1941 – kaip Jugoslavija „išgelbėjo“ SSRS

1941 – kaip Jugoslavija „išgelbėjo“ SSRS

    SSRS buvo ganėtinai įsišaknijęs įsitikinimas, kad atseit hitlerinės Vokietijos karas prieš Jugoslaviją 1941 pavasarį – vos netapo SSRS išsigelbėjimu nuo sutriuškinimo tų metų vasarą ir rudenį.

    Dar ir dabar galima išgirsti štai tokius tvirtinimus: “karas prieš jugoslavus privertė Hitlerį mėnesiui atidėti SSRS puolimą!“

    Koks tai buvo karas?

    1939 rugsėjį, po Vokietijos karo prieš Lenkiją pradžios, dvi kitos didžiausios Europos šalys, Britanija ir Prancūzija, paskelbė Hitleriui karą.

    Pradžioje vokiečius lydėjo sėkmė – užkariavo Lenkiją; po to, 1940 pavasarį, Hitleris nusprendė apsaugoti Vokietiją iš šiaurės ir užėmė Daniją (susitaręs su Danijos valdžia, taikiai), įsiveržė į Norvegiją. Norvegijoje kariniai veiksmai užtruko du mėnesius – dėl Norvegijos ginkluotojų pajėgų atkaklaus pasipriešinimo (šešios divizijos – prieš penkias vokiečių divizijas), o taip pat dėl Britanijos kariuomenės (trys brigados, bendrai su jomis – lenkų brigada ir du prancūzų Užsieniečių legiono batalionai) išsilaipinimo Norvegijoje.

    Vokiečių nuostoliai Norvegijoje sudarė 5.636 žuvusiais ir dingusiais be žinios (įskaitant lakūnus ir jūreivius), norvegų – 1.335, britų – 1.869 (neskaitant lakūnų ir jūreivių), lenkų ir prancūzų Užsieniečių legiono – 530.

    1940 gegužę – birželį Hitleris sutriuškino Prancūziją – savo pagrindinį priešą, labiausiai suvaržiusią Vokietiją Versalio sutartimi. Tuo pačiu buvo užgrobti Nyderlandai (kurie ne itin priešinosi), Belgija, Liuksemburgas (vėliau, 1942 metais, įjungtas į Vokietijos sudėtį).

    Tuo metu Vokietijos sąjungininkais Europoje buvo Italija, Slovakija, Vengrija, Bulgarija. Normalūs santykiai buvo su daugeliu likusių Europos šalių (Švedija, Suomija, Airija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija). Ir net su SSRS.

    O štai Britanija, taip sakant – užsispyrė. Tai yra kategoriškai atsisakė su Vokietija sudaryti taiką.

    Dar daugiau – Britanija rimtai ruošėsi kariauti prieš Vokietiją, ir ne tik ginti savo salas, bet sutriuškinti priešininką kontinente.

    Nors tuo metu, 1940 vasarą, Britanija neturėjo pakankamai sausumos pajėgų šios užduoties įvykdymui. Neliko ir sąjungininkų Europoje (išskyrus Graikiją). JAV užėmė neutralią poziciją (1940 metų lapkritį Ruzveltas rinkimuose laimėjo daugiausiai dėl to, kad amerikiečiams žadėjo nesikišti į europiečių karą).

    Bet Britanija vis tik turėjo užjūrio sąjungininkus – buvusias dominijas: Kanadą, Australiją, Pietų – Afrikos sąjungą, Naująją Zelandiją. O taip pat kolonijas ir priklausomas teritorijas.

    Britanija nusprendė kaupti jėgas ir tuo pat metu daryti Vokietijai žalą (ir jos satelitams), puolant skirtinguose regionuose.

    Be kovinių veiksmų Afrikoje, buvo nuspręsta britų pajėgas įvesti į Graikiją. Šiuo atveju britų aviacija galėjo grasinti Rumunijos naftos verslovėms – vienam iš pagrindinių Vokietijos kuro šaltinių.

    1940 metų spalio 31 britų lėktuvnešių daliniai pradėjo švartuotis graikų salose Kreta ir Lemnosas. Tai nebuvo įsiveržimas – Graikijos valdžia pati norėjo britų kariuomenės savo teritorijoje, nors jie visų pirma pageidavo stambių Britanijos sausumos pajėgų – graikų generalinis štabas norėjo bent devynių divizijų atvykimo.

