„Brandenburgo“ diversantai 1941-ųjų Lietuvoje (II)

„Brandenburgo“ diversantai 1941-ųjų Lietuvoje (II)

Ko gero, kruviniausias vokiečių komandosų maršrutas pirmomis Vokietijos ir SSRS karo dienomis nusidriekė per Vidurio Lietuvą. Apie šimtas diversantų čia skynė kelią Daugpilio link besiveržusiai vermachto 8-ajai tankų divizijai. Per penkias dienas jie užėmė penkis tiltus, tačiau ir iš komandosų vos kas antras teliko sveikas…

„Dangus dreba nuo sprogimų. dengiami masinės artilerijos ugnies batalionai pakilo į ataką“, – gan poetiškai pirmas karo su sovietais minutes Lietuvoje aprašė Tauragę atakavusios vokiečių 1-osios tankų divizijos metraštininkas. Tai buvo Blitzkrieg – į aižėjančias, artilerijos ir liuftvafės sutalžytas sovietų pozicijas tarytum plieninės gyvatės viena po kitos skverbėsi vermachto tankų divizijos. Svarbus (bet tik vienas iš daugelio) žaibiško karo dantratis buvo ir elitinis vokiečių specialiųjų pajėgų dalinys – „Brandenburgo“ diversantai. Teoriškai šie komandosai turėjo būti geluonis, veikiantis pačiame vermachto dalinių priešakyje. Jie turėjo bet kokiomis priemonėmis (nebūtinai suderinamomis su Hagos ar Ženevos konvencijomis) užimti priešo tiltus ir išlaikyti juos nesunaikintus, kol į pagalbą suskubs pagrindinės saviškių pajėgos.

Diversantai Mansteino tankų divizijos sprinte
Žemaitijoje, kur dvi vokiečių tankų divizijos galų gale ties Raseiniais susikibo su sovietų sunkiųjų tankų armada, apie komandosus vermachto vadovybė prisimindavo kada ne kada.
Vis dėlto viena iš šių diversantų grupių, kad ir veikusi su medkirčių tiesmukumu, pasižymėjo užimdama strateginės reikšmės Lyduvėnų geležinkelio tiltą.
Kur kas intensyviau „Brandenburgo“ paslaugomis naudojosi Vidurio Lietuva žaibiškai pralėkęs vokiečių LVI (56-asis) motorizuotasis korpusas, vadovaujamas generolo Ericho von Mansteino.
Pastarasis turėjo ypatingą užduotį: dviem šimtams jo tankų (8-ajai tankų divizijai, toliau – 8 td) praūžus Ariogalą, Kėdainius ir Ukmergę, reikėjo pasiekti ir užimti abu Daugpilio tiltus per Dauguvą.
Šiam rizikingam 300 km nuotolio tankų sprintui vermachto vadovybė skyrė keturias dienas.
Labiausiai vokiečių vadas nerimavo dėl Ariogalos. Dar Pirmajame pasauliniame kare pažinęs stačius Dubysos slėnio šlaitus, generolas manė, kad jo kovos mašinos įstrigs ten, jei tik sovietai spės sunaikinti tiltą per upę. Todėl galingiausiais 8-osios td ginklais tapo greitis ir netikėtumas, kuriuos turėjo užtikrinti ir pagarsėję tiltų grobikai – „Brandenburgo“ diversantai. E. von Mansteino korpuse jų buvo 90: pusė 8-osios „Brandenburgo“ pulko kuopos, vadovaujamos vyr. leitenanto Hanso Wolframo Knaako (beje, aršaus antinacisto).
Smogiamoji 56-ojo korpuso jėga, 8-oji td (vadas – generolas Erichas Brandenbergeris) turėjo pulti Jurbarką iš Smalininkų apylinkių (tuomet priklausiusių Vokietijai). Vos užėmę miestą, tankai turėjo skilti į dvi kovos grupes.
Papulkininkio Crisolli vadovaujamai grupei „A“ nurodyta judėti šiauriniu Nemuno krantu link Dubysos ir forsuoti šią ties Seredžiumi. Miestelyje buvusiu tiltu pavesta pasirūpinti 33 vyr. puskarininkio Hauto „brandenburgiečiams“. Atrodo, Seredžiaus tiltas buvo numatyta kaip alternatyvi Dubysos forsavimo vieta, jei vokiečiai būtų įstrigę ties Ariogala.
