„Brandenburgo“ diversantai 1941-ųjų Lietuvoje (I)

„Brandenburgo“ diversantai 1941-ųjų Lietuvoje (I)

Nutrūktgalviškos vokiečių specialiojo pulko „Brandenburgas 800“ operacijos žinomos daugeliui Antrojo pasaulinio karo istorijos mėgėjų.
Pirmomis vokiečių karo su sovietais dienomis šie diversantai paliko pėdsaką ir mūsų krašte. Tauragės, Seredžiaus, Josvainių ir kitų vietovių tiltavietėse vykę susirėmimai – dar menkai vartytas Lietuvos istorijos puslapis.

Seredžiaus apylinkėse pirmasis juos ankstų 1941-ųjų birželio 22-osios rytą pamatė dvylikametis piemenukas Stasys Balsys, su kitais vaikais ganęs karves prie upės.
Berniukai kaip tik svarstė, ar nepabandžius nukniaukti iš sovietų karininkų, besipliuškenusių prie Dubysos tilto, kokio „nagano“.
Ūmai jie pastebėjo nuo panemunių (Seredžius yra Nemuno-Dubysos santakoje) ateinančius tris vyrus ilgais lietpalčiais. Šie pakalbino vaikus „…lietuviškai, bet kažkoks akcentas buvo jaučiamas…“ Nepažįstamuosius irgi domino miestelio tiltas – klausinėjo apie sargybą, įtvirtinimus.
Sargyba buvo rimta – tiltą (kaip ir kitus Lietuvoje tomis dienomis) saugojo NKVD.
Dar daugiau, enkavėdistai miestelio tiltą jau buvo spėję apraizgyti laidais (gal ir apkaišioti sprogmenimis). Mat Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadas, generolas-pulkininkas Fiodoras Kuznecovas nėmaž neabejojo, kad karas su Vokietija – dienų, o gal tik valandų klausimas. Tad dar birželio 18-ąją įsakė paruošti sunaikinimui svarbiausius tiltus pasienyje, o taip pat ir užnugaryje, tikėtinomis priešo veržimosi kryptimis – Šiaulių, Kauno, Nemuno upės ruože. Generolas nurodė kiekvienam tokio objekto sunaikinimui „…parengti sprogmenis, sprogdintojų komandas, o artimiausiame punkte sukaupti visas priemones sprogdinimui.“
Vargu ar su atėjūnais kalbėję vaikai žinojo tokius duomenis, tačiau noriai pasakojo apie tilto sargybos įrengtus apkasus, vakaruose virš upės slėnio buvusias sovietų kareivines ir kt. Gal papasakojo ir tai, kad iš miestelio karinės įgulos ne kas belikę, mat prieš kelias dienas „…visą tą Seredžiaus kariuomenę perkėlė į Tauragę. Pėsti ėjo…“
Taip jiems besikalbant, „Vėjas kai papūtė, tai vieno ploščių praskyrė, žiūriu – automatas. Dar tokių nebuvom matę.“ – prisimena S. Balsys. Keistu akcentu lietuviškai kalbėję vyriškiai nedelsdami „…nuėjo panemuniais“.
O tiltą saugoję enkavėdistai nerūpestingai tebesimaudė. Veikiausiai paskutinį kartą gyvenime – Seredžiaus sovietų karių kapinės visai neatsitiktinai didžiausios visame Jurbarko rajone…

