Prochorovka. Mito technologija

Prochorovka. Mito technologija

  • Autorius: Valerijus Zamulinas, istorijos mokslų kandidatas | Vertė Arvydas

1943 metų vasarą prie Kursko vykę mūšiai užima ypatingą vietą Didžiojo Tėvynės karo istorijoje. Praėjo jau septyniasdešimt metų nuo tų atmintinų dienų, o susidomėjimas tais įvykiais ir toliau auga. Mūšis prie Ugnies lanko tapo ne tik jos persilaužimo momentu, bet ir pagimdė daugybę mitų. Vienas jų, pats gyvybingiausias, – apie „neturintį pavyzdžių tankų mūšį ties Prochorovka“.
Legendos formavimosi procesas tęsėsi dešimtmečiais ir savo šaknimis nueina į 1943 liepą. Atsekti šią „technologijos grandinę“ pavyko visai neseniai, po to, kai Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centriniame archyve buvo išslaptinta eilė dokumentinių fondų. Esminiu mito punktu tapo mūšio dydis. Sutinkamas su sovietinėje istoriografijoje priimtu požiūriu, 1943 metų liepos 12 prie geležinkelio stoties pasitiktiniame mūšyje susidūrė dvi grupuotės, kurių bendras tankų skaičius buvo nuo 1200 iki 1500. Kaip ir daugelyje istorinių legendų, šios „gimdytojais“ tapo tuose įvykiuose betarpiškai dalyvavusieji – 5-osios gvardijos tankų armijos vadas generolas – leitenantas Pavelas Aleksejevičius Rotmistrovas ir jo štabas.
Pirmasis oficialus dokumentas, kuriame nurodoma vokiečių šarvuotos technikos skaičių, buvusios ties Prochorovka prieš 5 gv.TA (dviejuose rajonuose, kur veikė jos kariuomenė), tapo Voronežo fronto štabo žvalgybos skyriaus pranešimas, parengtas liepos 12 vakare. Į pranešimą įtraukti duomenis žvalgai skrupulingai rinko priešakinėse linijose per visą dieną. Pranešime nurodoma – „priešininkas, iki trijų motorizuotų pėstininkų pulkų, remiami 250 tankų iš divizijų „Adolfas Hitleris“, „Reichas“ ir „Mirusi galva“ iš linijos Prelestnoje – Jamki ir iki dviejų pulkų motorizuotų pulkų su iki 100 tankų grupe iš linijos Krivcovo – Kazačje perėjo į puolimą bendra kryptimi link Prochorovkos stengdamiesi apsupti ir sunaikinti 69 A dalinius“.[1]
Jei šiuos skaičius sulyginsime su realiais duomenimis apie tankų kiekį, kurie buvo SS 2-e tankų korpuse (tk), veikusiame iš linijos Prelestnoje – Jamki (į pietvakarius nuo stoties) ir 3 tk – linija Kricovo – Kazačje (piečiau), reikia pažymėti: fronto žvalgyba atliko uždavinį sėkmingai. Liepos 11 vakare SS 2 tk rikiuotėje buvo 297 šarvuotos technikos vienetai (239 tankai ir 58 šturmo pabūklai), 3 tk trijose divizijose ir 503 atskirame sunkiųjų tankų batalione – 119 (100 tankų ir 19 šturmo pabūklų). [2]
Nors betarpiškai 5 gv. TA smūgio atrėmimui SS korpuso vadovybė panaudojo visą šarvuotą techniką iš SS motorizuotų divizijų (md) „Leibštandart Adolf Hitler“, „Reich“, bet iš SS md „Mirusi galva“ buvo panaudota ne daugiau kaip 30 – 35 tankų ir šturmo pabūklų iš turėtų 122. Likusieji buvo prie upės Psiol vingio, 5-osios gvardijos armijos juostoje.
1943 metų liepos 24, pasibaigus mūšiams, fronto Karinės tarybos narys generolas – leitenantas Nikita Sergejevičius Chruščiovas žvalgybos raportą pridėjo prie savo pranešimo „Apie tankų mūšį, vykusį 1943 metų liepos 12 Prochorovkos rajone, Kursko apskrityje“, adresuotame asmeniškai Stalinui. [3]
Pagal išslaptintus duomenis, 5 gv. TA liepos 12 į mūšį prie stoties metė 18 tk (149 tankai), 29 tk (199 tankai ir 20 SAP), 2 tk (52), 2 gv.tk (94) ir piečiau – priešakinį būrį, dalį 2 gv. tk ir 5-ojo gvardijos mechanizuoto korpuso (viso 148 tankai ir 10 SAP). Iš to seka, kad žymiajame „tankų lauke“ į vakarus nuo Prochorovkos tą dieną buvo 514 sovietiniai tankai ir SAP prieš 210 vokiečių tankų ir šturmo pabūklų, o į pietus nuo stoties – 148 tankai ir SAP prieš 119 tankų ir šturmo pabūklų. Tokiu būdu bendroje sumoje dviejuose rajonuose, esančiuose netoli Prochorovkos, betarpiškai mūšiuose dalyvavo 991 šarvuotas vienetas, 724 ir 267 atitinkamai iš 1100, kuriuos šalys turėjo ryte.

