179-oji šaulių divizija

179-oji šaulių divizija

  • Autorius: Martynas

Tekste naudojamos santrumpos:

AP – artilerijos pulkas, HAP (GAP) – haubicų artilerijos pulkas, PnDn – pionierių divizionas, PtDn – prieštankinis divizionas, RšBn – ryšių batalionas, ŠP – šaulių pulkas, ZADn – zenitinės artilerijos divizionas, ŽvBn – žvalgybos batalionas —–

Karinės SSRS pajėgos į Lietuvą buvo įvestos 1939 metų lapkričio 15 dieną pagal spalio 10 dieną 15 metų terminui pasirašytą “Sutartį apie Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimą Lietuvos Respublikai ir apie Sovietų Sąjungos ir Lietuvos abipusę pagalbą”, numatančią sovietų kariuomenės 20-ies tūkstančių kontingento įvedimą.

1940 metų birželio 14 dieną SSRS Lietuvai pateikė ultimatumą, kuriame be kita ko buvo reikalaujama leisti į Lietuvos teritoriją įvesti papildomas karines pajėgas. Ultimatumas buvo priimtas ir jau birželio 15 dienos popietę Raudonosios armijos kariniai daliniai peržengė Lietuvos sieną. Analogiškos sutartys panašiu laiku buvo pasirašytos ir kariuomenė įvesta į Latviją bei Estiją. Nedelsiant buvo pradėta steigti Pabaltijo karinė apygarda (vėliau pervadinta į Ypatingąją), o Lietuvoje pradėtas vykdyti stalininis planas – inkorporuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę į “broliškų respublikų šeimą”. Tokių tikslų įgyvendinimui buvo būtina palaužti nepriklausomybės dvasią Lietuvoje, todėl ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos kariuomenei, jos neutralizavimui ir reorganizavimui įjungiant ją į Raudonosios armijos sudėtį.

FORMAVIMAS IR DISLOKAVIMAS VILNIAUS KRAŠTE

Lietuvos kariuomenę, pervadintą Lietuvos liaudies kariuomene, buvo numatyta performuoti į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (toliau – TŠK), kurio sudėtyje būtų formuojamos dvi šaulių divizijos – 179-oji ir 184-oji. 1940 m. rugpjūčio 30-ąją divizijos generolas V.Vitkauskas pasirašė pirmąjį įsakymą formuojamam 29-ajam TŠK. Viename įsakymo paragrafų be kita ko buvo nurodyta, jog Lietuvos liaudies kariuomenės 1-oji pėstininkų divizija pavadinama 179-ąja šaulių divizija (toliau – ŠD).

Naujai suformuotos divizijos pagrindą turėjo sudaryti 1-oji pėstininkų divizija, tačiau buvo panaudoti ir kiti kariniai daliniai iš buvusios Lietuvos kariuomenės sudėties. 1940 m. rugsėjo 1 d. ką tik pradėtas formuoti korpuso štabas savo slaptame aplinkraštyje Nr. 1 paskelbė korpuso dalių formavimo planą. Divizijos dalys buvo užpildytos beveik iki etatinės sudėties, tačiau laikui bėgant sudėtis mažėjo – kareiviai nuolatos buvo paleidžiami į atsargą.


1-3 pav. Fragmentas iš korpuso dalių formavimo plano / Vienas iš paleistųjų į atsargą sąrašo pavyzdžių / Įsakymas divizijai Nr. 1, kuriame pateikiamas divizijos dalinių vadų sąrašas

Pirmuoju 179-osios ŠD vadu buvo paskirtas Stasys Pundzevičius, kurį 1940 metų gruodžio 16 dieną pakeitė Albinas Čepas.