Profesionalūs vokiečių partizanai

Generolas Paulius E. von Lettow-Vorbeckas buvo viena iš vokiečių Pirmojo pasaulinio karo legendų. Apsuptas iš visų pusių keleriopai gausesnių Sąjungininkų pajėgų, jis iki pat 1918 m. su saujele karių sėkmingai gynė kaizerio valdas Rytų Afrikoje. Vorbeckas kapituliavo tik sužinojęs apie Vokietijos pralaimėjimą ir tebevadinamas vienu geriausių partizaninio karo vadų istorijoje.
Tačiau vienas iš šio generolo karininkų – kapitonas Theodoras von Hippelis, nenurimo ir po karo. Jis parengė ataskaitą apie sėkmingus „vokiečių partizanų“ (didžiąją šių dalį, tiesą sakant, sudarė gerai išmuštruoti juodaodžiai) veiksmus Afrikoje. Anot Hippellio, net ir nedideli gerai užsimaskavusių žvalgų būriai gali be didesnių nuostolių vykdyti sėkmingas diversijas, ar žaibiškai užimti svarbius strateginius priešo objektus.
Karininko mintys patiko Abwehro (vokiečių karinės žvalgybos ir kontržvalgybos) vadui Wilhelmui F. Canariui, panašu, panorusiam turėti savo „kišeninę armiją“. Tad 1935-aisiais Hippeliui buvo pavesta suformuoti specialų „profesionalių partizanų“ būrį. 1939 m. rugsėjį Abwehro žinioje jau buvo 70 „komandosų“, maskuotės dėlei pavadintų „mokomąja statybine kuopa specialioms užduotims – 800“ (vok. k. – Lehr und Bau Kompanie z.b.V. 800), kuri buvo įsikūrusi Brandenburge.
Metų pabaigoje kuopa padidėjo iki bataliono, o 1940-aisiais buvo suformuotas ir pirmasis pasaulyje specialiosios paskirties dalinys – diversantų pulkas „Brandenburgas 800“.
Į „Brandenburgo statybininkus“ priimdavo tik savanorius: patyrusius desantininkus, žvalgus, snaiperius, išminuotojus, ryšininkus, narus. Fiziškai kandidatai turėjo būti gerokai stipresni už eilinį karį, tačiau išoriškai nesiskirti nuo paprasto žmogaus.
Būsimieji diversantai privalėjo mokėti susilieti su aplinka, civiliais. Vertintas išradingumas, užsienio kalbos žinios, geras šalies, kurioje reikės veikti, papročių išmanymas.
Todėl į „Brandenburgo“ gretas patekdavo nemažai vadinamųjų Volksdeutsche – iš užsienio valstybių repatrijavusių vokiečių. Iš jų formuodavo specialias „tautines“ kuopas. Pvz., 1940 m. 1-oji kuopą buvo sudaryta iš Rusijos, Baltijos valstybių, Suomijos išeivių, 2-ąją suformavo iš prancūzų, anglų, portugalų, afrikiečių ir t.t.
Beveik neabejotina, kad „Brandenburgo“ gretose buvo ir Rytprūsių lietuvninkų, iš Lietuvos repatrijavusių vokiečių, o 1941-ųjų dokumentuose minimi ir penki lietuvių karininkai.
Negana to, prieš Vokietijos karą su SSRS, diversijoms sovietų užnugaryje imta formuoti atskirus diversinius-tautinius batalionus. Juos sudarė nebe volksdeutsche, bet tų kraštų gyventojai – šitaip sukurti du ukrainiečių batalionai „Roland“ ir „Nachtigall“, estų batalionas „Erna“.
Per devynis mėnesius trunkančius apmokymus diversantams tekdavo gerai įvaldyti savo ir priešininko ginkluotę, kovinius imtynių veiksmus, parašiutinį desantavimą. Taip pat išmokti valdyti įvairiausias transporto priemones, nuo garvežių iki lėktuvų. Taip pat – susipažinti su radijo ryšio, fotografavimo, maskuotės, topografijos, minavimo pagrindais.
Nereikia užmiršti, kad tai vis dėlto buvo nacių „specnazas“. Diversantai praktiškai nesilaikė jokių apribojimų, moralės normų ar Ženevos konvencijų. Tikslas tebuvo vienas – bet kokia kaina įvykdyti užduotį. Tam tiko bet koks ginklas, kankinimai, civilių žudynės ir pan. Būtent todėl ir priešai jų praktiškai neimdavo nelaisvėn.
Kokios nors specifinės aprangos „brandenburgiečiai“ neturėjo (ši priklausydavo nuo užduoties), dažniausiai dėvėdavo jėgerių uniformas. Tik 1942-aisiais diversantai gavo specifinę simboliką – antsiuvą ir metalinį ženkliuką (abiejuose vaizduoti trys ąžuolo lapai ir gilė). Įvairiais laikotarpiais naudota ir kitokia simbolika.
Nepaisant to, kad diversantai ruošti įvairiausioms užduotims, praktikoje dažniausia jų „specializacija“ buvo priešo tiltai. Tarytum buldogas, netikėtai įkibę ir užėmę tokį objektą, diversantai, stengdavosi jį išlaikyti bet kokia kaina, iki pagalbon suskubs pagrindinės Vermachto pajėgos. Dažniausiai tokių operacijų metu naudotas persirengėlių metodas, kuris, kaip nebūtų keista, suveikdavo vėl ir vėl.
Šitaip 1940-ųjų gegužės 10 d. dešimt diversantų (apsimetę belaisviais, kuriuos vedėsi „olandų pasieniečiai“), užgrobė svarbų strateginį Nyderlandų tiltą Gennepo mieste. Pro Gennepą, tarytum pralaužtą užtvanką, plūstelėjusi vokiečių kariuomenė netruko pralaužti olandų gynybos liniją ties Maaso upe.
Tiesa, tokios avantiūros buvo mirtinai pavojingos. Arnhemo mieste sargyba tiltą susprogdino prieš pat olandų kariškiais persirengusių diversantų nosį (šiuos išdavė nemokšiškos kartoninės olandiškų šalmų kopijos, mat originalių šalmų grupė nespėjo gauti). Roermondo mieste geležinkeliečiais užsimaskavę „brandenburgiečiai“ sugebėjo išskersti sargybinius vienam krante, bet kito (kranto) taip ir nebepasiekė – su visu tiltu išlėkė į orą upės viduryje.
Iš esmės diversantų operacijos sėkmę dažniausiai nulemdavo netikėtumas ir priešo sargybos „šizofrenijos laipsnis“. Be to, jau pirmaisiais karo metais paaiškėjo, kad diversantų veiksmai, tiek sėkmingi, tiek nelabai, turi ir šalutinį poveikį. Ko gero, ne mažiau naudingesnį, nei strateginių objektų užėmimas.
Netikėti, įžūlus persirengėlių veiksmai priešo užnugaryje sukeldavo paniką, šnipomaniją, tikrą „karinės šizofrenijos“ epidemiją. Tarytum gaisras, po šalį žaibiškai pasklisdavo gandai apie visur knibždančius diversantus ir priešams tekdavo skirti gerą dalį pajėgų šių vaiduoklių gaudymui.