5-osios gvardijos tankų armijos vadas P.Rotmistrovas (centre) diktuoja kovinį įsakymą savo operatyvinės grupės karininkui. Iš kairės Voronežo fronto karinės tarybos narys generolas – leitenantas N.S.Chruščiovas. Prochorovkos rajonas. 1943 m. liepa..

Nepaisant to į Kursko mūšio istoriją įėjo kiti duomenys, kuriuos parengė 5 gv. TA vadovybė remdamasi jos vado prielaidomis ir klaidingais žvalgybos duomenimis. „Ataskaitoje apie 5 gv. TA kovinius veiksmus nuo1943 metų liepos 7 iki liepos 24“, kurią patvirtino vadas Rotmistrovas, pažymima, kad į pietvakarius nuo Prochorovkos „išsivystė nematytas pagal savo apimtį tankų mūšis, kuriame siaurame fronto ruože iš abiejų pusių dalyvavo daugiau kaip 1500 tankų, didžiulis kiekis įvairių rūšių ir paskirties artilerijos, minosvaidžių ir aviacijos“. Šis skaičius susideda iš sekančių duomenų. Smūgiui į Prochorovką vokiečiai sutelkė iki 1000 tankų: iš pietvakarių – 7 tankų ir 4 pėstininkų divizijas, o taip pat 2 tankų ir 1 motorizuotą – iš pietų. Betarpiškai prieš 5 gv. TA atseit veikė 6 tankų divizijos, turėjusios 700 – 800 kovos mašinų. [5]
Stebina vokiečių junginių sąrašas. Į grupę, „sutelktą smūgiui į Prochorovką“ priskirtos visos 48 tk divizijos, kurios puolė link Obojanės ir į vakarus nuo jos ir niekada nebuvo prie geležinkelio stoties. O į grupę, veikusią betarpiškai prieš 5 gv.TA“ įjungtos 16 md, 17 md ir SS td „Viking“, atseit išskleistos į pietus nuo Prochorovkos, nors puolime jos nebuvo naudojamos.
Armijos žvalgybai pirmuoju karo periodu buvo reiškiama daug priekaištų. Nors ir Kursko mūšio eigoje Voronežo fronto žvalgyba dar nebuvo suderinta, bet palyginus su armijos žvalgyba, fronto žvalgyba veikė efektyviau. Nebuvo išimtis ir 5 gv. TA. Pavyzdžiui, pagal jos štabo duomenis liepos 12 pabaigoje į pietus nuo Prochorovkos mūšiuose iš viso dalyvavo 400 – 600 tankų. Bet iš tikrųjų čia veikusi armijos grupė „Kempf“ liepos 14 6.00 turėjo viso 82 tankus, neskaitant 505 bataliono „tigrų“, kuriame tankų skaičius svyravo nuo 6 iki 10. Liepos 13 vidudienį fronto vadas Nikolajus Fiodorovičius Vatutinas kalbėdanas su Rotmistrovu suabejojo: „Vargu ar priešininkas spėjo sutelkti tokį kiekį tankų, kokį jūs pranešate“. [6] Suprasdamas, kad duomenys padidinti, armijos vadas pabandė nukreipti fronto vado priekaištus į kaimynus „Pietuose … – atsakė jis – viso gali būti, aš taip manau, ne daugiau kaip 300 – 400 tankų. Tankų grupuotę … man davė aviacija, todėl akivaizdu kad gavosi priešininko tankų pajėgų pervertinimas“. [7]
Iš tikro, KOP žvalgyba darė klaidų, tame skaičiuje ir dėl priešininko išradingos maskuotės. Pavyzdžiui liepos 15 69-osios armijos ruože buvo atskleista priešininko gudrybė: į pietus nuo Prochorovkos jis panaudojo maketus, taip sudarydamas melagingą tankų sutelkimo įspūdį. Tokiu būdu aviacijos žvalgyba pranešdama Rotmistrovui apie 600 tankų suskaičiavo ir jų maketus. Nepaisant to 5 gv. TA dokumentuose vokiečių tankų skaičius į pietus nuo Prochorovkos buvo vertinamas, kaip ir numanė armijos vadas pokalbyje su Vatutinu, kaip 300, nors iš tikro ten jų buvo tris kartus mažiau, kaip kad ir raportavo liepos 12 fronto žvalgyba. Šio skaičiau paaiškinimo „Ataskaitoje … „ nėra, nors paminėtos 16 md, 17 md ir td „Viking“ turėtų jį kaip ir patvirtinti.
Sovietinė vadovybė laikėsi praktikos: jei nėra belaisvių ar dokumentų, priešo dalinių buvimą laikyti prielaida. Tačiau nei viena iš išvardytų divizijų gynybinių mūšių metu nebuvo pastebėtos fronto ruože. Vieną kartą buvo užpelenguotas 16 md radijo stoties darbas, bet tai nebuvo patvirtinimas. Iš tikro, jos operatyvinė grupė pasirodė čia po liepos 12 turėdama tikslą parengti divizijos įvedimą į mūšį, bet pasikeitusi situacija pakeitė priešo planus. Todėl visų trijų divizijų buvimas ten taip ir liko prielaida. 5 gv. TA štabas apie tai žinojo, nepaisant to tai buvo įtraukta į „Atasakaitą…“ siekiant suteikti mūšiui ties Prochorovka didesnį mastą. Šį faktą, kaip ir Rotmistrovo tvirtinimą apie tai, kad prieš jo armiją veikė md „Didžioji Vokietija“ ir 11 td, neabejojant galima priskirti prie sąmoningo armijos vado mito kūrimo.
Vėl grįžtame prie „Ataskaitos…“. Kiek gi 5 gv. TA kovos mašinų, jos vadovybės nuomone, buvo priešpastatyta prieš vokiečių šarvuotą kumštį iš 700 – 800 kovos mašinų? „Viso armija su jai priskirtais korpusais (2 tk ir 2 gv.tk – V.Z.) turėjo 793 tankus. [8] Koviniai raportai pateikia kitokį skaičių – 808 techniškai tvarkingus tankus. Paklaida susijusi šarvuotos technikos apskaitos, perduodamos iš remonto tarnybų į kariuomenę, netobulumu.

