1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje

1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje

  • Autorius: Egidijus Papečkys

1941 m. birželį Sovietų Sąjungos – Vokietijos pasienyje sklandė artėjančio karo nuojauta. Kaip niekada anksčiau, Lietuva, užgniaužusi kvapą, laukė šio karo. Nugriaudėjus pirmiesiems karo aidams lietuviai stojo į kovą su raudonuoju okupantu. Birželio sukilimas parodė pasauliui Lietuvos valią kovoti dėl Tėvynės laisvės, o Laikinosios vyriausybės paskelbimas sukėlė įsiūtį ir komunistiniams, ir nacistiniams okupantams.
Birželio sukilimas, kaip ir vėlesnis partizaninis karas, sulaukė labai kontraversiškų vertinimų. Ilgus metus sovietinė propaganda apie jį bevelijo tylėti. Ir tai suprantama, bet koks sovietų valdžios legalumo Lietuvoje kvestionavimas buvo nepageidaujamas ir netoleruotinas, o išeivijos balsas Lietuvos praktiškai nepasiekdavo. Be to, itin nemalonų šešėlį sukilimui metė ir žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynės jau pačioje sukilimo pradžioje. Birželio sukilimas, jo eiga, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir paskelbimas yra gana plačiai aprašyti, tačiau iki šiol likę keletas praktiškai neliestų klausimų.
Visų pirma, tai Vokietijos specialiųjų tarnybų vaidmuo ir indėlis organizuojant sukilimą. Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje, būtinai paminima vokiečių karinė žvalgyba – abveras (Abwehr – sutrumpintas nuo Auslandsnachrichten und Abwehramt (nuo 1938-07-01)). Štai keletas rusiškuose interneto diskusijų portaluose patalpintų teiginių apie abvero „ranką“, neva dirigavusią 1941 m. birželio sukilimui:
„Sukilimas Lietuvoje“ (1941 birželį) – tai pernelyg garsiai. Greičiausiai reikia kalbėti apie abvero akciją siekiant pakirsti Raudonosios Armijos užnugario rajoną Lietuvoje.“ Arba skaitytojo patarimas rusų autoriui, kaip „reikėtų“ rašyti apie sukilimą: „O štai aprašymas kuriame duotumėte savo išvadas apie mūsų pralaimėjus ir dar parodydamas „penktąją koloną“, kuri PabYKA ir „pridirbo“ daugiausiai (praktiškai visos nacionalinės dalys išsibėgiojo ir kariauti nesiruošė) ir leis išleisti jūsų knygą.“
Kitas klausimas Lietuvos kariuomenės, tiksliau – 29-jo teritorinio šaulių korpuso karių dalyvavimas sukilime. Kodėl teritorinio korpuso divizijos, pulkai ir batalionai, vos tik prasidėjus karui, organizuotai, pilna sudėtimi nepradėjo iš anksto numatytų veiksmų? Nepradėjo vykdyti lietuviško pasipriešinimo pogrindžio, LAF, ar pagaliau vokiečių specialiųjų tarnybų padiktuotų uždavinių? Trumpai grįžkime prie okupacijos pradžios.
1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą be pasipriešinimo įžengė Raudonoji Armija. Paskui ją atsirito sovietinės propagandos burbulas, ne vienam sukėlęs tylią viltį „gyventi geriau“. Tačiau labai greitai šalies sovietizacija parodė tikrąjį bolševikinio „rojaus“ veidą, sunkumai ir negandos užgulė plačiausius visuomenės sluoksnius, o sovietinės represijos greitai sukėlė ne tik baimę, bet ir visuomenės pasipriešinimą. Viena pirmųjų sovietines represijas pajuto Lietuvos kariuomenė. Vieni pirmųjų į pogrindines organizacijas pradėjo burtis karininkai ir kariai. Iš buvusio Lietuvos Karo aviacijos vado, brigados generolo Antano Gustaičio kalbos „teisme“: „Aš neneigiu, kad mėginau pabėgti į užsienį ir sukurti kontrevoliucinę organizaciją.“
1940 m. rudenį Berlyne buvo įsteigtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), skirtas vadovauti Lietuvos pasipriešinimui ir jos išvadavimui iš bolševikinio jungo. Jau vien šis faktas buvo pretekstas apkaltinti LAF tarnavus nacistinei Vokietijai ir vykdžius jos specialiųjų tarnybų užduotis.