„Nacių specnazo“ taikiniai Lietuvoje

1941-ųjų birželį prasidėjus nacistinės Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, Rytų fronte veikė aštuonios „Brandenburgo“ kuopos – t.y. apie 1600 diversantų.
Iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyve saugomų trofėjinių vokiečių dokumentų, matyti, kad Lietuvoje pirmosiomis karo dienomis galėjo „darbuotis“ maždaug pustrečio šimto „Brandenburgo“ diversantų.
Diversantų taikinius Lietuvoje ir jos apylinkėse vokiečiai suskirstė į tris rūšis pagal svarbą ir atstumą nuo sienos.
Pirmarūšiais pavadinti pasienio objektai, kuriuos, likus 5 minutėms iki karo su sovietais pradžios, turėjo užgrobti „brandenburgiečiai“ pilna maskuote (t.y. visiškai persirengę sovietų karinėmis uniformomis). Antros rūšies objektai buvo nutolę nuo sienos apie 20 km atstumu, juos irgi turėjo grobti „Brandenburgas“, tačiau jau pusiau užsimaskavęs . Trečiarūšiai objektai buvo per toli nuo pasienio, kad juos, išnaudodamas netikėtumo efektą galėtų užimti „Brandenburgas“ – čia vokiečiai jau tikėjosi lietuvių ir baltarusių agentų paramos.

„Nacių komandosų“ kuopos buvo padalintos Lietuvoje puolusiems Vermachto „Šiaurės“ ir „Centro“ armijų grupėms.
„Šiauriečiai“ (16-oji, 18-oji armijos ir 4-oji tankų armija–Panzergruppe) atakavo sovietų pozicijas Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje. Jie puolimo metu rengėsi panaudoti apie 220 diversantų (II-ojo „Brandenburgo“ bataliono 7 ir 8 kuopas, padalintas į keturias puskuopes). Be to, specialioms užduotims vykdyti dar buvo parengta 50 baltarusių agentų ir 5 lietuvių karininkai. Pastariesiems pavesta suburti sukilėlius ir užiminėti objektus (ypač tiltus per Nemuną).
7-oji diversantų kuopa veikė šiauriau Tauragės – Kretingos-Šilalės apylinkėse.
Pusė 8-osios kuopos irgi veikė Žemaitijoje: taikėsi į Tauragės ir Raseinių apylinkių tiltus, kur veržėsi vokiečių 1-osios ir 6-osios divizijų tankai. Šios kuopos taikiniu buvo ir vienas svarbiausių objektų Lietuvoje – Lyduvėnų geležinkelio tiltas.
Kita 8-osios kuopos diversantų dalis vidurio Lietuvoje skynė kelią dviem šimtams Ericho von Manšteino tankų (8-oji tankų divizija), turėjusių prasiveržti iki dviejų strategiškai svarbių tiltų per Dauguvą Daugpilyje.

