Kodėl savaeigis pabūklas negalėjo pakeisti tanko

Kodėl savaeigis pabūklas negalėjo pakeisti tanko

  • Autorius: Egidijus Papečkys

Internetiniuose forumuose nuolat kyla diskusijos kas antrojo pasaulinio karo (toliau – APK) metu buvo geriau – tankas ar savaeigis pabūklas (toliau – SP). Deja, dažniausiai diskusijų dalyviai argumentuoja remdamiesi keletu kai kurių atskirų savaeigių pabūklų išskirtinių rodiklių, t.y. galingu, geromis prieštankinėmis savybėmis pasižyminčiu pabūklu, stipriais priekiniais šarvais, žemesniu nei tanko aukščiu bei mažesne kaina. Tuo tarpu vertinant karinę techniką reikėtų žvelgti plačiau, visų pirma atsižvelgiant į kovos veiksmų keliamus reikalavimus, uždavinius, skiriamus konkrečiam šarvuotos technikos tipui ir kiek giliau pažvelgti į technines taktines charakteristikas, tokias kaip apšaudymo kampas, pažeidžiamumas artimose kautynėse bei gamybos kainą. Toksai siauras ir paviršutinis požiūris į tankus ir savaeigius pabūklus bei jų taktiką netgi trukdo normaliai diskusijų su kolegomis eigai. Šiame straipsnyje kaip objektą pasirinksiu tiktai Vokietijos kariuomenės savaeigius pabūklus, nes antroje karo pusėje, trūkstant tankų, vokiečių tankų divizijose atsirado ir SP daliniai. Be to, neturiu tikslo išnagrinėti visų APK dalyvavusių šalių SP, jų dalinių organizacijos ir taktikos. Visiškai neliesiu priešlėktuvinių SP bei prieštankinių pabūklų ant savaeigių lafetų, tiktai šturmo pabūklus ir prieštankinius savaeigius pabūklus tankų bazėje, kurie dėl savo ginkluotės, šarvų ir pravažumo dažnai neteisingai prilyginami tankams. Manau, kad ir toks vienpusis nagrinėjimas ir rėmimasis vienos pusės – Vokietijos – generolų atsiminimais ir darbais nesutrukdys išdėstyti savo nuomonę šiuo aktualiu klausimu.
Pagrindinis straipsnio tikslas nėra „nuspręsti“ kas geriau, tankas ar SP. Tiesiog pasistengsiu trumpai išdėstyti savo nuomonę į tankų ir savaeigių pabūklų paskirtį, kodėl savaeigis pabūklas neprilygsta tankui bei trumpai ją iliustruoti kolegos Daimyo iš forumo Antras pasaulinis straipsniu bei dviejų vokiečių generolų atsiminimais ir darbais.
Straipsnis yra diskusinis.

Šarvuoto pabūklo, patalpinto ant tanko važiuoklės privalumai yra akivaizdūs: toks pabūklas daug sunkiau pažeidžiamas, yra nepalyginamai mobilesnis nei buksyruojama artilerija, pasižymi tokiu pačiu pravažumu kaip tankas, nejudamame bokštelyje ar korpuse galima patalpinti galingesnį pabūklą, mažesnė nei tanko kaina ir t.t. Iš tiesų, galbūt visai vertėjo atsisakyti tankų ir gaminti tiktai savaeigius pabūklus? Antroje APK pusėje panašiai vos neatsitiko Vokietijos kariuomenėje, kai buvo ketinama nutraukus masiškiausiai tuo metu gaminamo tanko Kpf.Pz. IV gamybą vietoje jo gaminti vien savaeigius pabūklus.
Vokietijoje prieš ir per APK buvo sukurta, pagaminta ir perduota kariuomenei labai daug įvairaus tipo savaeigių pabūklų: šturmo, prieštankiniai, priešlėktuviniai, savaeigės haubicos ir kt. Bene gausiausią grupę sudarė dar prieš APK sukurti šturmo pabūklai – Sturmgeschütz. Šis straipsnis nėra skirtas aprašyti Vokietijos savaeigiams pabūklams, todėl norintiems geriau susipažinti su šia puikia technika, siūlyčiau pasiskaityti puikų broliško „antrapasauliečių“ forumo kolegos Daimyo straipsnį.