O grupė „B“ (vadas – pulkininkas Schelleris) nuo Jurbarko turėjo suktelėti dar šiauriau, link Girdžių, ten pralaužti sovietų statomų įtvirtinimų liniją ir veržtis link Ariogalos tilto per Dubysą. Schelleriui buvo atiduotas 36-ių diversantų būrys, vadovaujamas vyr. puskarininkio Prohaskos.
Rezerve buvo palikti 23 „sunkieji diversantai“: puskarininkių Schlau ir Pongratzo vadovaujama sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių grupė.
Sprendžiant iš 8 td operatyvinių žemėlapių, abi E. von Mansteino tankų grupės turėjo vėl susijungti kažkur prie Josvainių, tuomet per Kėdainius ir Šėtą pasiekti Ukmergę, o jau iš ten plentu judėti link Daugpilio.
Pradžia buvo lengva – jau 6 val. birželio 22- osios ryto vokiečių tankai žlegsėjo Jurbarko gatvėmis. Užmiestyje grupių keliai išsiskyrė: Crisolli tankistai ir motociklininkai gėrėdamiesi panemunių vaizdais nurūko į rytus, Seredžiaus link. O grupė „B“, keiksnodama prastą kelią, pasuko šiaurėn, link Girdžių. Tačiau ten Schellerio vyrams turistinio žygio nuotaikas nupūtė ugnimi spjaudantys sovietų 48-osios šaulių divizijos dzotai. Pramušti fanatiškai besigynusių sovietų gynybos niekaip nesisekė. „Rusai kaunasi įnirtingai ir atkakliai. Net sužeistieji šliaužia į priedangą ir nesiliauja šaudę. Pasidavę į nelaisvę, vos atsidūrę mūsų užnugaryje, vėl griebiasi ginklų. Šitas priešas nesilaiko civilizuotų tautų taisyklių“, – piktinosi vokiečiai.
Kad ir sulaukusi pastiprinimų, grupė „B“ ties Girdžiais įstrigo iki pat vakaro. Tiesa, ir iš 48-osios sovietų divizijos, atsitraukusios į Raseinius, nekas teliko. Jos vadas generolas majoras Pavelas Bogdanovas aukštesnei vadovybei sausai pranešė: „Nuostoliai, apytiksliais duomenimis, 60-70 procentų. Šaudmenų neturime.“ Tai buvo paskutinis šio generolo raportas sovietams – kitądien jis perbėgo į vokiečių pusę…
Grįžkime prie E. von Mansteino ir jo diversantų. Apie 11 val. ryto matydamas, kad grupė „B“ rimtai įklimpo, vokiečių generolas įsakė jau iki Skirsnemunės atidardėjusiems „A“ daliniams sukti šiauryn ir perimti iš atsilikėlės „estafetę“ – t. y. veržtis link Ariogalos. Seredžiaus kryptimi tebuvo pasiųstas 8 motociklininkų batalionas ir Hauto diversantų grupė. Vokiečiams, kad ir pakoregavus puolimo kryptį, vis vien norėjosi užimti tenykštį tiltą per Dubysą. O gal pravers.
Be savų diversantų likusios grupės „A“ tankai birželio 22-osios pavakarę pasiekė Dubysą ir… Vokiečiai gerokai sutriko, netikėtai išvydę, kad užimti Ariogalos tiltą beprasmiška, mat šis, anot jų, netinkamas transportui. Tuo gan sunku patikėti žvelgiant į gražuolio tarpukario laikų Ariogalos plento tilto fotografijas.
Išeitis greitai buvo rasta – žvalgai netoliese surado brastą ir ja vermachto tankai ir šarvuočiai sėkmingai persikėlė per upę. Užgriuvę sovietų pozicijas kitam krante, vokiečiai 17. 25 val. (Berlyno laiku) užėmė miestelį, taip pat ir jiems neįtikusį tiltą.
E. von Mansteinas trynė rankas – generolas nežinojo, kad jo įkaltas pleištas tarp dviejų sovietų armijų (8-osios ir 11-osios) kybo ant plauko. Keli kilometrai piečiau Kėdainių, palei Nevėžį, savo gretas jau skleidė sovietų 84-oji motorizuota divizija. Nedideli jos motorizuotų žvalgų būriai stengėsi aprėpti pagrindinę vokiečių smūgio kryptį, greitaeigiais tankais BT-7 ir šarvuočiais BA- 10 sukiodamiesi palei Dubysos slėnį – ties Ariogala ir Seredžiumi.