Rugsėjo 4 d. buvo paskelbtas įsakymas divizijos dalims persikelti į naujas dislokavimo vietas. Tai divizijai buvo jau antras perdislokavimas. Pirmasis buvo pradėtas nepraėjus nė savaitei nuo okupacijos pradžios, kuomet okupacinei kariuomenei reikalaujant dalis kareivinių, administracinių ir ūkinių pastatų buvo perduota jos štabams, įvairioms tarnyboms ir dalims, lietuvių karius perkeliant ten, kur prastesnės sąlygos. Perdislokavimo priežastis aiški – nepasitikėjimas lietuviškomis dalimis, o tikslas – atitraukti jas kiek galima toliau nuo sienos su Vokietija. Dėl ko dalinai suformavus korpusą sovietai jį nusprendė dislokuoti Vilniaus krašte. Tačiau toks jų nusistatymas sukėlė nemažai problemų dėl korpuso dalims, tarp jų ir 179-ajai šaulių divizijai, tinkamos dislokavimo vietos suradimo ir įrengimo.


4-5 pav. Fragmentas iš rugsėjo 8 d. pranešimo 11-osios armijos vadui apie 29. TŠK dalinių dislokavimą / 179. ŠD dalinių dislokacijos vietos

PERDISLOKAVIMAS VASAROS STOVYKLON – Į PABRADĖS (PAŽEIMENĖS) POLIGONĄ

1941 m. vasaros stovykla 179-ajai ŠD buvo paskirta Pabradės rajone prie Žeimenos upės, buvusiame artilerijos poligone. Pora savaičių prieš išvykstant į vasaros stovyklą, parengiamuosius darbus atlikti, pastatyti ir įrengti sandėlius, palapines, virtuves ir kita, iš kiekvieno divizijos pulko buvo išsiųstos darbo komandos.


6-7 pav. Įsakymas divizijai Nr. 626 dėl vasaros stovyklos parengiamųjų darbų Pabradės (Pažeimenės) poligone

Vilniuje stovėjusios 179-osios ŠD dalys gegužės pabaigoje į stovyklą vyko žygio tvarka, plentu Vilnius – Nemenčinė – Pabradė. Tuo metu Rokiškyje stovėjęs 215-as ŠP, į stovyklą išvyko gegužės 15 d. traukiniu pro Daugpilį. Atstumas Vilnius – stovykla (apie 54-56 km) buvo nužygiuotas maždaug per pusantros paros. Dalys žygio metu vykdė kautynių uždavinius. Pulkai stovyklon gabenosi visą savo turtą, mokymosi priemones, bibliotekas, štabų bylas.

Pabradės (Pažeimenės) poligoną, galima apibūdinti kaip lygią, pakraščiuose skurdžiomis pušimis apaugusią vietovę. Didžioji dalis kažkada ten buvusio artilerijos poligono buvo skirta kariniam aerodromui. Poligono teritoriją nuo Pabradės miestelio skyrė 4-5 kilometrai smėlėto kelio. Trikampę 5 km2 ploto poligono teritoriją šiaurinėje ir vakarinėje dalyse ribojo Žeimenos upės vaga, o pietuose ir rytuose – geležinkelio Vilnius–Daugpilis pylimas. Į minėtą teritoriją pateko ir Popiškių kaimas, kuriame tuo metu gyveno kelios šeimos.

Lietuvių šaulių pulkai ir specialiosios dalys įsikūrė kairiajame Žeimenos krante, išilgai Pabradės aerodromo ir buvo išdėstyti vienoje tiesioje linijoje. Tuo tarpu sovietų dalys išsidėstė pusračiu aplink poligoną taip, jog 179–ąją ŠD iš vienos pusės supo sovietų pulkai, o iš kitos – Žeimenos upė. Dešiniajame Žeimenos krante išsidėstė artilerijos pulkai ir įsikūrė divizijos štabas. Žeimena tuo laiku buvo gana gili ir srauni bei perbrendama tik keliose vietose, kas sudarė šiokią tokią gamtinę kliūtį daugumai ginklų rūšių. Pėstininkų ir artileristų stovyklas jungė per šią upę pastatytas pontoninis tiltas ir atskiras pėsčiųjų tiltelis.