Norėčiau atkreipti dėmesį į šio tipo šarvuotos technikos panaudojimą. Trumpa citata iš paminėto straipsnio: Pagrindiniai principai ir paskirtis. “Sturmgeschütz (75 mm pabūklas šarvuotame savaeigiame pagrinde) yra puolimo ginklas. Dėl savo gerų charakteristikų raižytoje vietovėje jis gali sekti paskui pėstininkus ir šarvuotą techniką visur. Dėl šarvų, manevringumo ir šaudymo greičio pagrindinė šturmo pabūklo paskirtis yra pėstininkų palaikymas puolimo metu“
Kaip matome, pagrindinė šturmo pabūklų funkcija – pėstininkų rėmimas. Tačiau toks pats uždavinys buvo skiriamas ir tankams. Kai kuriose šalyse, pvz. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje buvo tankai, kurių pagrindinė funkcija buvo būtent pėstininkų rėmimas. Ir per APK toks uždavinys – remti pėstininkus, padėti jiems pralaužti priešo gynybą, buvo labai dažnas reiškinys. Paimkime 1939 metus. Prancūzų pėstininkų tankai Renault R-35 ginkluoti 37 mm patrankėle, taip pat ir vokiečių pagrindiniu turėjęs tapti Pz.Kpfw. III, sovietų T-26 – 45 mm patranka, britų „Matilda“ Mk. I – tik kulkosvaidžiais. Vienodai su šturmo pabūklais ginkluoti tik Pz.Kpfw. IV, sovietų T-28. Jeigu kalbėti apie šarvus, tai priešakinių šarvų storiu šturmo pabūklas lenkia praktiškai visus tankus. Be to, jos yra mažesnių gabaritų ir, kaip teigiama eilėje šaltinių, pigesnis. Vokiečių kariuomenėje nedaug kas pasikeitė ir 1941. Jeigu taip, tai kodėl gi šturmo pabūklai negalėtų pakeisti tankų?
Geriau įsiskaitykime į kolegos Daimyo pateiktas ištraukas iš “Šturmo artilerijos panaudojimo instrukcijos”. Esminis šturmo pabūklų panaudojimo bruožas – jie juda PASKUI pėstininkus ir tankus, remdami juos UGNIMI, t.y. tiesioginiu taikymu per atstumą naikindami prieštankines ir pėstininkams pavojingas priešo ugnies priemones, nesunaikintas kitais ginklais. Prieštankinė gynyba jiems numatyta išskirtinai kaip savigynos priemonė. O štai iš tankų reikalaujama įsiveržti į priešo pozicijas ir čia naikinti išlikusias ugnies priemones, užtikrinant galimybę saviems pėstininkams užimti priešo pozicijas. Netgi tankas be pėstininkų artimoje kovoje yra pažeidžiamas pėstininkų prieštankinėms priemonėms. Šturmo pabūklas vienas prieš pėstininkus yra dar labiau pažeidžiamas, dar „aklesnis“, jo ginkluotė dar mažiau efektyvi artimoje kovoje.
Kolegos man paprieštaraus, kad šturmo pabūklai APK buvo naudojami prieštankinei gynybai, ir kaip tankai. Taip buvo, nors panaudojimo instrukcijos to ir nenumatė, bet labai retai (žiūrėti Daimyo straipsnio skirsnį „Sturmgeschütz IV (Sd.Kfz.167)“. Pagrindinė to priežastis buvo vis didėjantis priešų tankų skaičius, dideli nuostoliai ir, dėl to, gerokai mažesni nei etatiniai tankų ir prieštankinių priemonių kiekiai vokiečių daliniuose. Tačiau iki 1943 metų pavasario savaeigių pabūklų daliniai priklausė artilerijai ir kaip tankai naudojami nebuvo. Kaip matysime vėliau, pirmasis SP dalinius laikinai kaip tankus numatė naudoti H. Guderianas. Noriu pastebėti, kad nei viename H.Guderiano darbe nerasite svarstymų, ar savaeigis pabūklas gali būti prilygintas tankui. Guderianui buvo taip akivaizdu, kad SP tinka tiktai tom specializuotom sritim, kurioms jie ir buvo skirti, t.y. rėmimui ugnimi (šturmo pabūklai) ir prieštankinei gynybai (SPTP). Todėl jo atsiminimuose rasime tik nuolatinį pasipiktinimą SP gamyba tankų gamybos sąskaita. Pastudijuokime H.Guderiano „Kareivio atsiminimus“*.
Štai jo mintys apie 1942 rugsėjo mėnesį sudarytą planą, pagal kurį 1944 pavasarį per mėnesį buvo numatyta pagaminti 800 tankų (150 l. žv. „Leopard“, 600 „Pantera“, 50 „Tigras“) ir 600 SP ( 300 šturmo, 150 lengvų, 130 sunkiųjų ir 20 ypač sunkių SP), t.y. visiškai atsisakant Pz. IV gamybos: „…buvo aišku, kad sunkio centras pramonėje pradėjo perkelti, kas buvo labai rizikinga, nuo tankų gamybos į savaeigių pabūklų gamybą, t.y. nuo puolimo į gynybą, tiksliau į gynybą nepakankamomis priemonėmis, kadangi tuo metu iš fronto pradėjo eiti skundai, kad savaeigiai pabūklai, sumontuoti ant Pz. II ir 38(t)čekų tanko šasi, neatitinka karo reikalavimų.“(P.383).
