Vieno miesto istorija. Vilkaviškis karų audrose

Vieno miesto istorija. Vilkaviškis karų audrose

  • Autorius: Arvydas ir Martynas

Vilkaviškis – miestas Lietuvos pietvakariuose, prie pat sienos su Rytų Prūsija. Pakeliui iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai. Tokia geografinė padėtis lėmė, kad miestą XIX ir XX amžiuje niokojo trys karai.

Vieno dvaro istorija. Napoleonas Vilkaviškyje

„Tarptautinę šlovę“ Vilkaviškis įgijo 1812 metais. Napoleonas, besiruošdamas karui su Rusija, sustojo pernakvoti Vilkaviškyje, o birželio 23 dieną kareiviams perskaitė atsišaukimą, kuris faktiškai reiškė karo Rusijai paskelbimą. Plačiai paplitusi nuomonė, kad Napoleonas buvo apsistojęs iki šių dienų išlikusiame Vilkaviškio dvare.

Vilkaviškio dvaras. Iki 1930 m. vyskupija

Prieš keletą metų dvaro pastatas atrodė graudžiai. Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Dabar dvaras šiek tiek paremontuotas, baigta klasicistinio portiko restauracija. Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Tačiau kaip rašo Užnemunės dvarų istorijos tyrinėtojas B.Mašalaitis, „iki šiol asmenys, rašantys apie Vilkaviškio miesto dvarą, neatsakingai kartojo vieni kitus ir tvirtino, kad 1812 m. birželio mėnesį kelias dienas šiame pastate gyveno imperatorius Napoleonas. Deja, tai netiesa. Dokumentai, Napoleono bendražygių memuarai liudija visai kitus dalykus: imperatorius gyveno visai kitame ir kitoje vietoje stovėjusiame mediniame dvaro komplekso pastate, kurio ant žemės paviršiaus nėra jau daugiau kaip 150 metų. […] Imperatorius Napoleonas gyveno ne dabar stovinčiuose pagrindiniuose dvaro rūmuose, o iki XIX a. vidurio nugriautame Vilkaviškio seniūno “medinukyje”, buvusiame į šiaurės vakarus (nuo rūmų), ant Vilkaujos kranto, prie pat medinio liepto“.
Dar viena populiari legenda – akmenų girnų stalas, už kurio tariamai sėdėjo imperatorius…

Tačiau pasak to paties B.Mašalaičio, apie tą stalą prikurta daug netiesos. Pasak jo, žmonėms patinka pasakos, bet nebūtina jas sekti suaugusiems žmonėms.

Vilkaviškis ir I pasaulinis karas

Vilkaviškio apylinkes mūšiai vyko jau pirmomis karo dienomis, vėliau intensyvesni mūšiai čia vyko 1914 m. rugsėjo viduryje, kai čia stabtelėjo iš Rytprūsių besitraukianti generolo Renenkampfo armija. Vėliau stambesnis susirėmimas buvo 1915 m. gegužę, kai rusai bandė kontratakuoti Suvalkijoje.
Šių kovų metu Vilkaviškis gerokai nukentėjo.

Vokiečiai prie paimtų rusų ginklų. Vilkaviškis, 1914-1915 metai

Vokiečių traukinys prie sugriauto vandens bokšto. Vilkaviškio geležinkelio stotis, 1914-1915 metai

1941 m. birželio 22-oji

Karo išvakarėse pasienį dengė skystos Raudonosios armijos pajėgos, todėl vokiečiai be didesnio pasipriešinimo pajudėjo rytų link, jų nesulaikė ir Alvito apylinkėse nebaigti taip vadinamos “Molotovo linijos“ betoniniai įtvirtinimai.

Vilkaviškį 7 valandą ryto bombardavo keli vokiečių lėktuvai, buvo sugriauta keletas namų.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Per bombardavimus mieste kilo gaisrai, per kuriuos, be kita ko, sudegė ir medinė žydų sinagoga.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Nors miestas 1941 metais nukentėjo, bet liko ir daug sveikų namų.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vilkaviškiečiai nesunkiai atpažins J.Basanavičiaus gatvę. Gerai matosi dar nesugriauti Katedros bokštai, ir dabar esantis raudonas kaminas.

v

O štai taip dabar atrodo ta vieta. Kairėje matomas medinis namas išliko beveik nepakitęs, neliko tik balkono.