    Būtent po to, 1940 metų lapkričio 4, Hitleris įsakė ruošti Graikijos užgrobimo operaciją – tam, kad apsaugotų rumunų naftos versloves. Šiai operacijai Vokietija turėjo gauti Rumunijos ir Bulgarijos sutikimą vokiečių pajėgų dislokavimui. OKV direktyva Nr.20 buvo pasirašyta 1940 metų gruodžio 13 – tai buvo žemyninės Graikijos dalies užgrobimo operacija „Marita“. Pasiruošimas operacijai turėjo būti baigtas 1941 metų kovą.

    Pažymėsime, kad sekanti OKV direktyva Nr.21 – apie Vokietijos karą prieš Rusiją – buvo išleista 1940 metų gruodžio 18. Joje buvo pažymima, kad „pasiruošimas koviniams veiksmams turi būti baigtas 1941 metų gegužės 15“. Būtent baigtas pasiruošimas, o ne kovinių veiksmų pradžia. Kažkodėl didžioji dauguma nepastebi (ar nenori pastebėti?) PRIEŠ TAI EINANČIOS direktyvos frazės – kad kovinių veiksmų PRADŽIĄ paskelbs Hitleris „tinkamu metu – IKI OPERACIJOS PRADŽIOS likus aštuonioms savaitėms“.

    Taip pat reikia pažymėti, kad 1940 metų spalio 28 Graikiją užpuolė Italija iš italų sąjunginės Albanijos teritorijos ir britų eskadrilės vietoj rumunų naftos verslovių pradėjo bombarduoti italų ir albanų kariuomenę – tai darė Graikijos prašymu.

    1941 metų sausį Graikija vėl paprašė atsiųsti keletą britų divizijų. Britanija atsakė, kad atsiųs korpusą, susidedantį iš trijų divizijų ir dviejų brigadų. Planuota, kad tai bus dvi australų ir viena naujazelandiečių pėstininkų divizijos, britų tankų brigada ir lenkų pėstininkų brigada.

    Tuo metu vokiečių kariuomenė įėjo į Rumuniją, o 1941 metų kovo 1 pradėjo įsikurti ir Bulgarijoje. Tą pačią dieną prasidėjo ir bulgarų armijos mobilizacija ir jos išvedimas prie sienos su Graikija. 1941 metų kovo 2 prasidėjo Australijos korpuso išsiuntimas iš Egipto į Graikiją.

    Nuo 1941 metų kovo 7 iki 31 graikų uostuose Pirėjas ir Volosas išsilaipino 6-oji australiečių ir 2-oji naujazelandiečių divizijos, o taip pat britų 2-os motorizuotos divizijos 1-oji tankų brigada ir pagalbiniai korpuso daliniai. Taip pat Graikijoje numatytos išlaipinti 7-oji australiečių divizija ir lenkų brigada vadovybės buvo sulaikytos Egipte dėl vokiečių pradėtų veiksmų Libijoje.

    Taigi, karas Graikijoje buvo nulemtas. Dar 1940. Britanija norėjo grasinti naftos Vokietijai šaltiniams, Hitleris norėjo nuo šios grėsmės apsisaugoti. 1941 metų kovą Vokietija pasirengė Graikijos užgrobimui, Britanija rengėsi bombarduoti Rumunijos naftos versloves.

    Ir čia – kazusas su Jugoslavija.

    1941 metų kovo 25 jugoslavų premjer-ministras Cvetkovičius pasirašė protokolo apie jo šalies prisijungimą prie Trišalio pakto (Vokietija-Italija-Japonija, prie kurio jau prisijungė keletas Europos ir Azijos šalių, ir net Salvadoro respublika).

    Vienok naktį į 1941 metų kovo 27 generolas Simovičius Jugoslavijoje įvykdė valstybės perversmą, nuversdamas kunigaikštį – regentą Pavelą ir pasodindamas į sostą 17-metį karalių Petrą. Kai kuriuose Serbijos miestuose buvo organizuotos antivokiškos demonstracijos.

    Išdavoje Hitleris nusprendė likviduoti Jugoslaviją kaip valstybę – OKV direktyva Nr.25 buvo pasirašyta jau kovo 27 dienos vakare.