1943 m. vasario pabaigoje Guderianas buvo paskirtas tankų kariuomenės generaliniu inspektoriumi. Tuoj pat jisai pareikalavo tankų kariuomenei priskirti SP dalinius, anksčiau priklausiusius artilerijai, nes: „Tam buvo pagrindas, kadangi SP gamyba sudarė žymią tankų gamybos dalį; priešingai, SP kaip prieštankinės priemonės efektyvumas buvo nežymus, nes jie buvo ginkluoti patrankomis, turinčiomis nežymią pramušamąją jėgą.“ (P.402).
1943 m. kovo 9 Guderianas perskaitė savo pranešimą Hitleriui. Pranešimo metu dalyvavo: „visa vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo sudėtis, generalinio sausumos pajėgų štabo viršininkas su kai kurių skyrių viršininkais, pėstininkų ir artilerijos generaliniai inspektoriai ir, pagaliau, Hitlerio šef-adjutantas Šmundas.“ (P.406). Noriu pastebėti, kad šiems dalyvaujantiems asmenims mintis apie SP perdavimą tankų kariuomenės pavaldumui buvo visiškai nepriimtina, jie tikrai, skirtingai nuo kai kurių šiandieninių karybos mėgėjų, nemanė, kad SP gali būti lyginamas su tanku. Duokime žodį Guderianui: „Visi matė mano planuose kokių nors trūkumų, ypač jiems nepatiko mano noras perduoti SP tankų kariuomenės generaliniam inspektoriui ir apginkluoti jais pėstininkų divizijų prieštankinius divizionus…dėl tokio nenumatyto atkaklaus priešinimosi, mano pranešimas truko 4 valandas; aš buvau toks pavargęs, kad, palikęs patalpą, praradau sąmonę ir nukritau ant žemės“. (P.406).
Trumpai reziumuojant, Guderianas išskyrė SP, skirtus remti pėstininkams (šturmo pabūklus ir savaeiges haubicas) ir skirtus pėstininkų prieštankinei gynybai (savaeigius prieštankinius pabūklus). Kaip SP atsidūrė tankų daliniuose matyti iš paminėto Guderiano pranešimo konspekto ištraukų:
„2. …Tam, kad padidint kovinę galią tankų divizijų, kurioms reikalingas sukomplektavimas, reikia panaudoti lengvus SP, turimus gana dideliais kiekiais. Aš laikau neatidėliotinu reikalu užtikrinti vieno lengvų SP diviziono formavimą per mėnesį su šio diviziono įtraukimui į tankų divizijos sudėtį iki to laiko, kol nebus užtikrinta tankų gamyba tokiais kiekiais, kurie pilnai patenkintų tankų divizijų poreikį tankams“.
„4. Tankų skaičius, numatytas mano pasiūlytoje organizacijoje, gali būti pasiektas didinant tankų Pz.Kpfw. IV, „Pantera, „Tigras“ gamybą, o iki to laiko, kol mes disponuosim pakankamu kiekiu šių tankų, panaudoti lengvuosius SP tanko Pz.Kpfw. IV bazėje su 75 mm patranka L-48. …b) suvesti visus tankų padalinius ir dalis (įskaitant tankus „Tigras“, „Pantera“, Pz.Kpfw. IV ir laikinai taip pat dalį lengvų SP) į tankų divizijas ir tankų korpusus su kompetentinga vadovybe;“
„6. Prieštankinė gynyba vis labiau ir labiau tampa pagrindine SP užduotimi, kadangi kitos prieštankinės priemonės nepakankamai efektyvios kovoje su naujais priešininko tankais ir patiria per didelius nuostolius. …Nauji sunkieji SP reikia panaudoti tik pagrindiniuose frontuose vykdyti ypatingoms užduotims. Būtent jie pirmoje eilėje yra prieštankinė priemonė.“
(P.408-410).
Skaitome toliau: „Tuo tarpu man nesant pamėgino vietoje Pz.Kpfw. IV pradėti savaeigių pabūklų gamybą. Todto organizacija, statanti Atlanto pylimą ir kitus įtvirtinimus, pasiūlė tankų „Pantera“ bokštelius pastatyti į ilgalaikius ugnies taškus. Mūsų tankų gamybai esant tokiai nežymiai tai buvo, be jokios abejonės, sunkus smūgis tankų kariuomenės vadovybei. Panašūs pasiūlymai rodė absoliutų tankų vaidmens nesupratimą.“ (P.433).