Vienos sankryžos istorija

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vyresnio amžiaus vilkaviškiečiams gerai yra žinomas dešiniajame nuotraukos kampe matomas spaudos kioskas. Šalia kiosko stovintis stulpas „papuoštas“ keliomis rodyklėmis. „Kowno bei Mariampol (Kaunas per Marijampolę), Pilviškiai (žinoma, tai Pilviškiai), Schirwindt (Širvinta, tai prieškario Rytų Prūsijos miestas kitoje Šešupės pusėje ties Kudirkos Naumiesčiu, dabar Kaliningrado srities miestelis Kutūzovo)“. Ant pačios viršutinės lentelės trys raidės WPZ. Tai vokiško karinio termino Wetter Peilzug sutrumpinimas. Šis terminas lietuviškai reiškia „Oro stebėjimo būrys“. Paprastai toks dalinys aptarnaudavo artileristus, teikdami jiems informaciją apie oro temperatūrą, vėjo stiprumą ir kryptį įvairiuose aukščiuose. Tokie duomenys reikalingi norint kuo tiksliau nutaikyti artilerijos pabūklą šaudant dideliais atstumais.
Dešiniame viršutiniame kiosko kampe matyti lentelė su gatvės pavadinimu. Išdidinus nuotrauką galime įskaityti tą užrašą – Laisvės, apačioje rodyklė, nukreipta į dešinę. Tai reiškia, kad ši gatvės dalis nuo sankryžos link Marijampolės tuo metu vadinosi Laisvės gatvė, Vytauto gatvė buvo nuo sankryžos link Kybartų.
Į kairę nuo kiosko prie pat gatvės matome jau senokai išnykusį miesto atributą – vandens kolonėlę, iš kurios miestiečiai į namus kibirais nešdavosi geriamąjį vandenį.
Vakarinėje Gedimino gatvės pusėje matome stovintį sovietinį tanką. Tai plaukiojantis tankas T-37A, jo užpakalinėje dalyje gerai matosi vandens sraigtas. Šio modelio tankai buvo ginkluoti tik stambaus kalibro kulkosvaidžiu ir buvo naudojami žvalgybos daliniuose. Šioje nuotraukoje sunkokai įžiūrimas, tačiau kitose žinomose šio siužeto nuotraukose gerai matosi už tanko į namo kampą įsirėžęs sovietinis šarvuotas automobilis BA-10. Taip pat iš kitų nuotraukų galima tiksliai nustatyti šios karinės technikos stovėjimo vietą – beveik prie pat dabartinės parduotuvės „Ant kampo“, maždaug ten, kur dabar stovi kioskas. Iš to galime teigti, kad namas, prie kurio stovi tankas ir šarvuotis, iki mūsų dienų neišliko.
Kiek tolėliau matoma trijų vyriškių grupė, ant vieno iš jų kairės rankovės gerai matomas baltas raištis – lietuvių sukilėlių skiriamasis ženklas.
Nuotrauka maža, bet informacijos apie mūsų miestą iš jos sužinome pakankamai daug.
Yra ir daugiau to epizodo nuotraukų.

Vokiečių kariai pozuoja prie tanko, labai aiškiai matyti į sieną įsirėžęs šarvuotas automobilis. Tolumoje matyti smalsiai žiopsantis dešimtmetis pyplys. Gal tas „pyplys“, kuriam dabar turėtų būti apie 80 metų, vis dar gyvena Vilkaviškyje ir atpažins save?

Per gatvę eina dvi ponios, paliktą karinę technika smalsiai apžiūrinėja vyriškis.

Štai taip dabar atrodo pagrindinė miesto sankryža.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vienos sodybos istorija

Sekančio epizodo nuotraukos, pasak jų buvusio savininko, taip pat darytos Vilkaviškyje 1941 metais. Nesiimsim spręsti, ar tai Vilkaviškio miesto teritorija ar jo prieigos, vieta nėra nustatyta ir su tam tikru smalsumu laukiame vilkaviškiečių nuomonės. Šioje nuotraukoje įamžintas ryšių būrio karys Rudi Rossow, na, o kadro krašte matomas dar vienas dešimtmetis pyplys smalsiai stebintis karių kasdienybę.

