188 šaulių divizijos koviniai veiksmai piečiau Vilkaviškio. 33 šaulių divizijos 82 šaulių pulko veiksmai ginant Marijampolę

188 šaulių divizijos koviniai veiksmai piečiau Vilkaviškio. 33 šaulių divizijos 82 šaulių pulko veiksmai ginant Marijampolę

    1.4 188 šaulių divizijos koviniai veiksmai piečiau Vilkaviškio. 33 šaulių divizijos 82 šaulių pulko veiksmai ginant Marijampolę. Kelią Kybartai – Vilkaviškis ir rajoną į pietus nuo dengė 188 šd, vadovaujama pulkininko P.I.Ivanovo (štabo viršininkas papulkininkis A.K.Smirnovas). Skiriamoji linija su dešinėje esančia16-ojo šaulių korpuso 128 šd ėjo per Vyžainius , Beržinius, Marijampolę. Įtvirtinto rajono priešlaukyje buvo keturi divizijos batalionai: 523 šp 2 šb, 580 šp 2 ir 3 šb ir kairiajame sparne 595 šp 2 šb. 188 šd dalinių padėtis buvo tokia: einančio vado pareigas vyr. leitenanto 523 šp 2 šb buvo miško masyve į pietus nuo Virbalio, kapitono S.M.Upitovo 580 šp 2šb buvo Kunigiškių girios rajone, to paties pulko kapitono A.I.Sazonovo 3 šb išsidėstė miško masyve į pietus nuo Skardupių, vyr.leitenanto 595 šp 2 šb buvo miške prie Vygrelių. Vyr.leitenanto 234 ap 1 artdvzn buvo miške 5 km į pietvakarius nuo Vilkaviškio (tikriausiai turimas mintyje Osijos miškas – Arvydo pastaba). Majoro A.G.Sučkovo 595 šp pagrindinės pajėgos miškų masyve į rytus nuo Šunmsko (originale м. Шумск, tikriausiai turima mintyje Šunskai – Arvydo pastaba). Pats majoras Sučkovas 1941.06.22 buvo išvykęs pas šeimą Estijoje ir pulką į mūšį vedė štabo viršininkas majoras V.I.Kalmykovas. Likę 188 šd daliniai, tame skaičiuje ir majoro T.K.Morozovo 234 ap ir papulkininkio B.V.Ivanovo 228 hap pagrindinės pajėgos buvo miške į vakarus nuo Kazlų Rūdos. Divizijos štabas buvo Budavonės miškelio pietiniame pakraštyje. Puolantis piečiau Kybartų pulkininko Šulceno 407 pp savo 3 pb 5.10 išėjo prie į pietus nuo Virbalio esančio miško vakarinio pakraščio, kur buvo 523 šp 2 šb. Be pagal etatus priklausančių ginklų batalionas buvo sustiprintas leitenanto N.S.Archipovo pulko 76 mm patrankų baterija. Taip pat čia buvo jaun.leitenanto M.G.Frolovo pulko pionierių (nemaišyti su raudonais kaklaraiščiais, kalbama apie karo inžineriją – Arvydo pastaba) kuopa. Prasidedant kovo veiksmams batalione buvo 523 šp vadas majoras I.I.Burlakinas. Pirmąją ataką Dudovo batalionas atrėmė. Štai kaip šie įvykiai aprašomi knygoje “Šiaurės – Vakarų fronte”: Nuo pirmų mūšio minučių į mūšį stojo leitenanto N.F.Kuličevo kuopa [5 šk] iš pulko 523-ojo šaulių bataliono, kuriam vadovavo vyr.leitenantas M.I.Dubovas. Pasinaudodami statomais įtvirtinimais, kuopos kariai kartu su leitenanto M.G.Pobijacho[2 kulk vadas] kulkosvaidininkais sutiko hitlerininkus šautuvų ir 12 kulkosvaidžių ugnimi. Ypatingai taikliai šaudė kulkosvaidininkai raudonarmiečiai Aleksejevas, N.N.Adašvilis… Įtemptame mūšyje sparčiai tirpo šaudmenų atsargos. Padėtį gelbėjo viršila Chlyzovas, pristatęs šovinius iš divizijos užnugario. Pasieniečiai padėjo rankinėmis granatomis. Vis naujos fašistų bangosužstrigdavo mūsų šaulių ir kulkosvaidininkų švino lavinoje. Matydami atakų nesėkmes fašistai iškvietė aviaciją. Paskui bombonešius pajudėjo tankai. Neturėdami prieštankinių priemonių kariai šaudė į juos iš šaulių ginklų, stengdamiesi pataikyti į ekipažus per stebėjimo plyšius. Keletas tankų sustojo, likę judėjo toliau. Iki paskutinės galimybės į atakuojančius tankus ir pėstininkus šaudė raudonarmietis komjaunuolis Umerovas, žuvęs po fašistinio tanko vikšrais. Narsus Uzbekijos liaudies sūnus kulkosvaidininkas Umerovas, kaip ir daugelis jo kovos draugų, laikėsi iki mirties. Vokiečiai bataliono pozicijas apšaudė iš artilerijos ir vėl perėjo į ataką. 6.50 407 pp 3 pb užėmė aukštumą 114,1 ir ir piečiau Virbalio esančio miško šiaurės – rytų pamiškę. Tolesnis 407 pp judėjimas laikinai užstrigo, nes pulko vadovybė tikėjosi, kad tuoj prasidės tarybinių tankų kontrataka link aukštumos 114,1. Jos atrėmimui į miško piečiau Virbalio rajoną pradėjo perkelti 121-ąjį prieštankinį divizioną. Kaip rašoma divizijos kovinių veiksmų žurnale 7.30 405 ir 407 pp padaliniai išėjo į liniją Virbalio miesto laukai – rytinis Virbalio pakraštys – Ostankino kaimas. Vyr.leitenanto Dudovo 2šb atsitraukė į Vaičlaukio rajoną, kur užėmė gynybos pozicijas. Apie 8.00 407 pp padaliniai išėjo prie 523 šp 2 šb naujos gynybos linijos ir atakavo ją. Vyr.leitenanto Dudovo batalionas, palaikomas 234 ap 1 advzn atrėmė šią ataką. Vokiečiai čia pat artilerijos grupės „Pietūs“ (trys artilerijos divizionai) ugnies škvalu užgriuvo bataliono pozicijas. Apie 9 valandą 407 pp atnaujino 523 šp 2 šb pozicijų atakas. 121 pd štabe rašoma: 9.23 [vokiečių] pėstininkai išėjo į liniją Penkiniai – Rakaučizna – Versnupiai. Ypač įnirtingas mūšis įsiliepsnojo vyr.leitenanto M.I.Dudovo bataliono gynybos ruože. Čia narsiai gynėsi 2-osios kulkosvaidžių kuopos vado pavaduotojas E.I.Jakovlevas. Jis vadovavo kulkosvaidžių kuopos vienam būriui ir kovėsi iki paskutinio šovinio, pridengdamas bataliono likučių atsitraukimą. Visas būrys žuvo po vokiečių šturmo pabūklų vikšrais. Taip pat atsitraukimą pridengė minosvaidžių kuopos vadas jaun.leitenantas Sergejus Fedorovičius Zubarevas su keliais savo pavaldiniais. Nė per žingsnį nesitraukė leitenanto Vladimiro Grigorjevičiaus Oniščenko 6-osios šaulių kuopos 1-asis šaulių būrys. Kruviname mūšyje batalionas patyrė didelių nuostolių. Žuvo leitenantai Kucharenko [Vasilijus Semionovičius], Liubimovas [Konstantinas Nikolajevičius], Pogalevas [leit. Vasilijus Nikolajevičius Pigolevas, 4 šk], Maksilovas [kitais duomenimis Moskalevas] ir kiti. 11 valandą batalionas praktiškai neteko kovingumo, buvo sunaikinti kulkosvaidžiai, minosvaidžiai ir bataliono „keturisdešimtpenkinės“, baigėsi šaudmenys, be to priešininkas pradėjo apeiti sparnus. Į naujas pozicijas pasitraukė, kaip rašoma kovinių veiksmų žurnale, tik 110 žmonių iš viso bataliono. Iš mūšio lauko išnešti sužeistuosius nebuvo kam. Dešiniame 121 pd sparne buvo 505-as pionierių batalionas (be vienos kuopos). Iš anksto parengtos bataliono šturmo grupės 3.05 perbrido Lieponos upę ir atakavo Matlaukyje buvusią 16-ąją pasienio užkardą ir užėmė sodybas Remeikiuose. Deja užkardos kovinių veiksmų aprašymo rasti kol kas nepavyko. Prasidėjus koviniams veiksmams Kazlų Rūdos stovykloje buvę daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą. Ne 5-osios ir 188-osios šaulių divizijų dalinių stovykloje prie Kazlū Rūdos buvo majoro I.P.Popovo 270-asis ir kapitono M.A.Gusevo korpuso artilerijos pulkai. Pulkininko I.G.Perevertailovo 10-osios prieštankinės gynybos brigados pulkas karo pradžioje