Viena iš priežasčių, dėl kurių pervertinami savaeigiai pabūklai, yra, kaip jau minėjau, supaprastintas šarvuotos technikos vertinimas pagal kelis kriterijus: pabūklas, šarvai, gabaritai ir kaina. Antra labai svarbi priežastis yra supaprastintas požiūris į tankų panaudojimą. Kaip teko pastebėti, didelė dalis karo istorijos ir karybos mėgėjų mūšį įsivaizduoja kaip dviejų tankų lavinų susidūrimą, kaip kad Rusijos kaimų muštynės „siena“ prieš „sieną“. Tokioje kovoje laimi ta pusė, kurioje yra stipresnių kovotojų, galinčių pirma suduoti stipresnius smūgius ir geriau atlaikyti priešininko smūgius. Nors tokių mūšių, kuriuose tankai kovoja su tankais, per APK buvo tikrai daug, pagrindinis uždavinys tankų daliniams visada buvo išsiveržti į tokią erdvę, kur galėtų triuškinti beginklius štabus, komunikacijas, žygiuojančius rezervus, kelti paniką ir galiausiai apsupti atkirstą priešo kariuomenės dalį, kurią vėliau sunaikintų pėstininkai su rėmimo priemonėmis, o ne naikinti priešo tankus. Gynyboje tankai buvo panaudojami prasiveržusiam priešui kontratakuoti. Taip kad tankams nekeliama užduotis susitikti ir susikauti su kitais tankais. Jeigu nekelia pasitikėjimo straipsnio autorius, pasitelkime dar vieno specialisto nuomonę.
Vokiečių generolas E.Middeldorfas karo metais užėmė vadovaujančias pareigas ir buvo generalinio štabo karininku Rytų fronte, taip pat dirbo taktinio patyrimo apibendrinimo referentu Vokietijos sausumos pajėgų generaliniame štabe. 1956 jisai išleido knygą Rusijos kampanija: taktika ir ginkluotė**, kurioje apibendrino kovinių veiksmų patirtį Rytuose ir pateikė savo požiūrį į tolimesnį kariuomenės vystymąsi. Štai kaip jisai apibrėžia tankų kariuomenės patirtį ir uždavinius: „Tankų kariuomenės užduotis – puolamaisiais veiksmais nuspręsti mūšio baigtį. Šią užduotį ji sprendžia suduodama netikėtus smūgius į labiausiai pažeidžiamas priešo gynybos vietas – į flangus, užnugarį, neužimtus fronto ruožus ir t.t. Suduodama smūgius į didelę gilumą, tankų kariuomenė turi tikslą – užimti svarbius strateginius objektus, apsupti ir sunaikinti priešininką. Savo užduotis gynyboje ji daugumoje atvejų irgi sprendžia puolamųjų veiksmų pagalba.“ (P.51-52).
Antroje APK pusėje, kada vokiečių kariuomenė traukėsi, gynybiniuose mūšiuose vis svarbesnę reikšmę įgijo gerai šarvuoti ir ginkluoti SP. Tačiau jie vykdė ne tankų, o iki tol buksyruojamų prieštankinių pabūklų vykdytas prieštankinės gynybos užduotis. Remdami tankus, sunkieji SP naudingi galimybe naikinti besiginančio priešo ugnies taškus, prieštankines priemones bei besiginančią ar kontratakuojančią šarvuotą techniką iš didesnio atstumo nei tankai.
Įvertindamas šturmo pabūklų panaudojimo patirtį, E.Middeldorfas net neužsiminė apie galimybę, kad SP pakeistų tankus. Tiesą sakant, vietoje šio straipsnio ko gero užtektų šios E.Middeldorfo citatos: “Šturmo pabūklas ir savaeigis prieštankinis pabūklas yra pilnai šarvuotos, uždaros iš viršaus, visureigės kovinės mašinos su storais priešakiniais šarvais ir galinga patranka. Skirtingai nei tankas jos neturi besisukiojančio bokštelio. Šios mašinos pasiteisino kaip judri kovos priemonė, naudojama kaip gynyboje, taip ir puolime lemiamose kryptyse. Jų trūkumai yra mažas horizontalaus apšaudymo kampas ir pažeidžiamumas artimame mūšyje. Kadangi pagal metalo sunaudojimą ir gamybos savikainą šturmo pabūklai ir savaeigiai prieštankiniai pabūklai vargu ar pigesni negu tankai, tai jų sąskaita likviduoti priešo kiekybinį pranašumą šarvuotomis mašinomis karo metais nepavyko. Nežiūrint į visus laimėjimus, šių kovinių mašinų buvo per mažai, kad ryžtingu būdu sustiprinti prieštankinę kariuomenės gynybą. Didžiausiu šių kovinių mašinų trūkumu buvo tai, kad jos nebuvo pigia masine prieštankine priemone.“ (P. 298-299).