Nuotrauka iš Martyno Rusevičiaus archyvo

Nuotraukose matome į sodybos kiemą suvarytą karinę techniką, iš kitose šio epizodo nuotraukose įamžintų automobilių, o konkrečiai jų numerių, yra aišku, kad nuotraukose užfiksuoti tuometės Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftwaffe) dalinio kariai ir karinė technika.

Nuotrauka iš Martyno Rusevičiaus archyvo

Nuotrauka iš Martyno Rusevičiaus archyvo

Vieno miškelio istorija

Pagrindinės Raudonosios armijos pajėgos buvo sutelktos Kazlų Rūdos miškuose, ryšiui su pasienyje esančiais batalionais buvo nutiesti keli telefono kabeliai. Vienas iš tokių kabelių ėjo pro Lankeliškių kaimą. Vos prasidėjus karui, ryšys tarp pasienio ir Kazlų Rūdos nutrūko. Pasiųsti ieškoti gedimo raudonarmiečiai rado nupjautą kabelį ties Lankeliškių klebonija, kur pas vietinį kleboną svečiavosi išvakarėse atvykę du jo kolegos. Visi trys buvo nuvaryti į netoliese esantį Budavonės mišką, kur buvo įsikūręs 188-osios šaulių divizijos štabas. Ten jie buvo pririšti prie medžių ir žiauriai nukankinti… Vietiniai gyventojai pasakoja, kad tą nelemtą kabelį nupjovė vienas karštos galvos jaunuolis. Neminėsime jo pavardės, nes jis jau iškeliavęs Anapilin. Ten pat tikriausiai jau iškeliavęs ir todėl taip pat neminėsime kabelių būrio jaunesniojo leitenanto pavardės, kuris tikriausiai šventai tikėjo, kad tai padarė „trys popų rūbais persirengę diversantai“.

Dokumento kopija iš Arvydo Žardinsko archyvo

Apdovanojimo lape rašoma:
[…]Parodė budrumą saugant telefono ryšį sulaikydamas popų rūbais apsirengusius tris diversantus, atsiųstus sutrikdyti ryšį tarp Raudonosios Armijos dalinių.[…]

Vieno kario istorija

1944 metų liepos pabaiga – rugpjūčio pradžia. Link Vilkaviškio atidunda frontas. Tai Baltarusijos strateginės puolamosios operacijos, kitaip žinomos kaip „Operacija Bagrationas“ baigiamoji dalis – Kauno puolamoji operacija. Armijos generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamo 3-ojo Baltarusijos fronto daliniai pralaužia generolo – feldmaršalo vadovaujamo armijų grupės „Centras“ dalinių gynybą ir rugpjūčio 2 užima Vilkaviškį. Frontas sustoja apie 5 – 10 kilometrų į vakarus nuo miesto.
Maždaug 7 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Vilkaviškio, netoli Klausučių, tuometinių Budziškių kaimo rajone pozicijas užėmė 142-oji armijos patrankų brigada. Jos sudėtyje buvo 3 baterijos po 4 pabūklus kiekviename, iš viso 48 galingos 152 milimetrų patrankos – haubicos ML-20. Brigada karo istorijoje žinoma tuo, kad būtent šios brigados pabūklas pirmą kartą apšaudė Vokietijos teritoriją, taikinys buvo tuometinis Širvintos miestelis, esantis kitoje Šešupės pusėje šalia Kudirkos Naumiesčio.
Brigados optinės žvalgybos būrio vyresnysis telefonistas Georgijus Borodinas po trumpų atostogų grįžo į patį mūšio pragarą, rugpjūčio 7 dieną sviedinio skeveldra nutraukė jo, fronte buvusio beveik nuo pačių pirmųjų karo dienų, gyvybę. Palaidotas jis buvo greta žūties vietos, prie nedidelio gojelio. Apie tai byloja ir archyve dūlanti tada kruopščiai nupiešta schema.