8-9 pav. 179. ŠD išsidėstymas Pabradės (Pažeimenės) poligono teritorijoje / Nuotrauka atkartojanti 29. TŠK, o kartu ir 179. ŠD karių kasdienybę – taip turėjo atrodyti politvadovų paskaitos lietuvių kariams

Toks divizijos dalinių išdėstymas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Sovietų karinė vadovybė turėjo planuoti ne tik, kaip apsisaugoti nuo lietuvių bėgimo iš kariuomenės, bet kartu atsižvelgti ir į karo su Vokietija galimybes. O tokio karo atveju, sovietų karininkija gerai žinojo, jog lietuviai nebus jiems palankūs. Dėl to 179-oji ŠD buvo uždaryta stovykloje, iš kurios savo noru laisvai išeiti būtų sunku, o, reikalui esant, jos sunaikinimo ar blokavimo uždavinys sovietams būtų buvęs visai nesudėtingas.

Stovykloje visos divizijos palapinės stovėjo dvejomis lygiagrečiomis linijomis. Priešais palapines driekėsi grioviu pažymėtas ir smėliu išbarstytas ruožas, per kurį vaikščioti buvo griežtai draudžiama. Tam tikslui tik kur ne kur buvo palikti praėjimai. Už palapinių ėjo sandėlių linija. Sandėliai, kuriuose turėjo būti laikomi ginklai ir visas ūkio turtas, buvo dar tik pradėti statyti. Jų statybai medžiaga buvo gaminama čia pat – įsakyta be pasigailėjimo kirsti čia pat augančias pušis. Sandėlius statė iš skeltų rąstų arba pynė iš krūmų šakų ir dengė lentomis bei palapinių medžiaga. Tačiau dėl paprasčiausių statybinių priemonių trūkumo, sandėlių statyba iki karo pradžios taip ir nebuvo baigta. Už minėtos sandėlių linijos ėjo kelias. Šalia jo driekėsi platus ruožas, kuriame buvo statomos ir įrenginėjamos arklidės, virtuvės, valgyklos, bibliotekos, ambulatorijos…

Amžinas raginimas bei gąsdinimas kuo greičiau baigti darbus, nuolatiniai tikrinimai, dažnas įsakymų keitimas iš vasaros stovyklos padarė katorgą. Be to, stovykloje buvo įvesta nauja dienotvarkė. Keltis reikėjo 5 valandą, užsiėmimams buvo skiriamas laikas tarp 7-13 ir 15-18 val., pietūs – 13-15 val., o likęs laikas iki 22 valandos buvo skirtas įvairiems darbams. Atrodo, jog 9 valandų, skirtų kariniams apmokymams, visiškai pakanka, tačiau, ką nors išmokti kariams taip ir neteko, nes didelę to laiko dalį užimdavo politinis mokymas, pasiruošimai tikrinimams ir nuolatiniai stovyklos tvarkymo darbai. Lietuviams buvo įprasta, jog vasaros stovyklose mokoma taktinės parengties bei atliekami šaudymai, tačiau šį kartą jie pamatė visai ką kita.

Kareiviai galėjo vaikščioti tik arti savo stovyklų. Tuo tarpu įeiti į sovietų dalių stovyklos ribas buvo griežtai uždrausta.

Blogas maistas taip pat kurstė neapykantą sovietams. Karininkams buvo įsteigta valgykla 215–ojo ŠP rajone, tačiau prastos kokybės maistas ir nemenkos kainos, siekusios 9 rublius (tiek kainavo dienos norma), atbaidydavo net ir labiausiai išalkusį. Reikia paminėti, jog karininkams buvo uždrausta valgyti iš bendro katilo, kas juos stūmė į beviltišką padėtį. Juk divizijos štabo ir artileristų valgykla buvo kitame Žeimenos krante ir vos sutalpindavo savuosius, kitų dalių vadams tiesiog nelikdavo vietų. Todėl sekmadieniais lietuvių kareiviams dažnai tekdavo matyti tiek karininkus, tiek puskarininkius dviračiais ar pėsčiomis traukiančius per miškus į Pabradę, kurioje buvo galima gauti normalaus maisto už mažesnę kainą. Lietuvių kariai pusbalsiu keikė “laimingąjį sovietinį gyvenimą” ir mėgindavo sekti karininkų pavyzdžiu. —–