    Pagal kai kuriuos šaltinius (ne dokumentinius, o memuarinius) – tą dieną Hitleris pareiškė, kad karą prieš SSRS teks atidėti. Pagal vienus memuarus – 4 savaitėms, pagal kitus – 5 savaitėms, pagal trečius – mėnesiui. Ar buvo kas nors panašaus tikrovėje – nustatyti neįmanoma…

    Balandžio 3 jugoslavų delegacija atvyko į Maskvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su SSRS. Balandžio 5 buvo pasirašyta „draugystės ir nepuolimo“ sutartis. Suprantama – ši sutartis nei Jugoslavijai, nei SSRS neturėjo jokios praktinės reikšmės.

    Sekančią dieną, t.y. 1941 metų balandžio 6, vokiečių kariuomenė pradėjo kovinius veiksmus prieš Jugoslaviją ir Graikiją.

    Hitleris pradėjo iš anksto užplanuotą operaciją prieš Graikiją, dabar gi prie jos pridūrė ir kampaniją prieš Jugoslaviją.

    Jugoslavijos armiją sudarė 17 reguliarių ir 12 rezervinių pėstininkų divizijų, 6 mišrios brigados, 3 reguliarios kavalerijos divizijos ir 3 rezervinės kavalerijos brigados, 1 tvirtovės divizija ir 1 tvirtovės brigada. Taip pat turėta 23 pasienio apsaugos batalionus, kai kuriuos kitus padalinius. Pagal mobilizacijos planą sausumos pajėgas turėjo sudaryti beveik milijonas karių.

    Turint mintyje sudėtingą Jugoslavijos reljefą, vokiečiai suplanavo dvi kryptis į Belgradą, iš pietų Austrijos ir iš Bulgarijos. Be to, Jugoslavijos puolime turėjo dalyvauti italų ir vengrų kariuomenė – Italija okupuoja Jugoslavijos pajūrio regioną, Vengrija – rajoną, kuriame gyvena etniniai vengrai.

    Hitleris šiam karui norėjo pasitelkti ir Bulgarijos kariuomenę, tačiau Bulgarijos valdžia pažadėjo tik saugoti savo sieną su Turkija, kuri buvo draugiška Britanijai – viso Antrojo Pasaulinio karo metu visa turkų kariuomenė buvo sutelkta Turkijos šiaurės – vakaruose – saugantis galimo smūgio į ją iš Bulgarijos ir Graikijos teritorijų. Arba priešingai – galimam smūgiui į Graikiją ir Bulgariją. Bet Turkija, nors ir mobilizavo savo armiją, (1944 – 700 tūkstančių karių, 23 pėstininkų ir 3 kavalerijos divizijos), taip ir nedalyvavo Antrojo Pasaulinio koviniuose veiksmuose, nors Britanija ir JAV tiekė jai aviacinę ir šarvuotą techniką, tame skaičiuje ir nemokamai, pagal lendlizo įstatymą.

    Karui prieš Graikiją Rumunijoje ir Bulgarijoje buvo sutelkta vokiečių 12-oji armija ir 1-oji tankų grupė. Hitleriui nusprendus užkariauti Jugoslaviją dalis šių pajėgų buvo nukreipta į Belgradą. Smūgiui į Jugoslaviją iš šiaurinės krypties buvo skirta 2-oji armija.

    Ši 2-oji armija rengėsi koviniams veiksmams labai skubėdama. Išdavoje – surinko keturis korpusus – kalnų, du pėstininkų ir tankų.

    Į kalnų korpusą vokiečiai sugebėjo įjungti tik 1-ąją kalnų diviziją ir 538-ąjį sienos apsaugos būrį. Į vieną iš pėstininkų korpusų surinko 101-ąją lengvąją diviziją (tai yra be artilerijos), ir 132-ąją bei 183-ąją pėstininkų divizijas. Kitas pėstininkų korpusas nespėjo atvykti ir buvo laikomas rezerviniu. Tankų korpusas susidėjo iš 8-osios ir 14-osios tankų ir 16-osios motorizuotos divizijų.