Tuo pat metu per pačius Kėdainius, Raseinių link, dundėjo viena iš galingiausių Lietuvoje buvusių – sovietų 2-oji tankų divizija. Turėjusi savo gretose daugumai vokiečių pabūklų neįkandamus monstrus, sunkiuosius tankus KV.
O kaipgi „brandenburgiečiai“? Kol grupės „B“ komandosai nuobodžiavo ties Girdžiais, antraeilį objektą – Seredžiaus tiltą per Dubysą – turėję užimti Hauto diversantai išsijuosę rengėsi pirmai savo operacijai Rytų fronte.
Skirtingai nuo negrabių „Brandenburgo“ veiksmų Žemaitijoje, Seredžiuje diversantai rengėsi veikti klasikiniais metodais. Ties Šiline jie užgrobė sovietų sunkvežimį GAZ-AA (vadinamąją „palutarką“) ir apsirūpino raudonarmiečių uniformomis. Tuomet dalis grupės su vyr. puskarininkiu von Lomu užsitempė ant vokiškų uniformų sovietines.
Tai buvo dalinė maskuotė – savotiška diversantų gudrybė, ją prisimindavo, kai užimamas objektas nėra itin svarbus, o grobikams norisi išlaikyti karo įstatymų laikymosi regimybę. Ypač svarbiems objektams užimti jau reikalinga visiška maskuotė.
Kita dalis apsimetė belaisviais (tačiau į vokiškų uniformų kišenes prisikimšo rankinių granatų ir mažučių „Walther Model 9“ pistoletų).
Taip pasirengusi vokiečių mašinų kolona (8-asis motociklininkų batalionas, keli lengvieji tankai „Pz.II“, na, ir diversantai) nuvažiavo miestelio link. Apie 14.30 val. likus iki Seredžiaus 4 km vokiečiai stabtelėjo. Buvo sutarta, kad diversantai, savo „palutarka“ įlėkę į miestelį iš vakarų pusės, dideliu greičiu prašoks gatves ir užims tiltą Seredžiaus rytuose. O po 5 minučių į miestelį įsiverš ir likusieji.

Persirengėlių mūšis Seredžiuje
Seredžiuje tuo metu tvyrojo sąmyšis. Iš bažnyčios pabiro į sekmadienio pamaldas susirinkę miestelėnai: kunigas prisakė greitai grįžti namo, „…nes jau karas“. Žmonės skubėjo, kai kurie sakėsi supratę, „…kad jau vokietis užeina“, dar naktį, mat per radiją ūmai ėmė skambėti „Marija, Marija“.
O sovietų karių, galinčių atremti „užeinantį vokietį“, miestelyje buvo likę nedaug. Mat kelios dienos prieš karą Seredžiuje įsikūrusį 125-osios šaulių divizijos 749-ąjį šaulių pulką (apie 3 tūkst. karių) permetė prie Tauragės. Kareivinėse teliko statomą lauko aerodromą saugojusi 32-oji aerodromo techninė kuopa (apie 200 karių). Ir tiltą per Dubysą saugoję 16 enkavėdistų (NKVD ypač svarbių pramonės ir geležinkelio objektų apsaugos kariuomenės 84-ojo pulko 6-osios kuopos garnizonas), vadovaujamų jaun. leitenanto Ivano Burlakovo.
Sovietai į bažnyčią nevaikščiojo, jų karininkai nuo pat ryto maudėsi Dubysoje, tad apie karą jiems pranešė liuftvafė. Netikėtai pasirodę vokiečių lėktuvai (veikiausiai E. von Mansteino pajėgoms kelią Vilkija–Kaunas žvalgiusi 41-osios artimosios žvalgybos grupės 3-ioji eskadrilė) ėmė pikiruoti į ant kalno buvusias sovietų kareivines.
Ūmai pasigirdo ir gausmas iš rytų – su vokiečiais galynėtis bandė nuo Kėdainių pusės atskrieję nusenę vienmotoriai sovietų „kirai“ (naikintuvai I-153 iš 61-ojo šturmo aviacijos pulko). Vokiečių aviacija netruko juos išblaškyti, vienas I-153 pliumptelėjo į Nemuną, upės vilnyse liko ir lakūnas (Žiemos ir Ispanijos pilietinio karų dalyvis Georgijus Stoliarenka).