Nors sovietų propaganda teigė sukilimą buvus tik abvero suplanuota akcija, per beveik 50 okupacijos metų tai patvirtinančių įrodymų taip ir neatsirado. Absurdiška, tačiau dažnai abvero pėdsaką „įrodydavo“ turėtas vokiškas pistoletas „Parabellum“. Tuo tarpu šis pistoleto tipas buvo vienas iš trijų priimtų Lietuvos kariuomenės ginkluotėn, be to, didelį jų skaičių, daugiausiai 7,65 mm kalibro, privačiai turėjo pasienio policininkai ir šauliai. Rusų autoriai V.Makarovas ir A.Tiurinas teigia: „Likus keletui mėnesių iki SSRS užpuolimo, vokiečių karinės žvalgybos periferiniai organai – Karaliaučiuje, Štetine, Vienoje ir Krokuvoje organizavo žvalgybines ir diversines mokyklas (…) kuriose buvo rengiami žvalgai-diversantai, skirti veikti prieš Sovietų Sąjungą“ . Kitų autorių darbuose neišvengiamai minimi estai, gruzinai ir ukrainiečiai. Nepaisant to, kad buvo paimta daug abvero dokumentų, po karo apklausta daugybė abvero karininkų, apie lietuvišką pėdsaką šioje diversantų istorijoje taip ir neišgirdome. Be jokios abejonės LAF ir kitos pogrindinės organizacijos palaikė ryšius, ir gana artimus, su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis.Užsienio žvalgybą nacistinėje Vokietijoje vykdė ne tik abveras, bet ir VI Reicho saugumo tarnybos valdyba (RSHA AMT VI), o nuo 1941 vidurio – ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija. Reicho saugumo tarnyba plačiaja prasme dažnai suprantama kaip Gestapas, nors pastarasis – tai IV-oji RSHA valdyba. Ko gero kur kas realesnė prielaida, kad būtent Reicho saugumo tarnyba užmezgė ir palaikė ryšius su lietuvių pogrindžiu. Būtent šios tarnybos pareigūnai pasitikdavo iš okupuotos Lietuvos ištrūkusius lietuvius, juos ištardydavo ir patikrindavo. Būtent gestapininkai kontroliavo politinę lietuvių veiklą Vokietijoje, karo pradžioje izoliavo K.Škirpą ir visais būdais siekė išvengti Lietuvos vyriausybės paskelbimo. Greičiausiai todėl vokiečiai lietuviams kėlė daugiau žvalgybinius ir politinius nei taktinius karinius uždavinius.
Ir anksčiau, ir dabar Rusijoje vyrauja įsitikinimas dėl Lietuvos valdžios, kariuomenės ir gyventojų stipraus provokiško nusiteikimo. Pvz., R.Irinarchovas, teigdamas, kad Baltijos šalims būtų tekę įsileisti Vokietijos kariuomenę, rašo: „Žinoma, tam tikra dalis šių šalių visuomenės būtų su pasitenkinimu priėmusi tokį sprendimą“ . Tačiau toks įsitikinimas vėlgi yra propagandos padarinys. 1934-1935 m. Lietuvos Respublikoje vyko pirmasis nacistų teismas. Po 1939 m. Klaipėdos ir Klaipėdos krašto atplėšimo vyravo antivokiškos nuotaikos. Nors bolševizmo pavojus Lietuvoje buvo suvokiamas, antisovietinės nuotaikos ženkliai sustiprėjo tik po įvykdytos okupacijos. Bene aiškiausiai didelės dalies Lietuvos karininkų neigiamą požiūrį į bendradarbiavimą su nacistų specialiosiomis tarnybomis bei LAF ir vokiečių valdžios santykius savo atsiminimuose atskleidžia buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis. „Aktyvistų frontui priklausė įvairių politinių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės, bet Škirpos