1941 metų birželio mėnesį vykę masiniai trėmimai į Rusijos lagerius, paliečiantys ir 179-ąją ŠD, jau analizuoti daugelyje publikacijų: šia tema parašytas ne vienas straipsnis ir išleista ne viena knyga, kuriose 29-ojo TŠK istorija gvildenama per represijų prizmę. Nesiplečiant reiktų pasakyti, kad 1941 metų birželio mėnesį suėmus ir išvežus dalinių ir padalinių vadus, kareiviams buvo aiškinama, jog jie suimti, kaip “kontrrevoliucionieriai ir liaudies priešai”. Po birželio 10-osios suėmimų bangos išvykus karininkams lietuviams jų vietas užėmė rusai, o 179-osios ŠD vadu tapo rusų pulkininkas A.I.Ustinovas, pakeitęs A.Čepą. Nuo to laiko pulkuose, batalionuose ir divizionuose komandos ir raportai turėjo būti rašomi ir vykdomi tik rusų kalba. Dėl naujų pasikeitimų kariams, nemokantiems rusiškai, kilo nemažai problemų. Kai kurie įtampos ir sovietų engimo neatlaikę lietuviai pradėjo bėgti iš stovyklos. Po pabėgimų serijos patruliams buvo įsakyta atidžiau saugoti stovyklos ribas.

KARAS LIETUVOJE

Karui prasidėjus, sovietų daliniai apsupo divizijos stovyklą, užblokavo visus kelius. Oficialiai apie karo pradžią buvo pranešta tik popietinėmis birželio 22 d. valandomis.

259-as ŠP: Gandas apie vokiečių-sovietų karą pradėjo plisti birželio 22 d. apie 12 val., kai vienas kitas karininkas grįžo iš divizijos štabo valgyklos, kur apie karą jau buvo žinoma. Oficialiai apie karą buvo pranešta per mitingą apie 18 valandą.
618-as AP: 17 valandą šaukiamas mitingas, kurio metu pulko vadas Možeiko pasako kalbą. Po jo seka politinių vadovų ir smulkesnių pulko dalių vadų kalbos. Iš karto po mitingo duodamas įsakymas užmaskuoti aikštėje stovėjusius pabūklus ir grupelei kareivių atvežti pabūklams sviedinių iš netoliese esančių sandėlių.

Tuo pat metu paskelbiamas įsakymas nė vienam kariui neišeiti iš stovyklos be specialaus leidimo. Sulaikyti be jo už stovyklos ribų kariai būsią perduoti karo tribunolui ir sušaudyti. 11-osios armijos, į kurios sudėtį įėjo 29-asis ŠTK, vadas generolas leitenantas V.Morozovas įsakė divizijai trauktis iš Pabradės vasaros stovyklos Polocko kryptimi. 29-ojo ŠTK vadas pasiunčia pasiuntinį iš Vilniaus į Pabradę, kuris perduoda įsakymus divizijai. Lyg niekur nieko iki vakaro buvo tęsiami kasdieniniai stovyklos statybų darbai. Vakare divizijos dalims paskelbta, kad kitą dieną jos išvyks į Rusijos gilumą ir kažkur prie Maskvos užims gynybines pozicijas, tačiau jau neilgai trukus pulkų štabai gauna įsakymą pasirengti žygiui, o iškart po vidurnakčio divizijai duodamas įsakymas apleisti poligono ribas.