5-osios gvardijos tankų armijos dalinių ataka Prochorovkos rajone. 1943 m. liepos mėn..

Todėl jei sudėsime 800 vokiečių tankų su panašiu kiekiu sovietinių (793) ir atimsime 100, kuriuos Rotmistrovas liepos 12 rytą pasiuntė blokuoti 3 tk prasiveržimą, tai gauname „Ataskaitoje…“ pateikiamas 1500 kovos mašinų. Svarbi detalė: jei pagal fronto žvalgybos duomenis ir pagal Chruščiovo raportą beveik 1000 tankų kovojo prie Prochorovkos dviejuose rajonuose, buvusiuose 18 – 20 km vienas nuo kito, tai 5 gv. TA štabas suvedė visus 1500 kovinių vienetų į vieną vietą, į nedidelį lauką (5×12 km) į vakarus nuo stoties, kuris buvo tankiai išraižytas tankams neįveikiamomis daubomis, bet po karo ta vieta gavo pavadinimą „tankų laukas“.
Taip formavosi dvi versijos apie šarvuotos technikos skaičių, dalyvavusios mūšiuose, pavadinsime jas „fronto“ ir „armijos“. Bet jei pirma atsirado natūraliu keliu ir vaizdavo realų vaizdą, tai antrosios atsiradimo priežastis ne visai aiški. Kam 5 gv. TA vadovybei prireikė po mėnesio išpūsti kovų dydį ir nurodyti neįsivaizduojamą tankų kiekį? Tam, kad išsiaiškinti, pažiūrėkime į situaciją, kuri susiklostė po Prochorovkos mūšio.
12 liepos kontrsmūgio metu Voronežo frontui nepavyko įvykdyti gautų uždavinių, o jos smogiamasis junginys – 5 gv. TA – per 10 valandų prarado daugiau nei 50 procentų į mūšį mestų tankų. Liepos 15, besibaigiant gynybinei operacijai, armija buvo visiškai nukraujavusi: 324 šarvuotų vienetų buvo sunaikinta ir daugiau kaip 200 – remonte. Tam kad išsiaiškinti tokių didžiulių nuostolių priežastis iš Maskvos atvyko komisija, kuriai vadovavo VKP (b) CK sekretorius Georgijus Maksimiljanovičius Malenkovas. Tyrimas truko dvi savaites, po to išvados atsidūrė ant Stalino stalo. Buvo keliamas klausimas dėl armijos vado pašalinimo iš pareigų ir perdavimo teismui. Rotmistrovo likimas kabojo ant plauko iki pat liepos pabaigos, kai Generalinio štabo viršininko Aleksandro Michailovičiaus Vasilevskio pastangomis Stalino pyktį pavyko užgesinti, o rugpjūčio pabaigoje Pavelas Aleksejevičius už dalyvavimą Kursko mūšyje buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kutūzovo ordinu. Tokiu būdu išsisprendė kaip vertinti mūšį ties Prochorovka: laikyti mūšį pergalingu, nuostolių dydžio neakcentuoti…
Tik po to, rugpjūčio mėnesį, buvo parašyta minėta „Ataskaita…“. Tai tipinis armijos štabo dokumentas, kuris buvo rengiamas pasibaigus atitinkamam mūšių periodui. Jos pagrindinė užduotis – apibendrinti patirtį ir pateikti aukštesnei vadovybei pasiūlymus kaip tobulinti kovinį darbą kariuomenėje. Tuo pačiu ji buvo unikali priemonė, leidžianti vadovybei, nebijant pasekmių (betarpiškai įtakoti koviniam darbui ji jau negalėjo) teigiamai pristatyti savo armiją aukščiau stovinčios vadovybės akyse ir „paskleisti dūmų uždangą“ kalbant apie apsiskaičiavimus ir klaidas. Visa tai buvo ir „Ataskaitoje..“, bet saikingai.