štabe dominavo voldemarininkai, kurie savo laiku Lietuvoje buvo jaus susikompromitavę. Čia aš turiu galvoje pirmiausia tuos (ne visus), kurie Nepriklausomybės laikais veikė Klaipėdos krašte (…) ir kurių dalis gaudavo iš vokiečių įstaigų pinigus ir nurodymus. (…) Aš galėjau tik vienu atveju pateisinti ministerį Škirpą, būtent: tikėdamasis išlaisvinti Lietuvą iš bolševizmo ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, tiesiogiai ar netiesiogiai Vokietijos padedamas, jis turėjo savo artimiausiais talkininkais ir patarėjais pasirinkti tuos žmones, kurie artimiausiai bendradarbiavo su vokiečiais ir kuriais vokiečiai labiausiai pasitikėjo.“ Tačiau net ir tokiu atveju vokiečiai nepasitikėjo LAF, netenkino jų ir K.Škirpa, turėję vienintelį tikslą – Nepriklausomą Lietuvą. S.Raštikis, prisimindamas vieną birželio mėnesį įvykusį susitikimą su vokiečių saugumo atstovu Čenkum, pasakoja: „Jis papasokojo man, kad vokiečiams labai nepatinkanti Škirpos veikla, kad iš tos veiklos nieko gero neišeisią, kad vokiečiai galį visai uždrausti Škirpai veikti“ . Suprasdamas, kad tokios nuomonės apie K.Škirpą yra vokiečių saugumas, Raštikis atsisakė susitikti su saugumo atstovais ir dalyvauti bet kokiame pasikalbėjime, kuris būtų nukreiptas prieš K.Škirpą. Minėdamas susitikimą su Čenkum, nusistebi netikėtu vizitu, nes: „jis niekada neužeidavo pas mane, o, be to, jis tarnavo vokiečių saugume.“ Taigi, Lietuvos kariškiai nesiveržė bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis. Kaip bežiūrėsi, visą tarpukarį Lietuvos kariškių slaptas bendrardabiavimas su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis teisiškai galėjo būti įvertintas tik kaip „šnipinėjimas“, Tėvynės išdavimas, o Vokietijos kariuomenė buvo galimas priešininkas Lietuvos kariuomenės operacijų planuose. Galbūt todėl Oskaras Raile (Oskar Reile), asmeninis abvero vadovo admirolo V.Kanario (Wilhelm Canaris) padėjėjas teigė, kad: „Baltijos respublikose į fronto žvalgybos dalinius pirmiausiai ėjo estų ir latvių žvalgybos karininkai.“ Tarp gausių kitų šalių atstovų abvero diversantų būriuose lietuvių neatranda ir knygos apie abverą autorius J.Maderis (Julius Mader, Абвер: щит и меч Третьего рейха. Ростов н/Д, 1999, originalus leidimas: Hitlers Spionagegenerale sagen aus. Berlin, 1970). Nors ir pamini 75 abvero diversines grupes, kurias iki 1941 m. gegužės neva „nukenksmino“ Lietuvos SSR VLRK (NKVD). Kas gi tie nelaimingieji? Kažkodėl be pagyrūniškos sovietinės ataskaitos (tik sovietinėse ataskaitose iš 100 g citrinos galėjo būti išspausta 200 g sulčių) kitų duomenų apie gausius abvero „parankinius“ neatsirado. Na, neskaitant tų, kurie turėjo „parabelius“. Beje, dėl 80 SSRS oro erdvės pažeidimų Vokietijos kariniais lėktuvais tarp 1941 kovo 27 ir balandžio 18 SSRS notą pateikė. Ypač piktinosi dėl vienintelio atvejo, kada balandžio 15 Rovne nusileidusiame vokiečių lėktuve aptiko prifotografuotas juostas ir suplėšytą SSRS žemėlapį. O štai dėl vien Lietuvoje „išaiškintų“ 75 žvalgybinių-diversinių abvero grupių – kukliai pratylėjo?