buvo miške prie Ąžuolų Būdos, į pietus nuo Kazlų Rūdos. Pakeltas pagal pavojaus signalą 270 kap jau 5.00 visa sudėtimi pajudėjo Pilviškių, Vilkaviškio kryptimi. [41]. Raudonosios Armijos vadams ir kariams nelengvai sekėsi pereiti nuo mokymosi taikos metu prie karo su jo didžiuliais sunkumais ir praradimais, netekus ryšio ir valdymo. Štai kaip aprašo savo pulko padalinių žygį ir kovinių veiksmų pradžią 270 kap 4 artdvzn vadas kapitonas N.I.Osokinas: Pagaliau mes pavijome 4-ojo diviziono ugnies būrių koloną. Sužinojome kur jai įsakyta vykti ir kur mūsų pulko vadavietė… Atsimenu kažkokį gyvumą ir šaunumą, su raportuojant pulko vadui apie atvykimą. Vadavietėje asmeniškai iš paties bataliono vado gavęs kovinę užduotį aš su būrio vadų ir karių grupe išvykau į būsimos mūsų diviziono stebėjimo punkto rajoną. Divizijonas jau skleidėsi. Kovinės pozicijos prie sienos buvo prieš pusantros savaitės išžvalgytos ir tai leido divizionui iš karto stoti į mūšį. Bet iš stebėjimo punkto priešininko nesimatė, tik gaisrai ir dūmai gyvenvietėse, girdėjosi šūviai – artilerijos, šautuvų, kulkosvaidžių. Ilgai nebuvo jokio ryšio su baterijos vadais, o jie neturėjo ryšio su ugnies pozicijomis. Po to atėjo įsakymas trauktis. Atsimenu, kaip traukiant vieną smėlyje užstrigusį pabūklą vienas pabūklų vadų susilaužė koją. Mano divizione tai buvo pirmasis nuostolis kare. Vaikino buvo gaila iki ašarų!… Bet apskritai mūsų sunkieji divizionai, nors ir atsidūrė pačiame pragare, nesugebėjo pilna jėga atidengti ugnį. Blogai buvo organizuota sąveika su pėstininkais. Nebuvo ugnies valdymo ir taikinių nurodymo. Buvo šaudoma į atsitiktinius taikinius. Greitai gavome įsakymą trauktis. [50]. Ta pačia kryptimi judėjo ir 448 kap. 10-osios prieštankinės gynybos brigada užėmė prieštankinį ruožą dešiniame Šešupės krante ties Puskelniais, Kantališkiais į šiaurę nuo Marijampolės. Pagal 11-osios armijos 41.6.22 5.00 val. įsakymą Nr. 188 šd turėjo ginti Kauno įtvirtinto rajono mazgus Nr.7, 8 ir 9 Kunigiškių, Kaupiškių, Meiliūnų, Vinkšnupių ruože, išskiriant vieną batalioną Kauno įtvirtinto rajono 10-ojo mazgo priedangai – Margų, Ivantiškių, Kalvarijos rajone, t.y. divizija turėjo užimti gynybą apie 35 km ruože. Bet realybėje to padaryti nepavyko. 4.30 Jūrės stovykloje buvę 188 šd daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą. Jau 5.15 523 šp padaliniai – vyr.leitenanto I.A.Kudrešovo 1 šb, Kapitono A.V.Serovo 3 šb, ryšių kuopa, prieštankinės gynybos baterija išžygiavo link Vilkaviškio. Šiai grupei vadovavo 523 šp pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams bataliono komisaras E.M.Samarinas. Taip pat iš stovyklos išžygiavo 580 šp 1 šb, pulko mokykla, 45 mm patrankų baterija, būrys raitų ir pėsčių žvalgų, ryšių kuopa ir pionierių kuopa (be vieno būrio), šiai kolonai vadovavo bataliono komisaras A.V.Volkovas. Jau įsiveržimo pradžioje išryškėjo vokiečių kariuomenės stipriosios pusės. Viena iš jų buvo įvairių kariuomenės rūšių tamprus tarpusavio ryšys. Artilerijos ir pėstininkų, aviacijos ir sausumos pajėgų. Kiekvienas armijos korpusas turėjo savo lengvųjų žvalgybos lėktuvų aviaeskadrilę. Tai buvo vokiečių korpusų vadovybės „akys“, kurios matydavo 50 – 130 km už fronto linijos. Iš šių lėktuvų siunčiamos radiogramos leido vokiečių vadovybei savalaikiai gauti informaciją apie savos kariuomenės padėtį, apie link fronto judančius tarybinės kariuomenės rezervus, apie jų atsitraukimą, apie lauko įtvirtinimų padėtį ir taip toliau. Štai korpuso oro žvalgo pranešimas perduotas birželio 22 8.45 (Berlyno laiku) į 2-ojo armijos korpuso vadavietę: 1. Savi daliniai 8.00 Alvite. 2. Kelyje Vilkaviškis – Marijampolė priešininko nėra. 3. Marijampolė…..tiltas nesusprogdintas. 4. Kelyje Marijampolė – Kaunas prie miško rytinio pakraščio didelės kolonos. Kryptis link Kauno. 5. Kelyje link Pilviškių atsitraukiančiųjų kolonos. Kryptis į rytus.[51] Oro žvalgo aptiktos kolonos tikriausiai pagrinde buvo statybininkų ir pionierių, dirbusių įtvirtintų rajonų statybose, daliniai. Apie pusiaudienį 5 km į šiaurės – rytus nuo Vilkaviškio vokiečių artilerija ir aviacija žygiuojančią 523 šp 1 ir 3 šb koloną. Batalionams buvo duotas įsakymas išsiskleisti į kovinę rikiuotę ir atakuoti Vilkaviškį. Iš pradžių pavyko pasislinkti apie 2 km, bet greitai ataka užgeso. Pačiame mieste įsiplieskė gatvių mūšiai, ypatingai įnirtingai buvo kaunamasi šiaurės – vakariniame miesto dalyje buvusių kareivinių rajone. [pataba: kaip pasakoja Vilkaviškio senbuviai, S.Nėries gatvėje buvę kareivinių griuvėsiai buvo sutvarkyti maždaug 1963 m. Tame pastate buvo įrengtas tuometinės proftechninės mokyklos bendrabutis]. Gatvių mūšių metu į Vilkaviškį atidengė ugnį tarybinė artilerija (270 kap?). Išstūmę tarybinius dalinius iš Vilkaviškio, 405 pp 14.00 pasistūmėjo apie 1 km. Keliu Vilkaviškis – Stirniškiai ir buvo sustabdytas dviems valandoms poilsio. Vilkaviškyje po gatvių mūšio kilo gaisrai, kurie, kaip liudija vokiečiai, tęsėsi iki birželio 23 d. pusiaudienio. Dešiniau buvęs 407 pp apie 14 valandą išėjo į Gudelių rajoną, kur taip pat buvo sustabdytas poilsiui. 523 šp gynybos sustiprinimui antroje dienos pusėje atvyko du divizionai iš 448-ojo korpuso artilerijos pulko. Vyr.leitenanto N.S.Bogdanovo 1-asis divizionas užėmė pozicijas Matuliškių rajone. Kapitono pP.I.Filipovo 2-asis divizionas savo baterijas išdėstė prie Omentiškių. 1-ojo artilerijos diviziono pabūklų ugnis padėjo atremti 121 pd pėstininkų ir šarvuotos technikos ataką. Vokiečiai taip pritraukė arčiau artileriją ir po apšaudymo pradėjo supti 3-ąjį batalioną. Grupei, sudarytai iš 7-osios ir 8-osios šaulių kuopos ir specpadalinių, vadovavo 523 šp vado pavaduotojas Ivanas Josifovičius Šalajevas. Apdovanojimo dokumentuose rašoma, kad apie 7 valandas narsiai kovėsi leitenanto D.K.Dugino vadovaujamas 8 šk 2-asis būrys. Tik po sužeidimo iš mūšio lauko jį išnešė raudonarmietis Ivanas Andrejevičius Tatarkinas. Taip pat narsiai kovojo tos pačios kuopos politinis vadovas K.P.Biriukas. Politinis vadovas gavęs įsakymą atsitraukti iš apsupties išvedė šaulių būrį. 8-osios ir 9-osios kuopos atsitraukimą dengė kulkosvaidžių kuopos vado pavaduotojas Aminas Alabardinovičius Besštokovas, kuris asmeniškai apšaudė priešą iš sunkiojo kulkosvaidžio. Mūšio metu jis buvo sužeistas ir karių išneštas iš mūšio lauko. Mūšio metu pradėjo sekti šovinių, minų ir sviedinių atsargos. Spaudžiami priešo batalionai pradėjo palengva trauktis. Jie patyrė didelių nuostolių, ypač nukentėjo 1-oji, 7-oji ir 8-oji šaulių kuopos. Pradėjo trauktis ir 448 kap 1-asis artilerijos divizijonas. Vyr.leitenantas N.S.Bogdanovas apšaudant priešui sumaniai organizavo technikos ir asmeninės sudėties išvedimą. Diviziono baterijos patyrė minimalių nuostolių. Iš 121 pd rytinio pranešimo: Divizijos ruože priešininkas 41.6.21 mūšių metu atkakliai ir kibiai gynėsi. Itin atkaklus pasipriešinimas buvo kaimuose ir miestuose. Pavyzdžiui du bunkeriai Kybartuose buvo neužimti iki vėlyvos popietės. Pasipriešinimas labai sustiprėjo vėlyvomis popietės valandomis, todėl teko kiekvieną bunkerį, lauko įtvirtinimus ir kiekvieną valstiečių sodybą užiminėti po vieną aršiuose mūšiuose palaikant artilerijai. Ore viešpatauja vokiečių aviacija. [52] 19.40 405 pp pasiekė Majoriškes, pagrindinės 407 pp pajėgos kovojo į pietvakarius nuo Masikvietiškių. 