Piečiau, Dzūkijoje, per kurią veržėsi Vermachto „Centro“ armijų grupės tankai (3-ioji tankų armija –Panzergruppe) veikė „Brandenburgo“ 10-osios kuopos kovinė grupė (50 diversantų). Jai buvo pavesta „valyti kelią tankams“ – užimti Kapčiamiestį, Veisiejus, Šlavantus, automobilių tiltą per Merkinę. Prieš pat karą šie diversantai gavo dar vieną svarbią užduotį – užimti tiltą Alytuje.
Be to, vokiečiai ir čia turėjo parengę dvi lietuvių diversantų grupes. Viena jų (šeši karininkai) turėjo sprogdinti sovietų geležinkelio linijas. Kitai – trijų diversantų grupei, pavesta, pasitelkus lietuvių sukilėlius, užgrobti Panerių geležinkelio tunelį. Tai buvo nelengva užduotis – tunelį saugojo 36 enkavėdistai.
Diversantai buvo ginkluoti pistoletais, automatais, peiliais ir rankinėmis granatomis.
Daugumą grupių turėjo prieštankinius šautuvus PzB.39, o kai kurios – ir mažutes 28 mm patrankėles s.Pz.B.41.
„Brandenburgo“ dokumentuose pažymėta, kad daugumai Lietuvoje veikusių „lietuvių aktyvistų“ grupių konkrečių užduočių neskirta, teduotas bendro pobūdžio įsakymas: pagal išgales užiminėti apsaugon visus svarbesnius krašto objektus.
Vokiečiai pažymėjo, kad lietuvius buvo ypač sunku sulaikyti nuo – „neapgalvotų veiksmų rusų vergvaldžių atžvilgiu“, t.y. sukilimo dar prieš karo pradžią.

Reikia pastebėti, kad Vermachto vadai labai nevienodai naudojosi jiems priskirtais Abwehro „komandosais“. Vieni (Žemaitijoje) juos vaikė lyg eilinius pėstininkus – tai pavesdavo saugoti štabą, tai siųsdavo medžioti paskirų sovietų karių ar atremti tankų atakos. Kiti (ypač E. Manšteinas), suprasdami diversantų galimybes, juos išnaudojo
visu 100 proc. Kita vertus iš Manšteinui suteiktų diversantų jau po kelių dienų kas antras buvo žuvęs arba sužeistas…

Smulkūs darbeliai: 7-oji diversantų kuopa šiaurės Žemaitijoje

Šiauriausiai Lietuvoje puolusių Vermachto XXVI-ojo ir I-ojo korpusų sudėtyje veikusi 7-oji „Brandenburgo“ diversantų kuopa buvo iš tų, su kuriais vadovybė ne itin išmanė ką daryti. Kita vertus gal būtent dėl to ji patyrė ir mažiausius nuostolius.

Kuopa buvo padalinta į dvi dalis, viena jų (38 diversantai, vadovaujami leitenanto Wagnerio) atiteko XXVI-ajam korpusui. Wagnerio grupė buvo gerai pasirengusi kovai: turėjo vieną lengvąjį automobilį, tris sunkvežimius, paprastą ir sunkųjį didelio pravažumo pusiau vikšrinį (SdKfz 2) motociklus.
Apsiginklavę diversantai irgi buvo iki dantų – pistoletai, automatai, kulkosvaidis MG34, prieštankinis ginklas „Panzerbüchse“. Grupė dar turėjo 7 ryšininkus ir 2 lietuvius vertėjus (tiesa, vokiečiai skundėsi, kad lietuviai verčia „be entuziazmo“).
1941-ųjų birželio 22-osios rytą, vos prasidėjus karui su sovietais, keturi diversantai su pačiu leitenantu Wagneriu (prieš tai pasiskiepiję nuo choleros) lengvuoju automobiliu įvažiavo į Lietuvos SSR. Ties Kretinga jie užgrobė du sovietų sunkvežimius. O kadangi diversantai dar turėjo ir 24 komplektus sovietinių uniformų, visa grupė jau trynė rankas, nekantraudami imtis diversijų priešo užnugaryje.
Tačiau korpuso vadas, artilerijos generolas Albertas Wodrigas, matyt miglotai suvokdamas, kad „Abwehro statybininkai“ turėtų būti neblogi kariai, nesugalvojo nieko geriau kaip padaryti iš jų asmens sargybinius.
Šiems, sukandus dantis ir susikimšus į du sunkvežimius, teko lydėti generolą iš Rudgalvių (kaimas netoli Endriejavo) į Rietavą ir toliau po visą Žemaitiją.
Tik birželio 27-osios rytą puskuopė gavo pirmą kovos užduotį – užimti degalų sandėlį Tryškių apylinkėse, netoli geležinkelio. 12 val. dienos sandėlis buvo užimtas, diversantai jame nerado nė vieno priešo, tačiau aptiko seifą su 128 rubliais ir „svarbiais kariniais dokumentais“.
Tuo, galima sakyti ir baigėsi 7 kuopos 2 puskuopės veiksmai Lietuvos teritorijoje, mat birželio 30 d., vis taip pat tebelydėdami baugųjį generolą, jie jau buvo Latvijos teritorijoje. Galbūt ir nepakariavo, tačiau pro Lietuvą pražygiavo be įbrėžimo, o karo netrukus atsižiūrėjo iki soties.