Rotmistrovas taip pat pabandė panaudoti šį informacijos kanalą tam, kad sumenkinti kontrsmūgio ties Prochorovka neigiamą įspūdį. Bet ne vardinant šimtus pamuštų vokiečių tankų ir karių sunaikinimą, kaip kad darė kiti, o sukuriant milžiniško mūšio įvaizdį, kuriame jo armija sutriuškino nematyto skaitlingumo tankų grupuotę. Todėl neatsitiktinai dokumente du kartus paminėta 1500 tankų. Pirmą kartą – ta vieta buvo cituota aukščiau, o antrą kartą – randame skyriuje „Išvados“, nors tas skaičius ten visai ne vietoje. Tam kad pabrėžti įvykių mastą, štabo karininkai naudojo ne tipinę kariškiams lakonišką leksiką, o išsireiškimus iš propagandos organų arsenalo: „š.m. liepos 12 įvyko didingiausias Tėvynės karo istorijoje tankų mūšis, kurio atakose iš abiejų pusių dalyvavo iki 1500 tankų. Suduodant priešininkui didelį smūgį, dėl kurio jis prarado daug technikos ir žmonių ir sulaikant jo tolimesnį puolimą, armijos daliniams kurį laiką teko kautis gynybiniuose mūšiuose“. [9] Bet iš esmės dokumentas buvo be atvirų gražbyliavimų. Ir tai suprantama, sudarytojams buvo svarbiausia, kad jį skaitantis profesionalas visų pirma įsisąmonintų pagrindinę mintį: armija patyrė didžiulių nuostolių ne dėl vadovybės kaltės, o todėl, kad dalyvavo nematytame pagal apimtį mūšyje ir jame nugalėjo. Tam buvo reikalinga, kad pagrindinė idėja nepaskęstų informacijos masėje ir praeitų raudona linija nuo dokumento pradžios iki pabaigos.
Bet kodėl būtent „armijos“, o ne „fronto“ variantą kaip pagrindinį pasirinko sovietiniai istorikai? Čia suveikė karinės raštvedybos sistema su jai charakteringu slaptumu ir ypatingais reikalavimais dokumentų apyvartai. Fronto žvalgybos pranešimai ir Chruščiovo raportas, kaip kito (operatyvinio) charakterio dokumentai, nei kad „Ataskaita…“, iš karto ilgiems metams nusėdo į karinį archyvą. Rusijos Federacijos gynybos ministerijos Centrinio archyvo Voronežo fronto fondai, kuriuose buvo saugomi pranešimai, buvo išslaptinti 1993 metais, o laiškas Stalinui buvo paskelbtas tik 2007 metais.
Tuo tarpu „Ataskaita…“ pateko į Raudonosios armijos tankų ir šarvuočių bei mechanizuotos kariuomenės (TŠ ir MK) vado štabą jau 1943 metų rugpjūčio mėnesį, kur buvo nukreipta į Tėvynės karo patirties tyrinėjimo ir panaudojimo skyrių. Tokia struktūra Raudonojoje armijoje atsirado 1942 metais, ji buvo skirta tyrinėti ir vadovybei pranešti apie sėkmingus mūšiuose panaudotus veiksmus ir vadovavimą kariuomenei. Jų bendradarbiai armijų ir frontų ataskaitų pagrindu rengė apžvalgines medžiagas, skirtas publikacijai ginklų rūšių žurnaluose „Generalinio štabo rinkinys apie karo patirties tyrinėjimą“, o taip pat paskaitoms ir seminarams akademijose.