Išvada
1. APK savaeigiai pabūklai buvo skirti specializuotoms užduotims – rėmimui ugnimi ir prieštankinei gynybai.
2. Daugeliu atvejų savaeigiai pabūklai, net ir vykdydami panašius uždavinius, veikė naudodami kitokią taktiką nei tankai.
3. Savaeigiai pabūklai ne tik kad nebuvo geresni už tankus, bet ir jokiais būdais negalėjo jų pakeisti.

*Г.Гудериан. Воспоминания Солдата. Смоленск, изд. Русич, 1998.
**Э.Миддельдорф. Русская кампания: тактика и вооружение. Санкт-Петербург, изд. Полигон, 2000.

Visi vertimai mano – E.P.

Šiame puslapyje 1 komentaras

  1. Kaukas says:

    Sakyčiau, brandi analizė. Gera straipsnio struktūra.
    Papildant, atskirais atvejais stambiakalibris SP, “tankų naikintojas”, buvo vienintelė priemonė kovoje su ypač gerai šarvuotais tankais. Tankų pabūklų kalibravimas yra ribotas, SP kalibrai praktiškai nelimituoti ir tai yra vienintelis sprendimas leidžiantis priešpastatyti bent jau kažką prieš technologiškai tobulesnius ir galingesnius priešo tankų analogus. Sovietų СУ-100 atsirado ne dėl žemesnės kainos ar paprastesnės gamybos technologijos, tiksliau – ne vien dėl tos. Jis atsirado todėl, kad tokio kalibro pabūklo patalpinti į tanką dar nepavyko, jų buvo nepakankamai arba jų greitošauda neleido jiems būti efektingais tankų naikintojais (IS-2 atveju, pradėti gaminti beveik vienu metu). Tankai universalesni, tai faktas, tačiau universalumas įtakoja prastesnes atskiras charakteristikas.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.