Į karą tarsi reginį žiūrėję vietos vaikai tučtuojau ėmė nardyti, bandydami iš gelmių išsitraukti „kokį kulkosvaidį“ (lėktuvas susmigo netoli kranto)… Kiti berniukai nubėgo prie Dubysos tilto, ten reginių irgi netrūko – iš miestelio berželiais apkaišytais (maskuotė) sunkvežimiais spruko sovietų kariuomenė, karininkų šeimos. Tarp žiūrovų buvo ir dvylikametis Stasys Balsys: „Visi bėgo, ir mes bėgome. Nubėgau prie to tilto, mašina mašiną veja.“
Vietos gyventojai iki šiol linguoja galvomis prisimindami du sovietams prijautusius miestelėnus, Vaitkų ir Kelertą (jų vardų autoriams nepavyko sužinoti). Šie nusprendė irgi dalyvauti kare, tad nuėjo padėti enkavėdistams saugoti tilto… Darbo ten netrūko, tilto sargyba paskubom rausė apkasus, karštligiškai perrinkinėjo ir tepė ginklus.
Po Seredžių tuo metu blaškėsi sovietų karininkų žmonos: įpuolusios į parduotuves, pirko viską iš eilės, o paskui, nebesutalpindamos į sunkvežimius savo pirkinių, čia pat tėkšdavo juos žemėn. Miestelyje aidėjo žydžių riksmai: „Gewalt! Gewalt!“
Supratę, kad nuo Jurbarko pusės netrukus gali pasirodyti ne tik priešo lėktuvai, sovietai ant Seredžiaus vakaruose buvusio piliakalnio įsirengė stebėjimo punktą. Iš jo buvo gerai matyti panemunė. Sargybiniai neatkreipė dėmesio į vienišą rusišką sunkvežimį, dideliu greičiu įlėkusį miestelin. Netrukus mašina jau buvo prie tilto.
„Ir žiūriu – atvažiuoja palutarka, pusiau tuščia, beržiukais užmaskuota, – pasakoja S. Balsys.– Sustojo ties tuo tiltu, iššoko vienas toks karininkas, rusiškai apsirengęs, tuoj prisistatė rusų sargyba. Nulipo žemyn po tiltu ir iš karto šūvis…“
Iš sunkvežimio, šaudydami ir mesdami šalin nebereikalingą maskuotę, pasipylė diversantai. Vėlesnėje savo ataskaitoje vokiečiai gyrėsi, kad apkasuose tūnojusią priešo sargybą, turėjusią lengvąjį ir vieną išardytą kulkosvaidį, užgriuvę visai nepasirengusią.
Sprendžiant iš serediškių pasakojimų, nušovę keletą sovietų, vokiečiai likusius suvarė po tiltu ir pastatė prie sienos. Tada vokiečių karininkas persirengėlis nukirpo tiltą apraizgiusius laidus. Nors serediškis S. Balsys neabejojo, kad šitaip vokietis neutralizavo sprogmenis, tikrovė buvo proziškesnė – diversantų ataskaitoje nurodoma, kad jie viso labo nupjovė per tiltą vedusią telefono liniją.
Ir čia į triumfuojančius vokiečių diversantus pasipylė kryžminė kulkosvaidžių ir snaiperių ugnis. Nuo vakarinio Dubysos upės šlaito į „brandenburgiečius“ pliekė, matyt, gera pusė sovietų aerodromo apsaugos kuopos. Kas šaudė iš rytinio, iki šiol neaišku, gali būti, kad tai buvo sovietų specialieji daliniai. Straipsnio autoriai turi dokumentą, patvirtinantį, kad tomis dienomis Seredžiaus apylinkėse veikė sovietų 84 motorizuotos divizijos atskirojo žvalgų bataliono 114-oji šarvuočių kuopa. Tai patvirtintų snaiperių ir kulkosvaidžių gausą (vargu ar aerodromo apsaugos kuopa galėjo būti taip gerai ginkluota).
Patiltėje prasidėjo skerdynės – iš visų pusių pliekiami diversantai pirmiausia sušaudė ir granatomis užmėtė belaisvius. „Priešas buvo visiškai sunaikintas panaudojus pistoletus kulkosvaidžius, pistoletus ir rankines granatas. Priešo nuostoliai: 22 žuvusieji ir 8 paimti į nelaisvę (iš jų 4 sužeisti)“, – sausai konstatuota „Brandenburgo“ ataskaitoje.