20.20 405 pp avangardo daliniai pasiekė Užbalius (6 km į šiaurės rytus nuo Vilkaviškio). 407 pp tuo pat metu išėjo į ruožą Vekerotiškės, Steponai. 121-asis pionierių batalionas susitelkė Alvite. 121-asis prieštankinis divizionas miško prie Paežerių šiaurinėje pusėje. 121 pd vadavietė įsikūrė Paežeriuose. Visą birželio 22 vakarą 121 pd ruože tęsėsi karšti mūšiai. Apie 23.00 523 šp 1 ir 3 šb gavo įsakymą trauktis, tačiau majoro I.I.Šalajevo grupė tuo metu jau buvo atkirsta. Nesant pulko vado majoro I.I.Burlakino (dalyvavo mūšiuose nuo pat 41.06.22 2-ame šaulių batalione) atsitraukimui vadovavo pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams bataliono komisaras M.E.Samarinas. Kaip ariergardas kovojo pridengdamas savo kovos draugų atsitraukimą 3 šb kulkosvaidžių kuopa, vadovaujama leitenanto Vasilijaus Stepanovičiaus Lunevo . 16 valandą 405 ir 407 pp atnaujino puolimą. Abu pulkai dabar judėjo į šiaurės rytus. Tarybinė kariuomenė įnirtingai priešinosi, palengva traukdamasi Pilviškių link. 523 šp batalionams teko paskubomis užimti neparengtas gynybos linijas. Tvirtai gynė savo ruožą prie Vilkaviškio jaun.leitenanto Dmitrijaus Filipovičiaus Laskino 3 šk. Gavęs įsakymą trauktis kuopos vadas asmeniškai sunkiojo kulkosvaidžio ugnimi dengė savo žmonių atsitraukimą ir buvo sunkiai sužeistas greta sprogusios minos. Liko priešininko užimtoje teritorijoje. Buvo apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu. Sumaniai vadovavo mūšyje savo batalionui kapitonas A.V.Serovas. Leitenantų Nikolajaus Vasiljevičiaus Malašenko ir Aleksandro Aleksandrovičiaus Petrosiano 7-oji ir 8-oji šaulių kuopos keletą valandų sėkmingai atmušinėjo priešininko atakas. Baigiantis dienai 121 pd išėjo į rajoną 4 km į pietvakarius nuo Pilviškių. Pirmąją karo dieną 121 pd pavyko paimti 500 belaisvių. Birželio 22 vakare II ak vadavietė iš Reicho teritorijos persikėlė į Kunigiškes. 2-ojo armijos korpuso kovinės rikiuotės centre puolė 12-oji pėstininkų divizija, vadovaujama vėliau tapusio žinomu generolo – majoro V.fon Zeidlic – Kurcbacho. Skiriamoji linija su dešinėje esančia 32 pd ėjo per Debilinius, Trilaukį, Sausinykus, Mockabūdžius, Geisteriškius, Paikius. Divizijai skirtas ruožas buvo vos 10 km pločio. Be savo artilerijos pulko divizijos dalinių puolimą palaikė 253 ap sunkusis artilerijos divizionas, 506-asis sunkusis haubicų artilerijos divizionas ir reaktyvinių minosvaidžių 2-asis divizionas. Be to divizija buvo sustiprinta vienu būriu iš 659-osios šturmo pabūklų baterijos. Divizijos ruožo kairiajame sparne įsiveržimo metu sieną prie Galkiemio dengė 48pp 1 pb. Divizijos juostos centre iš Šlosbacho (Pilupėnai) link Pajevonio pajudėjo pionierių kuopa sustiprintas pulkininko F. fon Liutcovo (Freiherr von Luetzow) 89 pp. Pulką palaikė du sunkieji ir vienu lengvuoju artilerijos divizionai. Taip pat pulkui buvo priskirtas reaktyvinių minosvaidžių 2-asis divizionas. 89-asis pėstininkų pulkao pirmajame ešelone buvo majoro Klepero [Klepper] 1 pb ir majoro Vulfo [Wulf] 3 pb. Majoro B.fon Vedelio [von Wedel] 2 pb buvo antrajame ešelone. Dešiniame sparne iš kaimelio Štainchaide (Tašytė) link aukštumos 220 ir toliau link Rėčiūnų puolė pulkininko Keglerio [Kegler] 27 pp, sustiprintas pionierių kuopa ir 659-osios šturmo pabūklų baterijos būriu. Pulko puolimą taip pat palaikė 3 artilerijos divizionai. Tokiu būdu siaurame, vos 2,5 km ruože, buvo sukoncentruoti du sustiprinti pėstininkų pulkai. Puolimas čia vyko kalvotoje vietovėje. Kai kurių kalvų aukštis buvo daugiau nei 220 m virš jūros lygio. Papečkių kaimo kryptimi sieną perėjo kairiame 48 pp sparne buvęs 1 pb. Šioje kryptyje vokiečiai beveik iš karto susidūrė su Raudonosios Armijos dalinių gynyba. Užpuolimo išvakarėse, birželio 21-osios antroje dienos pusėje ruože Papečkiai – Vištyčio ežeras – Pavištytys užėmė gynybines pozicijas 2-asis ir 3 –asis batalionai iš papulkininkio V.V.Jefremovo 580 šp. Ir 2-asis, ir 3-asis batalionai atėjo į naujus rajonus, kuriuos per naktį nespėjo parengti gynybai. Naktį iš birželio 21-osios į birželio 22-ąją visos kuopos kasė apkasus ir vokiečiams pereinant sieną buvo apkasuose. [53]. Karo pradžioje pulkas turėjo 172 žmones vadovaujančios sudėties, jaunesniosios vadovaujančios sudėties 184 žmones, 1942 eilinius. Viso 2298 karių. Pulko vadavietė buvo įrengta 3 km į rytus nuo Kunigiškių. Dešiniame sparne nuo Šakių kaimelio ir toliau į pietus vakariniu prie Ančlaukio esančio miškelio pakraščiu gynybą užėmė kapitono C.M.Upirovo batalionas. Kariame, prie giraitės ties Skardupiais apkasus kasė kapitono A.I.Sazonovp 3-asis batalionas. Šiai batalionui sustiprinti buvo priskirta leitenanto P.N.Teterino 76 mm pabūklų pulko baterija (be dviejų pabūklų). 580 šp vadas papulkininkis Jefremovas vokiečiams pradedant puolimą buvo 2 šb ir turėjo ryšį su divizijos štabu. Prasidėjus koviniams veiksmams papulkininkis Jefremovas savo vadavietę perkėlė arčiau 2 šb pozicijų ir įrengė ją 1 km į rytus nuo Kunigiškių. 2 šb į pozicijas atvyko nepilnos sudėties. Leitenanto J.F.Berdinskicho 4-oji šaulių kuopa buvo Kaune, sargyboje. Leitenanto Vasilijaus Vasiljevičiaus Šutovo 5-oji šaulių kuopa sustiprinta sunkiųjų kulkosvaidžių būriu buvo 2 km nuo sienos įrengtuose ugnies taškuose (dzotuose), turėjo telefoninį ryšį su bataliono vado vadaviete. Vyr.leitenanto M.E.Jeršovo 1 šb ir kiti pulko padaliniai buvo stovykloje prie Kazlų Rūdos. Pagal kai kuriuos kitus duomenis kartu su 2 šb dar buvo pulko pionierių kuopa. Tokiu būdu aukštumos 234,9 (1 km į rytus nuo Papečkių) rajone pirmieji į mūšį stojo 5-osios kuopos kariai, kulkosvaidininkai ir prie jų prisišlieję pasieniečiai. Telefoninis ryšys tarp kuopos ir bataliono vadavietės iš karto nutrūko. Šios grupės pasipriešinimą nuslopinti pavyko, kaip rašoma 12 pd kovinių veiksmų žurnale, tik po keletos mūšio valandų. [54]. Tuo pat metu to paties 48 pp 1 pb šturmo grupė atakavo ir netrukus apsupo 107-ojo pasienio būrio, kuris buvo įsikūręs Kaupiškių mokykloje, 1-ąją pasienio užkardą (užkardos vadas leitenantas M.S.Perepelica). Tik 10.45 į divizijos vadavietę, įsikūrusią Erlenhagene (Laukupėnai) atėjo pranešimas apie Kaupiškių ir nedidelio kaimelio Šakiai (apie 5 km į rytus nuo Kaupiškių) užėmimą. Šio mūšio detalės, deja, nežinomos. Užkardos viršininkas ir jo pavaduotojas politiniams reikalams jaunesnysis politrukas V.P.Moloiko dingo be žinios. Totorkiemyje buvo įsikūrusi 107-ojo pasienio būrio 2-oji užkarda (viršininkas kapitonas I.P.Starcevas, pavaduotojas politiniams reikalams politrukas G.V.Melnikovas). 