
      Komentarai: 129

      Tikriausiai sutiksi, kad ginčas „Meltiuchovas teisus – Meltiuchovas neteisus“ kol kas būtų tuščias, kol kas turim tai, ką jis parašė ir tais duomenimis galime tikėti arba netikėti. Ką tik peržiūrėjau skyriaus apie Baltijos šalis nuorodas į pirminius šaltinius, beveik visos tos nuorodos veda į РГВА – Rusijos valstybinį karinį archyvą. Tad turint laiko, noro ir, kas be ko, pakankamai lėšų (gyvenimas Maskvoje pakankamai brangus) – pirmyn į tą archyvą. Specialiai tiems, kurie bandys aiškinti, kad beveik visi Rusijos „archyvai slapti, uždari, užsieniečių ten neįleidžia“ – visai neseniai tame archyve (РГВА) darbavosi vienas iš šios svetainės narių, manau, kad jis pasidalins savo įspūdžiais.

      Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.
      eppanzer | Kov 02, 09:48 |
      Komentarai: 5

      Būtų gerai, kad įspūdžiais pasidalintų, nors man kol kas asmeniškai juose apsilankyti nesišviečia. Bet ankstesnio patarimo dėl archyvų nepamiršau, viskam savo laikas

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.