Bet ir patys komandosai, niekaip nerasdami patikimos priedangos, krito vienas po kito. Mat slėpdamiesi už pylimo nuo šūvių iš vakarų tapdavo tarytum ant delno matomi šauliams, įsitaisiusiems rytuose. „Tie 5 vokiečių kareiviai atsišaudė, bet visi žuvo (jie buvo žalia uniforma apsirengę)“, – savo ruožtu pasakoja S. Balsys, tiesa, jam tebuvo matoma dešiniajame upės krante vykusi kova.
Ant piliakalnio budėję sovietų sargybiniai, išgirdę šūvius Seredžiaus rytuose ir pastebėję panemunių keliu artėjančius vokiečių tankus ir motociklininkus, pasiruošė sutikti „svečius“. Ne ką tesuspėjo padaryti, tačiau vis dėlto apšaudė per miestelį besibraunančią vokiečių koloną, o poroje vietų gatvę užtvėrė barikadomis (jų, tiesa, nedrįso ginti).
Lengvųjų vermachto tankų tai labai nesustabdė, tačiau jie šiek tiek užgaišo, kol traiškė vikšrais barikadas. Tad vokiečiai vietoj planuotų 5 minučių užtruko visas 20, ir kai pagaliau prasimušė iki tilto, diversantų grupė jau buvo beveik paklota. Iš keliolikos „brandenburgiečių“ trys buvo žuvę, devyni sužeisti, tarp jų ir operacijai vadovavęs von Lomas.
Objektą pavyko išsaugoti: penki vokiečių tankai „Pz. II“, užvažiavo ant tilto ir ugnimi greitai nutildė visus sovietų šaulius kalvose. Tuomet motociklininkai ėmėsi valyti iš miestelio sovietų įgulos likučius, juos tepribaigė po 4 valandų.
Pavakarop vokiečiai patiltėje palaidojo savo komandosus, o miestelio kapinėse į vieną didelę duobę suvertė apie 200 žuvusių sovietų. Tarp jų buvo ir abu karą iš arčiau norėję pamatyti miestelėnai.
Tačiau tuo kruvina diena nesibaigė. Kovoms jau seniai nurimus, po miestelį slampinėjusiems vokiečiams sovietai atmokėjo ta pačia korta.
„Ir juos ėmė šaudyti: vienas po kito vokiečiai krito. Pasirodo, kad vienas rusų kaukazietis, persirengęs civiliškai, turėjo snaiperio šautuvą – tai nuo kalno po vieną į kaktą ir šaudė. Vokiečiai nesusigaudo, kas čia yra“, – pasakojo S. Balsys.
Galiausiai pastebėję, iš kur šaudoma, vokiečiai snaiperį apsupo. Pasakojama, jog šis bandė susisprogdinti, bet granata nesuveikė. Vokiečių pasipiktinimui nebuvo ribų. Šitaip paminti civilizuoto karo įstatymus! Klastingąjį snaiperį trumpai apklausė (vertėjavo serediškio S. Balsio tėvas): „Šis pasakė, kad 4–5 vokiečius nušovė. Vokiečių karininkas perskaitė nuosprendį, mano tėvas išvertė jam rusiškai. Už Kyzelio parduotuvės buvo skerdykla, tai ten vokiečių karininkas pridėjo tam kaukaziečiui prie smilkinio pistoletą ir nušovė.“

Degantis tankas ant Kėdainių tilto
Birželio 23-iąją 8 td iš dviejų kovos grupių vėl buvo sutelkta į vieną šarvuotą kumštį, tačiau iš Ariogalos pulti neskubėjo. E. von Mansteinas žinojo, kada reikia stabtelti – vokiečiai mandagiai pralaukė, kol pro Kėdainius Raseinių link nudundės sovietų 2-oji tankų divizija.
Kėdainių link 8 td kovos mašinos pajudėjo tik apie 17 val. Grupuotės priešakyje vėl buvo „brandenburgiečiai“ – vyr. puskarininkio Prohaskos grupė, dar sustiprinta rezervine sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių grupe, iš viso 46 diversantai. Ties Seredžiumi gerokai nukraujavusi Hauto grupė buvo jau iškritusi iš žaidimo.
Pirmuoju diversantų taikiniu tapo keli kilometrai iki Kėdainių esančio Josvainių miestelio tiltas per Šušvę.
„Brandenburgiečiai“ važiavo susėdę į du rusiškus sunkvežimius su sovietų šalmais, ant vokiškų uniformų užsimetę sovietines milines. Juos lydėjo pora vokiečių šarvuočių ir sunkvežimių.