Žinoma, bendradarbiavimas su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis vyko, nes greta nebuvo veikiančių kitos, „geresnės“ šalies, pvz., JAV, specialiųjų tarnybų. Ir, kaip įprasta apsiausto ir durklo riterių pasaulyje, vyko nesąžiningai. Pvz., sukilimo dalyvio Naručio atsiminimuose minimi įtarimai, kad būtent vokiečiai sovietiniam saugumui (VLRK, arba NKVD) išdavė Vilniuje veikusį pogrindžio centrą. Ko pasėkoje centras buvo išardytas, dalis jos dalyvių su vadovu, itin iškilia asmenybe, majoru V.Bulvičiumi, buvo sušaudyti, dalis sukišta į rūsius ar išvežta į Sovietų Sąjungos gilumą. Viena galima pasakyti tvirtai: dalis kovinių sukilimo užduočių, daugiausiai Kaune, buvo suderintos su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis ir karine vadovybe. „Pirmosiomis karo minutėmis pradėjo aktyviai veikti priešo diversantai ir agentai“ – dūsauja R.Irinarchovas, – „Persirengę kariškių ir milicininkų uniformomis, jie puolė karinius objektus, žudė Raudonosios Armijos karius ir vadus, sėjo paniką tarp taikių gyventojų, nutaikydavo aviaciją į sovietinės armijos kolonas. Priešai naikino ryšių linijas arba, prisijungę prie jų davė melagingas ir prieštaringas komandas, apsunkindami, o kartais ir visiškai sutrikdydami Raudonosios Armijos dalių valdymą.“ Deja, diversinė veikla nebuvo tokia kryptinga ir vadovaujama vokiečių. Didžioji dalis sukilėlių į kovą įsijungė spontaniškai be jokio vokiečių specialiųjų tarnybų įsikišimo ar raginimo. Svarbiausias sukilėlių tikslas buvo ne paremti, palengvinti vokiečių kariuomenės puolimą, svarbiausias tikslas buvo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. O Reicho saugumo tarnybai netgi svarbiau buvo neleisti sukilimui įgauti pernelyg didelį mastą.
Tačiau kodėl pabiro teritorinio korpuso divizijos, kodėl jos organizuotai, jau vėl vadovaujamos lietuvių karininkų, visa jėga nesmogė besitraukiančiai Raudonajai Armijai? Akivaizdu, kad tai nulėmė susiklostę objektyvios aplinkybės.
Be abejo, kad viena iš priežasčių, kodėl 29-o korpuso karininkai ir kariai lietuviai netapo pagrindine sukilimo jėga, buvo masiniai patriotiškai nusiteikusių karininkų ir karių atleidimai bei areštai. Ypatingai skaudžiai smogė 1941 m. birželio 14-15 d. areštai. A.Martinionio Lietuvos kariuomenės tragedija (1993) labai vaizdžiai pateikti atsiminimai apie tomis dienomis įvykusius 184-os divizijos karininkų areštus: iš divizijos specdalinių (priešlėktuvinio ir prieštankinio divizionų, pionierių ir žvalgų batalionų, chemijos kuopos ir divizijos štabo) buvo areštuoti apie 40 karininkų, iš 262-o šaulių pulko – apie 30, atitinkamai ir kituose daliniuose, viso – apie 200 (80 %) 184-os divizijos karininkų. Labai gali būti, kad V.Bulvičiaus vadovaujamas Vilniaus centras kaip tik ir turėjo užtikrinti vadovavimą lietuviškiems 29-ojo teritorinio šaulių korpuso daliniams. Nors prielaida, kad šį centrą galėjo įduoti patys vokiečiai rimčiau netyrinėta ir nepagrįsta įrodymais, tokia galimybė atrodo pakankamai reali.