Kur kas įdomesnis kovos kelias teko šiauriau Tauragės veikusiai kitai 7 kuopos daliai, kuri atiteko I-ajam vokiečių armijos korpusui. Čia diversantų labai reikėjo ir reikėjo tiek, kad šią puskuopę nedelsdami suskaldė į keletą mažesnių grupių po kelioliką karių.
Vyr. puskarininkio Wastlhuberio grupė atiteko 21-ajai vokiečių pėstininkų divizijai,
o puskarininkio Fischerio ir leitenanto Pfannensteilo grupės 11-ajai vokiečių pėstininkų divizijai. Kiekvienai iš šių trijų diversantų grupių buvo nurodyta pirmą karo dieną užgrobti po tiltą Tauragės-Šilalės ruože. Nė vienai tas nepavyko.
Wastlhuberio „komandosus“, kurie persirengę sovietų kariais ir susėdę į rusišką sunkvežimį dardėjo užiminėti tilto per Akmeną Pagramantyje, įtarūs sovietų sargybiniai pasitiko šūviais. Kol elitiniai diversantai šaudėsi su sargyba, tiltą, forsavę upę ir apėję priešą iš flangų, užėmė paprasti vokiečių pėstininkai. Žinoma, ir jiems tai pavyko tik todėl, kad tiltas, pasirodo, nebuvo užminuotas.
Fischerio grupė taikėsi į kiek šiauriau buvusį Žvingių (miestelis Šilalės raj.) tiltą per Jūros upę. Tačiau šie diversantai buvo „skurdžiai“ – neturėjo nei trofėjinio rusiško sunkvežimio, nei sovietų uniformų. Spjovę į tai, jie nusprendė grobti tiltą kaip stovi – jėgerių uniformomis. Juolab, kad žvalgyba pranešė, jog šio objekto niekas ir taip nesaugo. Objektas išties atrodė paliktas, tačiau kai Fischerio vyrams iki jo teliko koks šimtas metrų, Žvingių miestelio tiltas išlėkė į orą…
Trečioji, leitenanto Pfannensteilo grupė, turėjusi užimti Pajūrio (miestelis Šilalės raj.) tiltą per Jūrą, ten pakliuvo į kruviną košę. Šie „brandenburgiečiai“ irgi nebuvo užsimaskavę, bet jiems pavyko nepastebėtiems prislinkti gana arti. Ir čia ėmė pyškėti šūviai – sumišę diversantai pamatė, kad tilto sargyba pliekia į besitraukiančius sovietų dalinius, matyt palaikiusi juos vokiečių persirengėliais! Kai Pfannensteilo vyrai toje sumaištyje pabandė prislinkti dar arčiau, juos pastebėjo ir gelžbetoninį tiltą nedelsiant sudarkė sprogimas.
Po pirmosios karo dienos nuotykių visos 1-osios puskuopės grupė trejetą dienų ilsėjosi Vainuto miestelyje. Birželio 26 d. diversantus pergrupavo – padalino į dvi dalis ir pasiuntė į Šiaulių (kurie tuomet jau buvo užimti Vermachto) rajoną.
Leitenanto Pfannensteilo grupei pasisekė, jiems tebuvo pavesta saugoti Šniūraičių kaimelį šalia kelio Šiauliai-Radviliškis.
Tuo tarpu kita, Wastlhuberio grupė birželio 27-ąją atsikariavo iki valiai. Ryte sudalyvavo Joniškio šturme (kurio metu be žinios dingo du diversantai). O popiet „brandenburgiečiai“ jau sukiojosi Degučių-Naisių apylinkėse, saugodami vokiečių 105 mm lauko haubicų bateriją.
Pastebėję apylinkės miškeliuose besitelkiančią sovietų šarvuotą techniką, Vermachto „komandosai“ skubiai apsirūpino prieštankiniais „Panzerbüchse“ šautuvais. Gavo ir veikiau kulkosvaidį nei pabūklą primenančią 28 mm kalibro patrankėlę (jos greitošauda teoriškai siekė 30 sviedinių per minutę). Tad kai ties Bagdonaičių kaimu pro diversantus keliu pabandė „prašokti“ sovietų šarvuočių kolona, šiem tarytum tire, tiesiog sušaudė priešo mašinas. Iš pašautų automašinų šokinėjusius ir pakelėje besiblaškančius sovietus pribaigė kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais.
Iš viso šių trumpų kautynių metu Wastlhuberio grupė sunaikino 4 sovietų šarvuočius, 2 sunkvežimius, 2 lengvuosius ir vieną radijo ryšio automobilį, apie 40-50 priešo karių. Atsitiktinumo ar gero diversantų parengimo dėka, nė vienas jų nebuvo net sužeistas. Netrukus dalinį pavijo ir du Joniškyje prapuolę „brandenburgiečiai“ – pasirodo juos, įtarę šnipinėjimu, buvo sulaikę patys vokiečiai…
Ta diversantų sėkmė baigėsi jau birželio 28 d., vos grupė peržengė Latvijos sieną.
Jau artėjant prie Bauskės grandinį Hillebrandą patiesė iš tolumos atskriejęs sovietų sunkiojo tanko sviedinys. Na, o Bauskėje diversantai staigiu smūgiu sėkmingai užėmė tiltą per Mūšą, tačiau buvo čia pat kontratakuoti poros sovietų kuopų. „Brandenburgas“ tilto nebeatidavė, tačiau už jį brangiai sumokėjo: 4 vokiečių „komandosai“ žuvo, 3 buvo sužeisti.