Likus iki Josvainių 6 km mašinų kolona sustojo. Sutarus, kad apie tilto užėmimą diversantai praneš signalinėmis raketomis, abu „sovietų“ sunkvežimiai nurūko priekin. Pusiaukelėje jie nestabtelėdami pralėkė sovietų sargybos postą ir 17. 45 val. jau buvo prie tilto, šio… niekas nesaugojo.
Diversantai įvažiavo į Josvainius ir ėmė tvirtintis kairiajame krante. Keliolika karių su jaun. karininku Langenhahnu buvo pasiųsta į Josvainių pakraštį saugoti kelio nuo Kėdainių pusės.
Ir čia paaiškėjo, jog aplinkui vis dėlto esama sovietų. Į šeimininkauti pradedančius vokiečius iš dešiniajame krante buvusių javų laukų ūmai pasipylė kulkosvaidžių ir net minosvaidžių ugnis.
Tačiau ir diversantai netruko atsakyti stambaus kalibro argumentais – vyr. puskarininkio Pongratzo grupė apšaudoma metėsi per tiltą atgal, į dešinįjį krantą. Sunkieji vokiečių kulkosvaidžiai, minosvaidžiai ir net viena „s.Pz.B.41“ patrankėlė ėmėsi „šienauti javus“. Mūšis buvo smarkus, krito keli diversantai, bet vokiečiams pavyko atstumti sovietus nuo kranto.
Čia į šūvių garsus iš visų pusių ėmė skubėti kitos sovietų grupės. Kairiajame krante nuo snaiperių šūvių iš pietuose buvusios lentpjūvės žuvo dar pora diversantų. Keliu nuo Kėdainių tilto link bandė prasmukti sovietų sunkvežimis, tačiau pasaloje tykoję Langenhahno kulkosvaidininkai pavertė jį rėčiu. Iš 8 sunkvežimyje buvusiu sovietų gyvi teliko du, tarp jų – vyr. leitenantas, per apklausą išsitaręs, kad būtent jis turėjo užtikrinti Josvainių tilto apsaugą. Po apklausos leitenantui teko nusirengti – jo uniformą kaipmat užsitempė „brandenburgietis“ puskarininkis Grube.
Čia horizonte sušmėžavo artėjantys vokiečių šarvuočiai ir diversantai su palengvėjimu perdavė atvykusiam pastiprinimui tilto kontrolę. Josvainiai brangiai kainavo „Brandenburgui“: čia diversantai prarado net 5 saviškius.
Tačiau gedėti ir ilsėtis nebuvo kada – 8 td divizijos vadovybė komandosams jau skyrė naują užduotį (kvepiančią dar didesniais nuostoliais): nakties tamsoje užimti tiltą per Nevėžį Kėdainiuose.
Šiai operacijai jau apsiėmė vadovauti pats vyr. leitenantas Wolframas Knaakas. Užsivilkę rusiškas milines ir užsimaukšlinę sovietinius šalmus 39 diversantai vėl susėdo į dvi „palutarkas“.
Į Kėdainius abu sunkvežimiai įvažiavo apie 3 val. nakties ir… tučtuojau pasiklydo. Negana to, prie kolonos priskreto trečias sunkvežimis, jau išties rusiškas. Sukandę dantis, diversantai kurį laiką aklai malėsi po miestą, kol nekviestas prisiplakėlis nusuko į šalutinę gatvelę.
Pagaliau privažiavus tiltą prieš W. Knaako automašiną „…išniro du sunkvežimiai ir užtvėrė siaurą važiuojamąją dalį“. Padėtį išgelbėjo sovietų leitenanto uniformą vilkėjęs pusk. Grube, jis, iššokęs iš sunkvežimio, ėmė taip keiktis (turbūt ne vokiškai), kad išsigandę rusų vairuotojai nedelsdami pasitraukė.
Diversantai tomis sekundėmis įdėmiai žvalgėsi aplink. Kėdainių miesto tiltas buvo medinis, rytiniame krante šalia jo stovėjo 8 sunkvežimiai, trys iš jų, anot komandosų, buvo „…su degiu skysčiu, skirtu tiltui padegti“. Be to, kiek atokiau lūkuriavo dar ir lengvasis sovietų tankas.
Vos atsivėrus keliui, W. Knaako sunkvežimis nedelsdamas rovė į priekį ir po keliolikos sekundžių jau buvo rytiniame krante. Iš jo iššokę diversantai žaibiškai sudorojo sunkvežimių komandas. Antras „brandenburgiečių“ ekipažas liko vakariniame krante ir tučtuojau „atsiskaitė“ su kelią bandžiusių užtverti sunkvežimių vairuotojais.