Gautas įsakymas – vėl į mūšį!


Rugpjūčio pabaigoje baigėsi vasaros mūšių laikotarpis ir tankų-šarvuočių ir mechanizuotos kariuomenės štabas privalėjo paskelbti kariuomenės darbo rezultatus. Todėl 1943 rugsėjo 10 Raudonosios armijos TŠ ir MK štabo Tėvynės karo patirties tyrinėjimo ir panaudojimo skyriaus viršininkas pulkininkas G.Sapožnikovas nusiuntė Generalinio štabo analogiško skyriaus viršininkui generolui – majorui P.P.Večnui du straipsnius, tame skaičiuje ir medžiagą apie „5-osios gvardijos tankų armijos liepos mėnesio operacija Belgorodo kryptyje“. [10] Jos pagrindu buvo „Ataskaita…“, iš kurios į straipsnį buvo perpumpuotas 1500 tankų skaičius. O šiek tiek vėliau, spalio 31, Viečnas šią medžiagą bei juodraštinį pulkininko Gončiarovo straipsnį „Tankų kariuomenė šiuolaikinėje gynybinėje operacijoje“ variantą, kur taip pat naudojami „Ataskaitos…“ duomenys, nusiuntė šarvuočių – tankų ir mechanizuotos kariuomenės Karinės akademijos, kurioje buvo ruošiama vyresnioji vadovaujanti sudėtis, viršininko pavaduotojui , tam kad ji būtų naudojama stambiųjų junginių katedroje. [11]
1944 metais ši medžiaga buvo paskelbta „Rinkinyje …“. Ir nors jis nepateko į viešas bibliotekas, aukščiausiai vadovaujančiai sudėčiai rengta informacija tapo prieinama praktiškai visiems vyresniesiems karininkams ir generolams. Tokiu būdu šie duomenys išėjo iš slaptų informacijos kanalų ribų ir jų pagrindu buvo išlieti pamatai mitui, kuris buvo naudojamas ne tik propagandai, bet ir karininkų rengimui.
Ar galėjo ŠT ir MK štabo ir Generalinio štabo karininkai patikslinti informaciją iš „Ataskaitos …“ ir neleisti jos platinti? Žinoma. 1943 metų rugpjūčio pradžioje Generalinis štabas gavo majoro Černiko, Generalinio štabo karininko prie 5 gv.TA štabo, parengtą ataskaitą apie armijos veiksmus nuo liepos 7 iki 24. [12] Ataskaitoje taip pat buvo aukštai įvertinti liepos 12 mūšio rezultatai, bet nei apie jokį grandiozinį mūšį ir 1500 tankų nebuvo nei kalbos. Ši medžiaga taip pat buvo prieinama Viečno skyriaus bendradarbiams. Šios medžiagos galėjo užklausti Sapožnikovo skyrius. Bet į karininkų pareigas neįėjo armijų ir frontų pateiktų duomenų perpatikrinimas. Pateikta informacija buvo laikomi apriori teisinga ir iš karto buvo naudojama darbe. Nors kiti Generalinio štabo skyriai, tiesiogiai susiję su kariuomene, dažnai tikslino pranešimus. Tai, kad nebuvo „filtro“, kuriuo būtų atsijojami išsigalvojimai, ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios mitas apie 1500 tankų pateko į mokslinę aplinką (į ŠT ir MK akademiją) ir į masinės informacijos priemones.