Dokumento kopija iš Arvydo Žardinsko archyvo

Žuvusiojo kario duktė gyvena sąlyginai arti tėvo žūties, Latvijos – Lietuvos pasienyje. Ilgai ji nežinojo kur palaidotas jos tėvas, nors pati dirbo karinėje ligoninėje. Jos prašymu aukšti karininkai pažiūrėjo į tuomet slaptus archyvus, tačiau rado tik tą schemą. Deja, toje vietoje kapo jau seniai nėra. Tik vėliau su organizacijos „Memorial“ pagalba buvo nustatyta, kad karys dar 1965 perkeltas į Vilkaviškio karių kapines. Tad po daugelio metų žuvusio kario duktė ir anūkas galėjo aplankyti savo tėvo – senelio kapą.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vieno „štrafbato“ istorija

Vienas iš labiausiai mitologizuotų Antrojo pasaulinio karo terminų – „štrafbatas“ arba lietuviškai „baudos batalionas“. Raudonojoje armijoje šie batalionai buvo sukurti vadovaujantis garsiuoju 1942 metų liepos 28 J.Stalino įsakymu Nr.227, kitaip šis įsakymas žinomas „Nei žingsnio atgal“. Į juos būdavo nukreipiami karinei karinę drausmę pažeidę karininkai ir politiniai vadovai. Savo nusižengimus jie, kaip taisyklė, turėdavo „išpirkti krauju“ – po sužeidimo jiems būdavo gražinamas turėtas laipsnis bei apdovanojimai ir jie galėdavo grįžti į savo buvusį dalinį. Vienas iš tokių baudos batalionų kovojo ir mūšiuose dėl Vilkaviškio.
1944 metų rugpjūčio pradžioje 10-asis atskirasis baudos batalionas priskiriamas 3-ojo Baltarusijos fronto 31-osios gvardijos šaulių divizijos žiniai. 1944 rugpjūčio 14 prasideda eilinis puolimas bandant atsiimti vokiečių užimtą Vilkaviškį. Pirmąją mūšio dieną batalionas pasistūmėja vos 3 kilometrus….
Po daugiau kaip 60 metų tyrinėjant bataliono istoriją buvo rastas dokumentas – 1944 metų rugpjūčio 14 – 20 dienomis žuvusių 10-ojo atskirojo baudos bataliono karių vardinis sąrašas. Jame 40 pavardžių, nurodyta ir palaidojimo vieta: Vilkaviškio rajonas, Geiturlovkos kaimas.

Dokumento kopija iš Arvydo Žardinsko archyvo

Kaimo tokiu pavadinimu Vilkaviškio rajone nėra, be jokios abejonės tai iškraipytas pavadinimas. Koks gi tikrasis? Artimiausias pagal skambesį būtų Geisteriškiai. Bet tokiu pavadinimu yra du kaimai: vienas pusiaukelėje nuo Vilkaviškio link Bartninkų, kitas pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, netoli Keturvalakių. Abejones išsklaidė radus dar vieną žuvusiųjų sąrašą, jame nurodoma, kad vienos iš kuopų vadų rugpjūčio 14 žuvo ties Balsupiais, o tai visai greta Keturvalakių. Kita mįslė – žuvusių baudos bataliono karių palaidojimo vieta. Keturvalakiuose karių kapinių nėra. Vietiniai senoliai pasakoja, kad žuvę kariai kaimo pakraštyje buvo verčiami į didelę duobę, jokių karstų nebuvo. Po karo praėjus keletui metų palaidojimo vieta buvo atkasta ir palaikai perkelti į Gižų karių kapines. Tačiau tikrinant žuvusių ir palaidotų Keturvalakiuose (Geiturlovokoje) sąrašą su įrašais Gižų karių kapinėse paaiškėjo, kad yra iškalta tik maždaug ketvirtis pavardžių… Kodėl? Viena iš hipotezių – negi kapinėse nurodysi, kad per vieną dieną žuvo kelios dešimtys majorų, kapitonų ir leitenantų, o rašyti kaip eiliniai nepatogu, juk žuvę išpirko savo kalte…

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vieno namo istorija

Vokiečių karių ir karinės technikos nuotraukų iš mūšių dėl Vilkaviškio nėra daug. Vienas iš žinomiausių ir „populiariausių“ epizodų yra Vilkaviškio vakarinis pakraštys.