Lyduvėnų geležinkelio tilto trileris

Bene aršiausiai Lietuvoje kovėsi 8-osios „Brandenburgo“ kuopos diversantai, „atidarinėję duris“ vokiečių tankų divizijoms Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje.
Kuopa buvo padalinta į keturias grupes, dvi iš jų paskirtos pro Žemaitiją besiveržusiam šarvuotam Vermachto „kumščiui“ – 1-ajai ir 6-ajai Vermachto tankų divizijoms. Tad šiems „komandosams“ teko sudalyvauti ir garsiajame Raseinių tankų mūšyje.

Kartu su 6-aja vokiečių tankų divizija veikusiai vyr. leitenanto Siegfriedo Graberto 36 diversantų grupei teko svarbus uždavinys – užimti į pietus nuo Tauragės buvusį Kangailių (dabar Skirgailai) plento tiltą per Šešuvį.
Graberto vyrai jautėsi metami į avantiūrą – užduotį gavo telikus keliolikai valandų iki karo, žvalgybinių duomenų neturėjo, kaip neturėjo ir sovietinių uniformų ar automobilių būtinų tokiems veiksmams.
Tuo tarpu 1927 m. pastatytas gelžbetoninis Kangailių tiltas sovietų saugotas ypač akylai. Vietos gyventojai jį praminę „Kareivių tiltu“, pasakojo, kad eiti ir važiuoti per tiltą teleista šviesiu paros metu, po 18 val. bet koks judėjimas juo draustas. Su sargybiniais juokai buvo menki, anot lietuvių atsiminimų, vieną žmogų, nepaklausiusį ukrainiečio sargybinio komandos, šis tiesiog nušovęs vietoje.

Taip ir negavę sovietinių uniformų, S. Graberto diversantai galiausiai, kaip ir kitais atvejais, numojo ranka į atsargumą. 3 val. ryto, vos pasienyje nuaidėjus pirmiesiems šūviams, S. Grabertas su 12 saviškių sušoko į sunkvežimį ir pajudėjo Kangailių link.
Diversantai atsargiai pravažiavo pleškantį Šilinės kaimelį, greta kurio miške vis dar pyškėjo šūviai ir griaudėjo sprogimai: čia vokiečių 6-oji tankų divizija pribaiginėjo dvi sovietų pasieniečių kuopas.
Tvyrojo tirštas rūkas, kuriame kažkur pasimetė diversantus turėjusi lydėti vokiečių 114-ojo motorizuoto pulko kuopa. Pasiekusi tiltą Graberto grupė išvydo, jog neturės čia ką veikti – objekto niekas nesaugojo, nors upės krantai ir buvo išvagoti sargybos apkasų. Vis dėlto vadovybei parengtoje ataskaitoje tilto užėmimas aprašytas gana mįslingai: „Pasiekus tiltą, nustatyta, kad šis nesaugomas ir neužminuotas. Nuostoliai: Grabertui į pakaušį pataikė granatos skeveldra, jis liko rikiuotėje.“ Kas ir kur diversantų vadą spėjo „pavaišinti“ skeveldra taip ir liko neaišku.

Kaip bebūtų, užduotį grupė įvykdė, tačiau vėlesnėmis dienomis ypatingo darbo neturėjo. Mat birželio 24 d. žūtbūtinai su sovietų sunkiųjų tankų armada ties Raseiniais susikibusios 6 tankų divizijos vadams tikrai ne diversantai buvo galvoje.
Šie tuo metu nuobodžiaudami leido laiką Girkalnio apylinkėse, gaudydami ir suiminėdami paskirus sovietų kareivius.