89 pp šturmo grupė 3.07 atakavo ir greitai užėmė neužbaigtą statyti pasienio bokštą prie Antavilių, o kiti pulko padaliniai, palaikomi galingos artilerijos ugnies atakavo pačią užkardą. Mūšyje dėl užkardos žuvo daugelis pasieniečių, o taip pat užkardos viršininko ir jo padėjėjo jaun.leitenanto Vakulos Artemovičiaus Kulmano žmonos. Matomai ten pat žuvo kapitonas I.P.Starcevas ir jaun.leitenantas V.A.Kulmanas. 89 pp pirmuoju tame kare žuvusiu karininku buvo pėstininkų pabūklų būrio vadas leitenantas Junkeras. Į jį pataikė snaiperio kulka. Dešiniame sparne buvęs 27 pp, palaikomas artilerijos ir šturmo pabūklų, atakavo ties Riečiūnais buvusią 3-ąją pasienio užkardą (viršininkas leitenantas P.F.Bolgarcevas, pavaduotojas politiniams reikalams jaun.politrukas V.N.Piroženko). Užkardos užnugaryje birželio 21 kasė apkasus ir rengėsi gynybai 580 šp 3 šb. Anksčiau ši užkarda buvo rezervine ir 1941.06.21 joje buvo tik 27 pasieniečiai. Užkarda savo ginkluotėje turėjo du sunkiuosius kulkosvaidžius „Maksimas“, du rankinius kulkosvaidžius RPD, šautuvus SVT-40, rankinių granatų ir šovinių šaunamiesiems ginklams atsargą. Atsargą. [55]. Mūšio pradžioje į užkardą atvyko komendantūros štabo viršininkas vyr.leitenantas T.S.Ščetininas. Ilgo mūšio metu užkardoje žuvo 23 pasieniečiai, o taip pat užkardos viršininko ir jo pavaduotojo žmonos. 5.10 27 pp užėmė aukštumą 220 [dabartiniuose žemėlapiuose ji aukštuma 225,2], o 5.50 89 pp avangardas užėmė Debilinius. Netrukus 2 šb ginamą ruožą (leitenanto Aleksandro Aleksejevičiaus Taškino 6-oji kuopa, jaun.leitenanto Boriso Petrovičiaus Belousovo kulkosvaidžių kuopa ir 2-oji minosvaidžių kuopa) užgriuvo 27 pp dešiniojo sparno ir 32 pd kairiojo sparno dalinių pagrindinės jėgos. Kapitonas Upirovas iš atsitraukiančių pionierių padalinių suformavo kuopą ir pradėjo jai vadovauti. Mūšio eigoje ryšio su 5-aja kuopa atstatyti nepavyko. Jos likimas nežinomas. Mūšio eigoje pasižymėjo šaulių būrių vadai leitenantai Aleksandras Ivanovičius Motorinas (2 šb 6 šk), Vasilijus Kirilovičius Jančiukas (1 šb 5 šk), 5 šk kulkosvaidžių būrio vadas leitenantas Vasilijus Iljičius Petrovas. Užčiupęs kapitono S.M.Upirovo bataliono dešinį sparną, 89 pp pradėjo jį apeiti ir pajudėjo link Pajevonio. Pajutę galimo apėjimo pavojų 2 šb sulaikydamas priešą pradėjo trauktis . 8.30 89-asis pėstininkų pulkas užėmė Kunigiškius, nors, kaip pripažįsta patys vokiečiai, Raudonosios Armijos karius priversti bėgti čia jiems nepavyko. Mūšiai vyko abiejose Kunigiškių pusėse dėl bunkerių ir dzotų. 89 pp buvo pasuktas į šiaurę tam, kad užimti aukštumą 170. Ruože nuo pietryčiai nuo Tašytės iki Vištyčio miestelio įsiveržė generolo – majoro V.Bronštedto [Bohnstedt] 32-oji pėstininkų divizija. Skiriamoji linija su kaimynine 23-aja pėstininkų divizija iš armijų grupės „Centras“ Ribenau, Velenhauzeną, Narvydus, Bambinius, piečiau Gražiškių, Bartininkus, Parausių girią, Beržinius Uosupį, Stūriškius ir iki Marijampolės centro. Tokiu būdu divizija įsiveržė siaurame 3 km ruože. Šiame siaurame ruože nebuvo nei pasienio užkardos, nei kokių nors Raudonosios Armijos dalinių. Лишь в местечке Tik Vištyčio miestelyje buvo 107-ojo pasienio būrio 1-oji pasienio komendantūra (komendantas vyr.leitenantas E.A.Devitas, pavaduotojas politiniams reikalams politrukas M.V.Kokorinas). 32 pd buvo žymiai sustiprinta artilerija. Be savo artilerijos pulko divizijos dalinius palaikė 253 ap lengvasis artilerijos divizionas, 72 ap 2-asis artilerijos divizionas, ginkluotėje turėjęs 100 mm patrankas, 526-asis sunkusis haubicų artilerijos divizionas ir 636-asis ir 809-asis (be vienos baterijos) 210 mm mortyrų divizionai. Taip pat 32 pd buvo priskita 659-oji (be vieno būrio) ir 666-oji šturmo pabūklų baterijos. Divizijai pirmąją karo dieną buvo duota užduotis pralaužti pasienio įtvirtinimus per Skardupius, Bartninkus, ir toliau iki pat Marijampolės ir dar dieną „B“ įrengti placdarmą ties Šešupe prie Marijampolės. Pažymima, kad greitas divizijos judėjimas visai operacijai turės didelę reikšmę [56]. 4.05 praskridus vokiečių aviacijai 32 pd priskirta artilerija į Vištytį ir jo apylinkes sudavė trumpą, bet galingą smūgį. Iš karto po to kairiame sparne kirto sieną 94 pp padaliniai, sustiprinti 666-osios šturmo pabūklų baterijos [57] ir pajudėjo link aukštumos 219. 4.35 94 pp vadas papulkininkis V.Vegeneras [Wegener] pranešė, kad link aukštumos 219 artėja 3 tarybiniai tankai. Vėliau tankai atsitraukė. Ruožo centre sieną kirto pulkininko V.Feilio 4 pp. Vištyčio link puolė pulkininko Ilgeno [Ilgen] 96 pp. Į mūšį su Vištyčio komendantūros pasieniečiais stojo 96 pp 1 pb. Šiaurės Vakarų fronto štabo žvalgybos suvestinėje Nr.3 rašoma, kad 4.18 Vištytį apšaudė 5 vokiečių lėktuvai. [18]. Iš pradžių pasieniečiai sugebėjo ugnimi prispausti vokiečius prie žemės, tačiau netrukus į komendantūrą pradėjo šaudyti viena mortyra, kuri sugriovė pastatą. 4.42 viena iš 96 pp 1 pb kuopų išėjo į Vištyčio rytinį pakraštį. Jau 5.00 į 32 pd vadavietę, kuri buvo 1 km į šiaurę nuo Dumbeln (knygos tekste п.Думбельн – Arvydo pastaba)), atvyko 16-osios armijos vadas generolas – pulkininkas E.Bušas [Busch]. Pagal vokiečių duomenis apie 5.00 į vokiečius pradėjo šaudyti tarybinė artilerija. Greičiausiai tai buvo 580 šp baterija (be dviejų pabūklų). Šią bateriją netrukus pastebėjo vokiečių oro žvalgas prie miškelio į vakarus nuo Skardupių. 