Tolimesnis legendos vystymasis tiesiogiai susijęs su Rotmistrovu asmeniškai. Visų pirma 1960 metais išėjo jo atsiminimai apie mūšius ties Prochorovka, kuriuose figūravo duomenys iš „Ataskaitos…“. Maršalo atsiminimai turėjo didelį svorį, jo memuaruose buvo aukštai vertinama to meto sovietinio lyderio Chruščiovo veikla mūšio metu, todėl, nors tai buvo nedidelė brošiūra, ji suteikė postūmį mito platinimui ir duomenis iš jos pradedami dažnai perspausdinti įvairiuose leidiniuose. Savaime suprantama, kai iškilo klausimas apie 1943 metų liepos 12 įvykių nušvietimo „Didžiojo Tėvynės karo istorija“ trečiame tome, ši medžiaga buvo įtraukta į jį. Be kita ko redkolegijai buvo svarbu ir tai, kad Rotmistrovo ir Generalinio štabo mūšio įvertinimai sutapo ir figūravo vienas ir tas pats skaičius – 1500 tankų. Tai buvo vertinama kaip pagrindinis jo teisingumo patvirtinimas. Tokiu būdu, 1964 metais, per 20 metų perėjęs per pagrindinius masinės informacijos priemonių kanalus, 5 gv.TA štabo sukurtas ir šiek tiek pataisytas mitas buvo įtrauktas į „Didžiojo Tėvynės karo istorija“ trečiąjį tomą. Tuo pačiu jis įgavo oficialių duomenų statusą. Pataisos buvo nežymios. Vietoj „didžiausias Tėvynės karo istorijoje“ 1943 metų liepos 12 mūšis pavadintas kiek kukliau – „vienas iš labiausiai įtemptų Didžiojo Tėvynės karo tankų mūšių“, bet 1500 tankų skaičius liko nepakeistas. [13]
Nuo 1950 metų kai kurie aukštieji kariškiai išreikšdavo kritines pastabas dėl Rotmistrovo savęs aukštinimo ir dėl visuomenei peršamų išpūstų skaičių. Pavyzdžiui Georgijus Konstantinovičius Žukovas rašė, kad mūšių ties Prochorovka reikšmė ir jų mastai perdėti Rotmistrovo pastangomis ir kvietė jį būti kuklesniu. [14] Suprasdamas, kad šie priekaištai teisingi ir kad juos reiškia gerbiami aukšti kariškiai, į kurių nuomonę sunku neatsižvelgti, 1963 metais Pavelas Aleksejevičius pakoregavo skaičių – nuo 1500 iki 1200. Interviu „Kariniam istoriniam žurnalui“ jis sumažino 5 gv.TA grupuotę, dalyvavusią mūšyje į vakarus nuo Prochorovkos nuo 800 iki 500, o vokiečių šarvuotų vienetų skaičių paliko nepakeistą – iki 700. [15] Tokiu čia turėjo būti ne 1500, o 1200 kovos mašinų. Tačiau „Ataskaitoje…“ tvirtinama, kad abi pusės turėjo daugiau kaip 1600 tankų, iš jų 100 buvo nukreipti piečiau Prochorovkos (armijos kairysis sparnas), o kur dar 300?

Tankų ir šarvuočių kariuomenės vyriausias maršalas P.A.Rotmistrovas laikraščio „Izvestija“ redakcijoje. 1960-ųjų vidurys.