Antra itin svarbi priežastis buvo ta, kad dėl nuolatinio NKVD dėmesio kariuomenė buvo patikimai izoliuota. Karininkai ir patriotiškai nusiteikę kariai dieną naktį buvo stebimi politrukų, iš SSRS atsiųsto ir į korpusą įlieto sovietinių karių kontingento, būrelio savų šnipelių ir kolaborantų. Be to, lietuviški daliniai buvo nugrūsti į poligonus ir tolimiausius šalies kampelius, apstatyti kitais sovietiniais daliniais. Todėl ir nebuvo LAF ryšių su sekama kariuomene, todėl birželio 22 d. korpusas net ne iš karto sužinojo apie prasidėjusį karą. Štai kaip A.Martinionis aprašo 184-osios šaulių divizijos užimtą buvusio Varėnos poligoną stovyklą: „Stovykla buvo įkurta smėlėtame miške, Merkio ir Varėnės upių santakoje. Pasitraukti iš jos trukdė natūrali kliūtis. Kiti išėjimai buvo užblokuoti raudonarmiečių dalinių, ant tiltų stovėjo jų sargybos, stovyklos pakraščiuose – patruliai.“
Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos vadovybė visiškai nepasitikėjo lietuviškais junginiais. Apygardos vadas generolas pulkininkas F.N. Kuznecovas birželio 22 d. pranešime gynybos komisarui pareiškė: „Varėnoje stovi 184-a šaulių divizija, kuri dar pilnai nesukomplektuota mūsų sudėtimi ir yra absoliučiai nepatikima, 179-a šaulių divizija – Švenčionyse taip pat pilnai nesukomplektuota ir nepatikima… “
Jau minėtas Irinarchovas cituoja 11-os sovietų armijos dokumentą iš Centrinio Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos archyvo: „Vietoje to, kad pagreitintai sutelktų armijos dalinius gynybiniuose rajonuose, apygardos štabas davė nurodymą vesti įprastus mokymus stovyklose, ir dar birželio 21 vakare iš raudonarmiečių paėmė šovinius“. Tačiau šoviniai paimti tik iš lietuvių. Kaip prisimena 29-o teritorinio korpuso 184-os šaulių divizijos 17-o prieštankinės artilerijos diviziono komisaras G.Avramenka, „…ne visi lietuviai kareiviai turėjo šautuvus, o šoviniai buvo išduodami tik einantiems sargybon. Mes nepasitikėjom lietuviais.“
Nepaisant to, kad lietuviški daliniai iš anksto nebuvo įtraukti į sukilimą, karininkai ir kariai į kovą stojo spontaniškai ir organizuotai, tuoj pat užmegzdami ryšius su sukilėliais. Apie ką net ir šiandien rusų rašytojai ir istorikai dažnai tiesiog vengia užsiminti. Pvz., Ivanas Statiukas knygoje „Pabaltijo gynyba 1941“ apie birželio sukilimą neužsimena nei vienu žodeliu. Net ir britas Christopher Alsby knygoje „Images of Barbarosa“ sukilimui paminėti skiria vos vieną sakinį: „Pavyzdžiui, visi antisovietiniai partizanai Kaune ir aplinkui jį, Lietuvoje, buvo paleisti 1941 m. birželio 28.“
1941 m. birželio 23 d. 22 val. Šaurės-Vakarų fronto vadovybės operatyvinėje suvestinėje Nr. 3 pranešama: „20 valandą 33-ia ir 188-a šaulių divizijos kovoja su priešininku Kauno gatvėse.“ Kas gi tas priešas, juk vokiečiai Kauno dar nepasiekė? Pamiršęs savo pačio publikuotą ką tik pacituotą dokumentą, vėliau Irinarchovas aprašo ramiai per Kauną žygiuojančias tas pačias 33-ią ir 188-ą divizijas. Vėl pacituokime Irinarchovą: „Vakare į 5-os divizijos užnugarį buvo išmestas priešo desantas, užėmęs Varėnos aerodromą. Tai sukėlė paniką užnugario padaliniuose (…) ko pasėkoje buvo sutrukdytas divizijos aprūpinimas šaudmenimis ir degalais.“ Žinoma, šį „660 karių“ desantą sovietų kariai „sutriuškino“. Įdomu, kur juos palaidojo? Ar šalia Varėnos yra kelių šimtų vokiečių desantininkų kapinės? Deja, apie jokį vokiečių „desantą“ Varėnos aerodrome duomenų nėra. Taip mėgstantys pasigirti surastais archyviniais dokumentais apie atkaklų sovietų priešinimąsi 1941 m., sovietiniai ir rusų istorikai niekaip nepajėgia surasti ir pateikti duomenų apie vokiečių slaptųjų tarnybų, ypač abvero „ranką“ organizuojant birželio sukilimą. Akivaizdu, kad ir nūdienos rusų autoriams daug patogiau prisidengti sovietinės propagandos sukurtais mistiniais vokiečių oro desantais ir diversinėmis grupėmis, neigiant 1941 m. birželio sukilimą, tuo pačiu, netiesiogiai, ir 1940 m. okupaciją.