259-as ŠP: 23 d. apie 1 valandą nakties stovykla buvo pakelta, įsakyta rikuoti kuopas pilna kautynių apranga, o dalinių vadams vykti pas pulko vadą gauti įsakymus.
215-as ŠP (eilinis A. Bruzgys / eilinis A. Čižikas): Pirmąją karo dieną mūsų dalis buvo išvesta iš stovyklos. Grupė karių buvo palikta stovyklos turto apsaugai. Birželio 23 d. vakare gavome įsakymą pasivyti savo dalinį, žygiuojantį Švenčionių link. / Pulkui buvo duotas įsakymas užimti pozicijas 5 km, nuo stovyklos. Lengvosios artilerijos būriui buvo įsakyta saugoti stovyklą.

Birželio 23 d. apie 3-4 valandą vokiečių lėktuvai bombarduoja divizijos stovyklos rajoną ir Pažeimenės geležinkelio stotį. Sunkiai besiorientuojančios sovietų vadovybės varomi divizijos daliniai Pažeimenės geležinkelio stoties – Spenglo ežero – Pabradės miestelio rajone priverčiami apsikasti gynimuisi prieš tariamus vokiečių desantus.

259-as ŠP: Buvo įsakyta saugotis vokiečių oro desantų. Dėl to pulkas turėjo pereiti į dešinįjį Žeimenos krantą ir išsidėstyti aplinkiniuose miškuose. Apie 5 val. ryto batalionai pasiekė nurodytas vietas. Netrukus į aerodromą atskrido keli lietuviški “Anbo”. O iškart po jų pasirodė pirmieji vokiečių lėktuvai. “Anbo” buvo sunaikinti ant žemės.
234-as ŠP (eilinis A. Korsakas): Birželio 23 d. apie 6 val. virš mūsų stovyklos pasirodė vokiečių lėktuvai. […] Panašiu laiku vokiečių lėktuvai prie Pažeimenės apšaudė traukinį.
618-as AP: Saulei patekėjus aplink poligoną divizionai ir baterijos užėmė pozicijas. Netrukus puolė 3 vokiečių bombonešiai ir pradėjo bombarduoti aerodromą, kuriame stovėjo tik ką iš Ukmergės atskridę “Anbo” lėktuvai. Vėliau vokiečių aviacija iš kulkosvaidžių apšaudė pulko palapinių rajoną.

Komisarų ir politinių vadovų nepasitikėjimas lietuviais augo valandomis. Dėl neveikiančių ryšių, aprūpinimo (atskiri lietuvių kariai teturėjo po kelis šovinius arba išvis jų neturėjo), tikslių uždavinių ir įsakymų nebuvimo divizijos dalyse įsivyravo sumaištis.

Tą pačią dieną, apie 10 valandą divizijos žvalgybos batalionas gavo uždavinį išžvalgyti plentą Pabradė – Švenčionys ir pranešti, ar ten nėra vokiečių desantininkų. Žvalgyba nieko nepastebėjusi grįžo atgal. Iki 12 valandos buvo pastebimi intensyvūs vokiečių lėktuvų veiksmai – divizijos dalių išsidėstymo rajonas apšaudomas kulkosvaidžių ugnimi ir apmėtomas bombomis. Po pietų kai kuriems divizijos pulkams nurodomi nauji susitelkimo rajonai. Vakare žvalgybos batalionui įsakoma vėl išžvalgyti plentą Pabradė – Nemenčinė, tačiau šįkart žvalgymas vyksta ne viena, o dvejomis kryptimis: Pabradė – Nemenčinė ir Pabradė – Joniškis. Karinių priešo pajėgų vėl nepastebėta. Vakare atšaukiamas minėtas įsakymas dėl naujo dalių susitelkimo – įsakoma žygiuoti Pabradės kryptimi.