    Reikia pažymėti, kad daugelis divizijų, įtrauktų į 2-ąją armiją, buvo dislokuotos toli nuo Jugoslavijos (keturios – Prancūzijoje, viena pasienyje su SSRS, viena Slovakijoje ir trys Vokietijoje), todėl ši armija negalėjo iš karto visa sudėtimi pradėti kovas kare prieš Jugoslaviją. Tik tankų korpusas susirinko Vengrijoje balandžio 9.

    Bet taip pat reikia pažymėti, kad priešingai paplitusiam įsitikinimui, tik viena iš šių devynių divizijų buvo paimta iš pasienio su Sovietų Sąjunga (14-oji tankų divizija).

    Vietoj smūgio į Graikiją buvo nukreipta ir 1-oji tankų grupė – dvi tankų divizijos, viena motorizuota ir dvi pėstininkų. O taip pat Rumunijos teritorijoje skubiai kuriamas 41-asis tankų korpusas, kurį sudarė tik 2-oji SS motorizuota divizija, motorizuotas pulkas „Didžioji Vokietija“ ir tankų pulkas „Hermanas Geringas“.

    Karas prieš Jugoslaviją prasidėjo 150 bombonešių, dengiamų stipria naikintuvų palyda, antskrydžiu. Pagrindinis tikslas buvo Belgrado centras, kuriame buvo pagrindinės valstybinės įstaigos. Jugoslavų aviacija bandė duoti atkirtį, numušdama du vokiečių lėktuvus ir netekdama 20 savo lėktuvų ore ir 44 aerodromuose.

    Balandžio 8 dieną 1-oji tankų grupė (dvi tankų divizijos) įsiveržė į Jugoslaviją iš Bulgarijos miesto Nišas kryptimi (100 kilometrų keliu nuo sienos). Nišą vokiečiai užėmė balandžio 9 dieną. 11-oji tankų divizija pajudėjo link Belgrado, o 5-oji tankų divizija buvo nukreipta į Graikiją.

    Balandžio 12 vokiečių 11-oji tankų divizija 60 km nuo Belgrado, praktiškai nesutikdama tame regione buvusių dviejų jugoslavų armijų pasipriešinimo.

    Tuo metu ir 41-asis tankų korpusas jau balandžio 11 dieną visiškai priartėjo prie Belgrado, praktiškai nesutikdamas jokio pasipriešinimo.

    Vokiečių 2-osios armijos 46-asis tankų korpusas kirto Jugoslavijos sieną balandžio 10 dieną taip pat praktiškai nesutikdamas pasipriešinimo. Pagrindinės jo pajėgos buvo nukreiptos link Sarajevo.

    1941 metų balandžio 12 dienos vakare SS hauptšturmfiureris (kapitonas) Klingenbergas su žvalgybos patrulių būriu (iš 2-osios SS motorizuotos divizijos) užėmė Jugoslavijos karalystės sostinę ir oficialiai (dalyvaujant vokiečių diplomatui) priėmė miesto raktą iš Belgrado mero rankų.

    Šiaip jau daugiau kalbėti apie šį karą nėra ko. Balandžio 14 dieną jugoslavų armijų vadai kreipėsi į vokiečius dėl paliaubų, bet šie atsakė, kad kalba gali eiti tik apie visišką kapituliaciją.

    1941 metų balandžio 18 dienos pusiaudienį Belgrade Jugoslavijos užsienio reikalų ministras Činčar-Markovičius ir generolas Jankovičius Jugoslavijos vardu pasirašė kapituliaciją. Vokietijos karas prieš Jugoslaviją, trukęs 12 dienų, baigėsi.

    Tai buvo rekordiškai greita ir rekordiškai mažai kraujo pareikalavusi operacija. Vokiečiai per visą šį karą neteko 151 žuvusiais, 15 dingusiais, 392 sužeistais. Ir tai skaičiuojant su nekoviniais nuostoliais.

    Į nelaisvę buvo paimta 344 tūkstančių jugoslavų kariškių.

    1941 metų gegužę 2-oji armija ir 1-oji tankų grupė buvo išvesta iš Jugoslavijos, šie junginiai nuo pat pradžios dalyvavo kare prieš SSRS. O įsakymas apie trijų korpusų ir septynių divizijų štabų perkėlimą iš Jugoslavijos į Vokietiją ir Rumuniją buvo duotas dar balandžio 14… Balandžio 21 ir 23 dienomis analogišką įsakymą gavo 16-oji motorizuota ir trys tankų divizijos. Jugoslavijos okupacijai buvo skirti 12-osios armijos daliniai, greta šiai armijai pradžioje skirtos Graikijos okupacijos užduoties.