Taigi, ginkluoti tik šautuvais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, turėdami vos po kelis ar keliolika šovinių šautuvui, lietuvių kariai nuginkluodavo sovietų kariškius, o vietomis buvo priversti atmušinėti atkaklų gausesnių gerai ginkluotų sovietų puolimus. Martinionis pamini ir atsitikimą, kuomet netikėtai pasirodęs vokiečių tankas ir vėliau smogę lėktuvai privertė atsitraukti kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi remiamų sovietų pėstininkų puolimą. Pažymėtina, kad lietuviai kariai kovojo labai organizuotai, vietomis net formuodami iki bataliono dydžio dalinius su rėmimo ir žvalgybos padaliniais, atsiminimuose paminėti keli kulkosvaidžiais ginkluoti tankai, greičiausiai buvę Lietuvos kariuomenės lengvieji tankai Vickers-Carden-Loyd.
Tačiau ne visada ėjosi taip sėkmingai. Buvo ir atvejų, kai lietuvių karius apšaudė vokiečių tankai, atakavo vokiečių aviacija. Atkakliai lietuvius atakavo ir sovietai, kurie sunaikino ir vieną lietuvių sukilėlių lengvąjį tanką. Birželio 27-ą raudonarmiečiai Švenčionėlių rajone apsupo nemažą pulkininko leitenanto J.Šlepečio vadovaujamą būrį ir prispaudė jį prie ežero. Tik greitai surinkti partizanai netikėtu smūgiu išgelbėjo padėtį, į nelaisvę buvo paimta apie 80 raudonarmiečių. Susitikti su savo šeima važiuojantį nuo suėmimo besislapsčiusį pasienio pareigūną, atsargos vyr. puskarininkį A.Strauką sučiupo sprunkantys sovietų kariai. Pasienio policininko uniformos kelnės, kariški batai ir tai, kad jis vyko link fronto, greičiausiai atitiko „vokiečių desantininko“ požymius. Nukankinto A.Strauko kūnas nukirstomis pėdomis buvo rastas Šiauduvos dvaro laukuose.
Taigi, 1941 m. birželio sukilimas buvo išsivaduojamoji lietuvių tautos akcija, brandinta nuo pat pirmų sovietinės okupacijos dienų. Sovietinė propaganda sukilimą arba visai nutylėdavo, arba teigdavo tai buvus Vokietijos karinės žvalgybos (abvero) žvalgybine-diversine akcija, tuo tarpu Vokietijos specialiųjų tarnybų indėlis į sukilimą buvo nežymus ir kontroversiškas. Sukilėlių jėgomis buvo išvaduotas Kaunas, ir paskelbta Laikinoji vyriausybė, nors Vokietijos valdžia tam kategoriškai prieštaravo. Dėl tokio nuoseklaus ir atkaklaus laikymosi besąlyginės Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo linijos Vokietijos specialiosios tarnybos silpnai derino savo veiksmus su sukilėliais. Netgi priešingai, labai tikėtina galimybė, jog vokiečiai siekė išvengti aktyvesnių lietuvių pogrindininkų veiksmų, tuo labiau tautos sukilimo. Suderinus sukilėlių ir vokiečių kariuomenės veiksmus buvo galima pasiekti geresnių rezultatų žvalgant ir atakuojant sovietinę kariuomenę, dezorganizuojant jos užnugarį, užimant ar blokuojant tiltus, kelių ir geležinkelio mazgus ir kitus svarbius objektus. Tačiau dėl savo tautinio išsilaisvinamojo pobūdžio sukilimas ir visa LAF veikla neatitiko nacistinės Vokietijos grobikiškų okupacinių planų Lietuvos atžvilgiu. Lietuvių pogrindį mėginusi kontroliuoti Reicho saugumo tarnyba buvo politinio saugumo struktūra, todėl ją labiau domino politinė okupuotos Lietuvos padėtis nei kariniai taktiniai uždaviniai.