259-as ŠP: Miško pozicijose pulkas išbuvo iki 23 dienos vakaro. Apie 22 val. pulkui buvo įsakoma žygiuoti pirmyn paskui pulko vadą, kuris raitas jojo Pabradės link. Pabradėje pulkas susidūrė su priešinga kryptimi žygiuojančiomis Vilniaus pėstininkų mokyklos dalimis.
618-as AP: Birželio 23 d. vakare gaunamas įsakymas žygiuoti Vilniaus link, bet priėjus Pabradę, vora sulaikoma ir neveikli išbūna pusę nakties.


10-11 pav. 179. ŠD išsidėstymas gynybai ir pasitraukimo kryptis / Bendroji vietovių situacija, kur veikė pasitraukę 179. ŠD daliniai

Birželio 24 d., iš karto po vidurnakčio, divizija, išskirstyta šaulių batalionais ir artilerijos baterijomis, pradėjo atsitraukimą priešinga, Švenčionių kryptimi.

618-as AP: 24 dienos naktį duodamas įsakymas užimti pozicijas prie Pabradės miestelio, bet netrukus gautas įsakymas žygiuoti Švenčionių link. Pasak pulko karių, viena baterija neprisijungia prie pulko ir pasilieka Pabradės apylinkėse.

Prie Pabradės buvo palikta divizijos prieštankinė apsauga ir žvalgybos batalionas. Vėliau šie daliniai irgi turėjo pasitraukti. Dar tą pačią naktį lietuvių kariai, pastebėję, kad žygiuoja ne Vilniaus kryptimi arčiau fronto, o varomi Švenčionių plentu link Baltarusijos, pradėjo bėgti iš savo dalių. Tačiau tai padaryti buvo sudėtinga, kadangi politiniai vadovai ir sovietų kariai lietuvius sekė kiekviename žingsnyje, o pasinaudoti bombardavimo momentais neįmanoma – vokiečių aviacija per visą dieną pasirodė vos kelis kartus. Sovietų vadovybė, jau su 184-ąja šaulių divizija patyrusi masišką lietuvių dezertyravimą, įniršusi iki žvėriškumo. Nežiūrint į šias be galo sunkias aplinkybes, kariai, rizikuodami savo gyvybėmis, vis tiek grupelėmis bėga iš divizijos dalių. Kai kurios kuopos 24 d. naktį gerokai praretėjo. Sugebėję pabėgti lietuvių kariai pasklido į įvairias puses ir slapstydamiesi keliavo į Pabradės (Pažeimenės) stovyklą, Pabradę, Joniškį, Vilnių, arba tiesiog grįžo į namus.

259-as ŠP: Pusiaukelėje į Švenčionis sustojimo metu buvo pastebėta, jog nuo pulko atsiskyrė visa 1-a kulkosvaidžių kuopa, 1-a kuopa ir dalis 6-os kuopos. […] 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas kapitonas Povilas Bareišis nusprendė toliau nebežygiuoti, įsakė kuopai pasukti miško link ir traukti į pietus nuo Pabradės, į Kazokiškės miškus. Tą pačią dieną buvo susisiekta su Pabradės partizanais ir kuopa išvyko ten.

Nevalgę ir nepailsėję sovietų varomi divizijos daliniai apie pietus pasiekė Švenčionis. Čia buvo sustota kiek ilgesniam poilsiui. Tačiau apie 15-16 valandą vėl buvo įsakyta tęsti atsitraukimą, dabar jau – Švenčionių – Pastovių – Gluboko kryptimi.

618-as AP: Sustojimo metu dauguma karių susižinoję apie savo vadų bei draugų pabėgimą, pradeda būriais bėgti nuo sovietų. Pradėjus žygiuoti pastebėta, kad pulko 3-iame divizione iš karininkų liko tik vienas rusas.
Vilniaus pėstininkų mokykla: Birželio 24 d. rytą stovyklos grupė gavo įsakymą: “13 val. žygiuoti Švenčionių kryptimi ir prisijungti prie 179-osios šaulių divizijos”.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių pasitraukimai didesniais daliniais toliau nebevyko. Prasidėjo atskirų karių ir nedidelių grupelių bėgimas: padažnėja susišaudymai su sovietais, iš likusių lietuvių atiminėjami paskutiniai šoviniai, pakeles saugo sovietų karių grandinės. Artėjant prie Baltarusijos sienos ir taip jau chaotišką traukimosi žygį lydėjo vis dažnėjančios tragiškos lietuvių karininkų ir kareivių sušaudymų scenos.