Tam, kad nepaneigti jau paskleistą skaičių, Rotmistrovas iškėlė naują versiją apie tai, „kad antrasis ešelonas ir armijos rezervas buvo panaudoti likviduojant abiejų armijos sparnų apėjimo grėsmę“. Iš to seka, kad 300 mašinų nuėjo į dešinį armijos sparną (į šiaurę nuo stoties). Tačiau tai prieštarauja „Ataskaitai…“, kurioje nurodoma, kad čia buvo permestos tik dvi brigados, turėjusios 92 tankus. Turint mintyje tai, kad koviniai dokumentai tuomet buvo slapti, o buvusiam armijos vadui buvo svarbu oriai išeiti iš keblios situacijos, jis nesibodėjo tokių gudrybių.
Todėl 1964 metais, kai išėjo „Didžiojo Tėvynės karo istorija“ trečiasis tomas, susidarė paini situacija. Literatūroje ir spaudoje pradėjo naudoti skaičių 1200, nors oficialiai jau buvo paskelbta 1500. Ignoruoti tai buvo neįmanoma. Todėl Karinės istorijos instituto vadovybei buvo „rekomenduota“ mitą apie Prochorovką „atnaujinti“, kitaip tariant, neatmetant abiejų skaičių tai kažkaip paaiškinti. Atlikti šį nepaprastą uždavinį teko G.A.Koltunovui. Kartu su B.G.Solovjovu parengtoje knygoje jis pabandė rasti kompromisą tarp šių dviejų versijų. Jis išskirstė „Ataskaitoje…“ nurodytą vokiečių 700 tankų grupuotę į du rajonus. Atseit tai buvo atakavusios iš pietvakarių (iki 500 tankų) SS 2 tk ir iš pietų judėjusio 3 tk (iki 200) bendras tankų skaičius. Be to, jis atmetė tvirtinimus, kad mūšiuose ties Prochorovka dalyvavo 48 tk divizijos. Buvo atmesta ir versija apie tai, kad dešiniame armijos sparne veikė šimtai kovos mašinų. Tai turėjo apraminti Rotmistrovo priešininkų įkarštį. Tuo pačiu jis nepakeitė 5 gv.TA tankų skaičių (793), o tik patikslino, kad iki 700 kovojo „tankų lauke“, o 100 – į pietus nuo stoties. Šis požiūris sukėlė buvusio armijos vado nepasitenkinimą, bet viską užglaistė paskutiniai Koltunovo žodžiai: „Tokiu būdu į pietvakarius nuo Prochorovkos mūšiuose dalyvavo iki 1200 tankų, o į pietus nuo Prochorovkos – iki 300. Turint mintyje abu rajonus, į pietus ir į vakarus nuo Prochorovkos tankų mūšyje dalyvavo iki 1500 šarvuotų vienetų“. [16]
Nuo tada abu skaičiai gavo oficialų patvirtinimą. Taip baigėsi „kanoniško“ mito apie Prochorovką formavimas ir atsirado „atnaujinta“ versija, kuri iki šių dienų randama istorikų tyrinėjimuose ir publikacijose.
Prochorovka
Belgorodo sritis
[1] ЦАМО РФ. Ф.203ю Оп.2843. Д.452. Л.95
[2] Zetterling N. Frankson A. Kursk. 1943. A Statistical Analysis. London. 2000. Table A.6.4 – 6.10.
[3] РГАСПИ. Ф.83. Оп.1. Д.27. Л.27.
4 ЦАМО РФ. Ф. 5 гв.ТА. Оп.4948. Д.19. Л.7.
5 Там же. Л.5.
6 Там же. Ф.203. Оп.2843. Д.461. Л.62.
7 Там же. Л.63.
8 Там же. Ф. 5 гв.ТА. Оп.4948. Д.19. Л.6
9 Там же. Л.20.
10 Там же. Ф.3416. Оп.1. Д.16. Л.36.
11 Там же. Л.1.
12. Там же. Ф. 5 гв.ТА. Оп.4948. Д.51. Л.1-27.
13 История Великой Отечественной войны. Т.3. М.1964.С.271.
14. Жуков Г.К. Воспоминания и размышлкеия. Т.3.М.1990.С.57.
15 Рассказывают командармы//Военно-исторический журнал. 1963. №7.С.77.
16 Колтунов Г.Ф.Соколов Б.Г. Курская битва. М. 1970. С.174.

Išversta ir skelbiama gavus straipsnio autoriaus Valerijaus Zamulino leidimą. Nuotraukos iš straipsnio autoriaus archyvo.

Šiame puslapyje komentarų nėra

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.