Vokiečių grenadieriai, ginkluoti kulkosvaidžiu MG-42. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Du ginkluoti kariai pakelės griovyje. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Vienas karių ginkluotas „panceršreku“ (prieštankiniu ginklu). Nuotrauka iš Bundesarchiv

Divizijos „Grossdeutschland“ šarvuotas transporteris Vilkaviškio prieigose. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Sd. Kfz. 251 Ausf. D šarvuotis su jame sėdinčiu gen. leitenantu von Manteuffel įvažiuoja į Vilkaviškį. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Sunku paaiškinti, kodėl vokiečių fotografui ši vieta taip patiko. Dabartinė vieta atrodo štai taip – per karo audras stūkso išlikęs namas, tik miesto ribą žymintis ženklas nukeltas šimtą metrų į vakarus.

Nuotrauka iš Arvydo Žardinsko archyvo

Vienos motorizuotosios pėstininkų divizijos istorija

Vilkaviškį be kitų dalinių gynė ir dvi elitinės vokiečių divizijos. Tai buvo 6-oji tankų divizija ir motorizuotoji pėstininkų divizija „Grossdeutschland“.

Nuotrauka iš Bundesarchiv

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad labai dažnai motorizuotoji pėstininkų divizija „Grossdeutschland“ klaidingai pristatoma kaip SS divizija. Ši divizija buvo vadinama „gaisrininkų komanda“, nes dažnai ją mesdavo į sudėtingiausius fronto ruožus. Taip buvo ir šį kartą užduotis – „Tigrais“ ir „Panteromis“ ginkluota divizija turi atsiimti Raudonosios armijos užimtą Vilkaviškį.

Divizijai vadovavo Antrojo pasaulinio karo metais pasižymėjęs karvedys Hasso von Manteuffel. Tuo metu buvęs generolu leitenantu, 1944 m. rugsėjo 1 d. tapo tankų pajėgų generolu.

Generolas leitenantas Hasso von Manteuffel

Generolas leitenantas Hasso von Manteuffel su pulkininku Horst Niemack. 1944 m. rugpjūčio 5 d. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Motorizuotų pėstininkų divizija „Grossdeutschland“ rugpjūčio 6 d. pradėjo ataką iš Virbalio šiaurės rytų kryptimi. Rugpjūčio 9 d. divizija susitelkė Vilkaviškio prieigose ir puldama iš pietinės ir pietvakarinės miesto pusės dviejų dienų bėgyje atsiėmė dar rugpjūčio 2 d. rusų užimtą miestą bei užėmė gynybines pozicijas į šiaurę, šiaurės rytus nuo miesto, perkirsdama geležinkelio liniją.

Generolas leitenantas Hasso von Manteuffel pakelės griovyje ties nuoroda į divizijos vadavietę. 1944 m. rugpjūčio 10 d.

Divizijos „Grossdeutschland“ karininkų pasitarimas Vilkaviškyje. Kairėje: generolas leitenantas Hasso fon Manteuffel. Nuotrauka iš Bundesarchiv

Dar keletas šio epizodo fotografijų.

Generolas leitenantas Hasso von Manteuffel

Generolas leitenantas Hasso von Manteuffel

Štai kaip Vilkaviškio šturmą aprašo 26-osios tankų pulko 4-os kuopos vyr.viršila Haincas Bergmanas (Heinz Bergmann) (Vertimas Martyno):