Sovietų tankistai, regis, miegojo (buvo 3 val. nakties), ir tankas atgijo tik tuomet, kai suįžūlėję diversantai į kovos mašiną ėmė pliekti iš sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių. Rusai atsakė ugnimi ir pajudėjo tilto link, atrodė, kad komandosams tuoj bus riesta. Bet čia grandinis Pardatescheris iš 5 metrų atstumo su prieštankiniu „Panzerbüchse“ paleido kelis šūvius. Sovietų kovos mašina užsiliepsnojo. Apstulbusių diversantų akivaizdoje degantis tankas pervažiavo tiltą ir dingo kažkur miesto gilumoje.
Tuo pat metu mieste ėmė aidėti šūviai – į Kėdainius veržėsi vokiečių tankai. Aplink tiltą ėmė zuiti atsitraukiančių sovietų automobiliai, bet diversantai kiekvieną suvarpydavo kulkomis. Tiesa, čia pat atsakomąją kulką gavo ir komandosų vadas W. Knaakas, tačiau sužeidimas buvo lengvas. O apie 4 val. nakties, kai Kėdainiai jau buvo vokiečių rankose, pats 8-osios tankų divizijos vadas asmeniškai įteikė W. Knaakui I laipsnio Geležinį Kryžių.
Birželio 24-osios rytą 8 td pajudėjo link Ukmergės, tačiau šis kelias darėsi vis sprangesnis – sovietų gynyba aršėjo. Vokiečių mašinų koloną jau antrą dieną iš eilės su kamikadzių atkaklumu bandė atakuoti sovietų bombonešiai ANT-40.
Per Šėtą vokiečiai jau brovėsi su gatvių kautynėmis, o tuoj už miestelio susidūrė su keliolika atsilikusių sovietų 2 td tankų, tarp jų sunkiuoju KV-2. Nedaug trūko, kad čia pasikartotų garsiojo „vienišo Raseinių KV“ tanko istorija.
Tačiau šiai sovietų kovos mašinai pasisekė mažiau: negrabiai pabandęs užtverti kelią vokiečių lengvųjų tankų kolonai, KV-2 banaliai įstrigo upelio dumble vos už kokio 100 m nuo kelio. Bet penketui keliu žlegsėjusių nedidelių lengvųjų čekiškų vermachto tankų „Pz. Kpfw.38(t) “ įspūdžių pakako: jų 37 mm sviedinukai tarytum žirniai atšokinėjo nuo šio „begemoto“ šarvų. Galiausiai vienas sviedinys atsitiktinai pataikė į sovietų tanko bokšto pagrindą, bokštelis užsikirto ir prislinkę vokiečių minuotojai sunaikino monstrą sprogmenimis.

„Lietuviai savo užduotis įvykdė visiškai…“
Ukmergę vokiečių 8 td pasiekė ir užėmė tik apie 16 val. Iš čia jiems atsivėrė kelias į Daugpilį, tačiau birželio 25-oji buvo ypač karšta: vokiečiams tik po 4 val. kovos pavyko išmušti Virintos upės pakrantėje įsitvirtinusius sovietus, o Uteną užėmė tik praradę porą tankų.
Nesustodami čia, vermachto tankai pasiekė Degučius, iš ten Daugpilis atrodė jau ranka pasiekiamas.
Čia vėl prisiminti diversantai – 8-oji „Brandenburgo“ kuopa, jai ir pavesta užimti du Daugpilio tiltus – geležinkelio ir plento. Komandosai vėl ėmėsi įprasto maskarado: pasipuošę rusiškomis uniformomis, susėdę į sunkvežimius, apie 7 val. ryto jie įvažiavo į miestą.
Pirmoji grupė, turėjusi imti geležinkelio tiltą, išvydo, kad šį saugo gera dešimtis sovietų šarvuočių ir… persigalvojo: net vokiečių „terminatoriai“ nenorėjo aklai guldyti galvų.
Bet antroji, vadovaujama ką tik Geležiniu Kryžiumi apdovanoto W. Knaako, kad ir išvydusi gausią Daugpilio plento tilto sargybą, nesudvejojo. Vakariniame krante diversantai šaltai išžudė su civiliais gyventojais šnekėjusius sovietų sargybinius. Po to ramiausiai pervažiavo tiltą ir gavo prieštankinio pabūklo sviediniu į sunkvežimio kabiną nuo rytinio kranto sargybinių. W. Knaakas buvo užmuštas vietoje, tačiau likę komandosai sugebėjo užimti tiltą, o jau po kelių minučių juo riedėjo vokiečių tankai.