Galiausiai, birželio 25-ąją, jiems pavedė saugoti divizijos štabą Kalnujuose nuo (kaip ironiškai savo kovos veiksmų žurnale pastebėjo patys diversantai) „…tariamų priešo tankų“. Na, „brandenburgiečiams“ buvo lengva ironizuoti – jie praktiškai nedalyvavo tankų mūšyje prie Raseinių ir neregėjo kaip sunkiųjų sovietų tankų armada kone sutrempė vokiečių diviziją.
Bet jau kitos dienos rytą, štabui įsikūrus Agelaičiuose, paaiškėjo, kad tokia apsauga išties reikalinga. Iš apsupties besiveržiantys sovietų dalinių likučiai netikėtai atakavo kaimą ir „komandosams“ teko griebtis ginklų. Puolimą jie atrėmė, bet ir patys turėjo nuostolių – žuvo grandinis Kuhnas. Tuo šios „brandenburgiečių“ grupės veiksmai Lietuvos teritorijoje ir pasibaigė.

Antroji, vyr. puskarininkio Wernerio grupė, veikusi drauge su 1-aja vokiečių tankų divizija, įvykdė bene žinomiausią operaciją Lietuvos teritorijoje.
Viena vertus tai buvo bene gausiausia diversantų grupė: 46 kariai, 3 puskarininkiai ir 3 lietuviai-vertėjai. Apsirūpinusi irgi neblogai – turėjo 5 sunkvežimius „Opel Blitz“, porą motociklų, dvi prieštankines s.Pz.B.41 patrankėles.
Tačiau, kaip ir kitos grupės, Wernerio vyrai kentėjo dėl sovietinių trofėjų stygiaus. Be rusiškų automašinų, uniformų jie buvo kaip be rankų ir veikė praktiškai kaip eiliniai, gal kiek geriau parengti, pėstininkai. Tad pirmą karo dieną diversantai praleido naršydami Tauragės apylinkes – ieškojo maskuotei tinkamų sovietinių trofėjų. Nerado.
O jau birželio 23-iąją grupė gavo įsakymą – užimti Lyduvėnų geležinkelio tiltą, nuo kurio išsaugojimo praktiškai priklausė tiekimas geležinkeliu kone visai Leningrado kryptim besiveržusiai vokiečių armijų grupei „Šiaurė“. Į pagalbą diversantams buvo paskirtas 1-osios divizijos žvalgų batalionas ir pionierių kuopa.

Werneris nusprendė tiltą pulti temstant – 16 val. vakaro vokiečiai susitelkė netoliese – Šienlaukio kaimelyje. Čia jie pasidalino į dvi mišrias diversantų-pionierių-žvalgų grupes (po 36 karius). Puolimo planas buvo paprastutis: kiek galima arčiau privažiuoti prie tilto, tada, brautis link jo per mišką. Visiškai prisiartinus, Wernerio grupė puls pietinę, o kitos (vyr. puskarininkio Wiechamno) grupės kariai, perbridę Dubysą – šiaurinę tilto dalį.
Gyvenimas netrukus parodė, kad praktika labai skiriasi nuo teorijos. Vos į sunkvežimius susėdę vokiečiai pajudėjo iš Šienlaukio, priešais juos iš miško išniro sovietų šarvuotis… „Teko bėgti“ – trumpai šio susidūrimo baigtį aprašė Werneris. Netrukus, jau gavusi pastiprinimui vokiečių šarvuotį, Wernerio grupė vėl pajudėjo tilto link, bet pusiaukelėje šarvuotis tiesiogine žodžio prasme „paskendo pelkėje“. Pabandžius apvažiuoti, į pelkę prasmego ir vienas sunkvežimis. Keikdami viską pasaulyje, diversantai likusius 2 km iki Lyduvėnų nuklampojo pėsčiomis…
Prie tilto atsidūrusi apie 18 val. vakaro, Wernerio grupė, matyt jau kaip reikiant įnirtusi be didelės išmonės atviru lauku pasileido objekto link. Trys apstulbę sovietų sargybiniai tespėjo pykštelti keletą kartų ir spruko. Diversantai nedelsiant nupjaustė visus tiltą apraizgiusius laidus ir ėmė laukti, kada gi kaimyninė grupė atakuos šiaurinę tilto dalį.
Šioji užtruko, tad nekantraujantys vokiečiai pabandė brautis per Lyduvėnų miestelį, bet nuo šiaurinio kranto apšaudyti sovietų kulkosvaidžių, apsiramino.
Pagaliau prasidėjo ir antrosios grupės ataka. Neilgai tesipriešinę, sovietų sargybiniai spruko, o džiūgaujantys vokiečių kareiviai susitiko vidury tilto.
„Viskas buvo atlikta nepriekaištingai“ – kiek pagyrūniškai baigė savo ataskaitą divizijos vadovybei triumfuojantis Werneris, kuriam už sėkmingą operaciją vadovybė pažadėjo Geležinį II-ojo laipsnio kryžių. Na, vyr. puskarininkiui galima atleisti – gyventi jam tebuvo likę kelios dienos…