Sukilimui vadovavo ir jo pagrindą sudarė LAF, kuriame buvo ir daug buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų. Prasidėjus karo veiksmams į sukilimą masiškai įsijungė Lietuvos gyventojai, kurių dauguma buvo įgiję karinį parengimą Lietuvos kariuomenėje. Nors 29-as teritorinis korpusas buvo didesne dalimi lietuviškas, dėl sovietų veiksmų korpuso divizijos ir pulkai į sukilimą negalėjo įsijungti pilna sudėtimi. Pagrindinės priežastys: patriotiškai nusiteikusių karininkų, puskarininkių ir karių atleidimai bei represijos, dalinių izoliacija. Lietuviai kariai buvo silpnai ginkluoti arba visai beginkliai, saugomi ginkluotų sovietinių dalinių. Nepaisant to, kariai nuginkluodavo sovietinius vadus ir karininkus, politinius vadovus, organizuotomis grupėmis stojo į kovą su besitraukiančiais, tačiau dar stipriais ir ryžtingai nusiteikusiais sovietų daliniais. Ši kova nebuvo lengva ir pareikalavo aukų. Lietuvių kariai ieškojo ryšių su sukilimo vadovybe ir kovojo su sovietais iki pat birželio 28 dienos. Dalis jų krito jau sovietinės Baltarusijos teritorijoje.

1941 m. sukilimas parodė, kad lietuvių tauta nesusitaikė su sovietine okupacija, savo jėgomis išvadavo Kauną, Vilnių ir kitus miestus, miestelius bei kaimus ir visam pasauliui paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą.
*****
Praėjus daugiau nei metams po straipsnio publikavimo buvo paskelbta papildomos, naujo informacijos.
A.Žardinskas ir G.Kulikauskas darbe, atvėrusiame naują puslapį iki šiol visiškai netyrinėtoje Abvero diversinio dalinio „Brandenburgas“ veiksmų Lietuvoje teritorijoje pirmosiomis Vokietijos – SSRS karo veiksmų dienomis istorijoje, teigia, kad „Brandenburgo“ dokumentuose minimi baltarusiai „…vos perėję sieną išsivaikščiojo po gimines ir neįvykdė savo užduoties“, tuo tarpu „Lietuviai savo užduotis įvykdė visiškai…“. Remdamiesi sekančia citata: „Du jų vadovai didvyriškai žuvo gindami Kauno tiltą Nr. 2“ autoriai daro prielaidą, „kad vienas iš minimų vadovų gali būti Jonas Dženkaitis, per 1941 m. birželio sukilimą vadovavęs sukilėliams, nesėkmingai bandžiusiems išsaugoti Kauno Aleksoto tiltą.“
Autoriai nurodo, kad viena agentų (lietuvių) grupė turėjo veikti Kaune, kita – sprogdinti sovietų geležinkelio linijas ir užgrobti Panerių geležinkelio tunelį, kad anot vokiečių žvalgybos „Galima teigti, jog tik „šauliai“, ėmęsi darbo su dideliu entuziazmu, išsaugojo mums tiltą per Nemuną“. Autoriai pažymi, jog „reiktų manyti, kad vokiečiai čia turi omeny Kauno Petro Vileišio tiltą per Nerį, kurį apgynė lietuvių sukilėliai (Juozo Savulionio gyvybės kaina).“ Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad neaiški situacija ir su Alytaus tiltais, buvusiais tarp taikinių, tačiau juos užimant diversantai (kaip ir lietuvių sukilėliai) neminimi.