Šitaip baigėsi 8-osios „Brandenburgo“ kuopos kovos veiksmai Lietuvoje. Svarbiausias savo užduotis abi grupės įvykdė, tačiau nemenka kaina: iš 90 diversantų 14 (tarp jų ir pats vadas W. Knaakas) žuvo, 22 buvo sunkiai, o 10 – lengvai sužeisti. Slaptoje ryšių karininko ataskaitoje armijų grupei „Šiaurė“ apie „Brandenburgo“ 8 kuopos veiksmus konstatuojama: „Dėl didelių nuostolių ir nežmoniško pervargimo per šias kelias dienas abi grupės prarado kovingumą ir turėtų būti išsiųstos į tėvynę.“
Apie kitus vokiečių diversantų veiksmus Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais informacijos kur kas mažiau.
Težinoma, kad Dzūkijoje per vermachto puolimą 57-ajame motorizuotame korpuse veikė maždaug penkiasdešimt 10-osios „Brandenburgo“ kuopos diversantų. Šie komandosai birželio 22-osios rytą užėmė Kapčiamiesčio tiltą ir tris valandas jį gynė nuo sovietų, teprarado keturis sužeistus saviškius.
„Brandenburgo“ dokumentuose minima, kad šie diversantai turėjo užimti ir plento tiltą Merkinėje. Bet čia ne prasčiau už elitinius komandosus susidorojo vokiečių 12 td 22-ojo bataliono motociklininkai. Pastarieji užklupo sovietus jau bebaigiančius minuoti tiltą, juos sunaikino, o vyr. leitenantas Benakas tikina (esą asmeniškai): „…ištraukė jau rūkstančią sprogdinimo virvelę iš užtaiso.“
Labai neaiški ir Alytaus tiltų užėmimo istorija – „Brandenburgo“ dokumentuose šio miesto tiltai irgi buvo nurodyti tarp diversantų taikinių ir sveiki pakliuvo vokiečiams į rankas, nors komandosai ir neminimi.
O kaipgi „Brandenburgo“ dokumentuose minimi lietuvių ir baltarusių agentai? Baltarusiai vermachtą nuvylė, daugelis jų, užuot vykdę diversijas, anot pasipiktinusių vokiečių: „…vos perėję sieną išsivaikščiojo po gimines ir neįvykdė savo užduoties. Jie suimti ir laukia bausmės.“
Visai kitaip vertinami lietuviai (viena agentų grupė turėjo veikti Kaune, kita – sprogdinti sovietų geležinkelio linijas ir užgrobti Panerių geležinkelio tunelį). Anot vokiečių žvalgybos: „Lietuviai savo užduotis įvykdė visiškai… Du jų vadovai didvyriškai žuvo gindami Kauno tiltą Nr. 2.“ Galima spėti, kad vienas iš minimų vadovų gali būti Jonas Dženkaitis, per 1941 m. birželio sukilimą vadovavęs sukilėliams, nesėkmingai bandžiusiems išsaugoti Kauno Aleksoto tiltą.
„Galima teigti, jog tik „šauliai“, ėmęsi darbo su dideliu entuziazmu… išsaugojo mums tiltą per Nemuną“, – teigiama kitame. Reiktų manyti, kad vokiečiai čia turi omeny Kauno Petro Vileišio tiltą per Nerį, kurį apgynė lietuvių sukilėliai (Juozo Savulionio gyvybės kaina).

Autoriai nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems renkant medžiagą šiam tekstui:

  • serediškiams Jadvygai Sutranavičienei, Margaritai Baršauskienei, Antanui ir Agotai Barkauskams, Onai Katauskienei, Povilui ir Adelei Kulikauskams;
  • Kėdainių krašto muziejui ir jo direktoriui Rimantui Žirguliui; – vertėjams – Valerijui Lobovui, Rimai Zamuškevičienei;
  • istorikams ir karo istorijos tyrinėtojams: Sergejui Buldyginui, Aleksejui Isajevui, Aleksejui Karpyčevui, Aleksandrui Tomzovui, Sergejui Čekunovui.
  • Šaltinis: Verslo klasė, 2012 vasara Naudojant čia pateiktą informaciją - nuoroda į šaltinį ir puslapį rytufrontas.net būtina.
    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.