Palikę sargybiniams saugoti tiltą, diversantai nuskubėjo tolyn, nežinodami, kad jau birželio 24 d. čia, anot rusų tyrinėtojo Aleksejaus Isajevo, įvyks „Holivudo veiksmo filmus primenanti scena“.
Įsitraukusi į beprasidedančias kautynes su sovietų tankais, vokiečių 1-oji tankų diviziją padarė tokią pat klaidą, kaip ir sovietai – vieną svarbiausių, strateginės reikšmės tiltų Lietuvoje paliko saugoti saujelei sargybinių.
Apie 19 val. vakaro vokiečiai su siaubu išvydo rusų šarvuotą traukinį, visu greičiu judantį tilto link. Sulaikyti šio monstro sargyba neturėjo jokių šansų. Vokiečius išgebėjo radijo ryšys, kuriuo panikos apimti sargybiniai susisiekė su vokiečių XXXXI korpuso štabu Raseiniuose.
Štabe atsirado vaizduotę turintis karininkas, kuris įsakė nedelsiant prikrauti į vokiečių lengvąjį ryšių lėktuvą Fieseler Fi 156 Storch (garsėjusį tuo, jog gebėjo nusileisti kone bet kur) sprogmenų. Lėktuvas tik vos vos pralenkė sovietų traukinį – nusileido visai greta tilto, o paklaikę sargybiniai spėjo susprogdinti bėgius šarvuotam monstrui prieš pat nosį.

Grįžkime prie Wernerio diversantų, kurie birželio 24-ąją irgi turėjo ką veikti, mat pačio Raseinių tankų mūšio įkarščio metu buvo paskirti saugoti 1-osios tankų divizijos štabą. Birželio 25-ąją, ties Šaukotu diversantai pagaliau išbandė savo mini-patrankėles: pašovė vieną iš apsupties besiveržusių sovietų tankų.
Birželio 27-ąją Werneris gavo lemtingą įsakymą rengtis užimti tiltą per Dauguvą Jėkabpilio mieste (Latvija).
Tuo metu jo grupė jau pagaliau „prisimedžiojo“ sovietinių sunkvežimių, tačiau tinkamų priešo uniformų vis dar neturėjo. Kaip visada, nuspręsta rizikuoti ir mėginti užimti tiltą bent jau automašinų vairuotojus perrengus civiliais.
Birželio 28-ąją dviem rusų sunkvežimiais ir vienu motociklu diversantai įvažiavo į miestą.
Pirmojo sunkvežimio kabinoje sėdėjo pora „civilių“ vokiečių ir „lietuvių aktyvistas“, puikiai kalbėjęs rusiškai. Kėbule, it silkės statinėje, glūdėjo 14 diversantų vokiškomis uniformomis, tarp jų – ir pats Werneris. Iš paskos, kiek atsilikę vokišku (!) motociklu važiavo dar pora „civilių“.
Antrasis sunkvežimis, irgi civiliškai-vokiškas, mieste netrukus atsiliko nuo pirmojo ir pasiklydo.
Netoli tilto Wernerio sunkvežimį sustabdė sovietų sargyba su dviem tankais. Tačiau lietuviui vertėjui trumpai šnektelėjus, diversantus praleido. Bet iki tilto likus gal tik 30 metrų, sustabdė vėl. Sovietams, panašu, įtarimų sukėlė keistieji motociklininkai.
Šįkart kalbų nebuvo – į vokiečius pasipylė uraganiška ugnis: diversantų nelaimei prie tilto tuo metu budėjo apie 50 raudonarmiečių. Tad automašina ir motociklas buvo akimirksniu suvarpyti kulkomis ir užmėtyti granatomis. Teišgyveno vos du nelaimėliai diversantai, žuvo 15, tarp jų pats Werneris ir lietuvis-vertėjas. Patį Jėkabpilio tiltą sovietai susprogdino praėjus maždaug 15 minučių po diversantų skerdynių.

Šaltinis: Verslo klasė, 2012 birželis Naudojant čia pateiktą informaciją - nuoroda į šaltinį ir puslapį rytufrontas.net būtina.

Šiame puslapyje 1 komentaras

  1. aleksandr.n says:

    Pasiduomejau kokie tiltai buvo saugomi NKVD karių prieš pat karą prie Taurages. 1941m. birželio 1 d.

    4-ji kuopa saugojo:
    1. Plento tiltas per Jurą prie Taurages.
    2.Tiltas per Ežeruona 68 km [taip dokumente]
    3. Gelž. tiltas per Ančia
    4. Gelž. tiltas per Šešuvį 26 km.
    5.Gelž. tiltas per Jurą 29 km.
    6. Gelž. tiltas per Dubisą 91? km [dokumete parašyta neaiškiai]
    7. Tiltas per Mušą 29 km.

    Taigi Kangailių tiltas prieš karą nebuvo saugomujų tiltų sąraše.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.