6.30 94 pp 2 pb pasiekė Liubiškius. Priešakinis 580 šbp 2 šb, kuris buvo prie kelio Vištytis – Kunigiškiai, Dabravolės pietiniame pakraštyje, atsitraukė pas savo batalioną šiaurės link. Tuo pat metu prie vakarinio miškelio pakraščio ties Skardupiais priėjo 4 pp. Abu pulkai, palaikomi 666-osios šturmo pabūklų baterijos atakavo kapitono A.I.Sazonovo 580 šp 3 šb. Bataliono priešakiniai padaliniai buvo piečiau, prie aukštumos 272,0, prie Paširvinčio. Vokiečiai atėjo iš vakarų, nuo Vištyčio. Iki prasidedant mūšiams į bataliono vadavietę nespėta atvesti laidinio ryšio. Batalionui pulko štabo vadovybė duodavo įsakymus, kuriems perduoti turėta krovininis automobilis. Nežiūrint į tai, kad leitenanto Ivano Nikolajevičiaus Zaicevo 7 šk iš pradžių sugebėjo atremti vokiečių pėstininkų ataką, 3 šb nesugebėjo kiek ilgiau sulaikyti 32 pd dviejų pėstininkų pulkų, palaikomų šturmo pabūklų, puolimo ir pradėjo trauktis. Tuo pat metu dešiniame sparne 96 pp pasiekė ruožą aukštuma 210 – aukštuma 218 91,5 km į rytus nuo Vištyčio) ir buvo nukreiptas į pietryčius tam, kad pridengtų divizijos sparną, tam link Norvydų miškelio buvo išsiųsta žvalgų grupė. 8.30 4 pp pranešė apie Skardupių užėmimą. 3 šb likučiai traukėsi, netekę ryšio su pulko vadovybe, link rytų. Atsitraukimą dengė 7 kuopa, kuri beveik visa žuvo. Toliau 3 šb traukėsi atskirai nuo pagrindinių 580 šp pajėgų. Birželio 22 mūšių metu dingo be žinios bataliono vadas A.I.Sazonovas, vyr.leitenantas Vladimiras Aleksandrovičius Kolčanovas ir kuopų vadai vyr.leitenantas Aleksandras Fiodorovičius Černiajevas ir leitenantas Michailas Konstantinovičius Šapošnikovas. Po 3 šb atsitraukimo dalis 94 pp buvo nukreipta į šiaurę tam kad palaikytų 12 pd 27 pp puolimą prieš kapitono S.M.Upirovo 2 šb. 8.45 32 pd vadas generolas Boštedtas įsakė 32 žvalgybos batalionui judėti keliu Vištytis – Narvydai. Batalionas sparčiai judėjo nurodyta kryptimi ir jau 10.35 raportavo, kad Gražiškiuose priešininko nėra. Šiek tiek anksčiau į tą patį rajoną išėjo 4 pp, kuris pranešė, kad į vakarus esantys bunkeriai tušti. 10.00 32 pd vadas 96 pp įsakė pasiekti mišką, kuris yra į vakarus nuo aukštumos 224 (1km į pietus nuo Skardupių), ir ten likti divizijos žinioje. Patenkinti pirmosiomis įsiveržimo valandomis pasiektais rezultatais 32 pd vadovybė 10.45 perkėlė savo vadavietę į Skardupius. Vokiečiai savo pranešimuose pažymi mažą belaisvių skaičių. Rytiniuose pranešimuose rašoma apie paimtus į nelaisvč kelis pasieniečius ir vieną „komisarą“. 188-osios šaulių divizijos kairiajame sparne Vaitkabalių rajone, į šiaurę nuo Vygrelių, Liepalotį gynybą užėmė 595 šp vyr.leitenanto P.S.Gudkovo 2 šb, sustiprintas leitenanto I.I.Glušenco pulko 76 mm pabūklų baterija ir leitenanto P.I.Serebriakovo pulko pionierių kuopa. Priešakinėje apsaugoje buvo būrio dydžio padalinys 1 – 2 km nuo sienos Vygrelių – Naujasodžio rajone. Kiti pulko padaliniai, kaip rašoma korpuso štabo 41.06.21 16.00 operatyvinėje suvestinėje Nr.2, buvo marše iš stovyklos į rytus nuo Šumsko (taip tekste, turi būti Šunskų – Arvydo pastaba) esantį mišką. Skiriamoji linija tarp armijų grupių „Centras“ ir „Šiaurė“ ėjo pietiniu Vištyčio ežero krantu ir toliau link Marijampolės 9tikslesnė skiriamoji linija tarp armijų grupės „Šiaurė“ 32 pd ir armijų grupės „Centras“ 26 pd ėjo per Velenhauzeną, Narvydus, Bambinius ir toliau link Marijampolės centro). Tokiu būdu 595 šp 2 šb pozicijas atakavo armijų grupės „Centras“ VI AK kairiajame sparne buvusi 26-oji pėstininkų divizija. Kaip žinoma, armijų grupės „Centras“ pagrindinės pajėgos įsiveržimą į TSRS teritoriją pradėjo 4.15 (tame skaičiuje ir armijų grupė „Pietūs“). 3-oji tankų grupė, kaip ir jos kairysis kaimynas armijų grupės „Šiaurė“ 2-asis armijos korpusas įsiveržimą pradėjo 4.05 Maskvos laiku. VI AK savo pagrindinį smūgį sudavė gretimais 26-osios ir 6-osios divizijų sparnais Laskovskių, Kreivėnų ruožuose. Dešiniame sparne puolė pulkininko O.Butcės [О. Butze] 78pp. Prie jo buvo prisišliejęs pulkininko F.Vizės [Wiese] 39 pp. Kita kryptimi veikė prie pietinio Vištyčio ežero kranto veikė pulkininko F.Hertsšo [Hertzsch] 77 pp. Divizijos pagrindinė užduotis buvo greitai pralaužti pasienio įtvirtinimus Gražiškių rajone ir staigaus puolimo metu užimti vyraujančias 262 ir 269,9 aukštumas 90,5 km į pietus nuo Vidgirių). Slenkant tolyn divizija turėjo forsuoti Šešupę piečiau Marijampolės. Divizija papildomai buvo sustiprinta 848-ojo sunkiojo haubicų diviziono viena baterija ir 47-ojo zenitinio pulko 6-aja baterija. Taip pat divizijai buvo priskirta 743-asis pionierių ir 320-asis statybos batalionai. 26 pd vadavietė įsikūrė 1,5 km į šiaurės rytus nuo Vižainių. 26-oji pėstininkų divizija pradėjo įsiveržimą be artilerinės parengties. Kaip nurodoma divizijos kovinių veiksmų žurnale, iš pradžių divizijai priešininkas silpnai priešinosi, bet prie Vartelių silpnų pajėgų pasipriešinimas staiga išaugo. Čia 77-asis pėstininkų pulkas, sustiprintas 848-ojo sunkiojo haubicų diviziono viena baterija, stojo į kovą su jaun.leitenanto N.I.Btaiko (pavaduotojas politiniams reikalams politrukas I.A.Dergunovas) 5-osios pasienio užkardos pasieniečiais ir 580 šp 3 šb kovinės apsaugos kariais. Užkarda buvo įsikūrusi buvusios Vartelių pradinės mokyklos pastate ir saugojo sieną tarp Vištyčio ir Vižainio ežerų. Užkardos atraminis punktas buvo įrengtas kalvos, kuri šiuolaikiniuose žemėlapiuose žymima 282,4, vakariniame šlaite. Pagal pasieniečių žmonų atsiminimus mūšis truko iki 8 valandų. Pasieniečiams baigėsi šoviniai ir jie pakilo į durtuvų ataką. Mūšio metu žuvo 18 pasieniečių. Daug buvo sužeistų. Į koją buvo sužeistas ir užkardos viršininkas Braiko. Vokiečiams pasirodė, kad jis miręs ir jį paliko. Naktį Braiko nušliaužė į mišką. Vietinis gyventojas Napoleonas Kazlauskas antrą karo dieno ėjo mišku ir išgirdo kažkieno balsą. Atsisukęs jis pamatė karį, kuris pasakė, kad miške slepiasi sužeistas vadas ir paprašė atnešti vaistų ir maisto. Po trijų dienų visiškai nusilpęs, vos vilkdamas koją su pūvančia žaizda Nikolajus Braiko atėjo pas Joną Burbą. Jo žmona Eugenija išėjo ieškoti vaistų. Nikolajui buvo aukšta temperatūra, jie kliedėjo, bet greitai pradėjo taisytis. Tačiau kažkas perdavė vokiečiams, kad kaime gydo pasienietį. Jie išsivežė Nikolajų Braiko į Vištytį. Iš ten jis daugiau negrįžo. [58]. Tuo pat metu kaip ir 5-osios užkardos ataka, 77 pp padaliniai pajudėjo link Čižiškių (dabar „Viktorijos“ kempingas – Arvydo pastaba)., kur stojo į mūšį su 4-osios pasienio užkardos (užkardos viršininkas jaun.leitenantas N.P.Jermakas, pavaduotojas politiniams reikalams jaun.politrukas I.A.Žukas). Šio mūšio detalės kol kas nežinomos. Divizijos ruožo centre buvęs 39 pp pirmajame ešelone laikė 2 ir 3 pb. Pulkas gavo užduotį pralaužti pasienio įtvirtinimus ties Vygreliais ir sparčiai judant užimti piečiau Vidgirių esančią aukštumą 269,9. Šios aukštumos užėmimui VI AK vadovybė teikė didelę reikšmę, nes vietovėje dominavusi ši aukštuma pridengė kelią Vištytis – Kalvarija. Pulką palaikė majoro Vernero [Werner] 26 ap 1-asis artilerijos divizionas. Viena iš šturmo grupių kirtusi sieną ties Laskovskiai judėjo į šiaurės vakarus Armūdiškių giraitės, kur buvo įsikūrusi leitenanto Topilskij 6-oji pasienio užkarda. Štai kaip aprašė mūšį dėl užkardos jos viršininkas Topilskij: priešininkas 6-osios užkardos ruožą pažeidė 4.00, iki būrio dydžio pajėgomis judėdamas link užkardos ir iki pulko dydžio pajėgomis – iš ruožo kairiojo sparno. Apie tai aš pranešiau komendantūrai ir stojau į gynybą. 