Atsižvelgdamas į G.Kulikausko ir A.Žardinsko darbe pateiktus naujus duomenis vis dėlto lieku prie anksčiau pareikštos nuomonės, kad abvero indėlis į sukilimo eigą buvo menkas. Būtina pabrėžti, kad tokie objektai kaip tuneliai, tiltai, kaip ir kita komunikacijų infrastruktūra yra strateginiai bet kokių karo veiksmų ir bet kokio ginkluoto sukilimo taikiniai. Antra, „lietuviškas“ pėdsakas „Brandenburgo“ dokumentuose nėra labai aiškus: kaip ir nustatyti uždaviniai, bet neaišku nei kaip, nei kada jie buvo perduoti, ir ar visais atvejais buvo perduoti. Kitas klausimas, kad lietuvių pasipriešinimo organizacijos Lietuvoje nelaikė savęs Vokietijos kariuomenės dalimi ir į tokias „keliamas užduotis“ žiūrėjo kaip veiksmų suderinimą su sąjungininku bendrame kare prieš sovietus. Taip pat nėra dokumentų, kad sukilėliai būtų įtraukti į Vokietijos kariuomenės, to paties „Brandenburgo“, sąrašus, davę karinę priesaiką ir kad būtų buvęs koks nors teisinis ar racionalus pagrindas juos laikyti ginkluotųjų Vokietijos pajėgų dalimi.
Be jokios abejonės galima teigti, kad lietuviai sukilėliai gynė savo šalies tiltus, savo šalies struktūrą, aiškiai suprasdami ir galbūt būdami papildomai informuoti, kad Lietuvos turto – tiltų, tunelių ir kt. išsaugojimas bus naudingas ir Vokietijos kariuomenei, kuri tiek LAF nariams, tiek kitiems pasipriešinimo dalyviams buvo ne sava, bet sąjungininko kariuomenė.

Pabaltijo Ypatingoji karinė apygarda, apėmusi Lietuvos,Latvijos Estijos ir dalies SSRS teritoriją.
Liekis, A. Lietuvos karo aviacija (1919-1940). Vilnius, 1999, p. 700.
Макаров, В., Тюрин, В. СМЕРШ. Гвардия Сталина. Москва, 2009, с. 147.
Макаров, В., Тюрин, В. СМЕРШ. Гвардия Сталина. Москва, 2009, с. 38.
Иринархов, Р.С. Прибалтийский особый… Минск, 2004, с. 6.
Raštikis, St. Kovose dėl Lietuvos, II t. Vilnius, 1990, p. 148-149.
Raštikis, St. Kovose dėl Lietuvos, II t. Vilnius, 1990, p. 151.
Ten pat.
Райле О. Тайная война. Секретные операции абвера на Западе и Востоке (1921-1945). Москва, 2002, interneto prieiga: http://militera.lib.ru/research/reile/index.html
Иринархов, Р.С. Прибалтийский особый…, с. 261.
Martinionis, A. Lietuvos kariuomenės tragedija. Vilnius, 1993, p.81.
Статюк, И. Оборона Прибалтики 1941. Mосква , p. 15.
Иринархов, Р.С. Прибалтийский особый…, с. 218.
Martinionis, A. Lietuvos kariuomenės tragedija. Vilnius, 1993, p. 91.
Эйлсби К. План “Барбаросса”. Москва, 2010, с. 200 (Alsby, С. Images of „Barbarossa”. The German invasion of Russia, 1941)
Иринархов, Р.С. Прибалтийский особый…, с. 275.
Martinionis, A. Lietuvos kariuomenės tragedija, p. 110.
Balaišis, A. Lietuvos valstybės sienos apsaugos karininkai 1918-1940 m. Vilnius, p. 266.
Kulikauskas, G., Žardinskas, A. „Brandenburgo“ diversantai 1941-ųjų Lietuvoje (II)//Verslo klasė, 2012, p. 37.
Ten pat.
Ten pat.
Ten pat.

Originalus tekstas paskelbtas žurnale „Kardas“, 2011 Nr.3 (450)
http://www.kam.lt/download/21338/kardas_2011_nr3_net.pdf
Tekstas skelbiamas gavus žurnalo redaktoriaus ir teksto autoriaus žodinį leidimą.
Skelbiant dalį ar visą tekstą autoriaus ir redakcijos leidimas būtinas.

Šiame puslapyje 1 komentaras

  1. aleksandr.n says:

    Gal į straipsnį isivėlė klaida? Pulkininkas-leitenantas Juozas Šlepetys, Antano 259 šp bataliono vadas buvo areštuotas 41.06.14d. ir išvežtas į Norilską.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.