Rytų Prūsijos sienai iškilo grėsmė. Priešas buvo užėmęs Vilkaviškį. Pradėta ruoštis kontrpuolimui. Naktį iš rugpjūčio 8 į 9-ąją sunkiųjų tankų, artilerijos, fuzilierių, grenadierių ir priešlėktuvinės gynybos daliniai, judėdami Stalupėnų-Eitkūnų-Virbalio ruožo keliais susitelkė išeities pozicijose. „Grossdeutschland“ divizija su į jos sudėtį įeinančiais daliniais buvo geriausia divizija rytuose. Jai ir buvo pavesta pastumti fronto liniją ir atsiimti Vilkaviškio miestą.
Tyloje paskendusias išeities pozicijas nušvietė pirmieji saulės spinduliai. Nustatytu puolimo laiku nutraukdami ryto tylą užriaumojo karinės technikos varikliai. Neįveikiamas puolimo smaigalys kaip lavina pajudėjo priešo linijų link ir jas perskrodė. Fuzilieriai ir grenadieriai puolė nusiteikę pralaužti bet kokią gynybą. Priešas į šią griaunamąją jėgą atsakė atidengdamas artilerijos ugnį ir aviacija bandydamas pristabdyti puolimą. Dangus maišėsi su žeme. Priešo gynybinės linijos skendo dūmuose ir liepsnose. Priešakys nesulaikomai judėjo Vilkaviškio link. Vis dažniau fuzilieriai ir pėstininkai stiprų ir atkaklų priešą naikino artimose kovose. Apie 12 val. miestas buvo užimtas.

Nuotrauka iš Bundesarchiv

Vienos tankų divizijos istorija

1941 m. birželį vokiečių 6-oji tankų divizija kovojo viename didžiausių tankų mūšių Rytų fronte ties Raseiniais. Ne mažiau svarbų vaidmenį 6-ajai tankų divizijai Lietuvoje teko suvaidinti ir 1944-ųjų liepos – rugpjūčio mėnesiais. Iš divizijos dalinių suformuotos kovos grupės vykdė užduotis Vilniaus prieigose, divizija kovojo fronto ruožuose ties Žiežmariais bei Pakuoniu, įvairiuose kelio Kaunas – Marijampolė atkarpose. Galiausiai liepos paskutinėmis dienomis vykdydama gautą įsakymą atsitraukė į Šakių rajone įrengtas gynybines pozicijas Rytų Prūsijos sienai apsaugoti, kur rugpjūčio 2 d. atrėmė stiprią rusų ataką. Vienos iš didžiausių Rytų fronte karo pabaigoje vykusios Vermachto tankų operacijos „Dvigalvis“ išvakarėse, rugpjūčio 15 d. iki tol į rytus nuo Naumiesčio kovojusi tankų divizija buvo įvesta į mūšius fronto ruože ties Vilkaviškiu.

Pateiktoje schemoje matoma 6. TD 114-ojo motorizuotojo pėstininkų pulko veiksmų schema 1944 m. rugpjūčio 15-16 d. Dokumento kopija iš Martyno Rusevičiaus archyvo

Pateiktoje schemoje matomas kelių 6. TD padalinių išsidėstymas pietvakarinėje Vilkaviškio dalyje 1944 m. rugpjūčio 18 d. 7 val. būklei. Dokumento kopija iš Martyno Rusevičiaus archyvo

Šiame ruože rugpjūčio 23 d. 6-ajai tankų divizijai teko atremti vieną stambesnių rusų dalinių atakų. Po dešimties dienų trukusių mūšių ji buvo perkelta į armijų grupės rezervą ir išgabenta į užnugarį.

——————————–

12-osios desantinės šturmo pabūklų brigados I baterijos šturmo pabūklas (vok. Sturmgeschutz) III Ausf. G Vilkaviškyje. Pats geriausias desantinių pajėgų tankų medžiotojas buvo šioje baterijoje tarnavęs leitenantas Heinz Deutsch, apdovanotas Riterio kryžiumi už 44 sunaikintus rusų tankus.

1944 m. rugpjūčio 29 d fronto linija galutinai stabilizavosi. Ji buvo tik 5-7 km į vakarus nuo Vilkaviškio. Tik prasidėjus Gumbinės-Goldapo puolamajai operacijai (1944.10.16) frontas nudundėjo tolyn į vakarus.

Vienos ligoninės istorija

“Senoji” Vilkaviškio ligoninė.