4.00 praskridęs lėktuvas pradėjo bombarduoti Vištytį. 300 m iki užkardos pasirodė pėstininkai – maždaug būrys. 4.05visu kairiuoju sparnu ėjo maždaug pulkas pėstininkų. 4.10maždaug 800m atstumu priešininkas atvilko patranką ir pradėjo užkardos apšaudymą. Aš įsakiau patranką apšaudyti iš kulkosvaidžio. Tai buvo nedelsiant padaryta ir patranka nutilo. Tada vokiečių pulkas pasidalino į dvi dalis ir pradėjo supti užkardą. Bet Graužinių kaimo rajone vokiečius pabūklų ir kulkosvaidžių ugnimi sutiko ten stovėjęs Raudonosios Armijos batalionas (595 šp 2 šb kovinė apsauga). 4.50 vokiečiai vėl pradėjo pulti. Vėl pradėjo šaudyti priešo patranka, sukaleno 4 sunkieji kulkosvaidžiai. Mūsų kulkosvaidžiai paleido atsakomąją ugnį. Priešininkas patyrė didelių nuostolių…[59] Apie 7 valandą užkardos pasieniečiai buvo priversti atsitraukti. Atsitraukimą dengė leitenantas Topilskij su sunkiojo kulkosvaidžio įgula. Vėliau jie sėkmingai atsiplėšė nuo vokiečių ir atsitaukė Gražiškių kryptimi. Vyr.leitenantas C.I.Topilskij žuvo mūšyje 1941 metų vasario 1 dabartinės Novgorodo srities teritorijoje, tuomet jis buvo 378 šd sudėtyje. 26 pd dešiniame sparne iš Sudavskių puolė 78 pp. Apie 5.00 pulkas užėmė aukštumą 244 ir netrukus prie Naujasodžio atakavo 595 šp 2 šb kovinę apsaugą. Vokiečiai 3 tankų grupės kovinių veiksmų žurnale rašė, kad VI AK ruože netoli sienos nustatyta žymiai silpnesnės priešininko pajėgos, ypatingai artilerijos, nei kad buvo tikėtasi. Po neilgo mūšio 78 pp pasiekė miško masyvą piečiau Vidgirių. Čia vokiečiai susidūrė su miško išvartomis ir spygliuota viela užtvertais ruožais. 39 pp kairiame sparne buvęs batalionas užėmė aukštumą 262 (1,5 į šiaurės rytus nuo Tupikų). Tik 7.45 39 pp ir 78 pp prasiveržė per mišką ir išėjo prie vyr.leitenanto P.S.Gudkovo bataliono pagrindinės gynybos linijos. Bataliono kuopos stojo į mūšį. Narsiai prie Vidgirių kovėsi vyr.leitenanto Vasilijaus Markovičiaus Salygino 6 šk. Tada buvo manoma, kad vyr.leitenantas Salyga žuvo mūšyje ir buvo po mirties apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu. Tačiau iš tikrųjų vyr.leitenantas Salyga pateko į nelaisvę ir 1942 m. vasario mėnesį mirė belaisvių stovykloje išbado ir nuo ligų. Pirmąją dviejų pulkų ataką batalionas sugebėjo atremti. Vokiečiai pritraukė artilerija ir bataliono pozicijas užgriuvo dviejų artilerijos divizionų ugnimi. 10.30 pakartotina 39 ir 78 pp ataka sugebėjo pralaužti vyr.leitenanto Gudkovo bataliono gynybą. 39 pp užėmė aukštumą 269,9, kur apie pusiaudienį savo vadavietę pradėjo perkėlinėti „soboro divizijos“ vadas generolas V.Vaisas (tokią pravardę 26 pd divizija gavo dėl savo emblemos, kurioje pavaizduotas Kelno soboras). Kaip rašoma 595 šp kovinių veiksmų žurnale [60], sunkiame keturių valandų mūšyje vyr.leitenanto Gudkovo batalionas neteko veik visų karių ir ginkluotės. Iš pradžių buvo manoma, kad žuvo ir pats narsus bataliono vadas, kuris po mirties buvo apdovanotas Lenino ordinu. Tačiau iš 188 šd dokumentų pavyko nustatyti, kad vyr.leitenantas P.S.Gudkovas mūšio metu buvo sužeistas ir išvežtas į ligoninę. 1941 m. jis iš 188 šd buvo pervestas į 257 šd 948 šp. Kaip jau rašyta, 188-osios šaulių divizijos štabas buvo Budavonės miške (pietiniame miško pakraštyje – Arvydo pastaba) 3 km. Į šiaurės rytus nuo Bartninkų. Iš čia į priešakinius batalionus buvo nutiesti ryšių linijų laidai. Pirmąją karo diena čia atsitiko liūdnas įvykis. Nežinomieji (vietiniai gyventojai žino kas tai padarė – Arvydo pastaba) nukirpo ryšių linijų laidus. 557 arb telefonų kabelių būrio vadas jaun. Leitenantas Viktoras Pavlovičius Filipovas tikrindamas ryšių linijas rado prie Lankeliškių kaimo nukirptus laidus. Iš jaun.leitenanto V.P.Filipovo apdovanojimo lapo: Organizavo ir palaikė nenutrūkstamą ryšį po priešininko ugnimi pereinant jam valst. sieną prie Vilkaviškio41.6.22. Parodė budrumą saugant telefono ryšį pagaudamas atsiųstus tris popų rūbais apsirengusius diversantu, kurių tikslas buvo sutrikdyti ryšį tarp Raudonosios Armijos dalinių… Jaun.leitenanto Filipovo sulaikyti „diversantai“ buvo vietinis šventikas ir jo draugai iš kitų parapijų, kurie savo nelaimei atsirado „ne laiku ir ne vietoje“. Jie buvo perduoti 188-osios divizijos ypatingojo skyriaus darbuotojams, kurie be didelių aiškinimųsi sulaikytuosius nužudė (kaip dabar žinoma, kunigai buvo žiauriai nukankinti, dabar toje vietoje stovi paminklas – Arvydo pastaba). Birželio 22 vidudienį 16 šk vadovybei tapo aišku, kad plačiu frontu išsitęsę 188-osios šaulių divizijos batalionai nesugebėjo sulaikyti vokiečių judėjimą. Dar daugiau – su 188 divizijos štabu nutrūko ryšys. Kaip žinoma, karo pradžioje Raudonosios Armijos junginių ir dalinių valdymui buvo naudojamas laidinis ryšys, be kita ko naudojant ir civilines linijas. Vokiečių vadovybei apie tai buvo iš anksto žinoma. Todėl įsiveržimo metu kai kurie ryšių mazgai vokiečių aviacijos buvo subombarduoti. Pavyzdžiui buvo subombarduotas Jiezno ryšių mazgas. Be 188 šd pradėjo trauktis ir 5 šd kairys sparnas. 33 šd 73 ir 164 šp padėties tuo metu buvo pakankamai stabili. Korpuso vadas apie korpuso padėtį pranešė 11-osios armijos vadui. Šis leido: korpusą atitraukti į Kazlų – Rūdos miško vakarinį pakraštį ir į dešinį Šešupės krantą. Korpuso štabą perkelti į mišką piečiau Jūrės. Įsakymą divizijoms apie naujo gynybos ruožo užėmimą pristatė korpuso štabo atstovai. Armijos ir korpuso vadovybę neramino neturėjimas duomenų apie priešininko grupuotę ir jos uždavinius. NO-2 [žvalgybos skyrius] 16 šk, 128 šd ir 126 šd Serija B 11-oas armijos štabo įsakymas žvalgybai Nr.1 Kaunas 12.00 41.6.22 žemėlapis 100 000 1. Priešininkas perėjo į puolimą ir stumia mūsų dalinius į rytus. 2. Štabam atlikti žvalgybą turint užduotį: a) išsiaiškinti korpusų ir divizijų fronte priešininko pajėgas ir sudėtį bei dalinių numeraciją. b)išsiaiškinti priešininko tankų ir sekti jos judėjimą ir veiksmus. c) sekti ir nedelsiant pranešti apie oro desanto nusileidimo punktus. 3. Ypatingą dėmesį skirti žvalgybai sparnuose ir sandūrose.. 