618-as AP: Už Švenčionių, pražygiavus maždaug 15-20 km., nežinia kokiu tikslu ir iš kur atskridę sovietų lėktuvai apmėtė žygiuojančią pulko vorą bombomis. Nemažai karių sugebėjo pasprukti. Praėjus pavojui ir visiems vėl susirinkus politinis vadovas Pugačiovas ir kažkoks majoras prigrasino, jog jei kas bandys bėgti, bus vietoj sušaudytas.

Žygis buvo nepaprastai įtemptas, oras giedras, saulė kepinte kepino. Dėl nutrintų kareivių kojų visa ratuota technika buvo apkrauta negalinčiais paeiti. Paskutinis Lietuvos miestas, link kurio artėjo 179-osios ŠD dalys, buvo Adutiškis.

259-as ŠP: Visi lietuviai laukė, kad tik pasirodytų vokiečių lėktuvai ir priverstų pulką slėptis, o kareiviams tai buvo vienintelis šansas pabėgti ir likti Lietuvoje. Tačiau likusį kelią iki Adutiškio vokiečių lėktuvai taip ir nepasirodo. Adutiškį pulkas pasiekė 25 d. apie 5 valandą ryto.

DIVIZIJOS LIKIMAS

Pulkininkas leitenantas Otto Milaševičius nusišovė Adutiškyje, kareiviams pasakęs: “Brangūs Lietuvos kariai, čia paskutinis Lietuvos miestelis. Toliau nėra mums kur trauktis…”

Gerokai praretėję, tuo metu teturėję 1500-2000 žmonių, 179-osios ŠD daliniai birželio 24-27 dienomis peržengė tuometinės Baltarusijos TSR sieną. Pasienio kaimuose divizija neteko keliasdešimt žmonių. Su panašiais nuostoliais divizijos kariai pražygiavo Pastovius, Gluboką, Danilovičių apylinkes, galiausiai pasiekė Polocką, kurį birželio pabaigoje nuo vokiečių antskrydžių gynė divizijos zenitinės artilerijos divizionas.

Birželio pabaigoje – liepos pradžioje divizija pasiekė Nevelio apylinkes. Kariai nežinojo kas vyks toliau, tuo tarpu sovietų karinė vadovybė planavo panaudoti rezervus, buvusius šalies gilumoje, naujam strateginiam frontui tarp Dauguvos ir Dnepro sudaryti. Tam tikslui buvo išskirta keturių armijų kariuomenė. Į vieną jų, 22-ąją, liepos 4 dieną buvo įtrauktas ir 29-asis šaulių korpusas, kuriame buvo likusi tik 179-oji ŠD. Netrukus divizija užėmė pozicijas į šiaurės vakarus nuo Nevelio, tačiau patyrė didelių nuostolių ir buvo priversta atsitraukti prie Velikije Luki. Mūšiuose žuvo divizijos vadas pulkininkas Ustinovas, divizijos komisaras vyresnysis bataliono komisaras Prodeusas ir štabo viršininkas majoras Kopylovas. Prie Velikije Luki divizija vėl dalyvauja įnirtinguose mūšiuose.