Ta, “senoji” – tai gilumoje matomas pastatas, kurio centrinį įėjimą užgožia medžiai. Pirmo aukšto kairiajame sparne buvo moterų karalystė. Pro kairėje pusėje esančias duris būsimi tėčiai atlydėdavo būsimas mamytes, pro tas pačias duris tie patys tėčiai drebančiomis rankomis išsinešdavo savo naujagimius. Aš savo vyresniąją taip pat tokiomis pat virpančiomis rankomis iš ten išsinešiau. 🙂
Antrame aukšte buvo chirurginis skyrius, operacinė.
Artimesniame, kiek dešiniau esančio, pastato pirmame aukšte buvo poliklinika (ir dabar ten ji yra), o antrame – mažųjų ligoniukų stacionaras. Kažkada ir man ten teko pora savaičių ten pagulėti, kenčiant labai skausmingas vitamino C ir penicilino injekcijas. 🙂

O štai kaip dabar atrodo “naujoji” Vilkaviškio ligoninė. (nuotrauka santaka.info.lt)

Tiesa sakant, dabar ji atrodo kiek kitaip, gan sparčiai gražėja – eina į pabaigą renovacija.
Bet kas jungia šiuos pastatus?

Šią istoriją šių eilučių autoriui papasakojo buvęs Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorius Juozas Čekanavičius.

Buvo 1976 ar 1977 metai. Į tuometinį partijos komitetą paskambino iš Vilniaus ir pasakė, kad TSRS plano komiteto (jaunesniems skaitytojams – sovietiniais laikais plano komitetas buvo tokia organizacija, kuri skirstydavo lėšas įvairiems projektams) aukštas valdininkas ieško karo metu žuvusio savo tėvo. Pranešime apie žūtį buvo parašyta, kad jo tėvas palaidotas Volkovyske. Paieškos Baltarusijoje esančiame tuo pavadinimu mieste buvo bevaisės, bet kažkam toptelėjo mintis, kad ir Lietuvoje yra miestas panašiu pavadinimu. Vilkaviškio rajono partijos komiteto kažkuris iš sekretorių kreipėsi į vietinį karinį komisariatą, prašydamas patikrinti informaciją. Karininkai atsivertė storą knygą, kur buvo surašyti visi rajone žuvusieji kariai ir rado – Ivanovas, sunkiai sužeistas, mirė nuo žaizdų ligoninėje, palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse. Ivanovas iš plano komiteto labai nudžiugo gavęs tokią žinią ir pranešė – rytoj atvažiuoju. Tais laikais (o šiais – taip pat) buvo labai didelis „bardakas“ su įrašais karių kapinėse – dokumentai rodo, kad karys palaidotas, o įrašo plokštėse nėra; arba atvirkščiai – įrašas yra, bet paaiškėja, kad karys palaidotas visai kitur. Ir šiuo atveju buvo taip pat – nors dokumentai rodė, kad tas Ivanovas palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse, tačiau atitinkamo įrašo ten nebuvo. Tuometinio gyventojų buitinio aptarnavimo meistrai per naktį iškalė lentelę su pavarde ir pritvirtino prie vieno iš antkapių.
Labai laimingas, kad rado savo tėvo kapą ir kad tėvo atminimas yra taip pagerbtas, Ivanovas pasakė – prašykit ko tik norit. Tuometiniai rajono vadovai susižvalgė ir pasakė – rajonui naujos ligoninės verkiant reikia. Bus jums pinigai ligoninei – pažadėjo Ivanovas, tik turit per kelis mėnesius „suorganizuoti“ jai projektą. Nors per tokį trumpą laiką padaryti projektą tais laikais buvo labai sunku, tačiau per didelius vargus ši problema buvo išspręsta. Ir pinigai buvo gauti, tiesa, tam dar reikėjo vieno vizito į Maskvą su portfeliais, kuriuose buvo dūmu kvepiantys ir kliuksintys „papildomi dokumentai“.

Naujoji ligoninė buvo atidaryta 1983 metais, o oficiali versija skelbė –„lėšos ligoninės statybai buvo skirtos iš sąjunginės talkos fondo“. Gal ir iš tos „kišenės“ pinigai ligoninės statybai buvo skirti, bet juos „pramušė“ „Ivanovas iš plano komiteto“.