4. Pranešimus pateikti kas 3 valandos ir suvestinėse numatytais terminais. Armijos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas papulk. Sošalskis [61] Tačiau apie birželio 22 pusiaudienį 2-ojo armijos korpuso vadovybė priėmė sprendimą suformuoti korpuso priešakinį būrį. Vokiečių 16-osios armijos vadovybė nerimavo, kad Raudonosios Armijos junginiai organizuotai atsitrauks prie Nemuno ir atsiremdami į lauko gynybą ir senuosius Kauno tvirtovės fortus sugebės sulaikyti vokiečių junginių judėjimą į rytus. Priešakinis būrys turėjo užduotį kaip galima greičiau judėti link Kauno, sutrukdyti Raudonosios Armijos junginiams užimti gynybą palei Nemuną ir pagal galimybę užimti tiltus per Nemuną. Korpuso priešakinei grupei vadovavo pulkininkas N.Holmas [Holm]. Būrio sudėtyje buvo: priešakinė Šidto grupė iš 253 pd, 44-asis pionierių batalionas, 48 pp 1-oji dviratininkų kuopa ir sunkvežimiuose 12 pd 48 pp 3 pb. Priešakinis būrys buvo pavaldus 121 pd ir turėjo pirminę užduoti forsuoti Šešupę ties Pilviškiais ir įkurti ten placdarmą. Neaiškus vyr.leitenanto M.E.Jeršovo 580 šp 1šb likimas. Greičiausiai batalionas stojo į pasitiktinį mūšį su 12-aja pėstininkų divizija ir buvo sutriuškintas. Dingo be žinios pats bataliono vadas, adjutantas vyresnysis leitenantas Georgijus Borisovičius Degteriovas ir su šia grupe buvęs 580 šp vado pavaduotojas politiniams reikalams bataliono komisaras Anatolijus Vasiljevičius Volkovas. Vyr.leitenanto P.S.Tkačiovo 1 šb ir vyr.leitenanto A.E.Kovaliovo 3 šb iš miškų masyvo piečiau Šunskų pasitraukė į pietvakarius ir pradėjo užimti gynybą ruože Gižai, 1 km į vakarus nuo Balsupių, Beržiniai, Siberija ir iki kairės skiriamosios linijos su 16-uoju šaulių korpusu ties Valavičiais. Po Kunigiųkių užėmimo 12-osios pėstininkų divizijos pulkai atnaujino puolimą į šiaurės rytus Lankeliškių kryptimi. Ties Širvintos upe kapitono S.M.Upirovo 580 šp 2 šb padaliniams laikinai pavyko sulaikyti 89-ąjį pėstininkų pulką. Batalionui į pagalbą skubėjo 234 ap patrankų baterija, tačiau vokiečiai nubaudė tarybinius artileristus už judėjimo slaptumo nepaisymą ir už menką technikos maskavimą mūšyje. Vokiečių artileristai iš 12 ap apšaudė judančią bateriją ir ją sudaužė. Apie 14.30 89 pp pralaužė S.M.Upirovo bataliono paskubomis užimtą gynybą ir pasiekė Bajorus. Bataliono likučiai traukėsi link Gižų miestelio ir netrukus pasiekė pozijas, kurias užėmė 595 šp 1 ir 3 šb. Apie 17.00 89 pp kirto plentą Vilkaviškis – Marijampolė ir stojo į mūšį su 595 šp batalionais. Jo kaimynas iš kairės 27 pp pagal divizijos vado įsakymą buvo sustabdytas poilsiui, jo avangardas buvo kelyje Vilkaviškis – Bartninkai. 89 pp iš paskos ėjo 48 pp 1 ir 2 pb (3-sis batalionas įėjo į pulkininko N.Holmo priešakinės grupės sudėtį). Tuo metu į 12-osios pėstininkų divizijos vadavietę, kuri buvo perkelta į Užupius (2 km į rytus nuo Kunigiškių) atvyko 2-ojo armijos korpuso vadas pėstininkų generolas V. grafas fon Brokdorf – Alefeldtas, kuris įsakė naktį į birželio 23 divizijos ruože užimti placdarmą ties Šešupe. Pirmasias 89 pp pulko atakas 595 šp padaliniams pavyko sėkmingai atremti. Mūšio metu pasižymėjo leitenanto Gadijaus Alijarovičiaus Alijevo kuopa. Ryžtingai ir drąsiai mūšio metu kovojo kupos vado pavaduotojas politiniams reikalams Piotras Ivanovičius Aksenovas, vėliau jis buvo apdovanotas Raudonosios Žvaigždės ordinu. Taip pat drąsiai kovojo mūšyje 595 šp vado pavaduotojas politiniams reikalams vyr.politrukas Vasilijus Iljičius Martynovas. Bet buvo ir kitokių faktų. CAMO (RF Gynybos ministerijos centrinis archyvas – Arvydo pastaba) pavyko rasti 595 šp atviro partinio susirinkimo, kuris vyko 1941 m. liepos 12, protokolą. Partiniame susirinkime pasisakę komunistai tiesiai kalbėjo apie trūkumus ir bailumo faktus, kurie buvo pirmuosiuose mūšiuose. Štai kai kurių pasisakymų ištraukos: Kovalevo (3 šb vadas) pasisakymas … 7 kuopos vadas Čurbakovas (pastaba – kapitonas S.D.Čurbakovas vėliau vadovavo 595 šp vienam iš batalionų, žuvo 1943 m. vasario mėn.) paleido savo padalinį ir pats atsirado tik po 18 dienų be žmonių. Drg. Husarovas, savo būryje turėdamas tris sunkiuosius kulkosvaidžius, juos prarado. Pirmame mūšyje pabijojo, metė žmones, pabėgo …, o kai jį grąžino ir privertė pastatyti į ugnies poziciją kulkosvaidį, jis šio įsakymo neįvykdė. Kai kurie vadai praskydo, nedirba darbo padaliniuose, o kai kurie kariai net nežino savo kuopų. Leonovas: mūsų technika prarasta ne mūšiuose, o perkėlose ir žygiuose. Ten buvo metami ir šautuvai. Aviacijos antskrydžių metu mes prarandame žmones, kurie pasitraukia iš dalinių. Reikia pradėti vesti apskaitą ir viską sekti. Jegorovas (vyresnysis adjutantas): didžioji kaltė tame, kad mūsų kariai veikia aklai, niekas nežino užduočių, nebuvo jokio ryšio ir lemiamais mūšio momentais tai sudarė prielaidas paniškoms nuotaikoms ir dėl to mes viską praradome. Reikės užduotis pranešti visiems. Kolomcevas (595 šp artilerijos vadas): dėl užduočių nežinojimo kariai mūšio metu ir po mūšio pasimesdavo. Į mūšį mes išvykdavome be transporto, arkliai iš karto pavargo ir tai lėmė materialios dalies praradimą. Minosvaidžių baterijos vadas Liubenskis (pastaba – 1942 m. vyr.leitenantas K.M.Liubenskis už sumanius veiksmus mūšyje buvo apdovanotas Raudonosios Žvaigždės ordinu. Žuvo 1944 m. lapkričio mėn.) visą laiką vilkosi uodegoje, kol galiausiai pabėgo. Ateityje komunistams reikia būti ne uodegoje, o vadovauti žmonėms. Rozanovas (3 šb vyresnysis adjutantas): pas mus kai kurie vadovai, konkrečiai partinio biuro atsakingasis sekretorius anksti išsigando ir užkasė visas partines bylas. Aviacijos antskrydžių metu nėra organizuotos rikiuotės, neišsisklaidoma. Komunistų užduotis būsimuose mūšiuose – vesti žmones į mųšį, o ne mesti savo padalinius. Tkačiovo pasisakymas (1 šb vadas): Petrosaenko (leitenantas F.M.Petrosaenko žuvo 1942 m. sausį) išbarstė savo žmones ir pasirodė vienas, dažnai meta kuopą ir eina į gurguolę. Kaune kuopų vadai išbarstė žmones, o 1-oji kuopa visai pasimetė. Kalmykovas (pulko vadas): Ta mūsų priešo sėkmė dar nesako, kad mes pralaimėjome. Mūsų užduotis yra išaiškinti kariams, kad mes turime atiduoti visas jėgas priešo sutriuškinimui. Būtina sustiprinti karių discipliną. [62]. 22.00 89 pp dviejų batalionų avangardu pasiekė Gižus, Rūdą. Iš 89 pp buvo suformuotas priešakinis būrys, kuris buvo pasiųstas link Šešupės. Tuo metu dešiniame sparne buvusio 27 pp vienas batalionas pasiekė Geisteriškius. Divizijos vadavietė persikėlė į Bajorus. Pagal vokiečių duomenis visiškai įvykdė dienos užduotį. Per dieną ji pasistūmėjo apie 40 km. Birželio 22 mūšiuose žuvo 24 kariai, tame skaičiuje leitenantas Junkeras (Junker) iš 89 pp, sužeista 70 (tame skaičiuje 5 karininkai). 