Šioje vietoje visuose leidiniuose rašoma maždaug tas pats: divizija rugpjūčio mėnesį išformuojama, rikiuotėje likę kariai ir karininkai paskirstomi po įvairius Raudonosios armijos dalinius. Tačiau galima suabejoti dėl šio teiginio. “Kovinių dokumentų rinkinio” 41-ame tome aprašant 22-osios armijos veiksmus 179-oji divizija minima ir rugsėjo mėnesio dokumentuose. Dar labiau abejones dėl divizijos išformavimo sustiprina žinynas “Didysis Tėvynės. Veikiančioji armija”. Šiame žinyne nuorodoma, kad 179-oji divizija išbuvo veikiančioje armijoje nuo pirmos iki paskutinės karo dienos ir nė karto nebuvo nei išformuota, nei performuota.


12 pav. Divizijos kortelė, pagal kurią galime spręsti, jog 179 . ŠD nė karto nebuvo performuota

Tam, kad galutinai įsitikinti divizijos likimu reikalingas atskiras tyrinėjimas. Nekelia abejonės tik vienas faktas: jei ši divizija iš tikrųjų buvo veikiančioje armijoje nuo pirmos iki paskutinės karo dienos, nuo 1941-ųjų rudenio ji jau tikrai nebebuvo lietuviška. Vargu ar joje liko lietuvių, nebent vienas kitas atsitiktinai pakliuvęs.

Literatūra

1. Jakubčionis A., Knezys S., Streikus A. Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija. – V., 2006
2. www.genocid.lt
3. Dobrovolskas J. Pergalės karių gretose. – V., 1985
4. Kličius J. Žygiai, apkasai, atakos. – V., 1961
5. Lietuvių karių savaitraštyje “Karys” 1941-1943 metais publikuoti straipsniai
6. Visuotinė lietuvių enciklopedija
7. Великая Отечественная. Действующая армия. Москва, 2005
8. Сборник боевых документов. Выпуск 35. Москва, 1958
9. Сборник боевых документов. Выпуск 41. Москва, 1961
10. Борба за советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне 1941 – 1945 в трех книгах. Первые годы. Книга первая. Рига, 1966
11. rkkaww2.armchairgeneral.com

Šiame puslapyje komentarų: 7

  1. Aleksandr says:

    [Karui prasidėjus, sovietų daliniai apsupo divizijos stovyklą, užblokavo visus kelius. Oficialiai apie karo pradžią buvo pranešta tik popietinėmis birželio 22 d. valandomis.]

    Gal galėtumete konkretizuoti, kokie tai daliniai?

  2. Martynas says:

    Šis teiginys paimtas iš S. Knezio studijos. Kokie tai buvo daliniai negaliu pasakyti.

    http://www.genocid.lt/GRTD/Tremtis/stasys.htm

  3. Aleksandr says:

    Butu tikrai idomu tai sužinoti. Mano žiniomis Pabradeje buvo tik 110-is hap( haubicų pulkas). Vargu ar jis galejo apsupti diviziją. Kitų stambių RA dalinių čia nebuvo.

  4. Gintas says:

    tai galėjo buti ir NKVD daliniai

  5. Aleksandr says:

    Kalbame apie faktus. Kokie tai daliniai? ištikro Vilniuje buvo 9-os NKVD geležinkelio statyniu apsaugos divizojos štabas. 84 pulko buriai saugojo tiltus per Nemuną. 58 pulkas buvo prie Belostoko, o 60 pulko daliniai buvo netoli Slonimo. 1-is atskiras NKVD motošaulių pulkas buvo Kaune. Tai kas buvo Pabradeje?

    • aleksandr.n says:

      Dabar yra žinoma, kad Pažeimenes stovykloje prieš pat karą liko pirmieji batalionai 366, 550 ir 690 šp iš 126 šd ir dalis artilerijos pulkų iš tos pačios divizijos.

  6. Viktoras says:

    labai idomu.Kur rast daugiau duomenu apie antra 29 tk 184 sd .Buciau dekingas gaves informacijos.Gal kas raso toki pat straipsji apie 184 sd,dalis jos karo pradzioje buvo Varenos rajone , o keliasdesimt karininku suimti 1941-06-14 ir isvezti i sibira,daugiausia Norilska.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.