Iš gerbiamo Direktoriaus norėjau sužinoti daugiau šios istorijos detalių, tačiau dėl garbaus amžiaus ir dėl to, kad nuo tų įvykių praėjo gana daug laiko, jis prisiminė tik tiek, kad tas valdininko tėvas buvo sužeistas, mirė ligoninėje ir buvo kažkaip susijęs su tankais.
Šiais visagalio interneto laikais turint net ir tokias nedideles užuominas galima pabandyti patikrinti faktus (dėkoju bičiuliui Aleksandrui Novičenkąi už suteiktą pagalbą).
Taigi, Vilkaviškio karių kapinėse yra palaidota 11 (vienuolika) Ivanovų. Tačiau tik vienas jų mirė nuo žaizdų ligoninėje, jei tiksliau – medicinos sanitarijos batalione. Tad labai didelė tikimybė, kad kalba eina būtent apie “tą” Ivanovą. O ir su tankais jis buvo susijęs – tarnavo prieštankinės artilerijos dalinyje. Ir pavardė jo labai jau simboliška – Ivanas Ivanovičius Ivanovas. Mirties data – 1944 m. rugpjūčio 6. Mūšio dėl Vilkaviškio pirmasis etapas…

 
© Arvydas Žardinskas, Martyynas Rusevičius, 2011-2016.
Naudoti tekstą bet kokia forma galima tik gavus autorių leidimą

Šiame puslapyje komentarų: 12

  1. Vardas (būtinas) says:

    Įdomus straipsnis,labai patiko.Ačiū .Nuotraukoje šarvuočio priekiniai ratai taip keistai atrodo, idomu, kodėl

  2. tadas says:

    Geras straipsnis ir nuortraukos puikios. Gal dar kažką panašaus žadate parašyti apie kitas Vilkaviškio rajono vietoves. Įdomu būtų sužinoti paminklo tankistams (kelyje Virbalis-Pajevonys) istoriją, ar ten kažkoks stambesnis susirėmimas buvo įvykęs?

  3. Martynas says:

    Gal turite paminklo fotografiją?

  4. tadas says:

    Ateinančią savaitę turėsiu,. Toks ten ir paminklas-paprastas akmuo, anksčiau kažkoks užrašas ant jo buvo, bet “metalistai” jį pasisavino.

  5. Arvydas says:

    tadui
    Rašyti apie kitas rajono vietoves kol kas nesirengiu, tik planuoju artimoje ateityje papildyti tekstą apie Vilkaviškį.
    Virbalio – Pajevonio apylinkėse vyko mūšiai 1944 rudenį. Apie tai bus kalbama teksto papildyme. Tavo padaryta paminklo nuotrauka taip pat ten bus, tik būtų labai gerai “iškasti” to paminklo nuotrauką iš “anų laikų”.

  6. tomas says:

    Tikrai įdomus straipsnis.o apie Pajevonį taipat butu smagu kašką išgirsti,o paminkle apie kurį kalbate yra iškalti žodžiai ‘jie žuvo kad mes gyventume’

  7. Arvydas says:

    Apie kitas rajono vietoves rašyti planų kol kas nėra, tik artimiausioje ateityje yra numatoma papildyti tekstą apie Vilkaviškį.

  8. aloyzas says:

    Labai įdomus straipsnis. Mano tėvai tuo metu gyveno Maldėnų kaime šalia Alvito. Pasakodavo apie sunkius mūšius. Gaila, kad jų nebėra.
    Aloyzas

  9. Ynka says:

    Very interesting.I don’t speak in your languge but my family lived in Wilkowyskis before the war and
    after war we don’t meet nobody.
    Ynka

  10. Mindaugas says:

    esu Vilkaviskietis ir info Vilkaviskio tema tikrai fantastiska.dekui autoriui

  11. stasys says:

    sveiki esu vilkaviskietis, gal dar kokios ydomios info turit apie vilkavisky karo metu….

  12. Arvydas says:

    Šiuo metu renkama medžiaga dideliam tekstui apie mūšį dėl Vilkaviškio 1944 rugpjūčio mėnesį.

Komentuoti

Jūs turėtumėte prisijungti , jei nori pakomentuoti.