12-osios pėstininkų divizijos ruože, kaip rašo vokiečiai, birželio 22 nerasta minų. 32 pd kairiajame sparne buvęs žvalgybos batalionas 12.35 divizijos vadavietei raportavo: Pagerniavėje (į šiaurę nuo Bartninkų) priešininko nėra. Toliau judėjo ir 94 pp 1-ojo ešelono abu pulkai kairiajame sparne ir 4 pp divizijos juostos centre. Apie pusiaudienį 4 pp užėmė Bartninkus. 32 pd vadas įsakė šiems pulkams pasiekus ruožą Keturvalakiai – Beržiniai sustoti ir į priekį išsiųsti pulko dviratininkų kuopas užimti perkėlas per Šešupę. Apie 15.00 iš Vidgirių apylinkių atsitraukiantys 595 šp 2 šb padaliniai prie Karklinių neilgam sulaikė 32-ojo žvalgybos bataliono judėjimą, bet greitai čia atėjo 4 pp. Tarybiniai daliniai buvo priversti atsitraukti. 4 pp vadovybė raportavo, kad prie Karklinių buvo paimta viena „keturisdešimtpenkiukė“, trys 76 mm patrankos ir 20 – 30 belaisvių. Po mūšio ties Karkliniais 32 – asis batalionas buvo permestas į kairįjį divizijos sparną tam kad pasiekti Šešupę ties Vekeriotiškėmis. 4 pp buvo duota užduotis dešiniu divizijos sparnu išeiti prie Šešupės ties Marijampole, užimti ir išlaikyti placdarmą. Tuo metu pasitikti link Marijampolės puolančius vokiečius ties Balsupiais – Užkirčiais turėjo vyr.leitenanto A.Abramovičiaus 82 šp 3 šb su keletu 105-ojo prieštankinės artilerijos diviziono pabūklais. Apie 17.00 32 pd žvalgybos bataliono judėjimas buvo laikinai sustabdytas. Kairiajame Šešupės krante Marijampolės apylinkėse į ugnies pozicijas buvo statomi pabūklai iš 92 hap, 105-ojo prieštankinės artilerijos diviziono, apsikasinėjo pasieniečiai ir nuo sienos atsitraukusių karių rinktinės komandos. 18.15 plentu Vilkaviškis – Marijampolė judančios 4 pp priešakinės grupės buvo apšaudytos tarybinės artilerijos. Apie 19.30 32-asis žvalgybos batalionas savo žvalgybos grupėmis pabandė forsuoti Šešupę Puskepurių rajone, bet čia gynybą užėmę 10-osios prieštankinės gynybos artilerijos brigados padaliniai perkėlą susprogdino. Taip pat nepavyko rasti brastų per Šešupę. 4 pp taip pat pabandė forsuoti Šešupę į šiaurę nuo Marijampolės. 19.05 32 pd vadovybė pranešė: Pasipriešinimas Marijampolėje sustiprėjo.4 pp 17.30(Berlyno laiku) atakavo priešininką ir forsavo Šešupę. 4 pp priešakiniai daliniai į šiaurę nuo Mikalinės (teisingai į rytus – autoriaus pastaba). 94 pp atsilieka 3 km. Divizijos vadavietė prie Bartninkų. 4 priešininko lėktuvus numušė naikintuvai. Užgrobta: 5 cm prieštankinė patranka ir 3 7,5 cm pabūklai.[63] Bet 4 pp užimtą lopinėlį žemės dešiniame Šešupės krante išplėsti nepavyko. Įnirtingas 33 šd dalinių pasipriešinimas Marijampolės rajone privertė 32 pd vadovybė vėl į pirmą ešeloną pastumti 94 pp. 21.45 4 pp vadas raportuoja: Marijampolėje įsitvirtinęs priešininkas. Stipri zenitinė – kulkosvaidžių ugnis. Turima prieštankinių pabūklų. Pulkas ruošiasi rytojaus atakai. [64] Ties Vekeriotiškėmis Šešupės forsuoti buvo neįmanoma, todėl 32 žb buvo nukreiptas link plento Vilkaviškis – Marijampolė esančio tilto, kurio tarybiniai pionieriai dėl nežinomų priežasčių nesusprogdino. Taip pat liko nesusprogdintas kelyje Marijampolė – Kalvarija esantis tiltas per Šešupę, lin kurio skubėjo armijų grupės „Centras“ 26 pd. Iš 32 pd štabo radio pokalbių su 4 pp 22.45 (Berlyno laiko): Į žemai skrendančius vokiečių lėktuvus užfiksuota stipri rusų gynybinė ugnis iš rytinio Šešupės kranto plačiame ruože abiejose Marijampolės pusėse. Dėl to forsuoti aš privalau 06.23 iki pusiaudienio. Tam kad pasiekti šį tikslą aš pageidaučiau pasitelkti 94 pp. Forsavimui 4 pp rengtis pradėjo. Pulkas prašo savo žiniai 4 pikiruojančių bombonešių. [64]. 4 pp buvo duota užduotis netikėta ataka užimti tiltą per Šešupę esantį plente Vilkaviškis – Marijampolė. Visą vėlų vakarą 94 pp tęsė judėjimą kairiuoju divizijos ruožo sparnu judėti į šiaurės rytus, tačiau piečiau Šunskų esančiuose miško masyvuose susidūrė su skaitlingomis atsitraukiančios tarybinės armijos grupėmis. Vakarop teko stoti į mūšį su viena iš grupe tarybinių karių 600-ojo šturmo pabūklų diviziono štabui. Vokiečiai patyrė žymių nuostolių: žuvo 2 karininkai ir 2 eiliniai, 1 karininkas ir 1 puskarininkis sunkiai sužeisti. Baigiantis birželio 22 32 pd štabas buvo Karkliniuose. 26-ajai pėstininkų divizijai užėmus Vidgirius (27 km į pietvakarius nuo Marijampolės), divizijos daliniai tęsč judėjimą link Marijampolės. Judėjimo paspartinimui 26 pd, kaip ir kitose divizijose, buvo sudarytas priešakinis būrys. Judėjimas metu vyko nedideli susidūrimai su atsitraukiančiais Raudonosios Armijos padaliniais. 16.30 divizijos daliniai kirto kelią Bartninkai – Kalvarija. Paskui pulkus sekė 26 pd štabas, kuris 17.00 persikėlė į Vilkbalius. 20.45 39 ir 78 pp avangardai pasiekė Šešupę į pietus nuo Marijampolės. Bandymas forsuoti upę iš eigos atrėmė 82 šp ir kiti 33 šd daliniai. Nesugebėjs iš eigos užimti Marijampolės, 39 ir 78 pp buvo šiek tiek atitraukti atgal. Vėlų vakarą mūšį dėl Marijampolės tęsė tik priešakinis 26 pd būrys. Kairiajame sparne buvę 77 pp ir 26 ap vėlai vakare atvyko Vidgirius (ši gyvenvietė yra prie kelio Vilkaviškis – Liudvinavas, 12 km į pietvakarius nuo Marijampolės, nemaišyti su kita to paties pavadinimo gyvenviete). Birželio 22 mūšių metu 26 pd patyrė vokiečių požiūriu žymių nuostoliu. Žuvo 45 kariai (iš jų 7 karininkai), sužeista 132 (iš jų 8 karininkai). Didžiausi nuostoliai buvo patirti mūšiuose su pasieniečiais ir su 595 šp 2 šb kariais. Taigi armijų grupių „Šiaurė“ ir „Centras“ sandūroje vokiečiams nepavyko įvykdyti dienos užduoties. Apskrities centras Marijampolė liko tarybinių karių rankose. Iš kitos pusės pirmos karo dienos įvykiai parodė, kad plačiame fronte išsitęsę Raudonosios Armijos šaulių divizijų batalionai (188 šd ruožas buvo 40 km) net palaikomi artilerijos nesugebėjo sulaikyti siauru ruožu puolusias vokiečių divizijų smogiamąsias grupuotes, puolusias su ribota šarvuotos technikos ir aviacijos parama. Reikia atvirai pasakyti, kad kai kuriose neseniai išleistose knygose frazės apie tai, kad pasienio mūšiuose „vokiečiai įvedė į mūšį savo rezervines pajėgas“ ne visada atitinka tikrovę. Vokiečių 16-osios armijos rezervinė 253-oji pėstininkų divizija visą birželio 22 dieną buvo Rytų Prūsijos teritorijoje ir tik judėjo link sienos. Taip pat tik judėjo link sienos armijų grupės „Centras“ rezervas – XXIII armijos korpuso 206-oji ir 251-oji pėstininkų divizija.

     

    Iš rusų kalbos vertė Arvydas. Skelbiama gavus autorius leidimą.

    Norint skelbti visą ar dalį šio teksto būtina gauti autoriaus rašytinį leidimą.

    Šaltinis: Iš rusų kalbos vertė Arvydas. Skelbiama gavus autorius leidimą. Norint skelbti visą ar dalį šio teksto būtina gauti autoriaus rašytinį leidimą.
    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.