    Galima spėti, kad Hitleris 1941 metų kovo 27 nusprendė, kad jo karas prieš Jugoslaviją pareikalaus maždaug tiek pat pastangų kaip kad karas prieš Lenkiją – tai yra truks maždaug mėnesį ir kad vokiečių kariuomenė patirs žymių nuostolių. Ir tai privers padaryti pagarsėjusį karo prieš SSRS nukėlimą (toms pačioms 4 savaitėms, o gal 5 savaitėms, o gal mėnesiui). Tačiau Hitleris klydo – Jugoslavijos užėmimas truko vos keletą dienų, o vokiečių nuostoliai buvo visai nežymūs.

    Sunkiau, nei Jugoslavijos užėmimas, truko karas prieš Graikiją ir britų (Australijos) korpusą.

    Į Atėnus priešakinis vokiečių būrys įėjo tik balandžio 27 dieną. Koviniai veiksmai žemyninėj Graikijoje baigėsi balandžio 30 dieną. (Apie vokiečių Kretos užėmimo operaciją čia nekalbėsime).

    Australiečiai, naujazelandiečiai, britai ir graikai nesugebėjo atsilaikyti vokiečių kariuomenės spaudimui – bet jie, skirtingai nei jugoslavai, vis tik priešinosi ir padarė vokiečiams bent šiokių tokių nuostolių.

    Vokiečių nuostoliai žemyninėje Graikijoje sudarė apie 1100 užmuštų ir 4 tūkstančius dingusių ir sužeistų. Britai, australiečiai ir naujazelandiečiai neteko 11840 žmonių (įskaitant ir belaisvius) iš 53 tūkstančių, įėjusių į ekspedicinio korpuso sudėtį. Reikia pažymėti, kad dauguma britų nuostolių buvo patirta vokiečių aviacijai nuskandinant laivus, kuriuose australiečiai, naujazelandiečiai ir britai evakavosi iš žemyninės Graikijos dalies.

    Suprantama, ši kampanija vokiečiams nekainavo tiek kraujo, kaip kampanija Lenkijoje ar Norvegijoje. Bet kampanija Jugoslavijoje vokiečiams iš vis buvo tik pasivaikščiojimas.

    Na, ir pagaliau, grįžtant prie teiginio apie „karo prieš SSRS nukėlimo“ – 1941 metų balandžio 30 dieną, kai baigėsi koviniai veiksmai žemyninėje Graikijoje, Hitleris paskelbė Sovietų Sąjungos puolimo datą: 1941 metų birželio 22. Kaip jis ir žadėjo OKV direktyvoje Nr.21 – prieš 8 savaites.

    Ir išvis, pradėti karą prieš SSRS 1941 metų gegužės 15 – Vokietijos atžvilgiu būtų tiesiog neprotinga. Vien dėl pavasarinio polaidžio, kuris tais metais užsitęsė net iki birželio pradžios.

    Kalbant apie operacijos „Barbarosa“ žlugimą – kuri neabejotinai žlugo – tai galima paaiškinti ne mitiniais nukėlimais dėl kažkokios Jugoslavijos, o tiesiog tuo, kad nepasitvirtino Hitlerio apskaičiavimas dėl greito kelių savaičių bėgyje, Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir išlikusių bolševikų pabėgimo už Uralo. Kur Hitleris nesirengė jų liesti, sustodamas ties linija Archangelskas – Astrachanė (tiesa, pirminiame generolo Markso karo plano variante demarkacinė linija su bolševikų likučiais buvo nurodoma Irtyšius – tai būtų buvę kur kas protingiau, nei Volga).

    Paprasčiau sakant – Hitleris eilinį kartą suklydo.

    Originalus tekstas rusų kalba yra tinklalapyje volk59.narod.ru. Straipsnis į lietuvių kalbą išverstas ir skelbiamas gavus straipsnio autoriaus leidimą. Cituojant nuoroda į šaltinį būtina.

    Šiame puslapyje komentarų nėra

    Komentuoti

    Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.